15.1.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 13/183

Pranešėjas:

Luca JAHIER

Bendrapranešėjis:

José Isaías RODRÍGUEZ GARCÍA-CARO

1.1.

Šios nuomonės projektas parengtas Europos Parlamento prašymu, atsižvelgiant į du Konstitucinių reikalų komiteto pranešimus: Europos Sąjungos veikimo gerinimas remiantis Lisabonos sutarties potencialu (pranešėjai M. Bresso ir E. Brok) ir Galimi Europos Sąjungos dabartinės institucinės sąrangos pokyčiai ir pertvarkymai (pranešėjas G. Verhofstadt).

1.2.

EESRK teigiamai vertina šią Europos Parlamento iniciatyvą. Tikimasi, kad Europos Parlamentas iš esmės prisidės prie iš naujo prasidėjusių diskusijų dėl Europos Sąjungos ateities. EESRK jau priėmė keletą nuomonių šia tema ir yra įsipareigojęs toliau prisidėti prie Europos Parlamento tolesnio darbo.

1.3.

EESRK yra Europos lygmens institucinis organizuotos pilietinės visuomenės (1) atstovas, o jo nariai „eidami savo pareigas, jie yra visiškai nepriklausomi ir veikia Sąjungos bendro intereso labui“  (2). EESRK kaip Europos institucijų patariamasis organas nuo pat veiklos pradžios užtikrina veiksmingą, įvairiapusišką ir nuoseklų organizuotai atstovaujamos Europos pilietinės visuomenės dalyvavimą formuojant ES politiką ir priimant sprendimus. Todėl padėdamas užtikrinti, kad sprendimai būtų priimami kaip galima atviriau bei kaip galima arčiau piliečių (3), EESRK prisideda įgyvendinant subsidiarumo ir proporcingumo principus, kurie reguliuoja Sąjungos kompetencijų įgyvendinimą (4).

2.1.

Praėjus beveik šešeriems metams po Lisabonos sutarties įsigaliojimo, Europos Parlamentas iškėlė klausimą, ar Europos Sąjunga gali įveikti jai kylančius iššūkius, išnaudodama dabartines Lisabonos sutarties nuostatas, ir (arba) gal reikėtų peržiūrėti tam tikras politikos sritis ir dabartinę Europos Sąjungos institucinę sąrangą?

2.2.

2008 m. kilusi krizė atskleidė esminius euro zonos struktūros ir ES institucinės sąrangos trūkumus, kurie paskatino imtis skubių veiksmų prisitaikyti ir ieškoti naujų sprendimo būdų. Šie pokyčiai atskleidė Europos institucijų atsparumą ir jų gebėjimą įveikti visos euro zonos žlugimo grėsmę. Be to, galiausiai buvo įdiegta solidarumo ir pagalbos sistema - vienintelė tokia ES istorijoje. Vis dėlto ES reikia atkurti pakankamą augimo lygį, kad pagerėtų aplinka įmonėms ir būtų išsaugotos darbo vietos, būtų sumažintas nedarbas, socialinė nelygybė ir valstybių narių ir regionų vystymosi skirtumai. Iki šiol augimą remiančių priemonių nepakako šiems tikslams pasiekti.

2.3.

Tačiau sprendžiant ekonomikos problemas, buvo parengta daugybė skubių ekonominių ir fiskalinių iniciatyvų, skirtų giliai finansų ir ekonomikos krizei įveikti. Šios priemonės sukėlė rimtą susirūpinimą dėl demokratinės atskaitomybės ir jų socialinio poveikio, į kurį nebuvo tinkamai atsižvelgta. Reakcija į krizę pirmiausia sukėlė susirūpinimą dėl Europos sprendimų priėmimo proceso skaidrumo, atskaitomybės ir tvarumo, nes, inter alia, buvo vėl grįžta prie tarpvyriausybine tvarka priimamų sprendimų.

2.4.

Per krizę dauguma ES valstybių narių ėmėsi pasirašinėti tarpvyriausybines sutartis, t. y. teisinius dokumentus, kurie sudaromi nesivadovaujant ES Sutartyse nustatytomis procedūromis. Tai yra Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje (SSKV) ir Europos stabilumo mechanizmo steigimo sutartis (ESM sutartis). Šios sutartys buvo priimtos be svarbesnių skaidrių ir viešų diskusijų. Tokį tarpvyriausybinį požiūrį, kurio laikėsi Europos Vadovų Taryba, galima paaiškinti krizės finansiniu matmeniu ir būtinybe greitai įgyvendinti svarbias priemones krizei įveikti. Dėl šios priežasties gali kilti kolizija tarp šių sutarčių tarpvyriausybinio pobūdžio ir ES „teisinės valstybės“ principo.

2.5.

Šiandien ES priversta kovoti su didėjančiu susiskaidymu, nesantaiką kurstančia ekonomine, socialine ir politine krize, kurią gilina augantis žmonių nepasitenkinimas, galiausiai virstantis vis didesniais prieštaravimais. Šiandieninėje Europoje atgijo išankstinės nuostatos, tautiniai stereotipai ir didėja susiskaldymas tarp žmonių ir šalių, todėl vis aktyvesni tampa populistai ir prieš Europą nukreipti judėjimai. Todėl būtina kuo skubiau propaguoti tai, kas Europos žmones vienija, o ne skiria. Tai bus ilgas procesas, kuris turėtų būti pradėtas nedelsiant.

2.6.

Tokioje Europoje piliečiai menkai pasitiki Europos institucijomis ir įprastinė demokratinė politika yra atidžiai stebima. Iš esmės tai atsispindi nacionaliniu lygmeniu, kaip matyti iš neseniai vykusių rinkimų rezultatų. Tačiau šių pokyčių poveikis labai juntamas ir Europos lygmeniu. Per 2014 m. rinkimus į Europos Parlamentą apytiksliai vieną ketvirtadalį visų vietų laimėjo partijų, kurios buvo skeptiškai nusiteikusios Europos projekto ar kai kurių ES politikos sričių atžvilgiu, kandidatai. Nepaisant pačių valstybių atsakomybės už krizę, piliečiai linkę manyti, kad už socialines ir ekonomines problemas yra atsakinga „Europa“ arba kad ES institucijos nepakankamai stengiasi pagerinti jų kasdienį gyvenimą. Nepaisant to, vis dar yra dauguma balsavusiųjų, kurie pritaria tolesnei Europos integracijai.

2.7.

Pavojus, kad Jungtinė Karalystė išstos iš Europos Sąjungos referendumo keliu 2017 m. ar dar anksčiau ir besitęsianti nestabili Graikijos padėtis aiškiai rodo, kad ES atsidūrė politinėje kryžkelėje. Iš tiesų, galima teigti, kad Europa neberanda savo kelio į didesnę Europos integraciją ir kad kyla rimtų abejonių dėl jos dabartinės ir būsimos raidos bei tapatybės. Praeityje Europos integracijos variklis buvo vizija (taika, susitaikymas, klestėjimas ir pan.), o šiandien ES „reaguoja“ į grėsmes ir iššūkius, o ne skatina procesą.

2.8.

Priešingai nei pareiškė H. Van Rompuy, buvęs Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, šiandien ES reikia stengtis rasti tinkamą pusiausvyrą tarp Europos, „sugebančios“ atverti naujas galimybes, ir „besirūpinančios“ Europos, galinčios remti savo piliečius (5). Konkrečiai ši, nauju požiūriu į dalyvavimą pagrįsta sinergija padės Europos piliečiams, o vėliau ir politikams, susigrąžinti pasitikėjimą Europos projektu, kaip numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos preambulėje.

2.9.

Prie ES vidaus problemų reikia pridėti gausėjančius esminius išorės iššūkius. Tai didėjanti baimė bei nesaugumo jausmas dėl terorizmo, nesiliaujanti migracija, energijos tiekimo užtikrinimas ir teritorinė sanglauda, taip pat augantis nestabilumas prie ES rytinių ir pietinių sienų.

2.10.

Šiomis itin sudėtingomis aplinkybėmis būtina skubiai vėl pradėti diskusijas apie tinkamą ES veikimą ir Sutarčių vaidmenį šiame procese. Dabar palankus momentas išnagrinėti, kaip užtikrinti didesnę naudą Europos piliečiams ir pritaikyti bei sustiprinti dabartinę institucinę sąrangą.

2.11.

Vienodai svarbu ir būtina atkurti pasitikėjimą, šiuo tikslu daugiausia dėmesio skiriant aiškiam piliečių informavimui apie ES privalumus ir išklausant šiuos piliečius ir atstovaujamąsias pilietinės visuomenės organizacijas. Vyrauja įsitikinimas, kad ES nepavyko nei sėkmingai suformuluoti, nei įgyvendinti tvarių, įtraukių ir subalansuotų strategijų, kuriose daugiausia dėmesio skiriama investavimui ir augimui bei nelygybės sumažinimui. Be to, ES nepavyko savo piliečiams užtikrinti konkrečių rezultatų, už kuriuos iš dalies atsakingos valstybės narės. Galutinis rezultatas rodo, kad piliečiai vis mažiau pasitiki ES, jaučia, kad ES institucijos nepagrįstai kišasi sprendžiant vietos reikalus, be to, pateikiama vis daugiau klaidingos informacijos. Susigrąžinti pasitikėjimą ES yra ypač svarbu. ES vyksta lemiami pokyčiai ir jos piliečių pritarimas bus itin svarbus siekiant pažangos šioje srityje.

3.1.

Be abejonės, dabartinėse Europos Sutartyse glūdi daugybė neišnaudotų galimybių, kurias būtų galima pasitelkti tobulinant politiką ir taip stiprinti ES iš vidaus ir iš išorės. Tiek aiškinantis gilesnių politinių veiksmų galimybes, tiek gerinant politikos įgyvendinimą visada galima pasinaudoti daugybe politinių sričių ir techninių priemonių. Tai turėtų būti dabartinis Europos Sąjungos ir jos institucinės struktūros tikslas.

3.2.

Nepaisant būtinybės peržiūrėti tam tikrus veikiančios Europos Sąjungos institucinės sistemos elementus, atliekant konkrečius Sutarčių pakeitimus, būtina atsižvelgti į tai, kad tokių pakeitimų sąlygos šiandien nėra tenkinamos. Todėl EESRK Sutarčių pakeitimus ir korekcijas aptars tada, kai bus tinkama.

3.3.

Tobulinant dabartinių Sutarčių įgyvendinimą, siekiant susigrąžinti piliečių pasitikėjimą ES yra būtinybė užtikrinti visų ES politikos krypčių ir veiksmų suderinimą bei nuoseklumą, kaip nustatyta SESV 7 straipsnyje. Tai reikštų, kad turi būti rasta teritorinės sanglaudos ir Sutarčių ekonominių ir socialinių aspektų pusiausvyra. Pirmiausia, reikėtų išsamiai taikyti ES sutarties 3 straipsnį, kuriame, inter alia, nustatyta, kad ES turi būti pagrįsta „<…> didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga <…>, (kuri) skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą“.

3.4.

Kiti pavyzdžiai, iš kurių matyti, kaip iki galo neišnaudojamos galiojančios Sutarčių nuostatos, apima penkias SESV horizontaliąsias sąlygas, visų pirma susijusias su vyrų ir moterų lygybės diegimu (8 straipsnis), didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu ir kova su socialine atskirtimi (9 straipsnis), kova su diskriminacija (10 straipsnis), aplinkos apsauga (11 straipsnis) ir vartotojų apsauga (12 straipsnis). Šios sąlygos turėtų būti taikomos ateityje, siekiant paskatinti didesnę Europos politikos krypčių sąveiką ir didesnę atskaitomybę ES piliečiams.

3.5.

Be to, yra daugybė politikos sričių, kuriomis nebuvo pakankamai naudojamasi. Pagrindinė 28 valstybių narių integracijos priemonė - vidaus rinka  (6). Ją turėtų papildyti didėjanti integracija, kuri skatintų augimą, konkurencingumą, užimtumą ir teiktų naudos visiems ES piliečiams bei regionams. Todėl būtina įgyvendinti esmines ES iniciatyvas, visų pirma produktų rinkose, energijos, transporto, paslaugų, darbo rinkos, viešųjų pirkimų, intelektinės nuosavybės ir skaitmeninės ekonomikos srityse. Be to, nacionalinės reformos turėtų būti skaidriau vykdomos mokesčių srityje, jomis turėtų būti sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos mokesčių srityje klausimas ir jos turėtų būti papildomos platesniu ES politikos veiksmų spektru (7).

3.6.

Europos politika turėtų būti sustiprinta dviejose pagrindinėse sektorių grupėse: energetikos sąjungos ir bendrosios skaitmeninės rinkos. Dėl bendrosios skaitmeninės rinkos EESRK rengia specialią nuomonę, todėl šioje nuomonėje ji nebus išsamiai aptariama.

3.7.

Taikydama dabartines SESV 194 straipsnio nuostatas ir stengdamasi sukurti energetikos sąjungą, ES galėtų pašalinti pavojų, kad energijos tiekimas galėtų būti nutrauktas dėl išorės veiksnių. EESRK nuolat skatino užtikrinti „daugiau Europos“ energetikos politikoje ir ragino laikytis solidarumo, kuris taptų Europos energetikos politikos kūrimo varikliu. 194 straipsnis leistų sukurti veiksmingą ir skaidrią energetikos sąjungos valdymo sistemą, kuri paverstų ES energetikos politiką veiksmingesne, padėtų sumažinti sąnaudas, teiktų naudos piliečiams ir padidintų ES prestižą jos tarptautinių partnerių akyse. Įgyvendinant šį procesą svarbu skatinti atsinaujinančios energijos naudojimą ir teikti paramą verslui, pasirinkusiam kitą energijos rūšį.

3.8.

Be to, realią pažangą, paskatinančią integracinį augimą, konkurencingumą, užimtumą ir naudą visiems ES piliečiams ir regionams, būtų galima pasiekti pasinaudojus laikotarpio vidurio strategijos „Europa 2020“ peržiūra. Todėl reformos turėtų būti nukreiptos į ES investicijas, siekiant padidinti konkurencingumą inovacijų, užimtumo, efektyvaus išteklių naudojimo, tvarios reindustrializacijos, didesnio darbo vietų skaičiaus ir tinkamų darbo vietų, lygybės darbo rinkoje, socialinės ir regioninės sanglaudos, įtraukties ir gerai veikiančios vidaus rinkos srityse. EESRK pažymi, kad ES reikia ne tiek visiškai naujos strategijos, kiek daug veiksmingesnės strategijos „Europa 2020“ (8), įskaitant vis didesnį Europos semestro struktūros veiksmingumą, geresnę pusiausvyrą ir demokratiškumą.

3.9.

Indėlį siekiant masto ekonomijos ir ES politinių tikslų realizavimo galima būti pasiekti pertvarkant ES nuosavų išteklių sistemą, supaprastinant dabartinę įnašų ir išmokų valstybėms narėms sistemą, pristatant naują nuosavų išteklių sistemą ir pertvarkant korekcijų sistemą. Perėjimas prie nuosavų išteklių reikštų, kad pradinis Romos sutarties 201 straipsnis, dabar SESV 311 straipsnis, būtų pirmą kartą tinkamai ir visiškai įgyvendintas. EESRK mano, kad labai svarbu, jog nuosavų išteklių sistema atitiktų įvairius kriterijus. Šiems kriterijams reikėtų priskirti sąžiningumą, veiksmingumą, stabilumą, skaidrumą, paprastumą, atskaitomybę, biudžeto drausmę, orientaciją į Europos pridėtinę vertę, subsidiarumą ir fiskalinį suverenitetą. Todėl siūloma pasinaudoti ES biudžeto laikotarpio vidurio peržiūra ir priimti atitinkamus M. Monti aukšto lygio grupės pasiūlymus. Pagrindinis tikslas turi būti sustiprinti ES biudžeto autonomiją, kad jis galėtų būti panaudotas nacionaliniams biudžetams atsverti ir juos visapusiškiau papildyti. Taip bus tiesiogiai prisidedama prie masto ekonomijos ir ES politinių uždavinių įgyvendinimo (9).

3.10.

Be to, ES reikia reformų siekiant sustiprinti bendro pilietiškumo jausmą Europos lygmeniu. Tačiau bendro Europos pilietiškumo jausmas nebus išugdytas, jeigu šiame procese piliečiai nedalyvaus priimant sprendimus Europos lygmeniu. Tai reiškia, kad visose Europos valstybėse narėse įgyvendinant bendrą procesą, kuriuo siekiama bendro tikslo, reikia stiprinti dalyvavimo jausmą. Viena galimybė šiam tikslui pasiekti būtų suteikti piliečiams galimybę rinkti Europos Parlamento narius pagal tarpvalstybinius sąrašus, t. y. iš kelių valstybių narių, bet iš Europos partijų, o ne balsuojant tik už nacionalines partijas. Tačiau tam gali prireikti pakeisti Sutartį, iš dalies pakeičiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 223 straipsnį.

3.11.

Šiomis aplinkybėmis EESRK pabrėžė būtinybę veiksmingai įgyvendinti ES pagrindinių teisių chartiją taikant naujas, tikslingas iniciatyvas (10). Komitetas pabrėžė poreikį užtikrinti lygias galimybes visiems, visų pirma daugiau dėmesio skiriant pažeidžiamoms grupėms. Jis nurodo, kad ES lygmeniu Chartijos nuostatos taikytinos visoms institucijoms, agentūroms ir įstaigoms. EESRK ragina valstybes nares kurti į apsaugą ir skatinimą orientuotą pagrindinių teisių kultūrą visais valdžios lygmenimis bei visose politikos ir teisėkūros srityse. Be to, Vyriausybė turėtų nagrinėti ir nustatyti konkretų poveikį pagrindinėms teisėms teisės aktų perkėlimo proceso metu. EESRK primygtinai ragina Komisiją vykdant savo, kaip Sutarčių sergėtojos, funkciją veiksmingai veikti ir pažeidimo nagrinėjimo procedūrą taikyti neatsižvelgiant į politinius sumetimus. Be to, EESRK kreipėsi į visas pagrindines teises įgyvendinančias ir skatinančias ES institucijas, agentūras, įstaigas ir valstybes nares, kurios bendradarbiauja su pilietine visuomene. Visi reglamentai, susiję su ekonomikos valdymu ir vidaus rinkos veikimu, atliekant konkretų vertinimą (11), turi būti rengiami atsižvelgiant į ES chartijos nuostatas.

3.12.

Galiausiai, per pastaruosius dešimt metų ES, sudaryta iš 28 valstybių narių, susidūrė su esminiais iššūkiais ir socialinę nesantaiką kurstančiais klausimais, kurių nė viena valstybė narė pati viena negali veiksmingai išspręsti. Teigiamų rezultatų galima pasiekti tik vykdant koordinuotą politiką ir imantis bendrų veiksmų Europos lygmeniu. Tai visų pirma pasakytina apie migracijos ir prieglobsčio politiką ir bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP). Abiejose šiose politikos srityse dabartinės ES Sutartys suteikia daug veikimo laisvės, kuria nesinaudojama dėl bendros ir suderintos politinės valios stokos (12). Šiuo atveju galima geriau išnaudoti ES sutarties 21–46 straipsnių ir SESV 76–81 straipsnių teikiamas galimybes.

3.13.

Norint žengti į priekį, būtina derinti ryžtą, pragmatizmą ir naujoves. EESRK mano, kad šiandien turime progą suvaldyti ES kylančius iššūkius ir pasiekti naują ES raidos etapą. Tai yra galimybė parengti naują valstybių narių, ES ir jos piliečių paktą Europai, kuris padės stiprinti bendradarbiavimą, konkurencingumą ir augimą, integraciją ir solidarumą.

3.14.

Be abejonės, „tvirtesnis bendradarbiavimas“ (apibrėžtas ES sutarties 20 straipsnyje) yra dar viena ne iki galo išnaudota priemonė. Ši procedūra pirmą kartą buvo panaudota santuokos nutraukimo ir gyvenimo skyrium srityje, o vėliau – kuriant bendrą patentų apsaugą ES, taip pat nustatant pasiūlytą finansinių sandorių mokestį. Antra, gali būti taikoma nuostata dėl pereigos (pranc. passerelle) (t. y. ES sutarties 48 straipsnio 7 dalis). Tačiau norint atlikti tokias peržiūras, reikėtų vieningo Europos Vadovų Tarybą arba Tarybą sudarančių valstybių narių Vyriausybių pritarimo, kurį gali būti sunku gauti. Abi šios priemonės galėtų iš esmės supaprastinti ir pagreitinti sprendimų priėmimo procesą Europoje.

3.15.

Todėl itin svarbu remtis Europos Vadovų Tarybos išvadomis, kuri 2014 m. birželio 26–27 d. posėdyje sutarė, kad: „<…> vis glaudesnės sąjungos koncepcija sudaro sąlygas skirtingai įvairių šalių integracijai, suteikiant galimybę toms, kurios nori didesnės integracijos, judėti pirmyn ir kartu gerbiant norą tų, kurios nepageidauja didesnės integracijos“  (13). Šis pareiškimas – tai diferencijuotos Europos Sąjungos, kurioje dalyvauja visos 28 valstybės narės, pagrindas, prireikus diferencijuojant skirtingu mastu, palengvinantis tvirtesnį bendradarbiavimą strateginėse srityse, prie kurio gali visapusiškai prisidėti visos valstybės narės.

3.16.

Be to, EESRK mano, kad makroregioninės strategijos tampa vis reikšmingesnės Sąjungos ateičiai. Jas stiprinant ir plečiant galėtų būti padedama kurti Europos tarpinį lygmenį, kuriuo galima pasiekti ES konvergenciją ir kad organizuota pilietinė visuomenė kartu su ekonominiais ir socialiniais partneriais sistemingai dalyvautų procesuose.

4.1.

Pastaruosius kelerius metus ES krizės strategijos pagrindas buvo EPS struktūros trūkumų šalinimas ir ekonominės valdysenos griežtinimas. Skubios priemonės, kuriomis siekta gelbėti EPS, prisidėjo prie kai kurių pokyčių, tačiau juos lėmė sprendimų priėmimo tarpvyriausybiniu lygiu procesas. Dabar svarbu užtikrinti, kad šie tarpvyriausybiniai sprendimai netaptų nuolatine papildome teisine sistema prie ES sutarčių.

4.2.

Šiomis aplinkybėmis būtina biudžetinę drausmę užtikrinančiomis taisyklėmis pagrįstą dabartinę sistemą nedelsiant pakeisti sanglaudos tarp euro zonos valstybių didinimo procesu.

4.3.

Visų pirma, atsižvelgiant į tai, kad euras yra ES valiuta, euro zonos valstybės narės turi spartinti ir gilinti integraciją sukurdamos ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS), o šiame procese turi būti leidžiama dalyvauti visoms valstybėms narėms. Šio tikslo būtų galima pasiekti griežta valdysena ir institucinės sąrangos stiprinimu euro zonoje, remiantis šias veiksniais:

4.4.

Be to, reikėtų imtis priemonių įgyvendinant euro zonos biudžetą, kurios padėtų sušvelninti bet kokius galimus sukrėtimus ateityje, jeigu šis potencialus fiskalinis pajėgumas yra toks, kad padeda siekti reformų. Kaip nurodyta EESRK savo iniciatyva pateiktoje nuomonėje dėl ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo (14), toks euro zonos biudžetas galėtų būti finansuojamas, pavyzdžiui, finansinių sandorių mokesčiu, taikomu visoje euro zonoje, anglies dioksido mokesčiu, laikinu apmokestinimu ar leidžiamomis bendromis obligacijomis. Tačiau dar reikia susitarti dėl bet kurios iš šių galimybių.

4.5.

Europos ekonominės valdysenos pažanga įmanoma stiprinant ES socialinį aspektą. Šis tikslas turėtų būti pagrįstas labiau subalansuotu ES sutarties 3 straipsnio taikymu, kuriame nustatoma, kad ES turi rasti pusiausvyrą tarp ekonominio veiksmingumo, socialinės ir teritorinės sanglaudos. Be to, SESV 151 ir 153 straipsniais siekiama remti valstybių narių socialinių sistemų suderinimą. Šį klausimą EESRK nagrinėjo 2013 m. (15).

4.6.

Be to, reikia sustiprinti ES demokratinį teisėtumą, siekiant sustiprinti jos politinę sistemą, ypač Europos Parlamento vaidmenį. Todėl, remiantis dabartinės Sutarties sistema ir taisyklėmis, galima imtis konkrečių veiksmų. Vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu galima Sutarties peržiūra turėtų padėti suderinti institucines nuostatas su būtinais realios politinės Sąjungos reikalavimais. EESRK jau patvirtino itin išsamias gaires, skirtas EPS politiniam ramsčiui įtvirtinti, kuriose apibrėžiamas platus galimų veiksmų spektras (16).

4.7.

EESRK atkreipia dėmesį į penkių pirmininkų 2015 m. birželio 22 d. pranešimą Europos Vadovų Tarybai dėl Europos ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo, ir tikisi, kad juo bus remiamasi imantis ryžtingesnių veiksmų, kaip nurodyta pirmiau (17).

5.1.

Diskutuojant apie ES ateitį daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama piliečiui. Demokratija ir atskaitomybė yra pagrindiniai Europos pilietiškumo principai. Siekiant įgyvendinti šiuos principus, pagrindinį vaidmenį turi atlikti Europos Komisija, kuri yra Sutarčių sergėtoja. Komisija, kuri turi monopolinę teisę imtis teisėkūros iniciatyvų, taip pat atlieka esminį vaidmenį derinant įvairias ES veikiančias jėgas ir interesus. Šie derinimo veiksmai turi būti vykdomi kartu su veiksmingesniu subsidiarumo ir proporcingumo principų įgyvendinimu, kuris padėtų siekti didesnės ES demokratijos ir dalyvaujamojo valdymo.

5.2.

Lisabonos sutartyje numatytas svarbesnis Europos Parlamento vaidmuo ir aktyvi valstybių narių pozicija, išreikšta per sustiprėjusią Tarybą. Tačiau ateityje reikės labiau praplėsti Europos Parlamento kompetenciją, pavyzdžiui, suteikus didesnį vaidmenį Europos ekonomikos valdymo ir Europos semestro srityje, ir praktiškai įgyvendinti subalansuotą trijų institucijų atsakomybės pasidalijimą ir tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kuris užtikrintų patikimesnį ES metodą. Atsižvelgiant į tai, ypatingai svarbus klausimas yra „trišalių dialogų“ platus taikymas teisės aktų priėmimui per pirmąjį ir antrąjį svarstymą pagal įprastą teisėkūros procedūrą (18). „Trišaliai dialogai“ iš esmės tapo įprastu dalyku, o tai prieštarauja demokratiniams skaidrumo ir atskaitomybės principams, ir poreikiui išlaikyti pusiausvyrą tarp įprastoje teisėkūros procedūroje dalyvaujančių trijų institucijų. Todėl EESRK mano, kad, jeigu nesilaikoma įprastos teisėkūros procedūros, reikia bent atsižvelgti į jos esmę, „trišaliai dialogai“ turėtų išlikti išimtimi.

5.3.

Be to, ES metodas taip pat bus veiksmingiau įgyvendinamas taikant horizontaliojo subsidiarumo principą. Ši sąvoka, kaip ir „vertikalusis“ subsidiarumas, nėra aiškiai apibrėžtos Sutartyse. Nepaisant to, ja pripažįstamas privačių dalyvių, pavyzdžiui, piliečių ir atstovaujamųjų pilietinės visuomenės organizacijų, viešas vaidmuo ir užtikrinamas jų dalyvavimas politikos formavimo ir sprendimų priėmimo procesuose, pasitelkiant jų konkrečia patariamąją funkciją, taip pat ir savarankišką socialinių partnerių teisėkūros funkciją vykdant Europos socialinį dialogą.

5.4.

Tiesą sakant, ši horizontaliojo subsidiarumo koncepcija, kuri kartais taip pat vadinama funkciniu subsidiarumu, jau yra aiškiai pripažinta Sutartyse, t. y. SESV 152, 154 ir 155 straipsniuose, susijusiuose su socialiniu dialogu ir socialinių partnerių vaidmeniu.

5.5.

ES sutarties 11 straipsnyje dalyvaujamosios demokratijos principas laikomas pagrindiniu papildomu atstovaujamosios demokratijos komponentu, kaip nurodyta ES sutarties 10 ir 12 straipsniuose (19), kuris yra esminis demokratijos pagrindas. ES sutarties 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis (20), kaip ne kartą įvairiose nuomonėse pažymėjo EESRK, atveriamos perspektyvios galimybės plėsti Europos demokratiją nustatant ilgalaikius struktūrinio pilietinio dialogo Europos lygmeniu pagrindus, įskaitant ES institucijų ir valstybių narių dialogą.

5.6.

Be to, šis ES metodas turi būti papildytas aiškesniu „vertikaliojo“ subsidiarumo principu, sustiprintu nacionalinių parlamentų vaidmeniu ES politikos formavime ir glaudesniu nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento tarpusavio bendradarbiavimu.

5.7.

Svarbiausia, kad visi minėti tikslai jau galėtų būti pasiekti taikant dabartines Sutartis. Pirmiausia, kalbant apie pilietinį dalyvavimą, demokratiją ir atskaitomybę, būtų galima daug pasiekti tobulinant Europos politikos sritis, gerinant procesus ir jų įgyvendinimą. Tačiau, kaip jau nurodyta dviejose EESRK nuomonėse (21)  (22), pažanga veiksmingai įgyvendinant 11 straipsnio nuostatas nebuvo itin didelė, todėl nebuvo iš esmės laikomasi dalyvaujamosios demokratijos koncepcijos.

5.8.

Tą patį galima pasakyti apie Europos piliečių iniciatyvą (EPI), nustatytą 11 straipsnio 4 dalyje. EPI turėtų būti pagrindinė priemonė, skatinanti dalyvaujamąją demokratiją ir piliečių aktyvumą, tačiau dabartinės formos ji praktiškai neveiksminga ir reikia atlikti esminę jos įgyvendinimo būdų peržiūrą.

5.9.

Ateityje „horizontaliojo“ subsidiarumo koncepcija turi būti sustiprinta ir apimti daugiau politikos sričių, taikant struktūrinį pilietinį dialogą, pavyzdžiui, aplinkos ir vartotojų apsaugos srityse. Taip sustiprėtų atstovaujamųjų pilietinės visuomenės organizacijų vaidmuo Europos procesuose, todėl jos galėtų geriau prisidėti prie joms rūpimų politikos sričių klausimų sprendimo, taip pagrindžiant dalyvaujamosios demokratijos principą. Siekdamas įgyvendinti šį uždavinį ir veikdamas kaip organizuotos pilietinės visuomenės ES institucinis atstovas, EESRK, bendradarbiaudamas su ES institucijomis, turi atlikti pagrindinį vaidmenį išnaudojant visą dalyvaujamosios demokratijos potencialą ir plečiant bei stiprinant pilietinį dialogą.

5.10.

Būdamas organizuotos pilietinės visuomenės institucinis atstovas Europos lygmeniu, Komiteto vaidmuo yra trejopas: i) palengvinti ir padėti užmegzti atstovaujamųjų pilietinės visuomenės organizacijų ir Europos institucijų dialogą, ii) užtikrinti ilgalaikį organizuotos pilietinės visuomenės įsitraukimą į ES politinius procesus, ir iii) stebėti, kaip įgyvendinamas ES sutarties 11 straipsnis.

5.11.

Todėl EESRK, kaip ES institucijų patariamasis organas (23), turi galimybę visapusiškai veikti kaip i) dialogo su pilietinės visuomenės organizacijomis ir šių organizacijų tarpusavio dialogo skatintojui ir koordinatoriui, ii) pagrindiniam pilietinės visuomenės organizacijų ir ES sprendimus priimančių įstaigų tarpininkui ir iii) veiksmingas tiltas tarp nacionalinio ir europinio lygmenų. Jeigu bus nuspręsta peržiūrėti Sutartis, EESRK prašytų aiškiai pripažinti tokį jo vaidmenį (24).

5.12.

Iš naujo pristatytoje „geresnio reglamentavimo“ darbotvarkėje atsispindi naujas Komisijos siekis ypatingą dėmesį skirti jos vertinimo veiklai, kurioje dalyvautų kitos institucijos, nacionalinės institucijos ir visa pilietinė visuomenė. EESRK kaip patariamojo organo dalyvavimas vertinant politiką yra labai svarbus, nes jis yra pagrįstas teisėtu Komiteto vaidmeniu ES institucinėje sąrangoje: i) užtikrinti ES pasiekimų apsaugą, kad būtų patenkinti Europos piliečių poreikiai ir ii) įspėti apie ES politikos ir teisės aktų įgyvendinimo kliūtis ar galimus trūkumus.

5.13.

Atsižvelgiant į ES sutarties 13 straipsnio 4 dalimi EESRK priskirtą vaidmenį, tiek 2012 m. vasario 22 d. EESRK protokole dėl bendradarbiavimo su Europos Komisija, tiek 2014 m. vasario 5 d. EESRK ir Europos Parlamento bendradarbiavimo susitarime pripažįstama, kad didelė pridėtinė vertė, kurią EESRK sukuria užtikrindamas pilietinės visuomenės indėlį per visą ES politikos ciklą, gali padėti priimti geresnius įstatymus (25). Todėl EESRK reikalauja, kad jo institucinis vaidmuo būtų aiškiai pripažįstamas ateityje atliekant bet kokią Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnio reglamentavimo peržiūrą (26).

5.14.

Siekdamas veiksmingai prisidėti prie nurodytų tikslų, EESRK turėtų visapusiškai išnaudoti savo potencialą ir sustiprinti savo vaidmenį, veiklos ir darbo metodus ir veiklos ryšius su pagrindinėmis Europos pilietinės visuomenės organizacijomis ir tinklais. EESRK taip pat didina savo darbo svarbą labiau akcentuodamas ES prioritetinių politikos krypčių grupes, atsižvelgdamas į jam Sutartimis pavestą patariamąją funkciją.

5.15.

Tai darydamas EESRK gali iš esmės prisidėti išnaudojant Lisabonos sutarties potencialą tose politikos srityse, kurios yra tiesiogiai susijusios su piliečiais, ir nustatant galimus trūkumus, dėl kurių reikėtų atlikti atitinkamos politikos pakeitimus ir korekcijas, kad būtų geriau patenkinami šios politikos poreikiai.