–

K. A., M. Z. ir B. A., atstovaujamų advokato J. De Lien,

–

M. J., atstovaujamo advokato W. Goossens,

–

N. N. N., atstovaujamo advokato B. Brijs,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pochet ir M. Jacobs, padedamų advokatų C. Decordier, D. Matray ir T. Bricout,

–

Graikijos vyriausybės, atstovaujamos T. Papadopoulou,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Montaguti, C. Cattabriga ir P. J. O. Van Nuffel,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 20 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 ir 24 straipsnių ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 5 ir 11 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant septynis K. A., M. Z., M. J., N. N. N., O. I. O., R. I. ir B. A ginčus su gemachtigde van de staatssecretaris voor Asiel en Migratie, Maatschappelijke Integratie en Armoedebestrijding (Prieglobsčio, migracijos, socialinės integracijos ir kovos su skurdu valstybės sekretoriaus įgaliotinis, toliau – kompetentinga nacionalinė institucija) dėl pastarosios sprendimų nenagrinėti jų prašymų išduoti leidimus gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu ir, atsižvelgiant į konkretų atvejį, įpareigoti išvykti iš šalies arba įvykdyti įpareigojimą išvykti iš šalies.

3

Direktyvos 2008/115 2 ir 6 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis kaip [Sąjungos] ir tarptautinės teisės bendraisiais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.“

5

Minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.“

6

Tos pačios direktyvos 3 straipsnyje įtvirtinta

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>“

7

Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje numatyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

ir laikosi negrąžinimo principo.“

8

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

<…>“

9

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalis suformuluota taip:

„Jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.“

10

Tos pačios direktyvos 11 straipsnyje nustatyta:

„1.   Sprendimai grąžinti priimami kartu su draudimu atvykti:

Kitais atvejais sprendimai grąžinti gali būti priimami kartu su draudimu atvykti.

2.   Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes ir iš esmės neviršija penkerių metų. Ji vis dėlto gali viršyti penkerius metus, jei trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai, valstybės saugumui ar nacionaliniam saugumui.

3.   Valstybės narės apsvarsto, ar panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti tuo atveju, kai trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas draudimas atvykti, dėl kurio sprendimas priimtas pagal 1 dalies antrą pastraipą, gali įrodyti, kad jis išvyko iš valstybės narės teritorijos visiškai laikydamasis sprendimo grąžinti.

Nepažeidžiant 1 dalies pirmos pastraipos b punkto, draudimas atvykti netaikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos ir kuriems pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvą 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis [(OL L 261, 2004, p. 19)], suteiktas leidimas gyventi, ir tuo atveju, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui.

Valstybės narės atskirais atvejais dėl humanitarinių priežasčių gali nepriimti draudimo atvykti, jį panaikinti arba sustabdyti.

Valstybės narės gali panaikinti ar sustabdyti draudimą atvykti atskirais atvejais ar tam tikrų jų kategorijų atvejais dėl kitų priežasčių.

<…>“

11

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1980 m. gruodžio 15 d.Wet van 15 december 1980 betreffende de toegang tot het grondgebied, het verblijf, de vestiging en de verwijdering van vreemdelingen (Įstatymas dėl užsieniečių patekimo į valstybės teritoriją, apsigyvenimo, įsikūrimo ir išvežimo ar išvesdinimo (Moniteur belge, 1980 m. gruodžio 31 d., p. 14584; toliau ‐ 1980 m. gruodžio 15 d. įstatymas)) 7 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Nepažeisdamas palankesnių tarptautinės sutarties nuostatų ministras arba jo įgaliotas asmuo gali užsienietį, kuris neturi nei leidimo gyventi Belgijos Karalystėje, nei leidimo atvykti į ją gyventi ilgiau kaip tris mėnesius arba joje įsikurti, įpareigoti išvykti iš šalies per nustatytą terminą arba 1, 2, 5, 11 arba 12 punkte nurodytais atvejais dėl jo išduoti įpareigojimą išvykti iš šalies per nustatytą terminą:

<…>

<…>“

12

Šio įstatymo 40bis straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Sąjungos piliečio šeimos nariais laikomi šie asmenys:

Partneriai turi atitikti šias sąlygas:

Ilgalaikiai ir tvirti partnerystės ryšiai įrodomi:

<…>

<…>

13

Minėto įstatymo 40ter straipsnyje nustatyta:

„Šio skyriaus nuostatos taikomos belgo šeimos nariams, jeigu:

Dėl šeimos narių, nurodytų 40bis straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos 1–3 punktuose, Belgijos pilietis privalo įrodyti, kad:

14

To paties įstatymo 43 straipsnis, kuris taip pat taikomas Belgijos piliečių šeimos nariams pagal jo 40ter straipsnį, suformuluotas taip:

„Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisę atvykti į šalį ir joje gyventi galima riboti tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos pagrindais ir atsižvelgiant į šiuos apribojimus:

<…>

Kai ministras arba jo įgaliotas asmuo svarsto, ar atimti Sąjungos piliečiui arba jo šeimos nariui teisę gyventi šalyje dėl viešosios tvarkos, valstybės saugumo arba visuomenės sveikatos pagrindų, jis turi atsižvelgti į atitinkamo asmens gyvenimo Belgijos Karalystėje trukmę, jo amžių, sveikatos būklę, šeiminę ir ekonominę situaciją, socialinę ir kultūrinę integraciją ir į tai, ar jis palaiko glaudžius ryšius su kilmės šalimi.“

15

1980 m. gruodžio 15 d. įstatymo 74/11 straipsnyje nustatyta:

„§ 1.   Draudimo atvykti trukmė nustatoma atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo aplinkybes.

Sprendimas išsiųsti priimamas kartu su draudimu atvykti daugiausia trejus metus šiais atvejais:

Antroje pastraipoje numatytas maksimalus trejų metų terminas pratęsiamas iki penkerių metų, kai:

Sprendimas išvežti arba išvesdinti gali būti priimamas kartu su draudimu atvykti ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį, kai trečiosios šalies pilietis kelia didelį pavojų viešajai tvarkai arba nacionaliniam saugumui.

§ 2.   <…>

Ministras arba jo įgaliotas asmuo gali konkrečiais atvejais dėl humanitarinių priežasčių nenustatyti draudimo atvykti.

§ 3.   Draudimas atvykti įsigalioja pranešimo apie draudimą atvykti dieną.

Draudimas atvykti negali pažeisti teisės į tarptautinę apsaugą, kaip nustatyta 9ter, 48/3 ir 48/4 straipsniuose.“

16

Pagal šio įstatymo 74/12 straipsnį:

„§ 1.   Ministras arba jo įgaliotas asmuo gali panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti dėl humanitarinių priežasčių.

<…>

Išskyrus tarptautinėje sutartyje, įstatyme ar karaliaus dekrete numatytas leidžiančias nukrypti nuostatas, trečiosios šalies pilietis turi pateikti motyvuotą prašymą kompetentingai jo gyvenamosios ar buvimo vietos užsienyje Belgijos diplomatinei ar konsulinei įstaigai.

§ 2.   Trečiosios šalies pilietis gali pateikti ministrui arba jo įgaliotam asmeniui prašymą panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti motyvuodamas, kad įvykdytas anksčiau nustatytas įpareigojimas išvežti arba išvesdinti; šiuo tikslu jis pateikia rašytinį įrodymą, kad išvyko iš Belgijos valstybės teritorijos visiškai laikydamasis sprendimo išvežti arba išvesdinti.

§ 3.   Sprendimas dėl prašymo panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti priimamas ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo jo pateikimo. Jeigu sprendimas nepriimamas per keturis mėnesius, laikoma, kad buvo priimtas neigiamas sprendimas.

§ 4.   Kol nagrinėjamas prašymas dėl panaikinimo arba sustabdymo, atitinkamas trečiosios šalies pilietis neturi teisės atvykti į Belgijos Karalystę arba joje gyventi.

<…>“

17

Minėto įstatymo 74/13 straipsnyje nustatyta:

„Priimdamas sprendimą išvežti arba išvesdinti ministras arba jo įgaliotas asmuo atsižvelgia į vaiko interesus, atitinkamo trečiosios šalies piliečio šeiminį gyvenimą ir sveikatos būklę.“

18

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad visi pareiškėjai pagrindinėse bylose yra trečiųjų šalių piliečiai, Belgijos piliečių, kurie nepasinaudojo savo teise laisvai judėti arba įsikurti, šeimos nariai. Buvo priimti sprendimai juos grąžinti ir nustatyti draudimai atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją. Šie sprendimai dėl jų visų tapo galutiniai ir, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, pagal nacionalinės teisės aktus jie iš esmės gali būti panaikinti arba jų poveikis gali būti laikinai sustabdytas tik užsienyje pateikus prašymus panaikinti minėtus sprendimus arba sustabdyti jų vykdymą.

19

Pareiškėjai pagrindinėje byloje vėliau Belgijoje pateikė prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje kaip Belgijos piliečio išlaikomiems tiesiosios žemutinės linijos giminaičiams (K. A. ir M. Z. atvejai), nepilnamečio vaiko, Belgijos piliečio, tėvams (M. J., N. N. N., O. I. O. ir R. I. atvejai) arba teisėtam kartu su Belgijos piliečiu gyvenančiam partneriui, kurį su Belgijos piliečiu sieja tvirti santykiai (B. A. atvejis). Kompetentinga nacionalinė institucija šių prašymų nenagrinėjo, remdamasi tuo, kad dėl pareiškėjų pagrindinėje byloje buvo priimti sprendimai – ir jie tebegalioja – uždrausti atvykti į šalį. Minėti pareiškėjai apskundė ginčijamus sprendimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

20

Kaip konkrečiai matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kiek tai susiję, pirma, su Armėnijos piliete K. A., jai apie įpareigojimą išvykti iš šalies ir draudimą trejus metus atvykti į šalį, nustatytą dėl to, kad ji neįvykdė prievolės grįžti, o laikotarpis savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas, nes ji buvo laikoma keliančia grėsmę viešajai tvarkai dėl įvykio, kai buvo užklupta vagianti iš parduotuvės lentynų, pranešta 2013 m. vasario 27 d.2014 m. vasario 10 d. K. A. ir du jos sūnūs dar būdami Belgijos teritorijoje pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo su vaikus išlaikančiu tėvu, Belgijos piliečiu, tikslu. 2014 m. kovo 28 d. kompetentinga nacionalinė institucija priėmė sprendimą įpareigoti išvykti iš šalies ir taip atsisakė nagrinėti šį prašymą, remdamasi draudimu atvykti, apie kurį buvo pranešta 2013 m. vasario 27 d.

21

Antra, kiek tai susiję su Rusijos piliečiu M. Z., jam apie įpareigojimą išvykti iš šalies ir draudimą trejus metus atvykti, nustatytą todėl, kad jis neįvykdė prievolės grįžti, o laikotarpis savanoriškai grįžti jam nebuvo suteiktas, nes jis buvo laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai po to, kai buvo surašytas protokolas dėl vagystės įsibraunant į garažą, pranešta 2014 m. liepos 2 d. M. Z. 2014 m. rugsėjo 8 d. buvo priverstinai grąžintas į Rusiją. 2014 m. lapkričio 5 d. suinteresuotasis asmuo, kuris vėl buvo Belgijos teritorijoje, pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip tėvo belgo išlaikomam tiesiosios žemutinės linijos giminaičiui. 2015 m. balandžio 29 d. kompetentinga nacionalinė valdžios institucija atsisakė atsižvelgti į šį prašymą, remdamasi jam nustatytu draudimu atvykti, ir, be to, nurodė įvykdyti įpareigojimą išvykti iš šalies.

22

Trečia, kiek tai susiję su Ugandos piliete M. J., įpareigojimas išvykti iš šalies buvo priimtas du kartus, t. y. 2012 m. sausio 13 d. ir tų pačių metų lapkričio 12 d. 2013 m. sausio 11 d. jai pranešta apie draudimą trejus metus atvykti į šalį, nustatytą dėl to, kad neįvykdė prievolės grįžti, o laikotarpis savanoriškai grįžti jai nebuvo suteiktas, nes ji Belgijoje neturėjo oficialaus adreso, todėl buvo rizika, kad ji slėpsis, be to, ji buvo laikoma keliančia grėsmę viešajai tvarkai dėl įvykio, kai policija surašė protokolą dėl kūno sužalojimo. 2014 m. vasario 20 d. M. J., būdama Belgijos teritorijoje, pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip 2013 m. spalio 26 d. gimusio nepilnamečio vaiko, Belgijos piliečio, motinai. 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu kompetentinga nacionalinė institucija atsisakė nagrinėti jos prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi 2013 m. sausio 11 d. nustatytu draudimu atvykti, ir įpareigojo ją išvykti iš šalies.

23

Ketvirta, kiek tai susiję su Kenijos piliete N. N. N., dėl jos atitinkamai 2012 m. rugsėjo 11 d. ir 2013 m. vasario 22 d. buvo priimti du įpareigojimai išvykti iš šalies. Vėliau N. N. N. pagimdė dukrą, jai 2014 m. balandžio 3 d. dėl tėvo buvo suteikta Belgijos pilietybė. 2014 m. balandžio 24 d. buvo priimtas naujas įpareigojimas N. N. N. išvykti iš šalies ir jai buvo pranešta apie draudimą trejus metus atvykti į šalį, nustatytą todėl, kad ji neįvykdė prievolės grįžti. 2014 m. rugsėjo 9 d. N. N. N. Belgijos teritorijoje pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip nepilnamečio vaiko, Belgijos piliečio, motinai. Grįsdama šį prašymą, ji pateikė įrodymų, kad jos dukros tėvas moka alimentus, ir laišką, kuriame pastarasis pareiškia negalįs rūpintis dukra visą darbo dieną ir teigia, kad būtų geriau, jei dukra liktų gyventi su savo motina. 2015 m. kovo 4 d. kompetentinga nacionalinė institucija atsisakė nagrinėti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi N. N. N. nustatytu draudimu atvykti, ir, be to, nurodė jai vykdyti įpareigojimą išvykti iš šalies.

24

Penkta, kiek tai susiję su Nigerijos piliečiu O. I. O., jis susituokė su Belgijos piliete R. C. ir su ja susilaukė dukters, Belgijos pilietės. 2010 m. gegužės 11 d. O. I. O. buvo nuteistas už tyčinį kūno sužalojimą. Po skyrybų su O. I. O. 2011 m. balandžio 6 d. R. C. buvo suteikta išimtinė dukters globos teisė. Dukra gyvena pas motiną, kuri gauna šeimos išmokas ir kitas socialines išmokas. Be to, O. I. O. teisė bendrauti su dukra laikinai sustabdyta. Dėl skyrybų su R. C. buvo priimtas sprendimas panaikinti O. I. O teisę gyventi šalyje ir įpareigojimas išvykti iš šalies. 2013 m. gegužės 28 d. jam buvo pranešta apie draudimą aštuonerius metus atvykti į šalį, nustatytą dėl to, kad jis nesilaikė prievolės grįžti ir kad laikotarpis savanoriškai išvykti nebuvo suteiktas, nes tuo metu jis kėlė rimtą ir tikrą grėsmę viešajai tvarkai. 2013 m. lapkričio 6 d. O. I. O. Belgijos teritorijoje pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip nepilnamečio vaiko, Belgijos piliečio, tėvui. 2014 m. balandžio 30 d. kompetentinga nacionalinė institucija atsisakė nagrinėti šį prašymą, remdamasi 2013 m. gegužės 28 d. jam nustatytu draudimu atvykti, ir, be to, įpareigojo O. I. O. išvykti iš šalies.

25

Šešta, kiek tai susiję su Albanijos piliečiu R. I., kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, jis yra vaiko, Belgijos piliečio, tėvas. Gimus vaikui, jo teisė gyventi šalyje, kurią jis buvo įgijęs apgaulingai, buvo panaikinta. 2012 m. gruodžio 17 d. jam taip pat buvo pranešta apie draudimą penkerius metus atvykti į šalį, nustatytą dėl to, kad jis apgaulingai arba naudodamasis kitomis neteisėtomis priemonėmis įgijo ir išlaikė teisę gyventi šalyje. Vėliau R. I. Albanijoje susituokė su savo vaiko motina, Belgijos piliete. 2014 m. rugpjūčio 21 d. R. I. būdamas Belgijos teritorijoje pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip nepilnamečio vaiko, Belgijos piliečio, tėvui. 2015 m. vasario 13 d. kompetentinga nacionalinė institucija atsisakė nagrinėti šį prašymą, remdamasi jam nustatytu draudimu atvykti, ir, be to, nurodė įvykdyti įpareigojimą išvykti iš šalies.

26

Septinta, kiek tai susiję su Gvinėjos piliečiu B. A., dėl jo atitinkamai 2013 m. sausio 23 d. ir 2013 m. gegužės 29 d. buvo priimti du įpareigojimai išvykti iš šalies. 2014 m. birželio 13 d. jam buvo pranešta apie draudimą trejus metus atvykti į šalį, nustatytą dėl to, kad jis neįvykdė prievolės grįžti. Vėliau Belgijos teritorijoje jis sudarė bendro gyvenimo su savo partneriu, Belgijos piliečiu, sutartį ir pateikė prašymą išduoti leidimo gyventi šalyje kortelę kaip teisėtam Belgijos piliečio, su kuriuo jis palaiko tvirtus ir ilgalaikius ryšius, partneriui. 2015 m. gegužės 21 d. kompetentinga nacionalinė institucija atsisakė nagrinėti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi 2014 m. birželio 13 d. nustatytu draudimu atvykti į šalį, ir, be to, nurodė įvykdyti įpareigojimą išvykti iš šalies.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nurodo, kad pagal nacionalinę praktiką, taikomą visais atvejais nesant galimybės atsižvelgti į konkrečią situaciją, pareiškėjų pagrindinėje byloje pateikti prašymai išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu nebuvo nagrinėti iš esmės, remiantis tuo, kad šiems trečiųjų šalių piliečiams buvo uždrausta atvykti į šalį. Taigi, kalbant apie šiuos prašymus, reikia nurodyti, kad nebuvo atsižvelgta į šeimos gyvenimą ar tam tikrais atvejais vaiko interesą arba šeimos narių, Belgijos piliečių, statusą kaip Sąjungos piliečių. Minėtas teismas taip pat nurodo, kad, anot kompetentingos nacionalinės institucijos, pareiškėjai pagrindinėje byloje visų pirma turi išvykti iš Belgijos, tada prašyti sustabdyti arba panaikinti draudimą atvykti į šalį ir tik tada pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje, remdamiesi šeimos susijungimo pagrindu.

28

Minėtas teismas šiuo klausimu pažymi, kad pagal nacionalinę teisę sprendimas dėl atitinkamo asmens kilmės šalyje pateikto prašymo panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį turi būti priimtas per keturis mėnesius nuo prašymo pateikimo. Jeigu per šį terminą sprendimas nepriimamas, laikoma, kad prašymas atmestas. Be to, tiktai priėmus sprendimą panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį, per šešis mėnesius priimamas sprendimas dėl trečiosios šalies piliečio jo kilmės šalyje pateikto prašymo išduoti vizą šeimos susijungimo tikslu.

29

Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo nagrinėjamos bylos nepatenka nei į 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (OL L 251, 2003, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 224), nei į 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (OL L 158, 2004, p. 77; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 46), taikymo sritį. Taip pat jis pažymi, kad šiose bylose Sąjungos piliečiai, šeimos ryšiais susiję su atitinkamais pareiškėjais pagrindinėje byloje, reguliariai nevyksta į kitą valstybę narę kaip darbuotojai arba paslaugų teikėjai ir šeimos gyvenimą su šiais pareiškėjais jie pradėjo arba tęsė faktiškai gyvendami tik Belgijoje, o ne kitoje valstybėje narėje.

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto pažymi, kad Sąjungos piliečio, kuris nepasinaudojo laisvo judėjimo teise, situacija negali būti vien dėl šios aplinkybės prilyginama išimtinai vidaus situacija, atsižvelgiant į 2011 m. kovo 8 d. Sprendimą Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124) ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimą McCarthy (C‑434/09, EU:C:2011:277).

31

Taip pat jis pažymi, kad, nors principai, įtvirtinti 2011 m. kovo 8 d. Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124), turi būti taikomi tik išimtinėmis aplinkybėmis, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija negalima daryti išvados, jog jie taikomi tik situacijose, kai tarp trečiosios šalies piliečio, kuris prašo suteikti teisę gyventi šalyje, ir nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, yra biologinis ryšys. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad reikia atsižvelgti į priklausomumo santykį tarp nepilnamečio Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio, nes būtent dėl šios priklausomybės Sąjungos pilietis būtų de facto priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu trečiosios šalies piliečiui, nuo kurio jis priklauso, nebūtų leista gyventi šalyje.

32

Šiomis aplinkybėmis Raad voor Vreemdelingenbetwistingen (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

33

Paskelbus generalinės advokatės išvadą, Belgijos vyriausybė dokumentu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. gruodžio 12 d.) paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį, kad jai būtų suteikta galimybė, pirma, pateikti pastabas dėl išvados, nes joje klaidingai aiškinama Direktyva 2008/115, ir, antra, pateikti pastabas dėl 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Ouhrami (C‑225/16, EU:C:2017:59) ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Petrea (C‑184/16, EU:C:2017:684).

34

Kalbant apie kritiką, pareikštą dėl generalinės advokatės išvados, reikia priminti, kad, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente suinteresuotosioms šalims nenumatyta galimybė pateikti pastabų dėl generalinio advokato išvados (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Polbud – Wykonawstwo, C‑106/16, EU:C:2017:804, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Antra, pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinio advokato pareiga – viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikti motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statutą jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismas nėra saistomas nei generalinio advokato išvados, nei motyvų, kuriais remdamasis jis padarė savo išvadą. Todėl suinteresuotosios šalies nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (2017 m. spalio 25 d. Sprendimo Polbud – Wykonawstwo, C‑106/16, EU:C:2017:804, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Be to, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį pagal savo Procedūros reglamento 83 straipsnį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, dėl kurio suinteresuotieji asmenys nepateikė nuomonės (2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Federatie Nederlandse Vakvereniging ir kt., C‑126/16, EU:C:2017:489, 33 punktą).

37

Tačiau šioje byloje Teisingumo Teismas, susipažinęs su generalinės advokatės nuomone, mano, kad turi visą būtiną informaciją sprendimui dėl jam pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimti ir kad šis prašymas neturi būti nagrinėjamas remiantis argumentu, dėl kurio jam nebuvo pareikšta nuomonės.

38

Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas mano, kad nereikia atnaujinti žodinės proceso dalies.

39

Pirmiausia reikia pažymėti, kad visos pagrindinėse bylose nagrinėjamos situacijos susijusios su kompetentingos nacionalinės institucijos sprendimu nenagrinėti trečiosios šalies piliečio, Belgijos piliečio šeimos nario (tiesiosios žemutinės linijos giminaičio, vieno iš tėvų arba kartu gyvenančio teisėto partnerio), prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remiantis tuo, kad buvo priimtas sprendimas uždrausti šiam trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad, remiantis nacionaline teise, pareiškėjai pagrindinėje byloje iš principo turi savo kilmės šalyje pateikti prašymą panaikinti arba sustabdyti jiems taikomą draudimą atvykti, kad galėtų tinkamai pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu.

40

Toliau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kiekvienoje iš septynių pagrindinių bylų Belgijos pilietis niekada nebuvo pasinaudojęs teise laisvai judėti Sąjungoje. Todėl trečiosios šalies pilietis, minėto Belgijos piliečio šeimos narys, negali įgyti išvestinės teisės gyventi šalyje nei pagal Direktyvą 2004/38, nei pagal SESV 21 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 52–54 punktus).

41

Galiausiai, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kompetentingos nacionalinės institucijos priimtuose „sprendimuose dėl išvežimo ar išvesdinimo“ pareiškėjams pagrindinėse bylose nustatyta prievolė išvykti iš Belgijos teritorijos ir kartu nustatyti draudimai į ją atvykti. Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 44 punkte, vadinasi, nagrinėjant Teisingumo Teismui pateiktus klausimus tokie sprendimai turi būti laikomi „sprendimais grąžinti“, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 4 punktą (šiuo klausimu taip pat žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 39 punktą).

42

Savo pirmaisiais dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti:

43

Pirmiausia būtina nustatyti, ar Direktyvos 2008/115 5 ir 11 straipsniai arba SESV 20 straipsnis, prireikus siejami su Chartijos 7 ir 24 straipsniais, turi būti aiškinami kaip draudžiantys valstybės narės praktiką, kai nenagrinėjamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, minėtos valstybės narės teritorijoje pateiktas trečiosios šalies piliečio, kuriam taikomas draudimas atvykti į šalį.

44

Pirmiausia reikia priminti, kad Direktyva 2008/115 susijusi tik su trečiųjų šalių piliečių, neteisėtai esančių valstybės narės teritorijoje, grąžinimu, taigi ja nesiekiama suderinti visų valstybių narių teisės aktų, susijusių su užsieniečių buvimu (2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Celaj, C‑290/14, EU:C:2015:640, 20 punktas). Taigi, Direktyva 2008/115 nustatyti bendri standartai ir tvarka susiję tik su sprendimų grąžinti priėmimu ir jų vykdymu (2011 m. gruodžio 6 d. Sprendimas Achughbabian, C‑329/11, EU:C:2011:807, 29 punktas).

45

Šios direktyvos nuostatomis nereglamentuojama, kaip turėtų būti nagrinėjamas prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktas, kaip pagrindinėse bylose, priėmus sprendimą grąžinti kartu su draudimu atvykti į šalį. Be to, tokio prašymo nenagrinėjimas šio sprendimo 27 punkte nurodytomis aplinkybėmis negali sutrukdyti taikyti šioje direktyvoje numatytos grąžinimo procedūros.

46

Remiantis tuo, darytina išvada, kad Direktyva 2008/115, būtent jos 5 ir 11 straipsniai, turi būti aiškinama kaip nedraudžianti valstybės narės praktikos, kai prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktas jos teritorijoje trečiosios šalies piliečio, šios valstybės narės pilietybę turinčio ir teise laisvai judėti nepasinaudojusio Sąjungos piliečio šeimos nario, nenagrinėjamas vien dėl to, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šalį.

47

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją remiantis SESV 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas; jis valstybių narių piliečiams yra pagrindinis statusas (žr., be kita ko, 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C‑184/99, EU:C:2001:458, 31 punktą; 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:124, 41 punktą; 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48

Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, jei taikomi Sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatyti apribojimai ir reikalavimai (2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 70 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Tokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, įskaitant sprendimus nesuteikti teisės gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis (2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:124, 42 punktas; 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 45 punktas ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 61 punktas).

50

Vis dėlto Sutarties nuostatos, susijusios su Sąjungos pilietybe, nesuteikia jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos minėtų piliečių teisės, o iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis, kildinamos teisės. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė teisė ir kad atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra minėto Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, nes Sąjungos piliečio turimos Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas, jei dėl tokios teisės nesuteikimo jis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos ir iš jo būtų atimtos galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:124, 43 ir 44 punktus ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 63 punktą).

52

Vis dėlto atsisakius trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas tik jeigu tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš Sąjungos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C‑256/11, EU:C:2011:734, 65–67 punktus; 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 56 punktą ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 69 punktą).

53

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad pagrindinėse bylose nagrinėjama praktika dėl procedūros taisyklių, pagal kurias, teikdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, trečiosios šalies pilietis gali remtis išvestine teise pagal SESV 20 straipsnį.

54

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad, žinoma, valstybės narės turi nustatyti išvestinės teisės gyventi šalyje, kuri šio sprendimo 51 punkte nurodytomis specifinėmis aplinkybėmis turi būti pripažįstama trečiosios šalies piliečiui pagal SESV 20 straipsnį, suteikimo taisykles, tačiau šios procedūros taisyklės negali pakenkti minėto 20 straipsnio veiksmingumui (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 76 punktą).

55

Pagal pagrindinėse bylose nagrinėjamą nacionalinę praktiką prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu nagrinėjamas ir išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį gali būti suteikiama tik su sąlyga, kad trečiosios šalies pilietis įvykdo prievolę išvykti iš Sąjungos teritorijos prieš pateikdamas prašymą panaikinti jam taikomą draudimą atvykti į šalį arba sustabdyti jo vykdymą. Be to, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, priklausomumo santykis tarp šio trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, kaip antai apibūdintas šio sprendimo 52 punkte, nenagrinėjamas tol, kol nepanaikintas draudimas šiam trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį arba nesustabdytas jo vykdymas.

56

Priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, pagal nagrinėjamą nacionalinę praktiką nustatyta prievolė trečiosios šalies piliečiui išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad galėtų prašyti panaikinti arba sustabdyti jam taikomą draudimą atvykti į šalį, gali pakenkti SESV 20 straipsnio veiksmingumui, jei vykdant tą prievolę dėl priklausomumo santykio tarp trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, pastarajam faktiškai tektų jį lydėti ir, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neribotam laikotarpiui išvykti iš Sąjungos teritorijos.

57

Tiesa, jog dėl trečiosios šalies piliečio atsisakymo vykdyti pareigą grįžti ir bendradarbiauti per išvežimo ar išvesdinimo procedūrą jam neturi būti leidžiama visiškai arba iš dalies išvengti sprendimo dėl draudimo atvykti teisinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2017 m. liepos 26 d. Sprendimo Ouhrami,C‑225/16, EU:C:2017:590, 52 punktą), vis dėlto, kai trečiosios šalies pilietis kompetentingai nacionalinei institucijai pateikia prašymą suteikti teisę gyventi šalyje šeimos susijungimo su Sąjungos piliečiu, atitinkamos valstybės narės piliečiu, tikslu, ši institucija negali atsisakyti nagrinėti šį prašymą, remdamasi vien tuo, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šios valstybės narės teritoriją. Atvirkščiai, ji turi išnagrinėti šį prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, nes kitaip šis Sąjungos pilietis faktiškai būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, ir taip iš jo būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis. Jei taip būtų, atitinkama valstybė narė privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą.

58

Iš tiesų, tai, kad trečiosios šalies pilietis neribotam laikui būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, siekdamas, kad būtų panaikintas jam nustatytas draudimas atvykti į šią teritoriją arba sustabdytas jo vykdymas, iš anksto nepatikrinus, ar tarp jo ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, nėra tokio priklausomumo santykio, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti trečiosios šalies pilietį į jo kilmės šalį, nors būtent dėl šio priklausomumo santykio šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turėtų būti pripažįstama išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, prieštarautų šiuo straipsniu siekiamam tikslui.

59

Priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 punktas ir 11 straipsnio 3 dalis negali paneigti šios išvados.

60

Tiesa, kad pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą valstybės narės gali apsvarstyti, ar panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti, nustatytą kartu su sprendimu grąžinti, kuriame buvo nustatytas terminas savanoriškai išvykti, tuomet, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis vykdydamas šį sprendimą išvyko iš šalies. Tačiau reikia pažymėti, kad to paties 11 straipsnio 3 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė galimybę valstybėms narėms atskirais atvejais panaikinti draudimą atvykti arba sustabdyti jo vykdymą dėl kitų priežasčių, nei nurodytos šios nuostatos pirmoje pastraipoje, ir minėtose pastraipose nenurodyta, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam taikomas draudimas atvykti, turi būti išvykęs iš atitinkamos valstybės narės teritorijos.

61

Priešingai, nei teigia Belgijos vyriausybė, pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje.

62

Darytina išvada, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės praktiką, kai prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktas jos teritorijoje trečiosios šalies piliečio, šios valstybės narės pilietybę turinčio ir teise laisvai judėti nepasinaudojusio Sąjungos piliečio šeimos nario, nenagrinėjamas vien dėl to, kad šiam trečiosios šalies piliečiui taikomas draudimas atvykti į šalį, neatsižvelgiant į tai, ar tarp šių Sąjungos piliečio ir minėto trečiosios šalies piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad, atsisakius pastarajam suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, minėtas Sąjungos pilietis iš tikrųjų būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos ir taip netektų galimybės veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis.

63

Antra, reikia išnagrinėti aplinkybes, į kurias atsižvelgus būtų galima pripažinti priklausomumo santykį, kuris pagrindinėse bylose galėtų pagrįsti pagal SESV 20 straipsnį suteikiamą išvestinę teisę gyventi šalyje.

64

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atitinkamai K. A., M. Z. ir B. A. pateikti skundai pagrindinėse bylose susiję su prašymais išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktais pilnamečių trečiųjų šalių piliečių, kurių tėvas arba partneris taip pat yra pilnametis Belgijos pilietis. Tačiau M. J., N. N. N., O. I. O. ir R. I. pateikti skundai pagrindinėse bylose susiję su prašymais išduoti leidimus gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktais pilnamečių trečiųjų šalių piliečių, kurių nepilnamečiai vaikai yra Belgijos piliečiai.

65

Pirma, kiek tai susiję su pagrindinėmis bylomis, kuriose pareiškėjai yra atitinkamai K. A., M. Z. ir B. A., visų pirma reikia pažymėti, kad, skirtingai nei nepilnamečiai vaikai, ypač jei jie yra mažamečiai, kaip antai Sąjungos piliečiai byloje, kurioje priimtas 2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124), suaugęs asmuo iš esmės gali gyventi nepriklausomai nuo savo šeimos narių. Darytina išvada, kad toks priklausomumo santykis tarp dviejų suaugusiųjų tos pačios šeimos narių, dėl kurio pagal SESV 20 straipsnį atsirastų išvestinė teisė gyventi šalyje, gali būti pripažintas tik išimtiniais atvejais, kai, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamas asmuo niekaip negali būti atskirtas nuo savo šeimos nario, nuo kurio jis priklausomas.

66

Šiuo atveju nė vienoje iš trijų pagrindinių bylų, kurioje nagrinėjami šeimos santykiai tarp suaugusiųjų, iš Teisingumo Teismui pateiktų bylų medžiagos neatrodo, kad egzistuoja toks priklausomumo santykis, kuris galėtų pagrįsti, kad trečiosios šalies piliečiui būtų suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.

67

Pirma, kalbant apie K. A., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik konstatuoja, kad ji išlaikoma savo tėvo, Belgijos piliečio, tačiau nei iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nei iš K. A. pateiktų pastabų nematyti, kad šis priklausomumo ryšys galėtų būti toks, kad, atsisakius K. A. suteikti teisę gyventi Belgijoje, jos tėvas dėl tokio ryšio būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos.

68

Antra, kiek tai susiję su M. Z., ji nuo savo belgo tėvo priklauso tik finansiškai. Tačiau, kaip iš esmės nurodė generalinė advokatė savo išvados 79 punkte, vien finansinio priklausomumo ryšys akivaizdžiai nėra toks, dėl kurio M. Z. tėvas, Belgijos pilietis, būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos tuo atveju, jeigu būtų atsisakyta M. Z. suteikti teisę gyventi Belgijoje.

69

Trečia, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą visiškai nematyti, kad egzistuoja koks nors priklausomumo ryšys tarp B. A. ir jos teisėto sugyventinio.

70

Kita vertus, kiek tai susiję su M. J., N. N. N., O. I. O. ir R. I. skundais pagrindinėse bylose, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, siekdamas nustatyti, ar dėl to, kad vienam iš vaiko, Sąjungos piliečio, tėvų, trečiosios šalies piliečiui, atsisakoma suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, iš šio vaiko atimama galimybė faktiškai naudotis pagrindinėmis jo turimo statuso teikiamomis teisėmis ir todėl jis priverčiamas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jau nusprendė, kad vaiko globos klausimas ir tai, ar vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, yra teisiškai, finansiškai arba emociškai atsakingas už šį vaiką, yra svarbios aplinkybės (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Konkrečiai kalbant, kad būtų įvertinta grėsmė, ar atitinkamas vaikas, Sąjungos pilietis, būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu vienam iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečiui, būtų atsisakyta suteikti išvestinę teisę gyventi atitinkamoje valstybėje narėje, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kiekvienoje pagrindinėje byloje turi nustatyti, kuris tėvas faktiškai rūpinasi vaiku ir ar egzistuoja vaiko ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, faktinis priklausomumo santykis. Atlikdamos šį vertinimą kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į teisę, kad būtų gerbiamas šeimos gyvenimas, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje, o šis straipsnis turi būti aiškinamas kartu su pareiga atsižvelgti į vaiko interesą, kaip nurodyta minėtos Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 70 punktas).

72

Aplinkybė, kad kitas iš tėvų, Sąjungos pilietis, iš tiesų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai rūpinasi vaiku, yra svarbi, bet jos vienos nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir vaiko nėra tokio priklausomumo ryšio, kad vaikas būtų priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, jeigu šiam trečiosios šalies piliečiui būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje. Tokia išvada, siekiant užtikrinti atitinkamo vaiko interesą, turi būti daroma atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, be kita ko, į vaiko amžių, fizinį ir emocinį išsivystymą, emocinio ryšio su vienu iš tėvų, Sąjungos piliečiu, ir kitu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, laipsnį ir grėsmę, kurią išsiskyrimas su pastaruoju keltų šio vaiko raidai (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktas).

73

Aplinkybė, kad vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, gyvena kartu su nepilnamečiu vaiku, Sąjungos piliečiu, yra viena iš svarbių aplinkybių, į kurią reikia atsižvelgti nustatant, ar tarp jų yra priklausomumo santykis, tačiau ji nepripažintina būtina sąlyga (šiuo klausimu žr. 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 54 punktą).

74

Vis dėlto vienintelės aplinkybės, kad valstybės narės pilietis dėl ekonominių sumetimų arba norėdamas turėti neišskirtą šeimą Sąjungos teritorijoje pageidauja, kad jo šeimos nariai, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės, gyventų su juo Sąjungos teritorijoje, savaime nepakanka nuspręsti, kad, nepripažinus tokios teisės, Sąjungos pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją (šiuo klausimu žr. 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C‑256/11, EU:C:2011:734, 68 punktą ir 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 52 punktą).

75

Taigi, biologinių arba teisinių šeimos santykių tarp nepilnamečio Sąjungos piliečio ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, nepakanka, kad minėtam vienam iš tėvų būtų galima, vadovaujantis SESV 20 straipsniu, pripažinti išvestinę teisę gyventi valstybės narės, kurios pilietis yra nepilnametis vaikas, teritorijoje.

76

Remiantis šio sprendimo 64–75 punktais, darytina išvada, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad:

77

Trečia, reikia nustatyti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, siekdamas pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslais, atsirado jau priėmus sprendimą uždrausti atvykti į šalį.

78

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pirma, trečiųjų šalių piliečių, valstybės narės piliečių šeimos narių, teisė gyventi šalyje, pripažinta pagal SESV 20 straipsnį, yra išvestinė teisė gyventi šalyje, kuria siekiama apsaugoti Sąjungos piliečio teises laisvai judėti ir apsigyventi, ir, antra, trečiosios šalies piliečio teisę gyventi valstybės narės, kurios pilietybę turi minėtas Sąjungos pilietis, teritorijoje reikia pripažinti dėl priklausomumo santykio tarp šio Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 punktą.

79

Šiomis aplinkybėmis, jeigu prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu turėtų būti automatiškai atmestas, kai toks priklausomumo santykis tarp Sąjungos piliečio ir jo šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, atsirado po to, kai buvo priimtas sprendimas grąžinti pastarąjį ir nustatytas draudimas jam atvykti į šalį, taigi jis žinojo, kad šalyje gyvena neteisėtai, būtų pažeistas Sąjungos pilietybės veiksmingumas. Tokiu atveju į tokį priklausomumo santykį tarp Sąjungos piliečio ir trečiosios šalies piliečio iš tiesų negalėjo būti atsižvelgta dėl pastarojo priimant sprendimą grąžinti ir nustatant draudimą atvykti.

80

Be to, Teisingumo Teismas jau 2011 m. kovo 8 d. Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124) ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendime Chavez-Vilchez ir kt. (C‑133/15, EU:C:2017:354) pripažino, kad išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį turi būti pripažįstama trečiųjų šalių piliečiams, nepilnamečių ir savo judėjimo laisve nesinaudojusių Sąjungos piliečių tėvams, net jei tuo metu, kai vaikai gimė, tėvai atitinkamos valstybės narės teritorijoje gyveno neteisėtai.

81

Remiantis tuo, kas išdėstyta, SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį.

82

Ketvirta, reikia nustatyti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra tapęs galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu.

83

Kaip matyti iš šio sprendimo 57–61 punktų, siekiant užtikrinti SESV 20 straipsnio veiksmingumą, draudimą atvykti reikia panaikinti arba sustabdyti, net kai jis tapo galutinis, jei tarp minėto trečiosios šalies piliečio ir jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, yra toks priklausomumo santykis, kuriuo galima pateisinti išvestinės teisės gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje suteikimą pagal šį 20 straipsnį.

84

Darytina išvada, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu.

85

Penkta, reikia nustatyti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog neturi reikšmės tai, kad trečiosios šalies piliečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, nustatytas draudimas atvykti į šalį pateisinamas tuo, kad jis neįvykdė prievolės grįžti, arba viešosios tvarkos pagrindais.

86

Pirmiausia reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2008/115 11 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo priimti sprendimą uždrausti atvykti į šalį, kai trečiosios šalies pilietis, dėl kurio buvo priimtas sprendimas grąžinti, nevykdė savo prievolės grįžti arba kai nebuvo suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti – taip gali būti minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, kai atitinkamas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui.

87

Pirma, kiek tai susiję su prievolės grįžti neįvykdymu, reikia pažymėti, kad nėra reikšminga tai, kad draudimas atvykti į šalį buvo nustatytas remiantis šiuo motyvu.

88

Iš tiesų, dėl motyvų, išdėstytų šio sprendimo 53–62, 79 ir 80 punktuose, valstybė narė negali atsisakyti nagrinėti trečiosios šalies piliečio jos teritorijoje pateikto prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, remdamasi vien tuo, kad jis pažeidė prievolę grįžti ir todėl neteisėtai gyvena minėtoje teritorijoje, pirmiau neišnagrinėjusi, ar tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, nėra tokio priklausomumo ryšio, dėl kurio reikia pripažinti trečiosios šalies piliečio išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.

89

Be to, reikia priminti, kad, viena vertus, trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, pagal SESV 20 straipsnį pripažįstama teisė gyventi priimančiojoje valstybėje narėje tiesiogiai kyla iš šio straipsnio, ir nereikalaujama, kad trečiosios šalies pilietis jau turėtų kitą leidimo gyventi atitinkamos valstybės narės teritorijoje dokumentą, ir, kita vertus, ši teisė gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui turi būti pripažįstama nuo priklausomumo santykio tarp pastarojo ir Sąjungos piliečio atsiradimo, todėl nuo šio momento ir tol, kol šis priklausomumo santykis tęsiasi, trečiosios šalies pilietis nebegali būti laikomas neteisėtai gyvenančiu atitinkamos valstybės narės teritorijoje, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 2 punktą.

90

Antra, kiek tai susiję su aplinkybe, kad draudimas atvykti į šalį nustatytas dėl viešosios tvarkos pagrindų, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad SESV 20 straipsnis neturi įtakos valstybių narių teisei remtis išimtimi, be kita ko, susijusia su viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo užtikrinimu. Tad, kadangi pareiškėjų pagrindinėse bylose situacijai taikoma Sąjungos teisė, ji turi būti vertinama atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, o esant tam tikroms aplinkybėms šį straipsnį reikia aiškinti kartu su Chartijos 24 straipsnio 2 dalyje pripažinta pareiga atsižvelgti į vaiko interesus (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 81 punktą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 36 punktą).

91

Be to, siekiant pagrįsti Sąjungos piliečių ar jų šeimos narių teisės gyventi šalyje išimtį, sąvokos „viešoji tvarka“ ir „visuomenės saugumas“ turi būti aiškinamos siaurai. Sąvoka „viešoji tvarka“ visais atvejais reiškia, kad, be socialinės tvarkos sutrikdymo, kurį sukelia bet koks įstatymo pažeidimas, turi kilti tikra, esama ir pakankamai rimta grėsmė vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, sąvoka „visuomenės saugumas“ apima valstybės narės vidaus ir jos išorės saugumą, todėl grėsmė institucijų ir pagrindinių viešųjų įstaigų veikimui ir gyventojų išlikimui, taip pat rimto išorinių santykių arba taikaus tautų sugyvenimo sutrikdymo pavojus ar grėsmė kariniams interesams gali paveikti visuomenės saugumą. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad kova su nusikalstamumu, susijusiu su organizuota neteisėta prekyba narkotikais ar terorizmu, patenka į sąvoką „visuomenės saugumas“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 82 ir 83 punktus ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 37–39 punktus).

92

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti: jeigu sprendimas nesuteikti teisės gyventi šalyje pagrįstas tikra, esama ir pakankamai rimta grėsme viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, atsižvelgiant, be kita ko, į trečiosios šalies piliečio padarytas nusikalstamas veikas, toks sprendimas atitinka Sąjungos teisę, net jei dėl jo kiltų jo šeimos nario, Sąjungos piliečio, prievolė išvykti iš Sąjungos teritorijos (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 84 punktą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 40 punktą).

93

Vis dėlto šios išvados negalima daryti automatiškai, remiantis vien suinteresuotojo asmens teistumu. Atsižvelgiant į atvejį, tokią išvadą galima daryti tik konkrečiai įvertinus visas esamas ir reikšmingas bylos aplinkybes, atsižvelgus į proporcingumo principą, vaiko interesus ir pagrindines teises, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 85 punktą ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 41 punktą).

94

Atliekant tokį vertinimą, be kita ko, reikia atsižvelgti į atitinkamo asmens elgesį, jo gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje trukmę ir teisėtą pobūdį, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą, suinteresuotojo asmens esamą pavojingumą visuomenei, vaikų amžių ir sveikatos būklę, taip pat jų šeiminę ir materialinę padėtį (2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Rendón Marín, C‑165/14, EU:C:2016:675, 86 punktas ir 2016 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo CS, C‑304/14, EU:C:2016:674, 42 punktas).

95

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamą nacionalinę praktiką nereikalaujama, kad kompetentinga nacionalinė institucija konkrečiai įvertintų visas reikšmingas aplinkybes prieš atmesdama tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, pateiktą prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu.

96

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iš jo nagrinėjamų ginčijamų sprendimų nėra aišku, ar toks konkretus vertinimas buvo atliktas dėl kiekvieno iš pareiškėjų pagrindinėse bylose priimant sprendimą grąžinti ir nustatant draudimą atvykti. Bet kuriuo atveju, net ir darant prielaidą, kad toks vertinimas buvo atliktas, kai kompetentinga nacionalinė institucija numato priimti sprendimą atmesti trečiosios šalies piliečio pateiktą prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, ji dar turi išnagrinėti, ar nuo sprendimo grąžinti priėmimo faktinės aplinkybės nepasikeitė taip, kad nebegalima atsisakyti suteikti jam teisės gyventi šalyje (pagal analogiją žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Orfanopoulos ir Oliveri, C‑482/01 ir C‑493/01, EU:C:2004:262, 79 ir 82 punktus ir 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Cetinkaya, C‑467/02, EU:C:2004:708, 45 ir 47 punktus).

97

Darytina išvada, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, grindžiamas tuo, kad jis neįvykdė prievolės grįžti; kai toks sprendimas buvo pagrįstas viešosios tvarkos pagrindais, jais remtis priimant sprendimą nesuteikti šiam trečiosios šalies piliečiui išvestinės teisės gyventi šalyje pagal šį straipsnį galima, tik jeigu, konkrečiai įvertinus visas bylos aplinkybes, atsižvelgus į proporcingumo principą, atitinkamo vaiko arba vaikų interesus ir pagrindines teises, matyti, kad suinteresuotasis asmuo kelia tikrą, esamą ir didelę grėsmę viešajai tvarkai.

98

Savo trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/115 5 straipsnis ir Chartijos 7 ir 24 straipsniai turi būti aiškinami kaip draudžiantys nacionalinę praktiką, pagal kurią dėl trečiosios šalies piliečio, dėl kurio jau buvo priimtas sprendimas grąžinti – ir jis tebegalioja – ir nustatytas draudimas atvykti į šalį, priimamas sprendimas grąžinti, neatsižvelgiant į su šeimos gyvenimu susijusias aplinkybes ir, be kita ko, nepilnamečio vaiko interesus, kurie nurodomi prašyme išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateiktame po to, kai nustatytas draudimas atvykti į šalį.

99

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį ir antrąjį klausimus, trečiasis klausimas turi būti suprantamas kaip susijęs tik su tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis negali pasinaudoti išvestine teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį.

100

Atsižvelgiant į tai, pirmiausia reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį šia direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, kad atitinkamų asmenų repatriacija vyktų žmoniškai ir gerbiant jų pagrindines teises ir orumą. Kaip matyti iš Direktyvos 2008/115 pavadinimo ir jos 1 straipsnio, ja šiuo tikslu nustatomi „bendri standartai ir tvarka“, kuriuos kiekviena valstybė narė privalo taikyti grąžindama neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius (2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mukarubega, C‑166/13, EU:C:2014:2336, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

101

Be to, iš šios direktyvos 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad valstybės narė sprendimą grąžinti neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančius trečiųjų šalių piliečius, numatytą direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, privalo priimti pagal teisingą ir aiškią tvarką.

102

Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 48 punktas).

103

Remiantis tuo darytina išvada, kad jeigu kompetentinga nacionalinė institucija ketina priimti sprendimą grąžinti, ji būtinai turi laikytis Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje nustatytų įpareigojimų ir šiuo klausimu išklausyti suinteresuotąjį asmenį. Šiuo atveju pastarajam tenka pareiga per apklausą bendradarbiauti su kompetentinga nacionaline institucija, kad jai būtų pateikta visa reikšminga informacija apie jo asmeninę ir šeiminę padėtį, visų pirma informacija, dėl kurios būtų galima pateisinti sprendimo grąžinti nepriėmimą (2014 m. gruodžio 11 d. Sprendimo Boudjlida, C‑249/13, EU:C:2014:2431, 49 ir 50 punktai).

104

Taigi pagal Direktyvos 2008/115 5 straipsnį draudžiama, kad valstybė narė, neatsižvelgdama į reikšmingas atitinkamo trečiosios šalies piliečio šeimos gyvenimo aplinkybes, kurias trečiosios šalies pilietis nurodė pagrįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu ir ginčydamas sprendimą grąžinti, priimtų tokį sprendimą grąžinti, net jeigu dėl tokio piliečio jau buvo priimtas sprendimas grąžinti ir nustatytas draudimas atvykti į šalį.

105

Vis dėlto, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 103 punkte, suinteresuotasis asmuo privalo lojaliai bendradarbiauti su kompetentinga nacionaline institucija. Laikydamasis šios lojalaus bendradarbiavimo pareigos jis turi laiku informuoti apie visus reikšmingus jo šeimos gyvenimo pokyčius. Iš tiesų, trečiosios šalies piliečio teise, kad prieš priimant sprendimą grąžinti būtų atsižvelgta į jo šeiminę padėtį, negali būti naudojamasi kaip priemone administracinei procedūrai atnaujinti arba pratęsti neribotą skaičių kartų (pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 5 d. Sprendimo Mukarubega, C‑166/13, EU:C:2014:2336, 71 punktą).

106

Taigi, kai, kaip pagrindinėse bylose, jau buvo priimtas sprendimas grąžinti trečiosios šalies pilietį ir per šią pirmą procedūrą jis turėjo galimybę remtis jau egzistavusiomis su savo šeimos gyvenimu susijusiomis aplinkybėmis, kuriomis jis grindžia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, kompetentingai nacionalinei institucijai negali būti priekaištaujama dėl to, kad per vėlesnę grąžinimo procedūrą ji neatsižvelgia į minėtas aplinkybes, kuriomis suinteresuotasis asmuo turėjo remtis ankstesnėje procedūroje.

107

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 5 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinę praktiką, pagal kurią dėl trečiosios šalies piliečio, dėl kurio jau buvo priimtas sprendimas grąžinti – ir jis tebegalioja – ir nustatytas draudimas atvykti į šalį, sprendimas grąžinti priimamas neatsižvelgiant į su jo šeimos gyvenimu susijusias aplinkybes, visų pirma nepilnamečių vaikų interesus, nurodytas prašyme išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, pateikiamame po to, kai jau nustatytas draudimas atvykti į šalį, išskyrus atvejį, kai suinteresuotasis asmuo galėjo šiomis aplinkybėmis remtis anksčiau.

108

Atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į tris pirmuosius klausimus, į ketvirtąjį klausimą atsakyti nereikia.

109

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: