1.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamas dviračių sulankstymo sistemos kūrėjo (ir šiuos dviračius gaminančios įmonės) ginčas su panašius dviračius gaminančia Pietų Korėjos bendrove; minėtas kūrėjas šią bendrovę kaltina pažeidus jo autorių teises.

2.

Teismas a quo turi išsiaiškinti, ar dviratis, kurio sulankstymo sistemai taikoma patentinė apsauga (patento galiojimo laikas yra pasibaigęs), gali būti laikomas autorių teisių saugotinu kūriniu. Konkrečiai kalbant, jis nori išsiaiškinti, ar ši apsauga negalioja, kai objekto forma yra „būtin[a] tam tikram techniniam rezultatui pasiekti“, ir kokie kriterijai turi būti taikomi atliekant šį vertinimą.

3.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą, nors ir grindžiamas Europos Sąjungos teisės normomis dėl autorių teisės, yra susijęs su klausimu, dėl kurio Teisingumo Teismas neseniai priėmė sprendimą (autorių teisių suteikiamos apsaugos suderinamumas su apsauga, kylančia iš pramoninės nuosavybės) ( 2 ).

4.

2 straipsnio 1 ir 7 dalyse numatyta:

<…>

5.

7 straipsnyje nustatyta:

„Intelektinės nuosavybės teisių apsauga ir užtikrinimas turėtų prisidėti prie technologijų inovacijos skatinimo ir technologijų perdavimo bei platinimo, duoti abipusę naudą technologinių žinių kūrėjams ir vartotojams tokiu būdu, kuris skatintų socialinę bei ekonominę gerovę ir subalansuotų teises ir pareigas.“

6.

26 straipsnyje numatyta:

„1.   Saugomo pramoninio dizaino savininkas turi teisę neleisti trečiajai šaliai, neturinčiai savininko sutikimo, gaminti, pardavinėti ar importuoti gaminius, tokio dizaino, kuris yra saugomo dizaino kopija arba žymia dalimi kopija, jei tai daroma komerciniais tikslais.

<…>“

7.

27 straipsnyje nustatyta:

„1.   <…> patentuojami visokie visų technologijos sričių išradimai, produktai ar procesai tik jeigu jie yra nauji, išradimo lygio ir gali būti pritaikomi pramonei. <…>

<…>“

8.

29 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Valstybės narės reikalauja, kad patento pareiškėjas atskleistų išradimą pakankamai aiškiai ir išsamiai, kad atitinkamos srities specialistas galėtų jį panaudoti, ir gali reikalauti, kad pareiškėjas paraiškos padavimo dieną <…> nurodytų geriausią išradėjui žinomą būdą, kaip panaudoti išradimą.

<…>“

9.

60 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Pagal šią direktyvą teikiama apsauga neturėtų pažeisti valstybių narių ar Bendrijos teisės nuostatų kitose srityse, tokiose kaip pramoninė nuosavybė, duomenų apsauga, sąlyginė prieiga, prieiga prie viešųjų dokumentų ir masinės informacijos priemonių naudojimo chronologijos taisyklė, kurios gali turėti poveikio autorių ar gretutinių teisių apsaugai.“

10.

2–4 straipsniuose valstybėms narėms visų pirma nustatyta pareiga užtikrinti autorių išimtinę teisę leisti ar drausti atgaminti jų kūrinius (2 straipsnio a punktas), leisti arba drausti kūrinius paskelbti (3 straipsnio 1 dalis) ir leisti arba drausti juos platinti (4 straipsnio 1 dalis).

11.

9 straipsnyje „Tęstinis kitų teisinių nuostatų taikymas“ įtvirtinta:

„Ši direktyva nepažeidžia nuostatų dėl patentų, prek[ių] ženklų, <…> dizaino teisių <…>“

12.

10 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Dizaino apsaugos suteikimas vien dėl techninės funkcijos [nulemtų] savybių neturėtų varžyti technologinio naujoviškumo. <…>“

13.

32 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Kol nesuderinti autorių teises reglamentuojantys teisės aktai, svarbu nustatyti apsaugos kaupimo [sujungimo] principą remiantis Bendrijos dizaino apsaugos teise ir autorių teise, valstybėms narėms paliekant laisvę nustatyti autorių teisių apsaugos lygį ir sąlygas, pagal kurias tokia apsauga teikiama.“

14.

3 straipsnio a punkte sąvoka „dizainas“ apibrėžiama taip:

„[D]izainas“ – tai viso gaminio ar jo dalies vaizdas, susidarantis dėl paties gaminio ir (arba) jo ornamentikos, specifinių linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagų savybių[.]“

15.

8 straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Bendrijos dizainas negalioja, jeigu gaminio išvaizdos savybes lemia tik jo techninė funkcija.

<…>“

16.

96 straipsnio „Santykis su kitomis nacionaliniuose įstatymuose numatytomis apsaugos formomis“ 2 dalyje numatyta:

„Dizainas, kurį saugo Bendrijos dizainas, nuo to dizaino sukūrimo arba bet kokio jo pavidalo užfiksavimo dienos taip pat saugomas pagal valstybių narių autorių teisę. Kiekviena valstybė narė nustato apsaugos apimtį ir jos taikymo sąlygas, taip pat originalumo laipsnį, kuris reikalingas norint turėti apsaugą.“

17.

1 straipsnio „Autorių teisių galiojimo terminas“ 1 dalyje nustatyta:

„Literatūros ar meno kūrinio autoriaus teisės, remiantis Berno konvencijos 2 straipsniu, galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties nepriklausomai nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos.“

18.

1975 m. SI sukūrė sulankstomojo dviračio modelį, jį pavadino Brompton.

19.

Kitais metais SI įsteigė bendrovę Brompton Ltd, kad tiektų rinkai savo sulankstomuosius dviračius, bendradarbiaudamas su didesne įmone, kuri užtikrintų jų gamybą ir platinimą. Kadangi jis nerado nė vienos suinteresuotos įmonės, toliau dirbo vienas.

20.

1981 m. SI gavo pirmąjį užsakymą pagaminti 30 vienetų dviračių Brompton. Jis pagamino dviračius, kurių išvaizda šiek tiek skyrėsi nuo pirminio dviračio modelio.

21.

Po šio pirmojo užsakymo SI pradėjo plėsti savo įmonės veiklą, siekdamas, kad jo sulankstomojo dviračio modelis taptų žinomas rinkoje; nuo 1987 m. jis rinkai tiekė tokios formos dviračius:

22.

Įmonė Brompton Ltd. buvo užpatentavusi dviračio lenkimo mechanizmą (jam būdinga tai, kad sulankstomasis dviratis turi tris padėtis: būti ištiestas, iš dalies sulenktas (angl. „stand by“) ir sulankstytas), tačiau vėliau išradimas buvo atskleistas visuomenei ( 7 ).

23.

SI taip pat teigia, kad jam priklauso turtinės autorių teisės į dviračio Brompton išvaizdą.

24.

Pietų Korėjos bendrovės GET2GET specializacija yra sporto įrenginių gamyba. Ji gamina ir tiekia rinkai į dviračio Brompton išvaizdą panašios išvaizdos sulankstomuosius dviračius (Chedech), kurie taip pat turi 3 padėtis:

25.

Brompton Ltd. ir SI mano, kad GET2GET pažeidė jiems priklausančias autorių teises į dviratį Brompton, todėl pareiškė ieškinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme; iš esmės jie šio teismo prašė: a) nuspręsti, kad, nepaisant to, jog dviračiai Chedech yra ženklinami prie jų tvirtinamais skiriamaisiais žymenimis, jie pažeidžia Brompton Ltd. autorių teises ir SI neturtines teises į dviračius Brompton; b) nurodyti nutraukti veiklą, susijusią su ieškovų autorių teisių pažeidimais, ir pašalinti gaminį iš rinkos ( 8 ).

26.

GET2GET nurodė, kad jos gaminamo dviračio išvaizdą lemia pageidaujamas techninis sprendimas ir kad ji sąmoningai pritaikė lankstymo metodą (anksčiau jis buvo užpatentuotas Brompton Ltd., bet patento galiojimo terminas yra pasibaigęs), nes šis metodas yra funkcionaliausias. GET2GET teigia, kad šis techninis apribojimas lemia dviračių Chedech išvaizdą.

27.

Brompton Ltd. ir SI atsakė, kad rinkoje yra kitų sulankstomųjų dviračių, kurie turi 3 padėtis ir yra kitokios išvaizdos nei jų dviratis, todėl jiems priklauso autorių teisės į šį dviratį. Dviračio išvaizda atspindi jų kūrybinius sprendimus, taigi, ir originalumą.

28.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

29.

Teisingumo Teismo kanceliarija nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą gavo 2018 m. birželio 14 d.

30.

Pastabas raštu pateikė SI ir Brompton Ltd., GET2GET, Belgijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija. Komisijos atstovas ir pagrindinės bylos šalys dalyvavo 2019 m. lapkričio 14 d. surengtame teismo posėdyje.

31.

Teismas a quo suformulavo klausimus dėl autorių teisių apsaugos, suteikiamos kūriniui, kurio „form[a] būtin[a] tam tikram techniniam rezultatui pasiekti“. Jis prašo Teisingumo Teismo pateikti tik Direktyvos 2001/29 išaiškinimą.

32.

Kaip jau paaiškinta, byloje nagrinėjamas „kūrinys“ yra dviratis, kurio sulankstymo sistemai anksčiau buvo taikoma patento teikiama apsauga.

33.

Skaitant SI ir Brompton Ltd. pastabas ( 9 ) matyti, kad šio dviračio pirminė išvaizda skiriasi nuo išvaizdos, kurią šiuo metu siekiama apsaugoti taikant autorių teises, nors abiem atvejais naudojama sulankstymo sistema ( 10 ).

34.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos apie tai, kad dviračiams Brompton būtų taikoma dizaino apsauga siekiant juos pritaikyti pramonėje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nenurodo nacionalinės ar Sąjungos teisės normų, reglamentuojančių dizainą (nacionalinį ar Sąjungos).

35.

Nors 1987 m. buvo galima siekti tik nacionalinio dizaino apsaugos, vėliau nebuvo jokių kliūčių dviračiams Brompton taikyti dizaino teisinę sistemą ( 11 ) pagal Direktyvą 98/71/EB ( 12 ) arba pagal Reglamentą Nr. 6/2002. Šiame reglamente net numatyta „trumpalaik[ė] [Sąjungos] neregistruotojo dizaino apsaug[a]“ ( 13 ).

36.

Pateikiant atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą negalima neatsižvelgti į problemas, susijusias su apsaugos sujungimu (pirma, intelektinės nuosavybės ir, antra, pramoninės nuosavybės); šias problemas tuojau paminėsiu. Dėl šios priežasties manau, kad tas problemas reikėtų nagrinėti ir tuo atveju, jei sulankstymo sistemai būtų taikoma tik patento teikiama apsauga, ir tuo atveju, jei dviračio išvaizda būtų pramoninis dizainas.

37.

Nors abiem atvejais (patentų ir dizaino) dalykas yra skirtingas ( 14 ), jie turi bendrų bruožų, kuriuos reikia priminti:

38.

Atsakymą į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus reikia pateikti atsižvelgiant į bendresnes aplinkybes, apimančias įvairius tikslus, kurių siekiama užtikrinant atitinkamai pramoninės nuosavybės ir autorių teisių apsaugą, ir interesus, su kuriais susiję abu klausimai.

39.

Siekiant bendrojo intereso, be kita ko, skatinama remti technologijas, taip pat konkurencija. Sujungimo principo galiojimas neturi reikšti, kad autorių teisių suteikiama apsauga yra neproporcinga ir kad tokia apsauga kenktų viešiesiems interesams, nes trukdytų taikyti pramoninės apsaugos teisių gynimo sistemą.

40.

Patento suteikiamos teisės turėtojui ar dizaino autoriui suteikiant išimtinę naudojimo teisę yra siekiama būtent nustatyti viešųjų ir privačiųjų interesų pusiausvyrą:

41.

Ši kruopščiai užtikrinama pusiausvyra, pirmiausia pasireiškianti tuo, kad išradėjui ar dizaineriui apsauga suteikiama trumpesnį laiką, suardoma, jeigu nustatytas terminas tęsiamas tol, kol tampa toks pat kaip ilgi pačios autorių teisės terminai. Dizaineriai prarastų suinteresuotumą naudotis pramoninės nuosavybės sistema, jeigu jų kūrinių apsauga daug ilgesnį laikotarpį būtų užtikrinama pagal autorių teisę, patiriant mažiau išlaidų ir taikant mažiau oficialių reikalavimų (be kita ko, nereikia registruoti) ( 19 ).

42.

Poveikis teisiniam saugumui taip pat yra didelis: tai, kad oficialiai viešinamas pramoninis dizainas (toks reikalavimas nustatytas), leidžia konkurentams aiškiai žinoti jų pačių pramoniniams kūriniams taikomus apribojimus ir tai, kiek laiko šiems kūriniams taikoma apsauga.

43.

Neatsižvelgiant į neregistruotąjį dizainą ( 20 ), atrodo teisėta, kad subjekto, oficialiai gavusio teisę į pramoninę nuosavybę, konkurentai pasitikėtų registre viešai skelbiama informacija, siekdami naudotis įregistruota technine inovacija, kai baigs galioti įregistruoto teisių turėtojo teisės. Reglamento Nr. 6/2002 21 konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad „[r]egistruotojo Bendrijos dizaino suteikiamos teisės išimtinis pobūdis atitinka didesnį jo teikiamą teisinį tikrumą [saugumą]“ ( 21 ). Priešingai, kai registre informacija viešai neskelbiama (taip yra autorių teisių atveju), ekonominės veiklos vykdytojai aiškiai nežino, koks yra intelektinių pramoninių kūrinių turinys.

44.

Šie argumentai iš tikrųjų yra tik įvairūs pasvarstymai ta pačia tema, kurią nagrinėjo generalinis advokatas M. Szpunar savo išvadoje byloje Cofemel (šia išvada remiuosi) ( 22 ).

45.

Galiausiai tikslai ir vertybės, kurių siekiama abiem teisinėmis sistemomis (pramoninės nuosavybės ir autorių teisių), turi būti lyginami proporcingai, siekiant užtikrinti, kad dėl neproporcingos autorių teisių apsaugos pramoninės nuosavybės sistema neprarastų prasmės.

46.

Sąjungos teisėje leidžiama teisinę dizaino apsaugą papildyti autorių teisių apsauga. Anksčiau taip buvo nustatyta Direktyvoje 98/71; jos 17 straipsnyje pripažįstama, kad dizainas (registruotas kurioje nors valstybėje narėje) turi teisę į apsaugą pagal autorių teises reglamentuojančias teisės normas. Vis dėlto toje nuostatoje priduriama, kad „[k]iekviena valstybė narė nustato, kokio masto ir kokiomis sąlygomis tokia apsauga teikiama, taip pat reikalaujamą originalumo lygį“ ( 23 ).

47.

Vėliau „sujungimo“ principas buvo įtvirtintas Reglamento Nr. 6/2002 96 straipsnio 2 dalyje, kurią reikia aiškinti atsižvelgiant į šio reglamento 32 konstatuojamąją dalį, kiek tai susiję su Sąjungos mastu saugomu Bendrijos dizainu.

48.

Atsižvelgiant į konkrečią autorių teisių apsaugą, Direktyvos 2001/29 60 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „pagal šią direktyvą teikiama apsauga neturėtų pažeisti valstybių narių ar Bendrijos teisės nuostatų kitose srityse“.

49.

Taigi „<…> Direktyva 2001/29 nepakeičia dizainą reglamentuojančių galiojančių teisės nuostatų ir jų taikymo srities, įskaitant <…> „sumavimo“ [„sujungimo“] princip[ą]“ ( 24 ).

50.

Vis dėlto buvo kilusių tam tikrų abejonių dėl šių dviejų rūšių apsaugos papildomumo. Konkrečiai kalbant, ginčytasi dėl to, ar valstybės narės gali reikalauti, kad pramoninis dizainas apimtų griežtesnius originalumo reikalavimus, siekiant jam taikyti autorių teisių apsaugą.

51.

Sprendime Cofemel kaip bendra taisyklė patvirtinta nuostata, kad „dizaino apsauga ir autorių teisių apsauga gali būti abi kartu teikiamos tam pačiam objektui“.

52.

Vis dėlto tai pripažinus, pateikta tam tikrų patikslinimų, dėl kurių sujungimo principas įgyja mažesnę arba santykinę galią.

53.

Pirma, „nors pagal Sąjungos teisę dizaino apsauga ir autorių teisių apsauga gali būti abi kartu teikiamos tam pačiam objektui, tai įmanoma tik tam tikrais atvejais“ ( 25 ).

54.

Antra, abiem atvejais skiriasi suteikiamos apsaugos reikšmė. Dizaino apsaugos tikslas yra išvengti konkurentų vykdomo imitavimo, o autorių teisių funkcija yra kita – teisinė ir ekonominė ( 26 ).

55.

Trečia, jeigu autorių teisių užtikrinama apsauga suteikiama objektui, kuriam jau taikoma dizaino apsauga, kyla tam tikra rizika, kurios negalima nepaisyti ( 27 ). Konkrečiai kalbant, „autorių teisių apsaugos suteikimas objektui, saugomam kaip dizainas, negali lemti šių dviejų apsaugos rūšių tikslų ir veiksmingumo pažeidimo“ ( 28 ).

56.

Ketvirta, nacionalinis teismas turi konkrečiai nustatyti, kada susidaro vienas iš „tam tikrų atvejų“, leidžiančių sujungti apsaugos rūšis. Taigi kiekvienu atveju reikia apibrėžti autorių teisių apsaugos ir bendrojo intereso pusiausvyrą.

57.

Visų pirma dar kartą darau nuorodą į generalinio advokato M. Spuznar išvadą byloje Cofemel – šioje išvadoje jis nagrinėja tiek Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su kūrinio sąvoka, tiek šios jurisprudencijos taikymą dizainui ( 29 ).

58.

Manau, kad ši analizė pakankamai išsami, todėl neturiu pateikti papildomų paaiškinimų. Be to, Sprendime Cofemel išdėstytuose argumentuose minėta analizė pakartota nurodant sąvokos „kūrinys“, kaip savarankiškos Sąjungos teisės sąvokos, ypatumus ( 30 ).

59.

Remdamasis šia jurisprudencija dabar noriu atkreipti dėmesį į originalumo aspektą ( 31 ), kurį Teisingumo Teismas jau buvo nurodęs ankstesniuose sprendimuose ( 32 ), pripažindamas, kad objektas turi atspindėti kūrėjo asmenybę ( 33 ).

60.

Viena iš svarbių Sprendime Cofemel padarytų išvadų yra ta, kad negalima tariamo „kūrinio“ (toje byloje – drabužių) originalumo sieti su estetiniais jo aspektais. Teisingumo Teismas paneigė, kad galima remtis estetiniais aspektais kaip pagrindu siekiant dizainui taikyti autorių teisių teikiamą apsaugą; jis pažymėjo, kad „Direktyvos 2001/29 <…> 2 straipsnio a punktą reikia aiškinti taip, kad pagal jį draudžiama pagal nacionalinės teisės aktus suteikti autorių teisių apsaugą tokiems modeliams, <…> motyvuojant tuo, kad jie, greta tikslo teikti naudos, estetiniu požiūriu kuria savarankišką skiriamąjį vizualinį požymį“ ( 34 ).

61.

Atmetus galimybę remtis estetiniu poveikiu, abejonių kyla dėl to, ar vertinant originalumą, kaip išankstinę paties autoriaus intelektinio kūrinio buvimo sąlygą ( 35 ), galima atsižvelgti į įpareigojimus, susijusius su reikalavimu pasiekti techninį ar funkcinį rezultatą, kaip pagrindą siekiant kūriniui netaikyti autorių teisių suteikiamos apsaugos. Šią problemą konkrečiai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

62.

Teisingumo Teismas jau nagrinėjo šį klausimą dėl autorių teisių suteikiamos apsaugos, taikomos kompiuterių programoms ( 36 ).

63.

Konkrečiai kalbant, jis pripažino, kad, kai objekto sudedamųjų dalių išraišką „lemia jų atliekama techninė funkcija, originalumo kriterijus netenkinamas, nes įvairūs idėjos įgyvendinimo būdai yra tokie riboti, kad idėja sutampa su išraiška“ ( 37 ). Tokiu atveju „autorius negali originaliu būdu išreikšti savo kūrybiškumo ir sukurti individualaus intelektinio kūrinio“ ( 38 ).

64.

Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad paties autoriaus sukurtas originalus intelektinis kūrinys gali būti saugomas autorių teisių, tačiau jis nesaugomas, kai jam taikomi „techniniai reikalavimai, taisyklės ar suvaržymai, dėl kurių nepaliekama vietos kūrybinei laisvei“ ( 39 ).

65.

Remiantis šiais sprendimais galima daryti išvadą, kad apskritai autorių teisių teikiamos apsaugos negalima taikyti taikomųjų menų kūriniams (objektams), kurių forma priklauso nuo jų funkcijos. Jeigu vieno iš šių kūrinių išvaizdą lemia tik jo techninė funkcija, kaip lemiamas veiksnys, negalima naudotis autorių teisių suteikiama apsauga ( 40 ).

66.

Šis kriterijus autorių teisėms taikomas laikantis nuostatų, taip pat reglamentuojančių dizainą ir prekių ženklus:

67.

Taigi dizainui, kurio formą lemia techninės priežastys, nepaliekančios vietos įgyvendinti kūrybinę laisvę, negali būti taikoma autorių teisių suteikiama apsauga. Priešingai, vien tai, kad dizainui būdingi tam tikri funkciniai elementai, nereiškia, kad jam netaikoma nurodyta autorių teisių suteikiama apsauga.

68.

Taikant šią taisyklę nekyla didesnių problemų, jei dėl minėtų techninių priežasčių praktiškai nelieka kūrybinės laisvės. Vis dėlto sunkumų kyla, kai dizainas apima kartu ir funkcines, ir menines savybes. A priori nėra priežasties, dėl kurios šiam mišriam dizainui nebūtų galima taikyti autorių teisių suteikiamos apsaugos, tačiau ši apsauga, priešingai, netaikoma tuo atveju, kai funkciniai elementai nusveria meninius tiek, kad meniniai elementai tampa nereikšmingi ( 44 ).

69.

Išnagrinėjus intelektinės nuosavybės ir prekių ženklų teisės srityse Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją dėl formų, susijusių su funkciniais elementais, galima pasiūlyti tam tikrus teisėtus būdus, kaip pagal analogiją aiškinti autorių teisę.

70.

Iš tikrųjų visos trys šios sritys (dizainas, prekių ženklų teisė ir autorių teisė) turi savo ypatumų, dėl kurių jų teisinių sistemų negalima vertinti vienodai. Vis dėlto manau, kad, laikantis tam tikro atsargumo, Teisingumo Teismo argumentus dėl vienos srities galima pritaikyti kitai sričiai, kai reikia aiškinti kriterijų, taikytiną (nors ir atsižvelgiant į tam tiktus niuansus) visoms šioms sritims ( 45 ).

71.

Laikausi nuomonės, kad, atsižvelgiant į šią jurisprudenciją, išskirtinas didžiosios kolegijos priimtas 2010 m. rugsėjo 14 d. Sprendimas Lego Iuris / VRDT ( 46 ), kuriame Teisingumo Teismas išaiškino draudimą kaip prekių ženklą registruoti žymenį, sudarytą iš prekių formos, būtinos techniniam rezultatui gauti ( 47 ).

72.

Teisingumo Teismas pripažino, jog šis draudimas „užtikrina, kad įmonės negalė[tų] remtis prekių ženklų teise, siekdamos neribotą laiką naudotis su techniniais sprendimais susijusiomis išimtinėmis teisėmis“ ( 48 ).

73.

Jis taip pat pažymėjo, kad „apribodamas Reglamento Nr. 40/94 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje įtvirtinto atmetimo [atsisakymo registruoti] pagrindo taikymą tik žymenims, kuriuos sudaro „vien“ prekės forma, „būtina“ techniniam rezultatui gauti, teisės aktų leidėjas manė, kad visos prekės formos tam tikra prasme yra funkcinės ir kad dėl to būtų netinkama atsisakyti registruoti prekės formą kaip prekių ženklą tik dėl to, kad ji turi funkcinių savybių. Žodžiais „vien“ ir „būtina“ ši nuostata užtikrina, kad būtų atsisakoma įregistruoti tik tokias prekių formas, kurios tik perteikia techninį sprendimą ir kurių įregistravimas kaip prekių ženklo iš tiesų trukdytų kitoms įmonėms panaudoti tą techninį sprendimą“ ( 49 ).

74.

Remdamasis šia prielaida Teisingumo Teismas patikslino tam tikrą svarbią informaciją apie tai, kad „vieno arba kelių nedidelių savarankiškų elementų buvimas erdviniame žymenyje, kurie visi yra padiktuoti techninio sprendimo, perteikiamo tuo žymeniu“:

75.

Dėl sąvokos „forma, būtina numatytam techniniam rezultatui gauti“, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas patvirtino Bendrojo Teismo teiginį, jog „ši sąlyga nereiškia, kad nagrinėjama forma turi būti vienintelė, kuria galima pasiekti tokį rezultatą“ ( 52 ). Jis pridūrė, kad „kitų formų, leidžiančių pasiekti tą patį techninį rezultatą, egzistavimas nepanaikina registracijos atmetimo [atsisakymo registruoti] pagrindo“ ( 53 ).

76.

Atsižvelgiant į šiuos argumentus (manau, kad pagal analogiją juos reikia taikyti šioje byloje), galima pateikti atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šis teismas, regis, tvirtina, kad nagrinėjama dviračio išvaizda buvo būtina techniniam rezultatui pasiekti ( 54 ); tai yra faktinės aplinkybės vertinimas, kurį turi atlikti tik šis teismas. Jeigu šis teiginys reiškia, kad išvaizda ir funkcionalumas susiję išskirtiniu ryšiu, kurį nurodžiau pirma, į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti, kad negalima taikyti autorių teisių suteikiamos apsaugos.

77.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nori žinoti, kokį poveikį gali turėti keturi konkretūs veiksniai, kuriuos jis pats išvardija, siekiant įvertinti objekto formos sukūrimo ir norimo techninio rezultato pasiekimo ryšį.

78.

Pakeitęs tvarką, kuria šie veiksniai nurodomi nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pradėsiu nagrinėti, kokią įtaką gali turėti išduotas ankstesnis patentas, kurio galiojimo laikas pasibaigęs.

79.

Atsižvelgiant į galiojantį sujungimo principą, vien ši aplinkybė neturėtų reikšti, kad pramoninės nuosavybės teisė turi viršenybę, todėl negalima taikyti autorių teisių suteikiamos apsaugos (juo labiau kad pramoninės nuosavybės teisės galiojimo terminas jau baigėsi). Remiantis pateiktomis pastabomis dėl glaudaus patentų ir pramoninio dizaino ryšio, kiek tai susiję su šiuo klausimu ( 55 ), galima išplėsti to principo taikymą – jį taip pat taikyti objektams, kuriems užtikrinama patento suteikiama apsauga.

80.

Vis dėlto atsižvelgdamas į vertinimo elementus manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teisingai atkreipė dėmesį į šią aplinkybę, kuri gali turėti dvejopą poveikį:

81.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, kokią įtaką galėtų turėti kitų formų, leidžiančių pasiekti tą patį techninį rezultatą, buvimas. Jis konkrečiai nurodo du priešingus požiūrius, grindžiamus vadinamosiomis „formų įvairovės teorija“ ir „priežastinio ryšio teorija“.

82.

Neseniai generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe savo išvadoje byloje DOCERAM ( 56 ) išsamiai išnagrinėjo šias dvi teorijas, pritaikytas dizainui. Kadangi pritariu jo argumentams, darau nuorodą į juos.

83.

Sprendime DOCERAM, kuriame iš esmės pritarta generalinio advokato nuomonei (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tiek šį sprendimą, tiek generalinio advokato išvadą) ( 57 ), šiuo klausimu padaryta tokia išvada:

84.

Taigi aiškinant šį sprendimą akivaizdu, kad, siekiant nustatyti gaminio išvaizdos savybių ir jo techninės funkcijos išskirtinį ryšį, alternatyvūs sprendimai yra nesvarbūs. Vis dėlto negalima paneigti, kad tie alternatyvūs sprendimai, kaip veiksnys, leidžiantis pripažinti intelektinę kūrybinę laisvę, dėl kurios pasiekiamas toks pat techninis rezultatas, gali daryti visokeriopą poveikį.

85.

Tokie modeliai, kuriuose itin ryški meno ir dizaino sąveika, suteikia daugiau galimybių kūrybinei laisvei pasireikšti ( 60 ) kuriant gaminio išvaizdą. Kaip per teismo posėdį pasiūlė Komisija, turi būti išsamiai išnagrinėtas formos ir funkcijų aspektų sujungimas taikomojo meno kūriniuose, siekiant nustatyti, ar visa šių kūrinių išvaizda nėra nulemta techninių reikalavimų. Tam tikrais atvejais įmanoma (bent jau būtų idealu) elementus, susijusius su funkciniais aspektais, atskirti nuo tų, kurie susiję vien su kūrėjo laisvu (originaliu) pasirinkimu, – pastariesiems elementams būtų galima taikyti autorių teisių suteikiamą apsaugą ( 61 ).

86.

Suprantu, kad šie argumentai gali būti laikomi veikiau teoriniais ir galbūt pakankamai nepadės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, turinčiam atlikti sunkią užduotį – nuspręsti, kuriems dviračio kūrybiniams elementams galima taikyti apsaugą, atsižvelgiant į tai, kad dėl dviračio funkcijų (nesvarbu, kokia jo forma) reikalingi ratai, grandinė, rėmai ir vairas ( 62 ).

87.

Bet kuriuo atveju atsižvelgiant labiau į taisyklės išaiškinimą, o ne į jos taikymą nagrinėjamu atveju, svarbu priminti, kad Teisingumo Teismo atsakymą į šią antrojo prejudicinio klausimo dalį reikia pateikti remiantis Sprendimu DOCERAM.

88.

Nurodytas sprendimas dėl dizaino gali būti mutatis mutandis pritaikytas siekiant nustatyti pramonėje taikomų „kūrinių“, kurių kūrėjai nori apsaugoti juos autorių teisėmis, originalumo lygį.

89.

Tam, kad teismas objektyviai įvertintų, ar padarytas pažeidimas, asmens, be leidimo tiekiančio rinkai objektus, kuriems taikoma autorių teisių suteikiama apsauga, noras iš esmės yra nesvarbus.

90.

Kitaip yra tuo atveju, kai norą pasiekti techninį rezultatą galima išnagrinėti vertinant formos ir funkcionalumo ryšį. Logiška, kad objekto, kuriam taikoma patentinė apsauga ir kurio patentuotas išradimas buvo atskleistas visuomenei, gamintojas neturi kito tikslo – jis nori tik pasiekti laukiamą techninį rezultatą ( 63 ).

91.

Vis dėlto atsižvelgiant į teiginį, kad modelio forma susijusi vien su estetiniu, o ne funkciniu sprendimu, pažymėtina, jog teigiantiems priešingai (t. y. kad ši forma nulemta vien techninių ar funkcinių aspektų) nekyla jokių kliūčių tai įrodyti ( 64 ).

92.

Nagrinėdamas, ar tokiam objektui, kaip atitinkamas kūrinys, yra taikoma teisė į apsaugą, teismas galės analizuoti, koks buvo pradinis išradėjo ar dizainerio noras, išreikštas anksčiau nei jo išradimą ar dizainą nukopijavusio asmens noras.

93.

Šiuo tikslu reikės atsižvelgti į pirminės idėjos atsiradimo momentą ( 65 ), siekiant įvertinti, ar jį išreiškęs asmuo iš tikrųjų siekė sukurti savo intelektinį kūrinį, ar veikiau norėjo tik apsaugoti idėją, taikomą originalaus pramoninio gaminio gamybai, kad jis būtų pagamintas ir masiškai parduodamas rinkoje. Aplinkybė, kad objektas buvo pritaikytas pramonėje arba kad dėl išradimo ar dizaino gauta komercinės naudos, gali padėti rasti vertingų įrodymų.

94.

Nors, vėliau pripažinus dizainą, būtų verta net jį eksponuoti muziejuose, manau, kad šiuo požiūriu tai yra nesvarbu. Šis ar kiti panašūs veiksniai, kaip antai gauti apdovanojimai už pramoninį dizainą, veikiau patvirtina dizaino pobūdį, t. y. tai, kad pramoninis objektas vertas pagyrimo ar net žavėjimosi toje srityje, kurioje naudojamas, arba kad turi reikšmingų estetinių elementų.

95.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia pakankamai informacijos, kad būtų galima suprasti, ką tiksliai reiškia ši antrojo prejudicinio klausimo dalis, kurios jis visiškai nepaaiškina.

96.

Taigi, kadangi manau, jog pirma pateiktų pastabų užtenka siekiant nustatyti gaminio formos ir jo techninės funkcijos ar techninio rezultato ryšį, neturiu daugiau ką pridurti.

97.

Logiška, kad jeigu forma, kurią sukūrė gaminio (nagrinėjamu atveju dviračio) dizaineris, nebūtų tinkama siekiamam funkcionalumui užtikrinti, ateityje gaminio nebūtų galima pritaikyti pramonėje. Taigi darytina prielaida, kad pasiūlyta forma yra veiksminga siekiant šio tikslo (nagrinėjamoje byloje – siekiant gaminti dviračius, kuriuos galima tiek naudoti kaip transporto priemonę, tiek sulankstyti).

98.

Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šį veiksnį turi įvertinti, atsižvelgdamas į jam pateiktus įrodymus (tik ekspertizes).

99.

Kriterijai, taikomi siekiant įvertinti gaminio išvaizdą ir techninį rezultatą siejantį išskirtinį ryšį, tikriausiai neapsiriboja iki šiol nagrinėtais keturiais kriterijais. Vis dėlto, kaip savo išvadoje byloje DOCERAM ( 66 ) teigia generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe, apskritai nereikėtų sudaryti baigtinio ar nebaigtinio šių kriterijų sąrašo, jei toks (faktinio pobūdžio) vertinimas iš tikrųjų susijęs su visomis aplinkybėmis, kurias sunku pripažinti a priori.

100.

Galiausiai pridursiu, kad jeigu būtų atsisakyta taikyti autorių teisių suteikiamą apsaugą, tai netrukdytų remtis kitomis teisės normomis, numatytomis siekiant kovoti su identiškomis ar kenkėjiškomis imitacijomis. Kaip per teismo posėdį pažymėjo Komisija, nors nesąžiningos konkurencijos teisės aktai nėra visiškai suderinti Sąjungos mastu ( 67 ), juos taikant galima imtis priemonių, siekiant užkirsti kelią šiam nepageidaujamam reiškiniui ( 68 ).

101.

Kaip nurodžiau kitoje byloje, pateikdamas šias pastabas „nesistengiu daryti įtakos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo galimybėms kvalifikuoti ginčijamą elgesį pagal nacionalinę teisę. Apsiriboju tik apžvalga, kuria remiantis galima numatyti procesinius veiksmus, reaguojant į galbūt neteisėtą elgesį, peržengiantį prekių ženklų teisės sritį“ ( 69 ).

102.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Tribunal de l’entreprise de Liège (Lježo verslo bylų teismas, Belgija) tokį atsakymą: