52012DC0271

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI, TARYBAI, EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI IR REGIONŲ KOMITETUI

Atsinaujinančioji energija – reikšmingas Europos energijos rinkos objektas

(Tekstas svarbus EEE)

1.           Įžanga

Atsinaujinančioji energija sudaro sąlygas įvairinti energijos tiekimą. Įvairinant tiekimą kuriami nauji sektoriai, darbo vietos, ūkio augimo ir eksporto galimybės – tai gerina tiekimo saugumą ir didina Europos konkurencingumą, o drauge mažiau išmetama šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Intensyviai augant atsinaujinančiosios energijos sektoriui iki 2030 m. galėtų būti sukurta daugiau kaip 3 mln. darbo vietų[1], taip pat ir mažosiose ir vidutinėse įmonėse. Išsaugodama lyderės pozicijas šioje srityje Europa taip pat taptų konkurencingesne pasaulyje, nes netaršios technologijos pasaulyje įgyja vis didesnę reikšmę. 2007 m. Europos Sąjunga išsikėlė ambicingą tikslą – iki 2020 m. pasiekti, kad 20 % suvartojamos energijos būtų gauta iš atsinaujinančiųjų išteklių, o transporto srityje jos būtų 10 % – ir tų tikslų nuosekliai siekia įvairiomis politikos kryptimis[2]. Atsinaujinančiosios energijos tikslas yra vienas pagrindinių pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategijos „Europa 2020“ tikslų. 2012 m. tos politikos kryptys ima duoti vaisių ir ES artėja link išsikeltųjų tikslų[3] (žr. Tarnybų darbinio dokumento 1 skyrių).

Tačiau dėl ekonominės krizės investuotojai energetikos sektorių ėmė vertinti atsargiau. Liberalizuotose Europos energijos rinkose atsinaujinančiosios energijos dalies augimas priklauso nuo privačiojo sektoriaus investicijų, kurias savo ruožtu lemia atsinaujinančiosios energijos politikos pastovumas. Investicijas į infrastruktūrą, gamybą ir tiekimą turi lydėti atitinkamos investicijos į bandomuosius įrenginius, kabelių gamybą, gamyklas ir laivus, kurie padėtų statyti vėjo jėgaines jūroje. Norint užtikrinti būtinąsias investicijas, reikia ne tik rūpestingai įgyvendinti Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvą[4] ir užtikrinti jos teisingą taikymą, bet ir aiškiai apsispręsti dėl ilgalaikės politikos.

Energetikos veiksmų planas iki 2050 m.[5] yra pagrįstas bendrąja energijos rinka[6], energijos infrastruktūros dokumentų rinkinio įgyvendinimu ir klimato srities tikslų, išdėstytų Mažo anglies dioksido kiekio technologijų ekonomikos sukūrimo iki 2050 m. plane, siekimu[7]. Kad ir koks scenarijus bus pasirinktas, didžioji dalis 2050 m. tiekiamos energijos bus atsinaujinančioji. Spartus gamybos iš atsinaujinančiųjų išteklių augimas yra variantas, kuris būtų naudingas visais aspektais. Nors iki 2020 m. galiosianti sistema jau apibrėžta, Veiksmų plane numatoma, kad be tolesnio įsikišimo po 2020 m. atsinaujinančiosios energijos gamyba nustos taip sparčiai augusi, nes, palyginti su iškastiniu kuru, tos gamybos sąnaudos ir sunkumai didesni. Iš anksto aiškiai nustačius politiką, kokia sistema galios po 2020 m., būtų sukurta reali nauda investuojantiesiems į sektorių ir infrastruktūrą, taip pat tiesioginiams investuotojams į atsinaujinančiąją energiją.

Tokia Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyva 2009/28/EB, kokia ji yra dabar, siekiama užtikrinti, kad būtų įgyvendinti 2020 m. atsinaujinančiosios energijos tiksliniai rodikliai. Joje numatyta, kad 2018 m. bus parengtas veiksmų po 2020 m. planas. Tačiau suinteresuotosios šalys jau dabar prašo aiškiai nurodyti, kurlink bus plėtojama politika po 2020 m. Todėl Komisija mano, kad svarbu dabar pradėti rengtis laikotarpiui po 2020 m. Šiame komunikate paaiškinama, kaip atsinaujinančioji energija integruojama į bendrąją rinką. Jame pateikiama keletas gairių dėl iki 2020 m. galiojančios sistemos ir brėžiami galimi politikos po 2020 m. variantai siekiant užtikrinti tęstinumą ir stabilumą, kad Europos energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų išteklių nesiliautų augusi iki 2030 m. ir vėliau. Kartu skelbiamas tarnybų darbo dokumentas ir poveikio vertinimas.

2.           Atsinaujinančiosios energijos integravimas į bendrąją rinką

Siekiant 20 % tikslinio rodiklio Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvoje[8] nustatyti privalomi nacionaliniai tiksliniai rodikliai. Siekdamos tų tikslų valstybės narės gali diegti paramos schemas ir taikyti bendradarbiavimo priemones (3, 6–9 straipsniai). Remdamasis nacionaliniais atsinaujinančiosios energijos planais, valstybių narių įdiegtomis paramos sistemomis ir nuolatinėmis investicijomis į mokslinius tyrimus ir plėtrą, Europos atsinaujinančiosios energijos sektorius plėtojosi daug sparčiau nei buvo numatyta rengiant direktyvą. Atsinaujinančiosios energijos gamintojai tampa reikšmingais energijos rinkos dalyviais.

Rinkos plėtra ir sąnaudos

Spartus augimas atsinaujinančiosios energijos rinkose rodo, kad technologijos pasiekia pakankamą brandą. Per penkerius metus iki 2010 m. fotovoltinių sistemų sąnaudos vidutiniškai sumažėjo 48 %, o modulių kainos – 41 %. Sektorius tikisi, kad sąnaudos toliau mažės dėl augimo, kurį skatina dabartinė vyriausybių paramos politika, reformų ir rinkos kliūčių šalinimas. Investicijų į vėjo jėgaines sausumoje sąnaudos nuo 2008 iki 2012 m. sumažėjo 10 %. Tikimasi, kad fotovoltinės sistemos ir energijos gamyba vėjo jėgainėse sausumoje keliose rinkose taps konkurencingos iki 2020 m. Tačiau konkurencingumui pasiekti reikia politinio įsipareigojimo išlaikyti reguliavimo sistemas, kuriomis palaikoma pramonės politika, technologijų plėtra ir rinkos iškraipymų šalinimas. Kitos technologijos tobulinamos ne taip sparčiai, tačiau tikimasi, kad ir jų kapitalo sąnaudos mažės.

Svarbu toliau naudoti kiekvieną mums prieinamą priemonę siekiant mažinti sąnaudas ir užtikrinti, kad atsinaujinančiosios energijos technologijos taptų konkurencingos, o galiausiai – orientuotos į rinką. Politikos kryptys, kuriomis kliudoma investuoti į atsinaujinančiuosius išteklius, turėtų būti persvarstytos, ir ypač turėtų būti laipsniškai nutrauktas iškastinio kuro subsidijavimas. Kadangi politika klimato srityje ir atsinaujinančiosios politika viena kita papildo, reikalinga sklandžiai veikianti anglies dioksido rinka ir tinkamai parengtas energijos apmokestinimas, kurie investuotojams duotų aiškų stiprų signalą investuoti į mažo anglies dioksido kiekio technologijas ir jų plėtrą. Tuo pat metu atsinaujinančioji energija mažinant paramą ar jos visai nebeteikiant ir konkurencingomis elektros energijos kainomis turėtų laipsniškai būti integruota į rinką, o ilgainiui – padėti išlaikyti tinklo stabilumą ir saugumą panašiai kaip tradiciniai elektros energijos gamintojai. Ilgainiui turės būti sudarytos vienodos veiklos sąlygos.

Paramos schemų tobulinimas

Atsinaujinančiosios energijos sąnaudas lemia ne tik vėjo, saulės, biomasės ar vandens ištekliai; projektų sąnaudos taip pat priklauso nuo administracinės sąnaudų[9] ir kapitalo sąnaudų. Projekto riziką didina sudėtingos leidimų išdavimo procedūros, vieno langelio principo netaikymas, registravimo procedūrų gausinimas, ir mėnesius ar metus trunkantys planavimo procesai, taip pat baimė, kad paramos schemos bus keičiamos atgaline data (žr. Tarnybų darbinio dokumento 2 skyrių). Tokios grėsmės, ypač valstybėse, kur kapitalo rinkos nepalankios, lemia dideles kapitalo sąnaudas, atsinaujinančiosios energijos projektų sąnaudų augimą ir mažėjantį tų projektų konkurencingumą. Todėl atsinaujinančiosios energijos konkurencingumą didins administracinės tvarkos paprastumas, pastovios ir patikimos paramos schemos ir geresnės galimybės gauti kapitalo, pavyzdžiui, taikant viešąsias paramos schemas. Tokiomis aplinkybėmis svarbus vaidmuo gali tekti Europos investicijų bankui ir nacionalinėms viešojo sektoriaus institucijoms. Šiuo metu dauguma atsinaujinančiosios energijos technologijų remiamos pagal nacionalines paramos schemas[10], tačiau tai daro poveikį tik nedidelei energijos rinkos daliai: mažiau nei trečdalis iš 19 % naudojant atsinaujinančiuosius išteklius pagamintos elektros energijos parduodama ne rinkos kaina. Transporto sektoriuje, siekiant 10 % tikslinio rodiklio, įskaičiuoti galima visas alternatyvių degalų, pagamintų iš atsinaujinančiųjų išteklių, formas, tačiau plėtrą stabdo aukštos su jais susijusių transporto sistemų kainos ir nepakankama degalų tiekimo infrastruktūra[11]. Biodegalų įmaišymo prievolės yra įprastos ir biodegalai sudaro maždaug 4 % transportui naudojamų degalų. Jų sąnaudas degalų tiekėjai paprastai perkelia vartotojams. Šildymo ir vėsinimo sektoriuje, kuriame maždaug 13 % energijos pagaminama iš atsinaujinančiųjų išteklių, kai kurioms brandžioms rinkoms ir technologijoms, pavyzdžiui, šilumos gamybai iš saulės energijos, parama buvo nutraukta.

Brandžioms technologijoms, taikomoms konkurencinėse rinkose, kuriose anglies dioksido rinka veikia sklandžiai, parama galiausiai neturėtų būti reikalinga. Kiekvienoje valstybėje narėje paramos schemos dabar pritaikomos (15 valstybių narių dabar siūlo paramos schemas, pagal kurias gamintojai turi atsižvelgti į rinkos kainas; žr. Tarnybų darbinio dokumento 2 skyrių). Paramos schemos turi būti reformuotos taip, kad būtų užtikrintas jų išlaidų efektyvumas. Greičiau pasirinkus schemas, pagal kurias gamintojai turi atsižvelgti į rinkos kainas, būtų skatinama technologijų konkurencija. Tačiau tam tikras mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros rėmimas ir kita finansinė ar administracinė parama gali būti ir toliau reikalingi naujesnėms, mažiau brandžioms technologijoms. Todėl tam tikros ekonomiškai efektyvios ir tiksliai orientuotos paramos schemos gali likti būtinos ir po 2020 m. Geras tokios paramos schemos pavyzdys – „NER 300“, pagal kurią įplaukos iš ES taršos leidimų sistemos aukcionų naudojamos inovatyvių atsinaujinančiosios energijos technologijų demonstravimui ir ankstyvam diegimui.

Pastaruoju metu paramos schemų pokyčius skatina netikėtai spartus augimas, dėl kurio staiga išaugo išlaidos atsinaujinančiajai energijai, tačiau jis artimiausiu laiku nebus tvarus. Kai kuriose valstybėse narėse paramos schemos keistos neskaidriai ir staiga; pokyčiai kartais būdavo patvirtinami atgaline data arba paramos teikimas užšaldytas. Kadangi naujos technologijos ir investicijos dar priklausomos nuo paramos, tokia praktika pakerta investuotojų pasitikėjimą sektoriumi. Be to, skirtingai orientuotos ir skirtingomis paskatomis pagrįstos nacionalinės paramos schemos gali sukurti kliūčių įžengti į rinką, trukdyti ūkio subjektams taikyti tarpvalstybinio verslo modelius ir gal net stabdyti verslo plėtrą. Tokios grėsmės vidaus rinkos veikimui reikia išvengti ir būtina daugiau nuveikti siekiant užtikrinti skirtingų valstybių narių požiūrių nuoseklumą, pašalinti iškraipymus ir ekonomiškai efektyviai plėtoti atsinaujinančius energijos išteklius. Norėdama tai paskatinti, Komisija planuoja parengti geriausios praktikos ir šiais klausimais įgytos patirties gaires ir prireikus parengti paramos schemų reformos gaires, kad būtų užtikrinamas geresnis nacionalinių požiūrių tarpusavio derėjimas ir išvengiama vidaus rinkos susiskaidymo. Principai, kuriais remiantis to būtų siekiama, išdėstomi pridedamo Tarnybų darbinio dokumento 3 ir 4 skyriuose. Turi būti nustatyti paramos schemų principai, padėsiantys kuo labiau sumažinti rinkos iškraipymą, išvengti pernelyg didelio kompensavimo ir didinti tarpusavio derėjimą skirtingose valstybėse narėse. Pagal tuos principus bus nagrinėjamas skaidrumas, nuspėjamumas ir poreikis stimuliuoti inovacijas.[12]

Bendradarbiavimo ir prekybos skatinimas

Istoriškai valstybės narės plėtojo kiekviena savo atsinaujinančius energijos išteklius siekdamos mažinti savo išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir iškastinio kuro importą ir kurdamos darbo vietas savo teritorijoje. Tačiau, kuriant Europos energijos rinką ir nesiliaujant siekus visur, kur įmanoma, mažinti sąnaudas, prekybą visų formų atsinaujinančiąja energija reikėtų intensyvinti. Kad tai būtų lengviau, Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyva buvo sukurti bendradarbiavimo mechanizmai, kurie sudarytų sąlygas vienoje valstybėje narėje pagamintą atsinaujinančiąją energiją priskaičiuoti kaip pastangą siekti kitos valstybės narės tikslinio rodiklio (žr. Tarnybų darbinio dokumento 4 skyrių). Šie mechanizmai dar nėra plačiai taikomi, nors jie galėtų būti ekonomiškai naudingi abiems šalims[13]. Tik dvi valstybės narės[14] nurodė, kad siekdamos 2020 m. tikslinių rodiklių jos naudosis bendradarbiavimo mechanizmais. Tikimasi, kad pasiūlos aspektu dešimt valstybių narių[15] turės pertekliaus, kuriuo galėtų pasinaudoti kitos valstybės narės. Tačiau iki 2020 m. padėtis gali pasikeisti ir Komisija toliau ją atidžiai stebės.

Tarp plėtojamų projektų, kuriems gali būti panaudoti bendradarbiavimo mechanizmai, yra saulės energijos projektas „Helios“ Graikijoje, bendri projektai arba paramos schemos Šiaurės jūroje ir panašios iniciatyvos Viduržemio jūros pietuose ir platesniame Europos kaimynystės politikos regione. Tokios iniciatyvos jau aptarinėjamos su keliomis trečiosiomis šalimis[16]. Bendradarbiavimas plėtojant saulės energiją vidaus vartojimui ir eksportui gali būti reikšmingu elementu bendroje darbotvarkėje, kuri duotų stiprią paskatą augti gyvybingam atsinaujinančiosios energijos sektoriui ir padėtų išnaudoti jo potencialą skatinti ekonominį augimą ir darbo vietų kūrimą. Kad paskatintų atsinaujinančiosios energijos gamybos plėtrą kaimyninėse šalyse ir su jomis Komisija:

a) palengvins tarptautinį bendradarbiavimą atsinaujinančiosios energijos plėtros srityje: sudarys sąlygas visapusiškai panaudoti bendradarbiavimo mechanizmus, kuriais būtų plėtojami atsinaujinantys ištekliai Viduržemio jūros pietinės pakrantės valstybėse, o stiprinant ES ir Viduržemio jūros pietinės pakrantės valstybių dialogą politikos klausimais klimato kaitos srityje sieks įgaliojimų derėtis dėl dvišalio (-ų) ir daugiašalių (-ų) susitarimų (-ų), pagal kuriuos būtų galima naudotis kreditais, gautais Viduržemio jūros pietinėje pakrantėje vykdant atsinaujinančiosios energijos projektus.

b) pasiūlys specialias priemones siekiant skatinti iš atsinaujinančiųjų išteklių pagamintos elektros energijos prekybą pagal būsimą susitarimą su partneriais Šiaurės Afrikoje, pavyzdžiui pagal specialius derybų įgaliojimus, ir taip sieks ES ir Viduržemio jūros pietinės pakrantės energijos bendrijos sukūrimo,

c) pasiūlys Direktyvos 2009/28/EB sistemą taikyti ir Europos kaimynystės politikos regionui, ypač Viduržemio jūros pietinės pakrantės valstybėms.

Remdamasi sukaupta patirtimi, Komisija parengs gaires, kaip mažinant sudėtingumą palengvinti prekybą atsinaujinančiąją energija (žr. Tarnybų darbinio dokumento 3 ir 4 skyrius), kad prekiauti atsinaujinančiąja energija po 2020 m. pagal bendradarbiavimo mechanizmus būtų paprasta ir ES, ir už jos ribų. Didesnis suartėjimas, įskaitant bendrų jungtinių paramos schemų vienodinimą, užtikrintų ekonomiškai efektyvesnį atsinaujinančiosios energijos eksploatavimą ir su bendrąja rinka labiau suderintą požiūrį.

Kitas tarptautinės prekybos ir atsinaujinančiosios energijos aspektas – prekyba produktais ir rinkų atvirumas. Akivaizdžiai matyti, kad palyginti nauja pasaulinė atsinaujinančiosios energijos įrangos rinka auga ir kad tarptautinė konkurencija teigiamai veikia inovacijas ir sąnaudas. Be to, toje pasaulinio masto konkurencinėje rinkoje Europos pramonė nesiliauja konkuruoti ir privalo stiprinti savo konkurencinius pranašumus. Kaip matyti fotovoltinių technologijų sektoriuje, vyrauja ES sukuriama pridėtinė vertė, kuri sudaro sąlygas kurti darbo vietas ir augti[17]. Kadangi pasaulinę prekybą plėsti naudinga, svarbu šalinti tokias prekybos kliūtis kaip „vietos turinio taisyklė“ arba dalinis viešųjų pirkimų rinkų užvėrimas. Todėl Komisija toliau skatins teisingą ir liberalizuotą prekybą atsinaujinančiosios energijos sektoriuje.

3.           Elektros energijos rinkos atvėrimas ir atsinaujinantys ištekliai

Šildymo ir vėsinimo sektorius yra itin vietinė rinka, kuriai reikia vietos masto reformų ir infrastruktūros. Atsinaujinančiosios energijos plėtra transporto sektoriuje vyksta degalų rinkoje, kuri atvira visoje Europoje; padėtis toliau gerės, kai netrukus bus aiškiau nustatyti degalų žymėjimo reikalavimai. Tačiau elektros energijos sektoriuje bendra Europos rinka dar kuriama.

Atsiliepdama į valstybių ir vyriausybių vadovų raginimą iki 2014 m. pabaigti elektros energijos vidaus rinkos kūrimą, Komisija vykdo darbus su reguliuotojais ir suinteresuotomis šalimis, kad būtų suderintos rinkos ir tinklų eksploatavimo taisyklės. Kartu su trečiojo paketo įgyvendinimu tai turėtų padėti atverti nacionalines rinkas, padidinti konkurenciją, rinkos veiksmingumą ir padidinti vartotojų pasirinkimą. Tai padėtų ir naujiems dalyviams, įskaitant MVĮ ir kitus atsinaujinančiosios energijos gamintojus, įžengti ir integruotis į rinką.

Rengiant naujas taisykles reikia atsižvelgti į kintantį mūsų elektros energijos sektoriaus pobūdį – jis veikia konkurencinėje rinkoje, kurioje daug energijos gamintojų, įskaitant tuos, kurių gaminamos (vėjo ir saulės) energijos teikimas labiau svyruoja. Tvirtinant taisykles, kurios atitiktų naujas energijos gamybos formas, pavyzdžiui, leidžiant prekiauti kuo arčiau realaus laiko, ir šalinant likusias tikro rinkos integravimo kliūtis, atsinaujinančiosios energijos gamintojams bus sudarytos sąlygos visiškai įsijungti į tikrai konkurencinę rinką ir palaipsniui prisiimti tokią pat atsakomybę, kokią turi tradiciniai gamintojai, įskaitant dėl balansavimo.

Elektros energijos rinkos liberalizavimas taip pat turėtų padėti užtikrinti, kad operatoriai gautų pakankamą grąžą už sąnaudas, susidariusias investuojant į naujus gamybos pajėgumus, kurie sistemą padarytų tinkamą eksploatuoti (kad deramomis investicijomis būtų užtikrintas nepertraukiamas elektros energijos tiekimas). Tačiau dėl didesnės vėjo ir saulės energijos gamybos, kurios ribinės sąnaudos artimos nuliui, gali didėti spaudimas piginti didmenines elektros energijos kainas, pagrįstas trumpalaikėmis ribinėmis sąnaudomis. Rinka turėtų reaguoti – sumažinti tiekimą, kai kainos nukrinta, ir padidinti, kai kainos išauga. Rinkos kainų svyravimas turėtų skatinti lankstumą, įskaitant saugojimo, gamybos ir paklausos valdymo, nes vartotojai reaguoja į kintančius kainų modelius.

Tačiau kai kurios valstybės narės baiminasi, kad investicijos į energijos gamybą bus nepakankamos. Todėl jos nustatė mokėjimus už pajėgumus, kai vyriausybė nustato reikalaujamus gamybos pajėgumo lygius. Tokia nuostata gali skatinti investicijas, tačiau ji atsieja investavimo sprendimus nuo rinkos kainų signalų. Tačiau jei tokia sistema būtų parengta netinkamai, ji galėtų įtvirtinti į gamybą orientuotus sprendimus, kurie užkirstų kelią diegti naujas lankstumo formas. Susidarytų kliūtys agreguotai paskirstytajai gamybai, reagavimui į paklausą ir balansavimo zonų išplėtimui. Be to, būtų suskaidytos nacionalinės rinkos ir kiltų grėsmė tarpvalstybinei prekybai, kuri būtina siekiant veiksmingai veikiančios Europos elektros energijos rinkos ir atsinaujinančiosios energijos plėtros.

Kad rinkos sistema paskatintų reikiamas investicijas į lankstumo priemones, reikia užtikrinti, kad plečiant balansavimo rinkas pertvarka sudarytų sąlygas ateiti daugeliui naujų rinkos dalyvių, pateikti naujų produktų ir technologijų. Rinkos sistema turi derėti su bendrąja rinka, taigi turi būti plėtojama ir tobulinama. Tai bus svarstoma ir analizuojama Komisijos rengiamame komunikate dėl energijos vidaus rinkos.

4.           Mūsų infrastruktūros transformavimas

ES pasiūlytame energetikos infrastruktūros dokumentų rinkinyje[18] nustatyta 12 prioritetinių energetikos infrastruktūros koridorių, pasiūlyta paspartinti leidimų išdavimo procedūras, nustatyti sąnaudų pasidalijimo taisykles ir prireikus numatyti ES finansavimą pagal Europos infrastruktūros tinklų priemonę (9,12 mlrd. EUR energetikai 2014–2020 m.)[19]. Tai daroma ne tik norint labiau integruoti iš vėjo ir saulės gautą energiją (ji šiandien sudaro 5 % ES tiekiamos energijos), bet ir siekiant sukurti integruotą ES rinką ir pakeisti pasenusią infrastruktūrą. Energijos infrastruktūros dokumente apskaičiuota, kad vien naujoms elektros energijos perdavimo linijoms reikia maždaug 100 mlrd. EUR.

Energijos infrastruktūros dokumentų paketas papildo energijos vidaus rinkos direktyvas[20], kuriose numatytos infrastruktūros planavimui, plėtrai, eksploatavimui ir pažangiųjų skaitiklių diegimui skirtos geresnio koordinavimo priemonės padėjo pamažu integruoti Europos energetikos infrastruktūrą. Abi iniciatyvos ypač svarbios mūsų elektros energijos sektoriui pertvarkyti. Bendrosios rinkos ir naujų technologijų sukūrimas, naujų rinkos dalyvių ir naujų pagalbinių paslaugų tiekėjų atsiradimas susiję su poreikiu sukurti naują infrastruktūrą

Iš vėjo ir saulės energijos pagaminama elektros energijos dalis. Šaltinis. Eurostatas 2010 m, nacionaliniai planai 2020 m.

21 valstybėje narėje, kurių elektros energijos sistemose mažiau nei 5 % pagaminama iš kintamų atsinaujinančiųjų išteklių, atsinaujinančiosios energijos gamyba, kurios infrastruktūra ribota, nesukelia jokių balansavimo problemų arba jos tėra vietinio pobūdžio. Tačiau šešiose valstybėse narėse, kur iš vėjo ir saulės gaunama energija viršija 5%, net ir izoliuotose sistemose jau imtasi priemonių lankstumui padidinti, kad būtų užtikrintas balansas ir tinklo stabilumas[21]. Būsimo infrastruktūros poreikių patenkinimo uždavinys labai priklausys nuo mūsų pajėgumo bendrojoje rinkoje kartu plėtoti atsinaujinančius išteklius, tinklo infrastruktūrą ir geresnius veiklos sprendimus.

Augant paskirstytai (atsinaujinančiosios) energijos gamybai ir geriau reaguojant į paklausą, reikės daugiau investuoti į paskirstymo tinklus, kurie anksčiau projektuoti tam, kad energija būtų tiekiama galutiniam vartotojui, o ne tam, kad priimtų energiją iš mažųjų gamintojų. Paskirstytoji elektros energijos gamyba perorientuoja iš tinklo tiekiamą elektros energiją ir vartotojus paverčia vartotojais-gamintojais. Todėl kai dalis naujų gamybos pajėgumų yra atokiau nuo tradicinių vartojimų centrų ir kai perdavimo infrastruktūrą reikia atnaujinti (ypač regionuose, kur nerimą kelia elektros srovės tiekimas aplinkinėmis linijomis[22]), didesnis gamybos paskirstymas galėtų kitose vietose sumažinti perdavimo infrastruktūros poreikį. Trečias būdas, kuriuo infrastruktūra gali pakeisti sistemą, yra pažangiųjų tinklų plėtra. Visi – gamintojai, įskaitant mikrogamintojus, vartotojai ir tinklo operatoriai – galės palaikyti ryšį realiu laiku, kad būtų optimaliai suderinama paklausa ir pasiūla. Tam reikės sukurti tinkamus standartus, rinkas ir reguliavimo modelius. Infrastruktūros plėtros reikia imtis skubiai; ji būtina siekiant bendrosios rinkos sėkmės ir atsinaujinančiosios energijos integravimo. Todėl taip svarbu kuo skubiau priimti energetikos infrastruktūros teisės aktų rinkinio pasiūlymus, ypač siekiant paspartinti naujos, tarpvalstybinės reikšmės infrastruktūros statybą. Komisija toliau dirbs su paskirstymo ir perdavimo sistemų operatoriais, reguliuotojais, valstybėmis narėmis ir pramonės sektoriumi siekdama užtikrinti, kad energetikos infrastruktūros plėtra vyktų sparčiau ir taip būtų greičiau integruoti Europos tinklai ir rinkos.

5.           Galių suteikimas vartotojams

Vartotojų pasirinkimo mastas ir konkurencija įvairiuose energetikos sektoriuose skiriasi. Transporto sektoriuje esama galimybių pasirinkti degalų tiekėją, tačiau alternatyviam kurui ES masto rinka dar nesukurta. Šildymo sektoriuje vartotojai gali išsikovoti tam tikrą nepriklausomybę, kai naudoja saulės šiluminę energiją arba vietinius geoterminius energijos išteklius. Ir nors dujų ir elektros energijos sektoriuose rinka pradeda atsiverti, dar dažnai galimybės pasirinkti tiekėją ribotos, o kainos dažnai reguliuojamos. Visa tai keisis, kai visiškai atsivers mažmeninės rinkos ir atsiras daugiau galimybių pirkti „žaliąją elektros energiją“.

Didžiausios naudos bus sulaukta, kai bus derinamas pažangus matavimas ir mikrogamyba. Pažangieji skaitikliai parodys vartotojams, kiek jie moka už elektros energiją realiu laiku, ir taip padės sumažinti energijos suvartojimą. Kartu su pažangių produktų, kurie pritaikyti atsiliepti į elektroninį kainų signalą, plėtra tai sudaro sąlygas vartotojams keisti vartojimo įpročius ir pasinaudoti mažesnėmis kainomis. Be to, kai kainos didelės, nauji rinkos dalyviai gali pagal susidarytas individualios paklausos signalų suvestines pasiūlyti didelių sutaupymo galimybių. Kaip aptarta kartu pateikiamame poveikio vertinime, tas piko sumažinimas gali padėti sutaupyti nemažai lėšų, nes piko metu būtų sumažintas gamybos pajėgumų poreikis.

Pradėdami vykdyti mikrogamybą vartotojai įgyja tam tikrą nepriklausomybę, pavyzdžiui, šildymo sektoriuje. Fotovoltinės, vėjo mikrojėgainių, biomasės ir geoterminės energijos, kogeneracinės šildymo ir elektros energijos gamybos sistemos gali labai sumažinti namų ūkių, biurų ir pramoninių pastatų poreikį gauti energiją iš tinklo. Tapdami vartotojais-gamintojais vartotojai taip pat ima labiau justi atsakomybę ir kontroliuoti energijos suvartojimą. Tokiu būdu atsinaujinančioji energija geriau suvokiama ir sulaukia pritarimo[23]. Kai visuomenė įtariai vertina kai kuriuos atsinaujinančiosios energijos projektus, stabdoma ar atidedama jų plėtra ir siekti mūsų politikos tikslų darosi sunkiau. Tad suteikiant vartotojams mikrogamintojų galių, gerinant planavimo ir leidimų išdavimo procesus sykiu žymiai greičiau šalinamos didelės atsinaujinančiosios energijos augimo kliūtys.

6.           Technologijų inovacijų skatinimas

Technologijų inovacijoms ir plėtrai lemiamai svarbus mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros (MTTP) finansavimas. Išteklių nėra daug ir jie turi būti tiksliai orientuoti į tinkamą ikikonkurencinį, pramoninį ar taikomąjį mokslinių tyrimų etapą. Per paskutiniuosius 10 metų valstybės narės atsinaujinančiosios energijos MTTP skyrė 4,5 mlrd. EUR kartu su ES finansavimu, 1,7 mlrd. EUR pagal šeštąją ir septintąją bendrąsias programas ir Europos ekonomikos atkūrimo planą; 2007–2013 m. laikotarpiui tam numatyta ir 4,7 mlrd. EUR iš ES Sanglaudos fondo. Stumiamoji tokių priemonių galia, papildyta rinkos plėtros traukiamąja galia, kaip antai paramos schemomis arba anglies dvideginio apmokestinimu, lėmė reikšmingą pažangą, subrandino kelias pagrindines (vėjo ir saulės energijos) technologijas ir padėjo pasiekti, kad šiuo metu 12 % energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančiųjų išteklių. Tokią tendenciją reikėtų stiprinti.

Kitos technologijos dar gana netobulos ir atsinaujinančiajai energijai gali reikėti paramos, kad ateityje ji galėtų vaidinti jai numatomą didesnį vaidmenį. Ilgame plėtotinų strateginių energetikos technologijų sąraše yra plūdriosios ir kitokios vėjo jėgainės atviroje gilioje jūroje, potvynių ir atoslūgių energija, tam tikri biodegalai, koncentruotos saulės energijos ir naujoviškos fotovoltinės prietaikos, naujų medžiagų kūrimas, elektros energijos saugojimo technologijos, įskaitant baterijas (žr. Tarnybų darbinio dokumento 6 skyrių). Atrodytų, kad būsimuosiuose moksliniuose tyrimuose pirmenybę reikėtų teikti kaip tik vandenynų technologijoms, energijos saugojimui, pažangioms medžiagoms ir su atsinaujinančiosios energijos technologijomis susijusiai gamybai.

Svarbiausias ES įnašas skatinant pagrindinių energijos technologijų plėtrą yra Europos strateginis energetikos technologijų (SET) planas[24] ir numatomos „Horizonto 2020“ mokslinių tyrimų programos. Be to, 2014–2020 m. Komisija pasiūlė didelę dalį ES sanglaudos politikos pastangų nukreipti į atsinaujinančiąją energiją ir energijos naudojimo efektyvumo didinimą, taip pat didelį dėmesį skirti MTTP ir inovacijoms. Kitoms priemonėms skiriamos įplaukos, gautos ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos aukcionuose pardavus leidimus. Šitaip koordinuojant požiūrį į technologijų plėtrą, Europa gali toliau pirmauti kuriant naujas technologijų kartas ir gaminant aukštųjų technologijų produktus. Taikomos priemonės, tikėtina, padės sukurti naujas atsinaujinančiosios energijos technologijas, kurioms teks reikšmingas vaidmuo įvairinant mūsų energijos gamybą.

Po 2020 m. galiosiančioje teisinėje sistemoje reikėtų numatyti geresnį SET plano taikymą ir jį papildyti tiksliniais veiksmais. Jis turėtų toliau padėti integruoti nacionalinius mokslinius tyrimus, inovacijų pajėgumus, rizikos pasidalijimo finansavimą ir stiprinti vykdomą pramonės ir akademinių sluoksnių bendradarbiavimą inovacijų ir energetikos srityje. 2013 m. Komisijos komunikate dėl energetikos technologijų politikos bus nustatyti būsimi MTTP poreikiai ir uždaviniai atsižvelgiant į „Horizonte 2020“ apibrėžtus prioritetus. Dokumente bus išsamiau pateikti planai, kaip Europai konkuruoti pasaulyje, kad ji kurtų ir diegtų inovacijas įvairioms (taip pat ir naujoms) atsinaujinančiosios energijos technologijoms; ten bus išnagrinėtos veikimo galimybės, kuriomis būtų galima toliau skatinti esamas SET plano technologijas.

7.           Atsinaujinančiosios energijos tvarumo užtikrinimas

Komisijos analizė rodo, kad ES didinant iš atsinaujinančiųjų išteklių gaminamos energijos dalį ir energijos naudojimo efektyvumą gali gerokai sumažėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas ir pagerėti oro kokybė[25]. Be to, gerai tvarkomi ES miškininkystės ir žemės ūkio sektoriai (taip pat ir visi kiti bioekonomikos sektoriai) gautų daug naudos iš naujų rinkos galimybių, atsiversiančių plėtojant bioenergetikos rinką. Nors ta nauda akivaizdi, kyla abejonių dėl tvarumo, susijusio su energijos gamybos ir infrastruktūros poveikiu biologinei įvairovei ir visai aplinkai. Todėl reikia ypatingo dėmesio ir budrumo. Apskritai į tuos klausimus atsakyta kelias sritis reglamentuojančiuose ES teisės aktuose[26]. Kitiems atvejams ES parengė būtent energetikai numatytas taisykles – biodegalų tvarumo kriterijus, apibrėžtus Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvoje ir Kuro kokybės direktyvoje. Netrukus Komisija tikisi spręsti ir žemės naudojimo paskirties netiesioginio keitimo poveikio klausimą. Sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą padės persiorientavimas į biodegalus, kuriuos gaminant nebus padaryta jokio žemės naudojimo paskirties netiesioginio keitimo poveikio arba tas poveikis bus mažas.

Laukiant biomasės naudojimo intensyvėjimo po 2020 m., akivaizdu, kad būtina efektyviau panaudoti turimus biomasės išteklius ir tvariai didinti našumo žemės ūkyje ir miškininkystėje augimą ES ir pasaulyje. Kartu svarbu imtis griežtų pasaulinio masto veiksmų, kad būtų stabdomas miškų naikinimas bei nykimas ir užtikrinamas biomasės prieinamumas konkurencingomis kainomis. Tai bus sprendžiama įgyvendinant Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvą ir ES bioekonomikos strategiją, siūlomą bendros žemės ūkio politikos reformą, rengiamą ES miškų strategiją, ES veiksmus klimato kaitos srityje ir vystomojo bendradarbiavimo veiksmus. Augant biodegalų naudojimui aviacijoje ir sunkiajame kelių transporte, kur elektros energija nelaikoma perspektyvia, didėja poreikis kurti pažangius biodegalus. Tačiau gerokai išaugus biomasės naudojimo mastams reikės ieškoti papildomų jos tvarumą užtikrinančių priemonių. Todėl, kaip reikalaujama Atsinaujinančiųjų energijos išteklių direktyvoje, Komisija iki 2014 m. įvertins galiojančius tvarumo kriterijus. Be to, Komisija netrukus parengs ataskaitas ir pasiūlymus, kuriais būtų toliau tobulinama europinė tvarumo sistema. Ji taip pat tirs, kokiu būdu labiausiai tiktų naudoti bioenergiją po 2020 m., kad visapusiškai atsižvelgiant į aplinkos, socialinius ir ekonominius argumentus bioenergijos naudojimas derėtų su 2030 metams numatytais ES tikslais energetikos ir klimato srityje.

8.           Atsinaujinančiosios energijos politika po 2020 m.

Matyti, kad dabartinė atsinaujinančiosios energijos sistema, sudaryta iš teisiškai privalomų tikslinių rodiklių, nacionalinių planų, administracinės reformos, paprastinimo pastangų, geresnio plėtros ir infrastruktūros planavimo, taikoma sklandžiai. Pagal valstybių narių planus, sektoriaus augimo sparta išaugs iki 6,3 % p. a.[27], ir taip Europos atsinaujinančiosios energijos sektoriaus ateitis taps patikimesnė.

Atsinaujinančiosios energijos augimo Europos Sąjungoje istorinės ir numatomos tendencijos (% visos energijos). Šaltinis. Eurostato ir „Veiksmų plano iki 2050 m.“ duomenys; scenarijus pagal prielaidą, kad nebus permainų.

Nors dabartinė Europos atsinaujinančiosios energijos teisinė sistema atrodo veiksminga, tačiau esminis jos elementas – privalomi tiksliniai rodikliai – baigia galioti 2020 m. Ankstesniuose skyriuose nagrinėta, kaip plėtosis dabartinės politikos iniciatyvos dėl rinkos atvėrimo, prekybos, infrastruktūros plėtros, institucinių rinkos reformų ir rinkos veikimo reformų, inovacijų. Konkurencinėje rinkoje atsinaujinančiosios energijos sektorius išties gali būti reikšmingu Europos energijos rinkos dalyviu. Europos bendrosios rinkos sukūrimas yra esminis Europos gerovės veiksnys ir turėtų tapti Europos energetikos sektoriaus varomąja jėga. Atviroje ir konkurencinėje Europos rinkoje pagal galiojančius reguliavimo metmenis sukurtas atsinaujinančiosios energijos sektorius turėtų būti pajėgus klestėti.

Tačiau, jei esamos politikos iniciatyvos nėra pakankamos mūsų ilgalaikiams energetikos ir klimato politikos tikslams pasiekti taip, kaip nurodoma „Veiksmų plane iki 2050 m.“, metinis atsinaujinančiosios energijos augimas kris nuo 6 % iki 1 %. Siekiant išlaikyti patikimą atsinaujinančiosios energijos augimą po 2020 m. – o toks yra visais aspektais naudingas variantas, nurodytas analizuojant laikotarpį iki 2050 m. – reikės politikos metmenų, kuriais būtų šalinamos likusios rinkos ar infrastruktūros spragos. Kaip teigiama „Veiksmų plane iki 2050 m.“, būtina apsvarstyti variantus, kokie galėtų būti konkretūs 2030 m. tarpiniai tikslai. Šiam procesui pradėti kartu pateikiamame poveikio vertinime nagrinėjami trys politikos variantai. Tai priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimas nenustatant atsinaujinančiosios energijos tikslinių rodiklių ir pasitikint anglies dioksido rinka ir persvarstyta apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (Direktyva 2009/29/EB); tolesnis dabartinės sistemos įgyvendinimas nustatant privalomus atsinaujinančiosios energijos, išmetimo mažinimo ir energijos vartojimo efektyvumo tikslinius rodiklius; ir stipresnis, labiau suderintas viso energetikos sektoriaus valdymas nustačius ES atsinaujinančiosios energijos tikslinį rodiklį.

Poveikio vertinime tiriama, kiek efektyviai skirtingi variantai padės siekti daugialypių tikslų. Aišku, kad konkretūs 2030 m. atsinaujinančiųjų išteklių naudojimo tarpiniai tikslai gali būti suformuluoti tik apsvarsčius, kokia bus politika klimato srityje po 2020 m., kokia konkurencija bus Europos elektros energijos, šilumos, vėsinimo ir transporto degalų rinkose ir kokios energijos tiekimo įvairovės ir kokių technologijų naujovių galima tikėtis iki 2020 m.

9.           Tolesni žingsniai

Remiantis dabar galiojančia sistema, daugelyje veiklos sričių vykdomi veiksmai toliau padeda didinti atsinaujinančiosios energijos dalį bendrame ES suvartojamos energijos kiekyje, stiprina bendrąją Europos energijos rinką, šalina rinkos kliūtis ir reguliavimo kliuvinius, didina atsinaujinančiosios energijos paramos schemų efektyvumą, padeda toliau plėtoti energetikos infrastruktūrą, labiau įtraukia vartotojus į energijos rinkas ir užtikrina tvarumą. 2012 m. metinėje augimo apžvalgoje Komisija jau pabrėžė plataus atsinaujinančiosios energijos naudojimo augimo potencialą. Tolesnes išvadas apie tai ji padarė 2012 m. gegužės 30 d. priimtose konkrečioms šalims skirtose rekomendacijose. Be to, Komisija toliau sieks, kad būtų vengiama politikos, kuria trukdoma investuoti į atsinaujinančius išteklius, ypač stengdamasi, kad būtų laipsniškai panaikintas iškastinio kuro subsidijavimas, taip pat skatins sklandžiai veikiančios anglies dioksido rinkos plėtrą ir tinkamai parengtą energijos apmokestinimą. Taip bus atvertos naujos galimybės, didės atsinaujinančiosios energijos integravimas į vidaus rinką (gamintojams teks taikyti rinkos kainas), t. y. keičiantis geriausiąja patirtimi paramos schemų reformos klausimais. Tai palengvins ir tarptautinį bendradarbiavimą atsinaujinančiosios energijos plėtros srityje, nes padės visapusiškai išnaudoti bendradarbiavimo mechanizmus, kurie taip pat galėtų palengvinti atsinaujinančiosios energijos plėtrą Viduržemio jūros pietinėje pakrantėje.

Siekdama užtikrinti visų šių žingsnių įgyvendinimą Komisija po šio komunikato imasi keturių pagrindinių veiksmų. Ji:

· toliau dės pastangas, kad atsinaujinančioji energija būtų integruojama į energijos vidaus rinką ir spręs investicijų į energijos gamybą skatinimo rinkoje klausimus

· parengs geriausios praktikos ir paramos schemų klausimais įgytos patirties gaires, kad būtų skatinamas didesnis nuspėjamumas, išlaidų efektyvumas, išvengiama pernelyg didelio kompensavimo ir gerinamas tarpusavio derėjimas skirtingose valstybėse narėse

· skatins labiau naudoti bendradarbiavimo mechanizmus ir konsultuos jų naudojimo klausimais, sudarydama valstybėms narėms sąlygas įgyvendinti jų nacionalinius privalomus tikslinius rodiklius prekiaujant atsinaujinančiąja energija ir taip mažinant savo išlaidas

· užtikrins, kad būtų patobulinta Viduržemio jūros valstybių bendradarbiavimo energetikos klausimais reguliavimo sistema, pabrėždama, kad integruota Magrebo regioninė rinka palengvintų didelio masto investavimą regione ir sudarytų Europai sąlygas importuoti papildomos atsinaujinančiosios energijos.

Kad ir kokios atsinaujinančiosios energijos plėtojimo po 2020 m. gairės būtų nustatytos, reikėtų užtikrinti, kad atsinaujinančioji energija būtų Europos energijos rinkos dalis, kuriai prireikus tektų ribota, bet efektyvi parama, ir kad jos prekybos apimtys būtų didelės. Taip pat turėtų būti užtikrinta, kad Europa ir toliau pirmautų pasaulyje mokslinių tyrimų ir pramonės srityje. Tik tokiu būdu atsinaujinančiąją energiją galima toliau plėtoti ekonomiškai efektyviai, galima sakyti, įperkamai ir pasinaudoti su tuo susijusiomis konkurencingumo, ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo galimybėmis. Todėl Komisija priims pasiūlymus dėl atsinaujinančiosios energijos politikos sistemos laikotarpiui po 2020 m.

[1]               Žr. Užimtumo generalinio direktorato tarnybų darbinį dokumentą „Ekologiško augimo darbo vietų kūrimo potencialo išnaudojimas“, pateiktą su užimtumo dokumentų rinkiniu COM (2012) 173, p. 8 ir Ragwitz et al (2009), EmployRES, Fraunhofer ISI Germany et al. http://ec.europa.eu/energy/renewables/studies/doc/renewables/2009_employ_res_report.pdf. Ambicingesni atsinaujinančiųjų išteklių politikos tiksliniai rodikliai paskatina investicijas, taigi ir užimtumą žinioms imlių energijos gamybos technologijų srityje. Vertinant absoliučiais skaičiais, dėl intensyvios atsinaujinančiųjų energijos išteklių rėmimo politikos vyrauja kapitalui imlios technologijos, tokios kaip fotovoltinės energijos technologijos, vėjo jėgainės jūroje ir sausumoje, saulės šiluminės energijos technologijos ir šilumos siurbliai. Daugelio šių technologijų atveju imliausias darbui yra įrengimo etapas.

[2]               Tarp jų – administracinėmis reformomis, tinklo taisyklėmis ir dešimties metų nacionaliniais atsinaujinančiosios energijos veiksmų planais.

[3]               2009 ir 2010 m. atsinaujinančiosios energijos augimas žymiai paspartėjo. Jau 2010 m. ES pasiekė 2011–2012 metams numatytą pirmąjį tarpinį tikslą.

[4]               Direktyva 2009/28/EB

[5]               COM(2011) 885/2

[6]               Komisija taip pat rengia komunikatą dėl bendros energijos rinkos įgyvendinimo pažangos, kuris bus paskelbtas vėliau šiais metais.

[7]               COM(2011) 112.

[8]               Direktyva 2009/28/EB

[9]               Žr. Ecorys, 2008, Assessment of non-cost barriers to renewable energy, ataskaita TREN/D1/48 – 2008.

[10]             Išimtys ar dalinės išimtys: hidroenergija, kai kurie geoterminiai ir biomasės ištekliai, šilumos siurbliai ir šildymas saulės energija kai kuriose rinkose.

[11]                    Baltoji knyga „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“, COM(2011)144 galutinis.

[12]             Bus išplėtoti dokumentuose COM(2011) 31 ir SEC(2001) 131 pateikti siūlymai.

[13]             Komisija apskaičiavo, kad prekiaujant atsinaujinančiųjų išteklių energija geriausiu atveju būtų galima sutaupyti iki 8 mlrd. EUR per metus (SEC(2008) 85, II dalis)

[14]             LU ir IT, tačiau pastaroji neseniai nurodė, kad jai veikiausiai tų mechanizmų gali neprireikti.

[15]             BU, EE, DE, EL, LT, PO PL, SK, ES, SV.           

[16]             Norvegija ir Islandija priima didžiąją dalį ES teisės aktų, kad galėtų dalyvauti toje pačioje rinkoje; Energijos bendrija šiuo metu priima panašią tvarką; Komisija dirba su Šveicarija, kad abiejų šalių politika tarpusavyje geriau derėtų; o ES paramos vystymuisi, bendradarbiavimo ir rengiami laisvosios prekybos susitarimai yra naudojami, kad gerėtų tarpusavio derėjimas su ES kaimynais Balkanuose ir Viduržemio jūros pietinėje pakrantėje.

[17]             EPIA (EUPVSEC 2011) apskaičiavo, kad, nepaisant konkurencijos, 55 % modulių ir 70 % fotovoltinių sistemų pridėtinės vertės sukuriama Europoje.

[18]             COM(2011) 658.

[19]                    2011 m. Transporto baltojoje knygoje dėl alternatyvių degalų strategijos (Baltoji knyga „Bendros Europos transporto erdvės kūrimo planas. Konkurencingos efektyviu išteklių naudojimu grindžiamos transporto sistemos kūrimas“) išsamiai aptarta, kokios infrastruktūros reikia atsinaujinančiųjų išteklių transporto kurui, įskaitant alternatyvaus kuro degalines, bendrus standartus ir politiką, o elektromobilių atveju – tinkamesnį sistemų valdymą COM(2011) 144 final); į tai atsižvelgta persvarstytose TEN-T gairėse (COM(2011) 650).

[20]             Direktyvos 2009/72/EB ir 2009/73/EB.

[21]             Žr. IEA 2011, „Harnessing variable renewables: a guide to the balancing challenge“.

[22]             Elektros srovė aplinkinėmis (nenumatytomis) linijomis teka dėl infrastruktūros trūkumo. Klasikiniai pavyzdžiai: dėl nepakankamos infrastruktūros Vokietijoje srovė iš šalies šiaurės į pietus teka per Lenkiją ar Beniliukso valstybes.

[23]             Žr. Rebel, 2011, „Reshare: benefit sharing mechanisms in renewable energy“, www.reshare.nu.

[24]             „Investavimas į mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų kūrimą (SET planas). Technologijų planas“ SEC(2009) 1295; „Mažo anglies dioksido kiekio energijos technologijoms būtinų medžiagų planas“ SEC(2011) 1609.

[25]             Žr. šio komunikato poveikio vertinimo 5.2 skyrių.

[26]             Pavyzdžiui, vėjo ir hidroenergijos plėtra turi atitikti Strateginio poveikio aplinkai vertinimo direktyvą 2001/42/EB, Poveikio aplinkai vertinimo direktyvą 85/337/EEB, Buveinių direktyvą 92/43/EEB, Paukščių direktyvą 79/409/EEB, Vandens pagrindų direktyvą 2000/60/EB ir Biologinės įvairovės strategiją COM(2011) 244; fotovoltinės energijos elementams bus taikomos elektroninės įrangos šalinimo taisyklės, o vietos oro taršos grėsmei dėl biomasės naudojimo namų ūkiuose išvengti taikomi mažiems energijos gamybos įrenginiams numatyti ES išmetimo standartai.

[27]             Nuo 1,9 % ir 4,5 % pagal ankstesnę orientacinių rodiklių sistemą.