1.

2.

2.1.

2.2.

2.3.

2.4.

3.

3.1.

3.1.1.

3.1.2.

3.2.

3.3.

3.3.1.

3.3.2.

3.4.

3.5.

3.5.1.

3.5.2.

3.6.

3.6.1.

3.6.2.

3.6.3.

3.6.4.

3.7.

4.

5.

6.

6.1.

6.2.

6.3.

6.4.

6.5.

6.6.

6.7.

7.

7.1.

7.2.

7.2.1.

7.2.2.

7.2.3.

8.

9.

10.

(1)

Šiose gairėse ELPA priežiūros institucija (toliau – Institucija) nustato sąlygas, kuriomis valstybės pagalba sunkumų patiriančioms ne finansų įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti gali būti laikoma suderinama su Europos ekonominės erdvės susitarimo (toliau – EEE susitarimas) veikimu, remiantis EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies c punktu.

(2)

Pirmąsias Gaires dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (2) Institucija priėmė 1994 m. 1999 m. buvo priimta pakeista gairių redakcija (3). 2004 m. Institucija priėmė naujas gaires (4), kurių galiojimas iš pradžių buvo pratęstas iki 2012 m. lapkričio 30 d. (5), o vėliau – iki tol, kol jos bus pakeistos naujomis taisyklėmis (6).

(3)

2012 m. gegužės 8 d. Komunikate dėl ES valstybės pagalbos modernizavimo (7) Europos Komisija (toliau – Komisija) paskelbė tris valstybės pagalbos kontrolės modernizavimo tikslus:

(4)

Visų pirma komunikate raginama persvarstant įvairias gaires ir sistemas remtis bendru požiūriu: stiprinti vidaus rinką, skatinti veiksmingiau naudoti viešąsias lėšas, valstybės pagalba tinkamiau prisidedant prie bendros svarbos tikslų ir daugiau dėmesio skiriant skatinamajam poveikiui, pagalbos sumažinimui iki minimumo ir galimo neigiamo pagalbos poveikio konkurencijai ir prekybai išvengimui. Institucija taip pat laikosi šio požiūrio

(5)

Institucija persvarstė Gaires dėl sunkumų patiriančių įmonių sanavimo ir restruktūrizavimo, remdamasi savo patirtimi, sukaupta taikant galiojančias taisykles, ir atsižvelgdama į minėtą bendrą požiūrį. Persvarstant gaires taip pat atsižvelgta į Komisijos priimtą strategiją „Europa 2020“ (8) ir į galimą neigiamą valstybės pagalbos poveikį: valstybės pagalba gali būti kliūtis skatinti produktyvumą ir augimą, išlaikyti vienodas įmonių galimybes ir kovoti su nacionaliniu protekcionizmu.

(6)

Sanavimo ir restruktūrizavimo pagalba yra viena iš labiausiai konkurenciją iškraipančių valstybės pagalbos rūšių. Nustatyta, kad sėkmingai augančių ekonomikos sektorių produktyvumas didėja ne dėl to, kad visos rinkoje veikiančios įmonės tampa produktyvesnės, bet dėl to, kad našesnės ir technologiškai pažangesnės įmonės auga mažiau našių ar pasenusiais produktais prekiaujančių įmonių sąskaita. Mažiau našioms įmonėms pasitraukus iš rinkos, jų našesni konkurentai gali augti, o jų turtas grąžinamas rinkai ir gali būti panaudojamas produktyviau. Sanavimo ir restruktūrizavimo pagalba trikdo šį procesą ir gali labai sulėtinti atitinkamų sektorių ekonomikos augimą.

(7)

Jeigu žlungančios įmonės padaliniai tebėra iš esmės gyvybingi, įmonę galima restruktūrizuoti: nutraukti tam tikrą struktūriškai nuostolingą veiklą, o likusią veiklą reorganizuoti taip, kad būtų užtikrinta pagrįsta ilgalaikio gyvybingumo perspektyva. Toks restruktūrizavimas paprastai turėtų būti įmanomas be valstybės pagalbos ir vykdomas sudarant susitarimus su kreditoriais arba skelbiant nemokumo ar reorganizacijos procedūras. Šiuolaikinės nemokumo teisės uždaviniai turėtų būti: padėti stiprioms bendrovėms išlikti, išsaugoti darbo vietas ir suteikti tiekėjams galimybes išsaugoti savo klientus, taip pat sudaryti sąlygas savininkams išlaikyti gyvybingų bendrovių vertę (9). Paskelbus nemokumo procedūrą, gyvybinga įmonė taip pat gali sugrįžti į rinką: trečiosios šalys gali įsigyti veiklą tęsti besitikinčią įmonę ar jos atskirus gamybos objektus.

(8)

Taigi, valstybės pagalba įmonėms turėtų būti teikiama tik tada, kai jos išnaudoja visas rinkos galimybes ir kai tokia pagalba yra būtina aiškiai nustatytam bendros svarbos tikslui pasiekti. Gauti pagalbą pagal šias gaires įmonėms turėtų būti galima tik kartą per 10 metų (principas „pirmą ir paskutinį kartą“).

(9)

Kita susirūpinimą kelianti problema – dėl valstybės pagalbos kylanti neatsakingo elgesio rizika. Manydamos, kad susidūrusios su sunkumais bus sanuojamos, įmonės gali imtis per daug rizikingų ir netvarių verslo strategijų. Be to, dėl sanavimo ir restruktūrizavimo perspektyvų gali dirbtinai sumažėti atitinkamos įmonės kapitalo kaina ir ji gali įgyti nepagrįstą konkurencinį pranašumą rinkoje.

(10)

Valstybės pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti taip pat gali pakenkti vidaus rinkai, nes kitoms susitariančiosioms šalims gali būti perkeliama nesąžininga struktūrinių pokyčių ir susijusių socialinių bei ekonominių problemų našta. Tokios pasekmės yra nepageidaujamos ir gali paskatinti susitariančiąsias šalis švaistyti lėšas subsidijų varžyboms. Teikiant tokią pagalbą, taip pat gali atsirasti kliūčių patekti į rinką ir prieštaraujant vidaus rinkos tikslams silpninamos tarpvalstybinės veiklos paskatos.

(11)

Todėl svarbu užtikrinti, kad pagalbą būtų galima teikti tik tokiomis sąlygomis, kuriomis sušvelninamas galimas žalingas poveikis ir skatinamas veiksmingas viešųjų lėšų naudojimas. Iš patirties matyti, kad veiksmingai sušvelninti galimą žalingą restruktūrizavimo pagalbos poveikį galima taikant gyvybingumo atkūrimo, nuosavo įnašo reikalavimus, taip pat konkurencijos iškraipymų ribojimo priemones. Tie reikalavimai ir priemonės, pakeisti siekiant atsižvelgti į naujausią Institucijos patirtį, bus toliau taikomi pagal šias gaires. Terminas „naštos pasidalijimas“ įvestas, be kita ko, siekiant tinkamiau spręsti neatsakingo elgesio problemą. Galimas žalingas sanavimo pagalbos ir laikinos restruktūrizavimo paramos poveikis sušvelninamas taikant pagalbos trukmės ir formos apribojimus.

(12)

Kai pagalba teikiama kaip riboto dydžio ir ribotos trukmės parama likvidumui padidinti, galimas žalingas tokios pagalbos poveikis yra gerokai sumažinamas ir ją galima patvirtinti taikant ne tokias griežtas sąlygas. Nors tokia pagalba iš principo galėtų būti teikiama visam restruktūrizavimo procesui paremti, taip retai nutinka, nes sanavimo pagalbos laikotarpis apribotas iki šešių mėnesių; todėl sanavimo pagalba paprastai teikiama po restruktūrizavimo pagalbos.

(13)

Siekiant skatinti naudoti mažiau konkurenciją iškraipančias pagalbos formas, šiose gairėse vartojamas naujas terminas „laikina restruktūrizavimo parama“. Kaip ir sanavimo pagalba, laikina restruktūrizavimo parama gali būti tik riboto dydžio ir ribotos trukmės parama likvidumui padidinti. Tačiau tam, kad laikina restruktūrizavimo parama būtų galima remti visą restruktūrizavimo procesą, jos ilgiausia trukmė apribota iki 18 mėnesių. Laikina restruktūrizavimo parama gali būti teikiama tik MVĮ (10) ir mažesnėms valstybės įmonėms (11), nes MVĮ sunkiau pasinaudoti likvidumo priemonėmis nei didelėms įmonėms.

(14)

Jeigu pagalbai sunkumų patiriantiems visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (VESP) teikėjams taikomos šios gairės, vertinimas turėtų būti atliekamas laikantis standartinių šių gairių principų. Tačiau siekiant atsižvelgti į konkrečių VESP pobūdį, visų pirma į poreikį užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų teikimą pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį, prireikus šių principų taikymas konkrečiu atveju turėtų būti patikslintas.

(15)

Dėl dabartinių didelių perteklinių pajėgumų Europoje ir pasaulyje valstybės pagalba sunkumų patiriančioms plieno sektoriaus įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti yra nepagrįsta. Todėl plieno sektoriui šios gairės neturėtų būti taikomos.

(16)

Europos Sąjungoje Tarybos sprendimu 2010/787/ES (12) nustatytos sąlygos, kuriomis veiklos, socialinė ir aplinkos apsaugos pagalba iki 2027 m. gali būti teikiama nekonkurencingai anglių gavybai (13). Galiojančios taisyklės priimtos nustojus galioti ankstesnėms 2002–2010 m. (14) ir 1993–2002 m. (15) taikytoms šio sektoriaus specialioms taisyklėms, kuriomis sudarytos palankesnės sąlygos restruktūrizuoti anglių sektoriuje veikiančias nekonkurencingas įmones. Dėl šios priežasties, taip pat dėl nuolatinio poreikio remti anglių gavybos struktūrinius pokyčius Sąjungoje, galiojančios taisyklės yra griežtesnės nei ankstesnės: jomis reikalaujama visam laikui nutraukti anglių gavybą, parduoti remiamą anglių gavybos veiklą ir galutinai uždaryti nekonkurencingus gavybos padalinius iki 2018 m. gruodžio 31 d. Taikydamos tas taisykles, kelios Europos Sąjungos valstybės narės priėmė ir įgyvendina planus galutinai uždaryti šio sektoriaus įmonių valdomas sunkumų patiriančias anglių kasyklas (16). Institucija pažymi, kad Sprendimas 2010/787/ES netaikomas EEE/ELPA valstybėms. Atsižvelgdama į anglių sektoriaus ypatumus, Institucija nusprendė neįtraukti šio sektoriaus į šių gairių taikymo sritį.

(17)

Institucijos patirtis, įgyta vertinant finansų įstaigų sanavimą ir restruktūrizavimą per finansų ir ekonomikos krizę, parodė, kad atsižvelgiant į konkrečias finansų įstaigų ir finansų rinkų charakteristikas tokiais atvejais naudinga taikyti konkrečias finansų sektoriui taikomas taisykles. Todėl įmonėms, kurioms taikomos finansų sektoriui skirtos specialios taisyklės, šios gairės netaikomos.

(18)

Institucija taikys šias gaires pagalbai visoms sunkumų patiriančioms įmonėms, išskyrus įmones, veikiančias anglių sektoriuje (17) arba plieno sektoriuje (18), ir įmones, kurioms taikomos finansų įstaigoms (19) skirtos specialios taisyklės, teikti ir jomis nedaromas poveikis jokioms specialioms taisyklėms, susijusioms su sunkumų patiriančiomis įmonėmis konkrečiame sektoriuje (20).

(19)

Susitariančioji šalis, siūlanti teikti pagalbą įmonei pagal šias gaires, turi remdamasi objektyviomis priežastimis įrodyti, kad atitinkama įmonė patiria sunkumų, kaip apibrėžta šiame skirsnyje, laikydamasi sanavimo pagalbos ir laikinos restruktūrizavimo paramos specialių nuostatų pagal 29 punktą.

(20)

Pagal šias gaires įmonė laikoma sunkumų patiriančia įmone tada, kai be valstybės intervencijos ji beveik neabejotinai bus priversta pasitraukti iš verslo trumpuoju arba vidutiniu laikotarpiu. Todėl įmonė laikoma sunkumų patiriančia įmone, jei yra bent viena iš šių aplinkybių:

(21)

Įsteigta nauja įmonė negali gauti pagalbos pagal šias gaires, net jei jos pirminė finansinė padėtis yra nestabili. Taip yra tais atvejais kai, pavyzdžiui, likvidavus ankstesnę įmonę, jos vietoje sukuriama nauja įmonė, arba, kai nauja įmonė tik perima ankstesnės įmonės turtą. Apskritai, įmonė laikoma įsteigta nauja įmone trejus pirmuosius veiklos metus konkrečioje veiklos srityje. Tik šiam laikotarpiui pasibaigus, ji gali gauti pagalbą pagal šias gaires, jeigu:

(22)

Didesnei verslo grupei priklausančiai arba jos perimtai bendrovei pagalba pagal šias gaires paprastai negali būti teikiama, išskyrus atvejus, kai galima įrodyti, kad bendrovės sunkumai yra vidiniai ir jie nėra sutartinio sąnaudų paskirstymo grupėje rezultatas ir kad sunkumai yra per dideli, kad grupė juos įveiktų pati. Jei sunkumų patirianti bendrovė įsteigia patronuojamąją įmonę, ta patronuojamoji įmonė kartu su ją kontroliuojančia sunkumų patiriančia bendrove laikomos grupe ir gali gauti pagalbą šiame punkte nustatytomis sąlygomis.

(23)

Kadangi kyla grėsmė sunkumų patiriančios įmonės egzistavimui, ji negali būti laikoma tinkama priemone kitiems viešosios politikos tikslams siekti, kol neužtikrinamas jos gyvybingumas. Taigi, Institucijos nuomone, pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms gali padėti plėtoti ekonominę veiklą, nedarydama bendram interesui prieštaraujančio neigiamo poveikio prekybai, tik jeigu laikomasi šiose gairėse nustatytų sąlygų, net jei tokia pagalba teikiama pagal jau patvirtintą schemą.

(24)

Todėl keletas valstybės pagalbos ir kitų sričių reglamentų ir komunikatų draudžia teikti pagalbą sunkumų patiriančioms įmonėms. Taikant tokius reglamentus ir komunikatus ir jei juose nenurodyta kitaip:

(25)

Šiose gairėse nagrinėjama trijų rūšių pagalba: sanavimo pagalba, restruktūrizavimo pagalba ir laikina restruktūrizavimo parama.

(26)

Sanavimo pagalba pagal pobūdį yra skubi ir laikina pagalba. Jos pirminis tikslas yra išlaikyti sunkumų patiriančią įmonę gyvybingą trumpą laikotarpį, reikalingą restruktūrizavimo arba likvidavimo planui parengti. Apskritai, sanavimo pagalba – tai laikina parama įmonei, kurios finansinė padėtis smarkiai blogėja ir kuriai gresia staigi likvidumo krizė arba techninis nemokumas. Laikina parama turėtų padėti laimėti daugiau laiko išnagrinėti aplinkybes, dėl kurių iškilo sunkumų, ir parengti tinkamą planą tiems sunkumams įveikti.

(27)

Restruktūrizavimo pagalba dažnai yra ilgesnio laikotarpio pagalba ir turi atkurti ilgalaikį gavėjo gyvybingumą pagal įvykdomą, nuoseklų ir visapusišką restruktūrizavimo planą, taip pat sudaryti sąlygas tinkamam nuosavam įnašui ir naštos pasidalijimui ir sumažinti galimus konkurencijos iškraipymus.

(28)

Laikina restruktūrizavimo parama – parama likvidumui padidinti, kuria siekiama gavėjui sudaryti būtinas sąlygas, kad jis galėtų parengti ir įgyvendinti tinkamus gyvybingumo atkūrimo veiksmus, ir taip remti įmonės restruktūrizavimą. Laikina restruktūrizavimo parama gali būti teikiama tik MVĮ ir mažesnėms valstybės įmonėms.

(29)

Nukrypstant nuo 19 punkto, sanavimo pagalba ir, MVĮ ir mažesnių valstybės įmonių atveju, laikina restruktūrizavimo parama taip pat gali būti teikiama įmonėms, kurios nepatiria sunkumų, kaip apibrėžta 20 punkte, tačiau dėl išskirtinių ir nenumatytų aplinkybių turi neatidėliotinų likvidumo poreikių.

(30)

Vykdant restruktūrizavimą, paveikta veikla apribojama arba nutraukiama. Toks išlaidų mažinimas dažnai būtinas siekiant racionalizavimo ir veiksmingumo ir yra nesusijęs su pajėgumų mažinimu, kurio gali būti reikalaujama pagalbos gavimo sąlygose. Kokia bebūtų priežastis, dėl tokių priemonių paprastai tenka mažinti gavėjo darbuotojų skaičių.

(31)

Susitariančiųjų šalių darbo teisėje gali būti nustatyta bendra socialinės apsaugos sistema, pagal kurią tam tikros išmokos išmokamos tiesiogiai atleistiems darbuotojams. Tokios sistemos nelaikomos valstybės pagalba, kuriai taikoma EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalis.

(32)

Be tokių socialinės apsaugos išmokų darbuotojams, bendros socialinės paramos sistemos dažnai įpareigoja Vyriausybę padengti įmonės atleistiems darbuotojams skirtų išmokų išlaidas, kurios viršija įstatymu ar sutartimi nustatytus įmonės įpareigojimus. Jei tokios sistemos taikomos visiems iš anksto nustatytas ir automatiškai taikomas sąlygas tenkinantiems darbuotojams, nesvarbu kokiame sektoriuje bedirbtų, jos nelaikomos EEE susitarimo 61 straipsnio 1 dalyje apibrėžta pagalba restruktūrizavimą vykdančioms įmonėms. Kita vertus, jei tokios sistemos yra naudojamos konkrečių pramonės šakų restruktūrizavimui remti, jos gali būti laikomos pagalba dėl atrankaus tokių sistemų taikymo (25).

(33)

Įmonės įsipareigojimai pagal darbo teisės aktus arba kolektyvines sutartis su profesinėmis sąjungomis skirti tam tikras išmokas atleistiems darbuotojams, kaip antai išeitines išmokas, arba imtis priemonių jų įsidarbinimo galimybėms gerinti yra dalis įprastų verslo išlaidų, kurias įmonė turi padengti savo lėšomis. Todėl bet koks valstybės indėlis padengiant tas išlaidas turi būti laikomas pagalba. Tai galioja visais atvejais, nepaisant to, ar sumos išmokėtos tiesiogiai įmonei, ar darbuotojams jas paskirstė Vyriausybės agentūros.

(34)

Institucija neturi jokių a priori prieštaravimų dėl tokios pagalbos, jei ji suteikiama sunkumų patiriančiai įmonei, nes, palengvindama struktūrinius pokyčius ir sumažindama sunkumus, ji teikia atitinkamos įmonės interesus viršijančią ekonominę naudą.

(35)

Be tiesioginės finansinės paramos, tokia pagalba paprastai teikiama įgyvendinant konkrečią restruktūrizavimo schemą, susijusią su mokymu, konsultacijomis ir praktine pagalba ieškant kito darbo, pagalba persikeliant į kitą vietą ir profesiniu mokymu bei pagalba naują verslą norintiems pradėti darbuotojams. Atsižvelgdama į tai, kad tokios priemonės, kuriomis gerinamos atleistų darbuotojų įsidarbinimo galimybės, padeda siekti tikslo mažinti socialinius sunkumus, Institucija paprastai palankiai vertina tokią pagalbą, kai ji teikiama sunkumų patiriančioms įmonėms.

(36)

Aplinkybės, kuriomis valstybės pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms gali būti patvirtinta kaip suderinama su EEE susitarimo veikimu, yra nustatytos EEE susitarimo 61 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Pagal 61 straipsnio 3 dalies c punktą Institucija gali leisti teikti pagalbą, skirtą „tam tikros ekonominės veiklos rūšių (…) plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“. Tai ypač taikoma tokiais atvejais, kai pagalba yra būtina dėl rinkos nepakankamumo atsiradusiems skirtumams pašalinti arba ekonominei ir socialinei sanglaudai užtikrinti.

(37)

Apie didelėms įmonėms skirtas pagalbos priemones Institucijai turi būti pranešama atskirai. Tam tikromis sąlygomis Institucija gali patvirtinti schemas, pagal kurias teikiamos mažesnės pagalbos sumos MVĮ ir mažesnėms valstybės įmonėms, – tos sąlygos nustatytos 6 skyriuje (26).

(38)

Vertindama, ar pagalba, apie kurią pranešta, gali būti skelbiama suderinama su EEE susitarimo veikimu, Institucija svarstys, ar tenkinami visi šie kriterijai:

(39)

Jei priemonė neatitiks kurio nors iš minėtų kriterijų, ji nebus laikoma suderinama su EEE susitarimo veikimu.

(40)

Bendram tam tikrų kategorijų schemų poveikiui gali būti taikomas ir ex post vertinimo reikalavimas, kaip aprašyta šių gairių 118, 119 ir 120 punktuose.

(41)

Be to, jei pagalbos priemone arba su ja susijusiomis sąlygomis (įskaitant jos finansavimo metodą, jei jis sudaro neatskiriamą pagalbos priemonės dalį) neišvengiamai pažeidžiama EEE teisė, pagalba negali būti skelbiama suderinama su EEE susitarimo veikimu (27).

(42)

Šiame skyriuje Institucija nustato sąlygas, kuriomis ji vertins kiekvieną 38 punkte nurodytą kriterijų.

(43)

Kadangi pasitraukimas iš rinkos yra svarbus produktyvumo augimo veiksnys, pagalbai pagrįsti nepakanka tik užkirsti kelią įmonės pasitraukimui iš rinkos. Reikėtų pateikti aiškių įrodymų, kad pagalba siekiama bendros svarbos tikslo, t. y. užkirsti kelią socialiniams sunkumams arba panaikinti rinkos nepakankamumą (3.1.1 skirsnis), atkuriant įmonės ilgalaikį gyvybingumą (3.1.2 skirsnis).

(44)

Susitariančiosios šalys privalo įrodyti, kad pasitraukus gavėjui veikiausiai kiltų didelių socialinių sunkumų arba atsirastų didelis rinkos nepakankamumas, visų pirma įrodyti, kad:

(45)

Tačiau restruktūrizavimo pagalba, kuriai taikomos šios gairės, negali apsiriboti finansine pagalba, skirta ankstesniems nuostoliams padengti, nepašalinant tų nuostolių priežasčių. Todėl restruktūrizavimo pagalbos atveju Institucija reikalaus, kad atitinkama susitariančioji šalis pateiktų įvykdomą, nuoseklų ir visapusišką restruktūrizavimo planą gavėjo ilgalaikiam gyvybingumui atkurti (28). Restruktūrizavimas gali apimti vieną ar kelis iš šių elementų: gavėjo veiklos reorganizavimą ir racionalizavimą veiksmingesniu pagrindu, paprastai nutraukiant nuostolingos veiklą ir restruktūrizuojant tų rūšių veiklą, kuri vėl gali tapti konkurencinga, ir galbūt veiklos diversifikavimą imantis naujos ir gyvybingos veiklos. Tai paprastai apima finansinį restruktūrizavimą, kai nauji arba esami akcininkai suteikia kapitalo injekciją ir esami kreditoriai sumažina skolą.

(46)

Todėl pagalba turi būti teikiama su sąlyga, kad bus įgyvendintas restruktūrizavimo planas, kurį visais ad hoc pagalbos atvejais turi patvirtinti Institucija.

(47)

Vykdant restruktūrizavimo planą, per pagrįstą laikotarpį turi būti atkurtas ilgalaikis gavėjo gyvybingumas, remiantis realiomis būsimų veiklos sąlygų prielaidomis, kuriomis būtų atmetama bet kokia papildomos į restruktūrizavimo planą neįtrauktos valstybės pagalbos galimybė. Restruktūrizavimo laikotarpis turėtų būti kuo trumpesnis. Restruktūrizavimo planas, kuriame turi būti nurodyti visi svarbūs duomenys, visų pirma šiame 3.1.2 skirsnyje nurodyta informacija, turi būti pateiktas Institucijai.

(48)

Restruktūrizavimo plane turi būti nurodytos gavėjų sunkumų priežastys bei gavėjo trūkumai ir išdėstyta, kaip siūlomomis restruktūrizavimo priemonėmis bus išspręstos pagrindinės gavėjo problemos.

(49)

Restruktūrizavimo plane turi būti pateikta informacija apie gavėjo verslo modelį ir nurodyta, kaip planas paskatins ilgalaikį gyvybingumą. Tai visų pirma turėtų būti informacija apie gavėjo organizacinę struktūrą, finansavimą, įmonės valdymą ir visus kitus reikšmingus aspektus. Restruktūrizavimo plane reikėtų įvertinti, ar gavėjas galėjo išvengti sunkumų, jei vadovybė būtų laiku ėmusis tinkamų veiksmų ir, jei taip, reikėtų įrodyti, kad imtasi tinkamų valdymo pokyčių. Jei sunkumų gavėjas patyrė dėl savo verslo modelio arba valdymo sistemos trūkumų, reikės imtis tinkamų pokyčių.

(50)

Numatomi planuojamo restruktūrizavimo rezultatai turėtų būti nurodyti pagrindiniame scenarijuje ir pesimistiniame (arba blogiausio atvejo) scenarijuje. Todėl restruktūrizavimo plane reikėtų atsižvelgti, be kita ko, į dabartinę pasiūlą ir paklausą atitinkamoje produkto rinkoje, jų ateities perspektyvas ir pagrindinius išlaidų veiksnius pramonės sektoriuje, remiantis pagrindinio ir nepalankaus scenarijaus prielaidomis, taip pat konkrečiais gavėjo privalumais ir trūkumais. Prielaidas reikėtų palyginti su tinkamais sektoriuje taikomais lyginamaisiais standartais ir prireikus patikslinti atsižvelgiant į konkrečios šalies ir konkretaus sektoriaus aplinkybes. Gavėjas turėtų pateikti rinkos tyrimą ir jautrumo analizę, kurioje turėtų būti nurodyti pagrindiniai gavėjo rezultatų parametrai ir pagrindiniai rizikos veiksniai.

(51)

Gavėjo gyvybingumas turėtų būti atkurtas daugiausia vidinėmis priemonėmis, kuriomis visų pirma nutraukiama veikla, kuri vidutiniu laikotarpiu tebebūtų struktūriškai nuostolinga. Gyvybingumo atkūrimas neturi priklausyti nuo optimistinių prielaidų dėl išorės veiksnių, kaip antai kainų svyravimo, ribotų išteklių paklausos ir pasiūlos; jis taip pat negali būti susietas su prielaida, kad gavėjo rezultatai viršys rinkos ar jo konkurentų rezultatus ir kad gavėjas imsis naujos veiklos, kurioje jis neturi patirties ir pasiekimų (nebent tai būtų tinkamai pagrįsta ir būtina dėl diversifikavimo ir gyvybingumo priežasčių).

(52)

Ilgalaikis gyvybingumas užtikrinamas tada, kai įmonė, padengusi visas išlaidas, įskaitant nuvertėjimą ir finansinius mokesčius, gali teikti tinkamą numatomą kapitalo grąžą. Restruktūrizuota įmonė turėtų būti pajėgi savarankiškai konkuruoti rinkoje.

(53)

Susitariančiosios šalys, ketinančios teikti restruktūrizavimo pagalbą, turi pateikti palyginimą su patikimu alternatyviu scenarijumi tuo atveju, jei valstybės pagalba nebūtų teikiama, ir parodyti, kaip, to alternatyvaus scenarijaus atveju, 3.1.1 skirsnyje nurodytas (-i) atitinkamas (-i) tikslas (-ai) nebūtų pasiekti arba būtų pasiekti tik iš dalies. Tokie scenarijai gali apimti, pavyzdžiui, skolos reorganizavimą, turto pardavimą, privataus kapitalo padidinimą, pardavimą konkurentui arba likvidavimą, kurie kiekvienu atveju vykdomi pradedant nemokumo ar reorganizavimo procedūrą ar taikant kitas priemones.

(54)

Susitariančiosios šalys turėtų užtikrinti, kad pagalba būtų skiriama tokia forma, kuri leistų pasiekti tikslą darant kuo mažesnį iškraipomąjį poveikį. Sunkumų patiriančių įmonių atveju tai galima pasiekti užtikrinant, kad pagalbos forma būtų tinkama gavėjo sunkumams pašalinti ir kad už pagalbą būtų tinkamai atlyginama. Šiame skirsnyje nustatomi reikalavimai, kurių privaloma laikytis siekiant įrodyti, kad pagalbos priemonė yra tinkama.

(55)

Kad Institucija patvirtintų sanavimo pagalbą, ji turi atitikti šias sąlygas:

(56)

Atlygio, kurį gavėjas turi sumokėti už sanavimo pagalbą, dydis turėtų atitikti gavėjo kreditingumą, neatsižvelgiant į laikiną likvidumo sunkumų ir valstybės paramos poveikį, ir skatinti gavėją kuo greičiau grąžinti pagalbą. Todėl Institucija reikalaus, kad atlygis būtų ne mažesnis už Orientacinių normų gairėse (29) nustatytą orientacinę normą silpnoms įmonėms, siūlančioms normalų turto įkeitimo lygį (šiuo metu 1 metų IBOR pridėjus 400 bazinių punktų) (30), ir būtų padidintas bent 50 bazinių punktų sanavimo pagalbai, kurios patvirtinimas pratęstas pagal 55 punkto d papunkčio ii įtrauką.

(57)

Jeigu įrodoma, kad 56 punkte nurodyta norma nėra tinkamas lyginamasis standartas, pvz., kai ji smarkiai skiriasi nuo neseniai gavėjo išleistų panašių priemonių rinkos kainos, Institucija gali atitinkamai patikslinti reikalaujamą atlygio dydį.

(58)

Susitariančiosios šalys gali pasirinkti restruktūrizavimo pagalbos formą. Tačiau tą darydamos jos turėtų užtikrinti, kad pasirinkta priemonė yra tinkama problemai, kuriai ta priemonė skirta, spręsti. Visų pirma susitariančiosios šalys turėtų įvertinti, ar gavėjų problemos yra susijusios su likvidumu ar mokumu, ir pasirinkti tinkamas priemones nustatytoms problemos spręsti. Pavyzdžiui, jeigu gavėjas turi mokumo problemų, gali būti tinkama didinti turtą vykdant rekapitalizavimą, o jeigu gavėjo problemos daugiausia susijusios su likvidumu, gali pakakti pagalbos paskolos ar paskolos garantijos forma.

(59)

Susitariančiosios šalys, ketinančios teikti restruktūrizavimo pagalbą, privalo įrodyti, kad be pagalbos gavėjas būtų restruktūrizuotas, parduotas arba likviduotas nepasiekiant 3.1.1 skirsnyje nustatyto bendros svarbos tikslo. Tai galima įrodyti pagal 53 punktą teikiamoje analizėje.

(60)

Sanavimo pagalba negali viršyti sumos, būtinos gavėjo verslui išsaugoti šešis mėnesius. Nustatant tą sumą, atsižvelgiama į I priede nurodytos formulės rezultatą. Pagalba, viršijanti to skaičiavimo rezultatą, bus patvirtinta tik tuo atveju, jei ji bus deramai pagrįsta pateikiant likvidumo planą, kuriame nurodomi gavėjo likvidumo poreikiai per kitus šešis mėnesius.

(61)

Restruktūrizavimo pagalbos suma ir intensyvumas negali viršyti visiško minimumo, būtino restruktūrizavimui įvykdyti, atsižvelgiant į gavėjo, jo akcininkų ar verslo grupės, kuriai jis priklauso, finansinius išteklius. Visų pirma, privaloma užtikrinti pakankamą nuosavo įnašo restruktūrizavimo išlaidoms padengti ir naštos pasidalijimo lygį, kaip išsamiau nurodyta šiame skirsnyje (3.5.2). Atliekant tokį įvertinimą bus atsižvelgiama į bet kokią ankščiau suteiktą sanavimo pagalbą.

(62)

Pagalbos gavėjas, jo akcininkai arba kreditoriai, arba verslo grupė, kuriai jis priklauso, arba nauji investuotojai turi iš nuosavų išteklių skirti reikšmingą įnašą (31) restruktūrizavimo išlaidoms padengti. Tokio nuosavo įnašo poveikis gavėjo mokumui ar likvidumo pozicijai paprastai turėtų būti panašus į teikiamos pagalbos. Pavyzdžiui, jeigu dėl teiktinos pagalbos pagerėja gavėjo nuosavo kapitalo padėtis, nuosavas įnašas turėtų taip pat apimti nuosavo kapitalo didinimo priemones, kaip antai naujo nuosavo kapitalo gavimą iš senųjų akcininkų, esamos skolos nurašymą ir kapitalo vekselius arba esamos skolos konvertavimą į nuosavą kapitalą, arba naujo išorės nuosavo kapitalo gavimą rinkos sąlygomis. Institucija atsižvelgs, ar nuosavas įnašas turi panašų poveikį į teikiamos pagalbos, vertindama būtiną konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių apimtį pagal 90 punktą.

(63)

Įnašai turi būti tikri, t. y. faktiniai, neįtraukiant ateityje laukiamo pelno, pvz., grynųjų pinigų srautų, ir kuo didesni. Į valstybės arba viešosios bendrovės įnašą gali būti atsižvelgiama tik tuo atveju, jeigu jame nėra pagalbos. Taip gali būti, visų pirma, tais atvejais, kai įnašą skiria nuo pagalbą teikiančios institucijos nepriklausomas subjektas (kaip antai valstybinis bankas arba viešoji kontroliuojančioji bendrovė), kuris sprendimą investuoti priėmė remdamasis savo komerciniais interesais (32).

(64)

Nuosavas įnašas paprastai bus laikomas pakankamu, jeigu jo suma sudaro bent 50 % restruktūrizavimo išlaidų. Išskirtinėmis aplinkybėmis ir ypatingų sunkumų atveju (tai turi įrodyti susitariančioji šalis) Institucija gali sutikti su 50 % restruktūrizavimo išlaidų nesiekiančiu įnašu su sąlyga, kad to įnašo suma išliks reikšminga.

(65)

Jeigu valstybės pagalba teikiama tokia forma, dėl kurios pagerėja gavėjo nuosavo kapitalo padėtis, pavyzdžiui, jeigu valstybė skiria subsidijas, suteikia kapitalo injekcijas arba nurašo skolas, tokia valstybės pagalba gali apsaugoti akcininkus ir subordinuotuosius kreditorius nuo jų sprendimo investuoti į gavėją padarinių. Tai gali sukelti neatsakingo elgesio riziką ir susilpninti rinkos drausmę. Galiausiai, pagalba nuostoliams padengti turėtų būti teikiama tik tokiomis sąlygomis, kuriomis numatomas tinkamas naštos pasidalijimas su esamais investuotojais.

(66)

Tinkamas naštos pasidalijimas paprastai reikš, kad senieji akcininkai ir, jei reikia, subordinuotieji kreditoriai privalo visiškai padengti nuostolius. Subordinuotieji kreditoriai turėtų prisidėti prie nuostolių padengimo atitinkamų priemonių pagrindinę sumą arba konvertuodami į nuosavą kapitalą, arba ją nurašydami. Todėl valstybės intervencija turėtų vykti tik po to, kai nuostoliai yra visiškai apskaityti ir priskirti esamiems akcininkams ir subordinuotosios skolos turėtojams (33). Bet kuriuo atveju restruktūrizavimo laikotarpiu pinigų srautai iš gavėjo nuosavo kapitalo arba subordinuotosios skolos turėtojams turėtų būti neleidžiami, kiek tai teisiškai įmanoma, nebent tai neproporcingai paveiktų tuos, kurie suteikė naujo kapitalo.

(67)

Tinkamas naštos pasidalijimas taip pat reikš, kad valstybės pagalba, dėl kurios pagerėja gavėjo nuosavo kapitalo padėtis, turėtų būti teikiama tokiomis sąlygomis, pagal kurias valstybei suteikiama pagrįsta gavėjo vertės padidėjimo ateityje dalis, atsižvelgiant į valstybės suteikto nuosavo kapitalo sumą, palyginti su bendrovės nuosavu kapitalu, likusiu po nuostolių apskaitos.

(68)

Institucija gali leisti taikyti visiško 66 punkte nustatytų priemonių įgyvendinimo išimtis, jeigu to nepadarius tos priemonės sukeltų neproporcingus rezultatus. Taip gali atsitikti tokiais atvejais, kai pagalbos suma yra maža, palyginti su nuosavu įnašu, arba kai atitinkama susitariančioji šalis įrodo, kad subordinuotieji kreditoriai ekonomiškai gautų mažiau nei įprastos nemokumo procedūros atveju ir jeigu valstybės pagalba nebūtų teikiama.

(69)

Institucija sistemingai nereikalaus, kad pirmaeilės skolos turėtojai skirtų įnašą gavėjo nuosavo kapitalo padėčiai atstatyti. Tačiau tokį įnašą ji gali laikyti pagrindu sumažinti būtiną konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių mastą pagal 90 punktą.

(70)

Siekiant sumažinti neatsakingo elgesio riziką, paskatas pernelyg rizikuoti ir galimus konkurencijos iškraipymus, pagalba turėtų būti teikiama sunkumų patiriančioms įmonėms tik vienai restruktūrizavimo operacijai atlikti. Tai vadinama principu „pirmą ir paskutinį kartą“. Jeigu pagalbą pagal šias gaires anksčiau gavusiai įmonei vėl prireikia tokios pagalbos, tai reiškia, kad įmonės sunkumai kartojasi arba kad jie nebuvo tinkamai pašalinti ankstesne pagalba. Kartotinės valstybės intervencijos gali sukelti neatsakingo elgesio rizikos problemų ir bendram interesui prieštaraujančių konkurencijos iškraipymų.

(71)

Susitariančioji šalis, pranešdama Institucijai apie planuojamą sanavimo arba restruktūrizavimo pagalbą, privalo nurodyti, ar atitinkama įmonė yra anksčiau gavusi sanavimo pagalbą, restruktūrizavimo pagalbą arba laikiną restruktūrizavimo paramą, įskaitant bet kokią tokią pagalbą, suteiktą iki šių gairių įsigaliojimo dienos, ir pagalbą, apie kurią nepranešta (34). Jeigu įmonė yra gavusi tokią pagalbą anksčiau ir jeigu nuo pagalbos suteikimo, restruktūrizavimo laikotarpio pabaigos arba restruktūrizavimo plano įgyvendinimo sustabdymo (priklausomai nuo to, kas įvyko vėliau) praėjo mažiau nei 10 metų, Institucija neleis vėl teikti pagalbos pagal šias gaires.

(72)

Šios taisyklės išimtys gali būti taikomos šiais atvejais:

(73)

Principas „pirmą ir paskutinį kartą“ bus taikomas neatsižvelgiant į gavėjo nuosavybės pokyčius po pagalbos suteikimo ir į teismines ar administracines procedūras, dėl kurių pagerėtų gavėjo balansas, sumažėtų įsipareigojimai ar būtų nurašytos ankstesnės skolos, jeigu veiklą tęsia ta pati įmonė.

(74)

Jei sanavimo pagalbą, restruktūrizavimo pagalbą arba laikiną restruktūrizavimo paramą gavo verslo grupė, Institucija paprastai neleis vėl teikti sanavimo arba restruktūrizavimo pagalbos nei tai grupei, nei jai priklausantiems subjektams, jeigu nuo pagalbos suteikimo, restruktūrizavimo laikotarpio pabaigos arba restruktūrizavimo plano įgyvendinimo sustabdymo, priklausomai nuo to, kas įvyko vėliau, nėra praėję 10 metų. Jeigu verslo grupei priklausantis subjektas gavo sanavimo pagalbą, restruktūrizavimo pagalbą arba laikiną restruktūrizavimo paramą, visa grupė bei kiti jai priklausantys subjektai, išskyrus ankstesnį pagalbos gavėją, gali gauti sanavimo ar restruktūrizavimo pagalbą (jei laikomasi kitų šių gairių nuostatų). Susitariančiosios šalys privalo įrodyti, kad jokia grupės ar kitų grupės subjektų gauta pagalba nebus perduota ankstesniam pagalbos gavėjui.

(75)

Jei įmonė perima kitos įmonės turtą, visų pirma jei perimtai įmonei buvo taikoma viena iš 73 punkte nurodytų procedūrų arba kolektyvinė nemokumo procedūra, pradėta pagal nacionalinę teisę, ir jei ji yra gavusi sanavimo ar restruktūrizavimo pagalbą arba laikiną restruktūrizavimo paramą, pirkėjui netaikomas principas „pirmą ir paskutinį kartą“ su sąlyga, kad senosios įmonės ir pirkėjo nesieja ekonominis tęstinumas (36).

(76)

Kai teikiama restruktūrizavimo pagalba, būtina imtis konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių, kad neigiamas poveikis prekybos sąlygoms būtų kuo labiau sumažintas ir teigiamas poveikis nusvertų neigiamą poveikį. Institucija tokių priemonių formos ir taikymo srities tinkamumą vertins pagal šį skirsnį (3.6.2).

(77)

Nepažeidžiant 84 punkto, konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonės paprastai bus struktūrinės priemonės. Siekdama pašalinti konkurencijos iškraipymus konkrečiais atvejais, prireikus Institucija gali sutikti, kad būtų taikomos kitos, nei nurodyta 84 punkte, elgsenos priemonės arba rinkos atvėrimo priemonės, vietoj kai kurių arba visų struktūrinių priemonių, kurios paprastai turėtų būti taikomos.

(78)

Remiantis vertinimu, atliekamu pagal konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių (nustatytų 3.6.2.2 skirsnyje) suderinimo kriterijus, restruktūrizavimo pagalbą gaunančioms įmonėms gali reikėti parduoti turtą arba sumažinti pajėgumus ar rinkos dalį. Tokių priemonių visų pirmą reikėtų imtis rinkoje (-ose), kurioje (-iose) įmonė po restruktūrizavimo turės stiprią padėtį, ypač toje (-ose) rinkoje (-ose), kurioje (-iose) yra dideli pertekliniai pajėgumai. Siekiant riboti konkurencijos iškraipymus turtą reikėtų parduoti nedelsiant, atsižvelgiant į parduodamo turto rūšį ir jo perleidimo kliūtis (37), tačiau bet kuriuo atveju per restruktūrizavimo plano įgyvendinimo laikotarpį. Pardavimas, nurašymas ir nuostolingos veiklos nutraukimas, kuris bet kokiu atveju būtų būtinas ilgalaikiam gyvybingumui atkurti, atsižvelgiant į 3.6.2.2 skirsnyje nustatytus principus paprastai nebus laikomas pakankamu konkurencijos iškraipymams pašalinti.

(79)

Kad tokiomis priemonėmis būtų stiprinama konkurencija ir prisidedama prie vidaus rinkos, jomis turėtų būti sudaromos palankios sąlygos naujiems konkurentams įeiti į rinką, esamiems mažiems konkurentams plėstis arba vykdyti tarptautinę veiklą. Reikėtų vengti užsidarymo nacionalinėje rinkoje ir vidaus rinkos fragmentacijos.

(80)

Konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonės neturėtų sukelti rinkos struktūros problemų. Todėl struktūrinės priemonės paprastai turėtų būti gyvybingų savarankiškų verslo subjektų pardavimas remiantis veiklos tęstinumo prielaida; jei tuos subjektus įsigyja tinkamas pirkėjas, ilgainiui jie gali veiksmingai konkuruoti. Jeigu tokio subjekto nėra, gavėjas gali atskirti esamą ir tinkamai finansuojamą veiklą ir ją vėliau parduoti, taip sukurdamas naują gyvybingą subjektą, kuris turėtų gebėti konkuruoti rinkoje. Struktūrinės priemonės, kurios apima tik turto pardavimą ir kuriomis nesukuriamas konkuruoti rinkoje gebantis gyvybingas subjektas, yra mažiau veiksmingos siekiant išsaugoti konkurenciją ir todėl bus patvirtintos tik išskirtiniais atvejais, kai atitinkama susitariančioji šalis įrodys, kad neįmanoma taikyti jokios kitos formos struktūrinių priemonių arba kad kitos struktūrinės priemonės keltų didelę grėsmę įmonės ekonominiam gyvybingumui.

(81)

Gavėjas turėtų sudaryti palankias sąlygas pardavimui, pvz., atskirdamas veiklą ir sutikdamas nevilioti parduoto verslo klientų.

(82)

Jeigu paaiškėja, kad gali būti sunku surasti pirkėją turtui, kurį gavėjas siūlo parduoti, tik sužinojęs apie tokius sunkumus, jis turės nurodyti pardavimo alternatyvas arba priemones, kurių reikėtų imtis atitinkamoje (-ose) rinkoje (-ose), jeigu pirminis pardavimas nebus įvykdytas.

(83)

Elgsenos priemonių tikslas – užtikrinti, kad pagalba būtų naudojama tik ilgalaikio gyvybingumo atkūrimui finansuoti ir kad ja nebūtų piktnaudžiaujama siekiant prailginti didelių ir nuolatinių rinkos struktūros iškraipymų egzistavimą arba apsaugoti gavėją nuo sveikos konkurencijos.

(84)

Siekiant apsaugoti struktūrinių priemonių poveikį, visais atvejais privaloma taikyti šias elgsenos priemones – šios priemonės iš principo turėtų būti taikomos restruktūrizavimo plano laikotarpiu:

(85)

Išskirtinėmis aplinkybėmis gali būti būtina reikalauti, kad gavėjai nesiimtų komercinių veiksmų, kurių tikslas – greitai padidinti savo rinkos dalį, susijusią su produktų arba geografinėmis rinkomis, siūlydami sąlygas (pvz., kainas ir kitas prekybos sąlygas), kurių negalėtų pasiūlyti valstybės pagalbos negaunantys konkurentai. Tokie apribojimai bus taikomi tik tais atvejais, kai jokia kita taisomąja priemone – struktūrine ar elgsenos – negalima tinkamai pašalinti nustatytų konkurencijos iškraipymų ir kai pačia tokia priemone nebus ribojama konkurencija atitinkamoje rinkoje. Taikydama tokį reikalavimą Institucija lygins gavėjo siūlomas sąlygas su didelę rinkos dalį turinčių tikėtinų konkurentų siūlomomis sąlygomis.

(86)

Atlikdama bendrą vertinimą, Institucija svarstys galimus susitariančiosios šalies teikiamus įsipareigojimus dėl pačios susitariančiosios šalies arba gavėjo taikomų priemonių, kuriomis siekiama skatinti atviras, patikimas ir konkurencingas rinkas, pvz., sudarant palankias sąlygas įeiti į rinką ir iš jos pasitraukti. Tai visų pirma apima priemones, kurių tikslas – laikantis EEE teisės atverti tam tikras su gavėjo veikla tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias rinkas kitiems EEE veiklos vykdytojams. Tokiomis iniciatyvomis gali būti pakeičiamos kitos konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonės, kurių gavėjas paprastai turėtų imtis.

(87)

Konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonėmis turėtų būti sprendžiamos neatsakingo elgesio rizikos problemos ir šalinami galimi iškraipymai rinkose, kuriose veikia gavėjas. Tokių priemonių apimtis priklausys nuo keleto veiksnių, visų pirma: pagalbos dydžio ir pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis ji suteikta; gavėjo dydžio (38) ir santykinės svarbos rinkoje ir atitinkamos rinkos charakteristikų; neatsakingo elgesio rizikos problemų, likusių po nuosavo įnašo ir naštos pasidalijimo priemonių taikymo.

(88)

Visų pirma Institucija nagrinės pagalbos dydį (jei tinkama, aproksimavimo būdu) ir pobūdį absoliučiąja verte ir atsižvelgdama į gavėjo turtą ir visos rinkos dydį.

(89)

Gavėjo dydį ir santykinę svarbą rinkoje (-ose) prieš restruktūrizavimą ir po jo Institucija vertins tam, kad nustatytų tikėtiną pagalbos poveikį toms rinkoms, palyginti su tikėtinu rezultatu be pagalbos. Siekiant užtikrinti, kad būtų išsaugota veiksminga konkurencija, priemonės bus rengiamos atsižvelgiant į rinkos charakteristikas (39).

(90)

Nagrinėdama neatsakingo elgesio rizikos problemas, Institucija taip pat vertins nuosavo įnašo ir naštos pasidalijimo lygį. Jeigu nuosavo įnašo ir naštos pasidalijimo lygis yra didesnis, nei reikalaujama pagal 3.5.2 skirsnį, ir taip yra apribojama pagalbos suma ir neatsakingo elgesio rizika, būtina konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių apimtis gali būti mažesnė.

(91)

Kadangi restruktūrizavimo veikla gali sukelti grėsmę vidaus rinkai, palankiai bus vertinamos konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad nacionalinės rinkos išliktų atviros ir palankios konkurencijai.

(92)

Konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonės neturėtų kelti grėsmės gavėjo gyvybingumo atkūrimo perspektyvoms (taip gali atsitikti tada, kai priemonės įgyvendinimo išlaidos yra labai didelės arba, išskirtiniais atitinkamos susitariančiosios šalies tinkamai pagrįstais atvejais, kai dėl priemonės gavėjo veiklos mastas sumažėja taip, kad kyla grėsmė, kad jo gyvybingumas nebus atkurtas) ir neturėtų pakenkti vartotojams ir konkurencijai.

(93)

Pagalba restruktūrizavimo socialinėms išlaidoms padengti, kaip apibūdinta 32–35 punktuose, turi būti aiškiai nurodyta restruktūrizavimo plane, nes į pagalbą socialinėms priemonėms, kurios išskirtinai skirtos atleistiems darbuotojams, nebus atsižvelgiama nustatant konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių apimtį. Gindama bendrus interesus, Institucija pasirūpins, kad įgyvendinant restruktūrizavimo planą, restruktūrizavimo socialinis poveikis susitariančiosiose šalyse, išskyrus tą, kuri teikia pagalbą, būtų kuo mažesnis.

(94)

Jei sunkumų patiriančiai įmonei anksčiau buvo suteikta neteisėta pagalba, dėl kurios Institucija priėmė neigiamą sprendimą, nurodydama susigrąžinti pagalbą, ir jei gauta pagalba nebuvo susigrąžinta pažeidžiant 3 protokolo (40) II dalies 14 straipsnį, vertinant bet kokią tai pačiai įmonei planuojamą teikti pagalbą pagal šias gaires, visų pirma bus atsižvelgiama į anksčiau suteiktos pagalbos ir naujosios pagalbos suminį poveikį ir, antra, į tai, kad anksčiau suteikta pagalba nebuvo grąžinta (41).

(95)

Institucija gali nustatyti sąlygas ir įpareigojimus, kurie, jos manymu, yra būtini užtikrinti, kad teikiant pagalbą konkurencija nebūtų iškraipoma taip, kad prieštarautų bendram interesui, jeigu atitinkama susitariančioji šalis neįsipareigojo priimti tokių nuostatų. Pavyzdžiui, ji gali reikalauti, kad susitariančioji šalis imtųsi tam tikrų priemonių, nustatytų tam tikrus įpareigojimus gavėjui arba neteiktų kitų rūšių pagalbos gavėjui restruktūrizavimo laikotarpiu.

(96)

Susitariančiosios šalys užtikrina, kad išsamioje nacionalinėje ar regioninėje valstybės pagalbos svetainėje būtų skelbiama ši informacija:

Šis reikalavimas gali būti netaikomas, jei skirta individuali pagalba yra mažesnė nei 500 000 EUR. Mokesčių lengvatų schemų atveju informacija apie individualios pagalbos sumas (43) gali būti nurodoma tokiais intervalais (mln. EUR): [0,5–1]; [1–2]; [2–5]; [5–10]; [10–30]; [30 ir daugiau].

Tokia informacija turi būti skelbiama po to, kai priimamas sprendimas teikti pagalbą; ji turi būti saugoma bent 10 metų ir prieinama plačiajai visuomenei be apribojimų (44). Iki 2016 m. liepos 1 d. susitariančiosios šalys neprivalės skelbti pirmiau nurodytos informacijos (45).

(97)

Remdamasi EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies a ir c punktais, valstybės pagalbą, kurios tikslas skatinti tam tikrų EEE palankių sąlygų neturinčių vietovių ekonominę plėtrą, Institucija gali laikyti suderinama su EEE susitarimo veikimu. Todėl vertindama restruktūrizavimo pagalbą remiamose vietovėse, Institucija taip pat atsižvelgs į regioninės plėtros poreikius. Tačiau tai, kad sunkumų patirianti įmonė yra remiamoje vietovėje, nereiškia, kad galima atlaidžiai vertinti restruktūrizavimo pagalbą: vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu ji nepadeda regionui dirbtinai išsaugoti bendrovių. Be to, siekiant skatinti regionų vystymąsi, regionai yra skatinami naudoti savo išteklius taip, kad būtų greitai vystoma gyvybinga ir tvari veikla. Galiausiai, konkurencijos iškraipymai turi būti kuo mažesni net jei pagalba yra teikiama įmonėms remiamose vietovėse. Šiomis aplinkybėmis būtina atsižvelgti į galimą žalingą šalutinį poveikį, kuris galėtų atsirasti atitinkamoje vietovėje ir kitose remiamose vietovėse.

(98)

Taigi 3 skyriuje išvardyti kriterijai taip pat turi būti taikomi remiamoms vietovėms, net kai svarstomi regionų vystymosi poreikiai. Jeigu konkretaus sektoriaus valstybės pagalbos taisyklėse nenustatyta kitaip, remiamose vietovėse 3.6.2 skirsnio nuostatas dėl konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių Institucija vis dėlto taikys taip, kad būtų apribotas neigiamas sisteminis poveikis regionui. Tai darydama, ji visų pirma gali sušvelninti reikalavimus dėl pajėgumų arba rinkos dalies sumažinimo. Tokiais atvejais bus atskiriamos vietovės, atitinkančios regioninės pagalbos teikimo reikalavimus pagal EEE susitarimo 61 straipsnio 3 dalies a punktą, ir vietovės, atitinkančios tokios pagalbos teikimo reikalavimus pagal 61 straipsnio 3 dalies c punktą, siekiant atsižvelgti į didesnes pirmųjų vietovių regionines problemas. Jeigu tai reikalinga dėl konkrečių remiamos vietovės aplinkybių, pvz., jeigu gavėjui labai sunku gauti papildomą finansavimą iš rinkos dėl jo vietos remiamoje vietovėje, Institucija gali sutikti, kad įnašas būtų mažesnis už 50 % restruktūrizavimo išlaidų, kai taikomas 64 punktas.

(99)

Vertindama valstybės pagalbą sunkumų patiriantiems VESP teikėjams, Institucija atsižvelgs į konkretų VESP pobūdį, visų pirma į poreikį užtikrinti nenutrūkstamą paslaugų teikimą pagal EEE susitarimo 59 straipsnio 2 dalį.

(100)

VESP teikėjams gali prireikti valstybės pagalbos, kad jie galėtų toliau teikti VESP tokiomis sąlygomis, kurios yra suderinamos su jų ilgalaikiu gyvybingumu. Todėl taikant 47 punktą, ilgalaikio gyvybingumo atkūrimas gali būti grindžiamas prielaida, kad prieš restruktūrizavimą arba per jį sudaryto pavedimo laikotarpiu bus galima gauti valstybės pagalbą, atitinkančią suderinamumo reikalavimus, nustatytus VESP bendrosiose nuostatose (46), VESP sprendime (47), Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1370/2007 (48), Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1008/2008 (49) ir Aviacijos gairėse (50) arba Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3577/92 (51) ir Jūrų transporto gairėse (52).

(101)

Jeigu Institucija vertins pagalbą sunkumų patiriantiems VESP teikėjams pagal šias gaires, ji atsižvelgs į visą atitinkamo teikėjo gautą valstybės pagalbą, įskaitant visas kompensacijas už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą. Kadangi kompensacija už viešąją paslaugą gali sudaryti didelę dalį įprastų VESP teikėjų pajamų, taip apskaičiuota pagalbos suma gali būti labai didelė, palyginti su gavėjo dydžiu, ir valstybei tenkanti našta restruktūrizuojant gavėją gali būti perdėta. Todėl nustatydama pagal 3.5.2.1 skirsnį reikalaujamą nuosavą įnašą, Institucija neatsižvelgs į tas kompensacijas už viešąją paslaugą, kurios atitinka suderinamumo reikalavimus, nustatytus VESP bendrosiose nuostatose, VESP sprendime arba Reglamente (EB) Nr. 1370/2007, arba Reglamente (EB) Nr. 1008/2008 ir Aviacijos gairėse, arba Tarybos reglamente (EEB) Nr. 3577/92 ir Jūrų transporto gairėse.

(102)

Kadangi VESP teikti yra būtinas turtas, gali būti nepraktiška reikalauti parduoti tokį turtą, kaip konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonę, taikant 3.6.2 skirsnį. Tokiais atvejais Institucija gali reikalauti imtis alternatyvių priemonių ir jomis užtikrinti, kad konkurencija nebūtų iškraipyta prieštaraujant bendram interesui, visų pirma kuo greičiau nustatant sąžiningą atitinkamų VESP konkurenciją.

(103)

Jeigu VESP teikėjas negali įvykdyti šiose gairėse nustatytų sąlygų, atitinkama pagalba negali būti laikoma suderinama. Tačiau tokiais atvejais Institucija gali leisti išmokėti tokią pagalbą, jeigu tai būtina VESP tęstinumui užtikrinti, kol paslaugą pavedama teikti naujam teikėjui. Institucija leis teikti pagalbą tik tada, jeigu atitinkama susitariančioji šalis, remdamasi objektyviais pagrindais, įrodys, kad pagalbos suma ir trukmė tikrai neviršija sumos ir trukmės, būtinos tam, kad būtų galima pavesti paslaugą naujam teikėjui.

(104)

Jeigu susitariančiosios šalys nori pagal šias gaires teikti pagalbą MVĮ arba mažesnėms valstybės įmonėms, tokia pagalba paprastai turėtų būti teikiama pagal schemas. Schemų naudojimas padeda apriboti su neatsakingo elgesio rizika susijusius konkurencijos iškraipymus, nes leidžia susitariančiajai šaliai ex ante aiškiai pareikšti, kokiomis sąlygomis ji gali nuspręsti teikti pagalbą sunkumų patiriančioms įmonėms.

(105)

Schemose turi būti nurodyta didžiausia pagalbos suma, kurią galima suteikti vienai įmonei, kai tokia pagalba sudaro sanavimo pagalbos, restruktūrizavimo pagalbos arba laikinos restruktūrizavimo paramos operacijos dalį, įskaitant atvejus, kai planas yra pakeičiamas. Didžiausia bendra pagalbos suma vienai įmonei negali viršyti 10 mln. EUR, įskaitant pagalbą, gautą iš kitų šaltinių ar pagal kitas schemas.

(106)

Nors tokių schemų suderinamumas bus paprastai vertinamas atsižvelgiant 3, 4 ir 5 skyriuose nustatytas sąlygas, tikslinga nustatyti tam tikrais atžvilgiais supaprastintas sąlygas, kad susitariančiosios šalys galėtų taikyti tas sąlygas papildomai nesikreipdamos į Instituciją ir kad MVĮ ir mažesnėms valstybės įmonėms tenkanti būtinos informacijos pateikimo našta būtų mažesnė. Atsižvelgdama į mažas pagalbos sumas ir gavėjus, Institucija laikosi nuomonės, kad reikšmingų konkurencijos iškraipymų galimybės tokiais atvejais yra mažesnės. Todėl 3, 4 ir 5 skyrių nuostatos tokioms schemoms taikomos mutatis mutandis, išskyrus atvejus, kai nurodyta kitaip 6.2, 6.3, 6.4 ir 6.5 skirsniuose. Šiame skyriuje taip pat pateikiamos nuostatos dėl laikinos restruktūrizavimo paramos ir schemų trukmės bei vertinimo.

(107)

Nors pasitraukus vienai MVĮ (53), veikiausiai nekiltų socialinių sunkumų ir neatsirastų rinkos nepakankamumas, būtinas taikant 44 punktą, MVĮ atveju didesnį susirūpinimą kelia tai, kad tuo atveju, kai MVĮ, pajėgios restruktūrizuotis ir atkurti savo ilgalaikį gyvybingumą, negali to padaryti dėl likvidumo problemų, gali būti prarandama vertė. Todėl teikiant pagalbą pagal schemas, susitariančiajai šaliai pakanka nustatyti, kad pasitraukus gavėjui veikiausiai kiltų socialinių sunkumų arba atsirastų rinkos nepakankamumas, visų pirma, kad:

(108)

Nukrypstant nuo 50 punkto, gavėjams pagal schemas nereikės pateikti rinkos tyrimo.

(109)

55 punkto d papunktyje nustatytas reikalavimas bus laikomas įvykdytu, jeigu sanavimo pagalba teikiama ne ilgesnį kaip šešių mėnesių laikotarpį, per kurį turi būti atlikta gavėjo padėties analizė. Iki to laikotarpio pabaigos

(110)

Nukrypstant nuo 57 punkto, susitariančiosioms šalims nereikės įvertinti, ar atlygis, kaip nustatyta pagal 56 punktą, yra tinkamas lyginamasis standartas.

(111)

Nukrypstant nuo 64 punkto, susitariančiosios šalys gali laikyti nuosavą įnašą pakankamu, jei jis sudaro bent 40 % restruktūrizavimo išlaidų vidutinės įmonės atveju arba 25 % restruktūrizavimo išlaidų mažosios įmonės atveju.

(112)

Susitariančioji šalis, ketinanti teikti sanavimo pagalbą, restruktūrizavimo pagalbą arba laikiną restruktūrizavimo paramą, privalo patikrinti, ar laikomasi 3.6.1 skirsnyje nustatyto principo „pirmą ir paskutinį kartą“. Tuo tikslu susitariančioji šalis privalo nustatyti, ar atitinkama įmonė yra anksčiau gavusi sanavimo pagalbą, restruktūrizavimo pagalbą arba laikiną restruktūrizavimo paramą, įskaitant bet kokią tokią pagalbą, suteiktą iki šių gairių įsigaliojimo dienos, ir pagalbą, apie kurią nepranešta. Jeigu įmonė yra gavusi tokią pagalbą anksčiau ir jeigu nuo sanavimo pagalbos arba laikinos restruktūrizavimo paramos suteikimo, restruktūrizavimo laikotarpio pabaigos arba restruktūrizavimo plano įgyvendinimo sustabdymo (priklausomai nuo to, kas įvyko vėliau) praėjo mažiau nei 10 metų, sanavimo pagalba, restruktūrizavimo pagalba ar laikina restruktūrizavimo parama negali būti teikiama, išskyrus atvejus:

(113)

Konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonės gali turėti neproporcingą poveikį mažosioms įmonėms, visų pirma dėl tokių priemonių įgyvendinimo naštos. Todėl nukrypstant nuo 76 punkto, susitariančiosios šalys neprivalo reikalauti tokių priemonių iš mažųjų įmonių, išskyrus atvejus, kai valstybės pagalbos konkrečiame sektoriuje taisyklėse nustatyta kitaip. Tačiau mažosios įmonės paprastai neturėtų didinti savo pajėgumų restruktūrizavimo laikotarpiu.

(114)

Tam tikrais atvejais įmonė galėtų užbaigti restruktūrizavimą be restruktūrizavimo pagalbos, jeigu turėtų galimybę gauti likvidumo paramą ilgesnį laikotarpį, nei įmanoma pagal sanavimo pagalbos sąlygas. Susitariančiosios šalys gali pradėti taikyti schemas, kuriomis suteikiama galimybė gauti likvidumo paramą ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį (vadinamoji laikina restruktūrizavimo parama) toliau nustatytomis sąlygomis.

(115)

Laikina restruktūrizavimo parama turi atitikti šias sąlygas:

(116)

Atlygis už laikiną restruktūrizavimo paramą turėtų būti ne mažesnis už orientacinę normą, nustatytą Orientacinių normų gairėse silpnoms įmonėms, siūlančioms normalų turto įkeitimo lygį (šiuo metu 1 metų IBOR pridėjus 400 bazinių punktų) (54). Siekiant skatinti atsisakyti paramos, norma turėtų būti padidinta ne mažiau kaip 50 bazinių punktų praėjus 12 mėnesių nuo pirmos išmokos sumokėjimo gavėjui (atėmus paskutinį praėjusį sanavimo pagalbos laikotarpį).

(117)

Laikina restruktūrizavimo parama negali viršyti sumos, būtinos gavėjo verslui išsaugoti 18 mėnesių; nustatant tą sumą, reikėtų atsižvelgti į I priede nurodytos formulės rezultatą; pagalba, viršijanti to skaičiavimo rezultatą, gali būti teikiama tik tuo atveju, jei ji bus deramai pagrįsta pateikiant likvidumo planą, kuriame nurodomi gavėjo likvidumo poreikiai per kitus 18 mėnesių.

(118)

Institucija gali reikalauti, kad susitariančiosios šalys sumažintų tam tikrų schemų taikymo laikotarpį (paprastai iki ketverių metų arba mažiau) ir atliktų tų schemų vertinimą.

(119)

Vertinti reikės tas schemas, kurių iškraipomasis poveikis gali būti labai didelis, t. y. kai yra rizika, kad bus labai iškraipyta konkurencija, jei jų įgyvendinimas nebus laiku peržiūrėtas.

(120)

Atsižvelgiant į tikslus ir siekiant išvengti neproporcingos naštos mažesnius pagalbos projektus vykdančioms susitariančiosioms šalims, ši nuostata taikoma tik toms pagalbos schemoms, kurių pagalbos biudžetai dideli, kurios turi naujoviškų bruožų ar kuriomis numatomi dideli rinkų, technologijų ar reglamentavimo pokyčiai. Vertinimą turi atlikti nuo valstybės pagalbą teikiančios institucijos nepriklausantis ekspertas, remdamasis bendra metodika (55), ir vertinimas turi būti viešinamas. Vertinimas pateikiamas Institucijai laiku, kad ji galėtų įvertinti galimą pagalbos schemos galiojimo pratęsimą, ir bet kuriuo atveju – pasibaigus schemos galiojimui. Tiksli vertinimo aprėptis ir jo atlikimo būdas bus nustatyti sprendime dėl pagalbos priemonės patvirtinimo. Rengiant vėlesnes pagalbos priemones, kurių tikslas panašus, turi būti atsižvelgiama į vertinimo rezultatus.

(121)

Institucija kiek galėdama stengsis per vieną mėnesį priimti sprendimą dėl sanavimo pagalbos, kuri atitinka visas 3 skyriuje nurodytas sąlygas ir visus šiuos reikalavimus:

(122)

Gavėjas turi įgyvendinti visą restruktūrizavimo planą ir įvykdyti visus kitus Institucijos sprendime dėl pagalbos patvirtinimo nurodytus įpareigojimus. Bet kokį plano ar kitų įpareigojimų nevykdymą Institucija laikys netinkamu pagalbos naudojimu, nedarydama poveikio 3 protokolo II dalies 23 straipsniui ir galimybei pateikti ieškinį ELPA Teisme pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalį.

(123)

Jei restruktūrizavimo operacijos trunka keletą metų ir joms skirtos didelės pagalbos sumos, Institucija gali pareikalauti, kad restruktūrizavimo pagalba būtų išmokama dalimis ir kiekviena dalis būtų išmokėta:

(124)

Jeigu restruktūrizavimo pagalba yra patvirtinama, atitinkama susitariančioji šalis restruktūrizavimo laikotarpiu gali paprašyti Institucijos pritarti restruktūrizavimo plano ir pagalbos sumos pakeitimams. Institucija gali sutikti su tokiais pakeitimais, jei jie atitinka šias sąlygas:

(125)

Jei sušvelninamos Institucijos nustatytos sąlygos arba susitariančiosios šalies įsipareigojimai, pagalbos suma turi būti atitinkamai sumažinta arba gali būti nustatomos kitos sąlygos.

(126)

Jei atitinkama susitariančioji šalis pakeičia patvirtintą restruktūrizavimo planą apie tai tinkamai nepranešusi Institucijai arba jei gavėjas nukrypsta nuo patvirtinto restruktūrizavimo plano, Institucija pradės procedūrą pagal 3 protokolo II dalies 4 straipsnio 4 dalį, kaip nurodyta 3 protokolo II dalies 16 straipsnyje (netinkamas pagalbos taikymas), nedarydama poveikio 3 protokolo II dalies 23 straipsniui ir galimybei pateikti ieškinį ELPA Teisme pagal 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 2 dalį.

(127)

Jei pagal šias gaires nagrinėjama restruktūrizavimo pagalba, bet kokios kitos pagalbos teikimas restruktūrizavimo laikotarpiu, net ir pagal jau patvirtintą schemą, gali turėti įtakos Institucijos vertinimui dėl būtinos konkurencijos iškraipymų ribojimo priemonių apimties.

(128)

Todėl pranešimuose apie restruktūrizavimo pagalbą turi būti nurodoma visa kita pagalba, kurią ketinama teikti gavėjui restruktūrizavimo laikotarpiu, nebent jai taikoma de minimis taisyklė arba išimties reglamentai. Institucija, vertindama restruktūrizavimo pagalbą, atsižvelgia į tokią pagalbą.

(129)

Institucijai atskirai turi būti pranešama apie visą restruktūrizavimo laikotarpiu faktiškai teikiamą pagalbą, įskaitant pagal patvirtintą schemą teikiamą pagalbą, jeigu apie ją Institucijai nebuvo pranešta, kai ji priėmė sprendimą dėl restruktūrizavimo pagalbos.

(130)

Institucija užtikrina, kad teikiant pagalbą pagal patvirtintas schemas nebūtų išvengiama šių gairių reikalavimų.

(131)

Pagal 3 protokolą susitariančiosios šalys privalo teikti Institucijai metines ataskaitas. Tos metinės ataskaitos bus skelbiamos Institucijos svetainėje.

(132)

Priimdama sprendimą pagal šias gaires, Institucija gali nustatyti papildomus įpareigojimus teikti su suteikta pagalba susijusias ataskaitas, kad galėtų patikrinti, ar laikomasi pagalbos priemonę patvirtinančio sprendimo. Tam tikrais atvejais Institucija gali reikalauti, kad būtų paskirtas už stebėseną atsakingas patikėtinis, už verslo pardavimą atsakingas patikėtinis arba abu, siekiant užtikrinti atitiktį visoms sąlygoms ir pareigoms, kuriomis remiantis pagalba buvo patvirtinta.

(133)

Pagal EEE susitarimo 62 straipsnio 1 dalį ir 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 1 dalį Institucija siūlo susitariančiosioms šalims, jei reikia, pakeisti galiojančias pagalbos schemas, kad jos atitiktų šias gaires, ne vėliau kaip 2015 m. vasario 1 d. Institucija naujas schemas tvirtins tik tada, jei bus laikomasi šių nuostatų.

(134)

Susitariančiosios šalys raginamos per du mėnesius nuo šių gairių paskelbimo Institucijos svetainėje dienos pranešti apie savo aiškų besąlyginį pritarimą 133 punkte pasiūlytoms tinkamoms priemonėms. Nesulaukusi kurios nors susitariančiosios šalies atsakymo, Institucija manys, kad ta susitariančioji šalis nesutinka su pasiūlytomis priemonėmis.

(135)

Šias gaires Institucija taikys nuo jų priėmimo dienos iki 2020 m. gruodžio 31 d.

(136)

Iki priėmimo dienos Institucijos užregistruoti pranešimai bus nagrinėjami atsižvelgiant į pranešimo metu galiojančius kriterijus.

(137)

Institucija nagrinės be jos leidimo suteiktos ir dėl to 3 protokolo I dalies 1 straipsnio 3 dalį pažeidžiančios sanavimo arba restruktūrizavimo pagalbos suderinamumą su EEE susitarimo veikimu, remdamasi šiomis gairėmis, jeigu dalis pagalbos arba visa pagalba suteikta po šių gairių paskelbimo Institucijos svetainėje.

(138)

Visais kitais atvejais vertinimą ji atliks remdamasi gairėmis, kurios galiojo pagalbos suteikimo metu.

(139)

Nepaisydama 136, 137 ir 138 punktų nuostatų, Institucija, nagrinėdama pagalbą sunkumų patiriantiems VESP teikėjams, 5 skyriaus nuostatas taikys nuo priėmimo dienos, neatsižvelgdama į tai, kada apie tą pagalbą pranešta arba kada ji suteikta.

(140)

Jeigu pagal VESP bendrųjų nuostatų 9 punktą Institucija pagal šias gaires nagrinėja pagalbą, suteiktą iki 2012 m. sausio 31 d. sunkumų patiriančiam VESP teikėjui, ji laikys tokią pagalbą suderinama su EEE susitarimo veikimu, jeigu pagalba atitiks VESP bendrųjų nuostatų nuostatas, išskyrus 9, 14, 19, 20, 24, 39 ir 60 punktus.