28.7.2017   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 246/55

Pranešėjas:

Lutz RIBBE

Bendrapranešėjis:

Stefan BACK

1.1.

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK) palankiai vertina pateiktą peržiūrėtą Direktyvą dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją. Atsinaujinančių išteklių energijai, atsižvelgiant į kitus vadinamojo žiemos dokumentų rinkinio pasiūlymus, tenka labai svarbus vaidmuo siekiant Europos energetikos sąjungos tikslų, ES klimato politikos tikslų ir tikslo vėl pasaulyje pirmauti atsinaujinančių išteklių energijos srityje. 2030 m. 27 % galutinės energijos suvartojimo turi sudaryti iš atsinaujinančiųjų išteklių gaunama energija.

1.2.

Kad būtų pasiekti klimato politikos tikslai ir sumažinta priklausomybė nuo importo „27 % tikslas“ nėra labai tinkamas. 27 % tikslą reikėtų vertinti kartu su kitomis CO2 mažinimo priemonėmis (pavyzdžiui, efektyvumo didinimo), todėl jo iš esmės pakaktų, ypač, jei taisyklės valdymo srityje valstybes nares iš tikrųjų paskatintų, prireikus, imtis papildomų priemonių. Jei šį tikslą vertinsime atsižvelgdami į siekį pasauliniu mastu pirmauti atsinaujinančių išteklių energijos srityje ir į Komisijos nuomonę, kad neperžiūrėjus direktyvos, 2030 m. jau būtų pasiektas 24,7 % atsinaujinančių išteklių energijos rodiklis atsižvelgiant į galutinės energijos suvartojimą, pagrįsta užduoti klausimą, ar tikslas yra pakankamai plataus užmojo.

1.3.

EESRK atkreipia dėmesį į planavimo ir stebėsenos priemones pagal siūlomą energetikos sąjungos valdymo sistemą, tačiau dar kartą išreiškia apgailestavimą, kad nenustatyta privalomų nacionalinių rodiklių.

1.4.

EESRK iš esmės pritaria tikslui, kad atsinaujinantieji ištekliai taptų rinkos dalimi. Komiteto nuomone, dėl įvairių priežasčių negali būti nė kalbos apie neribotą bet kokios rūšies – iškastinių, branduolinių ar atsinaujinančių – išteklių energijos subsidijavimą.

1.5.

Elektros energijos rinkose atsinaujinančiųjų išteklių energiją įdiegti pavyks tik sukūrus vienodas sąlygas visiems energijos ištekliams. Tai, kad atsinaujinančių išteklių energijai šiandien dar reikalinga valstybės parama, didžiąja dalimi lemia tradicinei energijos gamybai skiriamos didelės subsidijos. Todėl būtina pašalinti iškraipymus atsinaujinančiųjų išteklių nenaudai, pvz., taikant energijos mokesčių ir apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos derinį visoms išorės sąnaudoms (žr. EESRK nuomonę „Pastatų energinio naudingumo direktyvos peržiūra“ – Oficialiajame leidinyje dar nepaskelbta). EESRK pabrėžia, kad dėl to tik minimaliai turi ir gali padidėti vartotojų arba įmonių sąnaudos.

1.6.

Pagal naująją energetikos politiką daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama trims dalykams: decentralizacijai, skaitmeninimui ir demokratizacijai. Kad būtų galima naudoti atsinaujinančiuosius išteklius, taip pat reikia įgyvendinti decentralizuotoms elektros energijos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių struktūroms tinkantį naują rinkos modelį.

1.7.

EESRK pritaria Komisijos numatytam decentralizuotų ir pažangių rinkos struktūrų kūrimui, bet primygtinai ragina daug veiksmingiau vykdyti Komisijos raginimą, įgyvendinant Europos energetikos politiką, daugiausia dėmesio skirti vartotojams ir piliečiams. Kuriant naujas pažangias rinkos struktūras, būtų galima atskleisti pristatytą revoliucinį potencialą, kaip nurodo Komisija, pertvarkant energetikos sektorių taip, kad padidėtų socialinė ir regioninė nauda.

1.8.

EESRK palankiai vertina tai, kad gaminantis vartotojas pripažįstamas svarbiu naujosios energetikos rinkos dalyviu, – taip žengiama energetinės demokratijos link, nes stambiems ir smulkiems vartotojams ir piliečiams suteikiama daugiau galių. Pasiūlyme jiems teikiamos galimybės tam tikra prasme pažangios, bet jokiu būdu nepakankamos palyginti su esama padėtimi, pvz., kalbant apie įgyvendintiną teisę turėti prieigą prie viešojo tinklo ir (arba) elektros energijos tinklų ir jais naudotis. Todėl tam, kad būtų galima pasinaudoti tikromis socialinėmis, ekonominėmis ir regioninėmis į gaminantį vartotoją nukreiptų rinkų galimybėmis, šį pasiūlymą galima laikyti tik pirmu žingsniu ilgame kelyje.

1.9.

EESRK pabrėžia, kad svarbu skubiai diegti pažangiuosius tinklus kaip priemonę stabiliam ir saugiam tiekimui užtikrinti, sektoriui susieti energijos panaudojimą šildymui ir dujoms gaminti ir elektra varomas transporto priemones integruojant į tinklą ir mikrolygmeniu, siekiant sudaryti sąlygas sklandžiai tarpusavio prekybai, kad gaminantys vartotojai galėtų vienodomis sąlygomis visapusiškai dalyvauti elektros energijos rinkoje.

1.10.

Skaitmeninant rinką gaminantys vartotojai galimai turės galimybę dalyvauti ne tik elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamyboje, bet ir prekyboje. Todėl EESRK labai rekomenduoja suformuluoti atitinkamą pozityviąją šio dalyvavimo teisę.

1.11.

Nors konstatuojamosiose dalyse nurodoma, kokias galimybes regioninei ekonomikai gali teikti atsinaujinantieji ištekliai, įskaitant biogeninius energijos išteklius (taip pat alternatyviuosius degalus), pačiame teisės akto tekste į jas neatsižvelgiama. Trūksta atitinkamos strategijos, kuria būtų susiejami atsinaujinantieji ištekliai ir regionų ekonominė plėtra. Be to, nepripažįstama didelė miestų, savivaldybių ir regionų, taip pat MVĮ, kurios yra perėjimo prie atsinaujinančių išteklių energijos varomoji jėga, svarba.

1.12.

Dabar galima naujos energetikos politikos sąsaja su regionų vystymusi yra svarbi ne tik regionų ekonomikai. Vietos suinteresuotųjų subjektų dalyvavimas decentralizuotuose energetikos projektuose taip pat svarbus siekiant pritarimo. Tai, kam – tarptautiniam privataus kapitalo fondui ar vietos suinteresuotiesiems subjektams – priklauso vėjo parkai, galbūt nesvarbu kalbant apie klimato apsaugą arba energetinį saugumą, bet labai svarbu norint, kad vėjo parkui pritartų visuomenė.

1.13.

Energijos nepriteklius yra socialinė problema, kurią reikia spręsti vykdant socialinę politiką. Vis dėlto EESRK atkreipia dėmesį į kol kas nepanaudotą galimybę spręsti šią problemą derinant elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų šaltinių, energijos taupymą, naštos perkėlimą ir vartotojų vykdomą gamybą. Tam reikia rasti tinkamus sprendimus finansuoti pradines investicijas, pvz., socialinių fondų lėšomis arba investicinėmis priemonėmis, ir sisteminiu politiniu požiūriu įveikti kliūtis kapitalui gauti. Kiekvienas Europos pilietis ir vartotojas turėtų turėti galimybę tapti gaminančiu vartotoju.

1.14.

Pasiūlymo dėl direktyvos antraštėje nurodytas atsinaujinančiųjų išteklių „skatinimas“, bet pasiūlymo tekste nenurodyta konkrečių paramos priemonių. Vis dėlto siekiant investicijų tikrumo atitinkamai būtinos aiškios taisyklės. Todėl energetikos bendruomenėms ir gaminantiems vartotojams reikia specialiai jiems skirtos aiškios ir tikslios paramos sistemos. EESRK primygtinai ragina atnaujinti dabartines valstybės pagalbos įgyvendinimo taisykles, siekiant užtikrinti kuo didesnį teisinį tikrumą ir kartu sutelkti investicijų.

1.15.

EESRK palankiai vertina tikslą skatinti naudoti tvarius biogeninius energijos išteklius ir alternatyvų kurą, bet apgailestauja dėl to, kad šiuo atžvilgiu pasiūlymo nuostatos yra iš dalies nelanksčios, kad žaliavų ir liekanų naudojimą būtų galima pritaikyti prie vietos aplinkybių. Atsisakant netvarių biodegalų turi būti vengiama turto vertės sumažėjimo.

2.1.

EESRK nuomone, atsinaujinantieji ištekliai Europos Sąjungai gali būti naudingi keturiais pagrindiniais aspektais. Tačiau pasiūlyme dėl direktyvos Komisija nagrinėja tik du iš jų ir tam iš dalies trūksta konkretumo.

2.2.

Atsinaujinantieji ištekliai atlieka lemiamą vaidmenį siekiant, kad Europos energijos sistema taptų daugiau ar mažiau nepriklausoma nuo iškastinio kuro. Vis dėlto šiuo tikslu reikia įvykdyti dvi sąlygas:

2.3.

Derinant gamybą, naudojimą ir paklausos koregavimą, atsinaujinančiaisiais ištekliais bus iš esmės padidintas energijos tiekimo saugumas ir sumažinta priklausomybė nuo importuotos energijos. Vis dėlto šiuo tikslu reikia konkrečių paskatų. EESRK abejoja tuo, kad pakanka šiame pasiūlyme ir elektros energijos rinkos modelio pasiūlymuose nurodytų paramos priemonių. Atsižvelgiant į su atsinaujinančiųjų išteklių energija susijusią „nulį siekiančių ribinių išlaidų“ problemą, tikriausiai reikės imtis daugiau priemonių.

2.4.

Atsinaujinančiųjų išteklių sąnaudų kreivė nuolat mažėja, jie yra kaip niekad anksčiau pigūs ir dabar taip atpigo, kad juos naudojant jau dabar būtų galima gerokai pasistūmėti mažinant energijos nepritekliaus problemą. Be to, labai daug būtų galima pasiekti plėtojant vartotojų vykdomą gamybą. Remiantis Jungtinio tyrimų centro tyrimo rezultatais (JRC Scientific and policy reports – Cost Maps for Unsubsidised Photovoltaic Electricity), net 2014 m. iš saulės energijos pasigaminta elektros energija 80 % europiečių buvo pigesnė už elektros energiją iš tinklo. Tačiau Komisija dar nėra parengusi tinkamos naudojimosi šia galimybe strategijos (žr. TEN/598).

2.5.

Vis dėlto mažesnes pajamas gaunančioms gyventojų grupėms labai svarbu turėti galimybę gauti kapitalo, todėl būtina teikti tinkamą paramą. Šis socialinis aspektas nenagrinėjamas nei šioje direktyvoje, nei apskritai žiemos dokumentų rinkinyje, nors ir yra labai svarbus siekiant pasiūlymo 17 ir 21 straipsniuose nurodyto Komisijos tikslo daugiausia dėmesio įgyvendinant energetikos politiką skirti piliečiams.

2.6.

Šiuo atžvilgiu, EESRK nuomone, tikslinga išnagrinėti visus įmanomus būdus suteikti visiems piliečiams kuo geresnes sąlygas, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti energijos ekonomikos veikloje kaip lygūs rinkos dalyviai. Šiuo tikslu taip pat reikia sudaryti sąlygas skirti Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) arba kitų investicinių priemonių finansavimą specialiai mažiems ir labai mažiems įrenginiams. Jei nedideles pajamas gaunantys vartotojai galėtų gauti kapitalo decentralizuotiems atsinaujinančiųjų išteklių energijos įrenginiams, jie galėtų tapti gaminančiais vartotojais. Taikant kai kuriose valstybėse narėse, įskaitant Italiją, Nyderlandus, Belgiją (Valoniją), Lenkiją ar Slovėniją taikomą matavimo metodą, pagal kurį iš gauto energijos kiekio atimama į tinklą patiekta energija, galima teikti tiesioginį finansinį palengvinimą ir kartu mažinti energijos nepritekliaus problemą.

2.7.

Atsinaujinančiųjų išteklių energija yra regioninio pobūdžio ištekliai, kuriais dabar techniniu požiūriu potencialiai gali naudotis kiekvienas. Tai itin svarbu prastą infrastruktūrą turinčiuose regionuose, kuriuose reikia sudaryti naujas pridėtinės vertės kūrimo galimybes, todėl Komisija visiškai pagrįstai nurodo šią naudą keliose konstatuojamųjų dalių vietose.

2.8.

Tačiau norint sukurti regioninę pridėtinę vertę, reikia strateginiu požiūriu sąmoningai įtraukti vietos ir regionų suinteresuotuosius subjektus į ekonominius procesus, suteikti jiems galimybę kartu kurti šiuos procesus ir kartu dalyvauti plėtojant ekonomiką. Vienas netiesioginis poveikis būtų ne tik didesnis pritarimas būtinai infrastruktūros plėtrai, bet ir bendram jos finansavimui.

2.9.

Vis dėlto EESRK pasigenda aiškios strategijos, kaip susieti regionų vystymąsi ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos plėtojimą. Atitinkamas strategijas valstybės narės turėjo parengti priėmus seną Atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą, bet to nepadarė.

3.1.

EESRK visada palankiai vertino Komisijos pastangas, kad ES vėl taptų pasaulinio masto lydere atsinaujinančiųjų išteklių energijos srityje. Iš tikrųjų daugelio pasiūlyme dėl direktyvos pateiktų pasiūlymų kryptis yra teisinga (pavyzdžiui, paramos sistemų nuspėjamumas, įskaitant atgaline data taikomų priemonių atsisakymą). Tačiau esama pavojaus, kad trys toliau nurodyti esminiai trūkumai gali ir toliau užgožti atsinaujinančių išteklių energijos plėtojimą.

3.2.

Siūloma direktyva grindžiama 2014 m. spalio mėn. Europos Vadovų Tarybos nustatytais tikslais; joje ankstesnysis tikslas, pagal kurį galutinės energijos suvartojimas iki 2020 m. turėtų sudaryti 20 %, padidintas iki 27 % iki 2030 m., t. y. mažiau nei vieną procentinį punktą per metus. Jei direktyva nebūtų peržiūrima, 2030 m. ES pasiektų apie 24,7 % dalį, taigi, norima papildomai sukurti 2,3 %

3.3.

Tačiau šis lėtas padidinimas gali reikšti, kad, siekiant įgyvendinti Energetikos veiksmų plano iki 2050 m. (COM(2011) 885 final) tikslus, 2030–2050 m. reikėtų labai padidinti energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių dalį. Tam būtinoms priemonėms gali prireikti papildomų ekonominių išlaidų. Bet kokiu atveju reikėtų atidžiai stebėti atsinaujinančių išteklių plėtojimą, kad būtų galima kiek galima anksčiau ir kuo mažesne kaina imtis taisomųjų priemonių.

3.4.

Pasiūlymo dėl direktyvos (SWD(2016) 418 final) poveikio vertinime daroma išvada, kad stabilioje teisinėje sistemoje paramos priemonių tikriausiai reikės bent iki 2030 m. Todėl EESRK mano, kad šiame pasiūlyme dėl direktyvos reikėtų apibrėžti visiškai aiškias paramos priemones, kurias būtų galima greitai ir veiksmingai įgyvendinti. Tačiau Komitetas jų pasigenda.

3.5.

Paramos mechanizmus turi įgyvendinti valstybės narės, laikydamosi ES taisyklių dėl valstybės pagalbos. Tačiau pagal esamas ES taisykles dėl valstybės pagalbos nustatomi labai dideli apribojimai – tai reikėtų kuo skubiau pakeisti.

3.6.

Nes taikant šiuo metu galiojančias ES valstybės pagalbos taisykles, be kita ko, labai apribotos ankstesnės veiksmingos paramos priemonės, pvz., pirmenybinis atidavimas į tinklą ir supirkimo tarifai, kuriomis labai intensyviai naudojosi smulkieji ir naujieji rinkos dalyviai. Naujos priemonės, pavyzdžiui, konkursai gaminantiems vartotojams, energiją gaminantiems vartotojams ir kitiems rinkos dalyviams yra praktiškai neįveikiama kliūtis.

3.7.

Pasiūlyme nustatytos paramos priemonės daugiausia susijusios su rinkos struktūra ir keliomis bendrosiomis nuostatomis dėl valstybės pagalbos taisykles atitinkančių stabilių paramos priemonių poreikio. Vien to nepakaks. EESRK mano, jog būtina: a) skubiai peržiūrėti Valstybės pagalbos bendrosios išimties reglamentą ((EB) Nr. 800/2008) ir b) dabartines 2014–2020 m. valstybės pagalbos aplinkos apsaugos srityje gaires, siekiant užtikrinti suderinamumą su šio pasiūlymo tikslais, pirmiausia susijusiais su gaminančių vartotojų ir MVĮ poreikiais.

3.8.

Todėl siekiant visapusiško aiškumo reikia, pavyzdžiui, išplėsti nukrypti leidžiančias nuostatas mažiems projektams (Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairių 125 ir 127 punktai) ir įtvirtinti atitinkamas vertes Atsinaujinančių išteklių energijos direktyvoje.

3.9.

EESRK abejoja kvotų, taikomų prieigai prie paramos schemų kitose valstybėse narėse, nustatymo veiksmingumu, visų pirma atsižvelgdamas į tikslą skatinti decentralizuotą atsinaujinančių išteklių energijos gamybą ir regionų ekonomikos vystymąsi.

3.10.

Viso žiemos dokumentų rinkinio žinia labai aiški: Europos Komisija nori, kad nuo šiol arba kuo skubiau atsinaujinantieji ištekliai taptų rinkos dalimi. Toks požiūris iš esmės yra sveikintinas, tačiau problemiškas, kol neištaisyti du esami pagrindiniai rinkos iškraipymai. Pirma, vis dar a) tiesiogiai subsidijuojamos iškastinį kurą deginančios elektrinės; be to, b) vis dar visiškai netinkamai internalizuojamos išorės sąnaudos. Todėl iškastinį kurą deginančiose elektrinėse pagaminamai elektros energijai ir kitoms iš iškastinių išteklių gaunamos energijos formoms sistemingai teikiama pirmenybė atsinaujinančiųjų išteklių energijos, dėl kurios nesusidaro visai – arba susidaro tik labai nedaug – išorinių sąnaudų, atžvilgiu. Tarptautinio valiutos fondo projektų subsidijos nešvariai energijai sudaro 5,3 trln. USD per metus; ES suma siekia 330 mlrd. USD per metus.

3.11.

Nors šie atsinaujinančiųjų išteklių energijai nepalankūs rinkos iškraipymai puikiai žinomi daugelį metų ir nors šias nevienodas sąlygas žadėta panaikinti, kol kas padaryta labai nedaug; tai yra didžiausias šalintinas trūkumas, kuris kliudo plėtoti atsinaujinančių išteklių energiją.

3.12.

Keista, tačiau neseniai kritikuoti rinkos iškraipymai, tariamai atsiradę dėl atsinaujinančiųjų išteklių energijai teiktos paramos. Tai nėra tikslu, nes remti atsinaujinančiųjų išteklių energiją vis dar reikia daugiausia dėl to, kad subsidijuojama įprastinė energijos gamyba. Kitaip tariant, jei būtų buvusios panaikintos subsidijos energijos gamybai iškastinį kurą deginančiose elektrinėse ir sukurtos tikrai vienodos sąlygos, daugumos atsinaujinančiųjų išteklių energijai teiktos paramos būtų neprireikę. EESRK pakartoja savo poziciją, be kita ko, rinkos ekonomikos priemonėmis sukurti vienodas sąlygas, kurios mažintų rinkos iškraipymus ir nebedarytų neigiamo poveikio atsinaujinančių išteklių energijai (žr. EESRK nuomonę „Pastatų energinio naudingumo direktyvos peržiūra“).

3.13.

Senoji energijos pramonė pasižymi palyginti negausiais didelio pajėgumo gamybos įrenginiais, o atsinaujinančiųjų išteklių energija kuriamai energijos sistemai būdingi veikiau mažesni, decentralizuoti pajėgumai.

3.14.

EESRK jau yra išreiškęs savo nuomonę dėl galimų naujų prekybos elektros energija organizavimo decentralizuotose sistemose koncepcijų, įskaitant korinį metodą (2). Šios koncepcijos grindžiamos principu, kad smulkieji rinkos dalyviai taip pat turėtų galėti bendrauti vienas su kitu tiesiogiai ir prekiauti energija. Todėl tai ne tik gamybos galimybių gerinimo, bet ir dalyvavimo prekyboje klausimas.

3.15.

Galėdama sudaryti šiuos tarpusavio sandorius, didelė visuomenės dalis galėtų ne tik gaminti energiją ir vartoti pasigamintą energiją, bet ir aktyviai valdyti mažesnius ir regioninio lygmens energijos įrenginius. Taigi būtų atveriamos visiškai naujos pridėtinės vertės kūrimo galimybės. Tai pasakytina apie sektoriaus susiejimą, nes daugeliu atveju šildymas ir judumui naudojama energija dažnai yra mažuose įrenginiuose gaminamos ir vartojamos vietos prekės.

3.16.

EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu dėl administracinių kliūčių ir bendrosios reguliavimo stokos tarpusavio sandoriai daugelyje valstybių narių neįmanomi. Šiuo pasiūlymu dėl direktyvos ir pasiūlymu dėl rinkos modelio šią padėtį stengiamasi pakeisti, tačiau EESRK abiejuose pasiūlymuose įžvelgia didelių trūkumų.

3.17.

Elektros energijos rinkose sudarius sąlygas vykdyti tarpusavio sandorius visoje Europos Sąjungoje, būtų lengviau atskleisti didžiulį socialinį ir ekonominį atsinaujinančiųjų išteklių potencialą. To nepaisydama ir tuo pačiu neatsižvelgdama į tokias labai praktines kliūtis kaip ribinės vertės energijos prekybos srityje, Komisija praleidžia puikią galimybę, kuria naudojantis būtų labai pagerinta Europos piliečių, stambių ir smulkių gaminančių vartotojų ir MVĮ padėtis elektros energijos rinkoje, stambesniems subjektams būtų sudaromos sąlygos eksportuoti energijos sprendimus į ne Europos rinkas ir apskritai padidinti visuomenės pritarimą energetikos pertvarkai.

4.1.

Komitetas pakartoja savo kritiką (3) dėl to, kad naujojoje direktyvoje, kitaip nei 2009 m. direktyvoje, nebenustatoma privalomų nacionalinių rodiklių. Jis vis dar abejoja, ar pagal numatytą valdymo procesą galima paskatinti tapti aktyvesnėmis tas valstybes nares, kurios priešinasi privalomiems nacionaliniams rodikliams. Į pasiūlymą neįtraukta nuostatų dėl konkrečios priemonės, kuri būtų taikoma, jei nebūtų pasiektas 27 % rodiklis (žr. EESRK nuomonę „Energetikos sąjungos valdymas“). Kita vertus, EESRK pripažįsta pasiūlymo 3 straipsnyje nustatytą bendrą atsakomybę, nes pagal pasiūlytą valdymo reglamentą finansinės sankcijos taikomos, jei šie rodikliai bendrai nepasiekiami nacionaliniuose energetikos ir klimato srities veiksmų planuose. Tačiau lieka neaišku, kaip tai turėtų vykti.

4.2.

EESRK nuomone, Komisija nepakankamai įvertina aktyvaus vietos ir regionų suinteresuotųjų subjektų dalyavimo svarbą tiek siekiant pritarimo pradėtai įgyvendinti politikai, tiek regionų ekonominėms pasekmėms. Jei plėtojant būtiną gamybos ir paskirstymo infrastruktūrą nuosekliai bus teikiamas dėmesys decentralizuotiems veiklos modeliams, vien prognozuojamas padidėjęs elektromobilumas atsivers naujos didžiulės regioninės ekonomikos galimybės (4).

4.3.

Kartu taip pat būtų toliau siekiama tikslo, kad mokesčių mokėtojai ir vartotojai atsinaujinančiaisiais ištekliais galėtų naudotis kuo pigiau. Vis dėlto tai turi būti grindžiama ne vien elektros energijos kainomis, bet bendrąja nacionaline ir regionine ekonomikos perspektyva. Pavyzdžiui, reikėtų atsižvelgti į naujų darbo vietų regionuose aspektą (žr. 49 konstatuojamąją dalį). Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad iki šiol daugelis valstybių narių buvo linkusios a) nustatyti nereikalingas ir nepagrįstas kliūtis vietoje gaminamai ir vartojamai energijai ir b) visiškai nepaisyti regioninių aspektų.

4.4.

Be to, valstybių narių taisyklėse dažniausiai neatsižvelgiama į tinklų ir sistemų sąnaudas. EESRK yra įsitikinęs, kad, taikant decentralizuotus sprendimus, galiausiai galima sumažinti tinklų ir sistemų sąnaudas, ir šiuo atžvilgiu pritaria šiam 52 konstatuojamojoje dalyje išdėstytam požiūriui.

4.5.

Ši konstatuojamoji dalis perimta iš Direktyvos 2009/28/EB, bet dėl jos valstybės narės pastaraisiais metais neparengė atitinkamų konkrečių regioninių strategijų. EESRK pastebėjo (EESRK tyrimas dėl pilietinės visuomenės vaidmens įgyvendinant ES atsinaujinančiųjų išteklių energijos direktyvą „Pakeisti energetikos ateitį. Pilietinė visuomenė – pagrindinė atsinaujinančiosios energijos gamintoja), kad daugelio valstybių narių taisyklėse ir paramos programose neminimi vietos ir regioniniai aspektai ir kad daugelis nacionalinių Vyriausybių ir administravimo institucijų tai pateisina netgi cituodamos Europos teisės aktus. Todėl šiuo atžvilgiu reikia daugiau konkretumo. Nors kuriamos formalios decentralizavimo ir regionų vystymosi sąlygos, į pasiūlymą neįtrauktas įpareigojimas įgyvendinti šiuo atžvilgiu darnią strategiją. EESRK nuomone, teisės aktas, kuriame nurodomi principai, bet nenustatoma pakankamos teisinės paramos, nėra veiksmingas.

4.6.

Siekdama toliau patikslinti 49 konstatuojamąją dalį, Europos Komisija teisiniame tekste turėtų konkrečiai nurodyti, ką reiškia direktyvos teiginys „todėl Komisija ir valstybės narės turėtų pritarti nacionalinėms ir regioninėms šių sričių plėtros priemonėms […] ir skatinti naudoti šios srities struktūrinių sanglaudos politikos fondų lėšas“. Taip pat vis dar neaišku, ką tiksliai norėta pasakyti direktyvos 50 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad „reikia atsižvelgti į palankų poveikį regionų ir vietos plėtros galimybėms, eksporto perspektyvoms, socialinei sanglaudai ir užimtumui, ypač MVĮ ir nepriklausomų energijos gamintojų atžvilgiu“. Galiausiai EESRK palankiai vertina tai, kad 52 konstatuojamojoje dalyje („[…] sudaryti sąlygas decentralizuotos gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių energijos technologijas plėtoti vienodomis sąlygomis ir be kliūčių finansuoti investicijas į infrastruktūrą“) įvertinami decentralizuoti metodai, bet labai reikia išsamesnio ir konkretesnio paaiškinimo.

4.7.

Teigiamas pokytis yra tas, kad bent jau iš dalies apibrėžiamos sąvokos „centralizuotas šilumos tiekimas“, „iš atsinaujinančių išteklių pasigamintos elektros energijos vartotojas“, „iš atsinaujinančių išteklių pasigamintos elektros energijos vartojimas“, „MVĮ“ ir „bendruomenės energija“ (21 straipsnyje) ir kartu jos pripažįstamos kaip energetikos politikai ir reguliavimui svarbios teisinės sąvokos. Praeityje sąvokų aiškumo trūkumas lėmė didelį investavimo sąlygų neapibrėžtumą. Tačiau susiduriama su dviem problemomis. Viena vertus, vis dar trūksta aiškios gaminančio vartotojo apibrėžties ir pasiūlytos sąvokos žiemos dokumentų rinkinyje vartojamos ne visada nuosekliai. Kita vertus, direktyvos teisinis turinys nėra tinkamas faktiniam šių koncepcijų įgyvendinimui. Šių taisyklių plėtojimas priklauso nuo veiksmingo jų įgyvendinimo. EESRK apgailestauja dėl to, kad Komisija nesiūlo aiškių jų įgyvendinimo gairių.

4.8.

Iš atsinaujinančiųjų išteklių pasigamintos energijos vartotojų atžvilgiu:

EESRK palankiai vertina 2 dalyje pateiktą pasiūlymą reguliuoti tiekimą į pavienius pastatus, nes taip būtų panaikinta didelė daugybę metų egzistavusi neteisybė.

4.9.

Dėl administracinių reikalavimų ir leidimų EESRK pažymi, kad 15 ir 16 straipsniuose pasiūlytas ketinimas iš esmės tinkamas, bet dėl pasiūlyto teksto kyla įvairių problemų. Pirmiausia pernelyg neapibrėžta 15 straipsnio 1 dalies d punkte vartojama sąvoka „decentralizuoti prietaisai“ – ją reikia apibrėžti. Antra, valstybėms narėms paprastai nepavyksta pasiekti tikslo sudaryti bendruomenės energijai tokias sąlygas, kokios taikomos stambiesiems rinkos dalyviams. Tai dažnai susiję su tuo, kaip jos aiškina valstybės pagalbos taisykles. Todėl šių vienodų sąlygų sudaryti nepavyks, kol nebus paaiškintos su mažais projektais, pasigamintos energijos vartojimu ir vartotojų vykdoma gamyba susijusios taisyklės. Komisija šiuo klausimu turi skubiai imtis veiksmų. Trečia, 15 ir 16 straipsniuose pateikti pasiūlymai susiję tik su gamyba. Kad rinkos dalyviai, pvz., energetikos bendruomenės, galėtų visapusiškai dalyvauti rinkoje ir pirmiausia galėtų vykdyti tarpusavio sandorius, jiems reikia paprastesnių elektros energijos saugojimo, prekyba ja ir pasigamintos energijos vartojimo procedūrų.

4.10.

Dėl kilmės garantijų pažymėtina, kad pasiūlymo 19 straipsnyje nepakankamai atsižvelgiama į esamus rinkos trūkumus. Nors pasiūlymu norima suteikti vartotojams pasirinkimo galimybę ir taip paskatinti atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumų plėtojimą, pagal dabartinius ES aktus galima teikti klaidinamus žaliosios elektros energijos pasiūlymus. Dangstydamiesi kilmės nuorodomis, tiekėjai gali kurti įspūdį, kad jų energija yra žalioji, bet ir toliau gaminti, pirkti ir parduoti neatsinaujinančiųjų išteklių energiją. Būsimuose ES teisės aktuose nacionalinės reguliavimo institucijos turėtų būti įpareigojamos nustatyti privalomus reikalavimus visiems žaliosios elektros energijos tarifus siūlantiems rinkos dalyviams. Tiekėjai turėtų pagrįsti papildomą šių tarifų naudą aplinkai. O štai dėl Komisijos pasiūlymo galėtų padidėti vartotojų sumaištis ir pernelyg padaugėti kilmės nuorodų. Be to, gaminančių vartotojų bendruomenės, tiesiogiai parduodančioms savo energiją, turi būti atleistos nuo prievolės įrodyti energijos kilmę, nes gaminančių vartotojų vartojamos energijos kilmė yra aiški.

4.11.

EESRK mano, kad pasiūlyme išdėstytas požiūris į biodegalus yra pernelyg griežtas. Atsižvelgiant į tikslą nepakenkti maisto produktų gamybai, taip pat svarbu leisti optimaliai naudoti turimus išteklius. Todėl EESRK toliau laikosi savo požiūrio, kad reikėtų plėtoti tuos biodegalus, kurie gaminami ne iš žemės ūkio produktų ar maisto produktų gamybai kenkiančio žemės naudojimo, bet iš kitų išteklių, pavyzdžiui, liekamųjų produktų, šalutinių produktų ir atliekų (įskaitant miškininkystės) (žr. EESRK nuomonę „Transporto priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimas“) (5). EESRK taip pat pabrėžia, kad reikėtų įgyvendinti bet kokias laipsniško panaikinimo priemones siekiant išvengti turto vertės sumažėjimo.

4.12.

Savo 2013 m. balandžio 17 d. nuomonėje „Netiesioginis žemės paskirties keitimas. Biodegalai“ (6) EESRK klausė, kokia galėtų būti kiekybinė pažangiųjų degalų dalis ir kiek ji kainuotų. Į šiuos klausimus dar neatsakyta.

4.13.

Jis taip pat nurodė, kad didinant aliejinių augalų auginimą ir naudojimą užsiimant itin tvaria žemės ūkio veikla (t. y. auginant mišriąsias kultūras) būtų galima atverti labai naudingas jų panaudojimo galimybes, pvz., žemės ūkio ir miškininkystės mašinoms varyti. Vis dėlto tai dar viena sritis, kurioje Komisija, atrodo, dar neturi aiškios strategijos; pasiūlymu dėl direktyvos ši problema neišsprendžiama.

4.14.

EESRK mano, kad svarbu galėti išlaikyti su biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuru, pagamintu iš maisto arba maistinių pasėlių, kiekio mažinimu susijusį lankstumą, jei jie atitinka pasiūlymo 27 straipsnyje nustatytus tvarumo kriterijus.

4.15.

EESRK tvirtai remia 26 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus dėl tvarios miškininkystės užtikrinimo. Jis rekomenduoja 2 straipsnio jj) punkte pateiktą sąvoką „kirtimo leidimas“ pakeisti taip, kad ji apimtų visus teisėtų leidimų imti miško biomasę tipus.

4.16.

Direktyvoje nustatytomis alternatyvių degalų kvotomis neatsižvelgiama į didžiulį su elektromobilumu susijusį augimo potencialą. Elektros energijos gamybos sektoriuje sparčiai didėjant atsinaujinančiųjų išteklių energijos daliai, taip pat būtinai reikia elektromobilumo, nes jis užtikrina lankstumą ir, jei būtų tinkamai įgyvendinamas strateginiu požiūriu, galėtų atlikti svarbų vaidmenį kuriant pasigamintos energijos vartojimo struktūras.

4.17.

Be alternatyviems degalams taikomų kvotų, be kita ko, dėl pramonės ir regioninės politikos priežasčių ir siekiant panaikinti Europos energetinę priklausomybę, būtų galima nustatyti, kad elektromobilumo, kuriam naudojama iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminta elektros energija, dalis iki 2030 m. turėtų siekti 10–20 % Kad biodegalų naudojimas transporto sektoriuje nebūtų pernelyg apribojamas, taip pat svarbu 27 straipsnyje nustatytus su didžiausia suvartotos galutinės energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių dalimi susijusius tvarumo kriterijus taikyti ir transporto sektoriui.

4.18.

23 straipsnyje pateikto pasiūlymo šildymui ir vėsinimui tiekiamos atsinaujinančiųjų išteklių energijos dalį kasmet padidinti bent 1 procentiniu punktu nepakanka: norint pasiekti klimato srities tikslus, reikės nustatyti daug aukštesnius rodiklius.

4.19.

20 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas įvertinti, ar, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas atsinaujinančiųjų išteklių dujų integravimui, reikia išplėsti egzistuojančią dujų tinklo infrastruktūrą, yra prasmingas, bet reikia turėti omenyje, kad dujos taip pat yra ribotas iškastinis kuras. Šiuo atžvilgiu nurodoma nuomonė „Dujų tiekimo saugumas“ (7). Nustatant vertinimo kriterijus būtina užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama į sektoriaus integravimo aspektą.

4.20.

Komitetas palankiai vertina 20 straipsnio 3 dalyje ir 24 straipsnyje pateiktą pasiūlymą stiprinti centralizuoto šildymo koncepcijas, nes jie yra svarbūs sektoriaus integravimo plėtojimo metodai, kuriais sprendžiama energetinio nepritekliaus problema ir skatinama regioninė ekonomika. Vis dėlto EESRK pažymi, kad pagal dabartinius ES teisės aktus integruoti centriniai ir regioniniai sprendimai dažnai yra nesėkmingi dėl nacionalinių taisyklių.