3.2.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 27/108

1.1

Jau praėjo aštuoneri metai nuo Europos Vadovų Tarybos susitikimo Tamperėje, kuriame ES nusprendė paspartinti bendros imigracijos politikos įgyvendinimą. Tačiau vienoje pagrindinių sričių — imigrantų priėmimo politikos ir teisėkūros klausimu, pasiekta menka pažanga. Šia sritį ir toliau reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai, nederinant priėmimo klausimų ES lygiu. Nacionaliniai teisės aktai labai skiriasi ir atspindi prieštaringas politines nuostatas.

1.2

Praėjo daugiau kaip šešeri metai nuo tada, kai Komisija parengė Pasiūlymą dėl Tarybos direktyvos dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo, siekiant apmokamo darbo ir savarankiškai dirbančio asmens ekonominės veiklos, sąlygų  (1). EESRK ir Parlamentas paskelbė nuomones (2), pritariančias šiam pasiūlymui. Tačiau Taryba pasiūlymo pirmojo svarstymo metu nepriėmė. Nuo tada kai kurios valstybės parengė naujus ekonominę imigraciją reguliuojančius teisės aktus, laikydamosi labai skirtingų požiūrių.

1.3

Ateityje europiečiams prireiks naujų ekonominių migrantų prisidėti prie socialinės ir ekonominės raidos (3). Demografinė padėtis rodo, kad Lisabonos strategija gali žlugti, jeigu nepakeisime imigracijos politikos. Būtina aktyvi aukštos kvalifikacijos ir mažiau kvalifikuotų darbuotojų priėmimo politika.

1.4

Apgailestaujama, kad Europos Sąjungos Taryboje kai kurių valstybių vyriausybės vetavo Komisijos pasiūlymus dėl įstatymo galią turinčių teisės aktų ir laikosi senoviškos ribojančios politikos. Tačiau šešėlinė ekonomika auga ir nelegalaus darbo atvejų daugėja, taigi atsiranda tikras „traukos veiksnys“ migrantams be dokumentų. Siekiama šį reiškinį mažinti Pasiūlymu priimti direktyvą dėl sankcijų neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams (4), dėl kurio EESRK yra paskelbęs nuomonę (5). Nesant bendrų Europos teisės aktų, valstybės narės priima naujus teisės aktus su labai skirtingomis politinėmis darbotvarkėmis ir taip sukuria dar daugiau kliūčių suderinimui. Šios skirtingos politinės darbotvarkės ir teisiniai skirtumai kelia sumaištį ir netikrumą tarp piliečių.

1.5

EESRK pritaria imigracijos teisės aktų įtraukimui į Lisabonos sutartį įprasta tvarka (Komisijos iniciatyva, kvalifikuota dauguma Taryboje ir bendro sprendimo su Parlamentu procedūra).

1.6

Tačiau šis pasiūlymas priimti direktyvą Taryboje svarstomas laikantis nekonstruktyvaus vieningumo principo. Todėl, kaip Komitetas yra pasiūlęs savo nuomonėje dėl Hagos programos (6), „šie pokyčiai turi įvykti dabar, iki tyrimo dėl naujų teisės aktų pasiūlymų“. EESRK siūlo Tarybai priimti tarpinę procedūrą, kuri jau taikoma prieglobsčio sričiai, kad ji šias direktyvas galėtų priimti kvalifikuota dauguma, laikydamasi bendro sprendimo procedūros su Parlamentu.

1.7

Kaip yra nurodęs Komitetas, naujiems priėmimą reglamentuojantiems teisės aktams „geriau nustatyti išsamius teisinius pagrindus (horizontalaus pobūdžio) nei priimti specialius sektoriams skirtus teisės aktus  (7)“. Pasiūlymas priimti direktyvą dėl migrantų priėmimo, kurį parengė Komisija ir kuriam pritarė EESRK, pasiūlęs keletą pakeitimų  (8) , ir toliau laikomas geru teisės akto pasiūlymu. Be to, būtų galima parengti konkrečias taisykles sektorių klausimams ir konkrečioms situacijoms. Jeigu Europos Sąjungos Taryba pasirinktų sektorinį požiūrį, orientuotą tik į aukštos kvalifikacijos darbuotojų migrantų priėmimą, jis būtų taikomas tik nedidelei migrantų daliai ir taip pat būtų diskriminuojančio pobūdžio. Tokia galimybė būtų lengvesnė Tarybai, tačiau neatitiktų Europos poreikių.

1.8

Lisabonos sutartyje nustatytos bendrų teisės aktų ribos, įskaitant valstybių narių teisę nustatyti į jų teritoriją atvykstančių migrantų priėmimo apimtis. Šios ribos netrukdo ES pasiekti aukšto lygio teisės aktų suderinimo. Tai paskata ekonominę migraciją nacionaliniu mastu administruoti taikant bendras, skaidrias procedūras. Teisė išduoti leidimus dirbti ir gyventi priklausytų valstybių narių institucijoms, tačiau jos turėtų laikytis Bendrijos teisės aktų. Kiekviena valstybė narė kartu su socialiniais partneriais galėtų nuspręsti, kokios rūšies imigracijos jai reikia (9). Nacionaliniuose teisės aktuose reikėtų atsižvelgti į kiekvienos šalies konkrečius ypatumus, tačiau laikytis Europos teisės aktų.

1.9

EESRK mano, kad teisės aktams dėl imigrantų darbuotojų priėmimo esant susijus su darbo rinkos tendencijomis, nacionalinės valdžios institucijos ir socialiniai partneriai turėtų užmegzti dialogą.

1.10

2004 m. lapkričio mėn. Hagos programoje buvo aiškiai pripažinta, kad „legali migracija bus ypač svarbi stiprinant žiniomis pagrįstą ekonomiką Europoje, skatinant ekonomikos plėtrą ir tuo prisidedant prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo“.

1.11

2006 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba patvirtino Legalios migracijos politikos planą, kuriuo ketinama siekti dviejų tikslų:

1.11.1

nustatyti konkrečių kategorijų migrantų (aukštos kvalifikacijos darbuotojų, sezoninių darbuotojų, apmokamą praktiką atliekančių asmenų ir bendrovės viduje perkeliamų asmenų) priėmimo sąlygas keturiais konkrečiais pasiūlymais dėl įstatymo galią turinčių aktų;

1.11.2

nustatyti bendrą pagrindą požiūriui, kuris būtų teisingas ir remtųsi pagarba darbuotojų migrantų teisėmis.

1.12

Neseniai Komitetas priėmė dvi nuomones (10), kuriose siūlo imigraciją administruoti kartu su kilmės šalimis, kad paspartėtų jų vystymasis. Neseniai priimtoje nuomonėje (11) EESRK jau siūlė Direktyvos 2003/109 nuostatas ilgalaikiams gyventojams padaryti lankstesnes bei pateikė kitus pasiūlymus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti rengiant naujas direktyvas dėl priėmimo.

2.1

Pasiūlymu siekiama padėti pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus suderinant paspartintą priėmimo tvarką, kuri remtųsi bendromis apibrėžtimis ir kriterijais bei palankiomis gyvenimo sąlygomis. Pasiūlyme numatoma speciali jauniems specialistams taikoma sistema ir skatinamas judumas Bendrijos viduje.

2.2.1

Tikslas — nustatyti trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių atvykimo ir apsigyvenimo valstybių narių teritorijoje ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą sąlygas ir reguliuoti kriterijus, reglamentuojančius jų gyvenimą kitose valstybėse narėse. „Aukštos kvalifikacijos darbas“ — realus ir veiksmingas darbas, atliekamas vadovaujant kitam asmeniui, jam būtinas aukštojo mokslo diplomas arba bent trejų metų lygiavertė profesinė patirtis.

2.2.2

Šis pasiūlymas taikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie kreipiasi dėl priėmimo į valstybės narės teritoriją siekdami dirbti aukštos kvalifikacijos darbą. Jis netaikomas: asmenims, kurie valstybėje narėje paprašė tarptautinės apsaugos arba joje gyvena pagal laikinosios apsaugos sistemą; pabėgėliams; mokslininkams; ES piliečių, kurie naudojasi savo teise laisvai judėti, šeimos nariams; asmenims, turintiems ilgalaikio gyventojo ES statusą; naudos gavėjams pagal tarptautinius susitarimus.

2.2.3

Ši direktyva nepažeis palankesnių dvišaliuose ir daugiašaliuose susitarimuose su trečiosiomis šalimis įrašytų nuostatų ir neturės įtakos valstybių narių teisei priimti arba toliau taikyti palankesnes nuostatas, išskyrus atvykimo į pirmąją valstybę narę sąlygas.

2.3.1

Šiuo pasiūlymu siekiama nustatyti atvykimo sąlygas ir priėmimo kriterijus, pagal kuriuos asmenys turi:

2.3.2

Darbo sutartyje arba įpareigojančiame pasiūlyme dėl darbo nurodytas bendrasis mėnesio atlyginimas negali būti mažesnis nei valstybių narių nacionaliniu lygiu apibrėžtas ir paskelbtas minimalus atlyginimas, ir turi būti bent tris kartus didesnis nei nacionalinėje teisėje nustatytas minimalus bendrasis mėnesio atlyginimas (12).

2.3.3

Jei paraišką pateikia aukštojo mokslo diplomą turintis trečiosios šalies jaunesnis nei 30 metų pilietis, taikomos kai kurios išimtys. Bendrasis mėnesio atlyginimas turi sudaryti mažiausiai du trečdalius minimalaus nacionalinio atlyginimo dydžio. Be to, jei pareiškėjas baigė aukštojo mokslo studijas valstybėje narėje ir gavo Bendrijos teritorijoje esančios aukštojo mokslo įstaigos bakalauro ir magistro diplomą, jam pakaks pateikti aukštojo mokslo diplomus ir nereikės profesinę patirtį liudijančių dokumentų.

2.3.4

Vadovaujantis 7 ir 19.5 straipsniais, tai nepanaikina valstybių narių įgaliojimų nustatyti trečiųjų šalių piliečių, priimamų dirbti aukštos kvalifikacijos darbo, skaičių.

2.4.1

Trečiųjų šalių piliečiams, atitinkantiems šiuos kriterijus, bus išduota ES mėlynoji kortelė. Pradinis ES mėlynosios kortelės galiojimo laikotarpis bus dveji metai, jį bus galima atnaujinti bent jau tokiam pačiam laikotarpiui (13). Jei darbo sutartis galioja trumpiau nei dvejus metus, ES mėlynoji kortelė bus išduodama darbo sutarties galiojimo laikotarpiui.

2.4.2

Valstybės narės nustatys, ar paraišką mėlynajai kortelei gauti turės teikti darbuotojas imigrantas ar jo darbdavys.

2.4.3

Paprastai paraiška bus svarstoma ir nagrinėjama, kai atitinkamas trečiosios šalies pilietis dar negyvens valstybės narės, į kurią prašo būti priimtas, teritorijoje. Tačiau pasiūlyme taip pat leidžiama valstybėms narėms, laikantis savo nacionalinės teisės nuostatų, priimti pateiktą paraišką, kai konkretus trečiosios šalies pilietis neturi leidimo apsigyventi, tačiau jos teritorijoje yra teisėtai.

2.5.1

Pirmuosius dvejus teisėto (kaip ES mėlynosios kortelės turėtojo) gyvenimo metus atitinkamoje valstybėje narėje toks asmuo galės dirbti tik tokį apmokamą darbą, kuris atitinka mėlynosios kortelės išdavimo sąlygas. Šio laikotarpio pabaigoje darbuotojui imigrantui bus taikomos panašios galimybės patekti į darbo rinką ir dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, kaip ir valstybės narės piliečiams. Nedarbas savaime negali būti ES mėlynosios kortelės panaikinimo pagrindu, su sąlyga, kad nedarbas netrunka ilgiau nei tris mėnesius iš eilės.

2.5.2

ES mėlynoji kortelė jos turėtojams suteikia teisę naudotis tomis pačiomis teisėmis, kuriomis naudojasi piliečiai šiose srityse: darbo sąlygomis (įskaitant atlyginimo ir atleidimo iš darbo sąlygas), taip pat darbuotojų sveikata ir sauga; asociacijų laisve; laisve jungtis į sąjungas ir stoti į darbuotojams ar darbdaviams atstovaujančias organizacijas; švietimu ir profesiniu mokymu (stipendijomis studijoms); diplomų, pažymėjimų ir kitų profesinės kvalifikacijos dokumentų pripažinimu; socialine apsauga; socialine parama; įgytos pensijos mokėjimu persikėlus į trečiąją šalį; mokesčių lengvatomis; teisėmis naudotis prekėmis ir paslaugomis bei visuomenei prieinamų prekių ir paslaugų pasiūla, įskaitant būsto įsigijimo tvarką ir įdarbinimo tarnybų teikiamą pagalbą; nevaržoma galimybe patekti į bet kurią atitinkamos valstybės narės teritorijos dalį.

2.5.3

Valstybės narės gali taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas, pvz., riboti galimybę užsiimti tam tikra darbo veikla ar naudotis socialinėmis teisėmis.

2.5.4

Pasiūlymo preambulėje teigiama, kad palankios sąlygos šeimos susijungimui ir sutuoktinių galimybei gauti darbą turėtų būti svarbiausias bet kokios sistemos, kuria siekiama pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, elementas. Todėl siekiant, kad tokie imigrantai galėtų pasinaudoti šia teise, pasiūlyme pateikiama keletas nuo Direktyvoje 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (14) išdėstytų sąlygų nukrypti leidžiančių nuostatų.

2.5.5

Pasiūlyme taip pat numatyta keletas nuo Direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų šalių valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (15) nukrypti leidžiančių nuostatų. Aukštos kvalifikacijos trečiųjų šalių piliečiai turės daugiau teisių ir jiems bus taikomos geresnės ir lankstesnės administracinės sąlygos nei kitiems asmenims, turintiems ilgalaikio gyventojo statusą.

2.5.6

Valstybės narės turės suteikti trečiųjų šalių piliečiams, kurių paraiškos patenkinamos, visas galimybes gauti vizas.

2.5.7

Pasiūlyme numatoma, kad praėjus dvejiems metams teisėto gyvenimo pirmojoje valstybėje narėje, turint ES mėlynąją kortelę atsirastų galimybė persikelti į antrą valstybę narę dirbti aukštos kvalifikacijos darbo, jeigu tik būtų įvykdytos tos pačios sąlygos, taikytos mėlynosios kortelės išdavimui pirmojoje valstybėje narėje. Tokio asmens šeimos nariai gali jį lydėti arba pas jį atvykti.

3.1

EESRK mano, kad reikėtų bendros, greitos ir skaidrios darbuotojų priėmimo tvarkos, atitinkančios Lisabonos sutarties nuostatas dėl valstybių narių teisės pačioms nustatyti, kiek imigrantų jos ketina priimti.

3.2

EESRK mano, kad laikantis ES principų ir vertybių, imigraciją reglamentuojantys teisės aktai turėtų atitikti ES pagrindinių teisių chartiją ir kovos su diskriminavimu įstatymus.

3.3

Kai bus ratifikuota ir įsigalios Lisabonos sutartis, tarp ES ir valstybių narių bus aiškiau paskirstytos galios, o Taryba sprendimus priims kvalifikuota dauguma arba bendro sprendimo su Parlamentu tvarka, pakeičiant dabartinę vieningumo taisyklę, kuri neleidžia priimti tikrai bendrų teisės aktų.

3.4

EESRK siūlo, kad teisės aktus dėl imigracijos (šią ir kitas direktyvas) Taryba priimtų įprasta tvarka (kaip ir teisės aktų dėl prieglobsčio suteikimo atveju), taip atsižvelgdama į numatomą Lisabonos sutarties nuostatų įsigaliojimą, ir siūlo Komisijai paspartinti ateinančiais mėnesiais planuojamą savo darbą, susijusį su kitomis direktyvomis dėl imigrantų priėmimo (skirtą sezoniniams darbuotojams, apmokamą praktiką atliekantiems asmenims ir bendrovės viduje perkeliamiems asmenims).

3.5

Komitetas tikisi, kad ES parengs tinkamus, pakankamai suderintus teisės aktus, kad imigracijos srautus būtų galima valdyti taikant teisėtą, lanksčią ir skaidrią tvarką, pagal kurią su trečiųjų šalių piliečiais būtų elgiamasi teisingai, jie turėtų panašias teises ir pareigas kaip ir ES piliečiai.

3.6

Trečiųjų šalių piliečių teisės ir pareigos, kurios nurodytos siūlomoje direktyvoje, paremtos vienodomis sąlygomis, kiek tai susiję su atlyginimais, darbo sąlygomis, asociacijų laisve, švietimu ir profesiniu rengimu, yra geras atspirties taškas rengti imigraciją reglamentuojančius teisės aktus, kurie turėtų būti taikomi plačiau — visoms imigrantų darbuotojų kategorijoms.

3.7

Komitetas sutinka, kad naujuosiuose imigracijai skirtuose teisės aktuose reikėtų numatyti šeimos susijungimą mažiau varžančių nuostatų nei Direktyvoje 2003/86.

3.8

EESRK taip pat džiaugiasi, kad imigraciją reglamentuojančiuose teisės aktuose yra lankstesnių leidimo apsigyventi nuostatų, kaip jis siūlė neseniai priimtoje nuomonėje (16), kad būtų galima sudaryti sąlygas apykaitinės migracijos sistemoms, kurios skatintų vystymąsi kilmės šalyse ir atsvertų kitus, daugiau neigiamus „protų nutekėjimo“ padarinius. Šioje nuomonėje EESRK, siekdamas didesnio procedūrų lankstumo, siūlė keletą Direktyvos dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (2003/109/EB) pakeitimų. Nuomonėje taip pat buvo keletas pasiūlymų, susijusių su kitomis priėmimą reglamentuojančiomis direktyvomis.

4.1

EESRK mano, kad atlyginimas nėra tinkamas kriterijus nustatyti, kad darbuotojas yra aukštos kvalifikacijos.

4.2

Sąvoka „aukšta kvalifikacija“ turėtų būti susieta su aukštojo mokslo diplomais arba atitinkamais profesiniais įgūdžiais, o ne su atlyginimu, kurį gaus darbuotojas (17).

4.3

Be to, jeigu atlyginimas taptų vienu iš reikalavimų pretenduoti į ES mėlynąją kortelę, būtų sunku pasiekti bendrą ES politiką. Suderinimui trukdo ir dideli dabartiniai minimalaus darbo užmokesčio dydžio skirtumai tarp valstybių narių.

4.4

ES turi pasistengti greičiau pripažinti profesinę kvalifikaciją atsižvelgiant į Bolonijos procesą, kurio tikslas — sudaryti geresnes sąlygas abipusiam Europos universitetų suteikiamų laipsnių pripažinimui. Kadangi šiuo metu nėra europinės kvalifikacijos pripažinimo sistemos, reikalinga nacionalinė valdžios institucija, kuri būtų atsakinga už tokį pripažinimą, atsižvelgiant į Direktyvos 2005/36 dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo nuostatas, Tarptautinės darbo organizacijos kriterijus, naudojamus aukštos kvalifikacijos darbuotojams nustatyti (18) ir UNESCO tarptautinę standartizuotą švietimo klasifikaciją ISCED 1997 m. (19).

4.5

EESRK sutinka, kad apibrėžiant „aukštos kvalifikacijos darbą“ būtų naudojamas trejų metų lygiavertės profesinės patirties kriterijus. Tačiau praktikoje tai gali sukelti problemų, nes yra profesijų, kurioms reikia plačiau apimančio aukštojo išsilavinimo. Bet kokiu atveju profesinį lygiavertiškumą, bendradarbiaudama su socialiniais partneriais, turėtų nustatyti nacionalinė valdžios institucija.

4.6

EESRK mano, kad Europos Komisijos pasiūlymas sudaryti palankesnes galimybes aukštos kvalifikacijos darbuotojams, jiems taikant geresnes sąlygas nei nustatyta Direktyvose 2003/86 ir 2003/109, gali paskatinti skirtingų sąlygų taikymą skirtingoms imigrantų grupėms. Būtina užtikrinti, kad šios išimtys neturėtų įtakos bendram Europos imigracijos politikos nuoseklumui ir vienodų sąlygų principui (20).

4.6.1

Pasiūlymas priimti direktyvą dėl aukštos kvalifikacijos darbo numato geresnes sąlygas šeimų susijungimui ir teises į tokį susijungimą. EESRK mano, kad teisė į šeiminį gyvenimą yra pagrindinė teisė, kuri neturi priklausyti nuo darbuotojo ekonominės veiklos arba darbo. Ankstesnėse nuomonėse EESRK jau siūlė, kad Direktyva 2003/86 dėl šeimos susijungimo būtų iš dalies pakeista, nes į ją reikėtų įtraukti išimtis, numatytas siūlomoje direktyvoje dėl aukštos kvalifikacijos darbo (21).

4.6.2

EESRK nerimauja, kad siūloma direktyva nenustato teisės dirbti mėlynosios kortelės turėtojo šeimos nariams, kurie persikelia į kitą valstybę narę.

4.6.3

Be to, tie trečiųjų šalių piliečiai, kurie pragyvenę penkerius metus įgyja ilgalaikio Europos gyventojo statusą, turės mažiau palankų teisinį statusą už aukštos kvalifikacijos migruojančius darbuotojus. Stabilios ir nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus taps antraeiliu veiksniu, kai ES reikės užtikrinti teisinį tikrumą ir integraciją. Neseniai priimtoje nuomonėje (22) EESRK jau siūlė Direktyvos 2003/109/EB nuostatomis suteikti lankstumo visiems ilgalaikiams gyventojams.

4.7

Abejotinas yra kai kurių pasiūlymo aspektų suderinamumas su valstybių narių tarptautiniais teisiniais įsipareigojimais. Pavyzdžiui, reikalavimas, kad ES mėlynosios kortelės turėtojų profesinis judumas būtų ribojamas pirmuosius dvejus teisėto gyvenimo šalyje metus, neatitinka Europos konvencijos dėl migrantų darbuotojų teisinio statuso (1997 m.) 8 straipsnio nuostatų, kuriomis numatomas ne ilgesnis kaip vienerių metų laikotarpis.

4.8

Pagal siūlomą direktyvą, tris mėnesius iš eilės darbo neturintis asmuo negalėtų atnaujinti ES mėlynosios kortelės. Tačiau šis trijų mėnesių apribojimas prieštarauja Europos konvencijos dėl migrantų darbuotojų teisinio statuso (9.4 straipsnio) nuostatoms, kuriomis numatomas penkių mėnesių laikotarpis.

4.9

EESRK siūlo, kad laikantis tarptautinių sutarčių ir sudarant geresnes sąlygas darbuotojams susirasti naują darbą, reikėtų apsvarstyti galimybę nustatyti šešių mėnesių nedarbo laikotarpį. Šis laikotarpis yra ypač reikalingas, kai darbuotojas mokosi norėdamas gauti naują darbą.

4.10

EESRK mano, kad pereinamojo laikotarpio priemonės, laikinai apribojančios laisvą darbuotojų judėjimą iš naujų valstybių narių, yra nukrypimas, kurį, atsižvelgiant į aukštos kvalifikacijos darbuotojų įdarbinimą, reikėtų skubiai atšaukti, taip pat reikėtų užtikrinti pirmumo ES piliečiams principo taikymą.

4.11

Nepriimtina, kad direktyvos taikymo sritis neapima pabėgėlių ir prieglobsčio ieškotojų. Kaip EESRK siūlė, asmenys, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, turėtų galėti dirbti (23), taip pat įskaitant aukštos kvalifikacijos asmenis.

4.12

Faktas, kad pasiūlyme numatyta lankstesnė sistema mažiau kaip 30 metų turintiems asmenims (mažesnio darbo užmokesčio grupė), turėtų būti laikomas diskriminuojančiu, taigi jam EESRK nepritaria.

4.13

Galiausiai EESRK norėtų pabrėžti integracijos svarbą. EESRK parengė keletą nuomonių savo iniciatyva, skatinančių integracijos politiką (24) ir šia tema surengė ne vieną konferenciją ir klausymą. ES ir nacionalinės valdžios institucijos turėtų drauge stengtis skatinti integracijos politiką, nes integracija, vienodų sąlygų taikymas ir kova su diskriminacija yra sunkumai, su kuriais susiduria Europos visuomenė, ypač vietos valdžios institucijos, socialiniai partneriai ir pilietinės visuomenės organizacijos. Komitetas drauge su Europos Komisija dirba dėl Europos integracijos forumo (25) įsteigimo.