(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/98/ES (4) reikia padaryti pakeitimų. Dėl aiškumo ta direktyva turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

Sąjunga turėtų užtikrinti teisingas sąlygas valstybių narių teritorijoje teisėtai gyvenantiems trečiųjų valstybių piliečiams, o gyvybingesne integracijos politika turėtų būti siekiama tiems trečiųjų valstybių piliečiams suteikti teises ir pareigas, panašias į tas, kurias turi Sąjungos piliečiai;

(3)

nustačius vieną prašymų pateikimo procedūrą, pagal kurią išduodamas vienas administracinis dokumentas, apimantis leidimus gyventi ir dirbti, bus prisidėta prie šiuo metu valstybėse narėse taikomų taisyklių supaprastinimo ir suderinimo;

(4)

valstybės narės, siekdamos leisti asmeniui pirmą kartą atvykti į jų teritoriją, turėtų galėti išduoti vieną leidimą arba vizą, jei jos vieną leidimą išduoda tik atvykus. Valstybės narės tokį vieną leidimą arba vizą turėtų išduoti laiku;

(5)

šioje direktyvoje turėtų būti nustatytos taisyklės, reglamentuojančios prašymo išduoti vieną leidimą nagrinėjimo procedūrą. Ta procedūra turėtų būti veiksminga ir lengvai taikoma, atsižvelgiant į įprastą valstybių narių administracinių institucijų darbo krūvį; ji taip pat turėtų būti skaidri, teisinga ir nediskriminacinė, kad suinteresuotiesiems asmenims per pagrįstą laikotarpį būtų suteiktas deramas teisinis tikrumas;

(6)

2017 m. lapkričio 17 d. Geteborge paskelbtame Europos socialinių teisių ramstyje nustatyti principai, kuriais vadovaujantis užtikrinamos lygios galimybės ir galimybė dalyvauti darbo rinkoje, sąžiningos darbo sąlygos, socialinė apsauga ir įtrauktis. Direktyvos 2011/98/ES peržiūra yra vadinamojo įgūdžių ir talentų dokumentų rinkinio, pasiūlyto kaip tolesnis veiksmas, susijęs su 2020 m. rugsėjo 23 d. priimtu Komisijos komunikatu dėl naujo Migracijos ir prieglobsčio pakto, dalis. Ta peržiūra taip pat yra vienas iš 2021 m. kovo 4 d. Komisijos komunikato dėl Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plano elementų;

(7)

šios direktyvos nuostatos neturėtų daryti poveikio valstybių narių kompetencijai reglamentuoti darbo tikslais išduodamam vienam leidimui taikomų reikalavimų. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių teisei, numatytai pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 79 straipsnio 5 dalį. Tuo pagrindu valstybės narės turėtų turėti galimybę prašymą išduoti vieną leidimą laikyti nepriimtinu arba jį atmesti;

(8)

ši direktyva turėtų būti taikoma trečiųjų valstybių piliečių ir darbdavių darbo sutartims ir darbo santykiams. Kai pagal valstybės narės nacionalinę teisę leidžiama įdarbinti trečiųjų valstybių piliečius per jos teritorijoje įsteigtas laikinojo įdarbinimo įmones, palaikančias darbo santykius su darbuotoju, tokie trečiųjų valstybių piliečiai turėtų būti įtraukti į šios direktyvos taikymo sritį. Visos šios direktyvos nuostatos dėl darbdavių turėtų būti vienodai taikomos tokioms įmonėms;

(9)

komandiruotiems trečiųjų valstybių piliečiams ši direktyva neturėtų būti taikoma. Tai neturėtų užkirsti kelio trečiųjų valstybių piliečiams, kurie teisėtai gyvena ir dirba vienoje valstybėje narėje ir yra komandiruojami į kitą valstybę narę, visą komandiravimo laikotarpį ir toliau naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir kilmės valstybės narės piliečiai, susijusiomis su darbo sąlygomis, kurioms nedaro poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB taikymas (5);

(10)

trečiųjų valstybių piliečiams, kuriems pagal valstybės narės nacionalinę teisę, tarptautinius įsipareigojimus ar praktiką suteikta apsauga, ši direktyva neturėtų būti taikoma, išskyrus III skyrių, kuris turėtų būti taikomas, jei pagal nacionalinę teisę tiems trečiųjų valstybių piliečiams leidžiama dirbti, jie dirba arba dirbo;

(11)

trečiųjų valstybių piliečiams, kurie įgijo ilgalaikio gyventojo statusą pagal Tarybos direktyvą 2003/109/EB (6), ši direktyva neturėtų būti taikoma, atsižvelgiant į jų apskritai palankesnį statusą ir ypatingą jiems išduoto leidimo gyventi rūšį „ES ilgalaikis gyventojas“;

(12)

trečiųjų valstybių piliečiams, kurie buvo priimti į valstybės narės teritoriją dirbti sezoninį darbą ir kurie pateikė prašymą dėl priėmimo arba buvo priimti į valstybės narės teritoriją pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/36/ES (7), ši direktyva neturėtų būti taikoma, nes jie patenka į Direktyvos 2014/36/ES, kuria nustatoma speciali tvarka, taikymo sritį;

(13)

valstybių narių pareiga nustatyti, ar prašymą turi teikti trečiosios valstybės pilietis, ar to trečiosios valstybės piliečio darbdavys, neturėtų daryti poveikio susitarimams, pagal kuriuos reikalaujama, kad procedūroje dalyvautų abi šalys. Valstybės narės turėtų svarstyti ir nagrinėti prašymus išduoti vieną leidimą, kai atitinkamas trečiosios valstybės pilietis dar negyvena valstybės narės, į kurią jis prašo būti priimtas, teritorijoje arba kai tas trečiosios valstybės pilietis jau gyvena tos valstybės narės teritorijoje kaip tos valstybės narės pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1030/2002 (8) išduoto galiojančio leidimo gyventi šalyje turėtojas. Valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę priimti kitų trečiųjų valstybių piliečių, teisėtai esančių jų teritorijoje, pateiktus prašymus;

(14)

šios direktyvos nuostatos, susijusios su viena prašymų pateikimo procedūra ir vienu leidimu, neturėtų būti taikomos vienodo pavyzdžio arba ilgalaikėms vizoms. Su sąlyga, kad laikomasi Sąjungos arba nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų, ir kai valstybė narė išduoda vieną leidimą tik savo teritorijoje, atitinkama valstybė narė trečiosios valstybės piliečiui turėtų išduoti vienam leidimui gauti reikalingą vizą;

(15)

į sprendimo dėl prašymo priėmimo terminą turėtų būti įskaičiuojamas laikas, reikalingas padėčiai darbo rinkoje patikrinti, kai toks patikrinimas atliekamas dėl individualaus prašymo išduoti vieną leidimą. Todėl bendras padėties darbo rinkoje patikrinimas, nesusijęs su individualiu prašymu išduoti vieną leidimą, į sprendimo priėmimo terminą neįskaičiuojamas. Valstybės narės turėtų stengtis vienam leidimui gauti reikalingą vizą išduoti laiku;

(16)

siekiant išvengti veiklos dubliavimo ir procedūrų pratęsimo, valstybės narės turėtų stengtis reikalauti, kad prašytojai atitinkamus dokumentus pateiktų tik vieną kartą, ir atlikti tik vieną esminį dokumentų, kuriuos pateikia prašymą išduoti vieną leidimą ir, kai taikytina, vienam leidimui gauti reikalingą vizą teikiantis asmuo, patikrinimą;

(17)

kompetentingos institucijos paskyrimas pagal šią direktyvą neturėtų daryti poveikio kitų valdžios institucijų bei atitinkamais atvejais socialinių partnerių vaidmeniui ir atsakomybei, kiek tai susiję su prašymo nagrinėjimu ir sprendimo dėl prašymo priėmimu;

(18)

vis dėlto profesinei kvalifikacijai pripažinti reikalingas laikas neturėtų būti įskaičiuojamas į laikotarpį, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl prašymo. Ši direktyva neturėtų daryti poveikio nacionalinėms diplomų pripažinimo procedūroms;

(19)

kai valdžios institucijos per šioje direktyvoje nustatytą terminą nepriima sprendimo, bet kokios pasekmės turėtų būti numatytos pagal nacionalinę teisę ir tokiais atvejais turėtų būti galima naudotis teisinėmis gynybos priemonėmis;

(20)

kaip nurodyta 2022 m. balandžio 27 d. Komisijos komunikate dėl įgūdžių ir talentų pritraukimo į ES, specialistų pritraukimo partnerystės yra viena iš pagrindinių naujojo migracijos ir prieglobsčio pakto priemonių, atsižvelgiant į jo išorės aspektą. Tomis partnerystėmis siekiama stiprinti Sąjungos, valstybių narių ir valstybių partnerių bendradarbiavimą, skatinti tarptautinį darbo jėgos judumą ir ugdyti talentus abipusiškai naudingu ir žiediniu būdu. Paspartinus prašymų išduoti vieną leidimą nagrinėjimą, laikantis šioje direktyvoje numatytų terminų, taip pat būtų galima prisidėti prie veiksmingo specialistų pritraukimo partnerysčių įgyvendinimo bendradarbiaujant su pagrindinėmis valstybėmis partnerėmis;

(21)

siekiant, kad Sąjungos darbo rinkos taptų veiksmingesnės ir patrauklesnės, valstybės narės turėtų turėti galimybę paspartinti trečiųjų valstybių piliečių, kurie jau yra vieno leidimo turėtojai kitoje valstybėje narėje, arba jų vardu pateiktų prašymų išduoti vieną leidimą nagrinėjimą, laikydamosi šioje direktyvoje numatytų terminų;

(22)

vienas leidimas turėtų būti parengtas laikantis Reglamento (EB) Nr. 1030/2002, kad valstybės narės turėtų galimybę nurodyti papildomą informaciją, visų pirma apie tai, ar asmeniui suteikiamas leidimas dirbti. Siekiant, inter alia, geriau kontroliuoti migraciją, valstybė narė ne tik viename leidime, bet ir kituose išduodamuose leidimuose gyventi turėtų nurodyti informaciją, susijusią su leidimu dirbti, nepriklausomai nuo leidimo rūšies ar leidimo gyventi, kuriais remiantis trečiosios valstybės pilietis buvo priimtas į valstybės narės teritoriją ir jam suteikta galimybė patekti į tos valstybės narės darbo rinką. Trečiųjų valstybių piliečiai turėtų turėti teisę patikrinti popierine arba elektronine forma pateikiamą informaciją ir, kai tinkama, reikalauti, kad ji būtų ištaisyta arba ištrinta pagal Reglamentą (EB) Nr. 1030/2002;

(23)

šios direktyvos nuostatos, susijusios su leidimais gyventi, išduotais kitais nei darbo tikslais, turėtų būti taikomos tik tokių leidimų formai ir neturėtų daryti poveikio Sąjungos arba nacionalinėms taisyklėms, reglamentuojančioms priėmimo procedūras ir tokių leidimų išdavimo procedūras;

(24)

šios direktyvos nuostatos, susijusios su vienu leidimu ir leidimu gyventi, išduotais kitais nei darbo tikslais, neturėtų trukdyti valstybėms narėms išduoti papildomo spausdinto dokumento, kad būtų galima suteikti tikslesnės informacijos apie darbo santykius, kuriai leidime gyventi dėl jo formos nėra pakankamai vietos. Toks dokumentas gali būti naudojamas siekiant užkirsti kelią trečiųjų valstybių piliečių išnaudojimui ir kovoti su neteisėtu darbu, tačiau valstybėms narėms jis neturėtų būti privalomas, juo taip pat neturėtų būti pakeičiamas leidimas dirbti, tokiu būdu sukeliant pavojų vieno leidimo idėjai. Pasitelkiant Reglamento (EB) Nr. 1030/2002 4 straipsnyje ir jo priedo a punkto 20 papunktyje numatytas technines galimybes, tokia informacija taip pat gali būti saugoma elektroniniu formatu. Be to, reikalaujama, kad darbdaviai informuotų trečiųjų valstybių darbuotojus apie esminius darbo santykių aspektus ir visus jų pokyčius pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/1152 (9);

(25)

sąlygos ir kriterijai, kuriais remiantis prašymas išduoti, pakeisti ar atnaujinti vieną leidimą gali būti atmestas, arba kuriais remiantis vienas leidimas gali būti panaikintas, turėtų būti objektyvūs ir nustatyti nacionalinėje teisėje, įskaitant pareigą gerbti Sąjungos pirmumo principą, kaip nurodyta visų pirma atitinkamose 2003 m. ir 2005 m. Stojimo aktų nuostatose. Sprendimai dėl atmetimo arba panaikinimo turėtų būti tinkamai argumentuoti. Sprendimas atmesti prašymą išduoti, pakeisti ar atnaujinti vieną leidimą ir sprendimas panaikinti vieną leidimą turėtų būti grindžiamas Sąjungos arba nacionalinėje teisėje numatytais kriterijais ir juo turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias atitinkamo atvejo aplinkybes, kai tinkama, bei laikomasi proporcingumo principo. Išimtinėmis ir tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis, susijusiomis su prašymo sudėtingumu, ir atsižvelgiant į prašytojo interesus, turėtų būti įmanoma pratęsti sprendimo priėmimo pagal šią direktyvą terminą papildomam 30 dienų laikotarpiui. Vieno leidimo turėtojui keičiant darbdavį, pratęsimas papildomam 15 dienų laikotarpiui turėtų būti tinkamai pagrįstas;

(26)

siekiant užtikrinti, kad trečiųjų valstybių piliečiai ir jų šeimos nariai galėtų veiksmingai naudotis savo teisėmis, valstybės narės turėtų nemokamai suteikti jiems prieinamą informaciją apie dokumentinius įrodymus, kurių reikia norint pateikti prašymą išduoti vieną leidimą, taip pat apie atvykimo ir apsigyvenimo sąlygas, jų ir jų šeimos narių teises ir pareigas bei jų ir jų šeimos narių apsaugai skirtas procedūrines garantijas. Ta informacija turėtų apimti informaciją apie socialinius partnerius, ypač atkreipiant dėmesį į darbuotojų organizacijas, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos jiems įgyti daugiau žinių siekiant geresnės jų apsaugos darbe;

(27)

trečiųjų valstybių piliečiams, turintiems galiojantį kelionės dokumentą ir vieną leidimą, išduotą valstybės narės, kuri taiko visą Šengeno acquis, turėtų būti suteikta teisė atvykti į valstybių narių, taikančių visą Šengeno acquis, teritoriją ir joje laisvai judėti ne ilgiau kaip tris mėnesius per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2016/399 (10) ir Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo (11) (Šengeno konvencija) 21 straipsnį;

(28)

nesant horizontaliųjų Sąjungos teisės aktų, trečiųjų valstybių piliečių teisės skiriasi priklausomai nuo valstybės narės, kurioje jie dirba, ir nuo jų pilietybės. Siekiant toliau plėtoti nuoseklią imigracijos politiką, mažinti Sąjungos piliečių bei teisėtai valstybėje narėje dirbančių trečiųjų valstybių piliečių teisių atotrūkį bei papildyti imigracijos sritį reglamentuojančią galiojančią acquis, turėtų būti nustatytos tam tikros teisės visų pirma nurodant sritis, kuriose numatomas vienodas požiūris į valstybės narės savus piliečius ir tokius trečiųjų valstybių piliečius, kurie dar neturi ilgalaikio gyventojo statuso. Tokiomis nuostatomis siekiama sukurti būtiniausias vienodas sąlygas Sąjungos viduje, pripažinti, kad tokie trečiųjų valstybių piliečiai savo darbu bei mokamais mokesčiais prisideda prie Sąjungos ekonomikos, ir sumažinti nesąžiningą valstybės narės savų piliečių ir trečiųjų valstybių piliečių konkurenciją, atsirandančią dėl galimo pastarųjų išnaudojimo. Šioje direktyvoje trečiosios valstybės darbuotojas turėtų būti apibrėžtas kaip trečiosios valstybės pilietis, kuris buvo priimtas į valstybės narės teritoriją, kuris teisėtai joje gyvena ir kuriam leista darbo santykių pagrindu ten dirbti pagal nacionalinę teisę arba praktiką. Šiame kontekste trečiosios valstybės darbuotojas turi dirbti pagal darbo sutartį ar palaikyti darbo santykius, kaip apibrėžta pagal nacionalinę teisę, kolektyvines sutartis ar praktiką, galiojančias kiekvienoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką;

(29)

kai vieno leidimo turėtojas pakeičia darbdavį, naujasis darbdavys kompetentingoms institucijoms nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka turėtų pateikti išsamią informaciją apie tą darbą. Darbo sąlygų, pvz., darbdavio adreso, įprastinės darbo vietos, darbo valandų ir darbo užmokesčio, pakeitimas savaime nelaikomas darbdavio pakeitimu;

(30)

visi teisėtai valstybėse narėse gyvenantys ir dirbantys trečiųjų valstybių piliečiai turėtų turėti bent tokias pačias bendras teises, grindžiamas vienodu požiūriu, kaip ir valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečiai, nepriklausomai nuo priėmimo į šalį pirminio tikslo ar pagrindo. Teisė į vienodą požiūrį šios direktyvos taikymo srityse turėtų būti suteikta ne tik tiems trečiųjų valstybių piliečiams, kurie buvo priimti į valstybę narę darbo tikslu, bet ir tiems, kurie priimti kitais tikslais ir kuriems suteikta galimybė patekti į tos valstybės narės darbo rinką pagal kitas Sąjungos arba nacionalinės teisės nuostatas, įskaitant trečiosios valstybės darbuotojo šeimos narius, kurie priimti į valstybę narę, remiantis Tarybos direktyva 2003/86/EB (12), ir trečiųjų valstybių piliečius, priimtus į valstybės narės teritoriją, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2016/801 (13);

(31)

teisė į vienodą požiūrį tam tikrose srityse turėtų būti griežtai susijusi su trečiosios valstybės piliečio teisėtu buvimu valstybėje narėje ir su suteikta galimybe patekti į jos darbo rinką, kurie yra įtvirtinti viename leidime, kuriuo suteikiama teisė gyventi ir dirbti, bei kitais tikslais išduotuose leidimuose gyventi, kuriuose nurodyta informacija apie leidimą dirbti;

(32)

teisė į vienodą požiūrį į trečiųjų valstybių darbuotojus, kaip ir į valstybės narės piliečius, šioje direktyvoje nurodytų įdarbinimo sąlygų ir darbo sąlygų atžvilgiu padeda užtikrinti deramą darbą bei užkirsti kelią trečiųjų valstybių darbuotojų išnaudojimui. Ta teisė turėtų apimti bent įdarbinimo sąlygas, darbo užmokestį, įskaitant viršvalandžių tarifus, atskaitymus ir nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimą, ieškinius darbdavio nemokumo atveju, vienodo atlyginimo už vienodą darbą principo taikymą, atleidimą iš darbo, vienodą požiūrį į vyrus ir moteris, mokymą, darbuotojų sveikatą ir saugą darbo vietoje, darbo laiką, atostogas ir švenčių dienas. Teisė į vienodą požiūrį turėtų apimti Sąjungos teisėje, nacionalinėje teisėje, kolektyvinėse sutartyse ir valstybės narės praktikoje nustatytas darbo sąlygas tomis pačiomis sąlygomis, kokios taikomos ir atitinkamos valstybės narės piliečiams;

(33)

valstybė narė turėtų pripažinti trečiosios valstybės piliečio kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę kvalifikaciją tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos Sąjungos piliečiams, ir turėtų atsižvelgti į kvalifikaciją, įgytą trečiojoje valstybėje, laikydamasi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB (14). Trečiųjų valstybių piliečiams suteikta teisė į vienodą požiūrį, susijusį su diplomų, pažymėjimų ir kitų profesinės kvalifikacijos dokumentų pripažinimu pagal atitinkamą nacionalinę tvarką, neturėtų daryti poveikio valstybių narių kompetencijai leisti tokiems trečiųjų valstybių darbuotojams patekti į jų darbo rinką;

(34)

trečiųjų valstybių darbuotojams turėtų būti taikomas vienodas požiūris socialinės apsaugos srityje. Socialinės apsaugos sritys nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 883/2004 (15). Šios direktyvos nuostatos dėl vienodo požiūrio socialinės apsaugos srityje taip pat turėtų būti taikomos darbuotojams, kurie priimti į valstybę narę tiesiai iš trečiosios valstybės. Vis dėlto ši direktyva neturėtų suteikti trečiųjų valstybių darbuotojams daugiau teisių nei numatyta galiojančiuose Sąjungos teisės aktuose socialinės apsaugos srityje trečiųjų valstybių piliečiams, kurių statusas susijęs su tarpvalstybine padėtimi;

(35)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo 2020 m. lapkričio 25 d. sprendimu byloje C-302/19 (16) nustatė, kad valstybė narė negali atsisakyti vieno leidimo turėtojui skirti socialinės apsaugos išmokos arba jos sumažinti motyvuodama tuo, kad to turėtojo šeimos nariai ar kai kurie iš jų gyvena ne jos teritorijoje, bet trečiojoje valstybėje, kai ji suteikia tą išmoką savo piliečiams, neatsižvelgdama į jų šeimos narių gyvenamąją vietą;

(36)

valstybės narės turėtų užtikrinti vienodą požiūrį bent į tuos trečiųjų valstybių piliečius, kurie dirba arba kurie po minimalaus darbo laikotarpio yra įregistruoti bedarbiais. Šioje direktyvoje numatyti vienodo požiūrio apribojimai socialinės apsaugos srityje neturėtų daryti poveikio teisėms, suteiktoms pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1231/2010 (17);

(37)

Sąjungos teisė neapriboja valstybių narių teisės nustatyti savo socialinės apsaugos sistemas. Kiekviena valstybė narė nustato sąlygas, kuriomis suteikiamos socialinės išmokos, taip pat tokių išmokų dydį ir laikotarpį, kuriuo jos teikiamos. Tačiau naudodamosi ta teise valstybės narės turėtų laikytis Sąjungos teisės;

(38)

vienodas požiūris į trečiųjų valstybių darbuotojus neturėtų būti taikomas priemonėms profesinio mokymo srityje, kurios finansuojamos pagal socialinės paramos sistemas;

(39)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jos užkirstų kelią trečiųjų valstybių darbuotojų diskriminacijai dėl galimybės naudotis prekėmis ir paslaugomis, kurių atžvilgiu pagal šią direktyvą ir nacionalinę teisę užtikrinamas vienodas požiūris į trečiųjų valstybių darbuotojus kaip ir į valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečius. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kad būtų užkirstas kelias diskriminacijai, susijusiai su galimybe gauti privatų nuomojamą būstą, siekiant užtikrinti, kad būsto sąlygos ir nuomos sutartys atitiktų nacionalinius privačios nuomos standartus ir taisykles, be kita ko, kiek tai susiję su standartais ir taisyklėmis dėl nuomos kainų. Ypač svarbu užtikrinti, kad trečiųjų valstybių darbuotojai ir toliau galėtų laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą, neprivalėdami gyventi darbdavio suteiktame būste, kaip tai yra ir atitinkamos valstybės narės darbuotojų atveju pagal nacionalinę teisę;

(40)

siekdamos sustiprinti vienodą požiūrį į trečiųjų valstybių darbuotojus, valstybės narės turėtų numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas darbdaviams, jei pažeidžiamos pagal šią direktyvą priimtos nacionalinės nuostatos, visų pirma susijusios su darbo sąlygomis, asociacijų laisve ir laisve jungtis į sąjungas bei socialinės apsaugos sritimis, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 883/2004;

(41)

siekdamos užtikrinti tinkamą pagal šią direktyvą priimtų nacionalinių nuostatų vykdymą, valstybės narės, atitinkamais atvejais bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais pagal nacionalinę teisę, turėtų pagal nacionalinę teisę ar administracinę praktiką numatyti tinkamus stebėsenos mechanizmus ir, kai tinkama, veiksmingus ir tinkamus patikrinimus jų atitinkamose teritorijose. Už darbo inspektavimą atsakingos tarnybos arba kitos kompetentingos institucijos, kai tinkama, turėtų galėti patekti į darbo vietas;

(42)

valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad būtų sukurti veiksmingi mechanizmai, kuriais naudodamiesi trečiųjų valstybių darbuotojai turėtų galėti kreiptis į teismą ir teikti skundus tiesiogiai arba per atitinkamas trečiąsias šalis, kurie pagal jų nacionalinėje teisėje, administracinėje praktikoje ar taikomose kolektyvinėse sutartyse nustatytus kriterijus turi teisėtą interesą užtikrinti, kad būtų laikomasi šios direktyvos, pvz., profesines sąjungas ar kitas asociacijas, arba per kompetentingas valdžios institucijas. Tie veiksmingi mechanizmai yra laikomi būtinais tais atvejais, kai trečiųjų valstybių darbuotojai nežino apie esamus vykdymo užtikrinimo mechanizmus arba nedrįsta jais pasinaudoti savo vardu, nes, pvz., bijo galimų pasekmių. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad trečiųjų valstybių darbuotojai turėtų tokias pačias galimybes, kaip ir valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečiai, dalyvauti teismo procesuose, įskaitant teismines ir administracines procedūras, skundus, tarpininkavimą ir kitus atitinkamos valstybės narės piliečiams nacionalinėje teisėje nustatytus mechanizmus. Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti galimybę gauti teisinę pagalbą tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos nacionaliniams darbuotojams tose procesuose, jei tai numatyta jų nacionalinėje teisėje;

(43)

darbuotojų apsaugos srityje nacionaliniu lygmeniu jau turėtų būti priimtos ir galioti panašios nacionalinės priemonės, susijusios su stebėsena, vertinimu, inspekcijomis, sankcijomis ir skundų teikimo tvarkos supaprastinimu;

(44)

vieno leidimo turėtojui turėtų būti leidžiama pakeisti darbdavį leidimo galiojimo laikotarpiu. Greta patikrinimo, ar vieno leidimo turėtojas vis dar atitinka Sąjungos ar nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus, valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti tam tikras darbdavio pakeitimo sąlygas, įskaitant pranešimo procedūrą ir padėties darbo rinkoje patikrinimą, jei atitinkama valstybė narė atlieka padėties darbo rinkos patikrinimus, susijusius su prašymais išduoti vieną leidimą. Siekiant užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui šios direktyvos nuostatomis, susijusiomis su darbdavio pakeitimu, valstybės narės taip pat turėtų turėti galimybę nustatyti minimalų laikotarpį, kurį vieno leidimo turėtojas, prieš pakeisdamas darbdavį, turi dirbti pirmajam darbdaviui. Neatsižvelgiant į darbo sutarties, sudarytos pagal nacionalinę teisę, trukmę, tas minimalus laikotarpis bet kuriuo atveju neturėtų viršyti šešių mėnesių. Išimtiniais ir tinkamai pagrįstais atvejais, pavyzdžiui, vieno leidimo turėtojo išnaudojimo atveju arba jei darbdavys neįvykdo savo teisinių pareigų vieno leidimo turėtojo atžvilgiu, valstybės narės turėtų leisti pakeisti darbdavį prieš pasibaigiant tokiam minimaliam laikotarpiui;

(45)

nedarbo atveju vienas leidimas neturėtų būti panaikinamas bent trijų mėnesių laikotarpį arba šešių mėnesių laikotarpį, jei trečiosios valstybės pilietis turėjo vieną leidimą ilgiau nei dvejus metus. Ilgiau nei tris mėnesius trunkančio nedarbo atveju valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad vieno leidimo turėtojai pateiktų įrodymų, kad jie turi pakankamai išteklių, kad galėtų pragyventi;

(46)

siekiant pagilinti žinias apie vieno leidimo gavimo procedūrą ir trečiųjų valstybių darbuotojų bei jų šeimos narių teises, pareigas ir procedūrines garantijas, valstybės narės raginamos stiprinti reklamos veiklą ir informavimo kampanijas šiais klausimais, įskaitant, kai tinkama, trečiosioms valstybėms skirtą veiklą ir kampanijas;

(47)

ši direktyva turėtų būti taikoma nedarant poveikio palankesnėms nuostatoms, numatytoms Sąjungos teisėje ir taikomuose tarptautiniuose teisės aktuose;

(48)

valstybės narės turėtų įgyvendinti šios direktyvos nuostatas nediskriminuodamos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, etninės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos, visų pirma laikydamosi Tarybos direktyvos 2000/43/EB (18) ir Tarybos direktyvos 2000/78/EB (19);

(49)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. nustatyti vieną prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų valstybių piliečiams dirbti valstybės narės teritorijoje teikimo procedūrą ir nustatyti bendras valstybės narės teritorijoje teisėtai gyvenančių trečiųjų valstybių darbuotojų teises, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmo masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(50)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pripažįstami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje pagal ES sutarties 6 straipsnio 1 dalį;

(51)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Airija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas;

(52)

pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra jai privaloma ar taikoma;

(53)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo ankstesnės direktyvos nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal tą anksčiau priimtą direktyvą;

(54)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminu, nustatytu I priede,