9.3.2018

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 67/8

---

KOMISIJOS DELEGUOTASIS REGLAMENTAS (ES) 2018/345

2017 m. lapkričio 14 d.

kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES papildoma techniniais reguliavimo standartais, kuriais patikslinami kriterijai, susiję su įstaigų ar subjektų turto ir įsipareigojimų vertės nustatymo metodika

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo,

atsižvelgdama į 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema (1), ypač į jos 36 straipsnio 15 dalį,

kadangi:

(1)

pertvarkymo atveju svarbu atskirti, viena vertus, pradinį vertinimą, kuriuo nustatoma, ar tenkinamos kapitalo priemonių nurašymo ir konvertavimo sąlygos arba pertvarkymo sąlygos, ir, kita vertus, tolesnį vertinimą, kuriuo remiantis priimamas sprendimas taikyti vieną arba daugiau pertvarkymo priemonių. Kalbant apie pradinį vertinimą, derėtų užtikrinti, kad nustatant, ar tenkinamos kapitalo priemonių nurašymo arba konvertavimo sąlygos arba pertvarkymo sąlygos, būtų atliktas nešališkas ir tikroviškas subjekto turto ir įsipareigojimų vertinimas. Atliekant tolesnį vertinimą, kuriuo grindžiamas sprendimas dėl pertvarkymo veiksmų, svarbu užtikrinti, kad subjekto turto ir įsipareigojimų vertinimas, lemiantis pertvarkymo veiksmo pasirinkimą, ir bet kokio galimo kapitalo priemonių nurašymo arba konvertavimo, kai subjektas tampa nebegyvybingas, mastą, būtų pagrįstas nešališkomis, atsargiomis ir tikroviškomis prielaidomis;

(2)

siekiant užtikrinti, kad vertinimas būtų nešališkas, atsargus ir tikroviškas, svarbu, kad jį atliekant būtų vertinamas įvykių, įvykusių prieš visus pertvarkymo veiksmus arba prieš pasinaudojant teise nurašyti arba konvertuoti kapitalo priemones, kai subjektas tampa nebegyvybingas, taip pat įvairių veiksmų, kurių galėjo imtis pertvarkymo institucija, poveikis;

(3)

vertintojas turėtų turėti prieigą prie visų susijusios informacijos ir žinių šaltinių, kaip antai įstaigos vidaus įrašų, sistemų ir modelių. Atlikdama sėkmingo pertvarkymo galimybės vertinimą pagal Direktyvos 2014/59/ES 15 straipsnį, pertvarkymo institucija turėtų įvertinti vidaus pajėgumų bei sistemų galimybę paremti pertvarkymo vertinimus. Vertintojui taip pat turėtų būti leidžiama sudaryti susitarimus dėl specialistų konsultacijų ar ekspertizės. Galimybė gauti specialistų konsultacijas ar ekspertizę gali būti svarbi, pavyzdžiui, apibrėžiant skirtingas sąlygas pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 8 dalį. Todėl pertvarkymo institucija turėtų įsitikinti, kad vertintojas turi arba prieigą prie visų subjektui pateiktų reikalavimų, įskaitant neapibrėžtuosius reikalavimus, sugrupuotų pagal jų teises ir prioritetą įprastinės bankroto bylos atveju, sąrašo, arba galimybę pasitelkti specialistus, turinčių pakankamų teisinių žinių tokiam sąrašui parengti;

(4)

nustatyti, ar subjektas žlunga arba galėtų žlugti, gali kompetentinga institucija arba pertvarkymo institucija, laikydamosi Direktyvos 2014/59/ES 32 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų sąlygų. Siekdama nustatyti, ar įstaiga žlunga arba galėtų žlugti, kompetentinga institucija turėtų atsižvelgti į šio reglamento II skyriuje numatytą vertinimą, kai jis yra atliktas, taip pat į Europos bankininkystės institucijos (EBI) pagal Direktyvos 2014/59/ES 32 straipsnio 6 dalį paskelbtas gaires, kuriomis siekiama skatinti praktikos, susijusios su tokios pertvarkymo sąlygos nustatymu, konvergenciją;

(5)

vertinimai, kuriais remdamasi kompetentinga institucija arba pertvarkymo institucija sprendžia, ar yra susidariusios pertvarkymui arba kapitalo priemonių nurašymui arba konvertavimui būtinos sąlygos, turėtų atitikti taikomas apskaitos ir prudencines reguliavimo sistemas. Tačiau vertintojas turėtų turėti galimybę nukrypti nuo subjekto vadovybės padarytų prielaidų, kuriomis paremtos finansinės ataskaitos, jei toks nukrypimas atitinka taikomas apskaitos ir prudencines reguliavimo sistemas. Kai nuo šių prielaidų nukrypstama, vertinimas turėtų būti paremtas geriausia turima informacija ir atitikti esamas priežiūros gaires ar kitus visuotinai pripažintus apskaitos standartų aiškinimo šaltinius, kad subjekto finansinė būklė būtų parodyta nešališkai ir tikroviškai;

(6)

derėtų nustatyti taisykles, kuriomis būtų užtikrinta, kad vertinimai, kuriais grindžiamas pertvarkymo priemonių pasirinkimas ir forma arba kapitalo priemonių nurašymo arba konvertavimo, kai subjektas tampa nebegyvybingas, mastas, būtų nešališki, atsargūs ir tikroviški, siekiant užtikrinti, kad visi nuostoliai būtų visiškai pripažinti tuo momentu, kai taikomos pertvarkymo priemonės arba pasinaudojama teise nurašyti arba konvertuoti atitinkamas kapitalo priemones. Konkretiems pertvarkymo veiksmams, kuriuos svarsto pertvarkymo institucija, turėtų būti pasirinktas tinkamiausias vertinimo pagrindas (laikymo vertė arba perleidimo vertė);

(7)

atliekant vertinimus, kuriais grindžiamas pertvarkymo priemonių pasirinkimas ir forma arba kapitalo priemonių nurašymo arba konvertavimo, kai subjektas tampa nebegyvybingas, mastas, derėtų įvertinti ekonominę, o ne balansinę vertę. Atliekant šiuos vertinimus turėtų būti atsižvelgiama į pinigų srautų, kurių subjektas gali pagrįstai tikėtis, dabartinę vertę, netgi kai dėl to reikia nukrypti nuo apskaitos ar prudencinių vertinimo sistemų;

(8)

atliekant vertinimus, kuriais grindžiamas pertvarkymo veiksmų pasirinkimas ir forma, reikėtų parodyti pinigų srautus, kurie gali susidaryti toliau laikant turtą, tačiau turėtų būti atsižvelgiama į galimą pertvarkymo poveikį būsimiesiems pinigų srautams ir į nešališkas, atsargias ir tikroviškas prielaidas dėl įsipareigojimų neįvykdymo rodiklių ir nuostolių masto. Be to, siekdamas nustatyti akcijų vertę po konvertavimo, vertintojas turėtų galėti atsižvelgti į pagrįstus lūkesčius dėl franšizės vertės;

(9)

kai subjektas neturi galimybių išlaikyti turtą arba kai laikoma, kad jį perleisti yra būtina arba tinkama norint pasiekti pertvarkymo tikslų, vertinime reikėtų parodyti, kad tie pinigų srautai gali susidaryti perleidus turtą, įsipareigojimus ar verslo linijas, įvertintus per nustatytą perleidimo laikotarpį;

(10)

perleidimo vertė apskritai turėtų būti suprantama kaip lygiavertė stebimai rinkos kainai, kurią galima gauti konkretaus turto arba turto grupės rinkoje, ir ji gali atspindėti nuolaidą, kuri yra tinkama atsižvelgiant į perleidžiamo turto kiekį. Tačiau vertintojas turėtų galėti, kai reikia, atsižvelgdamas į veiksmus, kurių bus imtasi pagal pertvarkymo programą, nustatyti perleidimo vertę, tokiai stebimai rinkos kainai taikydamas sumažinimą, susijusį su galima pagreitinto pardavimo nuolaida. Kai turto rinka nėra likvidi, perleidimo vertė turėtų būti nustatyta remiantis rinkose, kuriose prekiaujama panašiu turtu, stebimomis kainomis arba skaičiavimais pagal modelį naudojant stebimus rinkos parametrus, kai reikia, atsižvelgiant į nuolaidas dėl nelikvidumo. Kai svarstoma galimybė naudoti verslo pardavimo arba laikinos įstaigos sukūrimo priemonę, nustatant perleidimo vertę galima atsižvelgti į pagrįstus lūkesčius dėl franšizės vertės;

(11)

siekiant užtikrinti nuoseklumą tarp sąlygų, kurių kiekviena akcininkų arba kreditorių klasė būtų galėjusi tikėtis, jei įstaiga arba subjektas būtų buvę likviduoti iškeliant įprastinę bankroto bylą, vertinimo, reikalaujamo pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 8 dalį, ir vertinimo po pertvarkymo pagal tos direktyvos 74 straipsnį, svarbu, kad vertintojas taikytų tam vertinimui nustatytus kriterijus, kai to reikia;

(12)

preliminarus vertinimas pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 9 dalį, kuriuo grindžiamas sprendimas imtis atitinkamų pertvarkymo veiksmų, turėtų apimti rezervą, kurio suma būtų artima papildomų nuostolių sumai. Tas rezervas turėtų būti pagrįstas nešališku, atsargiu ir tikrovišku tų papildomų nuostolių įvertinimu. Rezervo apskaičiavimą pagrindžiantys sprendimai ir prielaidos turėtų būti tinkamai paaiškinti ir pagrįsti vertinimo ataskaitoje;

(13)

atlikdamas Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 15 dalies a ir c punktuose nurodytą vertinimą, vertintojas turėtų paaiškinti ir pagrįsti pagrindines prielaidas bei neužtikrintumą ir vertinimo priklausomumą nuo tokių pagrindinių prielaidų bei neužtikrintumo. Į vertinimo ataskaitą turėtų būti įtraukti reikšmingi skirtumai tarp vertinimui naudotų prielaidų ir prielaidų, kuriomis pagrįsta apskaitos ar reguliavimo informacija, kai jie yra vertintojui žinomi. Toje ataskaitoje vertintojas taip pat turėtų pateikti bet kokią papildomą susijusią informaciją, kuri, jo nuomone, padėtų pertvarkymo institucijai;

(14)

šiame reglamente nustatyti kriterijai turėtų būti skirti išimtinai pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnį numatytiems vertinimams atlikti. Jie neturėtų pakeisti arba iš dalies keisti apskaitos principų ir standartų arba prudencinės reguliavimo sistemos, kurie taikomi subjektams kitais nei pertvarkymo atvejais. Tačiau turėtų būti įmanoma atlikus vertinimą gautą informaciją panaudoti tam, kad būtų nustatyti galimi atvejai, kai subjektai neteisingai taiko apskaitos standartus arba prudencinę reguliavimo sistemą, arba subjekto apskaitos politikos arba prielaidų ar sprendimų, kuriais paremtas turto ir įsipareigojimų vertinimas, pakeitimai. Į šias aplinkybes reikėtų atsižvelgti, pavyzdžiui, rengiant atnaujintą balansą pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 6 dalį. Tuo tikslu vertintojas turėtų tinkamai paaiškinti esamo ir atnaujinto balanso skirtumus;

(15)	šis reglamentas grindžiamas techninių reguliavimo standartų projektais, kuriuos EBI pateikė Komisijai;

(16)

EBI dėl techninių reguliavimo standartų projektų, kuriais pagrįstas šis reglamentas, surengė atviras viešas konsultacijas, išnagrinėjo galimas susijusias sąnaudas ir naudą ir paprašė Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010 (2) 37 straipsnį, pateikti savo nuomonę,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis

Apibrėžtys

Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

a)   vertinimas– subjekto turto ir įsipareigojimų įvertinimas, kurį atlieka vertintojas pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 1 dalį, arba preliminarus vertinimas, kurį atlieka pertvarkymo institucija arba vertintojas, priklausomai nuo atvejo, atitinkamai pagal tos direktyvos 36 straipsnio 2 ir 9 dalis.

b)   vertintojas– nepriklausomas vertintojas, kaip apibrėžta Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2016/1075 (3) 38 straipsnyje, arba pertvarkymo institucija, atliekantis preliminarų vertinimą pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 2 ir 9 dalis.

c)   subjektas– Direktyvos 2014/59/ES 1 straipsnio 1 dalies b, c arba d punkte nurodyta įstaiga arba subjektas.

d)   tikroji vertė– kaina, už kurią vertinimo dieną būtų parduodamas turtas arba perleidžiamas įsipareigojimas pagal tvarkingą sandorį tarp rinkos dalyvių, kaip nustatyta atitinkamoje apskaitos sistemoje.

e)   laikymo vertė– pinigų srautų, kurių subjektas, remdamasis nešališkomis, atsargiomis ir tikroviškomis prielaidomis, gali pagrįstai tikėtis iš tam tikro laikomo turto ir įsipareigojimų, atsižvelgdamas į veiksnius, turinčius įtakos kliento ar sandorio šalies elgesiui, ar kitus vertinimo parametrus pertvarkymo atveju, dabartinė vertė, diskontuota taikant atitinkamą normą.

f)   perleidimo vertė– 12 straipsnio 5 dalyje nurodytas vertinimo pagrindas.

g)   franšizės vertė– pinigų srautų, kurių pagrįstai galima tikėtis gauti išlaikius arba atnaujinus turtą ir įsipareigojimus arba įmones, ir kurie apima bet kokių verslo galimybių, jei tai svarbu, įskaitant su įvairiais pertvarkymo veiksmais susijusias galimybes, kurias įvertina vertintojas, poveikį, grynoji dabartinė vertė. Franšizės vertė gali būti didesnė arba mažesnė už sutarties sąlygose nustatytą turto ir įsipareigojimų, egzistuojančių vertinimo dieną, vertę.

h)   nuosavybės vertė– apskaičiuotoji perduotų arba išleistų akcijų rinkos kaina, nustatyta taikant visuotinai pripažintas vertinimo metodikas. Priklausomai nuo turto ar įmonės pobūdžio, nuosavybės vertė gali apimti franšizės vertę.

i)   vertinimo pagrindas– metodas, taikomas nustatyti pinigines sumas, kuriomis vertintojas įvertina turtą arba įsipareigojimus.

j)   pertvarkymo data– data, kurią pagal Direktyvos 2014/59/ES 82 straipsnį buvo priimtas sprendimas pertvarkyti subjektą.

2 straipsnis

Bendrieji kriterijai

1.   Atlikdamas vertinimą vertintojas atsižvelgia į aplinkybes, turinčias įtakos tikėtiniems subjekto pinigų srautams, ir jo turtui ir įsipareigojimams taikomas diskonto normas ir siekia nešališkai parodyti subjekto finansinę būklę turint omenyje jam iškilusias galimybes ir riziką.

2.   Vertintojas atskleidžia ir pagrindžia pagrindines atliekant vertinimą naudotas prielaidas. Bet koks svarbus vertinimo nukrypimas nuo prielaidų, kurias subjekto vadovybė naudoja rengdama finansines ataskaitas ir apskaičiuodama subjekto reguliuojamąjį kapitalą bei kapitalo reikalavimus, turi būti pagrįstas geriausia turima informacija.

3.   Vertintojas pateikia geriausią konkretaus turto, įsipareigojimo ar jų derinių vertės taškinį įvertį. Kai tinka, vertinimo rezultatai taip pat pateikiami verčių intervalų forma.

4.   Šiame reglamente nustatyti atskiro subjekto turto ir įsipareigojimų vertinimo kriterijai taip pat taikomi portfelių arba turto grupių arba turto ir įsipareigojimų derinių, verslo arba subjekto kaip visumos vertinimui, priklausomai nuo aplinkybių.

5.   Atliekant vertinimą kreditoriai skirstomi į klases pagal jų prioritetą pagal taikomą nemokumo teisę ir jį įtraukiami tokie įverčiai:

a)	kiekvienos klasės reikalavimų vertė pagal taikomą nemokumo teisę ir, kai tai svarbu ir įmanoma, pagal ieškovams suteiktas sutartines teises;

b)	pelnas, kurį kiekviena klasė gautų, jei subjektas būtų likviduojamas iškeliant įprastinę bankroto bylą. Apskaičiuodamas įverčius pagal pirmos pastraipos a ir b punktus, kai tinka, vertintojas gali taikyti Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2018/344 4 straipsnyje nustatytus kriterijus.

6.   Kai tinka ir kai įmanoma, atsižvelgdama į vertinimo laiką ir patikimumą, pertvarkymo institucija gali paprašyti atlikti kelis vertinimus. Tokiu atveju pertvarkymo institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kaip šie vertinimai bus naudojami Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnyje nustatytais tikslais.

3 straipsnis

Vertinimo data

Vertinimo data yra viena iš šių datų:

a)	atskaitos data, kurią nustato vertintojas, remdamasis data, kuri yra kiek įmanoma artimesnė numatomai pertvarkymo institucijos sprendimo pertvarkyti subjektą arba pasinaudoti teise nurašyti arba konvertuoti kapitalo priemones datai, bet už ją ankstesnė;

b)	kai atliekamas galutinis ex post vertinimas pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 10 dalį – pertvarkymo data;

c)	su išvestinių finansinių priemonių sutartimis susijusių įsipareigojimų atveju – pagal Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2016/1401 (4) 8 straipsnį nustatytas momentas.

4 straipsnis

Informacijos šaltiniai

Vertinimas grindžiamas su vertinimo data susijusia informacija, kurią vertintojas laiko svarbia. Be subjekto finansinių ataskaitų, susijusių audito ataskaitų ir reguliavimo ataskaitų, apimančių laikotarpį, kuris baigėsi vertinimo datai artimiausią dieną, ta svarbi informacija gali apimti:

a)	atnaujintas finansines ataskaitas ir reguliavimo ataskaitas, subjekto parengtas vertinimo datai artimiausią dieną;

b)	pagrindinių metodikų, prielaidų ir sprendimų, kuriuos subjektas naudojo finansinėms ataskaitoms ir reguliavimo ataskaitoms parengti, paaiškinimą;

c)	subjekto dokumentuose esančius duomenis;

d)	susijusius rinkos duomenis;

e)	vertintojo išvadas, padarytas pabendravus su vadovybe ir auditoriais;

f)	priežiūros institucijų atliktus subjekto finansinės būklės vertinimus, kai tokių yra, įskaitant informaciją, gautą pagal Direktyvos 2014/59/ES 27 straipsnio 1 dalies h punktą;

g)	turto kokybės vertinimus sektoriaus mastu, kai tai susiję su subjekto turtu, taip pat testavimo nepalankiausiomis sąlygomis rezultatus;

h)	kitų subjektų vertinimus, atitinkamai pakoreguotus, kad atspindėtų konkrečias subjekto aplinkybes;

i)	ankstesnių laikotarpių informaciją, atitinkamai pakoreguotą, kad būtų pašalinti veiksniai, kurie yra nebesvarbūs, ir įtraukti kiti veiksniai, kurie neturėjo įtakos ankstesnių laikotarpių informacijai, arba

j)	tendencijų analizes, atitinkamai pakoreguotas, kad atspindėtų konkrečias subjekto aplinkybes.

5 straipsnis

Grupės susitarimų poveikis

1.   Kai subjektas yra grupės dalis, vertintojas atsižvelgia į poveikį, kurį turto ir įsipareigojimų vertei gali daryti esami sutartiniai grupės vidaus paramos susitarimai, kai remiantis aplinkybėmis yra tikėtina, kad tais susitarimais bus pasinaudota.

2.   Vertintojas atsižvelgia į kitų formalių ar neformalių grupės vidaus susitarimų poveikį tik kai remiantis aplinkybėmis yra tikėtina, kad tie susitarimai išliks galioti susiklosčius nepalankiai finansinei grupės būklei arba pertvarkymo atveju.

3.   Vertintojas nustato, ar grupei priklausantis subjektas turi išteklių kitų grupės subjektų nuostoliams padengti.

6 straipsnis

Vertinimo ataskaita

Vertintojas parengia vertinimo ataskaitą pertvarkymo institucijai, į kurią įtraukia bent jau šiuos elementus:

a)	išskyrus Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 9 dalyje numatytą atvejį, tos direktyvos 36 straipsnio 6 dalies a–c punktuose nurodytą informaciją;

b)	išskyrus Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 9 dalyje numatytą atvejį, Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 8 dalyje nurodytą informaciją;

c)	su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis susijusių įsipareigojimų vertinimą, atliktą pagal Komisijos deleguotąjį reglamentą (ES) 2016/1401;

d)	vertinimo santrauką, įskaitant geriausio taškinio įverčio, verčių intervalų ir vertinimo neapibrėžtumo priežasčių paaiškinimą;

e)

pagrindinių metodikų ir prielaidų, kurias vertintojas naudojo atlikdamas vertinimą, paaiškinimą, paaiškinimą, kiek vertinimas priklauso nuo pasirinktų metodikų ir prielaidų ir, kai įmanoma, paaiškinimą, kuo tos metodikos ir prielaidos skiriasi nuo tų, kurios buvo naudotos kitiems susijusiems vertinimams, įskaitant visus preliminarius pertvarkymo vertinimus;

f)	bet kokią papildomą informaciją, kuri, vertintojo nuomone, padėtų pertvarkymo institucijai arba kompetentingai institucijai taikyti Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 1–11 dalis.

II SKYRIUS

36 STRAIPSNIO 4 DALIES a PUNKTO TIKSLU ATLIEKAMO VERTINIMO KRITERIJAI

7 straipsnis

Bendrieji principai

1.   Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytu tikslu atliekami vertinimai grindžiami nešališkomis ir tikroviškomis prielaidomis ir jais siekiama užtikrinti, kad būtų visiškai pripažinti nuostoliai pagal atitinkamą scenarijų. Kai toks vertinimas yra atliktas, juo turėtų būti paremtas kompetentingos institucijos arba pertvarkymo institucijos sprendimas, kad įstaiga „žlunga arba galėtų žlugti“, kaip nurodyta Direktyvos 2014/59/ES 32 straipsnio 1 dalies a punkte. Remdamasis esamomis priežiūros gairėmis arba kitais visuotinai pripažintais šaltiniais, kuriuose nustatyti kriterijai, padedantys nešališkai ir tikroviškai įvertinti skirtingų tipų turtą ir įsipareigojimus, vertintojas gali užginčyti prielaidas, duomenis, metodikas ir sprendimus, kuriais subjektas pagrindė savo vertinimus finansinių ataskaitų teikimo tikslais arba siekdamas apskaičiuoti reguliuojamą kapitalą ir kapitalo reikalavimus, ir atlikdamas vertinimą gali į juos neatsižvelgti.

2.   Vertintojas nustato tinkamiausias vertinimo metodikas, kurios galėtų būti paremtos subjekto vidaus modeliais, kai vertintojas nusprendžia, kad tai yra tinkama, atsižvelgiant į subjekto rizikos valdymo sistemos pobūdį ir turimų duomenų bei informacijos kokybę.

3.   Vertinimai turi atitikti taikomas apskaitos ir prudencines reguliavimo sistemas.

8 straipsnis

Sritys, kurioms atliekant vertinimą reikia skirti ypatingą dėmesį

Vertintojas skiria ypatingą dėmesį toms sritims, kuriose esama daug vertinimo neapibrėžtumo ir kurios turi didelės įtakos bendram vertinimui. Šių sričių vertinimo rezultatus vertintojas pateikia geriausių taškinių įverčių ir, kai tinka, verčių intervalų forma, kaip nustatyta 2 straipsnio 3 dalyje. Šios sritys apima:

a)

paskolas ir paskolų portfelius, kurių tikėtini pinigų srautai priklauso nuo sandorio šalies gebėjimo, noro ar paskatų vykdyti įsipareigojimus, kai šie lūkesčiai yra paremti prielaidomis, susijusiomis su mokėjimo terminų praleidimo rodikliais, įsipareigojimų neįvykdymo tikimybe, nuostoliais dėl įsipareigojimų neįvykdymo arba priemonės ypatybėmis, ypač kai apie tai liudija ankstesni paskolų portfelio nuostoliai;

b)	susigrąžintą turtą, kurio pinigų srautams poveikį daro tiek turto tikroji vertė tuo metu, kai subjektas netenka teisės naudotis užtikrinimo priemone arba kreditorinio reikalavimo pirmumo teise, tiek tikėtina tokios vertės raida netekus teisės naudotis nuosavybe;

c)	tikrąja verte vertinamas priemones, kai atsižvelgiant į aplinkybes tos tikrosios vertės nustatymas pagal jų vertinimui rinkos kainomis arba vertinimui pagal modelį taikomus apskaitos arba prudencinius reikalavimus nebetaikomas arba nebegalioja;

d)	prestižą ir nematerialųjį turtą, kai vertės sumažėjimo patikrinimas gali priklausyti nuo subjektyvios nuomonės, įskaitant nuomonę apie santykinai pasiekiamus pinigų srautus, diskonto normas ir pinigus generuojančių vienetų perimetrą;

e)	teisinius ginčus ir reguliavimo veiksmus, kurių pinigų srautų suma ir (arba) laikas gali būti daugiau ar mažiau neužtikrinti;

f)	straipsnius, apimančius pensijų turtą ir įsipareigojimus, ir atidėtųjų mokesčių straipsnius.

9 straipsnis

Vertinimą veikiantys veiksniai

1.   Vertintojas atsižvelgia į bendruosius veiksnius, kurie gali turėti poveikio pagrindinėms prielaidoms, kuriomis grindžiamos turto ir įsipareigojimų vertės 8 straipsnyje nurodytose srityse, įskaitant šiuos veiksnius:

a)	subjektui įtakos turinčias ekonomines ir sektoriuje susiklosčiusias aplinkybes, įskaitant aktualius rinkos pokyčius;

b)	subjekto verslo modelį ir jo strategijos pokyčius;

c)	subjekto turto atrankos kriterijus, įskaitant paskolų garantavimo politiką;

d)	aplinkybes ir praktiką, dėl kurių gali iškilti mokėjimo problemų;

e)	aplinkybes, turinčias įtakos parametrams, naudojamiems pagal riziką įvertintam turtui nustatyti, siekiant apskaičiuoti minimalius kapitalo reikalavimus;

f)	subjekto finansinės struktūros poveikį subjekto pajėgumui išlaikyti turtą numatomu laikotarpiu ir subjekto gebėjimui generuoti nuspėjamus pinigų srautus;

g)	bendras arba subjektui būdingas likvidumo ar finansavimo problemas.

2.   Vertintojas aiškiai atskiria bet kokį reikšmingą atliekant vertinimą nustatytą nerealizuotą pelną, jei tas pelnas nebuvo pripažintas atliekant vertinimą, ir vertinimo ataskaitoje pateikia atitinkamą informaciją apie išskirtines aplinkybes, dėl kurių toks pelnas susidarė.

III SKYRIUS

36 STRAIPSNIO 4 DALIES b, c, d, e, f, g PUNKTŲ IR 9 DALIES ANTROS PASTRAIPOS TIKSLAIS ATLIEKAMO VERTINIMO KRITERIJAI

10 straipsnis

Bendrieji principai

1.   Vertintojas įvertina kiekvieno pertvarkymo veiksmo, kurio gali imtis pertvarkymo institucija, kad pagrįstų Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 4 dalies b–g punktuose nurodytus sprendimus, poveikį vertinimui. Nepažeisdama vertintojo nepriklausomybės pertvarkymo institucija gali konsultuotis su vertintoju, kad nustatytų savo svarstomų pertvarkymo veiksmų spektrą, įskaitant veiksmus, numatytus pertvarkymo plane, arba, jei skiriasi, bet kokioje siūlomoje pertvarkymo programoje.

2.   Siekdamas užtikrinti nešališką, atsargų ir tikrovišką vertinimą, vertintojas, kai tinka, pasitaręs su pertvarkymo institucija, pateikia atskirus vertinimus, kurie parodo pakankamai plataus pertvarkymo veiksmų spektro poveikį.

3.   Vertintojas užtikrina, kad pritaikius pertvarkymo priemones arba pasinaudojus teise nurašyti arba konvertuoti atitinkamas kapitalo priemones, bet kokie subjekto turto nuostoliai būtų visiškai pripažįstami pagal scenarijus, kurie susiję su svarstomų pertvarkymo veiksmų spektru.

4.   Kai vertinimo vertės labai skiriasi nuo subjekto finansinėse ataskaitose pateiktų verčių, vertintojas, laikydamasis taikomos apskaitos sistemos, taiko to vertinimo prielaidas, kad pagrįstų tų prielaidų ir apskaitos politikos pataisas, reikalingas atnaujintam balansui, kurio reikalaujama pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 6 dalį, parengti. Kalbant apie vertintojo nustatytus nuostolius, kurie negali būti pripažinti atnaujintame balanse, vertintojas nurodo nuostolių sumą, aprašo priežastis, kuriomis remiantis jie nustatyti, ir jų susidarymo tikimybę ir laikotarpį.

5.   Kai kapitalo priemonės ar kiti įsipareigojimai konvertuojami į nuosavybę, atliekant vertinimą pateikiamas naujų akcijų, perduotų arba išleistų kaip atlygis konvertuotų kapitalo priemonių turėtojams ar kitiems kreditoriams, vertės po konvertavimo įvertis. Šiuo įverčiu bus remiamasi nustatant konvertavimo kursą ar kursus pagal Direktyvos 2014/59/ES 50 straipsnį.

11 straipsnis

Vertinimo pagrindo pasirinkimas

1.   Pasirinkdamas tinkamiausią vertinimo pagrindą ar pagrindus, vertintojas atsižvelgia į pagal 10 straipsnio 1 dalį svarstomų pertvarkymo veiksmų spektrą.

2.   Vertintojas nustato pinigų srautus, kurių subjektas, remdamasis nešališkomis, atsargiomis ir tikroviškomis prielaidomis, gali tikėtis iš esamo turto ir įsipareigojimų po to, kai bus imtasi svarstomo pertvarkymo veiksmo ar veiksmų, diskontuotus pagal atitinkamą normą, nustatytą pagal 6 dalį.

3.   Pinigų srautai nustatomi atitinkamu agregavimo lygmeniu (nuo atskiro turto ir įsipareigojimų iki portfelių ar įmonių), tinkamai atsižvelgus į rizikos profilių skirtumus.

4.   Kai vykdant 10 straipsnio 1 dalyje nurodytus pertvarkymo veiksmus reikia, kad subjektas, kuris tebėra veikianti įstaiga, išlaikytų turtą ir įsipareigojimus, vertintojas naudoja laikymo vertę kaip tinkamą vertinimo pagrindą. Laikymo vertė, jei ji laikoma teisinga, atsargia ir tikroviška, gali būti rinkos sąlygų normalizavimosi požymis.

Laikymo vertė nenaudojama kaip vertinimo pagrindas, kai pagal Direktyvos 2014/59/ES 42 straipsnį turtas perduodamas turto valdymo įmonei arba pagal tos direktyvos 40 straipsnį – laikinai įstaigai arba kai pagal Direktyvos 2014/59/ES 38 straipsnį taikoma verslo pardavimo priemonė.

5.   Kai vykdant 10 straipsnio 1 dalyje numatytus pertvarkymo veiksmus turtą numatoma parduoti, tikėtini pinigų srautai atitinka perleidimo vertes, numatytas tikėtinu perleidimo laikotarpiu.

6.   Diskonto normos nustatomos atsižvelgus į vertinamo turto ar įsipareigojimo pinigų srautų laiką, rizikos profilį, finansavimo išlaidas ir rinkos sąlygas, svarstomą perleidimo strategiją ir subjekto finansinę būklę po pertvarkymo.

12 straipsnis

Konkretūs veiksniai, susiję su tikėtinų pinigų srautų apskaičiavimu ir diskontavimu

1.   Siekdamas įvertinti pinigų srautus, vertintojas vadovaujasi savo profesine nuovoka, kad nustatytų pagrindines vertinamo turto ar įsipareigojimų ypatybes. Vertintojas taip pat vadovaujasi savo profesine nuovoka, kad nustatytų, kokią įtaką tiems pinigų srautams turi šio turto ar įsipareigojimų tęstinumas, galimas atnaujinimas arba refinansavimas, likvidavimas arba perleidimas, kaip numatyta pagal svarstomus pertvarkymo veiksmus.

2.   Kai pagal pertvarkymo veiksmus numatoma, kad subjektas išlaikys turtą arba įsipareigojimą arba tęs veiklą, vertintojas gali atsižvelgti į veiksnius, kurie gali turėti įtakos būsimiems pinigų srautams, įskaitant:

a)	prielaidų arba lūkesčių pokyčius, palyginti su vertinimo dieną galiojusiomis prielaidomis ar turėtais lūkesčiais, atitinkančius ilgalaikes istorines tendencijas ir pagrįstą laikotarpį, atitinkantį numatomą turto laikymo arba subjekto atsigavimo laikotarpį; arba

b)	papildomus arba alternatyvius vertinimo pagrindus arba metodikas, kuriuos vertintojas laiko tinkamais ir kurie atitinka šį reglamentą, taip pat ir nustatant akcijų kapitalo vertę po konvertavimo.

3.   Kalbant apie turto ir įsipareigojimų grupes arba veiklą, kurias numatoma likviduoti, vertintojas atsižvelgia į šio proceso sąnaudas bei naudą.

4.   Kai dėl subjekto situacijos neįmanoma išlaikyti turto arba tęsti veiklos arba kai pertvarkymo institucija laiko, kad norint pasiekti pertvarkymo tikslų, turtą būtina parduoti, tikėtini pinigų srautai parodomi atsižvelgiant į perleidimo vertes, numatomas per tam tikrą perleidimo laikotarpį.

5.   Perleidimo vertę nustato vertintojas, remdamasis pinigų srautais, atėmus perleidimo išlaidas ir tikėtiną bet kokių suteiktų garantijų vertę, kurių subjektas gali pagrįstai tikėtis tuo metu esamomis rinkos sąlygomis tvarkingai pardavęs arba perleidęs turtą arba įsipareigojimus. Kai tinka, atsižvelgdamas į veiksmus, kurių bus imtasi pagal pertvarkymo programą, vertintojas gali nustatyti perleidimo vertę to pardavimo arba perleidimo stebimai rinkos kainai taikydamas sumažinimą, susijusį su galima pagreitinto pardavimo nuolaida. Siekdamas nustatyti turto, kurio rinka nėra likvidi, perleidimo vertę, vertintojas atsižvelgia į stebimas kainas rinkose, kuriose prekiaujama panašiu turtu, arba skaičiavimus modeliuoja naudodamas stebimus rinkos parametrus, kai reikia, atsižvelgdamas į nuolaidas dėl nelikvidumo.

6.   Vertintojas atsižvelgia į veiksnius, kurie gali turėti įtakos perleidimo vertėms ir perleidimo laikotarpiams, įskaitant:

a)	panašių sandorių perleidimo vertes ir perleidimo laikotarpius, atitinkamai pakoreguotus atsižvelgiant į tų sandorių šalių verslo modelio ir finansinės struktūros skirtumus;

b)	konkretaus sandorio pranašumus ir trūkumus, kurie būdingi susijusioms šalims arba rinkos dalyvių poaibiui;

c)	konkrečius turto ar verslo požymius, kurie gali būti svarbūs tik potencialiam pirkėjui arba rinkos dalyvių poaibiui;

d)	tikėtiną numatomo pardavimo poveikį subjekto franšizės vertei.

7.   Vertindamas įmonių vertę, kai siekiama naudoti verslo pardavimo priemonę arba laikinos įstaigos sukūrimo priemonę, vertintojas gali atsižvelgti į pagrįstus lūkesčius dėl franšizės vertės. Tokie lūkesčiai dėl franšizės vertės apima vertę, gautą atnaujinus turtą, refinansavus atvirąjį portfelį arba dėl pertvarkymo veiksmų pratęsus arba atnaujinus veiklą.

8.   Įvertinęs, kad realių perspektyvų, kad turtas arba verslas bus perleisti, negalima pagrįstai tikėtis, vertintojas neturi nustatyti perleidimo vertės, bet apskaičiuoja susijusius pinigų srautus, remdamasis susijusiomis tęstinumo arba likvidavimo perspektyvomis. Ši nuostata netaikoma turto atskyrimo priemonei arba verslo pardavimo priemonei.

9.   Vertindamas turto arba verslo grupės dalis, kurios tikėtinai bus likviduotos iškeliant įprastinę bankroto bylą, vertintojas gali atsižvelgti į perleidimo vertes ir perleidimo laikotarpius, stebimus aukcionuose, kuriuose parduodamas panašaus pobūdžio ir būklės turtas. Nustatant tikėtinus pinigų srautus, atsižvelgiama į nelikvidumą, patikimų duomenų, reikalingų perleidimo vertėms nustatyti, trūkumą ir su tuo susijusį poreikį pasikliauti vertinimo metodikomis, pagrįstomis nestebimais duomenimis.

13 straipsnis

Papildomų nuostolių rezervo apskaičiavimo ir įtraukimo metodika

1.   Siekdamas sumažinti preliminarių vertinimų, atliktų pagal Direktyvos 2014/59/ES 36 straipsnio 4 dalies b–g punktus, neapibrėžtumą, vertintojas į vertinimą įtraukia rezervą, kad būtų atsižvelgta į faktus ir aplinkybes, dėl kurių susidaro papildomi nuostoliai, kurių suma ar laikas yra nežinomi. Siekdamas išvengti dvigubo neapibrėžtumo skaičiavimo, vertintojas tinkamai paaiškina ir pagrindžia prielaidas, kuriomis paremtas rezervo apskaičiavimas.

2.   Siekdamas nustatyti rezervo dydį, vertintojas nustato veiksnius, kurie gali turėti įtakos tikėtiniems pinigų srautams, susidarysiantiems dėl pertvarkymo veiksmų, kurių greičiausiai bus imtasi.

3.   Taikydamas 2 dalį, vertintojas gali daliai subjekto turto apskaičiuotus nuostolius ekstrapoliuoti likusiai subjekto balanso daliai. Atlikus dėl verslo modelio ir finansinės struktūros skirtumų reikalingas pataisas taip pat gali būti ekstrapoliuoti apskaičiuoti vidutiniai konkurentų turto nuostoliai, kai tokia informacija prieinama.

14 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

---

(1)  OL L 173, 2014 6 12, p. 190.

(2)  2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, 2010 12 15, p. 12).

(3)  2016 m. kovo 23 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2016/1075, kuriuo papildoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES dėl techninių reguliavimo standartų, kuriais nustatomas gaivinimo planų, pertvarkymo planų ir grupių pertvarkymo planų turinys, minimalūs kriterijai, kuriuos kompetentinga institucija turi įvertinti nagrinėdama gaivinimo planus ir grupių gaivinimo planus, grupių finansinės paramos sąlygos, reikalavimai nepriklausomiems vertintojams, nurašymo ir konvertavimo įgaliojimų pripažinimas sutartyse, pranešimo reikalavimų ir pranešimo apie sustabdymą procedūros bei turinys ir pertvarkymo kolegijų veiklos funkcijos (OL L 184, 2016 7 8, p. 1).

(4)  2016 m. gegužės 23 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2016/1401, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema, papildoma techniniais reguliavimo standartais, susijusiais su įsipareigojimų, kurių atsiranda dėl išvestinių finansinių priemonių, vertinimo metodikomis ir principais (OL L 228, 2016 8 23, p. 7).

---