I. Įžanga

II. Teisinis pagrindas

A. Sąjungos teisė

B. Ispanijos teisė

III. Pagrindinių bylų faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

A. Byla C‑70/17

B. Byla C‑179/17

IV. Procesas Teisingumo Teisme

V. Analizė

A. Dėl prejudicinių klausimų priimtinumo byloje C‑179/17

B. Dėl bylų C‑70/17 ir C‑179/17 esmės

1. Bendrosios pastabos

2. Pirminės pastabos

3. Reikšmingos jurisprudencijos apžvalga

a) Dėl nacionalinio teismo atliekamo sutarties sąlygos kvalifikavimo kaip nesąžiningos

b) Dėl pasekmių, kylančių dėl nesąžiningos sutarties sąlygos konstatavimo

1) Suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyta bendra taisyklė: nacionalinis teismas privalo netaikyti nesąžiningos sąlygos, tačiau negali pakeisti jos turinio

2) Taisyklės išimtis: Sprendimas „Kásler ir Káslerné Rábai“

4. Dėl pirmojo klausimo byloje C‑70/17: sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumo konstatavimo apimtis atsižvelgiant į nurodytą jurisprudenciją

a) Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) jurisprudencija, susijusi su sąlygos dalomumo taisykle

1) Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) aiškinimas

2) Vokietijos doktrinoje vyraujantis daugumos požiūris

b) Ginčijama sąlyga

1) Sąlygos padalijimas arba minimalus išsaugojimas

2) Ar ginčijamos sąlygos tikslas būtų išlaikytas, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nenurodant nesumokėtų mėnesinių įmokų skaičiaus, leidžiančio įgyvendinti šią sąlygą?

5. Dėl antrojo klausimo byloje C‑70/17 ir pirmojo klausimo byloje C‑179/17: galimybė taikyti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, papildomai taikant nacionalinę nuostatą, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalį

a) Ar, vertinant teisiškai, hipoteka užtikrintos paskolos sutartys galėtų toliau galioti, panaikinus ginčijamas nesąžiningas sąlygas?

b) Dėl LEC 693 straipsnio 2 dalies papildomo taikymo

c) Ar išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pranašumai pateisina išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto po to, kai konstatuojamas sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumas?

d) Dėl galimybės informuoti vartotoją apie pranašumus, susijusius su išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto tęsimu: Sprendimas „Pannon GSM“

6. Dėl antrojo ir trečiojo klausimų byloje C‑179/17

C. Baigiamoji pastaba

VI. Išvada

1.

Generalinis advokatas A. Saggio 1999 m. gruodžio 16 d. pateiktoje išvadoje sujungtose bylose Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores ( 2 ) nurodė, kad šiose bylose Teisingumo Teismo buvo pirmą kartą prašoma priimti sprendimą dėl Tarybos direktyvos 93/13/EEB ( 3 ). Tuo metu į Teisingumo Teismą kreipėsi Ispanijos teismas, klausdamas, ar teismas gali savo iniciatyva nagrinėti sutarties sąlygų nesąžiningumą. Kiek žinau, nuo to laiko Teisingumo Teismas jau 26 kartus Ispanijos teismų prašymu priėmė sprendimą dėl šios direktyvos išaiškinimo. Dauguma šių prašymų priimti prejudicinį sprendimą buvo pateikti po 2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz ( 4 ), paskelbto 2013 m. kovo 14 d., pačiame ekonomikos krizės įkarštyje.

2.

Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su Direktyva 93/13, atliko labai svarbų, gal net lemiamą vaidmenį stiprinant vidaus rinką ir šioje direktyvoje numatytą vartotojų apsaugą ir nuo šiol ši jurisprudencija yra neatsiejama nuo kasdienės Europos Sąjungos vartotojų apsaugos. Ši jurisprudencija buvo ir vis dar yra formuojama glaudžiai bendradarbiaujant ne tik su Ispanijos, bet ir su daugelio kitų valstybių narių teismais.

3.

Šiose bylose pateiktais prašymais priimti prejudicinį sprendimą ir vėl prašoma išaiškinti Direktyvą 93/13. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) ir Juzgado de Primera Instancia no1 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 1, Ispanija), be kita ko, klausia, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, susijusi su sąlygų dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą aiškinimu, yra suderinama su šioje direktyvoje nustatyta vartotojų apsaugos sistema.

4.

Savo klausimais Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar Sąjungos teisė draudžia nacionalinę jurisprudenciją, kuria nacionaliniam teismui leidžiama ištaisyti sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą negaliojimą, pakeičiant šią sąlygą ir vietoj pakeistos dalies taikant nacionalinės teisės nuostatą, kad finansų įstaigos galėtų taikyti specialią išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto procedūrą (toliau – išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra), jeigu ši procedūra skolininkui, kuris yra vartotojas, yra palankesnė už nagrinėjant bylą iš esmės priimto nepalankaus sprendimo vykdymą.

5.

Teisingumo Teismas jau yra daug kartų priėmęs sprendimą šiais klausimais ir jo jurisprudencija šioje srityje yra ne tik nusistovėjusi ir daug metų taikoma valstybėse narėse, bet ir gerai žinoma Sąjungos vartotojui. Taigi Teisingumo Teismas turi nuspręsti, ar savo jurisprudenciją keisti, ar ją patvirtinti ( 5 ).

6.

Kaip nurodyta Direktyvos 93/13 ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, „valstybės narės yra atsakingos užtikrinti, kad su vartotojais sudarytose sutartyse nebūtų nesąžiningų sąlygų“.

7.

Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas <…> šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“

8.

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.   Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju.“

9.

Minėtos direktyvos 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].

2.   Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

10.

Tos pačios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

11.

Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

12.

Código Civil (Civilinis kodeksas) 1011 straipsnyje numatyta:

„Jeigu asmuo, vykdydamas jam tenkančią prievolę, veikia apgaule, elgiasi aplaidžiai, vėluoja įvykdyti prievolę arba kitaip nesilaiko prievolės sąlygų, jis privalo atlyginti dėl to sukeltą žalą.“

13.

Civilinio kodekso 1124 straipsnyje nustatyta:

„Prievolių pagal dvišales sutartis atveju galimybė nutraukti prievolę laikoma numanoma, jeigu viena iš šalių nevykdo savo prievolės.

Nukentėjusioji šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę arba ją nutraukti, ir abiem atvejais turi būti atlyginti nuotoliai. Net ir nusprendusi reikalauti įvykdyti prievolę, nukentėjusioji šalis gali reikalauti ją nutraukti, paaiškėjus, kad jos neįmanoma įvykdyti.

Jeigu nėra pagrįstų priežasčių, kurios leistų nustatyti terminą prievolei įvykdyti, teismas patvirtina reikalavimą nutraukti prievolę.“

14.

Pagal pagrindinėms byloms taikomos redakcijos 2000 m. sausio 7 d.Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) ( 6 ) (toliau – LEC) 552 straipsnio 1 dalį, susijusią su nesąžiningų sąlygų ex officio kontrole:

„Teismas ex officio nagrinėja, ar kuri nors iš 557 straipsnio 1 dalyje nurodytų vykdytinų dokumentų sąlyga gali būti laikoma nesąžininga. Jeigu jis mano, kad viena iš šių sąlygų gali būti laikoma tokia, per 15 dienų išklauso šalis. Jas išklausęs, vadovaudamasis 561 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jis priima sprendimą per penkias darbo dienas“.

15.

LEC 557 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Jeigu nurodoma vykdyti 517 straipsnio 2 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodytus dokumentus arba kitus 517 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytus vykdytinais paskelbtus dokumentus, šalis, kurios atžvilgiu prašoma juos vykdyti, gali pateikti prieštaravimą per pirmesniame straipsnyje nurodytą laikotarpį tik tuo atveju, jei remiasi vienu iš šių pagrindų:

<…>

2.   Jeigu pateikiamas pirmesnėje dalyje nurodytas prieštaravimas, teismo pareigūnas sustabdo išieškojimą, taikydamas proceso organizavimo priemonę.“

16.

LEC 561 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta:

„Pripažinus, kad viena ar kelios sąlygos yra nesąžiningos, priimtoje nutartyje turi būti nurodytos tokio pripažinimo pasekmės, t. y. nurodyta, kad nereikia pradėti išieškojimo, arba įpareigoti pradėti išieškojimą, netaikant nesąžiningomis pripažintų sąlygų.“

17.

LEC 693 straipsnio 2 dalyje, susijusioje su reikalavimu dalimis mokamą skolą grąžinti prieš terminą, numatyta:

„Gali būti pareikalauta grąžinti visą dėl pagrindinės sumos ir palūkanų susidariusią skolą, jeigu sutartyje numatyta, kad visa paskolos suma grąžinama tuo atveju, kai bent tris mėnesius skolininkas nevykdo savo mokėjimo pareigos arba nesumoka tiek įmokų, jog galima laikyti, kad skolininkas nevykdo savo pareigos bent tris mėnesius, ir kai toks susitarimas įtvirtintas paskolos sutartyje ir įregistruotas atitinkamame registre.“

18.

LEC 695 straipsnis, kuriame reglamentuojamas prieštaravimas dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, suformuluotas taip:

„1.   Vykstant šiame skyriuje nurodytoms procedūroms skolininkas gali pareikšti prieštaravimą dėl išieškojimo tik remdamasis tokiais pagrindais:

<…>

2.   Pareiškus prieštaravimą pagal ankstesnę šio straipsnio dalį, teismo pareigūnas sustabdo išieškojimą ir nurodo šalims atvykti į nutartį dėl išieškojimo priėmusį teismą. Šaukimas į teismą turi būti pateiktas bent 15 dienų iki atitinkamo teismo posėdžio. Per šį posėdį teismas išklauso šalis, išnagrinėja pateiktus dokumentus ir antrą dieną nutartimi priima atitinkamą sprendimą.

3.   <…>

Jeigu [šio straipsnio 1 dalyje nurodytas] ketvirtasis pagrindas pripažįstamas pagrįstu, priimamas sprendimas nutraukti išieškojimą, kai sutarties sąlyga yra išieškojimo pagrindas. Kitais atvejais išieškojimas tęsiamas netaikant nesąžiningos sąlygos.

<…>.“

19.

Direktyva 93/13 į Ispanijos teisinę sistemą perkelta 1998 m. balandžio 13 d.Ley 7/1998 sobre condiciones generales de la contratación (Įstatymas Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų) ( 7 ) ir 2007 m. lapkričio 16 d.Real Decreto Legislativo 1/2007 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/2007 dėl Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos ir kitų papildomų įstatymų išdėstymo nauja redakcija) ( 8 ).

20.

Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/2007, iš dalies pakeisto 2014 m. kovo 27 d. Įstatymu Nr. 3/2014 ( 9 ), 83 straipsnyje nurodyta:

„Nesąžiningos sąlygos yra niekinės ir laikoma, kad dėl jų nebuvo susitarta. Todėl išklausęs šalis teismas paskelbia, kad nesąžiningos sutarties sąlygos negalioja, tačiau pati sutartis šalims lieka privaloma tomis pačiomis sąlygomis, jeigu ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų“.

21.

Nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas pagrindinių bylų faktines aplinkybes galima apibendrinti taip, kaip pateikta toliau.

22.

2008 m. gegužės 30 d. Alberto García Salamanca Santos ir Verónica Varela gavo hipoteka užtikrintą būsto paskolą iš Abanca Corporación Bancaria SA (toliau – Abanca). Ši 100000 EUR dydžio paskola, paimta 30-iai metų, turėjo būti grąžinta sumokant 360 mėnesinių įmokų.

23.

Pagal paskolos sutarties 6bis straipsnį, susijusį su įsipareigojimų įvykdymu prieš terminą, jeigu suėjus terminui nesumokama kuri nors mokėtina palūkanų ar paskolos grąžinimo įmoka, hipotekos kreditorius gali laikyti, kad paskolos grąžinimo terminas suėjo, ir reikalauti per teismą sumokėti visą paskolos sumą kartu su delspinigiais ir kitomis išlaidomis.

24.

A. García Salamanca Santos pradėjo procesą, siekdamas, kad kelios paskolos sutarties sąlygos, tarp jų – ir 6bis straipsnis, būtų panaikintos dėl nesąžiningumo. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino jo ieškinį ir panaikino, be kita ko, ginčijamą sąlygą. Šį sprendimą apeliacinėje instancijoje patvirtino Audiencia Provincial de Pontevedra (Pontevedros provincijos teismas, Ispanija).

25.

Nagrinėdamas Abanca kasacinį skundą, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nurodo, kad ginčijami klausimai susiję su tuo, ar su vartotojais sudarytose hipoteka užtikrintos paskolos sutartyse esanti sąlyga dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą yra nesąžininga ir kiek ši sąlyga negalioja, kai yra konstatuojamas jos nesąžiningumas. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja galimybe konstatuoti dalinį šios sąlygos nesąžiningumą. Šios abejonės visų pirma susijusios su sąlygų dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą aiškinimu jo paties jurisprudencijoje, pagal kurią vietoj nesąžiningos sąlygos gali būti taikoma nacionalinės teisės nuostata, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalis, kad būtų galima tęsti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto.

26.

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2015 m. gruodžio 23 d. sprendime ( 10 ), kuris buvo patvirtintas 2016 m. vasario 18 d. sprendimu ( 11 ), Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, jog tam, kad sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą galiotų, būtina, kad pagal jas pažeidimo sunkumas būtų proporcingas paskolos trukmei ir sumai ir kad vartotojui būtų leidžiama išvengti šių sąlygų taikymo stropiai imantis veiksmų pažeidimui ištaisyti. Vis dėlto Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) patikslino, kad išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto galėtų būti vykdomas, jeigu teise paskelbti, kad paskola turi būti grąžinta prieš terminą, pasinaudojama nepiktnaudžiaujant, dėl pranašumų, kuriuos, taikant specialią procedūrą, įgyja vartotojas.

27.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Ispanijos teisę, jeigu sudarius paskolos sutartį, kurioje numatytas užtikrinimas hipoteka, paskolos gavėjas neįvykdo pareigos grąžinti gautą sumą, kreditorius gali inicijuoti bylos nagrinėjimą iš esmės ( 12 ) arba išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą ( 13 ). Minėtas teismas patikslina, kad išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra skolininkui, kuris yra vartotojas, yra palankesnė nei procedūra, per kurią pripažįstama, kad išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra negali būti vykdoma ( 14 ). Susiklosčius pastarajam atvejui, vartotojas yra priverstas prašyti nagrinėti bylą iš esmės. Vis dėlto, kaip nurodo minėtas teismas, jeigu byla būtų nagrinėjama iš esmės, siekiant nutraukti hipoteka užtikrintos paskolos sutartį dėl skolininko įsipareigojimų nevykdymo, pagal Civilinio kodekso 1124 straipsnį (ši teisė numatyta įstatyme, o ne sutartyje) vartotojui kiltų žalingos pasekmės, be kita ko, „iš jo būtų priteistos ir nagrinėjant bylą iš esmės, ir per procedūrą dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto patirtos bylinėjimosi išlaidos, be to, jam tektų mokėti daugiau delspinigių už laikotarpį, kai byla nagrinėjama iš esmės“.

28.

Šioms aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), išklausęs šalis, 2017 m. vasario 8 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. vasario 9 d., nusprendė pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

29.

2005 m. birželio 22 d. bankas Bankia S.A., šalis, pagrindinėje byloje inicijavusi vykdymą, ir Alfonso Antonio Lau Mendoza bei Verónica Yuliana Rodríguez Ramírez, atsakovai vykdymo byloje, sudarė hipoteka užtikrintos paskolos sutartį 188000 EUR sumai dėl nekilnojamojo turto, kuris yra jų pagrindinis gyvenamasis būstas, pardavimo, o po paskolos sutarties novacijos buvo nustatytas 37 metų paskolos terminas.

30.

Pagal hipoteka užtikrintos paskolos sutarties 6bis straipsnį „Kredito įstaigos vykdomas nutraukimas prieš terminą“:

„Nepaisant nurodytos šios sutarties trukmės, bankas, kuris yra kreditorius, gali paskelbti, kad paskolos mokėjimo terminas suėjo, laikyti, kad sutartis nutraukta ir kad visa paskola turi būti grąžinta prieš terminą, be kita ko, jeigu suėjus terminui nėra sumokama viena, kelios ar visos 2 straipsnyje [susijusiame su paskolos grąžinimu dalimis] nustatytos paskolos grąžinimo įmokos.“

31.

Po to, kai skolininkai nesumokėjo 36 mėnesinių įmokų, Bankia kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydamas nukreipti išieškojimą į hipoteka įkeistą turtą, kuriuo buvo užtikrintas suteiktos paskolos grąžinimas.

32.

Juzgado de Primera Instancia no 1 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 1) klausia, kokių pasekmių kiltų konstatavus sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumą per išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, visų pirma atsižvelgiant į naujausią Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudenciją. Iš tiesų pagal šią jurisprudenciją išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto leidžiamas neatsižvelgiant į tai, kad yra konstatuotas sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, kuria yra grindžiama ši procedūra, nesąžiningumas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad privalo paisyti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos kaip Ispanijos teisinės sistemos sudedamosios dalies, tačiau kartu jis privalo laikytis ir Sąjungos teisės, kaip ją yra išaiškinęs Teisingumo Teismas.

33.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas kelia tam tikrus teisinius klausimus, kurie, kaip jis teigia, gali būti labai svarbūs atsakant į šiose bylose iškeltus klausimus. Šie teisiniai klausimai susiję, pirma, su tuo, kad trūksta aiškumo dėl Civilinio kodekso 1124 straipsniu grindžiamo ieškinio dėl pripažinimo patenkinimo ( 15 ). Minėtas teismas patikslina, kad pagal ligšiolinę ir nusistovėjusią Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudenciją Civilinio kodekso 1124 straipsnis, taikomas tik dvišalėms prievolėms, negali būti taikomas sutartims dėl hipoteka užtikrintos paskolos (realinėms vienašalėms sutartims). Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nacionalinis teismas turėtų atmesti Civilinio kodekso 1124 straipsniu grindžiamą prašymą dėl pripažinimo, susijusį su sutartimi dėl hipoteka užtikrintos paskolos ( 16 ). Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad net jei Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nuspręstų patikslinti šią jurisprudenciją ir leistų taikyti šį straipsnį hipoteka užtikrintoms paskoloms ( 17 ), nebūtų galima atmesti galimybės, kad ieškinys dėl sutarties nutraukimo bus atmestas, jeigu teismas manys, kad yra pateisinama suteikti skolininkui terminą prievolei įvykdyti, kaip tai aiškiai leidžiama Civilinio kodekso 1124 straipsnyje ( 18 ).

34.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad LEC 693 straipsnio 2 dalies papildomas taikymas prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai. Iš tiesų minėtam teismui aišku, kad paskolos sutartis gali toliau galioti be įsipareigojimų įvykdymą prieš terminą numatančios sąlygos ir kad minėta nuostata negali būti taikoma papildomai, nes nėra įvykdyta „esminė jos taikymo sąlyga“, t. y. „sutartyje turi būti šalių susitarimas dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, kuris ir buvo pripažintas nesąžiningu“ ( 19 ). Taigi minėtas teismas mano, kad jei šie klausimai nebus nagrinėjami nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, jo abejonės dėl galimybės vykdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto pagrindinėje byloje toliau išliktų ir galėtų būti teikiami nauji prejudiciniai klausimai.

35.

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia no 1 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 1) 2017 m. kovo 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2017 m. balandžio 10 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

36.

2017 m. kovo 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) prašymas byloje C‑70/17 taikyti Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatytą pagreitintą procedūrą buvo atmestas. 2017 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylas C‑92/16, C‑167/16, C‑486/16, C‑70/17 ir C‑179/17 buvo nuspręsta nagrinėti koordinuotai.

37.

Rašytines pastabas byloje C‑70/17 pateikė Abanca, Ispanijos ir Lenkijos vyriausybės ir Europos Komisija, o byloje C‑179/17 – Bankia, Ispanijos ir Vengrijos vyriausybės ir Komisija.

38.

2018 m. vasario 20 d. sprendimu Teisingumo Teismas, taikydamas Procedūros reglamento 29 straipsnio 1 dalį, nusprendė perduoti abi bylas nagrinėti tos pačios sudėties didžiajai kolegijai ir pagal šio reglamento 77 straipsnį surengė šioms byloms bendrą teismo posėdį.

39.

Abanca, Bankia, Ispanijos vyriausybė ir Komisija buvo išklausytos per 2018 m. gegužės 15 d. surengtą bendrą posėdį.

40.

Prieš pradėdama analizę dėl bylos esmės Ispanijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą byloje C‑179/17. Ši vyriausybė teigia, kad minėtu prašymu priimti prejudicinį sprendimą siekiama papildyti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) byloje C‑70/17 išdėstytą teisinį pagrindą. Šiuo klausimu ji teigia, pirma, kad prejudicinio klausimo dalykas yra Sąjungos teisės normų išaiškinimas. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję tik su nacionalinės teisės normų išaiškinimu. Antra, Ispanijos vyriausybė nurodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kvestionuoja Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateikiamą nacionalinės teisės normų teisinį vertinimą, nors šis teismas yra aukščiausiosios instancijos teismas visiems teismams, įgaliotiems aiškinti nacionalinę teisę, todėl pagal Ispanijos Konstitucijos 123 straipsnio 1 dalį ir Civilinio kodekso 1 straipsnio 6 dalį jo jurisprudencija yra Ispanijos teisinės sistemos dalis. Galiausiai, trečia, Ispanijos vyriausybė nesupranta, kodėl Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsniai turėtų būti taikomi nagrinėjant galimą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) klaidą, kurią jis galbūt padarė, analizuodamas ir aiškindamas Ispanijos nacionalinės teisės aktus.

41.

Šiuo klausimu man atrodo svarbu priminti principus, susijusius su Teisingumo Teismo jurisdikcija ir prejudicinių klausimų priimtinumu pagal SESV 267 straipsnį.

42.

Pirma, yra nusistovėję, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, kuria naudodamasis Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės aiškinimą, kurio jiems reikia jų nagrinėjamai bylai išspręsti ( 20 ). Šia procedūra siekiama tiesiogiai ir abipusiai prisidėti prie sprendimo parengimo siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės taikymą visose valstybėse narėse ( 21 ).

43.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams šitaip bendradarbiaujant, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuriam tenka atsakomybė priimti sprendimą, atsižvelgdamas į bylos ypatumus turi įvertinti, ar tam, kad galėtų priimti savo sprendimą, būtina pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir ar Teisingumo Teismui pateikiami klausimai yra svarbūs bylai ( 22 ). Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu ( 23 ).

44.

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad, vykstant šiam bendradarbiavimui, klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma reikšmingumo prezumpcija. Taigi nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti tik tada, jei akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ir teisinės aplinkybės, reikalingos, tam, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus ( 24 ).

45.

Antra, pažymiu, jog Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad nacionaliniai teismai turi labai plačią diskreciją teikti Teisingumo Teismui klausimus dėl svarbių Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ( 25 ) ir kad nacionalinės teisės norma negali būti kliūtis nacionaliniam teismui, atsižvelgiant į aplinkybes, pasinaudoti minėta diskrecija ( 26 ); ši diskrecija tampa pareiga teismams, priimantiems sprendimus paskutiniąja instancija, išskyrus tam tikras Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažintas išimtis ( 27 ). Ši diskrecija ir ši pareiga iš esmės yra neatsiejamos nuo SESV 267 straipsnyje nustatytos nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo sistemos ir teismo, kuriam pavesta taikyti Sąjungos teisę, funkcijų, pagal šią nuostatą patikėtų nacionaliniams teismams ( 28 ).

46.

Trečia, primenu, kad, kaip yra daug kartų konstatavęs Teisingumo Teismas, vien dėl vidaus teisės taisyklės, pagal kurią teismai, jeigu jų sprendimas nėra galutinis, įpareigojami laikytis aukštesnio teismo atlikto teisės klausimų vertinimo, iš šių teismų negalima atimti tokios diskrecijos ( 29 ). Be to, Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad teismas, kurio sprendimas nėra galutinis, turi turėti galimybę pateikti jam rūpimus klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnės instancijos teismo atliktų teisinių vertinimų būtų priverstas priimti Sąjungos teisės neatitinkantį sprendimą ( 30 ). Todėl kai bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas mano, kad toje byloje keliamas su Sąjungos teisės aiškinimu ar galiojimu susijęs klausimas, jis turi diskreciją arba, atsižvelgiant į aplinkybes, pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, o įstatymuose ar teismų praktikoje suformuluotos nacionalinės teisės normos negali sudaryti kliūčių pasinaudoti šia diskrecija ar įvykdyti šią pareigą ( 31 ).

47.

Grįždamas prie šioje byloje nagrinėjamo atvejo, manau, kad trys klausimai, taip, kaip jie suformuluoti, aiškiai susiję su Direktyvos 93/13 6 ir 7 straipsnių aiškinimu. Taigi Ispanijos vyriausybės pateikti prieštaravimai nepaneigė reikšmingumo prezumpcijos, taikomos prašymui priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑179/17. Be to, kadangi Juzgado de Primera Instancia no 1 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 1) abejoja Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktu teisiniu vertinimu, dėl kurio jam gali tekti priimti Sąjungos teisei prieštaraujantį sprendimą, jis turi teisę kreiptis į Teisingumo Teismą ir pateikti jam klausimus, kurie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atrodo reikšmingi.

48.

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į pirmesniuose šios išvados punktuose primintus principus, susijusius su Teisingumo Teismo jurisdikcija ir prejudicinių klausimų priimtinumu pagal SESV 267 straipsnį, kuriais Teisingumo Teismas daug kartų rėmėsi nuo to laiko, kai buvo nustatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą procedūra, manau, kad šioje byloje Teisingumo Teismui nėra jokių kliūčių priimti sprendimą dėl Direktyvos 93/13 nuostatų išaiškinimo. Todėl manau, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑179/17 yra priimtinas.

49.

Nors šiose bylose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iškėlė prejudicinius klausimus nagrinėdami dvi skirtingas nacionalines bylas ( 32 ), du prašymai priimti prejudicinį sprendimą, kuriuos pateikė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) (byla C‑70/17) ir Juzgado de Primera Instancia no 1 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 1) (byla C‑179/17), iš esmės susiję su Direktyvos 93/13 išaiškinimu ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos, susijusios su sąlygomis dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, suderinamumu su šioje direktyvoje, visų pirma jos 6 ir 7 straipsniuose, nustatyta vartotojų apsaugos sistema ir su Teisingumo Teismo jurisprudencija ( 33 ).

50.

Kadangi abiejose bylose keliami iš esmės tie patys Sąjungos teisės klausimai, siūlau pateikti šioms byloms bendrą išvadą.

51.

Manyčiau, kad pirmiausia būtų naudinga pateikti tam tikras pastabas, kurios leistų apibrėžti Direktyvos 93/13 kontekstą ir išnagrinėti, kaip Sąjungos teisėje, visų pirma dėl šios direktyvos, vartotojų apsauga tapo Europos integracijos proceso branduoliu.

52.

Žvelgiant į praeitį, reikėtų pripažinti, kad pirmaisiais Europos Sąjungos kūrimo metais vartotojų apsauga buvo laikoma bendrosios rinkos „šalutiniu produktu“ ( 34 ). Iš tikrųjų 1972 m. spalio 19–20 d. Paryžiuje surengtoje konferencijoje valstybių ar vyriausybių vadovai pirmą kartą patvirtino vartotojų apsaugos ir informavimo politikos principą. Vis dėlto teko palaukti dar trejus metus, kol vartotojų apsaugos politika bus pradėta oficialiai taikyti ( 35 ), ir dvidešimt metų, kad ji taptų „Bendrijos“ lygmens politika, kai 1992 m. Mastrichto sutartimi buvo įtrauktas EB 129 straipsnis, vėliau tapęs 153 EB ir tada – SESV 169 straipsniu, kuriuo pirminėje teisėje buvo įtvirtintas vartotojų apsaugos politikos išskirtinumas, pripažįstant ją teisiškai ir suteikiant jai autonomiją ( 36 ).

53.

Taigi nuo pat pradžių ( 37 ) pagrindinis vartotojų apsaugos politikos siekis buvo kokybės požiūriu pagerinti gyvenimo sąlygas Sąjungoje ( 38 ). Beveik po 46 metų šis tikslas lieka nepakitęs: apsaugoti ekonominius vartotojo interesus ( 39 ). Taigi vartotojų apsauga tapo viena svarbiausių Sąjungos teisės sričių, kuri dviem – ekonominiu ir socialiniu – aspektais yra susijusi su kasdieniu Sąjungos vartotojų gyvenimu. Griežtos taisyklės užtikrina jų interesų apsaugą daugelyje sričių ( 40 ), įskaitant nesąžiningų sutarčių sąlygų sritį. Ši vartotojų apsaugos sritis rodo, kad dėl Direktyvos 93/13 Sąjungos vartotojui suteikiamos apsaugos lygis yra pakankamai aukštas ir kad jis gali teisingesnėmis sąlygomis gauti kreditą apskritai ir hipoteka užtikrintą kreditą konkrečiai, suteikiant jam teisių, kurias turi ginti nacionaliniai teismai ( 41 ).

54.

Vis dėlto nereikėtų pamiršti esminio šios direktyvos aspekto: vartotojų apsaugos derinimas yra laikomas būtinu vidaus rinkai stiprinti, taigi ekonominiam ir socialiniam gyvenimui stiprinti. Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad, atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių teisės aktai dėl sąlygų sutartyse, sudarytose tarp prekių pardavėjo ar paslaugų teikėjo, kaip vienos sutarties šalies, ir vartotojo, kaip kitos sutarties šalies, labai skiriasi, ir dėl to prekių ir paslaugų vartotojams nacionalinės rinkos skiriasi tarpusavyje, gali būti iškreipta pardavėjų ir paslaugų teikėjų tarpusavio konkurencija, ypač kai jie parduoda prekes kitose valstybėse narėse, tad šioje srityje buvo būtina priimti teisės aktus ( 42 ).

55.

Visų pirma Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad valstybių narių teisės aktai dėl nesąžiningų sąlygų su vartotojais sudarytose sutartyse leidžia atsirasti reikšmingiems skirtumams ir kad siekiant „palengvinti vidaus rinkos sukūrimą bei apsaugoti pilietį kaip vartotoją, įsigyjant prekes ar paslaugas pagal sutartis, kurioms taikomi kitų valstybių narių įstatymai“, buvo būtina iš šių sutarčių pašalinti nesąžiningas sąlygas. Jis nurodė, kad taip prekių pardavėjams ir paslaugų teikėjams padedama verstis prekių pardavimo ir paslaugų teikimo veikla tiek savo šalyje, tiek visoje vidaus rinkoje, be to, taip skatinama konkurencija, prisidedanti prie platesnio pasirinkimo, siūlomo [Sąjungos] piliečiams kaip vartotojams ( 43 ).

56.

Taigi vartotojų apsaugos srityje Sąjungos teisė apskritai ir Direktyva 93/13 konkrečiai taikoma būtent tokiame kontekste.

57.

Savo toliau siūlomą atsakymą taip pat ketinu pateikti atsižvelgdamas į šį kontekstą.

58.

Nagrinėjant šias dvi bylas pirmiausia reikėtų pateikti vieną pastabą: iš šios išvados 27, 33 ir 34 punktų matyti, kad Juzgado de Primera Instancia no 1 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 1) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (byla C‑179/17) pateikė kitokį nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų aiškinimą nei Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) savo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą (byla C‑70/17).

59.

Tokiomis aplinkybėmis iš karto norėčiau pažymėti, jog Teisingumo Teismas jau yra ne kartą nusprendęs, kad nacionaliniai teismai savo nagrinėjamose bylose turi nustatyti, koks nacionalinės teisės aiškinimas yra teisingas ( 44 ).

60.

Vadinasi, tai, kad du teismai pateikė skirtingą nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų aiškinimą, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti naudingo Sąjungos teisės išaiškinimo. Be to, šis skirtingas nacionalinės teisės aiškinimas negali leisti suabejoti svarbiausiomis SESV 267 straipsnyje nustatytos Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo sistemos ypatybėmis, kurios yra aiškios iš suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos ( 45 ).

61.

Be to, šis bendradarbiavimas grindžiamas sprendimą paskutine instancija priimančių teismų ir žemesnės instancijos teismų lygybe. Taigi, neatsižvelgiant į tai, kaip jie aiškina nacionalinę teisę, esant skirtingam Sąjungos teisės aiškinimui, kiekvienas teismas gali arba atitinkamais atvejais turi galėti pateikti klausimus Teisingumo Teismui ( 46 ).

62.

Mano antroji pastaba, susijusi tik su byla C‑70/17, yra ta, kad, kaip matyti iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis teismas iškėlė dvi atskiras problemas. Pirmoji problema yra teisinė, susijusi su tuo, kokių pasekmių sukelia sutarties sąlygos, pagal kurią bankams leidžiama nutraukti hipoteka užtikrintos paskolos sutartį dėl to, kad skolininkas nevykdo įsipareigojimų, ir nuo kurios priklauso išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pradėjimas arba tęsimas, nesąžiningumo konstatavimas. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar Ispanijos teismai gali pakeisti šio pobūdžio sąlygą, kad bankai galėtų tęsti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą. Šį klausimą nagrinėsiu toliau.

63.

Antroji problema yra ekonominė, susijusi su hipoteka užtikrintos paskolos, paimtos siekiant nusipirkti būstą Ispanijoje, socialinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis. Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateikia informaciją, kad Ispanijos bankų sistemoje galėtų kilti didelių ir sisteminių sutrikimų, jeigu bankai negalėtų imtis išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, pirma, kad tos pačios rūšies (nesąžiningos) sąlygos, kuriose numatytas įsipareigojimų įvykdymas prieš terminą, buvo naudojamos beveik visose hipoteka užtikrintos paskolos sutartyse, ir, antra, kad dėl ryšio tarp masinio hipoteka užtikrintų būsto paskolų išdavimo namų ūkiams ir paskolos davėjo garantijų, susijusių su priverstiniu skolų išieškojimu, negalėjimas susigrąžinti skolą taikant specialią išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, jei skolininkas nevykdo įsipareigojimų, ateityje galėtų sukelti sunkumų gaunant kreditą, todėl taptų labai sunku įsigyti būstą nuosavybės teise.

64.

Man atrodo, kad, siekiant išsklaidyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų šiose bylose kilusias abejones, pirmiausia būtina priminti reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, o tada nagrinėti, kokių pasekmių pagal šią jurisprudenciją sukelia sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumo konstatavimas. Šiuo klausimu, siekiant geriau suprasti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išaiškinimą, kurį jis pateikė prašyme priimti prejudicinį sprendimą, kiek tai susiję su galimybe konstatuoti tik vienos ginčijamos sąlygos dalies nesąžiningumą, pirmiausia nagrinėsiu Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas, Vokietija) jurisprudenciją, susijusią suTeilbarkeit der Klausel (sąlygos dalomumo) taisykle, kurią nurodo pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vėliau nagrinėsiu, kokių pasekmių sukelia Teisingumo Teismo jurisprudencijos taikymas tokioms byloms kaip pagrindinės bylos. Galiausiai pateiksiu kelias baigiamąsias pastabas dėl galimybės kvestionuoti esamą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

65.

Manau, svarbu priminti, kad nacionalinio teismo atliekamos nesąžiningų sąlygų kontrolės procesą sudaro du paeiliui einantys skirtingi etapai, kai atliekami du skirtingi veiksmai arba užduotys. Pirmasis yra kvalifikavimo etapas, kai nacionalinis teismas pripažįsta sutarties sąlygą nesąžininga, o antrasis etapas susijęs su pasekmių, kurių sukelia sąlygos kvalifikavimas kaip nesąžiningos, nustatymu. Ši nacionalinio teismo veikla, kai jis nustato visas sąlygos nesąžiningumo konstatavimo pasekmes, ir laiko, ir dalyko požiūriu skiriasi nuo pirma atlikto kvalifikavimo. Nors šie du veiksmai eina vienas po kito, jų nereikia painioti. Be to, kaip bus aišku toliau, jų skirtumus aiškiai parodo Teisingumo Teismo jurisprudencija.

66.

Pirmiausia reikėtų priminti, kad Sprendime Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores ( 47 ) Teisingumo Teismas pirmą kartą konstatavo, kad „Direktyvos 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, kad vartotojas yra mažiau palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas, tiek kalbant apie galimybę derėtis, tiek apie informacijos lygį, o tai reiškia, kad reikia sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis be galimybės turėti įtakos jų turiniui“. Ši mintis, kuria pagrįsta minėta direktyva, reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas turi užtikrinti direktyvos nuostatomis siekiamos apsaugos veiksmingumą ( 48 ), todėl privalo ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, sąžiningumą ( 49 ).

67.

Antra, reikėtų pažymėti, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas VB Pénzügyi Lízing, susijęs su nacionalinio teismo pareiga ex officio išnagrinėti jurisdikcijos suteikimo sąlygos nesąžiningumą, jeigu vartotojas pateikia prieštaravimą dėl mokėjimo įsakymo, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo ( 50 ). Tai buvo patvirtinta Sprendime Invitel, kuriame Teisingumo Teismas, be kita ko, patikslino, kad jam pakanka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti gaires, į kurias šis turi atsižvelgti, vertindamas nagrinėjamos sąlygos nesąžiningumą ( 51 ).

68.

Trečia, pažymiu, jog tam, kad sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, būtų laikoma nesąžininga, Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalyje nurodomas ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai ( 52 ). Taigi, šiame straipsnyje nurodant „ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai“, elementai, dėl kurių sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, apibrėžiami tik abstrakčiai ( 53 ). Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas, nurodydamas generalinės advokatės J. Kokott išvadą ( 54 ), patikslino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus neatitikimas“ tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai, reikia, be kita ko, atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Kaip nurodė Teisingumo Teismas, būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su numatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje ( 55 ).

69.

Visų pirma kalbant apie sąlygą, susijusią su įsipareigojimų įvykdymu prieš terminą, Teisingumo Teismas, pakartodamas Sprendime Aziz ( 56 ) nurodytus motyvus, Sprendime Banco Primus ( 57 ) priminė elementus, į kuriuos nacionalinis teismas turi atsižvelgti, nagrinėdamas šios sąlygos nesąžiningumą. Iš šių sprendimų matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma turi patikrinti: i) ar pardavėjui arba tiekėjui palikta teisė pareikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri, atsižvelgiant į aptariamus sutartinius santykius, yra esminė; ii) ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, atsižvelgiant į paskolos trukmę ir sumą; iii) ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų bendrųjų teisės normų, kai nėra specialių sutartinių nuostatų; ir iv) ar nacionalinė teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kai šiam taikoma tokia sąlyga, pašalinti reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes ( 58 ). Šios aplinkybės leidžia nacionaliniam teismui įvertinti, ar sutarties sąlyga yra nesąžininga.

70.

Atsižvelgiant į tai, kyla klausimas, kokiu laiko momentu turėtų remtis nacionalinis teismas, vertindamas sąlygos nesąžiningumą, kad patikrintų šiuos vertinimo elementus ir galėtų priimti sprendimą dėl sąlygos nesąžiningumo. Sprendime Aziz Teisingumo Teismas konstatavo, kad, „vadovaujantis Direktyvos [93/13] 4 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo metu buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis“ ( 59 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas priminė, kad šiuo požiūriu turi būti įvertintos pasekmės, kurių gali sukelti minėta sąlyga pagal sutarčiai taikytiną teisę, o tam reikia įvertinti nacionalinės teisės sistemą ( 60 ). Taigi nacionalinis teismas, vertindamas sutarties sąlygos nesąžiningumą, turi atsižvelgti ne į sutarties įvykdymo, bet į jos sudarymo arba pasirašymo laiką ( 61 ).

71.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad, konstatavęs įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą sąlygos nesąžiningumą, kaip yra šioje byloje nagrinėjamu atveju, nacionalinis teismas privalo nustatyti visas šio konstatavimo pasekmes.

72.

Kalbant apie pasekmes, kylančias konstatavus nesąžiningą sąlygą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuota bendra taisyklė, kylanti iš Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies formuluotės, yra ta, kad nacionalinis teismas privalo netaikyti nesąžiningos sąlygos. Šiuo metu ši taisyklė turi tik vieną išimtį: ji nustatyta Sprendime Kásler ir Káslerné Rábai ( 62 ). Vis dėlto, kaip paaiškinsiu toliau, kad nacionalinis teismas galėtų taikyti minėtame sprendime pripažintą išimtį laikydamasis Teisingumo Teismo jurisprudencijos, Teisingumo Teismas nustatė tam tikras jos sąlygas. Atsižvelgdamas į tai, dabar nagrinėsiu bendrą taisyklę.

73.

Prieš nagrinėjant Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nacionaliniam teismui nustatytos pareigos netaikyti nesąžiningos sąlygos genezę reikia tarti kelis žodžius dėl šios jurisprudencijos, taigi ir dėl šio įpareigojimo kilmės: Sprendimas Banco Español de Crédito ( 63 ).

74.

Byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas, susijusioje su mokėjimo įsakymo procedūra, Teisingumo Teismo buvo pirmą kartą klausiama, ar Direktyva 93/13 draudžia nacionalinės teisės aktus ( 64 ), pagal kuriuos nacionaliniam teismui, pripažinusiam pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą negaliojančia, buvo leidžiama papildyti šią sutartį, pakeičiant šios sąlygos turinį. Atsakydamas Teisingumo Teismas visų pirma priminė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms pripažįstama tam tikra autonomija apibrėžiant nesąžiningoms sąlygoms taikytiną teisinį režimą, bet vis dėlto pagal šią nuostatą aiškiai įpareigojama nustatyti, kad šios sąlygos„vartotojams neprivalomos“ ( 65 ).

75.

Vėliau, remdamasis šia prielaida, Teisingumo Teismas priminė, pirma, suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią, remiantis šia nuostata, nacionalinis teismas, nustatęs nesąžiningą sutarties sąlygų pobūdį, turi nustatyti visas dėl to pagal nacionalinę teisę kylančias pasekmes, kad užtikrintų, jog šios sąlygos tam vartotojui nebūtų privalomos ( 66 ). Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje ir šios direktyvos dvidešimt pirmoje konstatuojamojoje dalyje yra aiškiai numatęs, kad pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis ir toliau lieka privaloma šalims „tomis sąlygomis“, jeigu ji gali išlikti „be nesąžiningų nuostatų“ ( 67 ). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad „nacionaliniai teismai privalo paprasčiausiai netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, kad ji nesukeltų privalomų padarinių vartotojui, ir jie neturi teisės pakeisti jos turinio“ ( 68 ). Jis taip pat patikslino, o vėliau daug kartų priminė, kad ši sutartis iš principo turi išlikti be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas ( 69 ).

76.

Iš tiesų, jei nacionalinis teismas turėtų teisę keisti nesąžiningų sąlygų turinį, tai padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad, net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo, ir taip būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai ( 70 ).

77.

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad, atsižvelgdami į ryškų neatitikimą tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai, jeigu sutartyje yra nesąžiningų sąlygų, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nacionaliniai teismai privalo jų netaikyti.

78.

Žinoma, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ši nuostata yra imperatyvi nuostata, pagal kurią, atsižvelgiant į tai, kad viena iš sutarties šalių yra mažiau palankioje padėtyje, formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę ( 71 ). Man atrodo aišku, kad, taip teigdamas, Teisingumo Teismas remiasi Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies loginiu pagrindu ir nesiekia apibrėžti kokių nors ribų, susijusių su jos įgyvendinimu konkrečiais atvejais ( 72 ).

79.

Be to, jokių abejonių negali kelti tai, kad pusiausvyra tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo negali būti atkuriama suteikiant galimybę keisti nesąžiningas sutarties sąlygas. Iš tiesų, pirma, tokia galimybė prieštarautų Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 daliai, kuri netektų prasmės, o ja siekiama apsauga prarastų veiksmingumą ( 73 ). Antra, tokia galimybė neleistų išlaikyti atgrasomojo poveikio, kurį pardavėjams daro negalėjimas taikyti šių sąlygų vartotojui.

80.

Byla, kurioje priimtas Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai ( 74 ), buvo susijusi su hipoteka užtikrintos paskolos sutartimi, kurią bankas sudarė su vartotoju ir kuri buvo išreikšta užsienio valiuta (Šveicarijos frankais), o paskolos suma jos išdavimo dieną buvo apskaičiuota Vengrijos forintais, taikant užsienio valiutos pirkimo kursą. Tačiau paskolos gavėjas turėjo grąžinti paskolą forintais pagal šios valiutos pardavimo kursą. Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekė sužinoti, ar tokiu atveju, kai pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis po nesąžiningos sąlygos panaikinimo nebegali būti toliau vykdoma, Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip draudžianti nacionalinį reglamentavimą, kuriuo dėl šios sąlygos negaliojimo atsiradusią spragą nacionaliniam teismui leidžiama šalinti pakeičiant ją dispozityvia nacionalinės teisės nuostata.

81.

Pateikdamas atsakymą, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, kai verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis nebegali būti vykdoma panaikinus nesąžiningą sąlygą, ši nuostata nedraudžia nacionalinės teisės normos, kuria dėl šios sąlygos negaliojimo atsiradusią spragą nacionaliniam teismui leidžiama šalinti pakeičiant ją dispozityvia nacionalinės teisės nuostata.

82.

Iš šio sprendimo aiškiai matyti, kad, kaip jau buvo paaiškinta šios išvados 72 punkte, tam, kad nacionalinis teismas galėtų panaikinti nesąžiningą sąlygą, pakeisdamas ją dispozityvia nacionalinės teisės nuostata, turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, šis pakeitimas turi leisti pasiekti, „kad sutartis [galėtų] būti toliau vykdoma <…> nepaisant to, kad [nesąžininga sąlyga] panaikinta“ ir kad ji „ir [toliau] privaloma šalims“ ( 75 ), kad nacionalinis teismas nebūtų priverstas panaikinti visos sutarties. Antra, jeigu teismas yra priverstas panaikinti visą sutartį, toks pakeitimas turi neleisti, kad vartotojui kiltų „ypač neigiami padariniai [kurie] galėtų sumažinti sutarties panaikinimo atgrasomąjį poveikį“ ( 76 ).

83.

Vadinasi, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusių teismų klausimus reikėtų atsakyti atsižvelgiant į šios išvados 65–82 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

84.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu byloje C‑70/17 Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui, konstatavusiam, kad sutarties sąlyga, pagal kurią leidžiama reikalauti hipoteka užtikrintos paskolos sutartį įvykdyti prieš terminą, be kita ko, jeigu nesumokama tik viena mėnesinė įmoka, yra nesąžininga, leidžiama išlaikyti dalinį šios sąlygos galiojimą, tiesiog panaikinant jos dalį dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, dėl kurios minėta sąlyga tampa nesąžininga.

85.

Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, jog gali būti nesąžininga ne visa nagrinėjama sutarties sąlyga, o tik jos dalis, šioje byloje – dalis, susijusi su „nesumokėtų įmokų skaičiumi ir dydžiu, dėl kurių įsipareigojimus gali būti reikalaujama įvykdyti prieš terminą“. Nagrinėjamu atveju buvo nesumokėta „tik viena mėnesinė įmoka“. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) jurisprudencija, teigia, kad tokiu atveju minėta sąlyga galėtų būti palikta galioti, tiesiog panaikinant jos dalį, dėl kurios ši sąlyga tampa nesąžininga, jei tik ši pakeista sąlyga bus gramatiškai suprantama, turės teisinę prasmę ir jeigu dėl šio panaikinimo nereikės nustatyti naujos taisyklės ar taisyklės, kuri skirtųsi nuo sąlygoje iš pradžių įtvirtintos taisyklės.

86.

Šiuo klausimu Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nurodo Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) jurisprudenciją, susijusią su sąlygos dalomumo taisykle, visų pirma 2013 m. spalio 10 d. sprendimą ( 77 ). Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tai, kad sąlygą galima padalyti, savaime nereiškia, kad ji prieštarauja Sąjungos teisei. Iš tiesų tai būtų ne sąlygos pakeitimas, o jos pripažinimas iš dalies negaliojančia, kuris yra naudingas, jei sąlyga negalioja dėl nesąžiningumo, kai, panaikinus nesąžininga laikomą jos dalį, sutartis toliau galioja su likusia sąlygos dalimi. Taigi, jei įvertinus likusią sąlygos dalį nustatoma, kad ji yra pagrįsta ir skaidri, ši dalis turi būti laikoma galiojančia ir sukeliančia pasekmių.

87.

Kad būtų galima geriau suprasti šio Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) užduoto pirmojo prejudicinio klausimo reikšmę ir poveikį, paeiliui apžvelgsiu Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) jurisprudenciją, susijusią su sąlygos dalomumo taisykle, paskui jos vertinimą Vokietijos doktrinoje.

88.

Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) dar devintajame dešimtmetyje išplėtojo konkretesnę jurisprudenciją, susijusią su iš dalies nesąžiningų sąlygų aiškinimu. Šio aiškinimo teisinis pagrindas yra Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas) 306 straipsnis. Ši nuostata, priimta anksčiau už Direktyvą 93/13, dabar laikoma perkeliančia šios direktyvos 6 straipsnį į nacionalinę teisę. Minėtas teismas savo jurisprudencijoje suformulavo tokią problemą: ar įmanoma sąlygą, kurios dalis yra „užkrėsta“ nesąžiningo elemento, padalyti į nesąžiningą ir sąžiningą dalį? Jeigu taip, kokių pasekmių sukelia toks atidalijimas?

89.

1981 m. Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) pirmą kartą ( 78 ) leido „padalyti“ sutarties sąlygą į kelias dalis, jeigu viena (ar kelios) jos dalys yra nesąžiningos, siekiant „išgelbėti“ likusią sąlygos dalį. Siekta: i) kad „užkrėstoji“ dalis galėtų būti panaikinta be kitų pakeitimų; ii) kad palikta galioti frazė išlaikytų tą pačią prasmę ir be panaikintų dalių; ir iii) kad būtų išlaikytas pradinis likusios galioti frazės tikslas, t. y. kad nepasikeistų prasmė ( 79 ). Jeigu šie reikalavimai nėra įvykdomi, visų pirma jeigu šio veiksmo negalima atlikti tiesiog „išimant“ atitinkamą dalį, tai jau nebe „padalijimas“, o „minimalus išsaugojimas“ (vok. geltungserhaltende Reduktion). Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) laiko tokį minimalų išsaugojimą neleistinu, bent kalbant apie situacijas, patenkančias į Direktyvos 93/13 taikymo sritį ( 80 ). Kaip nurodo minėtas teismas, pagrindiniai argumentai prieš tokį minimalų išsaugojimą yra, pirma, kad sąlygų naudotojas galėtų tiesiog įtraukti nesąžiningas sąlygas, žinodamas, kad teismas pakeis jas taip, kad jos taps leistinos, ir, antra, kad bylą iš esmės nagrinėjantis teismas neprivalo rasti priimtino sprendimo ( 81 ).

90.

Galėčiau pateikti Vokietijos teismų praktikos pavyzdį, susijusį su sąlygos padalijimu – 2013 m. spalio 10 d.Bundesgerichtshof sprendimą ( 82 ), kurį nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą paminėjo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas). Ši byla buvo susijusi su paciento savo odontologui duotu sutikimu dėl trijų aspektų, t. y.: 1) leisti atskleisti asmens duomenis; 2) leisti perleisti skolą skolų išieškojimo bendrovei; 3) leisti pradiniam perėmėjui dar kartą perleisti tą pačią skolą bankui, kad šis ją refinansuotų. Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) pripažino, kad nors trečiasis aspektas, susijęs su „paskesniu perleidimu“, nebuvo suderinamas su teisės aktais dėl nesąžiningų sąlygų, likusi sutarties dalis toliau galiojo, nes šią sąlygą buvo galima atskirti. Iš tiesų ši sąlyga buvo suformuluota taip (naikintinos dalys pateikiamos laužtiniuose skliaustuose ir pažymėtos kursyvu):

„Sutikimas dėl perleidimo

i) Sutinku su tuo, kad toliau nurodytas odontologas atskleistų bendrovei ZA Zahnärtzliche Abrechnungsgesellschaft (toliau – ZAAG) visus dokumentus, kurie yra būtini sąskaitai faktūrai išrašyti ir skolai išieškoti, prireikus per teismą, visų pirma mano vardą, pavardę, adresą, gimimo datą, atitinkamą paslaugų kodą, sąskaitoje faktūroje nurodytą sumą, su gydymu susijusią informaciją, sąskaitas faktūras už tyrimus, formas ir kt.

ii) Šiuo tikslu aiškiai leidžiu odontologui netaikyti gydytojo paslapties ir duodu aiškų sutikimą dėl to, kad odontologas perleistų skolą už gydymą bendrovei ZAAG [kuri prireikus galėtų perleisti ją D. Bank e.G. refinansavimo tikslais].

iii) Man yra žinoma, kad, perleidus už gydymą susidariusią skolą, ZAAG taps mano kreditore, todėl kilus ginčui visus prieštaravimus dėl skolos reikės iškelti šiai bendrovei ir remtis šiais prieštaravimais prieš šią bendrovę, net jei šie prieštaravimai susiję su gydymu ir gydymo aplinkybėmis, ir kad gydantysis odontologas galėtų būti išklausytas kaip liudytojas <…>“ ( 83 ).

91.

Iš šios sąlygos formuluotės aišku, kad sąlygą buvo galima padalyti į tris atskiras dalis. Todėl Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) tiesiog panaikino jos dalį, kuri buvo laikoma atitinkančia nesąžiningos arba „užkrėstos“ sąlygos kriterijus, nekeisdamas likusio sąlygos teksto ir netaikydamas jokios dispozityvios nacionalinės teisės nuostatos, kad išlaikytų sąlygos galiojimą po jos adaptavimo. Iš jo jurisprudencijos matyti, kad likusios frazės prasmė neturi būti pakeista.

92.

1988 m., siekiant apibūdinti šį „padalijimo“ metodą, Vokietijos doktrinoje buvo pavartota sąvoka blue pencil test ( 84 ), kuri iš pradžių buvo vartojama konkurencijos teisėje ( 85 ). Ši sąvoka, kurios Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) iš pradžių nevartojo, yra užsimenamojo pobūdžio. Iš tiesų ji reiškia, kad iš mėlyno rašiklio išimama dalis, kuri laikoma atitinkančia nesąžiningumo kriterijus.

93.

Idėją, kuria grindžiamas blue pencil test, t. y. sąlygų padalijimą į sąžiningą ir nesąžiningą dalį, Vokietijoje dauguma priėmė gerai ( 86 ). Pagrindinis Vokietijos doktrinoje pateikiamas argumentas yra toks pats kaip ir jurisprudencijoje: pritarus minimalaus išsaugojimo sprendimui, sąlygų naudotojas, niekuo nerizikuodamas, galėtų numatyti nesąžiningas sąlygas, žinodamas, kad jurisprudencijoje jos bus pakeistos iki priimtino lygio. Kitaip tariant, toks minimalus išsaugojimas neturėtų atgrasomojo poveikio ( 87 ), todėl jam nebuvo pritarta ( 88 ).

94.

Atsižvelgdamas į tokį sąlygos dalomumo taisyklės, arba blue pencil test, vertinimą jurisprudencijoje ir doktrinoje ir neketindamas priimti sprendimo dėl šios taisyklės suderinamumo su Sąjungos teise, manau, jau yra aišku, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) siūlo ne padalyti sąlygą ar taikyti blue pencil test, o ją minimaliai išsaugoti. Taigi toliau mėginsiu tai paaiškinti.

95.

Iš šios išvados 84 punkto matyti, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) siūlo išsaugoti ginčijamą sąlygą, panaikinant tik tą jos dalį, dėl kurios ji tampa nesąžininga, t. y. suėjus terminui nesumokama kuri nors įmoka. Siekiant geriau suprasti minėto teismo Teisingumo Teismui pateikiamą išaiškinimą, man atrodo, kad toliau reikėtų pateikti ginčijamos sąlygos tekstą, kaip galima spręsti iš byloje C‑70/17 išdėstyto teisinio pagrindo, įtraukiant Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) siūlomą padalijimą, siekiant išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į jo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodomą blue pencil test, minėtoji sąlyga gali būti padalyta, ar ne (naikintinos dalys pateikiamos laužtiniuose skliaustuose ir pažymėtos kursyvu):

„[Bankas] be išankstinio pranešimo gali nutraukti paskolos sutartį prieš terminą ir teisme reikalauti sumokėti visą skolą (tiek sumas, kurių mokėjimo terminas jau suėjo, tiek tas, kurių mokėjimo terminas dar sueis), jai taikomas palūkanas, delspinigius, mokesčius ir komisinius, tokiais atvejais: a) kai suėjus terminui nesumokama kuri nors mokėtina palūkanų ar paskolos grąžinimo įmoka, įskaitant visus ją sudarančius elementus, kai šalys aiškiai prašė tokią sąlygą užfiksuoti Ispanijos nekilnojamojo turto registre pagal LEC 693 straipsnį“ ( 89 ).

96.

Ar galima teigti, kad ši sąlyga atitinka blue pencil test reikalavimus, todėl ją galima padalyti į kelias atskiras dalis?

97.

Aš taip nemanau.

98.

Pirma, taikant blue pencil test, kaip matyti iš šios išvados 90 punkto, byloje C‑70/17 ( 90 ) ginčijama sąlyga nėra daloma. Iš tiesų Bundesgerichtshof sprendime, kurį nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą cituoja Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), nagrinėtoje sutarties sąlygoje numatytos trijų rūšių teisės: leidimas atskleisti asmens duomenis ir du sutikimai dėl perleidimo, pirmasis – skolų išieškojimo bendrovei ir antrasis – bankui. Sąlygos dalies, susijusios su skolos perleidimu bankui, išbraukimas iš esmės neturėtų įtakos kitoms sąlygos dalims, jei visos trys dalys yra savarankiškos.

99.

Vis dėlto situacija yra kitokia, kalbant apie byloje C‑70/17 nagrinėjamą sąlygą. Iš tiesų „užkrėstoji“ jos dalis yra tik sąlygos a punktas, t. y. banko teisė reikalauti paskolos grąžinimo, kai „suėjus terminui nesumokama [kuri nors] mokėtina palūkanų ar paskolos grąžinimo įmoka <…>“. Todėl pagal blue pencil test taisyklę ginčijama sąlyga pirmąją dalomumo sąlygą, t. y. kad „užkrėstąją“ dalį turi būti galima išbraukti be jokių kitų pakeitimų, atitiktų tik dviem atvejais. Pirmasis yra tas, kai ginčijamoje sąlygoje būtų numatyti keli įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą elementai ir ji galėtų būti suformuluota taip: „<…> tokiais atvejais: a) kai nesumokama viena, kelios arba visos įmokos <…>“. Vadinasi žodis „viena“ būtų vienintelis išbrauktinas elementas, o kiti a punkto elementai paliekami nepakeisti. Tokiu atveju ta pati sąlyga, vertinama formaliai, būtų susijusi su keliomis situacijomis, kurias galima nustatyti ir atskirti. Vis dėlto, mano nuomone, taip nėra, kalbant apie byloje C‑70/17 nagrinėjamą ginčijamą sąlygą ( 91 ). Antruoju atveju „užkrėstoji“ dalis būtų visas a punktas. Taigi a punktas galėtų būti išbrauktas, niekaip nekeičiant kitų sąlygos punktų – b, c ar d ( 92 ).

100.

Antra, net pripažinus, kad byloje C‑70/17 ginčijamos sąlygos „užkrėstoji“ dalis galėtų būti išbraukta, neatliekant jokių kitų pakeitimų ( 93 ) (nors, remdamasis turima informacija, su tuo nesutikčiau), atidalyta „užkrėstoji“ dalis turėtų leisti šią sąlygą suprasti teisingai. Rezultatas būtų toks: „suėjus terminui nesumokama palūkanų ar paskolos grąžinimo įmoka“. Labai tikėtina, kad nuomonės nesutaps dėl to, ar sąlyga, kuri liktų po šio padalijimo, būtų gramatiškai suprantama. Ar perskaičius atidalytą sąlygą galima aiškiai suprasti, kiek mėnesinių įmokų turi būti nesumokėta, kad kreditorius galėtų reikalauti paskolos sutartį įvykdyti prieš terminą? Akivaizdu, kad ne.

101.

Bet kuriuo atveju, net jei manytume, kad ginčijama sąlyga po atidalijimo yra gramatiškai aiški ir suprantama, nors, manau, tai būtų ginčytina teisinio saugumo požiūriu, esu įsitikinęs, kad išbraukus nesąžiningą dalį kiltų abejonių dėl pradinio šios sąlygos tikslo, nes joje bendrai nurodžius „nesumokėjimas suėjus terminui“ ji negrįžtamai įgytų naują teisinę reikšmę. Vis dėlto, kaip nurodžiau šios išvados 89–93 punktuose, pagal blue pencil test, kaip jis yra išaiškintas Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) jurisprudencijoje ir nurodytas Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), toks rezultatas negalimas. Kadangi šios taisyklės reikalavimai nėra įvykdyti, turiu daryti išvadą, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) siūlo ne „padalyti“ ginčijamą sąlygą, o ją minimaliai išsaugoti, t. y. perrašyti.

102.

Siekiant išsaugoti šios sąlygos tikslą, reikėtų nustatyti naują taisyklę arba taisyklę, kuri skirtųsi nuo pradinės, tačiau pagal blue pencil test to neleidžiama padaryti, kaip tai nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pripažįsta pats Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas). Kadangi sąlyga negali būti įgyvendinta netaikant dispozityvios nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalies, man atrodo aišku, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo numatomas pakeitimas negali apsiriboti „paprastu išbraukimu rašikliu“, kaip to reikalaujama pagal blue pencil test.

103.

Bet kuriuo atveju šiuo klausimu primenu, kad Direktyvos 93/13 taikymo srityje minimalus išsaugojimas nėra leidžiamas Bundesgerichtshof (Federalinis Teisingumo Teismas) jurisprudencijoje ( 94 ), kurią nurodė Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas). Iš šios išvados 93 punkto matyti, kad šio pobūdžio pakeitimas neturėtų atgrasomojo poveikio ir bylą iš esmės nagrinėjantis teismas neprivalo rasti priimtino sprendimo ( 95 ).

104.

Konstatavus, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) byloje C‑70/17 siūlo ne ginčijamos sąlygos „padalijimą“, o jos „minimalų išsaugojimą“, dabar, atsižvelgiant į pirmąjį prejudicinį klausimą, reikia išnagrinėti esminį klausimą, ar pagal Sąjungos teisę yra draudžiamas Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pasiūlytas sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, kurios nesąžiningumą konstatavo nacionalinis teismas, pakeitimas.

105.

Pirma, remiantis šios išvados 66 punkte nurodyta jurisprudencija, nacionalinis teismas turi priimti sprendimą dėl sutarties sąlygos nesąžiningumo ( 96 ). Nagrinėdamas sąlygos nesąžiningumą, nacionalinis teismas pirmiausia turi nustatyti, kas gali būti laikoma sąlyga ( 97 ), t. y. sutartinę prievolę, atskirą nuo kitų sutarties nuostatų, kurią galima nagrinėti atskirai dėl galimo jos nesąžiningumo. Šis išankstinis nagrinėjimas yra būtinas, nes pagal šios išvados 75 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nustatę ir pripažinę nesąžiningą sąlygos pobūdį (tai yra kontrolės etapas, susijęs su sąlygos vertinimu arba kvalifikavimu) ( 98 ), nacionaliniai teismai turi netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, ir jie neturi teisės keisti jos turinio (sąlygos pripažinimo nesąžininga pasekmių kontrolės etapas) ( 99 ). Iš tiesų ši sutartis iš principo turi išlikti be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų išbraukimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas ( 100 ).

106.

Antra, reikėtų priminti, jog iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nuoroda „kuri nors mokėtina įmoka“ yra esminė ir būtina sąlygai dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą įgyvendinti. Taigi man atrodo, kad sąlygos tikslas nebūtų išsaugotas, tiksliai nenurodžius nesumokėtų įmokų skaičiaus, leidžiančio įgyvendinti šią sąlygą, ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 101 ). Be to, nors pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nacionaliniai teismai turi tiesiog netaikyti nesąžiningomis laikomų sąlygų, manau, kad sąlyga, dėl kurios gali tekti prieš terminą grąžinti visą paskolą, netektų prasmės. Taigi visa sąlyga neabejotinai nesukeltų jokio poveikio.

107.

Trečia, pažymėtina, kad tokia sąlyga, kurioje numatytas visos likusios paskolos grąžinimas prieš terminą, jeigu suėjus terminui nesumokama bent viena įmoka, neatitinka reikalavimų, kuriuos Teisingumo Teismas nustatė sprendimuose Aziz ir Banco Primus ( 102 ), atsižvelgiant į tai, kad ginčijama sąlyga nėra pakankamai sunkus pažeidimas, kiek tai susiję su paskolos trukme ir suma. Bet kuriuo atveju, kaip teisingai priminė Komisija, nereikėtų pamiršti, kad jeigu pagal minėtą jurisprudenciją minėta sąlyga (nuoroda „kuri nors mokėtina įmoka“) būtų pripažinta nesąžininga ir nebūtų taikoma, likusi jos dalis, t. y. paprasta galimybė paskelbti, kad prieš terminą turi būti sumokėta visa likusi paskolos suma ( 103 ), ne tik neturėtų praktinio poveikio, bet ir būtų tokia abstrakti, kad nacionalinis teismas negalėtų patikrinti, ar ji atitinka reikalavimus, kuriuos Teisingumo Teismas išvardijo Sprendime Banco Primus ( 104 ) ir kurie priminti šios išvados 69 punkte.

108.

Taip pat primenu, kad tikslus momentas, kai bankas pasinaudoja teise nutraukti sutartį prieš terminą, yra fakto klausimas, kuris neturi reikšmės nagrinėjant sąlygą, kurioje kalbama tik apie vienos mėnesinės įmokos nesumokėjimą. Šiuo atveju reikia nustatyti ne banko komercinių veiksmų, o sutarties sąlygos nesąžiningumą. Priešingai, nei galima spręsti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑70/17 ( 105 ), pagrįsti komerciniai veiksmai esant nesąžiningai sutarčiai negali panaikinti teismo konstatavimo, jog sutarties sąlygos nesąžiningos, naudingumo ( 106 ). Taip juo labiau yra tuo atveju, jeigu būtent nagrinėjama sąlyga leidžia bankui reikalauti grąžinti visą dar nesumokėtą sumą, taikant išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, kai nesumokama vos viena paskolos ir palūkanų įmoka.

109.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, laikausi nuomonės, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, jog pagal ją nacionaliniam teismui, konstatavusiam, kad sutarties sąlyga, pagal kurią hipoteka užtikrintos paskolos sutartį leidžiama reikalauti įvykdyti prieš terminą, be kita ko, jeigu nesumokama tik viena mėnesinė įmoka, yra nesąžininga, draudžiama palikti galioti dalį šios sąlygos, tiesiog išbraukiant įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą pagrindą, dėl kurio ši sąlyga tampa nesąžininga.

110.

Antruoju prejudiciniu klausimu byloje C‑70/17 ir pirmuoju prejudiciniu klausimu byloje C‑179/17, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai iš esmės klausia, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama nacionalinė jurisprudencija, pagal kurią, jeigu nacionalinis teismas konstatuoja sąlygos, susijusios su įsipareigojimų įvykdymu prieš terminą, nesąžiningumą, pagal šią sąlygą pradėta speciali išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra vis dėlto gali būti tęsiama, vietoj jos taikant nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalį, jeigu ši procedūra gali būti palankesnė vartotojams nei nepalankaus sprendimo, priimto nagrinėjant bylą iš esmės, vykdymas.

111.

Prieš nagrinėdamas šį klausimą pirmiausia norėčiau priminti, kad, be kita ko, iš mano siūlomo atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑70/17 matyti, kad, nors byloje C‑179/17 ginčijamos sąlygos „užkrėstoji“ dalis gali būti išbraukta be jokių kitų pakeitimų ir rezultatas būtų suprantamas, ši sąlyga išlieka nedaloma, atsižvelgiant į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nurodyto blue pencil test reikalavimus ( 107 ). Iš tiesų atidalijus nesąžiningą dalį ši sąlyga prarastų savo pradinę teisinę reikšmę. Sąlygoje bendrai nurodžius „<…> [vienos] kelių arba visų nustatytų įmokų nesumokėjimas suėjus terminui“, negrįžtamai pasikeistų jos teisinė reikšmė. Taigi, ar skaitant šitaip atidalytą / pakeistą sąlygą būtų galima nustatyti tikslų įmokų, kurios turi būti nesumokėtos, kad kreditorius galėtų reikalauti hipoteka užtikrintos paskolos sutarties įvykdymo prieš terminą, skaičių? Laikausi nuomonės, kad vienintelis galimas atsakymas yra toks: „bent dvi įmokos“, tačiau tokia sąlyga vis tiek būtų nesąžininga, atsižvelgiant į šios išvados 107 punkte nurodytus Sprendimo Aziz reikalavimus. Vadinasi, atidalijimo atveju būtų pažeistas byloje C‑179/17 ginčijamos sąvokos tikslas ir ji netektų prasmės, jeigu sąlyga, nuo kurios priklauso jos įgyvendinimas (susitarimas ir nuoroda į „vieną“ įmoką įregistruoti registre) ir kuri šioje byloje leidžia tęsti ir atitinkamais atvejais pradėti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, netektų prasmės. Teisiniu požiūriu visiškai hipotetinės galimybės („kelių įmokų“) numatymas kreditoriui neturėtų prasmės ir ji negalėtų būti įgyvendinta praktiškai ( 108 ).

112.

Iš tiesų tam, kad būtų galima nustatyti, kiek mėnesinių įmokų turi būti nesumokėta, kad būtų galima reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, reikėtų, kaip savo jurisprudencijoje siūlo Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas), taikyti nacionalinę nuostatą. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tai iš esmės būtų įmanoma tik Sprendime Kásler ir Káslerné Rábai ( 109 ) nurodytomis sąlygomis, t. y. jei panaikinus nesąžiningą sąlygą sutartis negalėtų toliau galioti ir jei nacionalinės teisės norma, kuria ji pakeičiama, būtų dispozityvi.

113.

Kalbant apie klausimą, kuris yra lemiamas pagrindinėms byloms išspręsti ir dėl kurio buvo diskutuojama per posėdį po to, kai Teisingumo Teismas uždavė šalims klausimą, į kurį jos turėjo atsakyti žodžiu, t. y. kokių pasekmių Ispanijos teisėje sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą panaikinimas sukelia užtikrinimo hipoteka buvimui ir vykdymui, Abanca teigė, kad apskritai hipoteka užtikrintos paskolos sutartis toliau galioja ir vien nesąžiningos sąlygos panaikinimas negali lemti jos negaliojimo. Tačiau, kaip teigė ir Abanca, ir Bankia, užtikrinimas hipoteka galėtų būti paveiktas iš esmės, jeigu kreditorius prarastų galimybę pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra, kad įgyvendintų užtikrinimą.

114.

Ispanijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose teigia, pirma, kad, laikantis nuomonės, kad paskolos sutarties pagrindas yra daiktinės hipotekos teisės suteikimas ir kad ši daiktinė teisė yra paveikiama sąlygos panaikinimo, pati paskolos sutartis nebegali toliau galioti. Antra, ji pridūrė, kad net laikantis nuomonės, kad paskolos sutartis galėtų toliau galioti po sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą panaikinimo, dėl šio panaikinimo „paskolos sutartis taptų pernelyg didele našta bankui“, nes „pagal ją bankas, siekdamas nutraukti sutartį, privalėtų kreiptis dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, o tada taikyti bendrą vykdymo procedūrą skolai išieškoti“. Taigi ši vyriausybė kelia klausimą, ar tokiomis aplinkybėmis bankas būtų suteikęs hipoteka neužtikrintą paskolą.

115.

Reikėtų pažymėti, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad Ispanijos teisinėje sistemoje hipotekos teisė suteikia jos turėtojui ne tik galimybę reikalauti hipoteka įkeisto turto priverstinio pardavimo, taikant specialią išieškojimo iš šio turto procedūrą, bet ir pirmumo teisę į šį turtą (Civilinio kodekso 1923 ir 1927 straipsniai), taip pat atskirą išieškojimo teisę esant (teisiškai konstatuotam) skolininko nemokumui. Jis taip pat priduria, kad sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą negaliojimas nereikštų, kad hipotekos kreditorius netenka visų savo galių, tačiau yra apribojama esminė hipotekos teisės suteikiama prerogatyva, t. y. leidimas kreditoriui inicijuoti hipoteka įkeisto turto priverstinį pardavimą, siekiant išsireikalauti mokėtiną sumą iš gautos kainos (Civilinio kodekso 1858 straipsnis). Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad, nepaisant dėl to atsirandančio apribojimo vykdant užtikrinimą, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nekvestionuoja paskolos sutarties tolesnio galiojimo po sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą panaikinimo ( 110 ). Be to, šis teismas nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat nenurodo, kad būtų priverstas panaikinti visą paskolos sutartį. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas byloje C‑179/17 laikosi nuomonės, jog „akivaizdu, kad paskolos arba kredito sutartis gali išlikti be sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą“.

116.

Pirma, reikėtų priminti, ir kaip matyti iš šios išvados 75 punkte nurodytos jurisprudencijos, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyti du įpareigojimai pasiekti rezultatą: pirmasis reikalauja, kad nesąžiningos sąlygos neturėtų jokios privalomosios galios vartotojui, todėl „nacionaliniai teismai privalo [jų] netaikyti“, ir, antra, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudaryta sutartis ir toliau būtų šalims privaloma „tomis sąlygomis“, jeigu ji gali išlikti „be nesąžiningų nuostatų“ ( 111 ). Taigi iš šios jurisprudencijos matyti, kad tolesnio sutarties galiojimo kriterijus turi būti vertinamas tik teisiniu požiūriu, „kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas“ ( 112 ).

117.

Šiomis aplinkybėmis, nors suprantu nerimą, kylantį dėl Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) siūlomo aiškinimo, turiu pabrėžti, kad kalbama ne apie atsižvelgimą į tai, ar bankas suteikė paskolą be užtikrinimo hipoteka, ir kokių pasekmių kreditoriui sukelia nesąžiningos sąlygos panaikinimas ( 113 ), bet į tai, ar pagal nacionalinę teisę sutartis yra pripažįstama negaliojančia, ar ne.

118.

Antra, nereikėtų pamiršti, kad Teisingumo Teismas sprendime Banco Primus ( 114 ) pripažino, kad, siekiant užtikrinti Direktyvos 93/13 7 straipsniu siekiamą atgrasomąjį poveikį, nacionalinio teismo, kuris konstatuoja, jog yra nesąžininga sąlyga, prerogatyvos negali priklausyti nuo to, ar faktiškai ši sąlyga buvo taikyta, ar ne. Toje byloje Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, ar sąlyga iš tikrųjų buvo taikoma, ar ne, neturi reikšmės nustatant jos nesąžiningumą. Šioje byloje tai, kad buvo nustatyta trijų mėnesinių įmokų, o ne vienos mėnesinės įmokos riba, taip pat neturi reikšmės.

119.

Iš tiesų Sprendime Banco Primus Teisingumo Teismas dar patikslino, kad „tai, kad nagrinėjamu atveju pardavėjas ar tiekėjas iš tikrųjų vadovavosi [LEC] 693 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir pradėjo išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tik po to, kai nebuvo sumokėtos septynios mėnesinės įmokos, o ne praleidus bet kurį mokėjimą, kaip numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties 6bis sąlygoje, neatleidžia nacionalinio teismo nuo jo pareigos taikyti visus galimo šios sąlygos nesąžiningumo padarinius“ ( 115 ). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad „Direktyva 93/13 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas teismų pateiktas nacionalinės teisės nuostatos, reglamentuojančios sąlygas dėl paskolos sutarčių nutraukimo prieš terminą, kaip antai [LEC] 693 straipsnio 2 dalies, išaiškinimas, pagal kurį nacionaliniam teismui, konstatavusiam tokios sutarties sąlygos nesąžiningumą, draudžiama pripažinti ją negaliojančia ir jos netaikyti, kai iš tiesų pardavėjas ar tiekėjas jos netaikė, tačiau laikėsi šioje nacionalinės teisės nuostatoje numatytų sąlygų“ ( 116 ). Todėl tai, kad bankai savo komercinėje veikloje laikosi LEC 693 straipsnio 2 dalies, negali ištaisyti dėl šios sąlygos negaliojimo atsiradusios spragos, pakeičiant ją šia nuostata, kaip tai suprantama pagal Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai ( 117 ) 80–84 punktus.

120.

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad minėtame Sprendime Kásler ir Káslerné Rábai nustatyta bendros taisyklės išimtis, pagal kurią Teisingumo Teismas leidžia papildyti sutartį, pakeičiant nesąžiningą nuostatą dispozityvia nacionalinės teisės nuostata, kad sutartis galėtų toliau galioti, netaikoma šioje byloje, nes ginčijamos sąlygos nelemia visos paskolos sutarties negaliojimo. Iš tiesų, priešingai situacijai, susiklosčiusiai byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai, jeigu šiose bylose paskolos sutartys gali toliau galioti be įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą sąlygos, todėl nacionalinis teismas neprivalo pripažinti negaliojančia visos sutarties, nebūtina taikyti dispozityvios nacionalinės teisės nuostatos, kad vartotojui nekiltų „ypač neigiam[ų] padarini[ų]“.

121.

Kalbant apie LEC 693 straipsnio 2 dalies taikymą, iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar ši nuostata dispozityvi. Iš tiesų vien perskaičius šią nuostatą galima konstatuoti, jog tam, kad ji galėtų būti taikoma, reikalingas aiškus šalių susitarimas, todėl ši nuostata negali būti taikoma be tokio susitarimo. Vis dėlto Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nurodo galimybę taikyti šią nuostatą „papildomai“, nevertindamas, ar ji dispozityvi, ar ne. Bet kuriuo atveju būtent nacionalinis teismas turi įvertinti, ar ši nuostata dispozityvi, ar ne.

122.

Šiuo klausimu reikėtų priminti Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos priimtą Sprendimą Gutiérrez Naranjo ir kt. ( 118 ), susijusį su „apatinės ribos sąlygomis“, kurias bankai naudojo hipoteka užtikrintos paskolos sutartyse, sudaromose su vartotojais. Tas pats Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pripažino šių sąlygų nesąžiningumą ir negaliojimą dėl skaidrumo stokos, nes paskolos gavėjams nebuvo pateikiama pakankamai informacijos apie konkrečias jų praktinio taikymo pasekmes. Vis dėlto Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė, kad pačios apatinės ribos sąlygos yra teisėtos, ir apribojo jų pripažinimo negaliojančiomis pasekmių taikymą atgaline data ( 119 ). Kito Ispanijos teismo Teisingumo Teismui pateikti prejudiciniai klausimai buvo dėl to, ar grąžinimo pasekmių, susijusių su tuo, kai teismas pripažįsta šias sąlygas nesąžiningomis, apribojimas laiko atžvilgiu tik sumomis, kurios buvo nepagrįstai sumokėtos po sprendimo, kuriuo pripažintas nesąžiningumas, paskelbimo, yra suderinamas su Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi. Teisingumo Teismas atsakė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui.

123.

Taigi, jei teismas konstatuoja tokios sąlygos nesąžiningumą, iš principo turi būti atkurta ta teisinė ir faktinė padėtis, kurioje vartotojas būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors valstybės narės turi nacionalinėje teisėje nustatyti tvarką, pagal kurią konstatuojamas sutartyje įtvirtintos sąlygos nesąžiningumas ir sukonkretinami šio konstatavimo padariniai, toks konstatavimas turi leisti atkurti teisinę ir faktinę situaciją, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, be kita ko, remiantis šia nesąžininga sąlyga grindžiant teisę į tai, kad būtų grąžintos jo nenaudai nepagrįstai pardavėjo ar tiekėjo gautos lėšos ( 120 ).

124.

Reikia daryti išvadą, jog iš minėtos jurisprudencijos aišku, kad nesąžininga sąlyga, kuri buvo pripažinta negaliojančia, laikoma niekada neegzistavusia ir nesukėlusia jokių pasekmių. Taigi, kaip Komisija pažymėjo savo rašytinėse pastabose, šioje byloje Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies taikymas praktiškai reikštų, kad, jeigu nacionalinis teismas pripažintų sąlygą dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą negaliojančia, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra negalėtų būti pradedama, o jeigu jau buvo pradėta, negalėtų būti tęsiama, nes registre įregistruotas šalių susitarimas ir nuoroda į įsipareigojimų įvykdymą prieš terminą buvo pripažinti negaliojančiais, taigi niekiniais ir nesukeliančiais jokių pasekmių. Be to, reikėtų pažymėti, kad jei sąlygos negaliojimą būtų galima ištaisyti taikant bent trijų mėnesinių įmokų sąlygą, nustatytą LEC 693 straipsnio 2 dalyje, tai reikštų, kad de facto nacionaliniams teismams būtų leidžiama keisti šią sąlygą ( 121 ). Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas priminė Sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt., „nacionaliniam teismui negali būti suteikti įgaliojimai pakeisti nesąžiningų sąlygų turinį, nes tai padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui“ ( 122 ).

125.

Remiantis tuo darytina išvada, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) siūlomas pakeitimas neišvengiamai lemtų sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą sujungimą, perrašymą, pakeitimą arba performulavimą. Toks sąlygos pakeitimas, pirma, neatitiktų paties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyto blue pencil test reikalavimų, nes pakeitimas būtų laikomas „minimaliu išsaugojimu“, neleistinu pagal Direktyvą 93/13. Antra, toks pakeitimas yra aiškiai draudžiamas iki šiol suformuotoje ir nusistovėjusioje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, ir tai yra lemiama atsakant į šiose bylose iškeltus klausimus.

126.

Galiausiai kyla klausimas, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pagrįstai nurodo, jog vien tai, kad skolininkai, būdami vartotojai, negalėtų pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pranašumais, atsižvelgiant į šios išvados 80–82 punktuose nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pateisina ginčijamų sąlygų panaikinimą, pakeičiant jas dispozityvia nacionalinės teisės nuostata, arba atitinkamu atveju papildomai taikant nuostatą, kuri nėra dispozityvi ( 123 ).

127.

Norėčiau priminti, kad iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą penktojo motyvo matyti, kad išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pranašumai, suteikiami skolininkams, kurie yra vartotojai, leistų nacionaliniams teismams pateisinti šios procedūros taikymą po to, kai konstatuojamas sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumas.

128.

Šiuo klausimu Komisija savo rašytinėse pastabose teigia, kad Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) 2016 m. vasario 18 d. sprendime, kurį jis cituoja ir nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nurodė: „vadinasi, negalima besąlygiškai ir visais atvejais teigti, kad sprendimas išieškoti iš hipoteka įkeisto turto visuomet yra nepalankesnis vartotojui“ ( 124 ). Remdamasi tuo Komisija padarė išvadą, jog „negalėjimas besąlygiškai teigti“, kad išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto yra nepalankus vartotojui, kalbant apie įsitikinimo lygį, neprilygsta teiginiui, kad išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto visais atvejais yra akivaizdžiai palankesnis vartotojui. Todėl teiginys, kad išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto atitiktų vartotojo interesus, turi būti bent jau vertinamas atsargiai ir priklauso nuo konkrečių kiekvieno atvejo aplinkybių. Komisija pridūrė, jog dėl to, kad būtent vartotojai ginčijo sąlygas dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, leidžiančias bankams imtis išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, logiška manyti, kad tokią procedūrą pradedantiems vartotojams padedama teisiniais klausimais ir kad jie siekia apsiginti savo interesus, o ne jiems pakenkti.

129.

Pritariu Komisijos nuomonei. Nors aiškindamas Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) išdėstytą teisinį pagrindą pats randu išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pranašumų, vis dėlto man kyla tam tikrų abejonių dėl to, ar šie pranašumai yra naudingi „visiems“ vartotojams be išimties ( 125 ). Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas negali atsakyti į šį klausimą, kuris susijęs tik su nacionaline teise. Vis dėlto man atrodo pagrįsta pasidalyti savo abejonėmis, susijusiomis su Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) aprašyta situacija, kurią iliustruosiu dviem pavyzdžiais ( 126 ).

130.

Pirmiausia įsivaizduokime jauną porą be vaikų, P ir M. Abu baigė universitetines studijas. 2000 m. jie iš banko gauna hipoteka užtikrintą paskolą nuosavam būstui įsigyti. Ši 180000 EUR dydžio paskola suteikiama 30 metų. 2007 m. jie nusprendžia nusipirkti antrą gyvenamąjį būstą ir gauna dar vieną hipoteka užtikrintą 80000 EUR paskolą 15 metų. 2012 m. dėl ekonomikos krizės M. praranda darbą ir pora nebegali išmokėti abiejų hipoteka užtikrintų paskolų. Po kelių mėnesių dėl septynių mėnesinių pirmosios paskolos įmokų nesumokėjimo bankas pateikia prašymą dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Nacionalinis teismas, tikrindamas sąlygų nesąžiningumą, konstatuoja, kad sąlyga dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą yra nesąžininga. Vis dėlto, padedama tėvų ir pardavusi antrą gyvenamąjį būstą, pora iki pardavimo varžytynėse dienos geba panaikinti pagrindinio būsto hipoteką, sumokėdami bankui tikslią sumą, kurią yra jam skolingi. Ši pora gali priklausyti grupei vartotojų, kurie galėtų pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros teikiamais pranašumais.

131.

Dabar įsivaizduokime jauną porą J. ir L. J. dirba statybų sektoriuje, o L. – paslaugų sektoriuje. 2000 metais, nepaisant ribotų mokėjimo galimybių, jie gauna 100000 EUR dydžio hipoteka užtikrintą paskolą iš banko būsto pirkimui finansuoti. Paskola išduodama 26 metams ir įmoka sudaro daugiau nei pusę jų mėnesinių pajamų. 2004 ir 2007 m. jiems gimsta du vaikai. 2012 m., ištikus ekonomikos krizei, J. praranda darbą. Tam tikrą laiką jis gauna bedarbio pašalpą, tačiau pasibaigus pašalpos mokėjimo terminui ir tik su vienu atlyginimu pora nebegali vykdyti savo paskolos grąžinimo įsipareigojimų. Po to, kai mėnesinės įmokos nesumokamos dešimt mėnesių, bankas pareikalauja išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Vykdymo bylą nagrinėjantis teismas, tikrindamas sąlygas, nustato sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumą. Pora neturi santaupų, kurios leistų jai panaikinti būsto hipoteką, sumokant skolą iki turto pardavimo iš varžytynių dienos. Atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, nacionalinis teismas nusprendžia sustabdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto ir pateikti Teisingumo Teismui prejudicinius klausimus.

132.

Ar antruoju atveju reikia manyti, kad pora gali pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pranašumais? Teigiamas atsakymas būtų grindžiamas mintimi, kad pora turi galimybę sumokėti mėnesines įmokas, kurių mokėjimo terminas jau suėjo, taigi, ir panaikinti nekilnojamojo turto hipoteką, tačiau taip nebuvo. Ar, atsižvelgiant į sunkią šios poros ekonominę padėtį, be šių procedūrinių pranašumų, ji galėtų pasinaudoti galimybe, pavyzdžiui, iš naujo suderėti paskolos sąlygas išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros etapu? Manau, kad ne.

133.

Bet kuriuo atveju ir, neatsižvelgdamas į vartotojų galimybę atitinkamais atvejais pasinaudoti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros pranašumais, tvirtai laikausi nuomonės, kad, remiantis šios išvados 65–82 punktuose minėta Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumo konstatavimo apimties, šių pranašumų poveikis atsakymui į šioje byloje iškeltus klausimus, susijusius su tuo, kokių pasekmių sukelia ginčijamos sąlygos pripažinimas nesąžininga, atrodo bent jau neaiškus. Todėl, atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją, laikausi nuomonės, kad nacionalinis teismas, kuris konstatuoja sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumą, negali, nepaisydamas šio konstatavimo, pradėti arba atitinkamais atvejais tęsti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto prieš skolininką, kuris yra vartotojas, net jei mano, kad ši procedūra jam palankesnė.

134.

Kaip jau nurodžiau šios išvados 128 punkte, iš Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą negalima daryti išvados, kad išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, pradėto remiantis nesąžininga sąlyga dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, tęsimas visais atvejais yra naudingas skolininkui, kuris yra vartotojas. Jeigu nacionalinis teismas vis dėlto manytų, kad vartotojas gali pasinaudoti šiais pranašumais, turėtų apie tai informuoti vartotoją. Vartotojas, pasikonsultavęs su savo advokatu, galėtų išreikšti ketinimą nesiremti minėtos sąlygos nesąžiningumu ir neprivalomumu, kaip mano pirmajame pavyzdyje, susijusiame su pora P. ir M.

135.

Šiuo klausimu primenu, kad Teisingumo Teismas, Sprendime Pannon GSM priminęs, kad nacionalinis teismas turi užtikrinti Direktyvos 93/13 nuostatomis siekiamos vartotojų apsaugos veiksmingumą, konstatavo, kad, vykdydamas pareigą savo iniciatyva išnagrinėti nesąžiningas sąlygas, „nacionalinis teismas pagal direktyvą neprivalo netaikyti nagrinėjamos sąlygos, jei vartotojas, minėto teismo informuotas, neketina remtis tuo, kad sąlyga yra nesąžininga ir neprivaloma“ ( 127 ). Sprendime Banif Plus Bank Teisingumo Teismas patvirtino šį sprendimą ir patikslino, kad vartotojui suteikta galimybė pareikšti tokiu klausimu savo nuomonę taip pat atitinka nacionaliniam teismui tenkančią pareigą prireikus atsižvelgti į vartotojo išreikštą valią, kai pastarasis, nors ir žino, kad nesąžininga sąlyga neprivaloma, vis dėlto nurodo, jog prieštarauja tam, kad į ją nebūtų atsižvelgta, ir taip su aptariama sąlyga laisva valia aiškiai sutinka ( 128 ).

136.

Remdamasis visu tuo, kas išdėstyta, į antrąjį prejudicinį klausimą byloje C‑70/17 ir į pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑179/17 siūlau atsakyti taip, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos kaip draudžiančios nacionalinę jurisprudenciją, pagal kurią, jeigu nacionalinis teismas konstatuoja sąlygos dėl įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumą, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra, pradėta taikant šią sąlygą, vis dėlto gali būti tęsiama, papildomai taikant nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalį, jeigu ši procedūra gali būti palankesnė vartotojams nei nepalankaus sprendimo, priimto išnagrinėjus bylą iš esmės, vykdymas, nebent vartotojas, būdamas tinkamai informuotas nacionalinio teismo apie neprivalomąjį sąlygos pobūdį, laisva valia duoda aiškų sutikimą ir išreiškia ketinimą nesiremti tokios sąlygos nesąžiningumu ir neprivalomumu.

137.

Atsižvelgdamas į mano siūlomą atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą, manau, kad į antrąjį ir trečiąjį klausimus, susijusius su Ispanijos teisės aiškinimu, atsakyti nebūtina, nes Ispanijos teisę turi aiškinti nacionalinis teismas.

138.

Norėčiau pateikti baigiamąją pastabą. Kaip matyti iš Direktyvos 93/13 šeštos konstatuojamosios dalies, „siekiant palengvinti vidaus rinkos sukūrimą bei apsaugoti pilietį kaip vartotoją, įsigyjant prekes ar paslaugas pagal sutartis, kurioms taikomi kitų valstybių narių įstatymai, būtina iš šių sutarčių pašalinti nesąžiningas sąlygas“. Esu įsitikinęs, kad siūlomas sprendimas leidžia išsaugoti dabar esamą tvirtą ir darnią vartotojų apsaugos sistemą, taigi, sustiprinti vidaus rinką. Dėl šios ir dėl visų nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui patvirtinti savo jurisprudenciją.

139.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) ir Juzgado de Primera Instancia no 1 de Barcelona (Barselonos pirmosios instancijos teismas Nr. 1, Ispanija):