–

Latvijos vyriausybės, atstovaujamos I. Kucina ir V. Soņeca,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Wilderspin, M. Heller ir Y. Marinova,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 7 straipsnio 1 punkto a papunkčio ir 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 177, 2008, p. 6) 4 straipsnio 1 dalies b ir c punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Brian Andrew Kerr ginčą su Pavlo Postnov ir Natalia Postnova dėl to, kad pastarieji nesumokėjo metinių finansinių įmokų į daugiabučio gyvenamojo namo, kurį administruoja Brian Andrew Kerr, veikiantis kaip jo administratorius, bendrijos biudžetą.

3

Reglamento Nr. 1215/2012 4, 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“

5

Minėto reglamento 7 straipsnyje numatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>“

6

Šio reglamento 24 straipsnis suformuluotas taip:

„Toliau išvardyti valstybės narės teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą:

<…>“

7

Reglamento Nr. 593/2008 7 ir 17 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

8

Reglamento Nr. 593/2008 1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis reglamentas teisės kolizijos atvejais taikomas sutartinėms prievolėms civilinėse ir komercinėse bylose.

<…>

2.   Šis reglamentas netaikomas:

<…>

<…>“

9

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip:

<…>“

10

P. Postnov ir N. Postnova, kurių gyvenamoji vieta – Dublinas (Airija), yra buto, esančio daugiabučiame gyvenamajame name Banske (Bulgarija), kurį jie įsigijo pagal 2008 m. gegužės 30 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, savininkai.

11

Per 2013 m. sausio mėn., 2014 m. sausio mėn., 2015 m. vasario mėn., 2016 m. kovo mėn. ir 2017 m. kovo mėn. surengtus šio gyvenamojo namo bendraturčių visuotinius susirinkimus buvo priimti sprendimai dėl metinių finansinių įmokų į bendrijos biudžetą už bendrų patalpų priežiūrą.

12

Teigdamas, kad P. Postnov ir N. Postnova nevisiškai įvykdė prievolę sumokėti metines įmokas, B. A. Kerr, kaip minėto gyvenamojo namo administratorius, pateikė ieškinį Rayonen sad Razlog (Razlogo apylinkės teismas, Bulgarija), prašydamas priteisti iš jų minėtas įmokas ir priskaičiuoti delspinigius.

13

Pagal šį ieškinį priimta nutartimi Rayonen Razlog (Razlogo apylinkės teismas, Bulgarija) nutarė, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį jis neturi jurisdikcijos nagrinėti B. A. Kerr ginčo su P. Postnov ir N. Postnova dėl to, kad pastarieji gyveno Dubline (Airija) ir kad nėra įvykdytos šioje nuostatoje numatytos bendrosios jurisdikcijos išimties taikymo sąlygos.

14

B. A. Kerr apskundė šią nutartį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

15

Minėtam teismui kyla abejonių dėl prievolių, išplaukiančių iš bendrijos, neturinčios juridinio asmens statuso, kaip antai daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo, sprendimo teisinio pobūdžio.

16

Būtent tokiomis aplinkybėmis Okrazhen sad – Blagoevgrad (Blagojevgrado apygardos teismas, Bulgarija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

17

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad ginčas dėl daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo, neturinčio juridinio asmens statuso, tačiau specialiai numatyto įstatyme tam tikroms teisėms įgyvendinti, sprendimas, priimtas jo narių daugumos, tačiau privalomas visiems jo nariams, turi būti laikomas patenkančiu į sąvoką „bylos dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

18

Šiuo atveju prievolė, kurią reikalaujama įvykdyti, išplaukia iš daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimo, kuriuo nustatomas metinių finansinių įmokų už šio gyvenamojo namo bendrų patalpų priežiūrą dydis į bendrijos biudžetą.

19

Atsižvelgiant į tai, jog Reglamentu Nr. 1215/2012 panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas Nr. 44/2001, Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų aiškinimas taikomas ir Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms tiek, kiek šių dviejų Sąjungos teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (2018 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Kuhn, C‑308/17, EU:C:2018:911, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Taigi Teisingumo Teismo pateiktas Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalies išaiškinimas taip pat taikomas Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punktui tiek, kiek šios nuostatos gali būti laikomos lygiavertėmis (2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Kareda, C‑249/16, EU:C:2017:472, 27 punktas).

21

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnyje numatyta jurisdikcija, t. y. valstybės narės, kurioje nuolat gyvena ar turi buveinę atsakovas, teismų jurisdikcija, yra bendrasis principas. Minėtas reglamentas tik kaip šio principo išimtį įtvirtina specialiosios jurisdikcijos taisykles tam tikrais atvejais, kurių sąrašas yra baigtinis ir kuriems esant atsakovui gali arba turi būti iškelta byla kitos valstybės narės teisme (2018 m. kovo 7 d. Sprendimo E.ON Czech Holding, C‑560/16, EU:C:2018:167, 26 punktas ir 2018 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Löber, C‑304/17, EU:C:2018:701, 18 punktas).

22

Taigi Reglamente Nr. 1215/2012 numatytos specialios jurisdikcijos taisyklės turi būti aiškinamos siaurai ir negalima jų aiškinti plačiau, nei minėtame reglamente aiškiai įtvirtinti atvejai (2013 m. liepos 18 d. Sprendimas ÖFOEB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 31 punktas; 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo OTP Bank, C‑519/12, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:674, 23 punktas; 2016 m. liepos 14 d. Sprendimo Granarolo, C‑196/15, EU:C:2016:559, 18 punktas).

23

Dėl Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sutarties sudarymas nėra tos nuostatos taikymo sąlyga (2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Kolassa, C‑375/13, EU:C:2015:37, 38 punktas ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑572/14, EU:C:2016:286, 34 punktas).

24

Nors pagal šią nuostatą nereikalaujama sudaryti sutarties, vis dėlto, kad būtų galima taikyti šią nuostatą, būtina identifikuoti prievolę, nes jurisdikcija pagal minėtą nuostatą nustatoma atsižvelgiant į vietą, kur įvykdyta ar turi būti įvykdyta prievolė, kuria grindžiamas ieškinys. Taigi sąvoka „bylos dėl sutarties“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, negali būti suprantama kaip apimanti situaciją, kai nėra jokių vienos šalies laisvai prisiimtų įsipareigojimų kitai šaliai (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Česká spořitelna, C‑419/11, EU:C:2013:165, 46 punktas; 2015 m. sausio 28 d. Sprendimo Kolassa, C‑375/13, EU:C:2015:37, 39 punktas ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑572/14, EU:C:2016:286, 35 punktas).

25

Taigi specialios jurisdikcijos taisyklės, numatytos Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktyje dėl sutarčių, taikymas suponuoja, kad yra nustatyta laisvai prisiimta vieno asmens teisinė prievolė kitam asmeniui, kuria grindžiamas ieškovo pareikštas ieškinys (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Česká spořitelna, C‑419/11, EU:C:2013:165, 47 punktas; 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo ÖFAB, C‑147/12, EU:C:2013:490, 33 punktas ir 2016 m. balandžio 21 d. Sprendimo Austro-Mechana, C‑572/14, EU:C:2016:286, 36 punktas).

26

Dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) 5 straipsnio 1 dalies, kurios formuluotė atitinka Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, nors, kaip nurodyta šio sprendimo 19 punkte, Teisingumo Teismo dėl pirmosios iš šių nuostatų pateiktas aiškinimas taip pat taikomas ir antrajai nuostatai, šis teismas jau yra nusprendęs, jog su piniginės sumos pervedimu susijusios prievolės, kurios grindžiamos esamais asociacijos ir jos narių ryšiais, turi būti laikomos susijusiomis su „bylomis dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nes įstojimas į asociaciją tarp jos narių sukuria tokius pat glaudžius ryšius kaip ir tie, kurie sukuriami tarp sutarties šalių (1983 m. kovo 22 d. Sprendimo Peters Bauunternehmung, 34/82, EU:C:1983:87, 13 ir 15 punktus; 1992 m. kovo 10 d. Sprendimo Powell Duffryn, C‑214/89, EU:C:1992:115, 15 punktas ir 2005 m. sausio 20 d. Sprendimo Engler, C‑27/02, EU:C:2005:33, 47 punktas).

27

Taigi, kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 54 punkte, net jei pagal įstatymą privaloma dalyvauti butų savininkų bendrijoje, vis dėlto atitinkamų gyvenamojo namo bendrų patalpų administravimas, nelygu atvejis, yra reglamentuojamas sutartimi ir į butų savininkų bendriją įstojama pasirašant aktą dėl bendro savanoriško buto ir šių bendrų patalpų dalių įsigijimo, todėl bendraturčių prievolė butų savininkų bendrijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi būti laikoma laisva valia prisiimta teisine prievole, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

28

Tai, kad ši prievolė išimtinai išplaukia iš šio akto dėl įsigijimo, arba ji išplaukia tiek iš jo, tiek iš minėto gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimo, neturi reikšmės taikant Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktį ginčui dėl minėtos prievolės (pagal analogiją žr. 1983 m. kovo 22 d. Sprendimo Peters Bauunternehmung, 34/82, EU:C:1983:87, 18 punktą).

29

Taip pat tai, kad suinteresuoti bendraturčiai nedalyvavo priimant šį sprendimą arba jam prieštaravo, ir pagal įstatymą minėtas sprendimas ir iš jo išplaukianti prievolė yra privalomi ir jiems taikytini, šiam taikymui neturi reikšmės, nes, tampant nekilnojamojo turto bendraturčiu, kiekvienas bendraturtis sutinka, kad jam bus taikomos visos sandorio, reglamentuojančio aptariamą bendrą nuosavybę, nuostatos ir visi minėto gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimai (šiuo klausimu žr. 1992 m. kovo 10 d. Sprendimo Powell Duffryn, C‑214/89, EU:C:1992:115, 18 ir 19 punktai).

30

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto a papunktis turi būti aiškinamas taip, kad ginčas dėl mokėjimo prievolės, išplaukiančios iš pagal įstatymą dėl specialaus tam tikrų teisių įgyvendinimo susikūrusių daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo, neturinčio juridinio asmens statuso, sprendimo, kuris priimtas narių dauguma, tačiau yra privalomas visiems jos nariams, turi būti laikomas patenkančiu į sąvoką „bylos dėl sutarties“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

31

Kadangi atsakymo į antrąjį ir trečiąjį klausimus buvo prašoma tik tuomet, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, atsakyti į juos nebereikia.

32

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar ginčas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje dėl mokėjimo prievolės, nustatytos daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų visuotinio susirinkimo sprendimu dėl šiame gyvenamajame name bendrų patalpų priežiūros išlaidų, turi būti laikomas susijusiu su paslaugų teikimo sutartimi, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 593/2008 4 straipsnio 1 dalies b punktą, ar sutartimi, susijusia su daiktine teise, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies c punktą.

33

Pirmiausia pažymėtina, kad Reglamento Nr. 593/2008 netaikymas klausimams, kuriuos reglamentuoja įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų teisė, pavyzdžiui, įmonių ir kitų juridinio asmens statusą turinčių ar neturinčių subjektų steigimui, registruojant ar kitokiu būdu, veiksnumui, vidaus organizacijai ar likvidavimui, kaip numatyta minėto reglamento 1 straipsnio 2 dalies f punkte, yra susijęs ne su teisinės bendrijos, šiuo atveju daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių, atstovaujamų šios bendrijos administratoriaus, prašymu dėl metinių finansinių įmokų mokėjimo į šio gyvenamojo namo bendrijos, kuriai taikoma bendroji sutartinių prievolių teisė, biudžetą, bet išimtinai su šių įmonių, asociacijų ir juridinių asmenų vidaus organizavimo aspektais.

34

Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, kad tokį aiškinimą patvirtina Milano universiteto profesoriaus Mario Giuliano ir Paryžiaus I universiteto profesoriaus Paul Lagarde parengtas pranešimas dėl Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (OL C 282, 1980, p. 1), pagal kurį Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti 1980 m. birželio 19 d. Romoje (OL L 266, 1980, p. 1), kuri tarp valstybių narių buvo pakeista Reglamentu Nr. 593/2008, netaikymas minėtiems klausimams yra susijęs su visais sudėtingo pobūdžio aktais, kurie būtini steigiant įmonę ir reguliuoja jos vidaus veiklą arba likvidavimą, tai yra aktais, kuriems taikoma įmonių teisė.

35

Darytina išvada, kad Reglamentas Nr. 593/2008 taikytinas, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.

36

Pagal Reglamento Nr. 593/2008 7 konstatuojamąją dalį šio reglamento materialinė taikymo sritis ir nuostatos turėtų atitikti Reglamentą Nr. 44/2001. Kadangi pastarasis reglamentas buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentu Nr. 1215/2012, jam taip pat galioja šis atitikties tikslas.

37

Šiuo klausimu primintina, kad, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1215/2012 24 straipsnio 1 punktu, kuriame daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą arba nekilnojamojo turto nuomos srityje numatoma valstybės narės teismų išimtinė jurisdikcija susitariančioje valstybėje, kur yra nekilnojamasis turtas, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad ši jurisdikcija galioja ne visiems ieškiniams dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą, o tik tiems, kuriems taikomas minėtas reglamentas ir kuriais siekiama nustatyti nekilnojamojo turto dydį, sudėtį, nuosavybės, valdymo ar kitas daiktines teises į šį turtą ir užtikrinti šių teisių turėtojams su jų statusu susijusių pirmumo teisių apsaugą (2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komu ir kt., C‑605/14, EU:C:2015:833, 26 punktas ir 2016 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Schmidt, C‑417/15, EU:C:2016:881, 30 punktas).

38

Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo pradžioje pateiktas ieškinys nėra susijęs nė su vienu iš šių ieškinių, bet grindžiamas butų savininkų bendrijos teise reikalauti įmokų už gyvenamojo namo bendrų patalpų priežiūrą, šis ieškinys neturi būti laikomas paduotu dėl sutarties, susijusios su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 593/2008 4 straipsnio 1 dalies c punktą.

39

Dėl „paslaugų“ sąvokos, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antrą įtrauką, iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog ši sąvoka reiškia mažų mažiausiai tai, kad jas teikianti šalis atlieka tam tikrą veiklą už atlyginimą (2009 m. balandžio 23 d. Sprendimo Falco Privatstiftung ir Rabitsch, C‑533/07, EU:C:2009:257, 29 punktas; 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Cormano Collins, C‑9/12, EU:C:2013:860, 37 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 57 punktas; 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Kareda, C‑249/16, EU:C:2017:472, 35 punktas ir 2018 m. kovo 8 d. Sprendimo Saey Home & Garden, C‑64/17, EU:C:2018:173, 38 punktas).

40

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamu ieškiniu siekiama, kad už gyvenamojo namo priežiūrą atsakingi suinteresuotieji asmenys įvykdytų bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimu nustatyto dydžio įmokos mokėjimo prievolę.

41

Taigi toks ginčas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turi būti laikomas susijusiu ne su daiktine teise į nekilnojamąjį turtą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 593/2008 4 straipsnio 1 dalies c punktą, bet su paslaugų teikimu, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punktą.

42

Tokiomis aplinkybėmis į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 593/2008 4 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad ginčas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, dėl mokėjimo prievolės, nustatytos daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimu dėl šio gyvenamojo namo bendrų patalpų priežiūros išlaidų, turi būti laikomas susijusiu su paslaugų teikimo sutartimi, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: