—

Asda Stores Ltd, atstovaujamos advocaten P. De Baere ir M. Kuschewsky,

—

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos E. O’Neill, padedamos baristerio K. Beal,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos I. M. Braguglia, padedamo avvocato dello Stato G. Albenzio,

—

Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos X. Lewis ir J. Hottiaux,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su nuostatų, įtvirtintų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, p. 1, toliau – ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos), 11 priedo Kombinuotosios nomenklatūros 8528 pozicijos 3 stulpelyje galiojimu.

2

Šis prašymas taip pat susijęs su šių nuostatų aiškinimu.

3

Jis irgi susijęs su papildomo protokolo, 1970 m. lapkričio 23 d. pasirašyto Briuselyje ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto ir patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 (OL L 293, toliau – papildomas protokolas), pridėto prie susitarimo, įsteigiančio Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei EEB valstybės narės ir Bendrija ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685, toliau – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas), 47 straipsnio aiškinimu.

4

Galiausiai šis prašymas susiję su EB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/95 dėl muitų sąjungos baigiamojo etapo įgyvendinimo (OL L 35, 1996, p. 1, toliau – Sprendimas Nr. 1/95) 44–47 straipsnių aiškinimu.

5

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Asda Stores Ltd (toliau – Asda) ir Commissioners of Her Majesty’s Revenue and Customs (Jungtinės Karalystės muitų institucijos, toliau – muitų institucijos) dėl Turkijoje pagamintų ir į Jungtinę Karalystę importuojamų spalvoto vaizdo televizijos signalų imtuvų (STV) importo antidempingo muitų ir pridėtinės vertės mokesčių (toliau – PVM).

6

Pagal EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – skatinti nuolatinį ir subalansuotą susitariančiųjų šalių prekybinių ir ekonominių santykių stiprinimą, visiškai atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti pagreitintą Turkijos ekonomikos vystymąsi ir darbo bei Turkijos gyventojų gyvenimo sąlygų lygio pakėlimą. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asociacijoje numatomas parengiamasis, pereinamasis ir baigiamasis etapai.

7

EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Parengiamajame etape Turkijos (Respublika), padedant Bendrijai, stiprins savo ekonomiką, kad galėtų prisiimti įsipareigojimus, kurie jai teks pereinamajame ir baigiamajame etapuose.

Taikymo tvarka, susijusi su šiuo parengiamuoju etapu ir, be kita ko, su Bendrijos pagalba, nustatyta laikinajame protokole ir finansiniame protokole, kurie pridėti prie susitarimo.“

8

EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo 6 straipsnis suformuluotas taip:

„Siekdamos užtikrinti asociacijos režimo taikymą ir laipsnišką plėtrą, susitariančiosios šalys renkasi asociacijos taryboje, kuri veikia neviršydama susitarimo jai suteiktų įgaliojimų.“

9

EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo 30 straipsnyje numatyta:

„Protokolai, kuriuos susitariančiosios šalys sutarė pridėti prie susitarimo, sudaro sudėtinę jo dalį.“

10

Pagal papildomo protokolo 47 straipsnį:

„1.   Jei per dvidešimt dvejų metų laikotarpį asociacijos taryba susitariančiajai šaliai paprašius nustato, kad Bendrijos ir Turkijos tarpusavio prekyboje praktikuojamas dempingas, ji, siekdama tai panaikinti, pateikia rekomendacijas asmeniui ar asmenims, dėl kurių kyla tokie veiksmai.

2.   Nukentėjusioji šalis, pranešusi apie tai asociacijos tarybai, gali imtis tinkamų apsaugos priemonių, jei:

Be to, jei dėl nukentėjusiosios šalies interesų reikia imtis neatidėliotinų veiksmų, ta šalis, informavusi apie tai asociacijos tarybą, gali pradėti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali apimti antidempingo mokesčius. Tokios priemonės negali būti taikomos daugiau kaip tris mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos arba nuo dienos, kurią nukentėjusioji šalis pagal ankstesniosios pastraipos dalies b punktą imasi apsaugos priemonių.

3.   Jei pagal straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos a punktą arba tos straipsnio dalies antrąją pastraipą yra imamasi apsaugos priemonių, Asociacijos taryba gali bet kuriuo metu nuspręsti, kad tokių apsaugos priemonių taikymas turi būti nutrauktas, kol pagal straipsnio 1 dalį dar nėra išleistos rekomendacijos.

Asociacijos taryba gali rekomenduoti panaikinti arba pakeisti apsaugos priemones, kurių imamasi pagal straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos b punktą.

4.   Dar kartą importuojami gaminiai, kurių kilmės šalis yra viena iš susitariančiųjų šalių arba jie buvo tos šalies laisvoje apyvartoje ir kurie yra eksportuoti į kitą susitariančiąją šalį, yra įleidžiami į pirmosios susitariančiosios šalies teritoriją, netaikant jiems jokių muitų, kiekybinių apribojimų arba lygiaverčio poveikio priemonių.

Asociacijos taryba dėl šios straipsnio dalies taikymo gali teikti atitinkamas rekomendacijas, ji vadovaujasi Bendrijos patirtimi šioje srityje.“

11

Sprendimas Nr. 1/95 įsteigia muitų sąjungą tarp Bendrijos ir Turkijos Respublikos iš esmės kitoms prekėms nei žemės ūkio produktai. Jame numatytas muitų ir lygiaverčio poveikio privalomųjų mokėjimų panaikinimas, taip pat kiekybinių apribojimų bei lygiaverčio poveikio priemonių panaikinimas.

12

Šio sprendimo III skyriuje, pavadintame „Prekybos apsaugos priemonės“ ir esančiame šio sprendimo IV skirsnyje, įtvirtinti šie straipsniai:

„44 straipsnis

1.   Kuriai nors šaliai paprašius, Asociacijos taryba iš naujo išnagrinėja prekybos apsaugos priemonių, kitų nei vienos susitariančiosios šalies apsaugos priemonės santykiuose su kita susitariančiąja šalimi, taikymo principą. Atlikdama tokį nagrinėjimą Asociacijos taryba gali nuspręsti sustabdyti šių priemonių taikymą su sąlyga, kad Turkijos (Respublika) valstybės pagalbos kontrolei taikys konkurencijos nuostatas ir kitas acquis communautaire nuostatas, susijusias su vidaus rinka, ir užtikrins jų veiksmingą taikymą, taip užtikrinant garantijas prieš nesąžiningą konkurenciją, panašiai kaip yra vidaus rinkoje.

2.   Papildomo protokolo 47 straipsnyje apibrėžta antidempingo priemonių taikymo tvarka lieka toliau galioti.

45 straipsnis

Nukrypstant nuo V skyriaus II skirsnio, konsultavimo ir sprendimų priėmimo procedūros, numatytos šiame skirsnyje, netaikomos prekybos apsaugos priemonėms, kurių imasi susitariančiosios šalys.

Taikant prekybos apsaugos priemones trečiųjų šalių atžvilgiu, susitariančiosios šalys stengiasi, kai aplinkybės ir jų tarptautiniai įsipareigojimai tai joms leidžia, koordinuoti veiksmus apsikeičiant informacija ir konsultuojantis.

46 straipsnis

Nukrypstant nuo šio sprendimo I skyriuje išdėstyto laisvo prekių judėjimo principo, kai viena šalis santykiuose su kita šalimi ar trečiosiomis šalimis taikė ar taiko antidempingo ar kitas priemones, vadovaudamasi prekybos politikos instrumentais, kaip nurodyta 44 straipsnyje, ši šalis gali importuoti susijusius produktus iš kitos šalies teritorijos taikydama tas priemones. Tokiu atveju apie tai ji praneša mišriam muitų sąjungos komitetui.

47 straipsnis

Įgyvendinant produktų, kurie yra ankstesniuose straipsniuose numatytų prekybos politikos priemonių objektas, importo formalumus, importo valstybės valdžios institucijos reikalauja, kad importuotojas muitinės deklaracijoje nurodytų aptariamų produktų kilmę.

Siekiant patikrinti tikslią aptariamų prekių kilmę gali būti reikalaujama papildomų įrodymų, jei tai būtina dėl kylančių rimtų ir pagrįstų abejonių.“

13

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), II antraštinės dalies 2 skyriaus 1 skirsnio, pavadinto „Nelengvatinė prekių kilmė“, 22 straipsnyje numatyta:

„Nelengvatinė prekių kilmė, apibrėžta 23–26 straipsniuose, nustatoma:

14

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 23 straipsnį:

„1.   Prekėmis, kilusiomis iš tam tikros šalies, laikomos prekės, visiškai išgautos arba pagamintos tik toje šalyje.

2.   Formuluotė „prekės, visiškai išgautos arba pagamintos vienoje šalyje“ reiškia:

3.   2 dalyje sąvoka „šalis“ reiškia ir tos šalies teritorinę jūrą.“

15

Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnis skelbia:

„Jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas.“

16

Šio kodekso 25 straipsnyje numatyta:

„Jeigu nustatoma arba jeigu išaiškinti faktai patvirtina prielaidą, kad vienintelis kurio nors perdirbimo arba apdorojimo proceso tikslas buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, toks perdirbimo arba apdorojimo procesas jokiomis aplinkybėmis nelaikomas suteikiančiu taip pagamintoms prekėms šalies, kurioje jis yra atliktas, prekių kilmę, įgyjamą pagal 24 straipsnį.“

17

Pagal minėto kodekso 26 straipsnį:

„1.   Muitų teisės aktai arba kiti konkrečių sričių dalykus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai gali nustatyti, kada privaloma pateikti prekių kilmę įrodantį dokumentą.

2.   Nepaisant to, kad pateiktas toks dokumentas, muitinė turi teisę, kilus rimtoms abejonėms, reikalauti, kad būtų pateiktas bet kuris papildomas įrodymas, liudijantis, kad nurodyta prekių kilmė tenkina atitinkamų Bendrijos teisės aktų nustatytų taisyklių reikalavimus.“

18

Bendrijos muitinės kodekso 249 straipsnis numato, kad Europos Bendrijų Komisija nusprendžia dėl šiam kodeksui įgyvendinti būtinų priemonių.

19

Pagal Reglamento Nr. 2454/93 39 straipsnį:

„11 priede išvardytų produktų apdorojimas arba perdirbimas, nurodomas priedo 3 skiltyje, laikomas kilmės statusą suteikiančiu procesu arba operacija pagal (Muitinės kodekso) 24 straipsnį.

11 priede nurodytų taisyklių taikymo metodas yra pateiktas 9 priedo įžanginėse pastabose.“

20

Reglamento Nr. 2454/93 9 priede, pavadintame „Apdirbimo ar perdirbimo procesų, kuriuos reikia atlikti su kilmės neturinčiomis medžiagomis, norint, kad pagaminti produktai įgytų kilmės statusą, sąrašams taikomos įvadinės pastabos“, įtvirtintos tokios 2 ir 3 pastabos:

„2 pastaba

3 pastaba

Pavyzdžiui:

Nesiuvinėtas audinys gali gauti kilmės statusą, kai jis audžiamas iš verpalų. Jei jis paskui yra panaudotas gaminant siuvinėtą patalynę (pvz., paklodes ir užvalkalus), tuo atveju netaikomas procentinis vertės apribojimas, kuris būtų taikomas naudojant nesiuvinėtą audinį.“

21

Reglamento Nr. 2454/93 11 priede nustatyta:

22

Pagal 1998 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2584/98, iš dalies keičiančio Reglamentą (EB) Nr. 710/95, įvedantį galutinį antidempingo muitą importuojamiems spalvoto vaizdo televizijos signalų imtuvams, kurių kilmės šalis yra Malaizija, Kinijos Liaudies Respublika, Korėjos Respublika, Singapūras ir Tailandas, ir galutinai surenkantį laikinąjį muitą (OL L 324, p. 1), 1 straipsnyje nustatytas antidempingo muito dydis minėtiems 8528 pozicijai priskiriamiems imtuvams.

23

Asda, Jungtinėje Karalystėje įsteigta bendrovė, importavo į šią valstybę narę nuo 2000 m. birželio iki 2001 m. balandžio mėn. Turkijoje pagal Turkijos teisę veikiančios bendrovės Vestel, Electronic Sanayi re Ticavet A. S. (toliau – Vestel) sumontuotus STV. Asda užpildytoje importo deklaracijoje patikslinama, kad šių prekių kilmė – Turkija.

24

Siuntas lydėjo Turkijos muitinės institucijų išduoti sertifikatai A. TR1, pažymintys, kad prekės, remiantis Sprendimu Nr. 1/95, buvo skirtos laisvai apyvartai. Šiuose dokumentuose buvo patikslinta, kad kompensaciniai mokesčiai surinkti Turkijoje.

25

Tačiau Jungtinės Karalystės muitinės institucijos manė, kad Vestel Turkijoje atlikto STV surinkimo sąlygos ir taikomas kriterijus, numatytas ginčijamose Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatose, lemia tai, jog jie realiai kildinami iš Kinijos ir Korėjos, valstybių, kurių atžvilgiu taikomos Reglamente Nr. 2584/98 numatytos antidempingo priemonės.

26

Taigi Asda importai buvo atlikti 2003 m. birželio mėn., vėliau – tų pačių metų spalio mėn. ir dėl jų buvo pateiktas pranešimas dėl 410786,52 GBP antidempingo muito ir importo PVM sumos išieškojimo a posteriori.

27

Šiuos mokesčius Asda ginčijo Jungtinės Karalystės muitinės institucijose, vėliau, atmetus šiuos administracinius skundus, – VAT and Duties Tribunal, London.

28

Asda iškėlus klausimą dėl ginčijamų Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatų galiojimo ir nesutikus su muitinės institucijų atliktu šių nuostatų bei papildomo protokolo ir Sprendimo Nr. 1/95 nuostatų aiškinimu, VAT and Duties Tribunal, London nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir Teisingumo Teismui pateikti šiuos prejudicinius klausimus:

29

Savo pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia ar ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos negalioja dėl nesuderinamumo su Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsniu.

30

Asda teigia, kad ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos tiek, kiek jos reikalauja, kad vertė, gauta atlikus surinkimo operacijas ir prireikus panaudojus kilmę turinčias detales, sudarytų ne mažiau kaip 45 % STV ex-works kainos tam, kad jų gamyba suteiktų jiems šio surinkimo vietos šalies kilmę, remiasi pridėtine verte grindžiamu kriterijumi, kurį ji kvalifikuotų kaip „kiekybinį“ ir kuris yra nesuderinamas su, jos manymu, Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnyje įtvirtintais „kokybiniais“ kriterijais. Asda teigia, kad Komisija viršijo Europos Sąjungos Tarybos jai suteiktus ir šiame kodekse įtvirtintus taisyklių įgyvendinimo įgaliojimus.

31

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį, jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas.

32

Šis straipsnis pakartoja iki įsigaliojant Bendrijos muitinės kodeksui taikyto 1968 m. birželio 27 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 802/68 dėl bendro prekių kilmės sąvokos apibrėžimo (OL L 148, p. 1) 5 straipsnio formuluotę. Aiškindamas šį reglamentą Teisingumo Teismas nusprendė, jog iš šio 5 straipsnio matyti, kad lemiamas kriterijus yra baigiamojo svarbaus perdirbimo arba apdorojimo kriterijus (1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Brother International, C-26/88, Rink. p. 4253, 15 punktas).

33

Antra, reikia priminti, kad Bendrijos muitinės kodekso 249 straipsnis yra pakankamas pagrindas, įgaliojantis Komisiją priimti šį kodeksą įgyvendinančias nuostatas (1999 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Söhl & Söhlke, C-48/98, Rink. p. I-7877, 35 punktas).

34

Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad Komisija turi teisę priimti visas Pagrindų reglamentui įgyvendinti būtinas ar naudingas priemones, jeigu jos neprieštarauja šiam reglamentui ir Tarybos įgyvendinimo teisės aktams (žr., be kita ko, minėto sprendimo Söhl & Söhlke 36 punktą).

35

Be to, įgyvendindama Tarybos jai suteiktus Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio taikymo įgaliojimus Komisija turi diskreciją, kuri jai leidžia patikslinti abstrakčias šios nuostatos sąvokas, kiek tai susiję su konkrečiu perdirbimu ar apdorojimu (1983 m. kovo 23 d. Sprendimo Cousin ir kt., 162/82, Rink. p. 1101, 17 punktas).

36

Dėl klausimo, ar įvairių elementų surinkimo operacija yra svarbus perdirbimas arba apdorojimas, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad tokia operacija gali būti laikoma suteikianti kilmę, jeigu techniniu požiūriu ir atsižvelgiant į nagrinėjamos prekės aprašymą ši operacija sudaro lemiamą gamybos etapą, per kurį panaudotos sudedamosios dalys įgyja galutinę paskirtį, ir atitinkamai prekei suteikiamos konkrečios kokybinės savybės (1979 m. sausio 31 d. Sprendimas Yoshida, 114/78, Rink. p. 151 ir minėto sprendimo Brother International 19 punktas).

37

Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog „surinkimo“ sąvoka apima įvairias operacijas, būna situacijų, kai įvertinimas, remiantis techninio pobūdžio kriterijais, negali būti galutinis nustatant prekės kilmę. Tokiais atvejais kaip į papildomą kriterijų reikia atsižvelgti į surinkimo pridėtinę vertę (minėto sprendimo Brother International 20 punktas).

38

Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šio kriterijaus svarbą, be kita ko, patvirtino Tarptautinė muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencija (Kioto konvencija), kurios tam tikri priedai Bendrijos vardu buvo priimti 1977 m. birželio 3 d. Tarybos sprendimu 77/415/EEB (OL L 166, p. 1) ir kurios D.1 priedo 3 standarto aiškinamosiose pastabose patikslinama, kad praktikoje svarbaus perdirbimo kriterijus gali būti išreikštas ad valorem procento taisykle, kai arba naudojamų medžiagų, arba pridėtinės vertės procentinė dalis siekia nustatytą lygį (minėto sprendimo Brother International 21 punktas).

39

Be to, reikia taip pat pabrėžti, kad 1994 m. gruodžio 24 d. Sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1) Taryba, be kita ko, patvirtino 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašytą susitarimą dėl prie baigiamojo akto pridėtų kilmės taisyklių (OL L 336, p. 144), kuriuo remiantis iki šių taisyklių parengimo galima naudoti ad valorem procentinį kriterijų.

40

Šiuo atžvilgiu svarbu priminti, kad nuo tada, kai tarptautiniai susitarimai įsigalioja, jie yra Bendrijos teisinės sistemos sudedamoji dalis (žr., be kita ko, 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA, C-344/04, Rink. p. I-403, 36 punktą). Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Bendrijos antrinės teisės tekstus kiek įmanoma reikia aiškinti atsižvelgiant į šiuos susitarimus (žr., be kita ko, 2003 m. sausio 9 d. Sprendimo Petrotub ir Republica prieš Tarybą, C-76/00 P, Rink. p. I-79, 57 punktą).

41

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad pridėtinės vertės kriterijaus pasirinkimas per se nėra nesuderinamas su Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsniu ir kad rėmimasis šiuo kriterijumi dar neįrodo, jog Komisija viršijo pagal šio kodekso 249 straipsnį turimus įgyvendinimo įgaliojimus (2007 m. kovo 8 d. Sprendimas Thomson ir Vestel France, C-447/05 ir C-448/05, Rink. p. I-2049, 31 punktas).

42

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog tam, kad įgyvendintų Reglamentą Nr. 802/68, 1970 m. gruodžio 23 d. Komisija priėmė Reglamentą (EEB) Nr. 2632/70 dėl radijo ir televizijos imtuvų kilmės nustatymo (OL L 279, p. 35), kurio nuostatos, susijusios su pridėtinės vertės kriterijumi, iš esmės buvo pakartotos ginčijamose Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatose.

43

Pagal Reglamento Nr. 2632/70 antrą konstatuojamąją dalį radijo ir televizijos signalų imtuvų surinkimas gali apimti daugiau ar mažiau sudėtingus procesus, atsižvelgiant į surenkamų aparatų rūšis ir naudojamus surinkimo būdus bei jo vykdymo sąlygas. Šio reglamento trečioje konstatuojamojoje dalyje taip pat pabrėžiama, kad atskiros surinkimo operacijos, „atsižvelgiant į esamą technikos šioje pramonės šakoje lygį“, paprastai nesudaro svarbaus gamybos etapo Reglamento Nr. 802/68 5 straipsnio prasme, bet tam tikrais atvejais gali būti ir atvirkščiai, pavyzdžiui, kai šios operacijos susijusios su didelio našumo aparatais arba reikalauja griežtos naudotų detalių kontrolės, arba kai jos apima aparatų sudedamųjų elementų surinkimą. Reglamento Nr. 2632/70 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje priduriama: kadangi „surinkimo“ sąvoka apima įvairias operacijas, remiantis vien techninio pobūdžio kriterijumi neįmanoma nustatyti atvejų, kada šios operacijos yra svarbus gamybos etapas, todėl šiomis aplinkybėmis reikia atsižvelgti į operacijų pridėtinę vertę.

44

Taigi tokie motyvai pateisina pridėtinės vertės kriterijaus išsaugojimą ginčijamose Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatose (minėto sprendimo Thomson ir Vestel France 35 punktas).

45

Iš tikrųjų Komisija, įgyvendindama diskreciją, kurią ji turi priimdama Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, be kita ko, susijusias su prekių kilme, įgyvendinti reikalingas priemones, privalo priimti bendro pobūdžio nuostatas, kuriomis, siekiant užtikrinti teisinį saugumą, tam tikrą laiką atsižvelgtų į situaciją visame pramonės sektoriuje ir kurių dėl to negalėtų paveikti ypatinga vienos ar kitos šio sektoriaus įmonės padėtis tam tikru momentu (minėto sprendimo Thomson ir Vestel France 36 punktas).

46

Šiomis aplinkybėmis Komisijos atsižvelgimas į didelę operacijų, patenkančių į „surinkimo“ sąvoką, įvairovę visame atitinkamame pramonės sektoriuje pateisino rėmimąsi pridėtinės vertės kriterijumi (minėto sprendimo Thomson ir Vestel France 37 punktas).

47

Be to, iš Asda pateiktų rašytinių paaiškinimų išplaukia, kad nagrinėjamų STV skirtingų sudedamųjų dalių surinkimas sudaro sudėtinio pramonės proceso dalį. Taip pat Teisingumo Teismui pateikti dokumentai neleidžia pripažinti, jog šis procesas visų televizijos signalų imtuvų gamintojų yra identiškas. Bet kuriuo atveju šie dokumentai neleidžia padaryti išvados, kad didelė operacijų, patenkančių į „surinkimo“ sąvoką, įvairovė būtų trūkumas visame atitinkamame pramonės sektoriuje.

48

Tokiomis aplinkybėmis reikalavimas vienodai taikyti muitinės taisykles visoje Bendrijos muitų teritorijoje reiškia, kad abstrakčios baigiamojo svarbaus perdirbimo ir apdorojimo sąvokos, į kurias visų prekių atžvilgiu nukreipia Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnis, turėtų būti patikslintos specialiems gaminiams, pavyzdžiui, STV, konkrečiomis nuostatomis, kuriomis būtų atsižvelgta į šių aparatų gamybos procesų įvairovę. Taigi rėmimasis aiškiu ir objektyviu kriterijumi, kaip antai pridėtinės vertės kriterijumi, leidžiančiu šios rūšies sudėtinių prekių atžvilgiu apibrėžti joms kilmę suteikiantį svarbų apdorojimą, negali būti teisės klaida (minėto sprendimo Thomson ir Vestel France 39 punktas).

49

Be to, reikia pastebėti, kad nors ieškovės pagrindinėje byloje nurodytą situaciją lemia STV gamybos technologijų vystymasis, atrodo, kad esamomis sąlygomis ši situacija yra atsitiktinė, nes, kaip matyti iš teismo posėdyje pateiktų pastabų, dabartinių gamybos technologijų, kaip antai skirtų plazmos ekranams, vystymasis gali iš esmės paveikti nurodytą situaciją. Iš to matyti, kad šia situacija negalima veiksmingai remtis ginčijant pridėtinės vertės kriterijaus naudojimo pagrįstumą (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Thomson ir Vestel France 44 punktą).

50

Tai pasakytina ir apie argumentą dėl didelių valiutų kursų svyravimų, kurie paprastai priklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių ir gali būti ir dideli, ir maži, nes jie gali lemti tik tai, kad pridėtinės vertės kriterijaus taikymas yra tikrai nenaudingas aptariamoms įmonėms.

51

Atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad juos išnagrinėjus nebuvo nustatyta nieko, kas galėtų paveikti ginčijamų Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatų galiojimą.

52

Antruoju–penktuoju klausimais, kurie susiję su ginčijamų Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatų aiškinimu, siekiama išsiaiškinti pridėtinės vertės, kurią įgyja STV dėl montavimo operacijų ir originalių dalių įmontavimo, apskaičiavimo tvarką.

53

Asda teigia, kad norint atlikti tokį skaičiavimą pirmiausia reikia atskirai nustatyti jos tiekėjos Vestel surinktų atskirų detalių, t. y. televizijos signalų imtuvų korpusų, kuriuos pagamina pats tiekėjas naudodamas iš kitų šalių kildinamas detales, siekiant pagaminti galutinį produktą, kilmę. Remiantis tuo, minėtas televizijos signalų imtuvo korpusas, t. y. visuma, kuri kontroliuoja visas aparato elektronines funkcijas, turėtų, Asda manymu, būti laikomas, remiantis jam taikytina kilmės taisykle, Turkijos kilmės. Iš to išplaukia, kad įgyta pridėtinė vertė dėl jo įmontavimo ir dėl montavimo operacijų atitinka mažiausia 45 % aptariamų STV ex-works kainos. Todėl jie turėtų būti traktuojami kaip Turkijos kilmės, kaip buvo deklaruota juos importuojant.

54

Tad šiame kontekste prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrojo klausimo pirma dalimi iš esmės klausia, ar ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad, siekiant apskaičiuoti STV įgytą pridėtinę vertę juos gaminant tokiomis sąlygomis, kokios yra pagrindinėje byloje, atskiros detalės, kaip antai į galutinį produktą įmontuoto televizijos signalų imtuvo korpuso, nelengvatinė kilmė turi būti nustatyta atskirai.

55

Antrojo klausimo antra dalis ir trečiasis–penktasis klausimai iš esmės susiję su noru išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai tokios detalės kilmė turi būti nustatoma atskirai, kokiomis taisyklėmis remiantis reikia nustatyti tokią kilmę ir tokios detalės vertę. Todėl dėl šių taisyklių nuomonę pareikšti reikia tik tuo atveju, jei preliminariai būtų teigiamai atsakyta į antrojo klausimo pirmą dalį, kurią todėl reikia išnagrinėti pirmiausia.

56

Reikia priminti, kad ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos reikalauja, jog vertė, įgyta dėl montavimo operacijų ir galbūt įmontavus originalias detales, atitinka mažiausia 45 % televizijos signalų imtuvo ex-work kainos tam, kad jų pagaminimas suteiktų jiems valstybės, kurioje buvo montuojami naudojant darbą ar detales, siejamas su dviem ar daugiau šalimis, kilmę.

57

Iš karto reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos nuostatos yra suformuluotos bendrai ir nustatant atitinkamo gaminio kilmę nesuteikia jokios lemiamos svarbos konkrečiai jo sudedamajai daliai, kaip antai elektroninis vamzdis (minėto sprendimo Thomson ir Vestel France 43 punktas) ar televizijos signalų imtuvo korpusas. Svarbu atsižvelgti į visas sudedamąsias dalis, realiai ir objektyviai naudojamas galutinį produktą gaminančios įmonės surinkimo procese.

58

Taigi, viena vertus, nei Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnis, nei ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos nenumato, kad būtų galima atlikti tokį vertinimą, neatsižvelgiant į viso jų surinkimo operacijas. Šiomis nuostatomis nesiekiama produkto gamybos procese atsižvelgti į konkrečias montavimo operacijas nepaisant kitų, ir taip nesiekiama dirbtinai atskirti vienos ar kitos detalės, panaudotos to paties tiekėjo surinkimo procese.

59

Kita vertus, reikalavimas vienodai taikyti muitų nuostatas visoje Bendrijos muitų teritorijoje prieštarauja tokiam šių nuostatų aiškinimui. Iš tiesų, jei būtų pripažinta, kaip tvirtina Asda, kad viena iš televizijos signalų imtuvų tiekėjo surinka detalė, šiuo atveju – televizijos signalų imtuvo korpusas, turi būti traktuojama atskirai nuo surinkimo proceso, nes ji pati gali įgyti originalaus produkto statusą, importuotojui ar jo tiekėjui būtų paliktas rūpestis nustatyti, kurioje šio surinkimo proceso stadijoje viena iš importuoto produkto sudėtinių dalių, kaip toje pačioje įmonėje kito produkto gamybos procese naudojama medžiaga, įgyja galutinio produkto statusą. Dėl tokio požiūrio, kuris produkto kilmę padarytų priklausomą nuo subjektyvaus vertinimo, nesuderinamo su aptariamų nuostatų objektyvia ir numatoma prigimtimi, ginčijamų Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos netektų jokios prasmės.

60

Kaip Bendrijos teisės aktais, susijusiais su prekių muitiniu įvertinimu, siekiama įtvirtintini sąžiningą, vienodą ir neutralią sistemą, kuri neleistų naudoti sutartinių arba fiktyvių muitinės verčių (2006 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Compaq Computer International Corporation, C-306/04, Rink. p. I-10991, 30 punktas ir jame cituojama teismų praktika), Bendrijos teisės aktai, susiję su produktų kilme, kurių tikslas yra tas pats, neturėtų būti aiškinami kaip pripažįstantys, kad ši kilmė gali būti priklausoma nuo tokio subjektyvaus vertinimo.

61

Teisinga tai, kad jei detalė, kaip antai televizijos signalų imtuvo korpusas, būtų ne tiekėjo surinkta, bet pastarojo įgyta iš trečiojo asmens, būtent į šią detalę, o ne į ją sudarančias dalis būtų atsižvelgiama įgyvendinant ginčijamas Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatas. Šitaip dvi technikos požiūriu panašios detalės televizijos signalų imtuvų tiekėjams taikant tą pačią Bendrijos teisės nuostatą būtų traktuojamos skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar jos buvo pagamintos aptariamo tiekėjo gamybos procese, ar įgytos iš trečiųjų asmenų.

62

Remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, taip pat teisinga tai, kad lygybės ir nediskriminavimo principas reikalauja, jog panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr., be kita ko, 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Koninklijke Coöperatie Cosun, C-248/04, Rink. p. I-10211, 72 punktą ir 2007 m. gegužės 3 d. Sprendimo Advocaten voor de Wereld, C-303/05, Rink. p. I-3633, 56 punktą).

63

Tačiau darant prielaidą, kad tiekėjo gamybos procese pagaminamų produktų ir iš kito tiekėjo įgytų produktų situacijos technikos požiūriu yra panašios, teisės požiūriu jos nepanašios būtent dėl nuostatų, susijusių su kilme, taikymo. Iš tiesų pastariesiems produktams komercinis sandoris, kurio dalyką jie sudaro, su trečiuoju asmeniu leidžia iš principo objektyviai nustatyti momentą, kuriuo jie įgyja galutinio produkto statusą, ir taip pat gali būti objektyviai nustatyta jų kilmė. Kitų produktų atveju, atvirkščiai, negalima iš anksto nustatyti šio momento ir tai paliekama tiekėjo diskrecijai esant subjektyvioms sąlygoms, nesuderinamoms su pagrindinėje byloje nagrinėjamų nuostatų taikymu, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 59 punkte.

64

Žinoma negalima atmesti, jog tokiu atveju teikėjas yra skatinamas naudotis tokiu surinkimą atliekančiu trečiuoju asmeniu, kad būtų parodytas šio daikto įgijimas iš trečiojo asmens.

65

Tačiau reikia priminti, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 25 straipsnį, jeigu nustatoma arba išaiškinti faktai patvirtina prielaidą, kad vienintelis kurio nors perdirbimo arba apdorojimo proceso tikslas buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, toks perdirbimo arba apdorojimo procesas jokiomis aplinkybėmis nelaikomas suteikiančiu taip pagamintoms prekėms šalies, kurioje jis yra atliktas, prekių kilmę, įgyjamą pagal minėto kodekso 24 straipsnį.

66

Tačiau Asda mano, kad, taikant Reglamento Nr. 245493 9 priedo 3.2. įžanginę pastabą (toliau – įžanginė pastaba 3.2), televizijos signalų imtuvo korpuso kilmė turi būti nustatyta prieš nustatant televizijos signalų imtuvo, į kurį minėtas korpusas įmontuojamas, kilmę.

67

Šios nuostatos, pakartotos šio sprendimo 20 punkte, yra kildinamos iš 1991 m. gegužės 24 d. Reglamento (EEB) dėl tekstilės ir tekstilės dirbinių, klasifikuojamų Kombinuotosios nomenklatūros XI skyriuje, kilmės nustatymo (OL L 130, p. 18), kurį panaikino Reglamento Nr. 2454/93 913 straipsnis, I priedo nuostatų. Šios nuostatos buvo pakartotos pastarojo reglamento 9 priede ir dėl to iš principo taikytinos tiek minėto reglamento 10 priede nurodytiems tekstilės produktams, tiek jo 11 priede nurodytiems kitiems, ne tekstilės, produktams.

68

Tačiau įžanginės pastabos 3.2. nuostatos turinys, paaiškintas pateikiant pavyzdį šios pastabos teksto pabaigoje, būtinai reikalauja, kad jų taikymas būtų apribotas tiems atvejams, kai produktams, numatytiems 1 ir 2 Reglamento Nr. 2454/93 10 ir 11 priedo skiltyse, šių priedų 3 skiltyje yra numatyta nuostata, nustatanti ribinę sudedamosios dalies, įmontuotos į šį produktą, pridėtinę vertę (pvz., nuostatos, esančios Reglamento Nr. 2454/93 10 priede nurodytos Kombinuotosios nomenklatūros 3 skilties 6301–6306 pozicijose).

69

Tačiau šių nuostatų taikymas neturėtų būti išplėstas 11 priedo produktams, kuriems, kaip ir televizijos signalų imtuvų atveju, to paties priedo 3 skiltyje yra numatyta nuostata, nustatanti ne šiame produkte įmontuotos sudėtinės dalies ribinę vertę, bet produkto įgytos vertės dėl montavimo operacijų ir galbūt dėl originalių detalių įmontavimo ribą.

70

Jei tai būtų toks atvejis, įžanginės pastabos 3.2. nuostatų taikymas produktui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, netektų jokios prasmės. Kadangi ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos nustato televizijos signalų imtuvų kilmės taisykles, jos nėra taikomos nustatyti kitų produktų kilmę ir todėl – pagrindinėje byloje nagrinėjamam televizijos signalų imtuvo korpusui. Jei šios pastabos nuostatos šitaip turėtų būti traktuojamos kaip leidžiančios šių televizijos signalų imtuvų sudedamosioms dalims netaikyti pastarųjų kilmės nuostatų, jos būtų visiškai nenaudingos.

71

Bet kuriuo atveju iš tų pačių įžanginės pastabos 3.2. nuostatų išplaukia, kad ji numato situaciją, kai aptariamas produktas įgyja originalaus produkto savybių per gamybos procesą. Iš to aišku, kad šio produkto kilmė daugiau nekvestionuojama ir kad todėl jo kilmę nustatanti taisyklė, kokia įtvirtinta Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo 3 skiltyje, jam netaikoma, bet taikoma produktui, kurį surenkant ji panaudojama.

72

Darant prielaidą, jog įžanginės pastabos 3.2. nuostatos įtvirtina, kad vertės padidėjimo kriterijus netaikomas nustatant televizijos signalų imtuvo korpuso kilmę ir kad jai nustatyti reikia taikyti tik Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį, toks aiškinimas gali būt reikšmingas, tik jei pats televizijos signalų imtuvo korpusas yra importo objektas ir jei reikėtų nustatyti jo kilmę, o taip nėra pagrindinės bylos situacijos atveju.

73

Šiomis aplinkybėmis į antrojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti, jog ginčijamos Reglamento Nr. 2454/93 11 priedo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad siekiant apskaičiuoti STV gamybos procese įgytą vertę esant sąlygomis, kokios yra pagrindinėje byloje, nereikia nustatyti atskirų detalių, šiuo atveju televizijos signalų imtuvų korpusų, nelengvatinės kilmės.

74

Remiantis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis, nereikia atsakyti į šiuos klausimus.

75

Savo šeštuoju–devintuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, kokia yra EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo susitariančiųjų šalių pareigų apimtis taikant papildomo protokolo 47 straipsnį ir Sprendimo Nr. 1/95 44–47 straipsnius. Asda tvirtina, kad antidempingo muitai, kurie yra iš jos reikalaujami, buvo nustatyti remiantis Bendrijos pažeidžiant šias pareigas priimtomis nuostatomis.

76

Viena vertus, reikia pažymėti, kaip tvirtina Jungtinės Karalystės vyriausybė ir kaip tai išplaukia iš 1970 m. pasirašyto papildomo protokolo 47 straipsnio 1 dalies, kad minėtame 47 straipsnyje apibrėžtos antidempingo priemonių taikymo taisyklės buvo nustatytos tik dvidešimt dvejų metų laikotarpiui. Iš to aišku, kad jei šio straipsnio nuostatas galima taikyti byloje, kokia yra pagrindinė byla, būtent Sprendimo Nr. 1/95 44 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad šios taikymo taisyklės lieka galioti.

77

Kita vertus, reikia pažymėti, kad nors papildomo protokolo 47 straipsnio pirmos trys dalys susijusios su dempingo praktika ir prireikus gali būti reikšmingos sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje, šio straipsnio 4 dalis numato visiškai priešingą šiam ginčui produktų, kurie yra reimporto objektas, situaciją.

78

Esant šioms aplinkybėms, šeštasis–devintasis klausimai turi būti laikomi susiję su Sprendimo Nr. 1/95 44 straipsnio, skaitomo kartu su papildomo protokolo 47 straipsnio 1–3 dalimis ir Sprendimo Nr. 1/95 45–47 straipsniais, aiškinimu.

79

Savo dešimtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar šios nuostatos yra tiesiogiai taikomos nacionaliniuose teismuose, kad atskiri ūkio subjektai, siekdami prieštarauti sumokėti paprastai mokėtinus antidempingo muitus, gali nacionaliniuose teismuose remtis jų pažeidimais.

80

Į šį klausimą reikia atsakyti, kad minėtos nuostatos nėra tiesioginio veikimo, nes jų aiškinimas neturi jokios reikšmės aptartiems subjektams ir todėl nereikia atsakyti į šeštąjį–devintąjį klausimus.

81

Šiame kontekste reikia pakeisti klausimų tvarką ir pirmiausia išnagrinėti dešimtą performuluotą klausimą, vėliau prireikus – šeštąjį–devintąjį klausimus.

82

Pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką su trečiosiomis valstybėmis sudaryto Bendrijų susitarimo nuostata taikoma tiesiogiai, jei atsižvelgiant į jos tekstą, susitarimo tikslą ir pobūdį, joje nustatytas aiškus ir tikslus įpareigojimas, kurio vykdymas arba veikimas nepriklauso nuo kito akto priėmimo. Iš to išplaukia, kad jei susitarimas nustato šalių bendradarbiavimą, kai kurios tokio susitarimo nuostatos gali tiesiogiai reglamentuoti asmenų teisinį statusą (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 12 d. Sprendimą Simutenkov, C-265/03, Rink. p. I-2579, 21 ir 28 punktus).

83

EEB–Turkijos asociacijos tarybos sprendimo nuostatos gali būti tiesioginio veikimo (šiuo klausimu žr. 1990 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Sevince, C-192/89, Rink. p. I-3461, 14 ir 15 punktus ir 1999 m. gegužės 4 d. Sprendimo Sürül, C-262/96, Rink. p. I-2685, 60 punktą).

84

Be to, 1987 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Demirel (12/86, Rink. p. 3719) 23 ir 25 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad papildomo protokolo nuostatos, kurios yra išimtinai programinio pobūdžio ir kurios nėra pakankamai tikslios ir besąlyginės, neturėtų būti laikomos tiesiogiai valstybių narių vidaus teisėje taikomomis Bendrijos teisės nuostatomis.

85

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad nors Sprendimo Nr. 1/95 44 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia asociacijos tarybai galimybę sustabdyti prekybos apsaugos priemonių taikymą, jos bet kuriuo atveju yra sąlyginio pobūdžio, nes šios kompetencijos vykdymą sieja su sąlygą, kad Turkijos Respublika taikytų su konkurencija ir valstybės pagalbos kontrole susijusias ir kitas su vidaus rinka susijusias acquis communautaire nuostatas bei užtikrintų veiksmingą jų taikymą.

86

Todėl tokios nuostatos reikalauja kitų priemonių, kad būtų užtikrintos subjektų teisės. Šios nuostatos, nesančios besąlyginės, negali tiesiogiai reglamentuoti teisinės subjektų padėties ir todėl negali būti tiesioginio veikimo.

87

Antra, papildomo protokolo 47 straipsnio 1–3 dalių ir Sprendimo Nr. 1/95 46 straipsnio nuostatos tiek, kiek jos palieka susitariančiosioms šalims galimybę imtis atitinkamų apsaugos priemonių, nenustato jokių įpareigojimų (šiuo klausimu dėl EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo 25 straipsnio taikymo žr. 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Ilumitrónica, C-251/00, Rink. p. I-10433, 73 punktą). Todėl su tiesioginiu veikimu susijusi Teisingumo Teismo praktika netaikytina šioms nuostatoms.

88

Nors, antra vertus, šios nuostatos numato, kad tuo atveju, jei ši galimybė įgyvendinama, aptariama susitariančioji šalis praneša apie priemonę Asociacijos tarybai, taikant papildomo protokolo 47 straipsnį, arba muitų sąjungos mišriam komitetui, taikant Sprendimo Nr. 1/95 46 straipsnį, jos sukuria pareigą tik EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo šalims. Šis paprastas tarpinstitucinis informavimo formalumas, kuris nedaro jokios įtakos subjektų teisėms ar pareigoms ir kurių pažeidimas neturi reikšmės pastarųjų padėčiai, taip pat nelemia šių nuostatų tiesioginio veikimo.

89

Trečia, kalbant apie Sprendimo Nr. 1/95 45 straipsnį, pakanka konstatuoti, kad jis apsiriboja skatinimu susitariančiąsias šalis koordinuoti savo veiksmus apsikeičiant informacija ir konsultuojantis ir todėl taip pat nėra pareiga. Taigi Teisingumo Teismo praktika, susijusi su tiesioginiu veikimu, nėra iš pirmo žvilgsnio taikytina šiai nuostatai.

90

Tačiau dėl Sprendimo Nr. 1/95 47 straipsnio nuostatų galiausiai reikia pažymėti, kad jos atitinka minėtos teismų praktikos, susijusios su tiesioginiu veikimu, sąlygas. Jos aiškiais, tiksliais ir besąlyginiais terminais, neatsižvelgiant į jų įgyvendinimą ar veikimą, bet kokio kito akto taikymą, skelbia importuojančios valstybės valdžios institucijoms pareigą reikalauti iš importuotojo muitinės deklaracijoje nurodyti tam tikrų prekių kilmę. Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamų nuostatų tikslą ir prigimtį, tokia pareiga, išreiškianti susitariančiųjų šalių valią reikalauti iš importuotojų, kad jie pateiktų tam tikros informacijos, gali tiesiogiai reglamentuoti subjektų teisinę padėtį. Todėl reikia pripažinti šių nuostatų tiesioginį veikimą, o tai reiškia, kad teisės subjektai, kuriems jos taikomos, turi teisę jomis remtis valstybių narių teismuose.

91

Šiomis aplinkybėmis, į dešimtąjį klausimą reikia atsakyti, kad, viena vertus, Sprendimo Nr. 1/95 44 straipsnio nuostatos, skaitomos kartu su papildomo protokolo 47 straipsnio 1–3 dalimis bei Sprendimo Nr. 1/95 45 ir 46 straipsniais, nėra tiesiogiai taikomos nacionaliniuose teismuose ir todėl neleidžia atskiriems subjektams remtis jų pažeidimu, siekiant prieštarauti paprastai mokėtinų antidempingo muitų mokėjimui. Kita vertus, Sprendimo Nr. 1/95 47 straipsnio nuostatos yra tiesioginio veikimo, ir teisės subjektai, kuriems jos taikomos, turi teisę jomis remtis valstybių narių teismuose.

92

Atsižvelgiant į pateiktą dešimtojo klausimo atsakymą, nereikia atsakyti į šeštąjį, septintąjį ir devintąjį klausimus, kurie susiję su kitų Sprendimo Nr. 1/95 nei 47 straipsnis nuostatų aiškinimu.

93

Savo aštuntuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sprendimo Nr. 1/95 47 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos reikalauja, jog subjektai būtų supažindinami su informacija, kurią susitariančiosios šalys, ėmusios antidempingo priemonių, turi pateikti mišriam muitų sąjungos komitetui pagal Sprendimo Nr. 1/95 46 straipsnį arba Asociacijos tarybai pagal papildomo protokolo 47 straipsnio 2 dalį.

94

Šiuo požiūriu reikia konstatuoti, kad minėtos papildomo protokolo 47 straipsnio 2 dalies ir Sprendimo Nr. 1/95 46 straipsnio nuostatos įtvirtina, kaip buvo pasakyta šio sprendimo 86 punkte, paprastą tarpinstitucinio informavimo formalumą. Jos, reglamentuodamos tik tarptautinės teisės santykius tarp Bendrijos ir Turkijos Respublikos, be kita ko, neturėtų būti laikomos pareiga susitariančiosioms šalims informuoti subjektus, kuriems taikoma jų jurisdikcija. Todėl, nesant aiškių priešingų nuostatų, Sprendimo Nr. 1/95 47 straipsnio nuostatos neturi būti aiškinamos kaip numanomai reikalaujančios iš susitariančiųjų šalių supažindinti ūkio subjektus su šia informacija.

95

Nors aptariami subjektai turi teisę būti iš anksto ir aiškiai bei tiksliai informuojami apie antidempingo priemones, kurios jiems gali būti taikomos, ir nors apie tokias priemones reikia atitinkamai paskelbti būtent Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, šie reikalavimai niekaip nereiškia, kad minėti subjektai turėtų būti informuojami apie formalumus, kurie yra nustatyti tik dėl susitariančiųjų šalių interesų.

96

Be to, net jei ir būtų nustatyta, kad antidempingo priemonės, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, yra, kaip teigia Asda, netinkamai paskelbiamos, bet kuriuo atveju tai neturėtų reikšmės susitariančiųjų šalių pareigos apimčiai informuoti tik jos įsteigtus organus, siekiant užtikrinti gerą EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo ir muitų sąjungos, įsteigtos tarp Europos Ekonominės Bendrijos ir Turkijos Respublikos, funkcionavimą.

97

Remiantis prieš tai išdėstytomis aplinkybėmis, į aštuntąjį klausimą reikia atsakyti, jog Sprendimo Nr. 1/95 47 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos nereikalauja, jog subjektai būtų supažindinti su informacija, kurią susitariančiosios šalys, ėmusios antidempingo priemonių, turi pateikti mišriam muitų sąjungos komitetui pagal Sprendimo Nr. 1/95 46 straipsnį arba Asociacijos tarybai pagal papildomo protokolo 47 straipsnio 2 dalį.

98

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: