14.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 112/22

1.

Ar principai, suformuluoti 2013 m. liepos 4 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime byloje C-100/12, atsižvelgiant į to prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalyku buvusį specialų atvejį, kai viešajame pirkime dalyvavo tik dvi įmonės, dėl to, kad nagrinėjamos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa, taikytini ir šiai Tarybai pateiktu nagrinėti atveju, kai perkančioji organizacija atmetė visas viešajame pirkime dalyvaujančių įmonių kandidatūras, nors buvo leista dalyvauti daugiau nei dviem, ir šį atmetimą apskundė ne visos, o tik nagrinėjamoje byloje dalyvaujančios įmonės, dėl to ginčas, kurį dabar nagrinėja ši Taryba, faktiškai apsiriboja tik dviem įmonėmis?

2.

Ar, apsiribojant klausimais, kurie gali būti išspręsti taikant Europos Sąjungos teisę, šios teisės, konkrečiai SESV 267 straipsnio aiškinimas draudžia Codice del processo amministrativo (Administracinio proceso kodeksas) 99 straipsnio 3 dalį tiek, kiek tokia procesine norma nustatomas bet kokio teisės principo, suformuluoto plenarinėje sesijoje, privalomumas visiems Consiglio di Stato (Valstybės taryba) skyriams ir kolegijoms, net jei yra visiškai aišku, kad minėta sesija suformulavo ar galėtų suformuluoti Europos Sąjungos teisei prieštaraujantį arba su ja nesuderinamą principą? Ypač:

3.

Ar bylą nagrinėjantys Consiglio di Stato skyriai ar kolegijos, kai jiems kyla abejonių dėl plenarinėje sesijoje jau nustatyto teisės principo atitikties ar suderinamumo su Europos Sąjungos teise, turi minėtai sesijai motyvuota nutartimi perduoti bylą sprendimui priimti, galbūt net prieš pateikdami Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą tam, kad įsitikintų, jog nagrinėjamas teisės principas atitinka Europos Sąjungos teisę ir yra su ja suderinamas, ar, priešingai, Consiglio di Stato skyrius ar kolegija gali, arba, tiksliau sakant, turi, kaip Europos Sąjungos teisę taikantis paskutinės instancijos nacionalinis teismas, savarankiškai pateikti prejudicinį klausimą Teisingumo Teismui, kad šis teisingai išaiškintų Europos Sąjungos teisę?

4.

Ar – tuo atveju, jei atsakymas į pirmiau pateiktą klausimą būtų toks, kad kiekvienam Consiglio di Stato skyriui ir kolegijai pripažįstama galimybė ir (arba) pareiga prejudicinius klausimus Teisingumo Teismui pateikti tiesiogiai arba kai Teisingumo Teismas jau yra išreiškęs savo poziciją, tuo labiau, jei tai vyksta po to, kai Consiglio di Stato plenarinė sesija išsakė savo poziciją ir pripažino, kad yra nesuderinamumas arba nevisiška atitiktis tarp teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir plenarinėje sesijoje suformuluoto nacionalinės teisės principo, – kiekvienas Consiglio di Stato skyrius ir kolegija, kaip Europos Sąjungos teisę taikantis paskutinės instancijos teismas, gali arba turi tiesiogiai taikyti teisingą Europos Sąjungos teisės aiškinimą, kurį yra pateikęs Teisingumo Teismas, ar, vis dėlto ir tokiais atvejais privalo motyvuota nutartimi perduoti plenarinei sesijai bylą sprendimui priimti prašydami, kad ši pasinaudodama jai suteikta diskrecija, išimtinai įvertintų Europos Sąjungos teisės, dėl kurios Teisingumo Teismas jau pateikė privalomą išaiškinimą, taikymą?

5.

Galiausiai, ar Italijos Respublikos administracinio proceso tvarkos aiškinimas taip, kad galimo sprendimo dėl Teisingumo Teismui pateiktino prašymo priimti prejudicinį sprendimą – arba tik bylos sprendimo, jei šis tiesiogiai išplaukia iš Teisingumo Teismo jau suformuluotų Sąjungos teisės principų taikymo – perdavimas plenarinei sesijai išimtinai įvertinti, neprieštarauja ne tik protingos proceso trukmės ir greito skundo pateikimo viešojo pirkimo procedūrose principams, bet ir reikalavimui, kad kiekvienas kiekvienos valstybės narės teismas taikytų Sąjungos teisę visiškai, nedelsdamas ir taip, kad toks taikymas būtinai atitiktų Teisingumo Teismo nustatytą teisingą jos aiškinimą, ir tai darytų, be to, siekdamas kaip įmanoma plačiau taikyti vadinamojo effet utile ir Sąjungos teisės viršenybės prieš (ne tik materialinę, bet ir procesinę) atskiros valstybės narės teisę (nagrinėjamu atveju – Italijos Respublikos Codice del processo amministrativo 99 straipsnio 3 dalis) principus?