1

Savo apeliaciniais skundais Europos Centrinis Bankas (ECB) ir Europos Komisija prašo panaikinti 2022 m. spalio 12 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Corneli / ECB (T‑502/19, EU:T:2022:627; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas iš dalies patenkino Francesca Corneli ieškinį ir panaikino 2019 m. sausio 1 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2019-ITCAR-11 taikyti Banca Carige SpA laikinąjį administravimą (toliau – sprendimas taikyti laikinąjį administravimą) ir 2019 m. kovo 29 d. ECB sprendimą ECB-SSM-2019-ITCAR-13 pratęsti laikinojo administravimo taikymą iki 2019 m. rugsėjo 30 d. (toliau – sprendimas dėl pratęsimo ir kartu su sprendimu taikyti laikinąjį administravimą – ginčijami sprendimai).

2

„Bendras priežiūros mechanizmas“ (BPM) 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013, p. 63), 2 straipsnio 9 punkte apibrėžiamas kaip „finansų priežiūros institucijų sistema, kurią sudaro ECB ir dalyvaujančių valstybių narių nacionalinės kompetentingos institucijos, kaip aprašyta šio reglamento 6 straipsnyje“.

3

Šio reglamento 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal 6 straipsnį ECB, laikantis šio straipsnio 3 dalies, rizikos ribojimo principais pagrįstos priežiūros tikslais turi išimtinę kompetenciją visų dalyvaujančiose valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų atžvilgiu vykdyti šiuos uždavinius:

<…>

<…>

2.   Kredito įstaigų, įsteigtų nedalyvaujančioje valstybėje narėje ir įsteigusių filialą arba teikiančių tarpvalstybines paslaugas dalyvaujančioje valstybėje narėje, atžvilgiu ECB, atsižvelgdamas į 1 dalies taikymo sritį, vykdo tuos uždavinius, kurie pagal atitinkamą Sąjungos teisę priskiriami nacionalinių kompetentingų institucijų kompetencijai.

3.   Vykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius ir siekdamas užtikrinti aukštus priežiūros standartus ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę. Jei atitinkamą Sąjungos teisę sudaro reglamentai ir jei šiuo metu tais reglamentais valstybėms narėms aiškiai suteikiama galimybių pasirinkti, ECB taip pat taiko nacionalinės teisės aktus, kuriais pasinaudojama tomis galimybėmis.

<…>“

4

Šio reglamento 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Išimtinai tik 4 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 5 straipsnio 2 dalyje jam pavestų uždavinių vykdymo tikslais, dalyvaujančiose valstybėse narėse ECB laikomas atitinkamai kompetentinga arba paskirtąja institucija, kaip numatyta atitinkamoje Sąjungos teisėje.

Tuo pačiu išimtiniu tikslu ECB turi visus šiame reglamente nustatytus įgaliojimus ir prievoles. Jis taip pat turi visus įgaliojimus ir prievoles, kuriuos pagal atitinkamą Sąjungos teisę turi kompetentingos ir paskirtosios institucijos, jei šiame reglamente nenumatyta kitaip. Visų pirma ECB turi šio skyriaus 1 ir 2 skirsniuose išvardytus įgaliojimus.

<…>

2.   ECB vykdo šio straipsnio 1 dalyje nurodytus įgaliojimus pagal 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytus aktus. ECB ir nacionalinės kompetentingos institucijos glaudžiai bendradarbiauja vykdydami savo atitinkamus priežiūros ir tyrimo įgaliojimus.“

5

2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), 2 straipsnio 1 dalies 21 punkte „kompetentinga institucija“ šios direktyvos tikslais apibrėžiama kaip apimanti, be kita ko, ECB, „kiek tai susiję su [Reglamentu Nr. 1024/2013] jam pavestais specialiais uždaviniais“.

6

Direktyvos 2014/59 27 straipsnio „Ankstyvosios intervencijos priemonės“ 1 dalyje numatyta:

„Kai [kredito] įstaiga [ar investicinė įmonė] pažeidžia arba kai tikėtina, kad netolimoje ateityje pažeis [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1)], [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338)], [2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349)] II antraštinės dalies reikalavimus arba bet kurį iš [2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 600/2014 dėl finansinių priemonių rinkų, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 84)], 3–7, 14–17 bei 24, 25 ir 26 straipsnių, nes, inter alia, sparčiai blogėja finansinė būklė, įskaitant likvidumo padėtį, didėjantį sverto koeficientą ir neveiksnių paskolų kiekį arba pozicijų koncentraciją, kaip įvertinta remiantis rodiklių sąrašu, ir į kurį taip pat gali būti įtrauktas įstaigos nuosavų lėšų reikalavimas plius 1,5 procentinio punkto valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos <…> turėtų galimybę taikyti bent šias priemones:

<…>“

7

Šios direktyvos 28 straipsnyje „Vyresniosios vadovybės ir valdymo organo pašalinimas“ nustatyta:

„Kai įstaigos finansinė būklė labai pablogėja arba kai esama rimtų įstatymų, kitų teisės aktų ar įstaigos įstatų pažeidimų ar rimtų administracinių pažeidimų, ir kitų priemonių, kurių imtasi pagal 27 straipsnį, nepakanka tai pablogėjusiais padėčiai ištaisyti, valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos galėtų pareikalauti pašalinti visą institucijos vyresniąją vadovybę arba valdymo organą ar atskirus jos ar jo narius. Nauja vyresnioji vadovybė arba valdymo organas skiriamas vadovaujantis nacionaliniais ir Sąjungos teisės aktais ir kompetentinga institucija turi ją arba jį patvirtinti ar jam arba jai pritarti.“

8

Minėtos direktyvos 29 straipsnio „Laikinasis administratorius“ 1 dalyje nustatyta:

„[K]ai kompetentinga institucija mano, kad vyresniosios vadovybės arba valdymo organo pakeitimas, kaip nurodyta 28 straipsnyje, nėra pakankama priemonė padėčiai ištaisyti, valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos institucijos galėtų paskirti vieną ar daugiau laikinųjų įstaigos administratorių. Atsižvelgdamos į tai, kas būtų proporcinga konkrečiomis aplinkybėmis, kompetentingos institucijos gali paskirti laikinąjį administratorių, kuris arba laikinai pakeistų įstaigos valdymo organą, arba laikinai dirbtų kartu su įstaigos valdymo organu; savo sprendimą kompetentinga institucija patikslina paskyrimo metu. Jeigu kompetentinga institucija paskiria laikinąjį administratorių dirbti kartu su įstaigos valdymo organu, ji tokio paskyrimo metu apibrėžia laikinojo administratoriaus vaidmenį, pareigas ir įgaliojimus, taip pat reikalavimus, keliamus įstaigos valdymo organui prieš priimant konkrečius sprendimus ar imantis konkrečių veiksmų pasikonsultuoti su laikinuoju administratoriumi ar gauti jo pritarimą. Reikalaujama, kad kompetentinga institucija viešai praneštų apie laikinojo administratoriaus paskyrimą, išskyrus atvejus, kai laikinasis administratorius neturi įgaliojimų atstovauti įstaigai. Valstybės narės taip pat užtikrina, kad laikinasis administratorius būtų kvalifikuotas, turėtų gebėjimų ir žinių, reikalingų jo funkcijoms vykdyti, ir kad jo nesaistytų joks interesų konfliktas.“

9

Nagrinėjamoje byloje taikytinos redakcijos 1993 m. rugsėjo 1 d.Decreto legislativo n. 385 – Testo unico delle leggi in materia bancaria e creditizia (Įstatyminis dekretas Nr. 385 – Bankininkystės ir kredito teisės aktų sąvadas) (GURI, Nr. 230, 1993 m. rugsėjo 30 d., Paprastasis priedas Nr. 92; toliau – Bankininkystės sąvadas), kuriuo į Italijos teisės sistemą perkeltas Direktyvos 2014/59 28 straipsnis, 69octiesdecies 1 dalyje numatyta:

„Italijos bankas banko arba banko grupės patronuojančiosios bendrovės atžvilgiu gali imtis šių priemonių:

<…>

10

Bankininkystės sąvado 70 straipsniu „Laikinasis administratorius“ į Italijos teisės sistemą perkeltas Direktyvos 2014/59 29 straipsnis, o jo 1 dalyje nustatyta:

„Italijos bankas gali nurodyti paleisti bankų valdymo ir priežiūros funkcijas vykdančius organus, jei padaryta 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų pažeidimų arba nusižengimų, jei tikėtini dideli turto praradimai arba jei juos paleisti motyvuotu prašymu prašo administracijos organai ar neeilinis akcininkų susirinkimas.“

11

Skundžiamo sprendimo 2–19 punktuose Bendrasis Teismas išdėstė ginčo aplinkybes ir faktines aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai jam buvo pareikštas ieškinys. Šių sujungtų bylų tikslais jas galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

12

Banca Carige buvo biržinė kredito įstaiga (buveinė – Italijoje), kuriai nuo 2014 m. taikoma tiesioginė ECB rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra. Nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2019 m. sausio 1 d. ji patyrė daugiau kaip 1,6 milijardo eurų nuostolių. F. Corneli buvo smulkioji Banca Carige akcininkė. Pareikšdama ieškinį Bendrajame Teisme ji turėjo 200000 paprastųjų akcijų, sudarančių 0,000361 % Banca Carige įstatinio kapitalo.

13

Kadangi 2018 m. sausio 1 d.Banca Carige nesilaikė minimalių reikalavimų, susijusių su nuosavo kapitalo santykiu, 2018 m. jis kelis kartus bandė ištaisyti šią padėtį. Tačiau šie bandymai nebuvo sėkmingi. 2018 m. gruodžio 22 d. per neeilinį Banca Carige visuotinį akcininkų susirinkimą pareiškus prieštaravimą dėl kapitalo padidinimo subordinuotąsias obligacijas pakeičiant naujai išleistomis akcijomis, kurį pareiškė 70 % Banca Carige kapitalo turintys akcininkai, septyni Banca Carige valdybos nariai, įskaitant pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir generalinį direktorių, nedelsiant atsistatydino 2018 m. gruodžio 23 d. ir 2019 m. sausio 2 d. Šie atsistatydinimai lėmė valdybos pašalinimą pagal Banca Carige įstatus ir taikytiną Italijos teisės nuostatą. Pagal šiuos įstatus keturi neatsistatydinę valdybos nariai liko eiti pareigas, kad užtikrintų Banca Carige einamųjų reikalų tvarkymą.

14

2019 m. sausio 1 d. ECB priėmė sprendimą taikyti laikinąjį administravimą, kuris lėmė, pirma, Banca Carige valdybos paleidimą ir buvusių narių pakeitimą trimis laikinaisiais administratoriais, antra, Banca Carige priežiūros komiteto paleidimą ir buvusių šio komiteto narių pakeitimą kitais trimis asmenimis ir, trečia, užduoties imtis būtinų priemonių, kad Banca Carige vėl nuosekliai laikytųsi kapitalui keliamų reikalavimų, pavedimą naujiems organams.

15

2019 m. kovo 29 d. ECB priėmė sprendimą dėl pratęsimo.

16

2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimu ECB pratęsė Banca Carige laikinojo administravimo taikymą iki 2019 m. gruodžio 31 d.2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu jis dar kartą pratęsė jo galiojimą iki 2020 m. sausio 31 d., kad būtų galima užbaigti Banca Carige nuosavų lėšų didinimo operaciją.

17

2019 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo F. Corneli ieškinį dėl sprendimo taikyti laikinąjį administravimą ir „visų paskesnių ir vėlesnių aktų“, įskaitant, be kita ko, sprendimą dėl pratęsimo ir paskesnius sprendimus dėl laikinojo administravimo taikymo Banca Carige naujo pratęsimo, panaikinimo.

18

Atskiru dokumentu – jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2019 m. spalio 2 d. – ECB pateikė šio ieškinio nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą; 2020 m. balandžio 29 d. Bendrojo Teismo nutartimi jis buvo prijungtas prie bylos nagrinėjimo iš esmės.

19

2020 m. birželio 24 d. sprendimu Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti ECB reikalavimų.

20

Kiek tai susiję su ieškinio priimtinumu, Bendrasis Teismas pirmiausia skundžiamo sprendimo 22–28 punktuose nagrinėjo, ar prašymas panaikinti įvairius šio sprendimo 17 punkte minėtus ECB sprendimus visiškai atitiko Bendrojo Teismo procedūros reglamento 76 ir 86 straipsniuose nustatytus formos reikalavimus ir ar aktai, kuriuos buvo prašoma panaikinti, egzistavo ir buvo F. Corneli nenaudai priimti aktai. Atlikęs šį nagrinėjimą, skundžiamo sprendimo 29 punkte jis nusprendė, kad F. Corneli ieškinys priimtinas tiek, kiek jis pareikštas dėl ginčijamų sprendimų, bet nepriimtinas, kiek jis pareikštas dėl „visų paskesnių ir vėlesnių aktų“, įskaitant ECB sprendimus, priimtus po šio ieškinio pareiškimo ir susijusius su laikinojo administravimo taikymo Banca Carige nauju pratęsimu.

21

Toliau, spręsdamas dėl ECB, palaikomo Komisijos, nurodyto nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad F. Corneli neturėjo teisės pareikšti ieškinio, skundžiamo sprendimo 33–54 punktuose Bendrasis Teismas, pirma, nagrinėjo klausimą, ar ginčijami sprendimai buvo tiesiogiai susiję su F. Corneli.

22

Kaip matyti iš to sprendimo 34 ir 35 punktų, Bendrasis Teismas nusprendė, kad Banca Carige ir jo akcininkų, tarp kurių buvo ir F. Corneli, teisiniai santykiai, nepriimant jokio tarpinio akto, buvo pakeisti ginčijamais sprendimais, kurie patys pakeitė F. Corneli, kaip akcininkės, turimas teises dalyvauti Banca Carige valdyme pagal taikytinas taisykles. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas nusprendė, kad šiais sprendimais buvo pažeistos F. Corneli, kaip akcininkės, teisės rinkti Banca Carige valdymo ir priežiūros organus, sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą ir sudaryti darbotvarkę, taip pat pakeistos sąlygos, kuriomis akcininkai, kaip antai F. Corneli, gali prisiimti valdymo ir priežiūros organų atsakomybę.

23

Atmetęs priešingus ECB ir Komisijos argumentus, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 54 punkte nusprendė, kad ginčijami sprendimai tiesiogiai susiję su F. Corneli.

24

Antra, skundžiamo sprendimo 55–76 punktuose Bendrasis Teismas nagrinėjo klausimą, ar F. Corneli yra konkrečiai susijusi su ginčijamais sprendimais. Iš to sprendimo 58–64 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog F. Corneli atitiko 1963 m. liepos 15 d. Sprendime Plaumann / Komisija (25/62, EU:C:1963:17) nustatytus kriterijus, nes, viena vertus, ją, kaip Banca Carige akcininkę, buvo galima nustatyti tuo metu, kai buvo priimti ginčijami sprendimai, kadangi atitinkamų sprendimų priėmimo dieną akcininkų, kuriems šie sprendimai turės įtakos, sąrašas buvo nustatytas a fortiori, kiek tai susiję su sprendimu taikyti laikinąjį administravimą, kuris buvo priimtas tą dieną, kai kredito įstaigos buvo uždarytos, todėl tą dieną akcijomis nebuvo prekiaujama. Kita vertus, Bendrasis Teismas konstatavo, kad Banca Carige akcininkams, įskaitant F. Corneli, ginčijamų sprendimų priėmimas darė asmeninį poveikį dėl jiems patiems būdingų savybių, t. y. to, kad jie turi Banca Carige kapitalo akcijų ir kad dėl šių sprendimų jie negalėjo įgyvendinti tam tikrų su šiomis akcijomis susijusių teisių.

25

Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 63 punkte konstatavo, be kita ko, kad F. Corneli buvo viena iš akcininkų, balsavusių prieš 2018 m. gruodžio 22 d. visuotiniam akcininkų susirinkimui pateiktą pasiūlymą; toks balsavimas, nors jis reiškė prašymą atidėti, lėmė valdybos narių atsistatydinimą, paskui jos paleidimą, o Banca Carige atsidūrė situacijoje, kuri jo aplinkybėmis, kaip nurodyta sprendime taikyti laikinąjį administravimą, lėmė ECB įsikišimą sustabdant visuotinio akcininkų susirinkimo funkcijas ir atimant iš akcininkų galimybę balsuojant daryti įtaką Banca Carige strategijai.

26

Atmetęs ECB ir Komisijos prieštaravimus, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 76 punkte nusprendė, kad ginčijami sprendimai yra konkrečiai susiję su F. Corneli, todėl ji atitinka su teise pareikšti ieškinį susijusius reikalavimus.

27

Trečia, skundžiamo sprendimo 77–82 punktuose Bendrasis Teismas atmetė ECB nurodytą nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą F. Corneli suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu. Šiuo klausimu to sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas priminė, kad siekdama pagrįsti savo ieškinį F. Corneli pabrėžė ginčijamų sprendimų poveikį jos, kaip Banca Carige akcininkės, asmeniškai turimoms teisėms, pavyzdžiui, teisei sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kad pasiūlytų pareikšti ieškinį, arba teisei įtraukti tokį klausimą į tokio susirinkimo darbotvarkę. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 82 punkte padarė išvadą, kad jei ginčijami sprendimai būtų panaikinti, poveikis akcininkų padėčiai nebūtų toks pats kaip poveikis, kurį šių sprendimų panaikinimas turėtų Banca Carige situacijai, todėl pareikšdama ieškinį dėl šių sprendimų daromo poveikio jos pačios teisėms F. Corneli galėjo įrodyti suinteresuotumą prašyti panaikinti tuos sprendimus, kuris nesutampa su Banca Carige suinteresuotumu.

28

Taigi Bendrasis Teismas pripažino ieškinį priimtinu ir išnagrinėjo jį iš esmės. Grįsdama savo ieškinį pirmojoje instancijoje F. Corneli nurodė septynis pagrindus, grindžiamus, pirma, proporcingumo taisyklių pažeidimu, antra, pareigos motyvuoti ir teisės būti išklausytam pažeidimu, trečia, tuo, kad laikinaisiais administratoriais paskirti asmenys, kurie anksčiau ėjo svarbias pareigas Banca Carige valdyboje ir administracijoje, ketvirta, teisės klaida, padaryta nustatant teisinį pagrindą, kuriuo remiantis priimti ginčijami sprendimai, penkta, tuo, kad ECB bandė išspręsti valdymo problemas paskirdamas asmenis, kurie tas problemas sukūrė, šešta, taisyklių, susijusių su akcininko teisėmis, ir pagrindinių principų, susijusių su nuosavybės ir indėlių apsauga, privačios ekonominės iniciatyvos laisve ir piliečio asmeniniu apsisprendimu, pažeidimu ir, septinta, laikinosios administracijos netinkamumu nustatytai problemai išspręsti.

29

Bendrasis Teismas nusprendė pirmiausia išnagrinėti pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio ketvirtąjį pagrindą, grindžiamą teisės klaida nustatant teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo priimti ginčijami sprendimai. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 86 punkto, pateikdama šį pagrindą F. Corneli teigė, kad ECB padarė teisės klaidą, kai ginčijamus sprendimus grindė Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalimi, nors ši nuostata nesusijusi su situacija, nurodyta siekiant pateisinti Banca Carige laikiną administravimą, t. y. su jo situacijos „dideliu pablogėjimu“.

30

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 95 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkto ir 70 straipsnio nuostatų lyginamąja analize, padarė išvadą, kad antrojoje iš jų nenumatytas bankų valdymo ar priežiūros organų paleidimas ir laikinojo administravimo taikymas tuo atveju, kai labai pablogėja tam tikro banko ar bankų grupės situacija.

31

Taigi to sprendimo 100 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad ECB pažeidė Bankininkystės sąvado 70 straipsnį, nes paleisdamas banko valdymo ar priežiūros organus, taikydamas laikinąjį administravimą ir pratęsdamas jį sprendime dėl pratęsimo nurodytu laikotarpiu jis rėmėsi dideliu Banca Carige situacijos pablogėjimu, nors ši sąlyga nenumatyta šioje nuostatoje.

32

Dėl skundžiamo sprendimo 102–108 punktuose išdėstytų motyvų Bendrasis Teismas atmetė ECB ir Komisijos argumentą, kad, atsižvelgiant į tai, jog laikinasis administravimas numatytas Direktyvos 2014/59 29 straipsnyje, Bankininkystės sąvado 70 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į šią nuostatą, kurią jis turėjo perkelti į Italijos teisę. Šiuo klausimu, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 106 ir 107 punktų, Bendrasis Teismas priminė, kad pareiga nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, negali būti pagrindas aiškinti tą nacionalinę teisė nesilaikant direktyvą perkeliančių nacionalinės teisės nuostatų. Tačiau, Bendrojo Teismo teigimu, būtent taip būtų, jei šis aiškinimo metodas būtų taikomas jo nagrinėjamoje byloje.

33

Be to, skundžiamo sprendimo 111–113 punktuose Bendrasis Teismas atmetė per posėdį ECB ir Komisijos pateiktą argumentą, kad kai ECB veikia kaip kompetentinga institucija pagal bankų teisės aktus, jis privalo taikyti ne tik nacionalinę teisę, bet ir visas Sąjungos teisės normas, įskaitant įtvirtintą Direktyvoje 2014/59, kurioje numatytas laikinojo administravimo taikymas, jei labai pablogėja atitinkamos įstaigos būklė.

34

Šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 112 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad iš Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog kai ECB pavestiems uždaviniams vykdyti svarbią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, turi būti taikoma nacionalinė teisė, kuria šios direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę. Bendrojo Teismo teigimu, ši nuostata negali būti suprantama kaip apimanti du atskirus pareigų šaltinius, t. y. visą Sąjungos teisę, įskaitant direktyvas, prie jų pridedant nacionalinę teisę, kuria jos perkeliamos į ją. Bendrasis Teismas nusprendė, kad toks aiškinimas reikštų, jog nacionalinių nuostatų taikymo sritis skirtųsi nuo direktyvų, kurias jos turi perkelti į vidaus teisę, taikymo srities ir kad tokiu atveju dviejų rūšių normos būtų privalomos ECB kaip skirtingi norminiai šaltiniai, o tai prieštarautų SESV 288 straipsniui. Be to, Bendrasis Teismas priminė Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią direktyva pati savaime negali sukurti pareigų privačiam asmeniui, todėl ja negalima prieš jį remtis.

35

Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 113 punkte nusprendė, kad ECB taikant Bankininkystės sąvado 70 straipsnį padarytos klaidos negali ištaisyti laisvas tekstų aiškinimas, kuris leistų atkurti Direktyvoje 2014/59 ir nacionalinėje teisėje skirtingai suformuluotų nuostatų taikymo sąlygas. Todėl Bendrasis Teismas pripažino pagrįstu ieškinio pagrindą, grindžiamą teisės klaida nustatant teisinį pagrindą, kuriuo remiantis buvo priimti ginčijami sprendimai, ir panaikino šiuos sprendimus, nenagrinėdamas kitų F. Corneli nurodytų pagrindų.

36

Apeliaciniame skunde byloje C‑777/22 P ECB Teisingumo Teismo prašo:

37

Apeliaciniame skunde byloje C‑789/22 P Komisija Teisingumo Teismo prašo:

38

Atsiliepime į apeliacinius skundus F. Corneli Teisingumo Teismo prašo:

39

Atsiliepime į apeliacinį skundą byloje C‑777/22 P Komisija nurodo palaikanti visus ECB reikalavimus ir prašo juos patenkinti.

40

2023 m. vasario 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑777/22 P ir C‑789/22 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas sprendimas.

41

2023 m. balandžio 17 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu Italijos Respublikai jos pačios prašymu buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų bylose C‑777/22 P ir C‑789/22 P.

42

Įstojimo į bylas paaiškinime Italijos Respublika prašo Teisingumo Teismo patenkinti ECB ir Komisijos apeliacinius skundus ir pripažinti F. Corneli pareikštą ieškinį dėl panaikinimo nepriimtinu arba, subsidiariai, jį atmesti iš esmės.

43

Remdamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 16 straipsnio trečia pastraipa, ECB ir Italijos Respublika atitinkamai 2023 m. lapkričio 3 ir 6 d. paprašė perduoti šias sujungtas bylas didžiajai kolegijai; Teisingumo Teismas į tai atsižvelgė 2024 m. gegužės 7 d.

44

Grįsdamas apeliacinį skundą byloje C‑777/22 P, ECB nurodo du pagrindus, grindžiamus, pirma, tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, kiek tai susiję su tariamomis F. Corneli, kaip Banca Carige akcininkės, teisėmis, ir, antra, teisės klaida aiškinant Bankininkystės sąvado 70 straipsnį.

45

Grįsdama apeliacinį skundą byloje C‑789/22 P Komisija savo ruožtu nurodo penkis pagrindus, grindžiamus: pirmasis – SESV 263 straipsnio pažeidimu, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijami sprendimai yra tiesiogiai ir konkrečiai susiję su F. Corneli, antrasis – Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio ir draudimo savo iniciatyva iškelti pagrindą dėl panaikinimo, susijusį su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės, pažeidimu, trečiasis – Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalies ir Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies pažeidimu, ketvirtasis – SESV 288 straipsnio trečios pastraipos pažeidimu, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies nebuvo negalima aiškinti taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2014/59 29 straipsnį, ir penktasis – tiek SESV 288 straipsnio antros ir trečios pastraipos, tiek Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalies pažeidimu, nes Bendrasis Teismas nusprendė, kad ECB negalėjo remtis direktyvų nuostatomis, kurios veikia tiesiogiai, ir turėjo taikyti nacionalinės teisės aktus, prieštaraujančius direktyvoms.

46

Įstojimo į bylą paaiškinime Italijos Respublika nurodo palaikanti visus ECB ir Komisijos nurodytus pagrindus, išskyrus pastarosios apeliacinio skundo penktąjį pagrindą, dėl kurio ji nepareiškė nuomonės.

47

Apeliacinio skundo pirmaisiais pagrindais ECB ir Komisija, palaikomi Italijos Respublikos, ginčija skundžiamo sprendimo motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė, kad F. Corneli turėjo teisę pareikšti ieškinį, nes ginčijami sprendimai su ja susiję tiesiogiai ir konkrečiai, ir kad ji taip pat turėjo reikalaujamą suinteresuotumą pareikšti ieškinį, todėl jos ieškinys yra priimtinas. ECB atveju šiuos pagrindus sudaro keturios dalys, o Komisijos – trys.

48

ECB pirmojo pagrindo pirmos dvi dalys ir Komisijos pirmojo pagrindo pirma dalis susijusios su skundžiamo sprendimo 34 ir 35 punktais, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijami sprendimai buvo tiesiogiai susiję su F. Corneli, nes jų poveikis bendrovei ir jos organams prilygsta poveikiui kiekvieno šios bendrovės akcininko, įskaitant tuos, kurie, kaip ir F. Corneli, turi minimalią kapitalo dalį, padėčiai. Šiuo klausimu ECB pirmojo pagrindo pirmoje dalyje priekaištauja Bendrajam Teismui iškraipius faktines aplinkybes. Be to, ECB pirmojo pagrindo antroje dalyje ir Komisija pirmojo pagrindo pirmoje dalyje teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

49

Šios institucijos pabrėžia, kad skundžiamo sprendimo 34 punkte išvardytos teisės individualiai nepriklauso kiekvienam akcininkui ir mano, kad Bendrasis Teismas rėmėsi klaidingu taikytinų Italijos teisės nuostatų ir Banca Carige įstatų aiškinimu. Iš šių nuostatų ir įstatų matyti, kad, pirma, teisę pateikti sąrašus renkant valdybos ir stebėtojų tarybos narius turi tik akcininkai, turintys ne mažiau kaip 1 % paprastųjų akcijų, antra, teisė rinkti šių organų narius priklauso visuotiniam akcininkų susirinkimui, trečia, teise sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą ir nustatyti jo darbotvarkę gali pasinaudoti tik akcininkų grupė, kuriai priklauso 5 % bendrovės įstatinio kapitalo, ir ketvirta, ieškinį dėl bendrovės vadovų atsakomybės gali pareikšti tik visuotinis akcininkų susirinkimas arba akcininkų grupė, kuriai priklauso 2,5 % įstatinio kapitalo.

50

Be to, ECB teigia, kad šis ginčas yra analogiškas bylai, kurioje priimtas 2020 m. liepos 7 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Albert ir kiti prieš Vengriją (CE:ECHR:2020:0707JUD000529414), kuriame, ECB teigimu, tas teismas nusprendė, kad toje byloje nagrinėjamų aktų poveikis buvo tiesiogiai susijęs ne su ieškovais minėtoje byloje, dviejų bankų akcininkais, o su pačiais bankais, nes jų akcininkai patyrė tik netiesioginį ir papildomą poveikį.

51

Atitinkamai pirmųjų pagrindų trečioje ir antroje dalyse ECB ir Komisija, palaikomos Italijos Respublikos, kritikuoja skundžiamo sprendimo 58, 61–63, 74 ir 75 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas nagrinėjo klausimą, ar ginčijami sprendimai buvo konkrečiai susiję su F. Corneli.

52

Šiuo klausimu jie priekaištauja Bendrajam Teismui, kad šis nepaisė skundžiamo sprendimo 56 punkte nurodytos jurisprudencijos. Vien galimybė nustatyti Banca Carige akcininkus 2019 m. sausio 1 d., nors rinkos buvo uždarytos, nereiškia, kad tą pačią dieną priimtas sprendimas taikyti laikinąjį administravimą buvo konkrečiai susijęs su šiais akcininkais. Tas pats pasakytina apie sprendimą dėl pratęsimo, kuris nebuvo priimtas švenčių dieną, kaip pripažino pats Bendrasis Teismas. Laikinasis administravimas buvo taikomas Banca Carige, kuriam skirti ginčijami sprendimai, taip pat jo vadovams, o ne akcininkams. Be to, Bendrasis Teismas nepaaiškino, kodėl dėl F. Corneli balsavimo prieš visuotiniam akcininkų susirinkimui pateiktą pasiūlymą dėl pertvarkymo šis asmuo buvo individualizuotas taip pat, kaip ir ginčijamų sprendimų adresatai.

53

Be to, skundžiamo sprendimo 74 ir 75 punktuose išdėstyti motyvai neleidžia manyti, kad F. Corneli priklausė „uždarai grupei“, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 71 punkte nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją. Skundžiamo sprendimo 74 punkte Bendrojo Teismo nurodytas 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci (C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873) neturi reikšmės, nes ginčijami sprendimai nėra reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktai.

54

Apskritai Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl „uždarų grupių“ buvo suformuota konkrečiomis bylų aplinkybėmis, kai visuotinai taikomi Sąjungos aktai iš tikrųjų buvo susiję tik su nedideliu ūkio subjektų skaičiumi, todėl juos buvo galima iš karto identifikuoti. Tačiau maždaug 35000Banca Carige akcininkų pagrįstai negali būti laikomi sudarančiais tokią ribotą ūkio subjektų grupę. Be to, ši jurisprudencija netaikoma, kai asmenis, su kuriais susijęs aktas, galima nustatyti remiantis objektyvia teisine ar faktine situacija, apibrėžta pačiame atitinkamame akte. Taip yra F. Corneli ir bet kurio kito Banca Carige akcininko atveju.

55

Atitinkamai apeliacinio skundo pirmųjų pagrindų ketvirtoje ir trečioje dalyse ECB ir Komisija, palaikomos Italijos Respublikos, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad F. Corneli turėjo reikiamą suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo. Teisingumo Teismas tik išimtiniais atvejais pripažino tokį interesą bendrovės, kuriai skirtas Sąjungos institucijos aktas, akcininkams, t. y. kai dėl tokio akto taip pat buvo pakeisti atitinkamos bendrovės įstatai arba sukeliamas reikšmingas tiesioginis nusavinamojo pobūdžio poveikis akcininkų nenaudai. Laikinos banko valdymo struktūros sukūrimas nėra toks išimtinis atvejis.

56

Be to, Bendrasis Teismas neįrodė, kad ginčijami sprendimai galėjo pakenkti F. Corneli interesams. Pirma, skundžiamo sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas klaidingai kiekvienam akcininkui suteikė teises, priklausančias kvalifikuotajai akcininkų mažumai. Antra, to sprendimo 82 punkte jis tvirtino, kad yra skirtumų tarp poveikio, kurį atitinkamai Banca Carige ir jo akcininkams sukelia galimas ginčijamų sprendimų panaikinimas, tačiau šių skirtumų nenurodė. Komisija priduria, kad Bendrasis Teismas, prireikus ex officio, neišnagrinėjo, ar galimas F. Corneli suinteresuotumas pareikšti ieškinį išliko pasibaigus Banca Carige laikinojo administravimo laikotarpiui.

57

F. Corneli ginčija ECB apeliacinio skundo pirmojo pagrindo priimtinumą, motyvuodama tuo, kad jis nepatikslino, ar rėmėsi teisės klaida, ar faktinių aplinkybių iškraipymu. Bet kuriuo atveju F. Corneli mano, kad tiek ECB apeliacinio skundo pirmasis pagrindas, tiek Komisijos apeliacinio skundo pirmasis pagrindas turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

58

Dėl ECB apeliacinio skundo pirmojo pagrindo priimtinumo reikia pažymėti, kad, remiantis SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktu bei 169 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, jog apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, antraip apeliacinis skundas ar atitinkamas jo pagrindas yra nepriimtini (2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo Taryba / Hamas, C‑833/19 P, EU:C:2021:950, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

59

Nagrinėjamu atveju ECB apeliacinio skundo pirmasis pagrindas atitinka šiuos reikalavimus, todėl jis yra priimtinas, ir to, priešingai, nei iš esmės teigia F. Corneli, nepaneigia aplinkybė, kad ECB priekaištauja Bendrajam Teismui tuo pačiu metu padarius teisės klaidą ir iškraipius faktines aplinkybes.

60

Dėl ECB ir Komisijos apeliacinių skundų pirmųjų pagrindų nagrinėjimo iš esmės reikia priminti, kad fizinio ar juridinio asmens pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą pareikšto ieškinio dėl jam neskirto akto priimtinumas siejamas su sąlyga, kad pripažįstama to asmens teisė pareikšti ieškinį dviem atvejais. Pirma, toks ieškinys gali būti pareikštas, jei šis teisės aktas su juo yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs. Antra, toks asmuo gali pareikšti ieškinį dėl reglamentuojamojo pobūdžio teisės akto, dėl kurio nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių, jei šis aktas yra tiesiogiai su juo susijęs (2015 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Mory ir kt. / Komisija, C‑33/14 P, EU:C:2015:609, 59 punktas).

61

Kadangi šios bylos nėra susijusios su antruoju atveju, reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad ginčijami sprendimai buvo tiesiogiai ir konkrečiai susiję su F. Corneli.

62

Pirma, dėl klausimo, ar šie sprendimai tiesiogiai susiję su F. Corneli, iš suformuotos jurisprudencijos, kurią Bendrasis Teismas taip pat priminė skundžiamo sprendimo 33 punkte, matyti, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatytą sąlygą, kad fizinis arba juridinis asmuo turi būti tiesiogiai susijęs su sprendimu, dėl kurio pareikštas ieškinys, reikalaujama atitikti du kumuliacinius kriterijus, t. y. kad ginčijama priemonė, viena vertus, darytų tiesioginę įtaką asmens teisinei padėčiai ir, kita vertus, nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes ji yra visiškai automatinė ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių normų (2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, EU:C:2019:923, 103 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

63

Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 34 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijamais sprendimais buvo pažeistos Banca Carige akcininkų, įskaitant F. Corneli, teisės. Viena vertus, Bendrojo Teismo teigimu, šie sprendimai daro poveikį šių akcininkų teisei rinkti šio banko valdymo ir priežiūros organus, taip pat jų teisei sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą ir nustatyti jo darbotvarkę. Kita vertus, jie turėjo įtakos sąlygoms, kuriomis Banca Carige akcininkai galėjo patraukti jo valdymo ir priežiūros organus atsakomybėn, nes civiliniai ieškiniai ECB paskirtiems laikiniesiems administratoriams gali būti pareiškiami tik sukčiavimo ar sunkaus pažeidimo atvejais ir tik gavus ECB leidimą, o pareikšti ieškinius dėl Banca Carige paleistų organų narių ir generalinio direktoriaus atsakomybės suteikta laikiniesiems administratoriams, tačiau teisės pareikšti tokį ieškinį neturi akcininkų susirinkimas arba akcininkai, kurie kartu valdo tam tikrą kapitalo dalį.

64

Remdamasis šiomis išvadomis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 35 punkte nusprendė, kad Banca Carige ir jo akcininkų, įskaitant F. Corneli, teisiniai santykiai buvo pakeisti ginčijamais sprendimais, kurie dėl to buvo tiesiogiai susiję su F. Corneli, nepriimant jokio tarpinio akto.

65

Grįsdami savo teiginius, susijusius su skundžiamo sprendimo 34 ir 35 punktuose padaryta teisės klaida, ECB ir Komisija priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis neatsižvelgė į tai, jog teise pateikti kandidatų, skirtų Banca Carige valdybos ir stebėtojų tarybos nariams rinkti, sąrašą, teise sušaukti šio banko visuotinį akcininkų susirinkimą ir teise pareikšti ieškinį dėl šio banko valdymo ir priežiūros organų narių atsakomybės galėjo pasinaudoti tik akcininkai, atskirai ar kolektyviai turintys didesnę Banca Carige kapitalo dalį nei F. Corneli.

66

Vis dėlto pradėjus taikyti Banca Carige laikinąjį administravimą ir tol, kol ši situacija tęsėsi, iš F. Corneli buvo atimta bent jau galimybė pasinaudoti teise, kurią ji, kaip šio banko akcininkė, turėjo kartu su kitais šio banko akcininkais, kad kolektyviai pasinaudotų viena ar kita pirmesniame punkte nurodyta teise. Tai turi tiesioginį poveikį F. Corneli teisinei padėčiai, kuris tiesiogiai išplaukia iš ginčijamų sprendimų, kurie šiuo klausimu nepalieka jokios diskrecijos jų adresatui, todėl, kaip teisingai nusprendė Bendrasis Teismas, šio sprendimo 62 punkte nurodytoje jurisprudencijoje nustatytos sąlygos buvo įvykdytos.

67

Be to, dėl ECB apeliacinio skundo pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad Bendrasis Teismas iškraipė taikytinas Italijos teisės nuostatas arba Banca Carige įstatus, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, neatliekant naujo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija / CK Telecoms UK Investments, C‑376/20 P, EU:C:2023:561, 142 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia ECB, iš skundžiamo sprendimo nematyti, kad Bendrasis Teismas būtų nusprendęs, jog pagal taikytinas Italijos teisės nuostatas arba banko įstatus F. Corneli būtų galėjusi viena pasinaudoti viena iš skundžiamo sprendimo 34 punkte išvardytų teisių. Atvirkščiai, atsakydamas į ECB ir Komisijos jam pateiktą argumentą, grindžiamą tuo, kad teisės, kurias tariamai paveikė ginčijami sprendimai, priklausė ne atskirai kiekvienam atitinkamos bendrovės akcininkui, o jos visuotiniam akcininkų susirinkimui, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 44 ir 45 punktuose pažymėjo, kad šiuo argumentu neatsižvelgiama bent jau į balsavimo teisę, leidžiančią kiekvienam akcininkui individualiai dalyvauti renkant Banca Carige valdymo ir priežiūros organų narius; ši teisė turėjo būti teisminės gynybos dalykas ir ja nebebuvo galima pasinaudoti dėl Banca Carige laikinojo administravimo taikymo.

69

Iš pirmesniame punkte apibendrintų skundžiamo sprendimo motyvų matyti, kad Bendrasis Teismas atsižvelgė į tai, jog tam tikrus skundžiamo sprendimo 34 punkte nurodytus sprendimus, remiantis taikytinomis Italijos teisės nuostatomis arba banko įstatais, galėjo priimti tik kolektyviai Banca Carige visuotinis susirinkimas arba jo akcininkai, kuriems priklauso tam tikra jo įstatinio kapitalo dalis. Vis dėlto Bendrasis Teismas iš esmės teisingai nusprendė, kad ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog ginčijami sprendimai nėra tiesiogiai susiję su konkrečiu akcininku, kaip antai F. Corneli.

70

Galiausiai atsižvelgimas į 2020 m. liepos 7 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą Albert ir kiti prieš Vengriją (CE:ECHR:2020:0707JUD000529414), kuriuo remiasi ECB, negali paneigti išvados, kad ginčijami sprendimai tiesiogiai susiję su F. Corneli.

71

Iš tiesų tam, kad nuspręstų, jog byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, ieškovai, kurie buvo dviejų Vengrijos taupomųjų bankų akcininkai, negalėjo reikšti teisių į „aukos“ statusą, kaip tai suprantama pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 34 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje rėmėsi priemonių, darančių poveikį bendrovės interesams, ir priemonių, kuriomis pažeidžiamos su šios bendrovės akcininko statusu susijusios teisės, atskyrimu.

72

Nusprendęs, kad toje byloje nagrinėjami teisės aktai priklauso pirmajai priemonių kategorijai, šis teismas taikė bendrąjį principą, išplaukiantį iš jo jurisprudencijos ir primintą to sprendimo 124 punkte, pagal kurį bendrovės akcininkai negali remtis „aukos“ statusu, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, dėl veiksmų ar priemonių, susijusių su jų bendrove. Šiuo klausimu to paties sprendimo 151 punkte jis, be kita ko, iš esmės pažymėjo, kad šie teisės aktai nesutrukdė, nors ir laikinai, dviejų atitinkamų bankų akcininkams naudotis teisėmis, kurias jie turėjo dėl savo statuso.

73

Šie argumentai, susiję su kriterijais, leidžiančiais remtis „aukos“ statusu, kaip tai suprantama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 34 straipsnį, neturi reikšmės vertinant, ar nagrinėjamu atveju ginčijami sprendimai yra tiesiogiai susiję su F. Corneli.

74

Antra, kiek tai susiję su klausimu, ar ginčijami sprendimai buvo konkrečiai susiję su F. Corneli, kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 56 punkte, pagal suformuotą jurisprudenciją kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, gali teigti, kad jie yra konkrečiai susiję, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, tik jeigu aktas, kurį prašoma panaikinti, juos paveikia dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl faktinių aplinkybių, kurios juos išskiria iš kitų asmenų, todėl sukonkretina taip pat, kaip ir sprendimo adresatą (žr. 1963 m. liepos 15 d. Sprendimo Plaumann / Komisija, 25/62, EU:C:1963:17, p. 223 ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Polisario frontas, C‑779/21 P ir C‑799/21 P, EU:C:2024:835, 107 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

75

Žinoma, galimybė daugiau ar mažiau tiksliai nustatyti teisės subjektų, kuriems taikoma priemonė, skaičių ar net tapatybę nereiškia, kad ši priemonė turi būti laikoma konkrečiai susijusia su šiais subjektais, jei ji taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą objektyvią teisinę ar faktinę situaciją (2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 157 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

76

Vis dėlto, jei teisės aktas paveikia grupę asmenų, kurie buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant šį aktą dėl šios grupės nariams būdingų kriterijų, minėtas aktas gali būti konkrečiai susijęs su šiais asmenimis (2022 m. liepos 12 d. Sprendimo Nord Stream 2 / Parlamentas ir Taryba, C‑348/20 P, EU:C:2022:548, 158 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

77

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 56–59 punktų, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijami sprendimai yra konkrečiai susiję su F. Corneli, nes ji, kaip Banca Carige akcininkė, atitinka dvi sąlygas. Pirma, ji priklausė grupei, kurios nariai buvo nustatyti arba kuriuos buvo galima nustatyti priimant ginčijamus sprendimus, ir, antra, šis nustatymas galėjo būti grindžiamas šios grupės nariams būdingais kriterijais, t. y. šio banko akcijų turėjimu ir tuo, kad dėl šių sprendimų ji negalėjo pasinaudoti tam tikromis su šiomis akcijomis susijusiomis teisėmis.

78

Dėl šios antrosios sąlygos Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 61 punkte pažymėjo, kad prieš priimant ginčijamus sprendimus F. Corneli turėjo su jos akcijomis susijusių įgytų teisių, kurios buvo pažeistos laikotarpiu, kai buvo taikomi ginčijami sprendimai. Konkrečiai kalbant, to sprendimo 62 punkte Bendrasis Teismas nurodė Banca Carige visuotinio akcininkų susirinkimo funkcijų sustabdymą, dėl kurio, kaip pirmojo poveikio, kurį sukėlė sprendimas taikyti laikinąjį administravimą, iš šio banko akcininkų buvo atimta galimybė pareikšti savo poziciją dėl su jais susijusių pasiūlymų.

79

Šiais skundžiamo sprendimo motyvais teisingai taikoma šio sprendimo 74–76 punktuose nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, todėl juose nėra teisės klaidos. Šiuos motyvus kritikuojantys ECB ir Komisijos argumentai negali paneigti šios išvados.

80

Pirma, nors tiesa, kad skundžiamo sprendimo 58 punkte Bendrasis Teismas paminėjo tai, jog sprendimas taikyti laikinąjį administravimą buvo priimtas sausio 1 d., t. y. tą dieną, kai, kadangi kredito įstaigos buvo uždarytos, nebuvo galima prekiauti Banca Carige akcininkų turimomis jo kapitalo dalimis, jis nesirėmė vien šia aplinkybe nuspręsdamas, kad ginčijami sprendimai yra konkrečiai susiję su F. Corneli; tai patvirtina aplinkybė, kad jis nusprendė, jog sprendimas dėl pratęsimo, kuris, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo tame pačiame skundžiamo sprendimo punkte, nebuvo priimtas švenčių dieną, taip pat yra konkrečiai susijęs su F. Corneli.

81

Kitaip tariant, skundžiamo sprendimo 58 punkto negalima aiškinti taip, kad Bendrasis Teismas motyvavo teiginį, jog F. Corneli buvo konkrečiai susijusi būtent su sprendimu taikyti laikinąjį administravimą, nes jis buvo priimtas švenčių dieną. Jį reikia suprasti taip, kad juo tik siekiama papildomai pabrėžti aplinkybę, jog dėl biržų uždarymo tą dieną Banca Carige akcininkus, su kuriais šis sprendimas konkrečiai susijęs, buvo juo lengviau identifikuoti.

82

Be to, skundžiamo sprendimo 63 punkto negalima aiškinti taip, kad būtent remdamasis tuo, jog F. Corneli buvo viena iš Banca Carige akcininkų, 2018 m. gruodžio 22 d. visuotiniame akcininkų susirinkime balsavusių prieš, Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijami sprendimai yra konkrečiai su ja susiję, juo labiau kad tame 63 punkte jis patikslino, jog šis balsavimas „reiškė tik prašymą atidėti“. Šiais argumentais Bendrasis Teismas veikiau siekė pabrėžti, kokia svarbi F. Corneli teisė dalyvauti Banca Carige visuotiniame susirinkime, kuria ji negalėjo pasinaudoti, kol galiojo ginčijami sprendimai.

83

Antra, priešingai, nei teigia ECB ir Komisija, šiuo atveju taikytina šio sprendimo 76 punkte nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su asmenų grupėmis, kurios yra nustatytos arba kurias galima nustatyti pagal atitinkamos grupės nariams būdingus kriterijus. ECB ir Komisijos nurodyta aplinkybė, kad Banca Carige turėjo apie 35000 akcininkų, kurie visi buvo konkrečiai susiję su ginčijamais sprendimais, šiuo klausimu neturi reikšmės. Šios jurisprudencijos taikymas priklauso tik nuo galimybės nustatyti asmenis, kuriems aktas daro poveikį dėl šiems asmenims būdingų savybių, o ne dėl didesnio ar mažesnio nustatytų asmenų skaičiaus.

84

Šio sprendimo 75 punkte nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, kuria remiasi ECB ir Komisija, nesusijusi su tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šiose bylose. Iš tiesų ši jurisprudencija susijusi su situacijomis, kai priemonė taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamame akte apibrėžtą teisinę ar faktinę situaciją, todėl, kaip išvados 66 punkte pažymėjo generalinė advokatė, ji iš esmės apima visuotinio taikymo, o ne individualius aktus, kaip antai ginčijamus sprendimus.

85

Galiausiai dėl prieštaravimų, pateiktų dėl skundžiamo sprendimo 74 ir 75 punktų, pakanka pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 77–79 punktų, skundžiamo sprendimo 56–62 punktuose išdėstyti motyvai pakankamai teisiškai įrodo, kad ginčijami sprendimai buvo konkrečiai susiję su F. Corneli. Šiomis aplinkybėmis šie prieštaravimai, net jei būtų pagrįsti, negalėtų lemti skundžiamo sprendimo panaikinimo ir turėtų būti atmesti kaip nereikšmingi, nes pateikti dėl perteklinių to sprendimo motyvų (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 29 d. Sprendimo Anheuser-Busch / Budějovický Budvar, C‑96/09 P, EU:C:2011:189, 211 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

86

Trečia, dėl F. Corneli suinteresuotumo pareikšti ieškinį reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, bet koks fizinio ar juridinio asmens pagal SESV 263 straipsnį pareikštas ieškinys dėl panaikinimo turi būti grindžiamas šio asmens suinteresuotumu pareikšti ieškinį. Toks suinteresuotumas reiškia, kad ginčijamo akto panaikinimas savaime gali suteikti naudos šiam asmeniui (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo D & A Pharma / EMA, C‑136/22 P, EU:C:2023:572, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

87

Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad, siekdama pagrįsti suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamų sprendimų, F. Corneli rėmėsi šių sprendimų poveikiu jos, kaip Banca Carige akcininkės, asmeniškai turimoms teisėms, be kita ko, teisei sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kad pasiūlytų pareikšti ieškinį, arba teisei šiuo klausimu įtraukti klausimą į tokio susirinkimo darbotvarkę.

88

Tuo remdamasis Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 82 punkte padarė išvadą, kad negalima teigti, jog, panaikinus ginčijamus sprendimus, panaikinimo poveikis akcininkų padėčiai būtų toks pats kaip ir poveikis Banca Carige padėčiai, todėl nagrinėjamu atveju tenkinamas akcininko suinteresuotumo pareikšti ieškinį reikalavimas; šis suinteresuotumas nesutampa su bendrovės, kurios akcijų jis turi, suinteresuotumu pareikšti ieškinį.

89

Šie skundžiamo sprendimo motyvai teisiniu požiūriu pakankamai pagrindžia suinteresuotumo pareikšti ieškinį buvimą, kurio reikia norint pateisinti F. Corneli pagal SESV 263 straipsnį pareikštą ieškinį dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo, kol jie galiojo.

90

Priešingai, nei teigia ECB ir Komisija, skundžiamo sprendimo 81 punkte pateikta nuoroda į teisę „sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą“ arba „įtraukti tokį klausimą“ į tokio susirinkimo darbotvarkę nereiškia, kad Bendrasis Teismas pripažino F. Corneli teises, kurios nebuvo numatytos Banca Carige įstatuose ar taikytinose Italijos teisės nuostatose. Šią nuorodą reikia aiškinti kartu su skundžiamo sprendimo motyvais, kad ginčijami sprendimai buvo tiesiogiai susiję su F. Corneli. Atsižvelgiant į tai minėta nuoroda gali būti suprantama tik taip, kad Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog F. Corneli turėjo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamų sprendimų, nes panaikinus šiuos sprendimus Banca Carige laikinasis administravimas nustotų galioti, o F. Corneli atgautų savo teisę jungtis su kitais šio banko akcininkais, kad, be kita ko, galėtų sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą arba į jo darbotvarkę įtraukti tokį klausimą.

91

Skundžiamo sprendimo 82 punktas yra logiškas to sprendimo 81 punkto tęsinys ir patvirtinimas, kaip matyti iš to, kad jis prasideda žodžiu „[taigi]“.

92

Ketvirta, reikia išnagrinėti Komisijos argumentą, kad Bendrasis Teismas savo iniciatyva nepatikrino, ar F. Corneli suinteresuotumas pareikšti ieškinį išliko pasibaigus Banca Carige laikinojo administravimo laikotarpiui.

93

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį, atsižvelgiant į jo dalyką, turi egzistuoti pareiškiant ieškinį, antraip ieškinys būtų nepriimtinas, ir išlikti, kaip ir ieškinio dalykas, iki teismo sprendimo priėmimo dienos, vadinasi, turi egzistuoti tikimybė, kad bylos baigtis bus naudinga ieškinį pareiškusiai šaliai, antraip nebūtų reikalinga priimti sprendimo (2007 m. birželio 7 d. Sprendimo Wunenburger / Komisija, C‑362/05 P, EU:C:2007:322, 42 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Hansestadt Lübeck, C‑524/14 P, EU:C:2016:971, 26 punktas).

94

Iš principo šalis išsaugo savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, jei juo gali būti grindžiamas ieškinys dėl atsakomybės. Galimybės pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pakanka tokiam suinteresuotumui pareikšti ieškinį pagrįsti, jeigu šis suinteresuotumas nėra hipotetinis (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 42 ir 43 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

95

Suinteresuotumas pareikšti ieškinį gali kilti iš bet kurio nacionaliniuose teismuose pareikšto ieškinio, kurį nagrinėjant galimas teisės akto, ginčijamo Sąjungos teisme, panaikinimas gali suteikti naudos ieškovui (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

96

Ieškovas privalo įrodyti savo suinteresuotumą pareikšti ieškinį; tai yra esminė ir pirmoji bet kokio ieškinio teisme sąlyga. Konkrečiai kalbant, pažymėtina, kad fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl akto panaikinimo gali būti priimtinas, tik jei ieškovas tinkamai pagrindžia savo suinteresuotumą dėl tokio akto panaikinimo (2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt. / Komisija, C‑544/17 P, EU:C:2018:880, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

97

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo 1 ir 17 punktų matyti, kad ginčijami sprendimai nustojo galioti 2019 m. rugsėjo 30 d.

98

Žinoma, kaip matyti iš šio sprendimo 94 ir 95 punktuose primintos jurisprudencijos, ši aplinkybė nebūtinai reiškia, kad vykstant procesui išnyko F. Corneli suinteresuotumas pareikšti ieškinį, taigi ir ginčo Bendrajame Teisme dalykas. Vis dėlto prieš priimdamas sprendimą dėl jam pateiktos bylos esmės Bendrasis Teismas turėjo prireikus savo iniciatyva patikrinti, ar taip nebuvo. To nepadaręs, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

99

Vis dėlto vien dėl šios teisės klaidos skundžiamas sprendimas negali būti panaikintas.

100

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 94–96 punktų, F. Corneli išsaugotų savo suinteresuotumą siekti ginčijamų sprendimų panaikinimo, jeigu toks panaikinimas galėtų būti galimo ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas.

101

Atsakydama į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą F. Corneli iš esmės patvirtino mananti, kad patyrė žalos dėl ECB paskirtų Banca Carige laikinųjų administratorių sprendimų, t. y. žalos, kurios atlyginimo ji siekia. F. Corneli teigimu, dėl šių sprendimų sumažėjo jos pačios turimos Banca Carige kapitalo dalys ir galiausiai tai lėmė jos turimų akcijų pardavimą po to, kai BPR Banca SpA, kuri įsigijo didžiąją Banca Carige kapitalo dalį, pateikė privalomą viešą pasiūlymą pirkti akcijas.

102

Iš F. Corneli atsakymo taip pat matyti, kad ji numato pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo tiek Bendrajame Teisme, tiek kompetentinguose nacionaliniuose teismuose kitiems fiziniams ar juridiniams asmenis, kurie priėmus ginčijamus sprendimus dalyvavo Banca Carige laikinajame administravime, o vėliau – jį parduodant.

103

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad atsakydamas į Teisingumo Teismo raštu pateiktą klausimą ECB patvirtino, jog Banca Carige laikinieji administratoriai per savo įgaliojimų laikotarpį iš tikrųjų priėmė kelis svarbius sprendimus, be kita ko, 2019 m. rugpjūčio 9 d. su keliais subjektais pasirašė privalomą bendrąjį susitarimą dėl Banca Carige rekapitalizavimo; šį aktą 2019 m. rugsėjo 20 d. patvirtino neeilinis Banca Carige visuotinis akcininkų susirinkimas, kurį sušaukė minėti laikinieji administratoriai.

104

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kaip tai padarė generalinė advokatė išvados 77 ir 78 punktuose, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 94 punkte nurodytą jurisprudenciją, F. Corneli suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl ginčijamų sprendimų negali būti laikomas visiškai hipotetiniu net pasibaigus Banca Carige laikinojo administravimo laikotarpiui ir F. Corneli pardavus savo akcijas.

105

Taigi, nors ginčijamų sprendimų padariniai ir Banca Carige laikinasis administravimas baigėsi vykstant procesui Bendrajame Teisme, vis dėlto F. Corneli suinteresuotumas, kad šie sprendimai būtų panaikinti, neišnyko.

106

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, atitinkamus pirmuosius ECB ir Komisijos apeliacinio skundo pagrindus reikia atmesti kaip nepagrįstus.

107

Apeliacinio skundo antrajame pagrinde Komisija, palaikoma ECB ir Italijos Respublikos, teigia, kad Bendrajam Teismui pateiktame dublike F. Corneli pirmą kartą teigė, jog pagal Bankininkystės sąvado 70 straipsnį ECB negali nurodyti taikyti bankui laikinąjį administravimą, jeigu jo padėtis labai pablogėja. Iš tiesų ieškinio pirmojoje instancijoje 67 punkte F. Corneli teigė būtent priešingai ir Bankininkystės sąvado 70 straipsnį aiškino taip pat kaip ir ECB.

108

Komisijos teigimu, norint tinkamai aiškinti Bankininkystės sąvado 70 straipsnį nereikėjo susipažinti su visu sprendimo taikyti laikinąjį administravimą tekstu, su kuriuo F. Corneli galėjo susipažinti tik pareiškus ieškinį. Todėl Komisija mano, kad F. Corneli Bendrajam Teismui pateiktame dublike pirmą kartą nurodė naują pagrindą, kuris nebuvo grindžiamas teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui. Neatmetęs šio naujo pagrindo kaip nepriimtino, Bendrasis Teismas pažeidė savo Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį.

109

F. Corneli teigia, kad šį pagrindą reikia atmesti.

110

Iš Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad pirmą kartą dublike nurodyti pagrindai, kurie nėra grindžiami teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui, turi būti pripažinti nepriimtinais. Vis dėlto pagrindas ar argumentas, kuriuo išplečiamas anksčiau ieškinyje nurodytas pagrindas, negali būti pripažintas nepriimtinu dėl pavėluoto pateikimo (šiuo klausimu žr. 2024 m. kovo 5 d. Sprendimo Kočner / Europolas, C‑755/21 P, EU:C:2024:202, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

111

Nagrinėjamu atveju iš pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio matyti, kad grįsdama savo ieškinį F. Corneli, be kita ko, rėmėsi pagrindu, kad ECB pažeidė Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalį, ir Komisija to neginčijo apeliaciniame skunde.

112

Tiesa, kaip teigia Komisija, pirmą kartą savo dublike pirmojoje instancijoje F. Corneli teigė, kad pagal pastarąją nuostatą neleidžiama taikyti banko laikinojo administravimo, jeigu jo padėtis labai pablogėja.

113

Vis dėlto negalima priekaištauti F. Corneli dėl to, kad ji šiame dublike nurodė naują pagrindą, nes šiuo argumentu buvo išplėstas ieškinyje nurodytas pagrindas, susijęs su Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies pažeidimu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 110 punkte nurodytą jurisprudenciją. Iš tiesų, nors ieškinyje ji, be kita ko, teigė, kad nebuvo įrodytas joks labai didelis Banca Carige padėties pablogėjimas, dublike ji patikslino, kad pagal šią nuostatą tokioje situacijoje neleidžiama bankui taikyti laikinojo administravimo. Taip F. Corneli tik papildė savo argumentus, kuriais siekė įrodyti, kad, kaip ji jau nurodė šiame ieškinyje, ECB priėmė sprendimą taikyti laikinąjį administravimą pažeisdamas minėtą nuostatą.

114

Taigi klausimas, ar F. Corneli galėjo veiksmingai pateikti šį argumentą neturėdama galimybės susipažinti su visu sprendimo taikyti laikinąjį administravimą tekstu, nes šį dokumentą ji gavo tik po to, kai pateikė ieškinį, neturi reikšmės.

115

Darytina išvada, kad Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad jis pažeidė savo Procedūros reglamento 84 straipsnio 1 dalį, kai savo iniciatyva neatmetė kaip nepriimtino šio sprendimo 112 punkte minėto F. Corneli argumento dėl to, kad jis buvo pateiktas pavėluotai. Todėl Komisijos apeliacinio skundo antrąjį pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

116

ECB apeliacinio skundo antrajame pagrinde ir Komisija apeliacinio skundo trečiajame pagrinde teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ECB pažeidė Bankininkystės sąvado 70 straipsnį, priimdamas ginčijamus sprendimus.

117

Pirma, Komisija teigia, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalyje esančią frazę „jei padaryta [šio sąvado] 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų pažeidimų arba nusižengimų“ reikia aiškinti taip, kad ji apima ne tik „sunkų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų pažeidimą“ ir „sunkius administracinius nusižengimus“, bet ir atvejį, kai „labai pablogėja banko ar bankų grupės situacija“, taip pat nurodytą Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte.

118

Antra, ECB ir Komisija teigia, kad nagrinėjamų nuostatų kontekstinis ir sisteminis aiškinimas taip pat patvirtina, kad Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte esanti nuoroda į šio sąvado 70 straipsnio 1 dalį apima ir atvejį, kai atitinkamo banko situacija labai pablogėja. Iš tiesų yra logiškas „nušalinimo“, kaip tai suprantama pagal pirmąją iš šių nuostatų, ir banko valdymo ir priežiūros organų „paleidimo“, kaip tai suprantama pagal antrąją nuostatą, ryšys. Todėl būtų nepagrįsta manyti, kad labai pablogėjus banko padėčiai Italijos teisės aktų leidėjas ketino leisti taikyti tik pirmąją, o ne antrąją priemonę.

119

Trečia, ECB ir Komisija mano, kad jų palaikomą Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies aiškinimą patvirtina šios nuostatos genezė ir su ja susiję parengiamieji darbai. Be to, toks aiškinimas atitinka Italijos teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą ir būtinybę laikytis Italijos Respublikos Konstitucijos. Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalis buvo įtvirtinta pakeitimu, padarytu 2015 m. lapkričio 16 d. įstatyminiu dekretu, kurį Italijos vyriausybė priėmė remdamasi Italijos parlamento suteiktais įgaliojimais, siekdama užtikrinti Sąjungos direktyvų perkėlimą į nacionalinę teisę. Iš Corte costituzionale (Konstitucinis Teismas, Italija) suformuotos praktikos matyti, kad naudodamasi šiais įgaliojimais ši vyriausybė privalo griežtai laikytis visos Sąjungos teisės. Be to, ECB ir Komisija pabrėžia, kad jų ginamą Bankininkystės sąvado 70 straipsnio aiškinimą taip pat patvirtina Italijos teismų praktika.

120

Pateikdama apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę, konkrečiai – SESV 288 straipsnio trečią pastraipą, kai skundžiamo sprendimo 105–107 punktuose atmetė bet kokią galimybę Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2014/59 29 straipsnį. Komisijos teigimu, to sprendimo 105 punkte pateikta nuoroda į nacionalinės teisės aiškinimą contra legem yra „diskutuotina semantiniu požiūriu“, nes žodžių junginys „contra legem“ netaikomas aiškinant vienoje nuostatoje daromos nuorodos į kitą nuostatą apimtį, kaip yra Bankininkystės sąvado 70 straipsnio, kuriame daroma nuoroda į šio sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punktą, atveju.

121

Komisija teigia, kad vertinant, ar nacionalinės teisės nuostatos aiškinimas yra contra legem, reikia atsižvelgti ne tik į pažodinį atitinkamos nuostatos aiškinimą, bet ir į kitus aiškinimo kriterijus bei į visą nacionalinę teisę. Komisijos teigimu, nekyla jokių abejonių, kad, remiantis Italijos teisėje pripažintomis aiškinimo taisyklėmis, Bankininkystės sąvado 70 straipsnis gali būti aiškinamas taip, kad atitiktų Direktyvą 2014/59.

122

Italijos Respublika palaiko ECB ir Komisijos pateiktą atitinkamų Italijos teisės nuostatų aiškinimą. Jos teigimu, sąvoka „dideli turto praradimai“, kaip ji suprantama pagal Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalį, yra viena iš atvejų, kai „labai pablogėja banko situacija“ rūšių, kaip tai suprantama pagal šio teisės akto 69octiesdecies straipsnio 1 dalį, todėl ECB turėjo teisę ginčijamuose sprendimuose remtis antrąja, bendresne, o ne pirmąja sąvoka.

123

F. Corneli teigia, kad šiuos pagrindus reikia atmesti kaip nepriimtinus, nes ECB ir Komisija priekaištauja Bendrajam Teismui tariamai klaidingai taikius ne Sąjungos, o Italijos teisę. Nagrinėjant apeliacinį skundą Teisingumo Teismo vykdoma Bendrojo Teismo pateikto nacionalinės teisės aiškinimo kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar jis neiškraipė šios teisės, o tai šioje byloje nebuvo teigiama.

124

Dėl esmės F. Corneli ginčija ECB ir Komisijos palaikomą Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies aiškinimą. Ji mano, kad pagal Italijos teisės aiškinimo taisykles pirmenybė turi būti teikiama pažodiniam šios nuostatos aiškinimui. Ji priduria, kad ECB ir Komisijos ginamo aiškinimo nepatvirtina Italijos teismų praktika.

125

Be to, F. Corneli mano, kad Direktyva 2014/59 buvo tinkamai perkelta į Italijos teisę. Pagal proporcingumo principą šia direktyva įtvirtinamas kompetentingos institucijos intervencijos į banko valdymą priemonių diferencijavimas, numatant banko įstaigos vyresniosios vadovybės ar valdymo organo pašalinimą ne tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis, kai vieno ar kelių laikinųjų administratorių skyrimas yra pateisinamas. ECB ir Komisijos argumentais nepaisoma aiškios minėtos direktyvos 29 straipsnio 1 dalies formuluotės, kurioje daromas skirtumas tarp situacijų, pateisinančių banko vyresniosios vadovybės ar valdymo organo pašalinimą, ir situacijų, pateisinančių vieno ar kelių laikinųjų administratorių paskyrimą.

126

F. Corneli priduria, kad Direktyva 2014/59 atliekamas tik minimalus suderinimas, ir pažymi, kad Komisija, kuriai buvo pranešta apie Italijos teisės nuostatas, kuriomis ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, nepradėjo procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo prieš Italijos Respubliką, o taip būtų tuo atveju, jei šis perkėlimas būtų buvęs atliktas netinkamai. Net jei taip būtų buvę, F. Corneli mano, kad ši aplinkybė negali pateisinti Bankininkystės sąvado 70 straipsnio aiškinimo, prieštaraujančio jo formuluotei.

127

ECB apeliacinio skundo antrajame pagrinde ir Komisija apeliacinio skundo trečiajame bei ketvirtajame pagrinduose iš esmės teigia, kad skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog šioje byloje taikydamas Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalį ECB šią nacionalinę nuostatą aiškino contra legem, todėl nepaisė Sąjungos teisėje numatytos pareigos aiškinti minėtą nuostatą taip, kad ji atitiktų Direktyvos 2014/59 29 straipsnio 1 dalį, ribos.

128

Dėl šių pagrindų priimtinumo reikia priminti, kad Teisingumo Teismo kompetencija jam nagrinėjant apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo apibrėžta SESV 256 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje. Joje nurodyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduotas tik teisės klausimais ir laikantis „Statute numatytų sąlygų bei neperžengiant jame nustatytų ribų“. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoje pastraipoje esančiame apeliacinio skundo galimų pagrindų sąraše patikslinama, kad apeliacinis skundas gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo (2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 46 punktas).

129

Šiuose pagrinduose iškeltas klausimas, ar Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę, kai nusprendė, kad ECB viršijo jam pagal šią teisę tenkančios pareigos nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, ribas, reiškia, kad Teisingumo Teismo prašoma įvertinti, ar Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę. Taigi tai yra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą.

130

Todėl, priešingai, nei teigia F. Corneli, tie patys apeliacinio skundo pagrindai yra priimtini.

131

Dėl esmės iš skundžiamo sprendimo 2 punkto matyti, kad Banca Carige buvo taikoma tiesioginė ECB rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra. Pastarasis, priimdamas ginčijamus sprendimus, rėmėsi, kaip patvirtina skundžiamo sprendimo 111 punktas, Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalimi.

132

Pagal šio reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmą sakinį vykdydamas šiuo reglamentu jam pavestus uždavinius, tarp kurių yra tam tikrų kredito įstaigų rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, ECB taiko visą atitinkamą Sąjungos teisę ir, kai tokią Sąjungos teisę sudaro direktyvos, nacionalinės teisės aktus, kuriais tos direktyvos perkeliamos į nacionalinę teisę. Pagal šio 4 straipsnio 3 dalies antrąjį sakinį, jei atitinkamą Sąjungos teisę sudaro reglamentai ir jei šiuo metu tais reglamentais valstybėms narėms aiškiai suteikiama galimybių pasirinkti, ECB taip pat taiko nacionalinės teisės aktus, kuriuose pasinaudojama tomis galimybėmis.

133

Taigi iš Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalies visumos matyti, kad taikydamas nacionalinę teisę ECB siekia paisyti nacionalinės teisės aktų leidėjo pasirinkimo, padaryto atitinkamose Sąjungos teisės nuostatose, neatsižvelgiant į tai, ar jos įtvirtintos reglamentuose, ar direktyvose.

134

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, taikydamos vidaus teisę banko, kuriam netaikoma tiesioginė ECB rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, situacijai, valstybės narės administracinės ir teisminės institucijos, įpareigotos taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal savo atitinkamą kompetenciją, remdamosi suformuota jurisprudencija privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą (šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 13 d. Sprendimo HUMDA, C‑397/21, EU:C:2022:790, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

135

Konkrečiai kalbant, kai taikytiną Sąjungos teisę sudaro direktyvos, Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principas reiškia, kad, kaip Bendrasis Teismas priminė skundžiamo sprendimo 103 punkte, reikalaujama nacionalinę teisę aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į šių direktyvų tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas jose numatytas rezultatas (šiuo klausimu žr. 2019 m. vasario 26 d. Sprendimo T Danmark ir Y Denmark, C‑116/16 ir C‑117/16, EU:C:2019:135, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

136

Be to, kai pagal Reglamento Nr. 1024/2013 4 straipsnio 3 dalį ECB bankui, kuriam, kaip ir Banca Carige, taikoma tiesioginė rizikos ribojimu pagrįsta priežiūra, taiko direktyvą perkeliančias nacionalinės teisės nuostatas, jis privalo aiškinti šių teisės aktų, kuriais jis remiasi, nuostatas taip, kad jos atitiktų šią direktyvą.

137

Kaip Bendrasis Teismas pats pažymėjo skundžiamo sprendimo 103 punkte, kai jis, kaip šioje byloje, turi taikyti nacionalinę teisę, jis turi tokią pačią pareigą šią teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, atsižvelgiant į direktyvą, kurią ta nacionalinė teisė turi perkelti.

138

Kaip Bendrasis Teismas taip pat priminė skundžiamo sprendimo 105 punkte, teismo pareigą remtis direktyvos turiniu aiškinant ir taikant atitinkamas nacionalinės teisės normas riboja bendrieji teisės principai ir ši pareiga negali būti pagrindas nacionalinę teisę aiškinti contra legem (žr. 2005 m. birželio 16 d. Sprendimo Pupino, C‑105/03, EU:C:2005:386, 44 ir 47 punktus ir 2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo BMW Bank ir kt., C‑38/21, C‑47/21 ir C‑232/21, EU:C:2023:1014, 222 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

139

Sąvoka „aiškinimas contra legem“ turi būti suprantama atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 132–138 punktuose, ir į būtinybę paisyti Sąjungos teisės viršenybės ir vienodo šios teisės taikymo reikalavimo, kai ECB įgyvendina Reglamentu Nr. 1024/2013 jam suteiktus įgaliojimus.

140

Be to, reikia daryti prielaidą, kad kai nacionalinės nuostatos buvo priimtos specialiai direktyvai perkelti, atitinkama valstybė narė ketino visiškai įvykdyti iš šios direktyvos kylančius įsipareigojimus (šiuo klausimu žr. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo Pfeiffer ir kt., C‑397/01–C‑403/01, EU:C:2004:584, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

141

Todėl iš šio sprendimo 138 punkte nurodytos jurisprudencijos kylantis draudimas nacionalinę teisę aiškinti contra legem apima tik atvejį, kai nacionalinė teisė negali būti taikoma taip, kad pasiektų rezultatą, suderinamą su tikslu, kurio siekiama atitinkama Sąjungos teisės nuostata (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 24 d. Sprendimo Popławski, C‑573/17, EU:C:2019:530, 76 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

142

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, jog ECB pažeidė Sąjungos teisėje nustatytą Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies aiškinimo, atitinkančio Direktyvos 2014/59 29 straipsnio 1 dalį, ribą, nes nagrinėjamą nacionalinę nuostatą aiškino contra legem.

143

Taigi Teisingumo Teismas turi išnagrinėti, ar dėl šių motyvų Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos teisę, kaip ECB teigia savo apeliacinio skundo antrajame pagrinde, o Komisija – apeliacinio skundo trečiajame ir ketvirtajame pagrinduose.

144

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2014/59 28 straipsnyje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad kompetentingos institucijos galėtų pareikalauti pašalinti visą banko vyresniąją vadovybę arba valdymo organą ar atskirus jos ar jo narius, be kita ko, jeigu šios įstaigos finansinė padėtis „labai pablogėja“.

145

Šios direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje savo ruožtu numatyta, kad kai kompetentinga institucija mano, kad vyresniosios vadovybės arba valdymo organo pakeitimas, kaip nurodyta 28 straipsnyje, nėra pakankama priemonė padėčiai ištaisyti, valstybės narės užtikrina, kad ši institucija galėtų paskirti vieną ar daugiau laikinųjų įstaigos administratorių.

146

Taigi iš kartu aiškinamų šių dviejų nuostatų matyti, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad tuo atveju, kai labai pablogėja banko įstaigos padėtis, kompetentinga institucija, atsižvelgdama į šią situaciją, galėtų, be kita ko, tik reikalauti pašalinti visą banko vyresniąją vadovybę arba valdymo organą ar atskirus jos ar jo narius arba paskirti vieną ar kelis laikinuosius administratorius.

147

Iš Reglamento Nr. 1024/2013 9 straipsnio 1 dalies pirmos ir antros pastraipų ir 2 dalies matyti, kad ECB, vykdantis, be kita ko, šio reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse jam pavestus uždavinius, laikomas „kompetentinga institucija“, turinčia visus įgaliojimus, kurie tokioms institucijoms suteikiami pagal atitinkamas Sąjungos teisės nuostatas, ir kad šiais įgaliojimais jis naudojasi pagal minėto reglamento 4 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytus aktus.

148

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su F. Corneli argumentu, iš esmės grindžiamu būtinybe, laikantis proporcingumo principo, numatyti kompetentingos institucijos intervencijos į banko valdymą priemonių „diferencijavimą“, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/59 27–29 straipsniuose numatyta intervencijos priemonių sistema atitinka šį principą.

149

Konkrečiai dėl šios direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje numatytos laikinojo administravimo priemonės iš šios nuostatos matyti, kad ši priemonė gali būti priimta tik tada, kai minėtos direktyvos 28 straipsnyje numatyta mažiau ribojanti priemonė, t. y. atitinkamos banko vyresniosios vadovybės ar valdymo organo pakeitimas, buvo pripažinta nepakankama atsižvelgiant į šio banko padėtį.

150

Iš šio sprendimo 144–149 punktų matyti, kad, perkeldamas Direktyvą 2014/59 į savo vidaus teisės sistemą, nacionalinės teisės aktų leidėjas turi numatyti galimybę kompetentingai institucijai nustatyti laikiną banko administravimą, be kita ko, tuo atveju, kai šios įstaigos padėtis labai pablogėja.

151

Taigi, remiantis Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo principu ir šio sprendimo 134 ir 135 punktuose nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija, reikšmingos nacionalinės teisės nuostatos turi būti kiek įmanoma aiškinamos taip, kad būtų pasiektas šis rezultatas.

152

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 92–95 punktų, pirma, Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte, susijusiame su „nušalinimu“, t. y. banko valdymo ar priežiūros organų pašalinimu, ir, antra, šio sąvado 70 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su laikinu banko administravimu, numatytos iš dalies skirtingai suformuluotos taikymo sąlygos.

153

Konkrečiai kalbant, nors labai reikšmingas banko padėties pablogėjimas yra viena iš Bankininkystės sąvado 69octiesdecies straipsnio 1 dalies b punkte numatytų alternatyvių sąlygų, pateisinančių banko valdymo ar priežiūros organų pašalinimą, šiuo atveju jo nėra tarp šio sąvado 70 straipsnio 1 dalies, susijusios su laikinu banko administravimu, taikymo sąlygų.

154

Vis dėlto, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, remiantis vien šia aplinkybe negalima daryti išvados, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies aiškinimas, atitinkantis Direktyvos 2014/59 29 straipsnį, t. y. kad ši nuostata turi būti taikoma labai pablogėjus banko padėčiai, būtų contra legem, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 138 ir 141 punktuose nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

155

Iš tiesų toks aiškinimas neprieštarauja minėtai nuostatai, nes, kaip skundžiamo sprendimo 93 punkte konstatavo pats Bendrasis Teismas, viena iš alternatyvių sąlygų, pateisinančių tos pačios nuostatos taikymą, yra ta, kad „tikimasi didelio [banko] turto praradimo“.

156

Banko situacijos „didelio pablogėjimo“ sąvoka, svarbi pagal Direktyvos 2014/59 29 straipsnį, ir Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „didelis turto praradimas“ yra bendrai ir panašiai suformuluotos teisinės sąvokos.

157

Iš tiesų banko padėties pablogėjimas neišvengiamai reiškia, kad artimoje ateityje gali atsirasti jo turtinių nuostolių, kurie, jeigu pablogėjimas yra „didelis“, gali būti laikomi „dideliais“. Atvirkščiai, jei tikimasi, kad bankas patirs didelį turto praradimą, tai gali reikšti tik tai, kad šio banko padėtis pablogėja ir pablogėjimas gali būti laikomas „dideliu“.

158

Darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 107 ir 108 punktuose iš esmės nusprendė, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalis pagal Italijos teisę negali būti pagrindas taikyti laikiną banko administravimą labai pablogėjus jo situacijai, nepažeidžiant draudimo nacionalinę teisę aiškinti contra legem, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 138 ir 141 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

159

Taigi, nesant reikalo nagrinėti nei kitų prieštaravimų, kuriuos ECB suformulavo grįsdamas apeliacinio skundo antrąjį pagrindą, nei prieštaravimų, kuriuos Komisija pateikė grįsdama savo apeliacinio skundo trečiąjį ir ketvirtąjį pagrindus, nei jos apeliacinio skundo penktojo pagrindo, reikia patenkinti apeliacinius skundus ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

160

Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą tuo atveju, jei Teisingumo Teismas panaikina Bendrojo Teismo sprendimą, jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

161

Nagrinėjamu atveju šioje bylos stadijoje galima priimti sprendimą dėl, pirma, ECB, palaikomo Komisijos, pareikšto prieštaravimo, kuris grindžiamas ieškinio pirmojoje instancijoje nepriimtinumu, ir, antra, šio ieškinio ketvirtojo pagrindo, kiek jis grindžiamas teisės klaida nustatant teisinį pagrindą, kuriuo remtasi priimant ginčijamus sprendimus.

162

Pirma, kiek tai susiję su ECB pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio nepriimtinumu grindžiamu prieštaravimu, susijusiu su tuo, kad F. Corneli nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su ginčijamais sprendimais ir neturi reikiamo suinteresuotumo prašyti juos panaikinti, reikia konstatuoti, kad dėl tų pačių motyvų, kuriuos Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 33–83 punktuose, taip pat dėl šio sprendimo 62–105 punktuose nurodytų motyvų, kuriais Teisingumo Teismas kaip nepagrįstus atmetė atitinkamus ECB ir Komisijos apeliacinių skundų pirmuosius pagrindus, suinteresuotasis asmuo yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su ginčijamais sprendimais, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, ir jis yra suinteresuotas pareikšti ieškinį dėl šių sprendimų. Vadinasi, nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą reikia atmesti.

163

Antra, pateikdama ieškinio ketvirtąjį pagrindą F. Corneli teigia, be kita ko, kad ECB padarė teisės klaidą, nes ginčijamuose sprendimuose rėmėsi Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalimi, nors ši nuostata nesusijusi su situacija, nurodyta siekiant pateisinti laikinojo administravimo taikymą Banca Carige, t. y. su šio banko situacijos „dideliu pablogėjimu“.

164

Šiuo klausimu iš šio sprendimo 144–158 punktų matyti, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad atitiktų Direktyvos 2014/59 29 straipsnio 1 dalį.

165

Viena vertus, tiesa, kad banko situacijos „didelis pablogėjimas“, kaip tai suformuluota, nėra viena iš Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų, galinčių pateisinti šios nuostatos įgyvendinimą.

166

Vis dėlto, kaip pažymėta šio sprendimo 157 ir 158 punktuose, banko situacijos „didelio pablogėjimo“ sąvoka yra panaši į Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygą, pagal kurią galima tikėtis, kad bankas patirs „didelį turto praradimą“.

167

Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalis yra dalis nuostatų, kuriomis siekiama leisti gaivinti sunkumų patiriančius bankus.

168

Be to, neginčijama, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalis buvo priimta iš dalies pakeitus Italijos teisės aktus įstatyminiu dekretu, priimtu siekiant aiškaus tikslo perkelti Direktyvą 2014/59 į Italijos teisę.

169

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąlyga, susijusi su tuo, jog galima tikėtis, kad atitinkamas bankas patirs didelį turto praradimą, yra įvykdyta, jeigu labai pablogėja jo situacija, todėl pateisina laikinojo administravimo taikymą šiam bankui.

170

Darytina išvada, kad ECB nepadarė teisės klaidos, kai priimdamas ginčijamus sprendimus rėmėsi Bankininkystės sąvado 70 straipsnio 1 dalimi, todėl ieškinio pirmojoje instancijoje ketvirtasis pagrindas, kiek jis grindžiamas teisės klaida nustatant teisinį pagrindą, kuriuo remiantis priimti ginčijami sprendimai, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

171

Dėl likusios bylos dalies šioje stadijoje negalima priimti sprendimo, nes Bendrasis Teismas neišnagrinėjo kitų pagrindų ir prieštaravimų, kuriuos F. Corneli nurodė grįsdama savo ieškinį.

172

Taigi bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl šių pagrindų.

173

Kadangi byla grąžinama Bendrajam Teismui, reikia atidėti su šiais apeliaciniais skundais susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: