1. 

Ar neteisėtai šalyje esančios sunkiai sergančios trečiosios šalies pilietės būtiniausių poreikių tenkinimas tuo metu, kai jos išsiuntimas yra sustabdytas, nes sprendimas grąžinti yra apskųstas, turi būti taikomas ir jos tėvui, trečiosios šalies piliečiui, kurio buvimas šalia vaiko dėl medicininių priežasčių pripažintas būtinu?

2. 

Toks iš esmės yra Teisingumo Teismui pateiktas klausimas, kuriuo prašoma išaiškinti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 2 ) nuostatas, susijusias su skundo dėl sprendimo grąžinti veiksmingumu ir garantijomis iki grąžinimo, aiškinant jas atsižvelgiant į, be kita ko, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnį.

3.

Direktyvos 2008/115 12 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Turėtų būti atsižvelgta į nelegaliai [šalyje] esančių trečiųjų šalių piliečių, kurie dar negali būti išsiųsti, padėtį. Jų minimalių poreikių tenkinimo sąlygos turėtų būti apibrėžtos pagal nacionalinės teisės aktus. <…>.“

4.

Tos direktyvos 3 straipsnio 3–5 punktuose nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

5.

Minėtos direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

<…>“.

6.

Tos pačios direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės atideda išsiuntimą:

„<…>

7.

Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis.

2.   1 dalyje minėta institucija ar įstaiga turi įgaliojimus peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, įskaitant galimybę laikinai sustabdyti jų vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus.“

8.

Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, išskyrus atvejus, kuriems taikomi 16 ir 17 straipsniai, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į šiuos principus:

9.

Loi organique du 8 juillet 1976 des centres publics d’action sociale (1976 m. liepos 8 d. Organinis įstatymas dėl viešųjų socialinės paramos centrų) (Moniteur belge, 1976 m. rugpjūčio 5 d., p. 9876) 57 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Nukrypstant nuo kitų šio įstatymo nuostatų, viešojo socialinės paramos centro užduotis yra tik:

<…>“

10.

2012 m. rugpjūčio 20 d. LM savo ir dukters, kuri tuo metu dar buvo nepilnametė, vardu pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl medicininių priežasčių, motyvuodamas tuo, kad dukra serga keliomis sunkiomis ligomis.

11.

2013 m. kovo 6 d. šis prašymas buvo pripažintas priimtinu, todėl LM iš Centre public d’action sociale de Seraing (Sereno viešasis socialinės paramos centras, toliau – CPAS) gavo socialinę paramą.

12.

Paskui kompetentinga institucija priėmė tris sprendimus, jais atmetė LM pateiktus prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje; šiuos sprendimus ji vėliau panaikino. 2016 m. vasario 8 d. buvo priimtas ketvirtasis sprendimas, juo minėti prašymai atmesti. Kartu su šiuo sprendimu taip pat buvo nustatytas įpareigojimas išvykti iš Belgijos teritorijos.

13.

2016 m. kovo 25 d. LM pateikė skundą Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) dėl paskutinio sprendimo atmesti jo prašymą ir įpareigojimo išvykti iš šalies panaikinimo ir vykdymo sustabdymo.

14.

Nuo 2016 m. kovo 26 d., t. y. tos dienos, kai baigėsi LM nustatytas savanoriško išvykimo terminas, CPAS nutraukė socialinės paramos mokėjimą jam ir nuo tos dienos suinteresuotasis asmuo, atsižvelgiant į neteisėtą jo buvimą Belgijos teritorijoje, turėjo teisę gauti tik neatidėliotiną medicinos pagalbą, kuri jam buvo skirta nuo 2016 m. kovo 22 d.

15.

Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas, Belgija) pateikus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl sprendimo, kuriuo LM buvo nutrauktas socialinės paramos mokėjimas, šios paramos mokėjimas jam buvo atnaujintas.

16.

Dviem 2017 m. gegužės 16 d. sprendimais CPAS ir vėl nutraukė socialinės paramos mokėjimą LM nuo 2017 m. balandžio 11 d., motyvuodamas tuo, kad šią dieną jo dukra tapo pilnametė. Nuo 2017 m. balandžio 11 d. apelianto pagrindinėje byloje dukra gauna socialinę paramą, apskaičiuotą pagal individualią socialinės integracijos išmokos normą, kartu su išmokomis šeimai dėl jos negalios.

17.

LM apskundė 2017 m. gegužės 16 d. CPAS sprendimus Tribunal du travail de Liège. 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu šis teismas nusprendė, kad socialinės paramos mokėjimas buvo nutrauktas teisėtai nuo tos dienos, kai R tapo pilnametė, o paties pareiškėjo sveikatos būklė nesuteikė pagrindo netaikyti Belgijos įstatymo.

18.

2018 m. gegužės 22 d. LM apskundė minėtą sprendimą apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19.

Minėtas teismas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją tėvų ir jų suaugusių vaikų tarpusavio santykiai gali būti saugomi remiantis teise į šeimos gyvenimo gerbimą, jeigu įrodomi papildomi jų tarpusavio priklausomumo aspektai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, jog atrodo, kad numanomas R sveikatos būklės pablogėjimas jai grįžus į savo kilmės šalį visais aspektais atitinka sunkumo lygį, kurio reikalaujama siekiant nuspręsti, kad dėl išsiuntimo ji patirtų nežmonišką ar žeminantį elgesį. Be to, jis pažymi, kad, atsižvelgiant į tokią dukters sveikatos būklę, jos tėvo buvimas šalia yra vienodai būtinas kaip ir tada, kai ji buvo nepilnametė.

20.

Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, nors atsisakymas skirti socialinę paramą LM pats savaime negali būti laikomas šios teisės pažeidimu, vis dėlto dėl šio atsisakymo LM netektų būtinų išteklių, kad galėtų toliau teikti paramą R ir fiziškai būti šalia jos.

21.

Atsižvelgdamas į tai, Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 1976 m. liepos 8 d.Loi belge organique des centres publics d’action sociale (Belgijos organinis įstatymas dėl viešųjų socialinės paramos centrų) 57 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos 1 punktas prieštarauja Direktyvos [2008/115] 5 ir 13 straipsniams, aiškinamiems kartu su [Chartijos] 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, taip pat su šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktu ir [Chartijos] 7 ir [12] straipsniais, kaip juos Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Abdida [(C‑562/13, EU:C:2014:2453)]:

22.

Pastabas pateikė Belgijos ir Nyderlandų vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

23.

Pirma, Belgijos vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes jis susijęs su nacionalinės teisės normos atitiktimi įvairioms Direktyvos 2008/115 ir Chartijos nuostatoms, nors apelianto situacija neturi jokio ryšio su Sąjungos teise, nes šios situacijos neapima nei minėtos direktyvos 14 straipsnis, nei Chartijos 19 straipsnis.

24.

Nors atsižvelgiant į prejudicinio klausimo formuluotę matyti, kad Teisingumo Teismo prašoma priimti sprendimą dėl nacionalinės teisės nuostatos atitikties Sąjungos teisei, o tai per prejudicinio sprendimo procedūrą nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai, pagal suformuotą jurisprudenciją tokiu atveju Teisingumo Teismas gali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Sąjungos teisės aiškinimo elementus, kurie leistų jam įvertinti vidaus teisės normos atitiktį Sąjungos teisei ( 3 ).

25.

Be to, reikia pažymėti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia nustatyti, ar apelianto pagrindinėje byloje situacija patenka į Direktyvos 2008/115 14 straipsnio taikymo sritį, ar ne. Taigi Belgijos vyriausybės argumentai dėl šios nuostatos netaikytinumo ir apskritai dėl jokio ryšio su Sąjungos teise nebuvimo yra neatsiejami nuo atsakymo, kurį reikia pateikti į šį klausimą dėl esmės, todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti laikomas nepriimtinu ( 4 ).

26.

Antra, reikia pažymėti, kad Belgijos vyriausybė savo pastabose patikslino, kad metus galiojantis leidimas gyventi šalyje, kurį galima pratęsti, galiausiai buvo išduotas LM ir jo dukrai 2019 m. gegužės 17 d., bet kartu minėta vyriausybė teigia, kad ši situacija nesukelia jokių pasekmių prejudicinio klausimo priimtinumui.

27.

Pagal suformuotą jurisprudenciją iš SESV 267 straipsnio formuluotės ir jo struktūros matyti, kad prašymo priimti prejudicinį sprendimą procesas galimas tik tuo atveju, jei nacionaliniai teismai faktiškai nagrinėja bylą, kurioje jie turi priimti sprendimą, prireikus atsižvelgdami į Teisingumo Teismo prejudicine tvarka priimtą sprendimą. Vadinasi, Teisingumo Teismas turi nustatyti – net ir savo iniciatyva – ar pagrindinė byla tebenagrinėjama ( 5 ).

28.

Aptariamu atveju reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė socialinių bylų teismas, nagrinėjantis skundą dėl CPAS sprendimų, kuriais apeliantui pagrindinėje byloje nuo 2017 m. balandžio 11 d., kai jo dukra tapo pilnametė, buvo nutrauktas socialinės paramos mokėjimas. Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima spręsti, kad LM ir jo dukters gyvenimas šalyje būtų buvęs įteisintas anksčiau nei 2019 m. gegužės 17 d., kai suinteresuotiesiems asmenims buvo išduotas leidimas gyventi šalyje ir LM buvo atgaline data (nuo 2017 m. balandžio 11 d.) pripažintos socialinės teisės, išmokant išmokas už abi minėtas datas skiriantį laikotarpį.

29.

Taigi galima teigti, kad pagrindinės bylos dalykas, t. y. nagrinėjamu atveju – socialinės paramos gavėjo statuso pripažinimas LM nuo 2017 m. balandžio 11 d., dėl kurio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti sprendimą, išliko ir kad Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktą klausimą išlieka reikalingas šiai bylai bylos išspręsti ( 6 ). Vadinasi, sprendimas dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turi būti priimtas.

30.

Trečia, neginčijama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tame pačiame sprendime suformulavo prejudicinius klausimus ne tik Teisingumo Teismui, bet ir Belgijos Konstituciniam Teismui, prašydamas įvertinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų Belgijos teisės aktų suderinamumą su Belgijos Konstitucija, ir, kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nacionaliniam teismui skirtam prašymui teikiama pirmenybė. Taigi atrodo, kad, pripažinus minėtus teisės aktus antikonstituciniais, ši byla netektų dalyko. Reikia konstatuoti, kad šiuo bylos etapu Belgijos Konstitucinis Teismas dar nėra priėmęs jokio sprendimo.

31.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateiktu klausimu siekia sužinoti, ar nacionalinė nuostata atitinka Sąjungos teisę atsižvelgiant į sąlygas, kuriomis trečiosios šalies pilietis gali gauti garantijas, kurios jam pripažįstamos pagal Sąjungos teisę iki grąžinimo, aptariamu atveju – Direktyvos 2008/115 14 straipsnį, o konkrečiau – ar gali būti tenkinami jo būtiniausi poreikiai tuo laikotarpiu, kai nagrinėjamas šio asmens ir jo vaiko, kuris tuo metu dar buvo nepilnametis, vardu pateiktas skundas dėl sprendimo, kuriuo jie buvo įpareigoti išvykti iš valstybės narės teritorijos.

32.

Vis dėlto siekiant nustatyti tikslią prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuris yra suformuluotas gana sudėtingai, taikymo sritį reikia atsižvelgti į visas jame nurodytas Sąjungos teisės nuostatas, t. y. Direktyvos 2008/115 5, 13 ir 14 straipsnius, Chartijos 7, 12, 19 ir 47 straipsnius, taip pat į jau minėtą 2014 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimą Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453).

33.

Tame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, pirma, kad trečiosios šalies piliečio skundui dėl sprendimo grąžinti, kurį įvykdžius šiam trečiosios šalies piliečiui gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė, turi būti pripažįstamas stabdomasis poveikis ir, antra, kad per laikotarpį, kol po minėto skundo pateikimo šio trečiosios šalies piliečio išsiuntimas atidedamas, turi būti tenkinami jo būtiniausi poreikiai.

34.

Taigi atrodo, kad klausimas, susijęs su Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje apibrėžtomis garantijomis iki grąžinimo, yra neatsiejamas nuo klausimo, susijusio su šios direktyvos 13 straipsnyje numatyta veiksminga teisių gynimo priemone dėl sprendimo grąžinti, o šis ryšys grindžiamas minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkto formuluote, pagal kurią valstybės narės atideda išsiuntimą tol, kol trunka sustabdymas, apie kurį kalbama tos pačios direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje.

35.

Taigi siekiant atsakyti į Teisingumo Teismui pateiktą klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar sunkiai sergančio vaiko tėvo pateiktam skundui dėl sprendimo grąžinti, kurį įvykdžius gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės šio vaiko sveikatos būklė, turi būti pripažįstamas stabdomasis poveikis, jeigu nustatoma, kad šio tėvo buvimas šalia savo vaiko yra būtinas ( 7 ).

36.

Prieš nagrinėjant galimus tokio poveikio pripažinimo teisinius pagrindus, reikia išanalizuoti su šiuo klausimu susijusias Belgijos vyriausybės pastabas dėl bylos esmės.

37.

Pirma, aiškinant Belgijos vyriausybės pastabas pažodžiui, atrodo, jog ji siekia įrodyti, kad nacionalinės teisės aktai visiškai atitinka Sąjungos teisę.

38.

Pirma, ji teigia, kad 1976 m. liepos 8 d. Organinio įstatymo 57 straipsnio 2 dalis, kaip ją yra išaiškinęs Cour constitutionnelle (Konstitucinis Teismas), nesikerta su Direktyvos 2008/115 tikslais, nes minėtas teismas numatė, kad reikia atsižvelgti į konkrečią vaiko, nesvarbu, ar jis nepilnametis, ar pilnametis, šeimos padėtį sprendžiant, ar suinteresuotajam asmeniui skirti socialinę paramą.

39.

Antra, minėta vyriausybė nurodo, kad vidaus procedūros užtikrina teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, ir Cour constitutionnelle (Konstitucinis Teismas) savo 2019 m. liepos 18 d. sprendime yra pripažinęs galimybę ypač neatidėliotinais atvejais, be kita ko, Užsieniečių ginčų taryboje pateikti stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl išsiuntimo taikant grąžinimą priemonių.

40.

Dėl tokių Belgijos vyriausybės argumentų norėčiau pateikti toliau išdėstytas pastabas.

41.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, jog iš tos vyriausybės pastabų aiškiai matyti, kad pagal nacionalinę teisę nepilnamečio arba pilnamečio vaiko vienas iš tėvų, kuris šalyje yra neteisėtai, negali asmeniškai reikalauti skirti jam kokią nors socialinę paramą, jeigu tai nėra neatidėliotina medicininė pagalba. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia būtent dėl šių teisės aktų atitikties Sąjungos teisei, atsižvelgiant į sunkiai sergančio vaiko tėvo, kuris savo paties ir vaiko vardu pateikė skundą dėl su jais abiem susijusių sprendimų grąžinti, situaciją.

42.

Kalbant apie nuorodas į Belgijos Cour constitutionnelle (Konstitucinis Teismas) sprendimus, remiantis suformuota jurisprudencija pagal SESV 267 straipsnį nacionaliniams teismams suteikiama plačiausia galimybė kreiptis į Teisingumo Teismą, kai jie mano, jog nagrinėjamoje byloje kyla klausimų, į kuriuos atsakyti reikia išsiaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios yra būtinos jiems pateiktam ginčui išspręsti, ar įvertinti jų galiojimą. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės taisyklė, pagal kurią teismams, kurių sprendimas nėra galutinis, privalomi aukštesnės instancijos teismo vertinimai, neatima iš šių teismų galimybės pateikti klausimus dėl Sąjungos teisės, dėl kurios pateikti tokie vertinimai, aiškinimo. Teisingumo Teismas nusprendė, kad teismas, kurio sprendimas nėra galutinis, turi turėti galimybę pateikti Teisingumo Teismui jam rūpimus klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnio teismo atlikto teisės klausimų vertinimo turi priimti Sąjungos teisės neatitinkantį sprendimą ( 8 ).

43.

Galiausiai pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją per prejudicinio sprendimo procedūrą neturi būti aiškinama nacionalinė teisė, nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti konkrečias galiojančias Belgijos proceso teisės nuostatas dėl migrantų skundų, paduotų iki išsiuntimo.

44.

Reikia priminti, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra yra pagrįsta aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, todėl pastarasis turi teisę pateikti nuomonę tik dėl minėtame straipsnyje nurodytų Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo. Šiuo tikslu Teisingumo Teismas neturi vertinti nacionalinių nuostatų aiškinimo arba spręsti, ar nacionalinio teismo pateikiamas jų išaiškinimas yra teisingas ( 9 ).

45.

Tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės normos išaiškinimu, jiems taikoma svarbos prezumpcija ir Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą dėl jų ( 10 ).

46.

Antra, iš Belgijos vyriausybės pateiktų pastabų galima spręsti esant argumentų, susijusių su Direktyvos 2008/115 13 straipsnio taikymo sritimi ratione temporis.

47.

Taigi Belgijos vyriausybė nurodo ( 11 ), kad, remiantis 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimu Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453), teisių gynimo priemonės veiksmingumo garantija turi būti užtikrinama išsiuntimo metu, t. y. vykdant sprendimą grąžinti, ir pažymi, kad konkrečiai LM nebuvo taikoma jokia sprendimo jį grąžinti priverstinio vykdymo priemonė. Laikantis tokio požiūrio, veiksmingos teisminės gynybos principo įgyvendinimas būtų atidėtas, taikant jį ne nuo sprendimo grąžinti priėmimo, o nuo tada, kai išsiuntimas jau yra neišvengiamas, taigi ir Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje numatytų garantijų iki grąžinimo taikymas būtų nukeltas po skundo dėl sprendimo grąžinti pateikimo.

48.

Tokiems argumentams negalima pritarti, nes jie grindžiami klaidingu 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453) ir Direktyvoje 2008/115 nustatyto mechanizmo, kuriuo siekiama užtikrinti veiksmingą išsiuntimo ir grįžimo politiką, gerbiant visas pagrindines susijusių asmenų teises ir orumą, aiškinimu. Reikia konstatuoti, kad Belgijos vyriausybė tik pabrėžia sąvokos „įvykdžius“ vartojimą minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje, bet ji neatsižvelgia į Teisingumo Teismo motyvus, dėl kurių jis priėmė tokį rezoliucinėje dalyje išdėstytą sprendimą ir paskui pateiktus patikslinimus.

49.

Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas dėl, be kita ko, Direktyvos 2008/115 13 straipsnio, siejant jį su Chartijos 47 straipsniu, išaiškinimo, siekiant nustatyti „teisių gynimo priemon[ę], kuria turi būti galima pasinaudoti dėl sprendimo grąžinti“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 4 punktą, t. y. administracinį aktą, kuriuo nagrinėjamo migranto buvimas šalyje pripažintas neteisėtu ir nustatyta tokia pati prievolė grįžti, kaip ir nustatytoji LM 2016 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismas nurodė, jog „siekiant, kad <…> teisių gynimo priemonė dėl sprendimo grąžinti“, kurį įvykdžius atitinkamam trečiosios šalies piliečiui gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė „būtų veiksminga“, būtina, kad toks trečiosios šalies pilietis galėtų pasinaudoti teisių gynimo priemone, kuri turėtų stabdomąjį poveikį siekiant užtikrinti, kad „sprendimas grąžinti“ nebūtų įvykdytas anksčiau, nei kompetentinga institucija išnagrinės kaltinimą dėl Direktyvos 2008/115 5 straipsnio, siejamo su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi, pažeidimo ( 12 ).

50.

Teisingumo Teismas patikslino savo jurisprudenciją Sprendime Gnandi ( 13 ), pakartodamas pareigą tam tikrais atvejais numatyti teisę pateikti stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl sprendimo grąžinti ir pridurdamas, kad „taip yra juo labiau tuomet, kai kalbama apie galimą sprendimą išsiųsti iš šalies, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2008/115] 8 straipsnio 3 dalį“. Iš minėto sprendimo motyvų matyti, kad sprendimo dėl išsiuntimo priėmimas yra vertinamas kaip neaiški ir papildoma situacija, į kurią atsižvelgiant atitinkamo trečiosios šalies piliečio pateiktam skundui gali būti pripažįstamas stabdomasis poveikis.

51.

Šis požiūris paaiškinamas tuo, kad, pirma, pagal Direktyvos 2008/115 8 straipsnio 3 dalį sprendimo dėl išsiuntimo priėmimas yra hipotetinio pobūdžio, skirtingai nuo šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo grąžinti ir, antra, dėl paties sprendimo grąžinti, atsižvelgiant į minėtos direktyvos 3 straipsnio 4 dalyje apibūdintą jo teisinį pobūdį, nagrinėjamas trečiosios šalies pilietis gali būti išsiųstas iš šalies. Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalyje minėtam trečiosios šalies piliečiui suteikiama teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę siekiant ginčyti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kurie tos pačios direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje apibrėžiami kaip sprendimai grąžinti ir, „jei tokie priimti“, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo.

52.

Reikėtų pažymėti, kad minėtame 13 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, numatyta veiksmingos teisinės gynybos garantija iš esmės reiškia, kad turi būti priimtas aktas, kurį būtų galima apskųsti teismui, ginčijant jo teisėtumą. Vis dėlto, aiškinant Direktyvos 2008/115 6 ir 8 straipsnius, 12 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnio 1 dalį kartu, darytina išvada, kad šį aktą gali sudaryti tik sprendimas grąžinti.

53.

Taigi matyti, jog Belgijos vyriausybės argumentai, kad pagal Sąjungos teisę galimybė pateikti stabdomąjį poveikį turintį skundą turi būti suteikiama tik nuo tada, kai išsiuntimas yra neišvengiamas, o ne nuo sprendimo grąžinti priėmimo, pateikti neatsižvelgiant į bendrą Direktyvos 2008/115 struktūrą, todėl juos reikia atmesti.

54.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo atsižvelgti į teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kylančią iš Chartijos 7 straipsnio ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio, reikia pažymėti, kad Komisija nurodo visai kitą teisinį pagrindą, kuriuo remdamasi konstatuoja, kad apelianto pagrindinėje byloje pateiktam skundui būtina pripažinti stabdomąjį poveikį.

55.

Ji iš esmės siūlo pagal analogiją taikyti motyvus, pateiktus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su išvestinės teisės gyventi Sąjungos teritorijoje suteikimu trečiosios šalies piliečiui remiantis SESV 20 ir 21 straipsniais tam, kad nepilnamečio vaiko, kuris yra Europos Sąjungos pilietis, teisė gyventi šalyje netaptų visiškai neveiksminga, jeigu šis trečiosios šalies pilietis, vaiko tėvas, būtų išsiųstas iš šalies. Taigi apelianto pagrindinėje byloje pateiktam skundui reikėtų pripažinti stabdomąjį poveikį, kad sprendimo grąžinti vykdymo sustabdymas jo dukrai netaptų visiškai neveiksmingas, laikantis 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453).

56.

Iš tikrųjų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, nes antraip Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas, jei atsisakius suteikti tokią teisę šis pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai ir iš jo būtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis. Jis aiškiai patikslino, kad šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti ( 14 ).

57.

Taigi atrodo, kad, kaip pripažįsta pati Komisija, jos nurodomos jurisprudencijos teisinės ir faktinės aplinkybės aiškiai skiriasi nuo esančių nagrinėjamojoje byloje, kur apeliantas pagrindinėje byloje ir jo dukra abu yra trečiosios šalies piliečiai, šalyje esantys neteisėtai, ir dėl jų yra priimtas sprendimas grąžinti, todėl, mano manymu, tai neleidžia taikyti minėtos jurisprudencijos pagal analogiją.

58.

Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas sąvokas „šeimos gyvenimo apsauga“ ir vaiko „interesas“ aiškiai vartoja kaip kriterijus, aiškindamas įvairias Sąjungos pirminės arba antrinės teisės normas, kurios gali būti pagrindas suteikti trečiosios šalies piliečiui išvestinę teisę gyventi Sąjungos teritorijoje arba užtikrinti veiksmingą valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiosios šalies piliečių teisę į šeimos susijungimą ( 15 ).

59.

Šie konkretūs Teisingumo Teismo motyvai, susiję su Chartijos 7 straipsniu, aiškinamu kartu su Chartijos 24 straipsniu, vis dėlto gali būti pritaikyti šiai bylai siekiant nustatyti teisinį pagrindą, kuriuo remiantis galėtų būti pripažintas skundo, kurį apeliantas pagrindinėje byloje, sunkiai sergančio vaiko tėvas, pateikė dėl sprendimo jį grąžinti, stabdomasis poveikis.

60.

Kalbant apie tai, kas būdinga teisių gynimo priemonei, kuria turi būti galima pasinaudoti dėl tokio sprendimo grąžinti, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, iš Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalies, aiškinamos kartu su jos 12 straipsnio 1 dalimi ( 16 ), matyti, kad trečiosios šalies pilietis turi turėti veiksmingą teisių gynimo priemonę, kad galėtų apskųsti dėl jo priimtą sprendimą grąžinti ( 17 ).

61.

Šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokį skundą nagrinėti kompetenciją turintis teismas ar institucija gali laikinai sustabdyti skundžiamo sprendimo grąžinti vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus. Remiantis tuo darytina išvada, jog minėta direktyva neįpareigoja, kad jos 13 straipsnio 1 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė būtinai turėtų stabdomąjį poveikį ( 18 ).

62.

Vis dėlto šiuo klausimu pabrėžtina, kad Direktyvos 2008/115 nuostatas reikia aiškinti, kaip tai primenama jos 2 konstatuojamojoje dalyje, visiškai gerbiant atitinkamų asmenų pagrindines teises ir orumą ( 19 ).

63.

Taigi nustatant, kas būdinga Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 dalyje numatytai teisių gynimo priemonei, reikia atsižvelgti į, pirma, Chartijos 47 straipsnį, kuriuo patvirtinamas veiksmingos teisinės gynybos principas ir pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis, ir, antra, Chartijos 7 straipsnį, kuriame pripažįstama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą ( 20 ).

64.

Savo ruožtu Chartijos 7 straipsnis turi būti aiškinamas siejant su pareiga atsižvelgti į vaiko interesą, pripažįstamą Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje, taip pat atsižvelgiant į pagrindinę vaiko teisę į apsaugą ir jo gerovei reikalingą priežiūrą, ir reguliariai palaikyti asmeninius santykius bei tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, kurios gerbimas neabejotinai atitinka vaiko interesą ( 21 ). Reikalavimą aiškinti Direktyvą 2008/115, siejant ją su Chartijos 7 ir 24 straipsniais taip pat patvirtina šios direktyvos 5 straipsnio a ir b punktų formuluotės, pagal kurias valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, turi deramai atsižvelgti į vaiko interesą ir šeimos gyvenimą ( 22 ).

65.

Kaip matyti iš su Pagrindinių teisių chartija susijusių išaiškinimų ( 23 ), pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį jos 7 straipsnyje užtikrinamų teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip teisių, užtikrinamų EŽTK 8 straipsnyje, kaip jis yra išaiškintas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ( 24 ).

66.

Šiuo klausimu Belgijos vyriausybė savo pastabose nurodo, kad, spręsdamas dėl išimties tvarkos, numatytos skundams dėl įsakymų dėl palydėjimo iki Prancūzijos Gvianos (Prancūzijos užjūrio regionas ir departamentas) sienos, EŽTT sprendime De Souza Ribeiro prieš Prancūziją ( 25 ) nurodė, kad, „kalbant apie užsieniečių išsiuntimą, ginčijamą remiantis privataus ir šeimos gyvenimo pažeidimu, veiksmingumo sumetimais nereikalaujama, kad suinteresuotieji asmenys turėtų teisę paduoti stabdomąjį poveikį turintį skundą“. Taigi, jeigu yra kaltinama privataus ir šeimos gyvenimo pažeidimu, pagal veiksmingumo kriterijų nereikalaujama, kad suinteresuotieji asmenys turėtų teisę paduoti stabdomąjį poveikį turintį skundą, priešingai nei išsiuntimo atvejais, kurie yra ginčijami remiantis EŽTK 3 straipsniui prieštaraujančio nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsme ( 26 ).

67.

Ši viena nuoroda į minėtą EŽTT sprendimą neparodo šio teismo suformuotos jurisprudencijos įvairovės imigracijos ir šeimos gyvenimo apsaugos srityje ( 27 ). Be to, reikia konstatuoti, kad bylos, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, aplinkybės smarkiai skiriasi nuo šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą aplinkybių, todėl ši nuoroda į minėtą sprendimą nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Iš tiesų ta byla buvo susijusi su asmeniu, kuris prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir (arba) sustabdyti išsiuntimo priemonę ir ieškinio dėl esmės pareiškimo metu buvo pilnametis, gyveno su savo šeima Gvianoje ir palaikė su ja ryšius, neatskleidžiančius jokios ypatingos situacijos, išskyrus normalius emocinius ryšius. Be to, suinteresuotasis asmuo galėjo grįžti į Gvianą praėjus kuriam laikui po jo išsiuntimo ir gauti leidimą gyventi šalyje.

68.

Reikia pažymėti, kad nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliama teisinė problema susijusi su galimybe pripažinti stabdomąjį poveikį skundui dėl sprendimo grąžinti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnį, ir, manau, tam reikia įvertinti apelianto pagrindinėje byloje šeiminę padėtį ir galimą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimą tuo momentu, kai jis pateikė minėtą skundą.

69.

Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, 2016 m. kovo 25 d. apeliantas pagrindinėje byloje savo vardu ir kaip savo nepilnametės dukters, kuriai tuo metu buvo beveik 17 metų, teisinis atstovas padavė skundą dėl sprendimo, kuriuo buvo atmestas jo prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje ir nustatytas įpareigojimas išvykti iš šalies ( 28 ); abu suinteresuotieji asmenys nuo 2012 m. balandžio 8 d. gyveno Belgijoje po vienu stogu. Ši situacija neabejotinai rodo „šeimos gyvenimo“ buvimą, kaip to reikalaujama EŽTT jurisprudencijoje, susijusioje su EŽTK 8 straipsniu, pažymint, kad ši šeimos gyvenimo sąvoka gali apimti santuokinio arba nesantuokinio vaiko ir vieno iš jo tėvų santykius, neatsižvelgiant į tai, ar kartu gyvena ir motina, ir kad pagal šią nuostatą užtikrinama apsauga taikoma visiems šeimos nariams ( 29 ).

70.

Bylose, susijusiose su šeimos gyvenimu ir imigracija ir, be kita ko, užsieniečių, įskaitant neteisėtai šalyje esančius užsieniečius, išsiuntimo klausimu, EŽTT vertina kilusius interesus, t. y. atitinkamų asmenų asmeninį interesą gyventi šeimos gyvenimą konkrečioje teritorijoje ir nagrinėjamu atveju valstybės puoselėjamą bendrąjį interesą kontroliuoti imigraciją. Veiksniai, į kuriuos atsižvelgiama, yra tokie: kiek faktiškai yra kliudoma šeimos gyvenimui, atitinkamų asmenų sąsajų su nagrinėjama susitariančia valstybe nare mastas, klausimas, ar yra neįveikiamų kliūčių šeimai gyventi atitinkamo užsieniečio kilmės šalyje ir aplinkybių, susijusių su imigracijos kontrole, arba viešosios tvarkos priežasčių, dėl kurių asmenį geriau išsiųsti iš šalies ( 30 ).

71.

Kiek tai susiję su vaikais, EŽTT yra nusprendęs, kad reikia atsižvelgti į jų interesus. Šiuo konkrečiu klausimu jis yra priminęs, jog plačiai sutariama, be kita ko, tarptautinėje teisėje, dėl to, kad visuose sprendimuose, susijusiuose su vaikais, pirmenybė turi būti teikiama vaiko interesams. Žinoma, šis interesas nėra lemiamas pats savaime, bet jam būtina teikti didelę reikšmę. Taigi bylose dėl šeimos susijungimo EŽTT skiria ypatingą dėmesį atitinkamų nepilnamečių situacijai, visų pirma jų amžiui, padėčiai nagrinėjamoje šalyje arba šalyse ir tam, kiek jie yra priklausomi nuo savo tėvų ( 31 ).

72.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas vartoja tą pačią priklausomumo santykių sąvoką, grįsdamas išvestinę trečiosios šalies piliečio teisę gyventi Sąjungos teritorijoje, jeigu ši teisė pagal SESV 20 straipsnį jam suteikiama dėl šeimos nario, kuris yra Sąjungos pilietis. Iš tiesų Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad atsisakymas suteikti trečiosios šalies piliečiui teisę gyventi šalyje gali paneigti Sąjungos pilietybės veiksmingumą tik jeigu tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuotų toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai ( 32 ).

73.

Atlikdamos šį vertinimą kompetentingos institucijos turi paisyti teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintos Chartijos 7 straipsnyje, o šis straipsnis turi būti aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į vaiko interesą, pripažįstamą Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje. Išvada dėl priklausomumo santykių buvimo, siekiant užtikrinti atitinkamo vaiko interesą, turi būti daroma įvertinus visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, be kita ko, vaiko amžių, fizinį ir emocinį išsivystymą, emocinio ryšio su vienu iš tėvų, Sąjungos piliečiu, ir kitu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, laipsnį ir grėsmę, kurią išsiskyrimas su pastaruoju keltų šio vaiko raidai. Aplinkybė, kad vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, gyvena kartu su nepilnamečiu vaiku, Sąjungos piliečiu, yra viena iš svarbių aplinkybių, į kurią reikia atsižvelgti nustatant, ar tarp jų yra priklausomumo santykis, tačiau ji nėra būtina sąlyga ( 33 ).

74.

Kaip jau buvo minėta šioje išvadoje, šiuos argumentus galima pritaikyti nagrinėjant trečiosios šalies piliečio, kuris yra sunkiai sergančio vaiko tėvas, galimo teisės į šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimo – jeigu jis būtų išsiųstas iš šalies – klausimą, vertinant jį atsižvelgiant į vaiko interesą.

75.

Nagrinėjamu atveju, mano manymu, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apeliantą pagrindinėje byloje ir jo dukterį sieja tikri tarpusavio priklausomumo santykiai, bet tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

76.

Iš tiesų iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad LM dukra serga, pirma, sunkios formos drepanocitoze, sunkia liga, dėl kurios jos būklė gali bet kada smarkiai pablogėti, komplikuotis ir netgi grėsti mirtis, nes ligai paūmėjus ją jau teko ne kartą guldyti į ligoninę, ir, antra, didelio laipsnio kifoze, dėl kurios reikia daryti operaciją, antraip gresia paralyžius. Dėl tokios situacijos apeliantas pagrindinėje byloje buvo priverstas išvykti iš Kongo kartu su savo dukra ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. pateikti Belgijos valdžios institucijoms prašymą suteikti leidimą gyventi šalyje, motyvuojant jo dukters sveikatos būkle.

77.

Kadangi šeimą sudaro tik apeliantas ir jo dukra, apelianto fizinis buvimas šalia dukters skundo pateikimo metu buvo ir toliau yra būtinas siekiant lydėti ją į ligonines ir medicininio gydymo metu, taip pat emocinė parama dukrai, kuri dėl savo sveikatos būklės yra priversta įveikti įvairius išbandymus. Reikia pažymėti, kad medikų išvada yra aiški: apelianto pagrindinėje byloje dukrai „su ja gyvenančio tėvo buvimas šalia yra neabejotinai būtinas dėl jos sveikatos būklės (pasikartojančių drepanocitozės paūmėjimų)“.

78.

Tokiomis aplinkybėmis atitinkamo trečiosios šalies piliečio, sunkiai sergančios dukters, kurios skundui dėl sprendimo grąžinti, dėl kurio vykdymo kyla rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jos sveikatos būklė, yra suteiktas stabdomasis poveikis, tėvo išsiuntimas iš šalies šiurkščiai ir negrįžtamai pažeistų šeimos gyvenimo apsaugą, užtikrinamą Chartijos 7 straipsnyje, aiškinamame kartu su pareiga atsižvelgti į Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje pripažįstamą vaiko interesą. Priverstinis LM grąžinimas į Kongą reikštų, kad tėvas nebegalėtų būti šalia sunkiai sergančios dukters, nors, medikų nuomone, toks jo buvimas šalia yra būtinas, taip pažeidžiant pagrindinę vaiko teisę į apsaugą ir jo gerovei būtiną priežiūrą, taip pat teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, įtvirtintas to paties 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse.

79.

Tokiomis sąlygomis siekiant, kad teisių gynimo priemonė dėl sprendimo grąžinti, kurį įvykdžius gali susiklostyti pirma apibūdinta situacija, būtų veiksminga, būtina, kad šis trečiosios šalies pilietis galėtų pasinaudoti stabdomąjį poveikį turinčią teisių gynimo priemone siekiant užtikrinti, kad sprendimas grąžinti nebūtų įvykdytas anksčiau, nei kompetentinga institucija išnagrinės kaltinimą dėl Direktyvos 2008/115 5 straipsnio, aiškinamo atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 24 straipsnius, pažeidimo ( 34 ). Taip juo labiau yra kalbant apie galimą sprendimą dėl išsiuntimo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalį ( 35 ).

80.

Manau, kad, aiškinant priešingai, būtų pažeistos pagrindinės teisės, įtvirtintos minėtose Chartijos nuostatose, o pagal ESS 6 straipsnio 1 dalį Chartijai pripažįstama tokia pat teisinė galia kaip ir Sutartims, ir Teisingumo Teismas užtikrina jos laikymąsi. Reikia priminti, kad valstybės narės ne tik privalo savo nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, bet ir nesivadovauti tokiu antrinės teisės akto aiškinimu, kuriuo būtų pažeidžiamos Sąjungos teisės sistemos saugomos pagrindinės teisės ( 36 ).

81.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad, mano nuomone, ta pati išvada turi būti daroma ir tuo atveju, jeigu būtų atsižvelgta į tai, kad 2017 m. balandžio 11 d. apelianto dukra tapo pilnametė ir jeigu analizę reikėtų atlikti atsižvelgiant į vieno iš tėvų ir pilnamečio vaiko šeimos santykių buvimą.

82.

Reikia nurodyti, kad, kalbant apie EŽTT jurisprudenciją imigracijos srityje, tam tikrose bylose, susijusiose su pilnamečiais jaunuoliais, kurie dar nėra sukūrę savo šeimos, jis yra pripažinęs, kad jų ryšiai su tėvais ir kitais artimais jų šeimos nariais taip pat laikytini „šeimos gyvenimu“ ( 37 ). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tėvų ir suaugusių vaikų nėra „šeimos gyvenimo“, nebent įrodomi papildomi priklausomumo elementai, kurie nėra normalūs emociniai ryšiai ( 38 ).

83.

Atlikdamas minėtą vertinimą, ar yra pastovus ryšys kaip sąlyga pripažinti trečiosios šalies piliečiui išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, Teisingumo Teismas taip pat atskiria nepilnamečius ir suaugusius asmenis, kurie iš esmės gali gyventi nepriklausomai nuo savo šeimos narių. Taigi Teisingumo Teismas konstatuoja, kad toks priklausomumo santykis tarp dviejų suaugusių tos pačios šeimos narių, dėl kurio pagal SESV 20 straipsnį atsirastų išvestinė teisė gyventi šalyje, gali būti pripažintas tik išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamas asmuo niekaip negali būti atskirtas nuo savo šeimos nario, nuo kurio jis priklausomas ( 39 ).

84.

Man atrodo, kad ir šiuos motyvus galima pritaikyti šiai bylai ir kad Teisingumo Teismui pateikta bylos medžiaga leidžia manyti, kad nagrinėjamas atvejis yra išimtinis. Atsižvelgdamas į konstatuotas faktines aplinkybes, susijusias su apelianto pagrindinėje byloje dukters sveikatos būkle ir jos poveikiu šių dviejų asmenų tarpusavio santykio pobūdžiui, darau išvadą, kad tai yra tikras šeimos gyvenimas, kuris nusipelno apsaugos, nes nagrinėjami santykiai nėra vien normalūs emociniai ryšiai, ir kad tai yra tokie priklausomumo santykiai, kad suaugęs vaikas niekaip negalėtų būti atskirtas nuo savo tėvo, nuo kurio yra priklausomas, kaip yra konstatavę patys medikai.

85.

Neginčijama, jog siekdama, kad tokie asmenys neatsidurtų teisiniame vakuume, Komisija iš pradžių siūlė užtikrinti minimalias gyvenimo šalyje sąlygas neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams, laukiantiems išsiuntimo, nurodydama tam tikras sąlygas, kurios nėra vien neatidėliotina medicinos pagalba ir būtiniausi poreikiai, kurie jau buvo nurodyti 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvoje 2003/9/EB, nustatančioje minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo ( 40 ).

86.

Reikia konstatuoti, kad galutiniame Direktyvos 2008/115 tekste nuorodos į Direktyvą 2003/9 nebeliko po to, kai vykstant teisėkūros procesui kilo abejonių, susijusių su tuo, kad ši nuoroda gali būti laikoma „išaukštinančia“ neteisėtoje padėtyje esančių migrantų padėtį, todėl galėtų būti siunčiama nederama politinė žinutė. Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta tik tai, kad „valstybės narės užtikrina <…> kad <…> kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į šiuos principus“, o jos 12 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad išsiuntimo laukiančių migrantų būtiniausių poreikių tenkinimo sąlygos „turėtų būti apibrėžtos pagal nacionalinės teisės aktus“.

87.

Dinamiškai aiškindamas Direktyvos 2008/115 9 ir 14 straipsnius kartu, atsižvelgdamas į šios direktyvos bendrą struktūrą, Teisingumo Teismas Sprendime Abdida ( 41 ) pirmiausia pripažino, kad šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritis yra plati, numatant joje išsiuntimo iš šalies atidėjimą, kol trunka pagal šios direktyvos 13 straipsnio 2 dalį suteiktas stabdomasis poveikis, ir nusprendė, kad pirmoji iš nurodytų nuostatų turi apimti „visus atvejus“, kai valstybė narė privalo sustabdyti sprendimo grąžinti vykdymą, jeigu šis sprendimas buvo apskųstas. Iš to jis padarė išvadą, kad valstybės narės „privalo“ sunkia liga sergančiam trečiosios šalies piliečiui, apskundusiam sprendimą grąžinti, kurį įvykdžius gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė, užtikrinti Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje įtvirtintas garantijas iki grąžinimo.

88.

Teisingumo Teismas patikslino, kad minėtomis ypatingomis aplinkybėmis atitinkama valstybė narė pagal Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalies b punktą turi kiek įmanoma užtikrinti būtiniausius sunkia liga sergančio trečiosios šalies piliečio poreikius, kol bus išnagrinėtas jo paduotas skundas dėl sprendimo grąžinti, jeigu jis pats neturi lėšų šiems poreikiams tenkinti, o šią pareigą jis motyvavo poreikiu realiai užtikrinti neatidėliotiną medicinos pagalbą ir būtiną ligų gydymą, kaip numatyta minėtame straipsnyje ( 42 ).

89.

Taigi atrodo, kad, pateikęs Direktyvos 2008/115 9 ir 14 straipsnių formuluotėmis logiškai grindžiamus motyvus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad stabdomojo poveikio pripažinimas skundui dėl sprendimo grąžinti sukeltų privalomas pasekmes – jį pateikęs asmuo įgytų su grąžinimu susijusias garantijas, o būtiniausių poreikių tenkinimas būtų būtinas, kad konkreti garantija, susijusi su pablogėjusia atitinkamo migranto sveikatos būkle, išlaikytų realų poveikį.

90.

Šiomis aplinkybėmis man atrodo, kad išankstinis stabdomojo poveikio pripažinimas apelianto pagrindinėje byloje pateiktam skundui dėl sprendimo jį grąžinti neabejotinai lemia išvadą, kad nagrinėjama valstybė narė turi suteikti suinteresuotajam asmeniui Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje nustatytas garantijas iki grąžinimo ( 43 ). Kalbant apie tai, kad nagrinėjama valstybė narė kiek įmanoma tenkintų būtiniausius LM poreikius, reikia kelti klausimą, ar logika, kuria remdamasis Teisingumo Teismas nurodė tenkinti šiuos sunkiai sergančio asmens poreikius, galėtų būti taikoma vienam iš tėvų, nuo kurio toks sunkiai sergantis asmuo yra priklausomas.

91.

Šiuo klausimu tarp Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalyje išvardytų principų yra valstybės narės teritorijoje esančių šeimos narių vienybės išlaikymas ir atsižvelgimas į specialius pažeidžiamų asmenų poreikius, ir manau, kad, siekiant veiksmingai įgyvendinti šiuos principus, taip pat būtina prisiimti lygiagretų įsipareigojimą patenkinti būtiniausius apelianto pagrindinėje byloje poreikius.

92.

Nepaisant to, kad apelianto pagrindinėje byloje dukra 2017 m. balandžio 11 d. tapo pilnametė, man atrodo, kad labai sunki jos sveikatos būklė ir priklausymas nuo savo tėvo pateisina išvadą, kad šeimos vienybės su valstybės narės teritorijoje esančiais šeimos nariais išlaikymas ir atsižvelgimas į specialiuosius pažeidžiamų asmenų, prie kurių kategorijos priskiriamas sunkiai sergantis vaikas, poreikius galėtų netekti realaus poveikio, jeigu kartu nebūtų tenkinami būtiniausi minėto apelianto poreikiai, kad jis turėtų maisto, drabužių ir pastogę ( 44 ).

93.

Iš tikrųjų kyla klausimas, kaip būtų praktiškai įmanoma išlaikyti šeimos vienybę ir atsižvelgti į specialiuosius dėl sunkios ligos priklausomumo situacijoje esančio vaiko poreikius, jeigu nebūtų niekaip atsižvelgiama į vieno iš dviejų šios šeimos narių, privalančių kasdien teikti būtiną pagalbą savo vaikui, materialinę padėtį? Kitaip tariant, elementarių apelianto pagrindinėje byloje poreikių patenkinimas yra kaip būtina sąlyga veiksmingai įgyvendinti iki grąžinimo taikomas garantijas, nustatytas Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose, kurie turi būti aiškinami atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį.

94.

Be to, mano nuomone, tiesiogiai taikant tuos pačius motyvus, kuriais buvo remiamasi 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453), reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2008/115 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas neatidėliotinos medicinos pagalbos ir būtino ligos gydymo užtikrinimas, kurį sunkiai serganti apelianto pagrindinėje byloje dukra gautų per laikotarpį, kol išsiuntimas yra sustabdytas dėl pasinaudojimo stabdomąjį poveikį turinčia teisių gynimo priemone, apskundžiant sprendimą grąžinti, galėtų netekti realaus poveikio, jeigu kartu nebūtų tenkinami jos tėvo, trečiosios šalies piliečio, kuriam taikomas tas pats sustabdymas ir kurio buvimas šalia dukters dėl medicininių priežasčių buvo pripažintas būtinu, būtiniausi poreikiai ( 45 ).

95.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad, kalbant apie valstybių narių pareigą patenkinti būtiniausius neteisėtai šalyje esančio ir išsiuntimo laukiančio trečiosios šalies piliečio poreikius, minėtame sprendime Teisingumo Teismas nustatė du apribojimus.

96.

Pirmasis apribojimas yra tas, kad šis būtiniausių poreikių tenkinimo reikalavimas priklauso nuo išvados, kad nagrinėjamas migrantas pats negali patenkinti savo poreikių ( 46 ), ir nagrinėjamu atveju tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, o Teisingumo Teismas gali nurodyti, į ką reikėtų atsižvelgti atliekant tokį vertinimą.

97.

Akivaizdu, kad esminis klausimas yra tas, ar suinteresuotasis asmuo dar turi pajamų šaltinį, nes atrodo, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima spręsti, kad atsakymas į šį klausimą yra neigiamas. Neginčijama, kad nuo 2017 m. balandžio 11 d. apeliantas pagrindinėje byloje nebegauna finansinės socialinės paramos, prilygstančios integracijos pašalpai, kurios dydis yra lygus sumai, mokamai asmenims, gyvenantiems su nepilnamečiu išlaikomu vaiku, ir kad suinteresuotajam asmeniui skiriama socialinė parama nuo minėtos datos apsiriboja neatidėliotina medicinine pagalba.

98.

Taip pat reikia patikrinti apelianto pagrindinėje byloje galimybę patekti į legalią darbo rinką Belgijos teritorijoje. Šiuo klausimu, nors 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/52/EB, kuria numatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai ( 47 ), 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės draudžia nelegaliai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių darbą, šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „valstybė narė gali nuspręsti netaikyti 1 dalyje nurodyto draudimo nelegaliai esantiems trečiųjų šalių piliečiams, kurių išsiuntimas buvo atidėtas ir kuriems leidžiama dirbti pagal nacionalinę teisę“ ( 48 ). Be to, apelianto pagrindinėje byloje galimybės gauti darbą klausimas neapsiriboja vien teisiniu jo aspektu ir turi būti vertinamas in concreto, atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotasis asmuo slaugo kitą asmenį, ir į tai, kad jis turi būti nuolat prieinamas esant tokiai situacijai.

99.

Antrasis apribojimas atitinka Teisingumo Teismo aiškiai nurodytą aspektą, kad valstybės narės turi nustatyti, kokia forma turėtų būti tenkinami atitinkamo trečiosios šalies piliečio pagrindiniai poreikiai ( 49 ).

100.

Šis patikslinimas verčia prisiminti valstybėms narėms Direktyvoje 2008/115 paliktą diskreciją, susijusią su migrantų pagrindinių poreikių tenkinimu iki išsiuntimo, bent kiek tai susiję su tuo, kaip šie poreikiai gali būti patenkinti. Manau, tai reiškia, jog išvada, kad atitinkama valstybė narė turi kiek įmanoma patenkinti pagrindinius apelianto pagrindinėje byloje poreikius, darant prielaidą, kad jis negali savo poreikių patenkinti pats, nebūtinai reiškia, kad suinteresuotasis asmuo turi gauti išmoką pinigais, kurios yra reikalaujama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

101.

Šiuo klausimu pažymiu, jog Belgijos vyriausybė savo pastabose nurodo, kad apelianto pagrindinėje byloje dukra gauna jai pritaikytą socialinę paramą, kurios dydis nustatytas atsižvelgiant į jos tėvo buvimą su ja. Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad nuo pilnametystės mergina gauna socialinę paramą, apskaičiuotą pagal individualią integracijos išmokos normą, pridėjus išmokas šeimai, į kurias ji turi teisę dėl savo negalios.

102.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar tokiomis aplinkybėmis apelianto pagrindinėje byloje, kuris gyvena kartu su savo dukra, pagrindiniai poreikiai yra tenkinami iš tikrųjų, ir, jeigu taip, tada būtų galima konstatuoti, kad Belgijos teisės aktai atitinka Sąjungos teisę ( 50 ).

103.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija) pateiktą prejudicinį klausimą:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 ir 13 straipsniai, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 24 ir 47 straipsniais, ir šios direktyvos 9 straipsnis bei 14 straipsnio 1 dalies b punktas, siejami su Chartijos 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiami nacionalinės teisės aktai: