18.10.2017

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 350/5

---

Komisijos aiškinamasis komunikatas dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ir Europos Sąjungos teisės

(2017/C 350/05)

Kai kuriais valstybių narių įstatymais žemės ūkio paskirties žemei suteikiama apsauga. Kadangi tai ribotas ir ypatingas turtas, žemės ūkio paskirties žemės įsigijimui dažnai taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai. Tokiais nacionaliniais žemės įstatymais, egzistuojančiais keliose ES valstybėse narėse, siekiama įvairių tikslų – pradedant užtikrinimu, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų naudojama pagal paskirtį, ir baigiant kelio užkirtimu žemės koncentravimui. Jų bendra savybė yra ta, kad jais siekiama išvengti pernelyg didelio spekuliavimo žeme. Į kai kurias problemas, kurioms spręsti šie teisės aktai skirti, visų pirma, į žemės koncentraciją ir spekuliaciją ja, politinėje darbotvarkėje neseniai imta kreipti daugiau dėmesio. 2017 m. balandžio 27 d. Europos Parlamentas priėmė pranešimą dėl žemės ūkio paskirties žemės koncentracijos ir ūkininkų galimybės naudotis žeme (1).

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas patenka į ES teisės taikymo sritį. ES investuotojai naudojasi pagrindinėmis laisvėmis, visų pirma laisvu kapitalo judėjimu ir įsisteigimo laisve. Šios laisvės yra neatsiejamos vidaus rinkos, kurioje prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas gali laisvai judėti, dalys. Vidaus rinka taip pat apima žemės ūkį (2). Komisija neseniai pabrėžė, kad bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) siekiama prisidėti prie dešimties Komisijos prioritetų, tarp kurių yra ir stipresnė ir teisingesnė vidaus rinka (3). Tuo pat metu ES teisėje pripažįstamas ypatingas žemės ūkio paskirties žemės pobūdis. Sutartimis sudaromos sąlygos apriboti užsienio investicijas į žemės ūkio paskirties žemę, jei apribojimai yra proporcingi siekiant apsaugoti teisėtus viešuosius interesus, pavyzdžiui, užkirsti kelią pernelyg dideliam spekuliavimui žeme, išsaugoti žemės ūkio bendruomenes arba išlaikyti ir plėtoti perspektyvų žemės ūkį. Tai aiškiai matyti iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikos. Skirtingai nuo kitų Sutartyje įtvirtintų pagrindinių laisvių, laisvas kapitalo judėjimas – su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nustatytais galimais pagrįstais apribojimais – taikomas ir trečiųjų šalių investuotojams. Taigi šis aiškinamasis komunikatas apima tiek atvejus, kai žemės ūkio paskirties žemę įsigyja ES vidaus investuotojai, tiek atvejus, kai ją įsigyja ne ES investuotojai.

Šiame Komisijos aiškinamajame komunikate kalbama apie užsienio (4) investicijų į žemės ūkio paskirties žemę privalumus ir sunkumus (1). Jame toliau apibrėžiama taikytina ES teisė (2) ir susijusi ES Teisingumo Teismo praktika (3). Galiausiai, komunikate pateikiama keletas bendro pobūdžio išvadų iš teismų praktikos apie tai, kaip apsaugoti teisėtus viešuosius interesus pagal ES teisę (4). Komunikato tikslas – suteikti informacijos diskusijai dėl užsienio investicijų į žemės ūkio paskirties žemę, padėti valstybėms narėms, šiuo metu pritaikančioms savo teisės aktus ar tą norinčioms daryti vėliau, bei padėti skatinti platesnę geriausios praktikos šioje sudėtingoje srityje sklaidą. Be to, komunikatu reaguojama į Europos Parlamento prašymą paskelbti gaires, kaip reguliuoti žemės ūkio paskirties žemės rinkas taip, kad toks reguliavimas atitiktų Sąjungos teisę (5).

1.   Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas ES

a)   Poreikis reguliuoti žemės ūkio paskirties žemės rinkas

Žemės ūkio paskirties žemė yra ypatingas turtas. 2012 m. Jungtinės Tautos paragino valstybes užtikrinti atsakingą naudojimosi žeme valdymą. Todėl Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) paskelbė „Neprivalomas atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gaires“ (6). Gairėse pabrėžiama didelė žemės svarba „siekiant užtikrinti žmogaus teises, apsirūpinimo maistu saugumą, skurdo mažinimą, tvarų pragyvenimą, socialinį stabilumą, apgyvendinimo saugumą, kaimo plėtrą ir socialinį bei ekonominį augimą“ (7). Beveik pusę ES teritorijos užimančią žemės ūkio paskirties žemę dažnai siekiama naudoti ne žemės paskirties reikmėms, o kai kuriais laikotarpiais ji pereikvojama dėl padidėjusios maisto, energijos ir biomasės paklausos. Kasmet Europoje dėl miestų plėtros ir transporto infrastruktūros prarandamas didesnis nei Berlyno miestas dirvožemio plotas (8).

Kai kuriose nacionalinėse konstitucijose (9) ir daugelio valstybių narių žemės įstatymuose numatyta ypatinga žemės ūkio paskirties žemės apsauga. Pastaruoju metu žemės ūkio paskirties žemės apsaugos klausimas yra ypač pastebimas kai kurių valstybių politinėse darbotvarkėse. Po 2013 m., ir ypač pasibaigus stojimo sutartyse numatytiems pereinamiesiems laikotarpiams (10), siekdamos išvengti nepageidaujamų pokyčių savo žemės rinkose Vengrija, Slovakija, Latvija, Lietuva, Bulgarija, Rumunija ir Lenkija priėmė žemės įstatymus.

Šiuo metu poreikis reguliuoti žemės ūkio rinkas tose valstybėse, kuriose pastaraisiais metais buvo atliktos visapusiškos reformos, gali būti ypač skubus (11). Kai kuriose valstybėse narėse jau įvyko arba dar vyksta valstybei priklausančios žemės grąžinimas ir privatizavimas (12). Be to, žemės ūkio paskirties žemės kainos tose valstybėse narėse vis dar yra mažos, palyginti su kainomis kitose valstybėse narėse (žr. 1 pav. priede), nepaisant kainų kilimo per pastaruosius dešimt metų (žr. 2 pav. priede) (13). Atsižvelgdami į tai, ūkininkai pareiškė susirūpinimą dėl galimo kitų investuotojų susidomėjimo žemės ūkio paskirties žeme.

Žemės pardavimo taisyklėmis paprastai siekiama išsaugoti turtui būdingas žemės ūkio savybes, tinkamą žemės dirbimą, esamų ūkių gyvybingumą ir nustatomos apsaugos priemonės, kuriomis užkertamas kelias spekuliacijoms žeme. Šiuo tikslu tokiose taisyklėse dažnai numatoma, kad žemės pardavimui reikalingas administracinis leidimas, jais kompetentingos institucijos ar įstaigos įgaliojamos prieštarauti pardavimui, jei sandoris nesutampa su taisyklėmis numatytais tikslais. Taip gali dažnai būti tada, kai ketinama parduoti žemę ne ūkininkui, o vietos ūkininkas, kuriam reikia žemės, ta žeme domisi. Kompetentingos institucijos taip pat gali įsikišti, jeigu mano, kad pardavimo kaina yra neproporcinga žemės vertei. Kai kurios žemės pardavimą reglamentuojančios taisyklės suteikia pirmenybę valdžios institucijoms ar įstaigoms, kad jos galėtų perparduoti žemę kitam pirkėjui arba ją išnuomoti pagal galiojančią žemės ūkio politiką. Kitas reguliavimo būdas siekiant spręsti vietos žemės stambinimą – suteikti pirmumo teises tam tikrų kategorijų suinteresuotosioms šalims, pavyzdžiui, šalia parduodamo žemės sklypo esančių žemės sklypų nuomininkams ar savininkams (14).

b)   Užsienio investicijos, nors ir auga, vis dar yra nedidelės

Pastebima, kad užsienio investicijų į žemės ūkio paskirties žemę Europoje apimtis ribota. Ypač ES-15 šalyse (15) užsienio investicijos į žemės ūkio paskirties žemę tebėra išimtiniai atvejai (16). Užsienio investuotojų interesai labiau orientuoti į Vidurio ir Rytų Europos šalis, kuriose po 1989 m. įvyko pastebimas žemės ūkio perėjimas nuo valstybės ūkių ar kooperatyvų prie privataus ūkininkavimo rinkos ekonomikos sąlygomis.

Patikimų duomenų apie užsienio investicijas konkrečiai į žemės ūkio paskirties žemę gauti sunku. Informacija, Komisijos surinkta naudojantis Land Matrix duomenų baze (17), rodo, kad, pavyzdžiui, nuo 2004 m. užsienio investuotojai įsigijo teises naudoti arba valdyti apie 68 000 ha Bulgarijoje, 8 000 ha Lietuvoje ir 84 000 ha Rumunijoje. Šis apytiksliai apskaičiuotas įsigytas plotas sudaro 1,3 % visos ariamosios žemės Bulgarijoje, 2,3 % Lietuvoje ir 0,4 % Rumunijoje (18). Padėtis ne itin skiriasi ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Sprendžiant iš visos prieinamos Vengrijos ir Lenkijos oficialios statistikos arba iš tyrimų, apimančių Slovakiją ir Latviją, matyti, kad užsieniečiai yra įsigiję arba kontroliuoja maždaug 1 % naudojamos ariamosios žemės (19).

Tačiau užsienio investuotojų susidomėjimas žemės ūkio paskirties žeme, atrodo, auga. Panašu, kad pasaulinė finansų krizė visų pirma turėjo poveikį investicijoms į žemės ūkio paskirties žemę. Ieškodami alternatyvų per finansų rinkų suirutę, finansų investuotojai savo kapitalą dėjo į žemės ūkio paskirties žemę (20). Tuo pačiu laikotarpiu apsirūpinimo maistu saugumo problemos, taip pat biokuro ir biodujų programos turėjo įtakos didinant investuotojų susidomėjimą (21).

c)   Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo klausimas politinėje darbotvarkėje

Nerimas dėl užsienio investicijų į žemės ūkio paskirties žemę nėra naujas dalykas. Tačiau pastaruoju metu padidėjusios investicijos į šią sritį kai kuriose valstybėse narėse susirūpinimą dar padidino. Pirma, užsienio investuotojai kartais traktuojami kaip išstumiantys vietos ūkininkus. Antra (neseniai), susirūpinta, kad mažėjantys dirbamos žemės plotai tapo lengviau prieinami spekuliantams arba nesąžiningiems investuotojams. Buvo išreikštas susirūpinimas dėl didėjančios žemės koncentracijos ir spekuliacijos ja bei neigiamo šios tendencijos poveikio apsirūpinimo maistu saugumui, užimtumui, aplinkai, dirvožemio kokybei ir kaimo plėtrai (22). Kai kurie kritikai abejoja galimybės užsieniečiams įsigyti žemės ES nauda ir teigia, kad didelės apimties tarptautiniai investiciniai fondai ir bendrovės atima iš smulkių ir neturtingų ūkininkų žemės išteklius ir žlugdo kaimo plėtrą (23).

Šiais susirūpinimą keliančiais klausimais buvo domimasi ir Europos institucijose. 2015 m. sausio 21 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) priėmė nuomonę „Žemės ūkio paskirties žemės supirkinėjimas – įspėjimas Europai ir grėsmė šeimų ūkiams“ (24). Joje laisvo kapitalo judėjimas įvardytas kaip žemės įsigijimo variklis, o pats įsigijimas laikomas žemės supirkinėjimu.

Europos Parlamentas taip pat domisi šia tema. Jis paprašė atlikti tyrimą dėl žemės ūkio paskirties žemės supirkinėjimo masto ES, kuris paskelbtas 2015 m. gegužės mėn (25). 2017 m. balandžio 27 d. Europos Parlamentas priėmė pranešimą „Žemės ūkio paskirties žemės Europos Sąjungoje koncentracijos padėtis. Kaip padėti ūkininkams įgyti galimybę naudotis žeme“ (26). Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į žemės ūkio paskirties žemės koncentracijos kelių žemės ūkio ir ne žemės ūkio įmonių rankose laipsnį ir šios tendencijos padarinius, pvz., apsunkintas galimybes ūkininkams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės (ypač smulkiesiems ūkininkams ir šeimos ūkiams). Todėl Parlamentas ragina geriau stebėti pokyčius žemės pardavimo rinkose. Visų pirma, jis ragina Komisiją stebėti visas atitinkamas politikos sritis – žemės ūkio, finansų ir investicijų, ir įvertinti, „ar kokios nors srities politikos priemonėmis Europos Sąjungoje skatinama arba stabdoma žemės ūkio paskirties žemės koncentracija“. Be to, Parlamentas ragina Komisiją paskelbti „aiškų ir išsamų kriterijų rinkinį“ ir „aiškiai informuoti valstybes nares, kokiomis priemonėmis (…) galima naudotis reguliuojant žemės rinką“ pagal Sąjungos teisę.

Atsižvelgiant į platesnę politikos darbotvarkę, kitos politikos kryptys suvokiamas kaip galimi įtaką darantys veiksniai. Atsakymai, susiję su neseniai įvykusiomis viešomis konsultacijomis dėl BŽŪP supaprastinimo ir modernizavimo, atskleidė keletą klausimų, kurie ūkininkams kelia didelį susirūpinimą, įskaitant administracinius reikalavimus, žemės nuosavybės teisių reglamentavimo nuostatas ir, visų pirma, dideles žemės ūkio paskirties žemės kainas kai kuriose valstybėse narėse. Be to, anksčiau buvo išreikštas susirūpinimas dėl skirtingų tiesioginių išmokų lygių valstybėse narėse, dėl kurių gali būti ne visada užtikrinamos vienodos galimybės naudotis žemės ūkio paskirties žeme sąlygos. Tiesioginių išmokų skirtumo problemą imtasi spręsti paskutinėje 2014–2020 m. daugiametėje finansinėje programoje (DFP) naudojant vadinamąją tiesioginių išmokų išorės konvergenciją, tačiau šį klausimą gali tekti vėl iškelti.

Be to, įsigyjant žemės ūkio paskirties žemės, gali būti aktualios kitos ES priemonės, kaip antai neseniai įsigaliojusi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 (27). Direktyva siekiama didinti informacijos apie tikruosius bendrovių ir fondų savininkus skaidrumą, kuris taip pat galėtų sušvelninti rūpimas problemas, kurias šiuo metu kai kuriose šalyse siekiama mažinti ribojant žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą, nes valdžios institucijos baiminasi, kad akcijų perleidimu tarp juridinių asmenų, kuriems priklauso žemės ūkio paskirties žemė, gali būti naudojamasi siekiant apeiti įgijėjams privalomas vykdyti sąlygas. Neseniai pateiktu Komisijos pasiūlymu iš dalies pakeisti šią direktyvą bus toliau didinamas skaidrumas.

Galiausiai, kalbant apie trečiųjų šalių investuotojus, neseniai pateiktu Komisijos pasiūlymu dėl tiesioginių užsienio investicijų stebėjimo sistemos siekiama suteikti teisinį tikrumą valstybėms narėms, kuriose veikia trečiųjų šalių tiesioginių investicijų stebėjimo sistemų mechanizmai, ir valstybėms narėms, kurios nori tokius mechanizmus sukurti, atsižvelgiant į išimtinę Sąjungos kompetenciją bendros prekybos politikos, apimančios tiesiogines užsienio investicijas, srityje (28). Pasiūlyme nustatoma valstybėms narėms, ir tam tikrais atvejais Komisijai skirta tiesioginių trečiųjų šalių investicijų Europos Sąjungoje peržiūros sistema, leidžianti valstybėms narėms atsižvelgti į savo konkrečias situacijas ir nacionalines aplinkybes siekiant apsaugoti svarbius interesus dėl priežasčių, susijusių su viešąja tvarka ar saugumu. Naujosios taisyklės suteikia galimybę valstybėms narėms priimti ar išlaikyti tinkamus tiesioginių užsienio investicijų peržiūros mechanizmus, su sąlyga, kad įvykdytos tam tikros reglamente nustatytos sąlygos (29).

d)   Užsienio investicijų nauda tinkamai reguliuojamose žemės rinkose

Moksliniuose tyrimuose Maisto ir žemės ūkio organizacija daro išvadą, kad pasaulyje užsienio investicijos yra naudingos nacionalinėms ekonomikoms, vietos bendruomenėms ir žemės ūkio sektoriui, jei nacionalinės institucijos ir taisyklės suteikia tinkamas paskatas visiems rinkos dalyviams (30). Europoje užsienio investicijos taip pat yra svarbus labai reikalingo kapitalo, technologijų ir žinių šaltinis, jos padėjo pagerinti žemės ūkio produktyvumą ir produktų kokybę (31).

Laisvas kapitalo judėjimas yra labai svarbus didinant tarpvalstybines investicijas ir vietos įmonių galimybes gauti finansavimą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad ūkiams dažnai yra sunku rasti finansavimą būtinoms investicijoms. Kaip ir kitos mažos įmonės, mažos žemės ūkio įmonės susiduria su kreditavimo suvaržymais ir yra požymių, kad žemės ūkiui daugelyje šalių trūksta kapitalo (32).

Užsienio investicijų nauda įrodyta įvairiais Komisijos užsakytais tyrimais, kuriuos atliekant buvo peržiūrimi pereinamieji laikotarpiai (33), taip pat išorės tyrimais (34). Tiek, kiek užsienio investicijos buvo leidžiamos (pvz., žemės nuoma, įmonių kūrimas, juridiniai asmenys ar investicijos į maisto pramonę), įrodyta, kad jos skatino žemės ūkio sektoriaus našumą (35). Todėl atrodo teisinga teigti, kad užsienio investicijos gali suteikti pridėtinės vertės nepakankamai panaudojamai žemei, o apleista žemė dėl jų gali vėl tapti dirbama. Tokios investicijos gali pagerinti ūkininkų galimybes patekti į rinką ir žemės ūkio sektoriaus darbuotojų darbo sąlygas. Galiausiai, užsienio investicijos gali padidinti žemės ūkio produktų eksporto potencialą.

e)   Komisijos teisiniai veiksmai dėl naujausių žemės įstatymų kai kuriose valstybėse narėse

Pastarojo meto teisės aktų pakeitimai Vengrijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje sutampa su pereinamųjų laikotarpių, per kuriuos Stojimo sutartyse šioms šalims buvo leidžiama apriboti ES investuotojų galimybes įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, pabaiga.

Naujuose įstatymuose panaikinti Stojimo sutartyse nurodyti apribojimai. Tuo pat metu jais nustatyti kai kurie apribojimai, kurių tikslas, kaip yra skelbiama, – pažaboti žemės koncentravimą ir spekuliacijas ja, išsaugoti gerą ir veiksmingą žemės ūkio paskirties žemės naudojimą žemės ūkio reikmėms, išsaugoti kaimo gyventojus, spręsti žemės sklypų išskaidymo problemą ar remti gyvybingus, vidutinio dydžio ūkius. Tuo tikslu minimuose įstatymuose numatyta, kad įsigyjant žemę turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos. Tarp tokių sąlygų – išankstinis administracinis aprobavimas ir ypač tam tikri reikalavimai, pvz., kad žemės ūkio paskirties žemės įgijėjas žemę dirbtų pats, turėtų ūkininkavimo įgūdžių ir gyventų ar verslo veiklą vykdytų toje šalyje. Be to, naujuose įstatymuose teikiama pirmenybė tam tikrų kategorijų įgijėjams (pavyzdžiui, nuomininkams, kaimynystės ūkininkams ar vietos gyventojams) arba uždraudžiama žemę parduoti juridiniams asmenims.

Komisija pripažįsta prieš tai išvardytų tikslų, kaip tokių, pagrįstumą. Vis dėlto, išnagrinėjus naujus įstatymus, buvo susirūpinta, kad kai kurios jų nuostatos pažeidžia pagrindinius ES principus – būtent, laisvą kapitalo judėjimą. Visų pirma, Komisijos nuomone, jais diskriminuojami, ne formaliai, o turint omenyje jų praktinį poveikį, kitų ES šalių piliečiai arba įvedami kiti neproporcingi apribojimai, kurie galėtų daryti neigiamą poveikį investicijoms. Dėl šios priežasties 2015 m. Komisija pradėjo pažeidimų nagrinėjimo procedūras prieš Bulgariją, Vengriją, Lietuvą, Latviją ir Slovakiją (36). Atsižvelgiant į tai, kad nė viena iš šių šalių išsklaidyti abejonių negalėjo, 2016 m. gegužės 26 d. Komisija procedūras perkėlė į antrąjį ir paskutinįjį etapą prieš galimą kreipimąsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (37).

2.   Taikytina ES teisė

Antrinės Europos teisės aktų, kuriais būtų reglamentuojamas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimas, nėra. Valstybės narės savo žemės rinkas reglamentuoja remdamosi savo jurisdikcija ir nuožiūra. Vis dėlto, tai darydamos jos turi laikytis pagrindinių Sutarties principų, pirmiausia pagrindinių laisvių ir nediskriminavimo dėl pilietybės principų.

a)   Laisvas kapitalo judėjimas ir įsisteigimo laisvė

Teisei įsigyti, eksploatuoti ir perleisti žemės ūkio paskirties žemę taikomi laisvo kapitalo judėjimo principai, išdėstyti 63 ir paskesniuose Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) straipsniuose (38). Šios Sutarties nuostatos suteikia įgyvendinamas teises ir investuotojui, ir investicijų gavėjui. Paprastai draudžiami visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių, taip pat tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, apribojimai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino, kad „apribojimas“ reiškia visas priemones, galinčias apriboti investicijas ar galinčias joms kliudyti, nuo jų atgrasyti ar naudojimąsi jomis padaryti mažiau patrauklų (39).

Kai investicijos į žemės ūkio paskirties žemę naudojamos žemės ūkio verslo veiklai, joms taip pat gali būti taikomas įsisteigimo laisvės principas: SESV 49 straipsniu uždraudžiami visi vienos valstybės narės nacionalinių subjektų (juridinių ar fizinių asmenų) įsisteigimo kitos valstybės narės teritorijoje siekiant savarankiškai vykdyti ekonominę veiklą, pvz., ūkininkavimą, apribojimai.

Esminis elementas, būdingas visoms pagrindinėms laisvėms, yra nediskriminavimo dėl pilietybės principas. Juo draudžiama tiesioginė ir netiesioginė (paslėptos formos) diskriminacija. Pastaroji reiškia su pagrindinėmis laisvėmis susijusias nacionalines nuostatas, kuriomis nėra aiškiai diskriminuojama dėl pilietybės, bet faktiškai gaunamas lygiavertis rezultatas.

SESV 345 straipsnyje nustatyta, kad „Sutartys jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“. Nacionalinės taisyklės, kuriomis reglamentuojamas žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto įsigijimas ar naudojimas, su nuosavybės teisėmis yra susijusios, tačiau SESV 345 straipsniu neužkertamas kelias taikyti pagrindines laisves ar kitus pagrindinius Sutarties principus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nusistovėjusioje teismų praktikoje platus SESV 345 straipsnio aiškinimas atmestas. Pavyzdžiui, Konle sprendime dėl nekilnojamojo turto įsigijimo Teisingumo Teismas pateikė patikslinimų dėl to straipsnio, kuris tuomet buvo 222 straipsnis: „(…) nors turto nuosavybės sistema ir toliau priklauso kiekvienos valstybės narės kompetencijai pagal Sutarties 222 straipsnį, ta nuostata nėra leidžiama tokiai sistemai netaikyti pagrindinių Sutarties taisyklių“ (40). Todėl SESV 345 straipsniu išsaugoma valstybių narių kompetencija priimti sprendimus dėl turto nuosavybės sistemos, tačiau tik laikantis ES teisės aktų reikalavimų.

b)   Pagrindinių laisvių apribojimai ir galimi pateisinimai

Apskritai, nacionalines priemones, kuriomis gali būti trukdoma naudotis pagrindinėmis laisvėmis, gali būti leidžiama taikyti tik tuo atveju, jeigu yra įvykdytos kelios sąlygos: priemonės nėra diskriminacinės, pateisinamos viršesniu viešuoju interesu, tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti, neviršija to, kas būtina tokiam tikslui pasiekti, ir negali būti pakeistos kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis (proporcingumo principas, išsamiau žr. toliau 3b punkte). Be to, nacionalinės priemonės turi atitikti kitus bendruosius ES teisės principus, pavyzdžiui, teisinio tikrumo principą.

Kalbant konkrečiai apie laisvą kapitalo judėjimą, SESV 65 straipsnyje nustatyta, kad ši laisvė nepažeidžia tam tikrų valstybių narių teisių. Tai apima teisę taikyti specialias nacionalines mokesčių nuostatas, imtis atsargumo ir priežiūros priemonių, ypač apmokestinimo ir riziką ribojančios finansų įstaigų priežiūros srityse. Be to, bendresne reikšme pagal SESV 65 straipsnio 1 dalies b punktą valstybėms narėms paliekama teisė „imtis priemonių, pateisinamų viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo požiūriu“.

Kalbant apie kapitalo judėjimą iš trečiųjų šalių ir į jas, taikomi įvairūs argumentai. Teisingumo Teismas pabrėžė, kad kapitalo judėjimas į trečiąsias šalis ar iš jų „vyksta teisiniame kontekste, kuris skiriasi nuo kapitalo judėjimo Sąjungos viduje teisinio konteksto“. Todėl, jei taikomi su trečiosiomis šalimis susiję apribojimai, remiantis Sutartimi gali būti priimtini papildomi pateisinimai (41). Pateisinimus galima aiškinti ir plačiau (42). Be to, ir praktikoje dar svarbiau, kad bet kokie apribojimai, galioję iki kapitalo judėjimo liberalizavimo, lieka galioti pagal 64 straipsnio 1 dalį. Atitinkama data visoms valstybėms narėms yra 1993 m. gruodžio 31 d., išskyrus Bulgariją, Estiją, Vengriją (1999 m. gruodžio 31 d.) ir Kroatiją (2002 m. gruodžio 31 d.). Tai reiškia, kad iki tų datų nustatyti apribojimai, turintys įtakos trečiųjų šalių piliečiams, negali būti ginčijami remiantis laisvo kapitalo judėjimo principu pagal Sutartį.

c)   Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (CFR)

Galiausiai, įgyjant, naudojant ar perleidžiant žemės ūkio paskirties žemę, gali būti panaudotos kitos ES teisės nuostatos, pavyzdžiui, teisė į nuosavybę (Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis), laisvė rinktis profesiją (Pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnis) ir laisvė užsiimti verslu, įskaitant sutarties laisvę (Pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis).

d)   Teisinio tikrumo principas

Be to, būtina laikytis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principų. Šie principai visų pirma reikalauja, kad teisės aktai, privatiems asmenims sukeliantys nepalankių pasekmių, būtų aiškūs ir tikslūs ir kad tie, kuriems jie bus taikomi, galėtų tą taikymą numatyti (43). Teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam tokioje padėtyje, kai viešosios valdžios institucija sukėlė jam pagristų lūkesčių (44). Galiausiai, turi būti užtikrinamos pagrindinės teisės.

3.   Europos Sąjungos Teisingumo Teismo požiūris į žemės ūkio paskirties žemę

Kai kurie nacionaliniai įstatymai, kuriais ribojamas laisvas kapitalo judėjimas, buvo apskųsti nacionaliniuose teismuose, kurie kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl teisingo ES teisės aktų aiškinimo. Taigi, Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę prejudiciniuose sprendimuose išdėstyti, koks yra ES teisės poveikis tarpvalstybinėms investicijoms į žemės ūkio paskirties žemę.

a)   Žemės ūkio politikos tikslai, galintys pateisinti pagrindinių laisvių apribojimus

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino, kad žemės ūkio paskirties žemė yra specifinio pobūdžio objektas. Sprendimuose dėl žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto įsigijimo Teismas pripažino kelis viešosios politikos tikslus, kuriais iš principo galima pateisinti investicijų į žemės ūkio paskirties žemę apribojimus:

—	išplėsti žemės valdas, kad jomis būtų galima naudotis ekonominiais pagrindais, užkirsti kelią spekuliacijoms žeme (45),

—

išsaugoti žemės ūkio bendruomenes, išlaikyti žemės nuosavybės paskirstymą, suteikiantį galimybę plėtoti perspektyvius ūkius ir valdyti žaliąsias erdves ir kaimo vietoves, skatinti racionalų turimos žemės naudojimą kovojant su žemės pereikvojimu, užkirsti kelią gaivalinėms nelaimėms ir palaikyti bei plėtoti gyvybingą žemės ūkį socialiniais ir žemės planavimo sumetimais (tai reiškia, kad žemės ūkio reikmėms skirta žemė turi būti naudojama būtent toms reikmėms ir tas naudojimas turi būti tęsiamas tinkamomis sąlygomis) (46),

—	išlaikyti tradicinį ūkininkavimo būdą žemės ūkio paskirties žemėje, kai ją valdo savininkas, ir užtikrinti, kad žemės ūkio valdas užima ir tvarko daugiausia savininkai, išsaugoti nuolatinę žemės ūkio bendruomenę ir skatinti racionalų turimos žemės naudojimą kovojant su spaudimu žemės rinkoje (47),

—	miestų ir kaimų planavimo ar regioninio planavimo tikslais ir atsižvelgiant į bendrąjį interesą išlaikyti pastovų gyventojų skaičių ir nepriklausomą ekonominę veiklą turizmo sektoriuje tam tikruose regionuose (48),

—	išsaugoti nacionalines teritorijas vietovėse, kurios laikomos karinės svarbos vietovėmis, ir saugoti karinius interesus nuo realaus, konkretaus ir rimto pavojaus juos pažeisti (49).

Teisingumo Teismas kelis kartus pabrėžė, kad tokie tikslai yra suderinami su bendros žemės ūkio politikos tikslais, numatytais SESV 39 straipsnyje. Šia nuostata siekiama, be kita ko, užtikrinti deramą žemės ūkio bendruomenės gyvenimo lygį atsižvelgiant į žemės ūkio veiklos savitumą (pvz., socialinę struktūrą, struktūrinius bei gamtinius įvairių žemės ūkio regionų skirtumus). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktiką sukaupė remdamasis kiekvienu konkrečiu atveju ir visada sprendė apie priemones atsižvelgdamas į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, pagrindinių laisvių išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Bet kuriuo atveju, vien tik ekonominiais tikslais pagrindinių laisvių išimčių pateisinti negalima.

b)   Atitikimas proporcingumo principui

Nors Teisingumo Teismas šioje srityje keletą politikos tikslų patvirtino esant teisėtais, jis nuodugniai nagrinėja nacionalinių priemonių, ribojančių pagrindines laisves, proporcingumo aspektą. Vertinant proporcingumą, turėtų būti atsižvelgiama į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes, tiek pardavėjų ir galimų pirkėjų naudojimosi pagrindinėmis laisvėmis, tiek ginamo viešojo intereso atžvilgiu. Pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad ribojančios nuostatos būtų tinkamos numatytam tikslui pasiekti, įskaitant tai, kad jos turi nuosekliai ir sistemingai padėti siekti teisėto viešojo tikslo (50). Jomis taip pat neturi būti viršijama to, kas būtina siekiant viešojo intereso. Be to, ribojamosios priemonės nėra proporcingos, jei ginti atitinkamą viešąjį interesą galima taikant alternatyvias priemones, kurios mažiau riboja laisvą kapitalo judėjimą ar įsisteigimo laisvę (51).

Nacionalinės valdžios institucijos turi įrodyti, kad jų teisės aktai atitinka proporcingumo principą. Tai reiškia, kad teisės aktai turi būti tinkami ir būtini, norint pasiekti skelbiamą tikslą, ir kad to tikslo turi būti neįmanoma pasiekti draudimais arba apribojimais, kurie yra mažesnės apimties arba kurie mažiau trikdo prekybą Europos Sąjungoje (52). Šiuo atžvilgiu priežastys, kuriomis valstybė narė gali remtis kaip pateisinimu, turi būti pagrįstos atitinkamais įrodymais ar ribojamosios priemonės tinkamumo ir proporcingumo analize (53).

4.   Išvados dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo reglamentavimo

Šiame aiškinamajame komunikate Komisija nurodė įvairius žemės ūkio paskirties žemės reglamentavimo poreikius ir formas. Daugelis jų egzistuoja jau daugelį metų, kiti yra naujesni. Šiame paskutiniame skyriuje aptariami kai kurie aspektai, susiję su žemės rinkas reglamentuojančiais įstatymais, į kuriuos reikia atkreipti ypatingą dėmesį. Čia daroma keletas išvadų iš teismų praktikos, kurios valstybėms narėms būtų kaip rekomendacijos, kaip reguliuoti žemės ūkio paskirties žemės rinkas laikantis ES teisės ir išlaikant poreikio pritraukti kapitalą kaimo vietovėse ir teisėtų politikos tikslų siekimo pusiausvyrą.

a)   Išankstinis leidimas

Iš teismų praktikos matyti, kad išankstinio administracinio aprobavimo reikalavimas, taikomas perleidžiant žemės ūkio paskirties žemę, riboja laisvą kapitalo judėjimą, tačiau tam tikromis aplinkybėmis pagal ES teisę gali būti pateisinamas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad jokia priežiūra, vykdoma po to, kai žemės ūkio paskirties žemė jau perleista, neužkirs kelio perleidimui, kuris prieštarauja siekiamam žemės ūkio tikslui. Alternatyvos išankstinio leidimo sistemoms teisinio tikrumo dėl žemės sklypo pirkimo sandorio gali suteikti mažiau. Pavyzdžiui, veiksmai, kurių imamasi po perleidimo, pvz., perleidimo panaikinimas, pažeistų teisinį tikrumą, kuris yra labai svarbus bet kokiai žemės perleidimo sistemai (54). Tuo remiantis, tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti priimtinos sistemos, pagal kurias reikalingas išankstinis leidimas.

Visų pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat pabrėžė, kad išankstinio leidimo sistema neturi suteikti įgaliojimų veikti savo nuožiūra, kurie galėtų lemti savavališkus kompetentingų institucijų veiksmus ir sprendimus. Ja negalima, Teisingumo Teismo žodžiais tariant, „pateisinti nacionalinių valdžios institucijų diskrecijos, dėl kurios Bendrijos nuostatos, (…), prarastų savo veiksmingumą“. Todėl, kad tokia sistema būtų suderinama su ES teise, „ji turi būti pagrįsta objektyviais, nediskriminuojančiais ir iš anksto žinomais kriterijais, užtikrinančiais, kad taip bus pakankamai apribota nacionalinės valdžios institucijų diskrecija.“ (55) Kriterijai turi būti tikslūs (56). Be to, visi suinteresuotieji asmenys turi turėti galimybę naudotis teisinėmis teisių gynimo priemonėmis (57).

Kalbant apie išankstinio leidimo sistemą, pagal kurią leidimas galėtų būti suteiktas remiantis „kitomis ypatingomis aplinkybėmis“, Europos Teisingumo Teismas nustatė, kad toks leidimo kriterijus buvo pernelyg neaiškus ir neleido asmenims susipažinti su savo teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš laisvo kapitalo judėjimo principo (58). Taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad būtų neproporcinga kaip įgijimo sąlygą nustatyti pareigą turėti „pakankamą ryšį su savivaldybe“; aptariamame įstatyme šiuo atveju tokio ryšio reikšmė apibrėžiama taip: „dėl svarbios ir ilgalaikės aplinkybės jis su savivaldybe turi profesinį, šeimos, socialinį ar ekonominį ryšį“ (59).

b)   Pirmumo teisė įsigyti žemę ūkininkams

Ūkininkams suteikiama pirmumo teisė įsigyti žemę Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teismų praktika rodo, kad pirmumo teisė tam tikrų kategorijų pirkėjams (pavyzdžiui, ūkininkams, kurie yra žemės nuomininkai) tam tikromis aplinkybėmis gali būti pateisinama žemės ūkio politikos tikslais. Ospelt byloje (60) Teisingumo Teismas nagrinėjo išankstinio leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sistemą. Teismas nagrinėjo, ar priemonės, kuriomis, siekiant išlaikyti gyvybingą žemės ūkio bendruomenę ir užtikrinti tolesnį žemės naudojimą žemės ūkio veiklai, draudžiama ūkininko statuso neturintiems asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, yra proporcingos.

Jis svarstė, ar yra priemonių, kuriomis laisvas kapitalo judėjimas būtų ribojamas mažiau nei draudimu ūkininko statuso neturintiems asmenims įsigyti žemės. Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad būtų galima nustatyti mechanizmus, kuriais žemės nuomininkui suteikiama pirmumo teisė. Žemės nuomininkui nuosavybės teise neįsigijus žemės ūkio paskirties žemės, galėtų būti leista ją įsigyti ūkininko statuso neturinčiam asmeniui su sąlyga, kad jis toliau ją naudos žemės ūkio veiklai.

Todėl, jei siekiama skatinti, kad žemę įsigytų ūkininkai, pirmumo teisė besinuomojantiems žemę ūkininkams ar apskritai ūkininkams galėtų būti laikoma proporcingu laisvo kapitalo judėjimo apribojimu tiek, kiek ji yra mažiau ribojanti, nei draudimas įsigyti žemės ūkininko statuso neturintiems asmenims.

c)   Kainų kontrolė

Valstybės intervencinės priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią pernelyg didelėms žemės ūkio paskirties žemės kainoms, tam tikromis aplinkybėmis pagal ES teisę gali būti pateisinamos. Tai visų pirma taikoma taisyklėms, kuriomis nacionalinėms valdžios institucijoms leidžiama uždrausti parduoti žemę, jei kaina pagal objektyvius kriterijus gali būti laikoma pernelyg spekuliatyvia.

Nors kainų reguliavimas automatiškai neapriboja užsienio investicijų į žemės ūkio paskirties žemę, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pateiktą apibrėžimą šalių laisvės nustatyti kainas suvaržymas paprastai yra laikomas apribojimu (61). Iš tiesų, ir tarpvalstybinio investuotojo, ir investicijų gavėjo laisvė iš esmės yra suvaržoma, jei jie negali laisvai nustatyti kainų pagal pasiūlos ir paklausos principą. Tačiau kainų laisvės apribojimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti pateisinamas (62). Kelio užkirtimas nepagrįstoms (pernelyg spekuliatyvioms) – gerokai per didelėms arba per mažoms – kainoms yra teisėtas pateisinimas atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pripažintus žemės ūkio politikos tikslus. Objektyviais, nediskriminaciniais, tiksliais ir pritaikytais kriterijais pagrįstas kainų reguliavimas gali būti tinkamas siekiant pažaboti pernelyg didelę spekuliaciją žeme arba apsaugoti profesionalius ūkininkus nuo pirkimo išlaidų, kurios gali kelti grėsmę jų ūkių gyvybingumui. Tuo pat metu reguliavimas gali pasirodyti būtinas, jei nustatoma, kad jis neviršija to, kas būtina siekiant pažaboti pernelyg didelę spekuliaciją ar išlaikyti ūkininkavimo gyvybingumą. Tuomet reikia patikrinti, ar nepagrįstoms kainoms išvengti nėra mažiau ribojančios priemonės nei kainų kontrolė. Nacionalinio įstatymo dėl kainų reguliavimo proporcingumas turi būti įvertintas atsižvelgiant į visas faktines ir teisines konkretaus atvejo aplinkybes. Argumentai proporcingumo naudai, tikėtina, bus tvirtesni tuo atveju, kai kalbama apie rinkas, kuriose būdinga pernelyg didelė spekuliacijos rizika, pavyzdžiui, kai kurias žemės ūkio paskirties žemės rinkas.

Išvados dėl kainų kontrolės yra patvirtintos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl valstybės pagalbos, susijusios su žemės ūkio paskirties žemės privatizavimu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad valstybinės žemės pardavimas mažesne kaina nei rinkos vertė gali būti valstybės pagalba (63). Taip yra todėl, kad toks pardavimas suteikia pranašumą pirkėjui ir, tuo pat metu, lemia sumažėjusias pajamas, taigi valstybės biudžeto sumažėjimą. Todėl, siekiant išvengti valstybės pagalbos ir taip laikytis SESV 107 straipsnio, žemės ūkio paskirties žemės privatizavimas turi būti vykdomas ta kaina, kuri yra kuo artimesnė tos žemės rinkos vertei. Šiuo tikslu žemės vertinimo metode turi būti numatytas atnaujintas mechanizmas, pagal kurį atsižvelgiama į pastarojo meto rinkos pokyčius (pavyzdžiui, sparčiai didėjančias kainas) (64).

Neseniai priimtame sprendime Teisingumo Teismas toliau tobulina šią praktiką. Jis pateikė kai kuriuos paaiškinimus apie rinkos vertę, kuri turi būti taikoma parduodant valstybinę žemę. Šiuo atveju kompetentinga institucija, remdamasi nacionalinės teisės nuostata, nepatvirtino žemės sklypo pardavimo didžiausią kainą pasiūliusiam viešojo konkurso dalyviui motyvuodama tuo, kad jo pasiūlymas buvo itin neproporcingas žemės vertei. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino, kad pardavimo didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui rezultatas nebūtinai yra ta kaina, kuri atitinka rinkos kainą, taigi didžiausios kainos pasiūlymas gali būti neproporcingas. Tai galėtų būti atvejis, kai pasiūlymas yra daug didesnis nei bet kuri kita pasiūlyta kaina arba ekspertų įverčiai (65). Teismas nurodė į išsamias generalinio advokato diskusijas dėl rinkos vertės nustatymo (66). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad kainų reguliavimas, kai draudžiama parduoti valstybinės žemės sklypą didžiausią kainą pasiūliusiam konkurso dalyviui, negali būti kvalifikuojamas kaip valstybės pagalba su sąlyga, kad jo rezultatas yra kaina, kuri yra artimiausia nagrinėjamo žemės sklypo rinkos vertei (67).

d)   Prievolė ūkininkauti pačiam

Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismas siekį užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemę dirbtų jos savininkas (68), pripažino teisėtu viešuoju tikslu, esamoje teismo praktikoje bendrojo reikalavimo pačiam ūkininkauti taikymas įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę proporcinga priemone nelaikomas. Ospelt sprendime Teisingumo Teismas nagrinėjo konkretų nacionalinį apribojimą, susijusį su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu siekiant išlaikyti žemės ūkio paskirties žemės paskirtį. Pagal šį įstatymą, įsigyti žemės ūkio paskirties žemės buvo leidžiama tik tada, jei, be kitų sąlygų, įsigyjantis ūkio subjektas įsipareigoja ją pats dirbti (69). Šiuo atveju buvo atsisakyta išduoti leidimą, nepaisant to, kad įsigyjantis (juridinis) asmuo susitarė toliau nuomoti žemės ūkio sklypus tiems patiems ūkininkams kaip ir anksčiau. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad prievolė patiems dirbti žemę, kaip reikalavimas įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę, yra neproporcingas, nes sumažina galimybę išnuomoti žemę ūkininkams, kurie neturi savo išteklių žemei įsigyti. Tikslą galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis, t. y. gaunant iš įgijėjo patikinimą, kad žemė ir toliau bus naudojama žemės ūkio reikmėms (70).

Šalia galimų teisinių prieštaravimų dėl laisvo kapitalo judėjimo, prievole dirbti žemę pačiam būtų kėsinamasi į pagrindines teises. Jei žemės ūkio paskirties žemės įgijėjas turi sutikti pats dirbti žemę, tai turės įtakos jo gebėjimui vykdyti kitą profesinę veiklą, taigi ir jo laisvei užsiimti verslu (Pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnis). Tas pats galėtų būti pasakytina apie jo teisę į darbą ir užsiimti laisvai pasirinkta profesija ar veikla (Pagrindinių teisių chartijos 15 straipsnis).

e)   Pasirengimas ūkininkauti

Speciali su žemės ūkiu susijusi kvalifikacija, kaip sąlyga įsigyjant žemę, yra apribojimas, keliantis abejonių dėl proporcingumo.

Pirma, neatrodo būtina įgijėjui pačiam turėti tinkamą kvalifikaciją, jei jis gali garantuoti, kad žemė bus tinkamai dirbama (71).

Dar svarbiau yra tai, kad, atrodo, kvalifikacijos reikalavimas apskritai viršija tai, kas yra būtina tinkamam žemės dirbimui arba dideliam žemės ūkio produktyvumui ir kokybei užtikrinti. Iš tiesų, nė vienoje valstybėje narėje „ūkininkas“ nėra reglamentuojamoji profesija, reiškianti, kad ji teisiškai reikalauja konkrečios kvalifikacijos (72). Todėl negalima daryti išvados, kad tam, jog žemės ūkio sektorius būtų veiksmingas, reikia privalomos profesinės kvalifikacijos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, konkrečios kvalifikacijos reikalavimo norint įsigyti žemės taikymui reikia specialaus pagrindimo pagal nacionalinės teisės aktus, o jei tokio pagrindimo nėra, toks reikalavimas yra nepateisinamas ir neproporcingas laisvo kapitalo judėjimo apribojimas. Kad būtų prieita prie kitokios išvados, valstybės narės privalėtų įrodyti, kodėl žemei įsigyti reikalinga tam tikra kvalifikacija, jei žemės ūkio veikla paprastai yra leidžiama be jokio oficialaus kompetencijos patvirtinimo. Tokiais svarstymais nepaneigiama, kad sėkmingam ir tvariam žemės ūkiui išlaikyti būtinas tinkamas profesinis mokymas.

f)   Gyvenamosios vietos reikalavimai

Keletą kartų Teisingumo Teismas turėjo priimti sprendimus dėl nacionalinių taisyklių, pagal kurias reikalaujama, kad žemės ūkio paskirties žemės pirkėjas gyventų aptariamoje žemėje ar netoli jos. Sename prejudiciname sprendime, kai Sutarties nuostatos dėl laisvo kapitalo judėjimo dar nebuvo taikomos tiesiogiai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, laikantis siaurų sąlygų, toks reikalavimas yra suderinamas su įsisteigimo laisve (73). Tačiau, kaip matyti iš naujesnės teismų praktikos, gyvenamosios vietos reikalavimai yra nesuderinami su laisvo kapitalo judėjimo principais.

Ospelt byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas atmetė bet kokios sąlygos, pagal kurią įgijėjas turi gyventi žemės teritorijoje, teisėtumą (74). Po ketverių metų, 2007 m., ESTT nustatė, kad reikalavimas, jog įgijėjo nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti nekilnojamame turto, kuris yra pardavimo objektas, teritorijoje, yra neproporcingas. ESTT konstatavo, kad toks gyvenamosios vietos reikalavimas yra itin ribojantis, nes jis daro poveikį ne tik laisvam kapitalo judėjimui ir įsisteigimo laisvei, bet ir įgijėjo teisei laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą (75).

Šiuo atveju, viena iš priežasčių, dėl kurių nustatytas reikalavimas, kad gyvenamoji vieta turi būti nuosavybės teritorijoje, yra užkirsti kelią spekuliacijoms nekilnojamuoju turtu. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išsamiai aptarė įvairius tokio reikalavimo pateisinimus ir visus juos atmetė. Teismas padarė išvadą, kad, siekiant sumažinti spekuliaciją žeme, turi būti įvertintos priemonės, kurios laisvo kapitalo judėjimo laisvę ir pagrindines teises pažeidžia mažiau, nei gyvenamosios vietos reikalavimas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pateikė pavyzdžių, kaip sklypų perpardavimo sandorius sudarant tuoj pat po jų įsigijimo taikomas didesnis apmokestinimas arba kaip žemės ūkio paskirties sklypų nuomos sutartyse nustatomas ilgos minimalios trukmės reikalavimas (76).

Tai, kas pasakytina apie prievolę apsigyventi žemės, kurią ketinama įsigyti, teritorijoje, galioja ir reikalavimui gyventi šalyje ar savivaldybėje, kuriai ta žemė priklauso. Iš tiesų, bet kokia gyvenamosios vietos sąlyga yra netiesioginė diskriminacija dėl pilietybės. Teisingumo Teismas iš tiesų nuolat priima sprendimus, kuriuose teigiama, kad „nacionalinės taisyklės, pagal kurias rezidavimas taikomas kaip skiriamasis kriterijus ir nerezidentams neleidžiama pasinaudoti tam tikromis lengvatomis, kurios priešingai yra suteikiamos valstybės narės teritorijoje gyvenantiems asmenims, tikriausiai yra nenaudingos kitų valstybių narių piliečiams, nes dauguma nerezidentų yra užsieniečiai.“ (77)

g)   Draudimas parduoti juridiniams asmenims

Nacionalinė taisyklė, draudžianti parduoti žemės ūkio paskirties žemę juridiniams asmenims, yra laisvo kapitalo judėjimo, ir, atitinkamais atvejais, įsisteigimo laisvės apribojimas. Iš Teisingumo Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad toks apribojimas greičiausiai negali būti pateisinamas. Iš Teisingumo Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad toks apribojimas greičiausiai negali būti pateisinamas. Iš tiesų, vertindamas sąlygą, pagal kurią įgijėjas pats turi dirbti žemę, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nustatė, kad toks apribojimas užkerta kelią juridiniams asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Šiuo atveju Teisingumo Teismas suabejojo, ar tai būtina, siekiant šio įstatymo tikslo, t. y. išlaikyti žemės ūkio paskirties žemės naudojimą žemės ūkio reikmėms. Kai juridinio asmens tikslas yra ūkininkavimas, draudimas parduoti juridiniams asmenims yra kliūtis sandoriams, kurie patys savaime nedaro įtakos naudojimui žemės ūkio reikmėms (78). Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo svarstymo gali būti padaryta išvada, kad toks draudimas nėra pateisinamas, nes jis nėra būtinas numatytam tikslui pasiekti. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas taip pat nurodė mažiau ribojančių priemonių pavyzdžius, visų pirma nustatyti, kad žemė gali būti perleidžiama juridiniam asmeniui, jei jis įsipareigoja, kad dėl žemės bus sudaroma ilgalaikės nuomos sutartis (79).

h)   Įsigijimo apribojimai

Viršutinės ribos, taikomos žemės, kuri gali būti įgyjama ar turima, plotui, yra laisvo kapitalo judėjimo apribojimai, nes taip ribojami investuotojų sprendimai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Nors apribojimai galėtų būti pagrįsti konkrečiais politikos tikslais, jų proporcingumas gali būti abejotinas, priklausomai nuo nacionalinių aplinkybių. Kai kada įsigijimo apribojimai prieštarauja kai kuriems tikslams, kuriuos Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino viršesniais viešasiais interesais, t. y. žemės valdų išplėtimui, kad jomis būtų galima naudotis ekonominiais pagrindais, arba galimybių plėtoti perspektyvius ūkius kūrimui. Žvelgiant kitu aspektu ir turint omenyje, kad žemės ūkio paskirties žemė yra ribotas išteklius, kai kurie kiti įsigijimo apribojimai atrodo tinkami siekiant užkirsti kelią pernelyg didelei žemės nuosavybės koncentracijai ir remti šeimos ūkininkavimą bei vidutinio dydžio ūkių kūrimąsi. Tokiu atveju reikia išnagrinėti, ar jie neviršija to, kas yra būtina, ir ar jie gali būti pakeisti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis. Taigi faktinį tokių ribų pagrįstumą ir proporcingumą reikia analizuoti atsižvelgiant į šalies kontekstą ir į visas faktines ir teisines bylos aplinkybes.

Iki šiol Komisija atkreipė dėmesį į dviejų rūšių įsigijimo apribojimus nacionalinės teisės aktuose. Kai kurios valstybės narės reikalauja specialaus reguliavimo institucijos leidimo, jei įsigyti numatytos žemės dydis viršija tam tikrą ribą. Kitos valstybės narės yra nustačiusios absoliučias viršutines ribas arba patvirtinusios tas, kurios jau buvo taikomos.

Jei tokios ribos pateisinamos dėl teisėtų priežasčių, susijusių su viešuoju interesu (pvz., siekiant užtikrinti labiau subalansuotą nuosavybės struktūrą) ir atitinka ES pagrindines teises ir bendruosius Sąjungos teisės principus, pvz, nediskriminavimo ir proporcingumo, įsigijimo apribojimai gali būti laikomi suderinamais su ES teise. Vertinimas taip pat labai priklauso nuo to, ar nacionalinės taisyklės grindžiamos objektyviais ir tiksliais kriterijais ir ar yra numatytos teisminės atitinkamų asmenų teisių gynimo priemonės.

i)   Vietinių įgijėjų privilegijos

Vietinių pirkėjų pirmumo teisėms ir kitoms privilegijoms reikia skirti ypač daug dėmesio ir atidžiai išnagrinėti. Vietos gyventojų privilegijos gali reikšti privilegijas pačios valstybės narės piliečiams. Taigi, jos gali būti paslėpta diskriminacija dėl pilietybės, kurią draudžia SESV 63 straipsnis (taip pat ir 49 straipsnis), nes jos privilegijuoja (net jei neoficialiai, o dėl savo praktinio poveikio) tų valstybių piliečius. Vargu ar galima ginčytis, kad didžioji dalis vietos pirkėjų yra atitinkamos valstybės narės piliečiai, todėl užsieniečiai vietos gyventojams suteikta privilegija naudojasi daug rečiau, nei atitinkamos šalies piliečiai (80). Be to, bet kuriuo atveju, net jei tokios priemonės būtų laikomos galimomis taikyti tam tikromis aplinkybėmis, jos vis tiek ribotų laisvą kapitalo judėjimą ir, atitinkamais atvejais, įsisteigimo laisvę, nes jos gali trukdyti nevietinių investicijoms į žemės ūkio paskirties žemę ar padaryti jas mažiau patrauklias (81).

Kad vietinių pirkėjų privilegijos būtų suderinamos su laisvo kapitalo judėjimo principais, jomis, kaip ir kitais apribojimais, turi būti proporcingai siekiama teisėtų viešojo intereso tikslų. Negalima atmesti galimybės, kad valstybės narės remiasi viešaisiais tikslais, kuriuos Teisingumo Teismas pripažino teisėtais, pvz., žemės valdų didinimo siekiant kurti perspektyvius ūkius vietos bendruomenėse ar nuolatinės žemės ūkio bendruomenės išsaugojimo. Šiuo lygmeniu turi būti paisoma sąlygos, kad privilegijos turi atspindėti socialinius ir ekonominius numatytų tikslų aspektus. Taip galėtų būti tada, jei pirmenybės teisės būtų suteikiamos vietos ūkininkams sprendžiant žemės nuosavybės susiskaidymo problemą arba jei vietos gyventojams būtų suteikiamos kitos specialios teisės siekiant spręsti problemas, kylančias dėl jų geografinės padėties (pavyzdžiui, mažiau išsivysčiusiose regionuose).

Privilegijos vietos gyventojams, kurios nėra būtinos siekiamam tikslui pasiekti, yra akivaizdžiai nepagrįstos (82). Tai matyti visų pirma iš ESTT praktikos byloje Libert. Minimu atveju ESTT išnagrinėjo nacionalinės taisyklės, pagal kurią žemę konkrečioje savivaldybėje galima įsigyti tik laikantis toliau išvardytų sąlygų, proporcingumą: pirmąja sąlyga reikalaujama, kad asmuo, kuriam ketinama perleisti nekilnojamąjį turtą, iki perleidimo gyventų tikslinėje arba kaimyninėje savivaldybėje ne mažiau kaip šešerius metus; pagal antrąją sąlygą šis pirkėjas ar nuomininkas perleidimo dieną turi vykdyti veiklą toje savivaldybėje, t. y. vidutiniškai dirbti bent pusę darbo savaitės; trečiąja sąlyga reikalaujama, kad minėtas įgijėjas ar nuomininkas dėl svarbios ir ilgą laiką trunkančios aplinkybės su šia savivaldybe būtų susietas profesiniu, šeimos, socialiniu ar ekonominiu ryšiu. ESTT nusprendė, kad ši nacionalinės teisės nuostata yra neproporcinga. Jis paaiškino, kad nė viena iš šių sąlygų tiesiogiai neatspindi socialinių ir ekonominių aspektų, susijusių su valstybės narės iškeltu tikslu saugoti tik mažiau pasiturinčią endogeninę visuomenės dalį nekilnojamojo turto rinkoje. Iš tiesų tokios sąlygos gali būti tenkinamos ne tik šios mažiau pasiturinčios visuomenės dalies, bet ir kitų asmenų, turinčių pakankamai išteklių, kurie dėl to neturi jokio ypatingo socialinės apsaugos minėtoje rinkoje poreikio. Todėl šios priemonės viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti. Be to, reikia pažymėti, kad turėjo būti ieškoma mažiau ribojančių priemonių nei nustatytosios aptariamoje nacionalinėje taisyklėje (83).

j)   Abipusiškumo sąlyga

Valstybės narės negali nustatyti, kad kitos ES valstybės narės piliečiai galėtų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik tada, jei jų pačių piliečiams leidžiama įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tų piliečių kilmės šalyje. Abipusiškumo reikalavimas jau seniai yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo atmestas kaip nesuderinamas su Sąjungos teisės principais. Prievolė laikytis ES teisės aktų nepriklauso nuo to, ar jų laikosi kitos valstybės narės (84). Tuo atveju, jei valstybė narė pažeidė ES teisę, bet kuri kita valstybė narė turi teisę dėl pažeidusios valstybės narės kreiptis į ESTT (SESV 259 straipsnis). Be to, Komisija, kaip Sutarties sergėtoja, stebi, kaip valstybės narės laikosi ES teisės, ir yra įgaliota vykdyti pažeidimo nagrinėjimo procedūras, jei reikia, kreipdamasi dėl pažeidimą padariusių valstybių narių į ESTT.

5.   Baigiamosios pastabos

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal ES teisę valstybės narės gali atsižvelgti į teisėtą susirūpinimą keliančius politikos klausimus. Jos gali nustatyti tinkamą politiką savo žemės ūkio paskirties žemės rinkoms. ESTT pripažino daug žemės ūkio politikos tikslų, galinčių pateisinti pagrindinių laisvių apribojimus. Pagrindinė sąlyga yra ta, kad tie tikslai būtų aiškiai nustatyti, o pasirinktos priemonės būtų proporcingos šiems tikslams pasiekti ta prasme, kad neviršytų to, kas būtina, ir nebūtų diskriminacinės.

Komisijos, kaip Sutarčių sergėtojos, pareiga – užtikrinti, kad nacionalinės priemonės atitiktų ES teisę. Komisijos tarnybos pasirengusios ir toliau padėti valstybių narių valdžios institucijoms užtikrinti, kad nacionaliniai teisės aktai atitiktų ES teisę. Pirmiausia, 2017 m. lapkričio mėn. planuojamas susitikimas su valstybių narių ekspertais šiam komunikatui pristatyti ir aptarti. Šie ryšiai gali būti naudingi valstybėms narėms siekiant geriau suprasti ir teisingai aiškinti ES teisę. Jie taip pat gali padėti Komisijos tarnyboms geriau suprasti specifines aplinkybes, kurios gali susidaryti kiekvienoje šalyje. Be to, Komisija ketina toliau padėti valstybėms narėms keistis geriausios praktikos pavyzdžiais, susijusiais su žemės ūkio paskirties žemės rinkos reguliavimu.

---

(1)  Žr. Europos Parlamento pranešimas „Žemės ūkio paskirties žemės Europos Sąjungoje koncentracijos padėtis. Kaip padėti ūkininkams įgyti galimybę naudotis žeme“, 2016/2141(INI).

(2)  Žr. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 38 straipsnio 1 dalį.

(3)  IP/17/187, 2017 m. vasario 2 d.; https://ec.europa.eu/commission/priorities_lt

(4)  Sąvoka „užsienio investuotojai“ šiame komunikate reiškia ES vidaus ir, atsižvelgiant į tai, kiek taikomas laisvas kapitalo judėjimas, trečiųjų šalių investuotojus (žr. 2a skyrių). Primenama, kad daugiausia ES žemės ūkio paskirties žemės praktiškai įsigyja ES investuotojai.

(5)  Žr. Europos Parlamento pranešimas „Žemės ūkio paskirties žemės Europos Sąjungoje koncentracijos padėtis. Kaip padėti ūkininkams įgyti galimybę naudotis žeme“, 2016/2141(INI), 37 dalis.

(6)  „Neprivalomos atsakingo žemės, žuvininkystės ir miškų išteklių valdymo gairės atsižvelgiant į nacionalinį aprūpinimą maistu“.

(7)  Žr. Neprivalomų gairių 2 dalies 4.1 punktą. Didžiulė žemės svarba maisto apsirūpinimo maistu saugumui, atsižvelgiant į tai, kad tai yra riboti ištekliai, taip pat pabrėžiama 2015 m. sausio 21 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonės Žemės ūkio paskirties žemės supirkinėjimas – įspėjimas Europai ir grėsmė šeimų ūkiams (nuomonė savo iniciatyva), 6.3 punkte.

(8)  http://ec.europa.eu/agriculture/events/2015/outlook-conference/brochure-land_en.pdf

(9)  Pavyzdžiui, Bulgarijos Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalyje rašoma, kad „žemė yra pagrindinis nacionalinis turtas, kuriam suteikiama ypatinga valstybės ir visuomenės apsauga“.

(10)  Stojimo sutartyse nustatytos pereinamojo laikotarpio nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo laisvo kapitalo judėjimo principo taikymo įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Stojančiosioms valstybėms narėms pereinamuoju laikotarpiu buvo leista toliau taikyti savo nacionalinę tvarką, pagal kurią piliečiams iš kitų ES valstybių narių arba EEE valstybių įsigyti žemės draudžiama. Šios leidžiančios nukrypti nuostatos nustojo galioti 2014 m. sausio 1 d. Bulgarijai ir Rumunijai, 2014 m. gegužės 1 d. – Vengrijai, Latvijai, Lietuvai ir Slovakijai, 2016 m. gegužės 1 d. – Lenkijai (Kroatijai jos nustos galioti 2020 m.; ji galės pateikti prašymą pratęsti galiojimą dar trejiems metams).

(11)  Tai pabrėžta, pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 26 d. Vengrijos Nacionalinės Asamblėjos Žemės ūkio komiteto nuomonėje savo iniciatyva dėl tyrimo, susijusio su įstatymais, kuriais reglamentuojama žemės ūkio paskirties žemės nuosavybė ir naudojimas naujosiose valstybėse narėse: http://ec.europa.eu/dgs/secretariat_general/relations/relations_other/npo/hungary/unsolicited_en.htm

(12)  M.H. Orbison, Žemės reforma Vidurio ir Rytų Europoje po 1989 m ir jos rezultatai, kuriuos atspindi ūkio struktūros ir žemės sklypų išskaidymas http://www.fao.org/docrep/017/aq097e/aq097e.pdf

(13)  P. Ciaian, D. Drabik, J. Falkowski, d’A. Kancs, Market Impacts of new Land Market Regulations in Eastern ES States (Naujo žemės rinkos reglamentavimo poveikis rinkai ES rytų valstybėse), JRC techninės ataskaitos, 2016 m.

(14)  Dar žr.: J. Swinnen, K. van Herck, L. Vranken, The Diversity of Land Markets and Regulations in Europe, and (some of) its Causes, The Journal of Development Studies, 2016 m., 52 tomas, Nr. 2, 186–205.

(15)  Šalys, kurios sudarė Europos Sąjungą iki 2004 m.: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija ir Vokietija.

(16)  Pvz., yra pranešimų apie nesenas Kinijos investicijas į kai kuriuos Prancūzijos ūkius ir vynuogynus: R. Levesque, Chinese purchases in the Berry: La Revue foncière, 2016 m. gegužė–birželis, p. 10.

(17)  Tarptautinės žemės koalicijos (ILC) iniciatyva: www.landmatrix.org

(18)  Europos Komisijos tarnybų darbinis dokumentas „Ataskaita dėl kapitalo judėjimo ir mokėjimų laisvės“, 2015 m. kovo 5 d., SWD (2015) 58 final, p. 21. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad ne visada galima lengvai gauti duomenų, tad esami vertinimai gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, buvo taip pat pranešta, kad Rumunijoje nuo 2010 m. iki 2013 m. užsieniečių įsigytos žemės ūkio paskirties žemės dalis padidėjo 57 % ir 2013 m. sudarė maždaug 7 % viso žemės ūkio paskirties ploto: P. Ciaian, D. Drabik, J. Falkowski, d’A. Kancs, Market Impacts of new Land Market Regulations in Eastern ES States (Naujo žemės rinkos reglamentavimo poveikis rinkai ES rytų valstybėse), JRC techninės ataskaitos, 2016 m., p. 10.

(19)  Europos Parlamentas, Vidaus politikos generalinis direktoratas, „Žemės ūkio paskirties žemės grobimo mastas ES“ (Tyrimas, 2015 m., p. 19–20).

(20)  Keli pavyzdžiai: Europos Parlamentas, Vidaus politikos generalinis direktoratas, „Žemės ūkio paskirties žemės grobimo mastas ES“ (Tyrimas, 2015 m., p. 23) (pvz., Nyderlandų Rabobank Group investicijos Lenkijoje ir Rumunijoje, Italijos draudimo bendrovės Generali Rumunijoje, Vokietijos Allianz Bulgarijoje, Belgijos bankų ir draudimo grupės KBC Rytų Vokietijoje ir Lietuvoje).

(21)  Finansų ir ekonomikos krizės poveikis žemės ūkiui tebėra dviprasmiškas. Nors 2009 m. buvo juntamas krizės poveikis žemės ūkio pajamoms, ši sritis greitai atsigavo ir atotrūkis nuo visos ekonomikos bendrojo vidutinio darbo užmokesčio dar labiau sumažėjo. Tuo pat metu buvo juntamas laikinas darbo jėgos nutekėjimo iš žemės ūkio sulėtėjimas, o kai kuriose valstybėse narėse – netgi stagnacija ar padidėjimas.

(22)  Maria Heubuch, Žaliųjų frakcija/Europos laisvasis aljansas, Europos Parlamentas (leidėjas): Land Rush. The Sellout of Europe’s Farmland, 2016 m.; Friends of the Earth, Farming Money. How European Banks and private finance benefit from food speculation and land grabs, 2012 m. http://www.foeeurope.org/sites/default/files/publications/farming_money_foee_jan2012.pdf

(23)  Franco, J.C. and Borras, S.M. (red.), 2013 m.: Land concentration, land grabbing and people’s struggles in Europe, Amsterdamas, Transnational Institute; Van der Ploeg, JD, Franco J.C. & Borras S.M., 2015 m.: Land concentration and land grabbing in Europe: a preliminary analysis, Canadian Journal of Development Studies/Revue canadienne d’études du développement, 36:2, 147–162 p.; Ecoruralis (2016 m.) Land Issues and Access to Land. http://www.ecoruralis.ro/web/en/Programs_and_Activities/Land_Issues_and_Access_to_Lan%20d/ (žiūrėta 2016 m.).

(24)  2015 m. sausio 21 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė Žemės ūkio paskirties žemės supirkinėjimas – įspėjimas Europai ir grėsmė šeimų ūkiams (nuomonė savo iniciatyva), 1.9 ir 1.12 punktai.

(25)  Europos Parlamentas, Vidaus politikos generalinis direktoratas, „Žemės ūkio paskirties žemės grobimo mastas ES“ (Tyrimas, 2015 m., p. 17, 24, 25).

(26)  Žr. Europos Parlamento pranešimas „Žemės ūkio paskirties žemės Europos Sąjungoje koncentracijos padėtis. Kaip padėti ūkininkams įgyti galimybę naudotis žeme“, 2016/2141(INI).

(27)  2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015 6 5, p. 73).

(28)  Pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies e punktą ir 207 straipsnio 1 dalį.

(29)  http://europa.eu/rapid/press-release_IP-17-3183_lt.htm

(30)  http://www.fao.org/investment-in-agriculture/en/. Dar žr.: EBPO, Politinė investicijų į žemės ūkį sistema, 2013 m.

(31)  Komisijos pranešimas Tarybai „2005 m. Stojimo sutartyje numatytų žemės ūkio paskirties nekilnojamojo turto įsigijimo pereinamojo laikotarpio priemonių peržiūra“, 2010 12 14, p. 2; Komisijos pranešimas Tarybai „2003 m. Stojimo sutartyje nustatytų nekilnojamojo žemės ūkio turto įsigijimo pereinamojo laikotarpio priemonių peržiūra“, 2008 7 16, p. 7. Europos Komisijos pranešimas spaudai http://europa.eu/rapid/press-release_IP-10-1750_en.htm?locale=en; Europos Komisijos pranešimas spaudai http://europa.eu/rapid/press-release_MEMO-11-244_en.htm?locale=en

(32)  Kristina Hedman Jansson, Ewa Rabinowicz, Carl Johan Lagerkvist, The Institutional Framework for Agricultural Credit Markets in the ES leidinyje: Johan Swinnen ir Louise Knops (red.), Land, Labour and Capital Markets in European Agriculture, Centre for European Policiy Studies, 2013 m., p. 254; Sami Myyrä, Agricultural Credit in the ES, leidinyje: Johan Swinnen ir Louise Knops (žr. ankstesnę nuorodą), p. 260. Ūkininkams aktualūs kapitalo rinkos trūkumai buvo nustatyti ir aptarti: Europos politikos studijų centre (CEPS) ir Institucijų ir ekonominės veiklos centre (LICOS) (Leveno universitetas): Review of the Transitional Restrictions Maintained by Member States on the Acquisition of Agricultural Real Estate, Final Report 2007, p. 13–17; Europos politikos studijų centre (CEPS): Review of the transitional restrictions maintained by Bulgaria and Romania with regard to the acquisition of agricultural real estate, Final Report, 2010 m. spalio mėn., p. 19–23.

(33)  Žr. Europos politikos studijų centras (CEPS) ir Institucijų ir ekonominės veiklos centras (LICOS) (Leveno universitetas): Review of the Transitional Restrictions Maintained by Member States on the Acquisition of Agricultural Real Estate, Final Report 2007, santrauka, p. ii; Europos politikos studijų centre (CEPS): Review of the transitional restrictions maintained by Bulgaria and Romania with regard to the acquisition of agricultural real estate, Final Report, 2010 m. spalio mėn., santrauka.

(34)  Žr., pvz.: J.F.M. Swinnen, L. Vranken, Reforms and agricultural productivity in Central and Eastern Europe and the Former Soviet Republics: 1989–2005, Journal of Productivity Analysis, 2010 m. birželio mėn., volume 33, issue 3, p. 241–258, 2 ir 7 skyriai (išvadų pastabos); L. Dries, E. Germenji, N. Noev, J.F.M. Swinnen, Farmers, Vertical Coordination, and the Restructuring of Dairy Supply Chains in Central and Eastern Europe, in World Development, 2009, Vol. 37, No. 11, p. 1755; L. Dries/J.F.M. Swinnen, Foreign Direct Investment, Vertical Integration. And Local Suppliers: Evidence from the Polish Dairy Sector, leidinyje: World Development, 2004 m., Vol. 32, No.9, pp. 1525 et seq., 1541.

(35)  J. Swinnen, K. van Herck, L. Vranken, The Diversity of Land Markets and Regulations in Europe, and (some of) its Causes, The Journal of Development Studies, 2016 m., Vol. 52, No. 2, 202.

(36)  Žr.: IP/15/4673, 2015 m. kovo 23 d. ir IP/15/4877, 2015 m. balandžio 29 d.

(37)  Žr.: IP/16/1827, 2016 m. gegužės 26 d..

(38)  Tai buvo patvirtinta keliuose Europos Teisingumo Teismo priimtuose sprendimuose, žr., pavyzdžiui, sprendimą byloje C-370/05, Festersen, Nr. 21–23, byloje C-452/01, Ospelt, Nr. 24.

(39)  Dėl kapitalo judėjimo apribojimų: ESTT byla C-112/05, Volkswagen, Nr. 19; ESTT, sujungtos bylos C-197/11 ir 203/11 Libert, Nr. 44; ESTT byla C-315/02, Lenz, Nr. 21.

(40)  ESTT byla C-302/97, Konle, Nr. 38. Taip pat žr. C-367/98, Komisija prieš Portugaliją, Nr. 48; Byla C-463/00, Komisija prieš Ispaniją („Auksinės akcijos“), Nr. 56. Taip pat žr. bylas C-163/99, C-98/01, Komisija prieš Jungtinę Karalystę („BAA auksinės akcijos“); C-452/01, Ospelt, Nr. 24; C-174/04, Komisija prieš Italiją („Automatiškas balso teisių sustabdymas privatizuotose įmonėse“); sujungtos bylos C-463/04 ir 464/04, Federconsumatori; C-244/11, Komisija prieš Graikiją („Strateginių akcinių bendrovių auksinės akcijos“), 15 ir 16. Taip pat žr. 1966 m. balandžio 27 d.AG Roemer nuomonę sujungtose bylose 56/64 ir 58/64, Consten and Grundig, ECR, p. 352 (366); byla C-105/12, Essent, Nr. 36.

(41)  ESTT bylos C-101/05, Skatteverket, Nr. 36; C-446/04, Test Claimants in the FII Group Litigation, Nr. 171.

(42)  Žr., pavyzdžiui, bylą C-446/04, FII Group.

(43)  ESTT byla C-17/03, VEMW, Nr. 80

(44)  ESTT, sujungtos bylos C-182/03 ir C-217/03, Forum 187, Nr. 147

(45)  Byla C-182/83 Fearon, nr 3.

(46)  Byla C-452/01 Ospelt, Nr. 39, 43.

(47)  Byla C-370/05 Festersen, Nr. 27, 28.

(48)  byla C-302/97 Konle, Nr. 40; sujungtos bylos C-519/99–C-524/99 ir C-526/99–C-540/99 Reisch, Nr. 34;

(49)  Byla C-423/98 Albore, Nr. 18, 22.

(50)  Žr. ESTT bylą C-243/01, Gambelli, Nr. 67; Byla C-169/07, Hartlauer, Nr. 55 ir teismo praktika, nurodyta sprendime.

(51)  Dėl proporcingumo principo aspekto visų pirma žr.: ESTT byla C-543/08, Komisija prieš Portugaliją, nr. 83.

(52)  ESTT byla C-333/14, Scotch Whiskey, Nr. 53.

(53)  ESTT byla C-333/14, Scotch Whiskey, Nr. 54.

(54)  Žr. bylą C-452/01, Ospelt Nr. 43–45. Kitais atvejais Teisingumo Teismas nusprendė kitaip: Reisch byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikalavimas gauti išankstinį leidimą nagrinėjamu atveju galėtų būti pakeistas išankstinio deklaravimo sistema, taigi jis neproporcingas: sujungtos bylos C-515/99, Reisch ir al., Nr. 37–38 ir jose nurodyta teismo praktika. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad deklaravimo prievolė paprastai reiškia apribojimą, kuris turi būti pagrįstas ir atitikti proporcingumo, teisinio tikrumo ir pagrindinių teisių principus, žr., pavyzdžiui, Sprendimą Reisch, cit., Nr. 32; byla C-213/04, Burtscher, Nr. 43.

(55)  Žr., pvz., bylą C-567/07, Woningstichting Sint Servatius, Nr. 35.

(56)  Byla C-201/15, AGET Iraklis, Nr. 99-101.

(57)  Žr. ESTT bylą C-54/99, Eglise de Scientologie, Nr. 17; C-205/99, Analir, Nr. 38.

(58)  Byla C-370/05, Festersen, Nr. 43.

(59)  Sujungtos bylos C-197/11 ir C-203/11, Eric Libert, Nr. 57–59. Taip pat. žr. ESTT abejones: byla C-567/07, Woningstichting Sint Servatius, Nr. 37 ir 38 dėl kriterijų „dėl aprūpinimo socialiniu būstu (…) intereso“.

(60)  Byla C-452/01, Ospelt, Nr. 52.

(61)  Dėl kapitalo judėjimo apribojimų: ESTT byla C-112/05, Volkswagen, Nr. 19; Sujungtos bylos C-197/11 ir 203/11 Libert, Nr. 44; byla C-315/02, Lenz, Nr. 21. Nacionalinės taisyklės, apribojančios šalių laisvę nustatyti kainas sandoriuose, taip pat buvo laikomos apribojimais įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų teikimo srityje (žr., pavyzdžiui, bylą C-327/12, SOA, Nr. 58; sujungtos bylos C-94/04 ir C-202/04, Cipolla ir kiti, Nr. 60). Kiek tai susiję su laisvu prekių judėjimu, žr. Teisingumo Teismo bylą 82/77, van Tiggele, Nr. 21; 231/83, Cullet, Nr. 29; C-531/07, Fachverband der Buch- und Medienwirtschaft prieš LIBRO, Nr. 2; C-333/14, Scotch Whisky Association, Nr. 32, kur dėl įsisteigimo laisvės ESTT konstatavo, kad „vien dėl to, kad dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų mažesnė importuojamų produktų savikaina gali neturėti įtakos pardavimo vartotojui kainai, jais į Britanijos rinką gali būti kliudoma patekti kitose valstybėse narėse nei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinė Karalystė teisėtai parduodamiems alkoholiniams gėrimams, todėl jie yra kiekybiniam apribojimui lygiaverčio poveikio priemonė, kaip ji suprantama pagal SESV 34 straipsnį“.

(62)  Žr. pirmiau minėtą teismų praktiką, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylą C-577/11, DKV Belgium SA, kurioje ESTT nusprendė, kad Belgijos draudimo įmokų kainų reguliavimas sveikatos sektoriuje yra pateisinamas ir proporcingas apribojimas. Europos Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, inter alia, vienas iš stacionaraus gydymo draudimo požymių yra tai, jog tikimybė, kad įsikiš draudikai, didėja su apdraustųjų amžiumi (Nr. 43); Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad įmokų tarifo padidinimo sistema, kaip antai nustatyta Belgijos teisėje šiuo atveju, užtikrinama, kad apdraustieji, būdami būtent tokio amžiaus, kai to reikės, bus apsaugoti nuo draudimo įmokų didelio ir netikėto padidinimo (Nr. 49).

(63)  Paprastai valstybės pagalbos buvimą galima atmesti, jei valstybinė žemė parduodama įprastomis rinkos sąlygomis. Tai gali būti užtikrinta, jei pardavimas vykdomas konkurencinio, skaidraus, nediskriminacinio ir besąlyginio konkurso tvarka, kai leidžiama dalyvauti visiems suinteresuotiems ir reikalavimus atitinkantiems konkurso dalyviams, laikantis SESV nustatytų viešųjų pirkimų principų (žr. Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos 89 ir paskesnius punktus (OL C 262, 2016 7 19, p. 1) ir ten minimą nusistovėjusią teismų praktiką). Kitu atveju, siekiant išvengti valstybės pagalbos ir taip laikytis SESV 107 straipsnio, turi būti naudojami kitokie metodai, užtikrinantys, kad žemės ūkio paskirties žemės privatizavimas būtų vykdomas kaina, atitinkančia kainą, kurią privatus pardavėjas sutiktų mokėti įprastomis rinkos sąlygomis.

(64)  ESTT byla C-239/09, Seydaland Vereinigte Agrarbetriebe, Nr. 35, 43, 54.

(65)  Byla C-39/14, BVVG Bodenverwertungs- und -verwaltungs GmbH, Nr. 39, 40.

(66)  Generalinio advokato Cruz Villalón išvada, pateikta 2015 m. kovo 17 d. byloje C-39/14, Nr. 69–79.

(67)  Byla C-39/14, BVVG Bodenverwertungs- und -verwaltungs GmbH, Nr. 55.

(68)  Byla C-370/05 Festersen, Nr. 27, 28.

(69)  Buvo taikomos kitos sąlygos, ypač susijusios su ūkininkavimo kvalifikacijomis (žr. bylą C-452/01, Ospelt, Nr. 13).

(70)  Byla C-452/01, Ospelt, Nr. 49–53.

(71)  Argumentavimas byloje Ospelt, C-452/01, Ospelt Nr. 49–53.

(72)  Žr. http://ec.europa.eu/internal_market/qualifications/regprof/index.cfm

(73)  Byla C-182/83, Fearon, 9–11 punktai.

(74)  Byla C-452/01, Ospelt, Nr. 54.

(75)  Byla C-370/05, Festersen, Nr. 35, 40. Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijose yra pagrindinė teisė, numatyta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos Romoje 1950 m. lapkričio 4 d., 4 protokole ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 45 straipsnyje.

(76)  Byla C-370/05, Festersen, Nr. 39.

(77)  Byla C-279/93, Finanzamt Köln-Altstadt v Schumacker, Nr. 28; C-513/03, van Hilten-van der Heijden, Nr. 44; C-370/05 Festersen, Nr. 25; byloje C-11/07, Eckelkamp, Nr. 46 (didesnė mokesčių našta nerezidentams)

(78)  Byla C-452/01, Ospelt, Nr. 51.

(79)  Byla C-452/01, Ospelt, Nr. 52.

(80)  Žr., pavyzdžiui, ESTT byla C-279/93, Finanzamt Köln-Altstadt v Schumacker, Nr. 28; C-513/03, van Hilten-van der Heijden, Nr. 44; C-370/05 Festersen, Nr. 25; C-11/07, Eckelkamp, Nr. 46 (didesnė mokesčių našta nerezidentams).

(81)  Dėl kapitalo judėjimo apribojimų: ESTT byla C-112/05, Volkswagen, Nr. 19; Sujungtos bylos C-197/11 ir 203/11 Libert, Nr. 44; byla C-315/02, Lenz, Nr. 21.

(82)  Pavyzdžiui, ESTT nepritarė įgijėjo, kuris „dėl svarbios ir ilgalaikės aplinkybės (…) su savivaldybe turi profesinį, šeimos, socialinį ar ekonominį ryšį“, specialiai teisei, jam suteiktai siekiant saugoti mažiau pasiturinčią endogeninę visuomenės dalį nekilnojamojo turto rinkoje. ESTT paaiškino, kad tokios sąlygos gali būti tenkinamos ne tik šios mažiau pasiturinčios visuomenės dalies, bet ir kitų asmenų, turinčių pakankamai išteklių, kurie neturi jokio ypatingo socialinės apsaugos nekilnojamo turto rinkoje poreikio (sujungtos bylos C-197/11 ir C-203/11, Eric Libert, Nr. 54-56).

(83)  Sujungtos bylos C-197/11 ir C-203/11, Eric Libert, Nr. 54-56.

(84)  Byla C-118/07, Komisija prieš Suomiją, Nr. 48; C-266/03, Komisija prieš Liuksemburgą, Nr. 35: „valstybė narė (…) negali remtis abipusiu principu ir galimu kitos valstybės narės padarytu Sutarties pažeidimu, kad pateisintų savo pačios įsipareigojimų neįvykdymą“.

---

---