Ne teisėkūros procedūros

Bet kokia tarpinstitucinė teisėkūros procedūra, kuri nėra teisėkūros procedūra, kaip apibrėžta Europos Sąjungos (ES) sutartyse, yra laikoma ne teisėkūros procedūra. Tokios procedūros dažnai vadinamos akronimu NLE (teisės akto priėmimas ne teisėkūros procedūra, angl. non-legislative enactment).

Be teisėkūros procedūra priimamų aktų, t. y. teisės aktų, priimamų pagal įprastą arba specialią teisėkūros procedūrą, Europos Komisija arba Europos Sąjungos Taryba daug aktų priima ne teisėkūros procedūra.

Daugelis šių ne teisėkūros procedūra priimamų aktų yra deleguotieji aktai (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnis), kuriais Komisijai ar Tarybai suteikiami įgaliojimai priimti teisės aktus, kuriais papildomos ar iš dalies keičiamos neesminės teisėkūros procedūra priimto akto dalys. Teisėkūros procedūra priimtais aktais nustatomi tokių įgaliojimų perdavimo tikslai, turinys, taikymo sritis ir trukmė.

Taip pat yra įgyvendinimo aktai (SESV 291 straipsnis), kuriais Komisija, paprastai pasikonsultavusi su komitetu, kuriame atstovaujama kiekvienai ES valstybei narei, gali priimti vienodas teisėkūros procedūra priimto akto įgyvendinimo sąlygas.

Įgyvendinimo ir deleguotieji aktai negali pažeisti pagrindiniame teisės akte nustatytų reikalavimų.

Nors ne teisėkūros procedūros dažniausiai naudojamos deleguotiesiems ir įgyvendinimo aktams priimti, jos gali būti naudojamos ir kitais atvejais:

• ratifikuojant tam tikrus tarptautinius susitarimus, dėl kurių derasi ES pagal SESV 218 straipsnį;
• priimant aktus dėl sunkių pagrindinių teisių pažeidimų pagal ES sutarties 7 straipsnį;
• prisijungiant naujoms valstybėms narėms pagal ES sutarties 49 straipsnį;
• priimant sprendimus dėl išstojimo iš ES pagal ES sutarties 50 straipsnį;
• priimant direktyvas taikant socialinio protokolo procedūrą pagal SESV 154 ir 155 straipsnius.