1

Apeliaciniu skundu Viasat Broadcasting UK Ltd (toliau – Viasat) prašo panaikinti 2015 m. rugsėjo 24 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Viasat Broadcasting UK / Komisija (T‑125/12, toliau – skundžiamas sprendimas, EU:T:2015:687); juo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2011 m. balandžio 20 d. Komisijos sprendimo 2011/839/ES dėl priemonių (C 2/03), Danijos įgyvendintų TV2/Danmark naudai (OL L 340, 2011, p. 1, toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo Europos Komisija, pripažinusi jog įvairios Danijos Karalystės įgyvendintos priemonės TV2/Danmark (toliau – TV2) naudai yra valstybės pagalba, nusprendė, kad šios priemonės, remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalimi, turi būti laikomos suderinamomis su vidaus rinka.

2

Skundžiamo sprendimo 1–17 punktuose Bendrasis Teismas taip išdėstė faktines bylos aplinkybes:

„1 straipsnis

Priemonės, kurias Danija įgyvendino [TV2] naudai 1995–2002 m. skirdama licencijos mokesčio lėšų [iš mokesčio gautus išteklius], ir kitos šiame sprendime minėtos priemonės yra suderinamos su vidaus rinka, kaip apibrėžta [SESV] 106 straipsnio 2 dalyje.“

3

2012 m. kovo 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktame ieškinyje Viasat paprašė iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą.

4

Viasat pareiškė, kad TV2 suteikta valstybės pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, ir pateikė du ieškinio pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su Komisijos padaryta teisės klaida, nes ši institucija, vertindama nagrinėjamų priemonių suderinamumą su vidaus rinka pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, neatsižvelgė į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas. Antrasis pagrindas buvo susijęs su tuo, kad Komisija neįvykdė pareigos motyvuoti dėl to, kad, nenurodydama motyvų, nusprendė, jog šioje byloje taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis, nors antroji ir ketvirtoji Altmark sąlygos nebuvo tenkinamos.

5

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažino, kad nereikia priimti sprendimo dėl ieškinio tiek, kiek jame prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą dėl to, kad Komisija nusprendė, jog 1995 m. ir 1996 m. gautos pajamos iš reklamos, kurios per TV2 fondą buvo pervestos įmonei TV2, yra valstybės pagalba, ir atmetė likusią ieškinio dalį.

6

2015 m. rugsėjo 24 d. Sprendimu TV2/Danmark / Komisija (T‑674/11, EU:T:2015:684) Bendrasis Teismas, išnagrinėjęs TV2 Ieškinį, panaikino ginčijamą sprendimą tiek, kiek jame 1995 m. ir 1996 m. TV2 gautos pajamos iš reklamos kvalifikuotos kaip valstybės pagalba.

7

Viasat Teisingumo Teismo prašo:

8

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

9

Danijos Karalystė Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą.

10

TV2 A/S Teisingumo Teismo prašo:

11

Generaliniam advokatui paskelbus išvadą, 2017 m. sausio 3 d. raštu Viasat paprašė Teisingumo Teismo atnaujinti žodinę proceso dalį. Šiam prašymui pagrįsti Viasat teigia, kad generalinio advokato išvadoje iškraipomi tam tikri jos argumentai ir naudojami kiti argumentai, dėl kurių šalys nepateikė nuomonės.

12

Reikia priminti, kad pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu baigus žodinę proceso dalį šalis pateikė naują faktą, kuris gali būti lemiamas šiam teismui priimant sprendimą, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio šalys ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje nurodyti suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės.

13

Vis dėlto šiame statute ir reglamente nenumatyta suinteresuotųjų šalių galimybės pateikti pastabas atsakant į generalinio advokato pateiktą išvadą (žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Vnuk, C‑162/13, EU:C:2014:2146, 30 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

14

Šiuo aspektu iš SESV 252 straipsnio antros pastraipos matyti, kad generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose jis turi dalyvauti, tačiau Teisingumo Teismo nesaisto nei ši išvada, nei ją pagrindžiantys motyvai. Taigi šalies nesutikimas su minėta išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės dalies atnaujinimą (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Taryba / Front Polisario, C‑104/16 P, EU:C:2016:973, 60 ir 61 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

15

Taigi Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, mano, kad turi visą būtiną informaciją sprendimui priimti ir kad šalys pateikė nuomonę dėl šios informacijos.

16

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

17

Pirmajame pagrinde Viasat kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad Komisija, vertindama aptariamų priemonių proporcingumą, palyginti su SESV 106 straipsnio 2 dalyje nustatytais reikalavimais, ypač su tais, pagal kuriuos, pirma, Sutarčių normų taikymas turi trukdyti vykdyti priskirtą užduotį, ir, antra, šios užduoties vykdymas neturi daryti tokio poveikio prekybos plėtojimui, kuris prieštarautų Europos Sąjungos interesui, neprivalėjo atsižvelgti į aplinkybę, kad šios priemonės neatitinka antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygų. Pagal šias sąlygas parametrai, kurių pagrindu apskaičiuojama kompensacija už viešosios paslaugos teikimą, turi būti nustatyti iš anksto objektyviai ir skaidriai, o pati kompensacija – apskaičiuota remiantis sąnaudų, kurias tipinė ir gerai valdoma įmonė būtų patyrusi vykdydama aptariamą su viešąja paslauga susijusią užduotį, analize.

18

Viasat teigia, kad remiantis SESV 106 straipsnio 2 dalies formuluote darytina išvada, kad reikalavimas, jog Sutarčių normų, konkrečiai – konkurencijos normų, taikymas turi trukdyti vykdyti priskirtą užduotį, privalo būti aiškinamas taip, kad jame daroma nuoroda į kitas Sutarties nuostatas. Taigi, vertinant valstybės pagalbos suderinamumą pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, šios kitos nuostatos turi būti išnagrinėtos iš anksto. Todėl šiuo atveju tai atliekant derėjo patikrinti, ar kiekviena Altmark sąlyga trukdytų vykdyti TV2 priskirtą su viešosios paslaugos teikimu susijusią užduotį. Jeigu toks tyrimas būtų buvęs padarytas, Komisija būtų nusprendusi, kad antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas atitinkančių priemonių priėmimas TV2 naudai nesutrukdytų vykdyti šios užduoties.

19

Taip pat siekdama įsitikinti, ar laikomasi reikalavimų dėl trukdymo vykdyti aptariamą užduotį ir dėl tokio poveikio prekybos plėtojimui, kuris prieštarautų Sąjungos interesui, Komisija turėjo paprašyti Danijos Karalystės įrodyti, kad antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygos laikymasis būtų sutrukdęs vykdyti TV2 priskirtą bendrus ekonominius interesus tenkinančią užduotį.

20

Komisija, Danijos Karalystė ir TV2 A/S teigia, kad šis pagrindas yra nepagrįstas.

21

Pirmajame pagrinde Viasat teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad atlikdama vertinimą pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį Komisija neprivalėjo atsižvelgti į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas, siekdama patikrinti, ar šių sąlygų laikymasis būtų sutrukdęs TV2 vykdyti jai priskirtą užduotį.

22

Šiuo klausimu reikia priminti, jog tam, kad nacionalinė priemonė galėtų būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, pirma, jog tai būtų valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta pagalba, antra, ši pagalba turi daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, trečia, priemonė turi suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui ir, ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba sukelti tokio iškraipymo pavojų (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Deutsche Post, C‑399/08 P, EU:C:2010:481, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Kadangi šios sąlygos yra kumuliacinės, valstybės priemonė negali būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, jei bent viena iš jų neįvykdyta. Beje, jeigu tenkinamos visos sąlygos, ši priemonė yra valstybės pagalba, todėl, išskyrus tam tikras sutartyse nustatytas išimtis, ji yra nesuderinama su vidaus rinka.

24

Dėl priemonės kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos trečiojo kriterijaus pažymėtina, kad suformuotoje jurisprudencijoje nustatyta, jog pagalba laikomos priemonės, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurios turi būti laikomos ekonominiu pranašumu, kurio įmonė nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis (be kita ko, žr. 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑270/15, EU:C:2016:489, 34 punktą).

25

Vis dėlto reikia priminti, kad Teisingumo Teismas pažymėjo, jog kai valstybės priemonė turi būti vertinama kaip kompensaciją sudarantis atlygis už įmonių gavėjų suteiktas paslaugas vykdant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus, todėl tokios įmonės negauna realios finansinės naudos ir dėl šios priemonės neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su įmonėmis, kurios su jomis konkuruoja, tokiai priemonei netaikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis (žr. 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 87 punktą).

26

Kaip nustatyta 2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C‑280/00, EU:C:2003:415) 88–93 punktuose, kad tokia priemonė nebūtų kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, turi būti tenkinamos tam tikros sąlygos. Pirma, įmonė gavėja privalo faktiškai būti įpareigota vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o šie įpareigojimai – aiškiai apibrėžti. Antra, kriterijai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti iš anksto objektyviai ir skaidriai nustatyti. Trečia, kompensacija negali viršyti to, kas būtina, siekiant padengti visas ar dalį išlaidų, kurių patiriama vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Ketvirta, reikalingos kompensacijos dydis turi būti nustatytas remiantis išlaidų, kurių gerai valdoma ir pakankamai priemonių su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams vykdyti turinti tipinė įmonė būtų patyrusi vykdydama šiuos įsipareigojimus, analize.

27

Jeigu ankstesniame punkte nustatytos sąlygos netenkinamos, aptariama valstybės priemone būtų suteiktas atrankinis pranašumas ja besinaudojančiai įmonei, o jei, be kita ko, būtų tenkinami kiti SESV 107 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, ši priemonė būtų su vidaus rinka iš esmės nesuderinama pagalba.

28

Kalbant apie SESV 106 straipsnio 2 dalį, pažymėtina, kad šioje nuostatoje numatyta, jog įmonėms, kurioms yra patikėta administruoti bendrus ekonominės svarbos interesus tenkinančias paslaugas, Sutartyse nustatytos taisyklės, be kita ko, konkurencijos taisyklės, taikomos, jeigu jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių, ir kad prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Sąjungos interesui.

29

Kaip galima teigti remiantis jurisprudencija, pati SESV 106 straipsnio 2 dalies nuostata rodo, kad išimtys iš Sutarties normų leidžiamos tik tuo atveju, jeigu jos reikalingos atlikti konkrečiam uždaviniui, kuris paskirtas įmonei, įpareigotai administruoti bendrus ekonominius interesus tenkinančią paslaugą (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑159/94, EU:C:1997:501, 54 punktą ir 2013 m. vasario 28 d. Sprendimo Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas, C‑1/12, EU:C:2013:127, 106 punktą).

30

Šiuo atžvilgiu remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija matyti, jog nėra būtina, kad kiltų grėsmė už bendrus ekonominius interesus tenkinančios paslaugos administravimą atsakingos įmonės finansinei pusiausvyrai arba ekonominiam gyvybingumui. Pakanka, kad neturėdama ginčijamų teisių įmonė negalėtų atlikti pavestų specialių uždavinių arba kad šias teises būtų būtina išlaikyti tam, kad jų turėtojas galėtų įgyvendinti bendrus ekonominius interesus tenkinančius uždavinius, kurie jam buvo pavesti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis (žr. 2007 m. lapkričio 15 d. Sprendimo International Mail Spain, C‑162/06, EU:C:2007:681, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Tam tikromis sąlygomis leidžiant taikyti išimtis iš bendrųjų Sutarties normų, SESV 106 straipsnio 2 dalimi siekiama suderinti valstybių narių interesą tam tikras būtent viešojo sektoriaus įmones naudoti kaip ekonominės arba fiskalinės politikos instrumentą su Sąjungos interesu laikytis konkurencijos taisyklių ir apsaugoti vieningą bendrąją rinką (šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 23 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija, C‑159/94, EU:C:1997:501, 55 punktą).

32

Kaip minėta šio sprendimo 21 punkte, Viasat teigia, kad atlikdama vertinimą pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį Komisija privalėjo patikrinti, ar antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygų laikymasis būtų sutrukdęs TV2 vykdyti jai priskirtą užduotį.

33

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog tam, kad išnagrinėtų priemonę pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį, Komisija neprivalo, priešingai, nei teigia apeliantė, išnagrinėti, ar laikomasi Sprendime Altmark nustatytų sąlygų, konkrečiai – antrosios ir ketvirtosios sąlygos.

34

Kaip tiksliai Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 63 punkte, minėtame sprendime nustatytų sąlygų laikymosi patikrinimas atliekamas anksčiau, t. y. nagrinėjant klausimą, ar aptariamos priemonės turi būti laikomos valstybės pagalba. Šis klausimas iš tiesų yra ankstesnis už klausimą, į kurį atsakant reikia patikrinti, jei būtina, ar nesuderinama pagalba vis dėlto yra reikalinga vykdant užduotį, priskirtą aptariamą priemonę gaunančiai įmonei, kaip tai suprantama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

35

Priešingai, nebereikia taikyti Sprendime Altmark nustatytų sąlygų, kai Komisija, konstatavusi, kad priemonė turi būti kvalifikuojama kaip pagalba būtent todėl, kad įmonė gavėja negali išlaikyti palyginimo testo su gerai valdoma ir pakankamai priemonių su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams vykdyti turinčia tipine įmone, nagrinėja, ar ši pagalba gali būti pateisinama pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį.

36

Kadangi pastaroji nuostata patikslinta Protokole (Nr. 26) dėl bendrus interesus tenkinančių paslaugų (OL C 83, 2010, p. 308) ir, kiek tai susiję su šioje byloje nagrinėjama sritimi, Protokole (Nr. 29) dėl valstybių narių visuomeninės transliacijos sistemos (OL C 83, 2010, p. 312), ji negali būti aiškinama izoliuotai ir atsižvelgiant tik į jos formuluotę, taip pat nepaisant šiuose protokoluose pateiktų paaiškinimų.

37

Taigi šio sprendimo 35 punkte pateikta išvada pagrįsta, kaip išvados 43 punkte pažymėjo generalinis advokatas, nuostatomis, išdėstytomis Protokole Nr. 29, kuriame nustatyta, kad „Sutarčių nuostatos nepažeidžia valstybių narių kompetencijos finansuoti visuomeninę transliaciją, jeigu šis finansavimas teikiamas transliuojančiosioms organizacijoms, kad jos vykdytų su viešosiomis paslaugomis susijusius įgaliojimus, kuriuos suteikia, apibrėžia ir organizuoja kiekviena valstybė narė, ir jeigu šis finansavimas prekybos sąlygų ir konkurencijos Sąjungoje nepaveikia taip, kad pakenktų bendriems interesams, taip pat atsižvelgiant į šios viešosios paslaugos funkcijų vykdymą“.

38

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai skundžiamame sprendime nusprendė, kad SESV 106 straipsnio 2 dalyje Komisijai nenustatyta pareigos atsižvelgti į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas sprendžiant, ar valstybės pagalba suderinama su vidaus rinka pagal šią nuostatą.

39

Taigi pirmasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

40

Antrajame pagrinde Viasat kritikuoja skundžiamo sprendimo 103 ir 104 punktus dėl to, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai atmetė jos pagrindą dėl panaikinimo, grindžiamą ginčijamame sprendime Komisijos padarytu pagal SESV 296 straipsnį pastarajai nustatytos pareigos motyvuoti pažeidimu.

41

Viasat taip pat kaltina Bendrąjį Teismą, kad šis neatsakė į ieškinyje pirmojoje instancijoje pateiktus pagrindus.

42

Komisija teigia, kad šis antrasis pagrindas yra iš dalies nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

43

Suformuluotoje jurisprudencijoje nustatyta, kad motyvai, kurių reikalaujama pagal SESV 296 straipsnį, turi atitikti atitinkamo teisės akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai parodyti institucijos, priėmusios aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtos priemonės priežastis, o kompetentingas teismas – vykdyti jos kontrolę (2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 147 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

44

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas atmetė pagrindą, susijusį su ginčijamo sprendimo nemotyvavimu, ir pažymėjo, kad „tai, jog sprendime nieko nepasakyta apie antrosios ir ketvirtosios Altmark sąlygų vaidmenį vertinant aptariamų priemonių suderinamumą su vidaus rinka, lėmė ne Komisijos argumentavimo klaida ar ginčijamo sprendimo nemotyvavimas, o aplinkybė, kad šiame sprendime taikoma kitokia analizės sistema, nei pageidautų [Viasat]“.

45

Kaip pripažino Viasat, ginčijamas sprendimas būtų nepakankamai motyvuotas tik tuo atveju, jei Komisija būtų turėjusi taikyti analizės sistemą, kuri, kaip mano Viasat, nustatyta SESV 106 straipsnio 2 dalyje.

46

Vis dėlto remiantis šio sprendimo 37 punktu darytina išvada, kad pagal SESV 106 straipsnio 2 dalį Komisijai nebuvo nustatyta pareigos atsižvelgti į antrąją ir ketvirtąją Altmark sąlygas sprendžiant, ar valstybės pagalba suderinama su vidaus rinka pagal šią nuostatą. Todėl Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas.

47

Beje, kaip išvados 58 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kaltinimas dėl neatsakymo į pirmojoje instancijoje nagrinėtame ieškinyje pateiktus pagrindus yra nepakankamai išplėtotas, kad kitos apeliacinio proceso šalys galėtų į jį atsakyti arba kad Teisingumo Teismas galėtų šiuo klausimu pareikšti nuomonę. Taigi jis nepriimtinas.

48

Vadinasi, apeliacinio skundo antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip iš dalies nepriimtinas ir iš dalies nepagrįstas.

49

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad visas apeliacinis skundas turi būti atmestas.

50

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

51

Kadangi Komisija ir TV2 A/S prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Viasat pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

52

Pagal Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, kuri, remiantis to paties reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, taip pat taikoma apeliaciniam procesui, įstojusios į bylą valstybės narės ir institucijos pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

53

Danijos Karalystė, kaip į bylą Bendrajame Teisme įstojusi šalis, padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: