1.

Ši byla iškelta Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybai (toliau – EUIPO) pateikus apeliacinį skundą dėl 2021 m. balandžio 14 d. Sprendimo The KaiKai Company Jaeger Wichmann / EUIPO(Gimnastikos ir sporto įranga bei reikmenys) (T‑579/19, EU:T:2021:186) (toliau – skundžiamas sprendimas).

2.

Šiuo sprendimu Bendrasis Teismas panaikino 2019 m. birželio 13 d. EUIPO trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą (byla R 573/2019-3), kuriuo atsisakyta pripažinti prioritetą The KaiKai Company Jaeger Wichmann GbR (toliau – KaiKai) pateiktai paraiškai įregistruoti gimnastikos ir sporto įrangą bei reikmenis kaip Bendrijos dizainą pagal Reglamentą Nr. 6/2002 ( 2 ). KaiKai prašymas pripažinti prioritetą buvo grindžiamas ankstesne tarptautine paraiška, pateikta pagal Patentinės kooperacijos sutartį (toliau – PKS) ( 3 ).

3.

Formaliai apeliaciniame skunde nurodomas tik vienas pagrindas, grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas tariamai pažeidė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto EUIPO pateikti argumentai kelia svarbius klausimus, susijusius su Sąjungai privalomų tarptautinių susitarimų ir Sąjungos antrinės teisės santykiu, taip pat atitinkamais Sąjungos teismų įgaliojimais ir pareigomis šiuo atžvilgiu. Šiame apeliaciniame skunde taip pat keliamas tarptautinės konvencijos, šiuo atveju Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau – Paryžiaus konvencija) ( 4 ), aiškinimo klausimas.

4.

Būtent dėl šių priežasčių šis apeliacinis skundas buvo priimtas nagrinėti pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58a straipsnyje nustatytą apeliacinių skundų išankstinio priėmimo mechanizmą (toliau – apeliacinių skundų filtravimo mechanizmas) ( 5 ). Ši byla yra pirmasis apeliacinis skundas, kurį Teisingumo Teismas priėmė nagrinėti po to, kai 2019 m. gegužės 1 d. buvo pradėtas taikyti šis mechanizmas. Apeliacinius skundus, kuriems taikomas šis mechanizmas, leidžiama nagrinėti tik tuo atveju, jeigu juose keliamas klausimas yra svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai ( 6 ).

5.

Trumpai paaiškinusi šios bylos aplinkybes (II), pasakysiu keletą žodžių apie apeliacinių skundų filtravimo mechanizmą ir apie tai, kodėl šis apeliacinis skundas yra priimtinas (III). Tuomet pereisiu prie šalių pateiktų argumentų esmės analizės (IV).

6.

Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teisingai padavęs dizaino teisių arba naudingojo modelio paraišką kiekvienoje ar kiekvienai Paryžiaus konvencijai dėl pramoninės nuosavybės saugojimo arba Pasaulio prekybos organizacijos steigimo sutarčiai priklausančioje valstybėje arba valstybei, asmuo arba jo teisių perėmėjai, paduodami Bendrijos dizaino paraišką dėl to paties dizaino arba naudingojo modelio, šešis mėnesius nuo pirmosios paraiškos padavimo datos turi prioriteto teisę.“

7.

Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio A dalies 1 punkte nustatyta:

„Bet kuris asmuo arba jo teisių perėmėjas, nustatyta tvarka padavęs išradimo, naudingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo paraišką vienoje iš Sąjungos šalių, naudojasi prioriteto teise paraiškai paduoti kitose šalyse žemiau nurodytais terminais.“

8.

Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C dalies 1 punkte nustatyta:

„Aukščiau minėti prioriteto terminai išradimų patentams ir naudingiesiems modeliams yra dvylika mėnesių, o pramoniniam dizainui ir prekių ženklams – šeši mėnesiai.“

9.

Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalyje numatyta:

„(1)   Kai paraiška pramoniniam dizainui paduodama šalyje pasinaudojant teise į prioritetą, remiantis paraiška naudingajam modeliui, prioriteto terminu laikomas terminas, numatytas pramoniniam dizainui.

(2)   Be to, šalyje leidžiama paduoti paraišką naudingajam modeliui pasinaudojant prioriteto teise, įgyta padavus patentinę paraišką, ir atvirkščiai.“

10.

2018 m. spalio 24 d.KaiKai pateikė EUIPO kartotinę paraišką įregistruoti 12 Bendrijos dizainų pagal Reglamentą Nr. 6/2002. KaiKai prašė prioriteto, remdamasi ankstesne tarptautine paraiška Nr. PCT/EP2017/077469, kurią pateikė 2017 m. spalio 26 d. pagal PKS.

11.

Taikydamas Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį EUIPO ekspertas priėmė kartotinę paraišką, tačiau atsisakė suteikti prioritetą, nes KaiKai tarptautinės paraiškos pateikimo data buvo vėlesnė, nei šioje nuostatoje nurodytas šešių mėnesių laikotarpis.

12.

KaiKai pateikė apeliaciją dėl šio sprendimo, iš esmės manydama, kad taikytinas ne šešių, o dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpis.

13.

2019 m. birželio 13 d. sprendimu (R 573/2019-3) EUIPO trečioji apeliacinė taryba atmetė šią apeliaciją. Apeliacinė taryba iš esmės nustatė, kad ekspertas teisingai taikė Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį, pagal kurią tarptautinė paraiška pagal PKS gali būti prilyginta naudingojo modelio paraiškai, todėl gali būti pagrindas prašyti pripažinti Bendrijos dizaino prioritetą. Vis dėlto dėl tokio prioriteto turėjo būti kreiptasi per nustatytą šešių mėnesių laikotarpį, o jis KaiKai inicijuotoje byloje buvo praleistas.

14.

2019 m. rugpjūčio 20 d.KaiKai apskundė Bendrajam Teismui Apeliacinės tarybos sprendimą. Grįsdama savo ieškinį KaiKai nurodė du pagrindus, kurių pirmasis susijęs su esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimu, o antrasis – su tariamu Reglamento Nr. 6/2002 pažeidimu.

15.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas patenkino antrąjį KaiKai pagrindą ir panaikino Apeliacinės tarybos sprendimą, tačiau nepriėmė sprendimo dėl pirmojo pagrindo.

16.

Bendrasis Teismas konstatavo, kad EUIPO teisingai nusprendė, jog tarptautine paraiška pagal PKS galima remtis siekiant prašyti pripažinti Bendrijos dizaino prioritetą pagal Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį. Vis dėlto EUIPO suklydo, nes šioje byloje taikė šešių, o ne dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpį.

17.

Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, jog KaiKai tarptautinę paraišką pagal PKS galima apibūdinti kaip tarptautinę patento paraišką, o ne tik kaip naudingojo modelio paraišką. Be to, Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje nieko nekalbama apie prioriteto laikotarpį, kylantį iš patento paraiškos; joje nurodyta tik šio laikotarpio trukmė, jei prioritetas grindžiamas ankstesne dizaino ar naudingojo modelio paraiška. Pastaruoju atveju šis laikotarpis yra šeši mėnesiai. Bendrasis Teismas nusprendė, kad siekiant užpildyti šią teisėkūros spragą reikia atsižvelgti į Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį.

18.

Atrodo, kad Bendrasis Teismas manė, jog pagal Paryžiaus konvenciją galima teikti prašymus pripažinti prioritetą, esant skirtingoms intelektinės nuosavybės teisių poroms. Todėl jis laikėsi nuomonės, kad pagal Paryžiaus konvenciją prašymą pripažinti pramoninio dizaino prioritetą galima grįsti ankstesne patento paraiška. Be to, Bendrasis Teismas manė, kad prioriteto laikotarpis tokiu atveju yra dvylika mėnesių, nes šios konvencijos 4 straipsnio C dalies 1 punkte numatyta, kad patentų prioriteto laikotarpis yra dvylika mėnesių.

19.

Bendrasis Teismas konstatavo, kad atitinkamas prioriteto laikotarpis porai, kurią sudaro ankstesnis patentas ir vėlesnis dizainas, priklauso nuo Paryžiaus konvencijoje patentams nustatyto termino. Taip yra todėl, kad Paryžiaus konvencijoje nustatyta bendra taisyklė, jog ankstesnės teisės pobūdis lemia prioriteto laikotarpio trukmę. Bendrojo Teismo supratimu, Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktas, kuriame numatyta, kad vėlesnei teisei nustatytas prioriteto laikotarpis yra lemiamas, jei ši vėlesnė teisė yra dizainas, o ankstesnė teisė – naudingasis modelis, yra speciali taisyklė, šios bendrosios taisyklės išimtis.

20.

Taigi Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad EUIPO suklydo nustatydama, jog prioriteto laikotarpis, taikytinas prašymui pripažinti ankstesnės tarptautinės patento paraiškos prioritetą Bendrijos dizaino paraiškai, yra šeši mėnesiai.

21.

2021 m. birželio 23 d. EUIPO pateikė apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo. EUIPO prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir atmesti KaiKai pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį. EUIPO taip pat prašo Teisingumo Teismo priteisti iš KaiKai bylinėjimosi išlaidas.

22.

Be to, 2021 m. birželio 23 d. EUIPO, remdamasi Statuto 58a straipsniu ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 170a straipsniu, pateikė prašymą leisti nagrinėti apeliacinį skundą.

23.

2021 m. gruodžio 10 d. Nutartimi EUIPO / The KaiKai Company Jaeger Wichmann (C‑382/21 P, EU:C:2021:1050) Teisingumo Teismas priėmė apeliacinį skundą.

24.

2022 m. vasario 25 d. pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą KaiKai prašė Teisingumo Teismo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš EUIPO visas bylinėjimosi išlaidas.

25.

2022 m. balandžio 8 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu buvo leista Komisijai įstoti į bylą palaikyti EUIPO reikalavimų.

26.

Be to, 2022 m. gegužės 30 d. ir 2022 m. liepos 11 d. EUIPO ir KaiKai atitinkamai pateikė dubliką ir tripliką.

27.

2023 m. kovo 13 d. vyko teismo posėdis, jame EUIPO, KaiKai ir Komisija pateikė žodines pastabas.

28.

Kaip minėta įvade, tai pirmoji byla, kurioje Teisingumo Teismas priėmė apeliacinį skundą pagal apeliacinių skundų filtravimo mechanizmą ( 7 ). Šios procedūros naujumas verčia mane pateikti keletą pastabų dėl šio mechanizmo ir jo taikymo šioje byloje.

29.

Apeliacinių skundų filtravimo mechanizmas yra susijęs su (vis dar vykstančiomis) Sąjungos teismų reformomis. Jo idėja kilo dėl to, kad daug apeliacinių skundų paduodama dėl bylų, kurios jau buvo nagrinėjamos du kartus (pirmą kartą – nepriklausomoje apeliacinėje taryboje, antrą kartą – Bendrajame Teisme), ir kad daug tokių apeliacinių skundų atmetama kaip akivaizdžiai nepriimtini arba akivaizdžiai nepagrįsti. Taigi, kad Teisingumo Teismas galėtų susitelkti į bylas, kurioms reikia skirti visą dėmesį, buvo nustatytas šis mechanizmas ( 8 ).

30.

Apeliacinių skundų filtravimo mechanizmas šiuo metu taikomas keturių Sąjungos tarnybų ir agentūrų (EUIPO, Bendrijos augalų veislių tarnybos, Europos cheminių medžiagų agentūros ir Europos Sąjungos aviacijos saugos agentūros) nepriklausomų apeliacinių tarybų sprendimams, taip pat visų nepriklausomų apeliacinių tarybų, įsteigtų po 2019 m. gegužės 1 d. bet kurioje kitoje Sąjungos tarnyboje ar agentūroje, sprendimams ( 9 ). Pagal neseniai pateiktą Teisingumo Teismo pasiūlymą, jei Sąjungos teisės aktų leidėjas jam pritars, šis mechanizmas bus taikomas daugeliui kitų esamų Sąjungos tarnybų, įstaigų ir agentūrų, kurios turi nepriklausomą apeliacinę tarybą ( 10 ).

31.

Nuo šiol pagal šią tvarką Teisingumo Teismas tokiose bylose gali priimti visą apeliacinį skundą ar jo dalį tik tais atvejais, „jeigu jame keliamas klausimas yra svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai“ ( 11 ). Prašymą priimti apeliacinį skundą apeliantas turi pateikti prie apeliacinio skundo pridėtame atskirame dokumente, kuriame turi būti paaiškinta, kodėl apeliacinis skundas yra svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai ( 12 ).

32.

Atitinkamose procedūrinėse taisyklėse nedetalizuojama, ką reiškia klausimas, kuris yra svarbus Sąjungos teisės vienovei, darnai ar raidai. Vietoj to Teisingumo Teismui palikta galimybė tai išsiaiškinti jurisprudencijoje ( 13 ). Be to, šių taisyklių formuluotėje vartojama „ar“, o ne „ir“ („Sąjungos teisės vienovė, darna ar raida“), todėl apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas net ir tuo atveju, jei kyla pavojus vienai ar dviem, o ne visoms šioms kategorijoms.

33.

Ši atvira formuluotė rodo, kad Teisingumo Teismas turi plačią diskreciją nuspręsti, ar tam tikrame apeliaciniame skunde keliamas klausimas yra svarbus bendrai Sąjungos teisinės tvarkos raidai.

34.

Šiuo klausimu, norėdama palyginti, primenu, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo certiorari mechanizmo taisykles, pagal kurias į jį kreipiamasi su prašymu peržiūrėti žemesnės instancijos teismų sprendimus federalinės teisės klausimais. Paprastai JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendžia nagrinėti tokias bylas tik tais atvejais, kai jos gali būti svarbios nacionaliniu mastu, gali suderinti prieštaringus sprendimus arba turėti precedentinę reikšmę ( 14 ).

35.

JAV Aukščiausiojo Teismo 10 taisyklėje „Considerations Governing Review on Certiorari“ („Argumentai, kuriais remiantis atliekama peržiūra dėl certiorari“) ( 15 ) paaiškinama, kad peržiūra pagal certiorari raštą yra ne teisės, o teismo diskrecijos reikalas ir ji bus atliekama tik dėl įtikinamų priežasčių. Šioje taisyklėje išvardyti kai kurie veiksniai, į kuriuos galima atsižvelgti, tačiau kurie „nėra nei kontroliuojantys, nei visiškai apibrėžiantys teismo diskreciją“ ( 16 ).

36.

Apeliacinių skundų filtravimo mechanizmą, mano manymu, galima suprasti kaip tam tikrą „Sąjungos certiorari“. Jis skirtas ne kiekvienai Bendrojo Teismo klaidai ištaisyti, o tik toms, kurios yra labai svarbios. Todėl jis turi būti taikomas tik tuo atveju, jei Teisingumo Teismo sprendimas gali turėti esminį poveikį Sąjungos teisinei tvarkai ( 17 ).

37.

Apeliacinių skundų filtravimo mechanizmas pabrėžia Teisingumo Teismo, kaip Sąjungos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo, funkciją ( 18 ). Iš tiesų Teisingumo Teismas dalyvauja sprendžiant Sąjungai svarbias „konstitucinio pobūdžio“ bylas, susijusias su pagrindinių konstitucinių Sąjungos teisės principų aiškinimu ir horizontaliuoju bei vertikaliuoju kompetencijos pasidalijimu.

38.

Apeliacinių skundų filtravimo mechanizmas, mano nuomone, taip pat sustiprina Bendrojo Teismo vaidmenį. Tais atvejais, kai Teisingumo Teismo nepriima apeliacinio skundo, Bendrasis Teismas tampa paskutine instancija bylose tarp privačių šalių ir Sąjungos institucijų įvairiose srityse (įskaitant intelektinės nuosavybės sritį), todėl Bendrojo Teismo pateiktas taikytinos teisės išaiškinimas yra privalomas visoje Sąjungoje.

39.

Iš nutarties, kuria leista nagrinėti apeliacinį skundą, matyti ( 19 ), kad skundžiamas sprendimas ne tik turi galimą precedentinę reikšmę būsimoms byloms, susijusioms su prioriteto teisėmis, bet ir kelia svarbius klausimus dėl Sąjungos išorės santykių teisės ir horizontaliojo kompetencijos pasidalijimo tarp Sąjungos teismų ir kitų Sąjungos institucijų. Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad šis apeliacinis skundas kelia svarbių klausimų, susijusių su Sąjungos teisės vienove, darna „ir“ raida.

40.

Mano nuomone, šioje byloje kyla du klausimai, kurie pateisina jos priėmimą per apeliacinių skundų filtravimo mechanizmą.

41.

Pirmoji klausimų grupė susijusi su Sąjungos teismuose taikomomis Sąjungai privalomomis tarptautinėmis sutartimis. Konkrečiau kalbant, vienas iš klausimų yra susijęs su tokių susitarimų tiesioginio veikimo ir aiškinamojo poveikio santykiu. Šioje byloje EUIPO teigia, kad Bendrasis Teismas užpildė (neegzistuojančią) atitinkamo Sąjungos teisės akto (Reglamento Nr. 6/2002) spragą, pripažindamas tiesioginį Paryžiaus konvencijos (kurią jis išaiškino neteisingai) veikimą. EUIPO supratimu, Paryžiaus konvencija Sąjungos teisinėje sistemoje nėra tiesiogiai veikianti. Kartu EUIPO neneigia jos galimo aiškinamojo poveikio. Taigi Teisingumo Teismo prašoma išaiškinti, kada tarptautinis susitarimas yra tiesiogiai veikiantis ir ar jis gali turėti aiškinamąjį poveikį, jei nėra tiesiogiai veikiantis.

42.

Kitas su tarptautinių susitarimų taikymu susijęs klausimas kyla dėl Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo ribų ir dėl to, ar jos yra vienodos, kai Sąjungos teisė aiškinama atsižvelgiant į tarptautinius susitarimus ir kai nacionalinė teisė aiškinama atsižvelgiant į Sąjungos teisę. Šis klausimas iškeltas EUIPO teiginiais, kad Bendrasis Teismas peržengė contra legem ribą. Taigi šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar tai, kad nustatoma Sąjungos teisės nuostatos spraga, yra Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimo būdas.

43.

Antroji klausimų grupė, dėl kurios apeliacinis skundas yra priimtinas, susijusi su Paryžiaus konvencijos aiškinimu. Šioje byloje EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas šią konvenciją išaiškino neteisingai. Paryžiaus konvencijoje nenumatyta prioriteto teisė vėlesnei dizaino paraiškai, pagrįstai ankstesne patento paraiška. Joje taip pat nėra bendros taisyklės, pagal kurią prioriteto laikotarpis priklausytų nuo ankstesnės teisės pobūdžio. Kyla klausimas, kuo Teisingumo Teismas turėtų vadovautis, aiškindamas Paryžiaus konvenciją ir kitus tarptautinius susitarimus.

44.

EUIPO, kuriai pritaria Komisija, nurodo vienintelį apeliacinio skundo pagrindą dėl Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Šį pagrindą sudaro trys teiginiai. Pirma, Bendrasis Teismas išaiškino Reglamentą Nr. 6/2002 contra legem. Antra, Bendrasis Teismas pripažino Paryžiaus konvencijos tiesioginį veikimą, o tai prieštarauja Sąjungos teisei. Trečia, Bendrasis Teismas neteisingai išaiškino Paryžiaus konvenciją ir PKS.

45.

Pirmieji du EUIPO teiginiai yra susiję su Paryžiaus konvencijos taikymu Sąjungos teismuose, juos aptarsiu A dalyje. Dėl savo argumentų eiliškumo juos nagrinėsiu atvirkštine tvarka. Paskui B dalyje pateiksiu nuomonę dėl šios konvencijos aiškinimo.

46.

Iš pradžių būtina konstatuoti, kad teisės norma byloje gali būti taikoma įvairiais būdais ( 20 ). Ji gali būti naudojama tam tikroms faktinėms situacijoms spręsti tiesiogiai, netaikant kitų taisyklių, arba net panaikinant kitas taisykles, kurios trukdo taikyti taikytiną taisyklę. Sąjungos teisėje tai vadinama tiesioginiu veikimu. Taisyklė taip pat gali būti taikoma netiesiogiai, jei, pavyzdžiui, ji yra gairė aiškinant kitą taikytiną taisyklę. Sąjungos teisėje tai vadinama netiesioginiu, arba aiškinamuoju, poveikiu. Tolesnėje diskusijoje svarbu pripažinti, kad abi šios nuostatos veda prie to paties rezultato. Pavyzdžiui, jei ginčas sprendžiamas tiesiogiai remiantis direktyva, rezultatas yra toks pat kaip ir tuo atveju, jei tas pats ginčas sprendžiamas remiantis nacionaline taisykle, kuri aiškinama pagal tą direktyvą.

47.

EUIPO ir Komisija teigia, kad Paryžiaus konvencija nėra tiesiogiai veikianti. Nė viena iš jų neatmeta konvencijos aiškinamojo poveikio galimybės, tačiau mano, kad šiuo atveju tai neįmanoma, nes tam reikėtų Reglamentą Nr. 6/2002 aiškinti contra legem. Pirmoje šios analizės dalyje pasiūlysiu, kad Sąjungos teismuose tarptautinis susitarimas yra arba taikomas (tiesiogiai ir netiesiogiai), arba netaikomas (nei tiesiogiai, nei netiesiogiai). Manau, kad Paryžiaus konvencija taikytina, todėl antroje analizės dalyje nagrinėsiu EUIPO iškeltą klausimą dėl Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo ribų.

48.

EUIPO, palaikoma Komisijos, skundžiasi, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį pakeitė (neteisingai išaiškintomis) Paryžiaus konvencijos nuostatomis. Tai prilygsta Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio tiesioginio veikimo pripažinimui, taigi prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai. Paryžiaus konvencijos tiesioginio veikimo nebuvimas taip pat išplaukia iš jos 25 straipsnio ir bet kuriuo atveju tiesioginio veikimo sąlygos (besąlygiškumas ir pakankamas tikslumas) nėra įvykdytos.

49.

KaiKai neaptaria galimo tiesioginio Paryžiaus konvencijos veikimo, tačiau teigia, kad Bendrasis Teismas pripažino tik aiškinamąjį Paryžiaus konvencijos poveikį, kai panaikino Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies spragą, pateikdamas nuorodą į šios konvencijos 4 straipsnį.

50.

Kokią įtaką tarptautinis susitarimas, pavyzdžiui, Paryžiaus konvencija, gali turėti Sąjungos teismuose?

51.

Pirmiausia klausimas, kaip tarptautinis susitarimas gali būti taikomas Sąjungoje, kyla tik tuo atveju, jei tas susitarimas yra Sąjungos teisinės tvarkos dalis. Tarptautinis susitarimas iš esmės yra Sąjungos teisinės tvarkos dalis, jei Sąjunga yra jo šalis ( 21 ). Tapęs Sąjungos teisinės tvarkos dalimi, tarptautinis susitarimas yra privalomas Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms ( 22 ) ir turi viršenybę Sąjungos antrinės teisės atžvilgiu ( 23 ).

52.

Sąjunga nėra Paryžiaus konvencijos šalis. Visos Sąjungos valstybės narės yra konvencijos šalys, tačiau tai savaime nereiškia, kad Paryžiaus konvencija taip pat yra Sąjungos teisinės tvarkos dalis ir privaloma jos institucijoms.

53.

Vis dėlto Sąjunga yra Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis) ( 24 ), kuri yra vienas iš PPO susitarimų, šalis. Pačia TRIPS sutartimi prioriteto teisės nereglamentuojamos. Jos 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Dėl šios Sutarties II, III ir IV dalių valstybės narės laikosi Paryžiaus konvencijos (1967) 1–12 straipsnių ir 19 straipsnio.“

54.

Taigi galima daryti išvadą, kad Sąjunga turi pripažinti prioriteto teises taip, kaip jos pripažįstamos Paryžiaus konvencija ( 25 ). Todėl Paryžiaus konvencijos 4 straipsnis, kuris aktualus šioje byloje, Sąjungai tapo privalomas dėl jos įsipareigojimų pagal TRIPS sutartį ( 26 ).

55.

Tai vis dar neatsako į klausimą, ar šalis, kaip antai KaiKai, Sąjungos teismuose gali remtis Paryžiaus konvencijos 4 straipsniu tiesiogiai arba aiškindama galiojančią Sąjungos teisę.

56.

Tai, ar teisės nuostata yra tiesiogiai veikianti, priklauso ne tik nuo jos aiškumo, bet ir nuo aplinkybių, kuriomis ši nuostata taikoma. Taigi suformuotoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad direktyvos nuostata, net jeigu ji yra pakankamai tiksli ir besąlygiška, negali būti tiesiogiai veikianti sprendžiant fizinių asmenų ginčą ( 27 ).

57.

Be to, tarptautinio susitarimo tiesioginis veikimas priklauso ne tik nuo nuostatų, kuriomis siekiama suteikti teises fiziniams asmenims, aiškumo, bet ir nuo nagrinėjamo susitarimo pobūdžio ( 28 ).

58.

Iš esmės pagal Sutartis nedraudžiama, kad tarptautiniai susitarimai būtų pripažįstami kaip tiesiogiai veikiantys. Pavyzdžiui, Teisingumo Teismas pripažino tiesioginį daugelio asociacijos susitarimų veikimą, nepriklausomai nuo to, ar jų funkcija buvo parengti valstybę būsimai narystei Sąjungoje ( 29 ), ar ne ( 30 ). Teisingumo Teismas taip pat pripažino kitų dvišalių susitarimų, pavyzdžiui, Atviros oro erdvės susitarimo su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ( 31 ), ir kai kurių daugiašalių susitarimų, pavyzdžiui, Jaundės ir Lomės konvencijų ( 32 ) ir Protokolo dėl Viduržemio jūros apsaugos nuo žemyninės kilmės taršos ir veiklos, tiesioginį veikimą ( 33 ).

59.

Priešingai, PPO susitarimų pobūdis, o ne jų neaiškios formuluotės, buvo pagrindinis motyvas, dėl kurio jurisprudencijoje iš esmės buvo atmestas jų tiesioginis veikimas ( 34 ).

60.

Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į su PPO sistema susijusią jurisprudenciją, taip pat iš esmės nepripažino tiesioginio TRIPS sutarties veikimo ( 35 ).

61.

Kadangi tam tikros Paryžiaus konvencijos nuostatos tapo Sąjungos teisės dalimi ir yra privalomos Sąjungai per TRIPS sutartį, galima daryti išvadą, kad tokios nuostatos iš esmės taip pat neturėtų būti pripažintos tiesiogiai veikiančiomis.

62.

PPO susitarimų pobūdis, kurį turėjo omenyje Teisingumo Teismas, iš esmės atmesdamas jų tiesioginį veikimą, buvo susijęs su įsipareigojimų, kuriuos Sąjunga prisiėmė kitų susitariančiųjų šalių atžvilgiu, lankstumu ir abipusiškumu. PPO sistema yra lanksti ta prasme, kad jos nuostatos gali būti apeinamos, o siekiant išspręsti kilusį ginčą leidžiami įvairūs derybiniai sprendimai ( 36 ). Dėl šio lankstumo Sąjungos politinės institucijos, kaip ir kitos PPO susitarimų šalys, gali pasirinkti sprendimus, kurių Teisingumo Teismas gali nepripažinti atitinkančiais PPO reikalavimų. Siekdamas suteikti tokią politinių veiksmų laisvę, Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, kad jis neturėtų tikrinti Sąjungos teisės aktų galiojimo PPO teisės atžvilgiu. Užuot išreiškęs šį pasirinkimą kaip tam tikrą sąmoningą savęs ribojimą, kuriuo siekiama paisyti PPO galių pasidalijimo, Teisingumo Teismas pasitelkė teisinę sąvoką „tiesioginis veikimas“. Vis dėlto, mano nuomone, iš esmės atsisakyti pripažinti PPO teisės tiesioginį veikimą buvo siekiama ne tam, kad iš asmenų būtų atimta galimybė remtis tarptautiniais susitarimais teisme, o tam, kad Sąjungos institucijoms būtų suteikta politinių veiksmų laisvė ( 37 ).

63.

Vis dėlto Teisingumo Teismas pasinaudojo savo teise atlikti Sąjungos teisės aktų teisminę kontrolę, susijusią su PPO teise, kai nusprendė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino pasinaudoti PPO sistemos paliktu politiniu lankstumu. Esant tokiai situacijai, teisminė kontrolė nepakenktų politinei diskrecijai, kuri būtina PPO lygmeniu ( 38 ).

64.

Taigi galima išskirti dvi skirtingas situacijas, nuo kurių priklauso PPO teisės tiesioginis taikymas. Pirmoji situacija, kurią atspindi tokios bylos, kaip Nakajima ( 39 ), yra tada, kai Teisingumo Teismas mano, kad atitinkami Sąjungos teisės aktai buvo priimti siekiant įgyvendinti PPO įsipareigojimą. Sąvoka „siekiant įgyvendinti“ reiškia ne tik situaciją, kai PPO įsipareigojimas reikalauja tolesnio įgyvendinimo, bet ir situacijas, kai Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė suderinti savo teisės aktus (galiojančius ar naujus) su PPO įsipareigojimais. Antroji situacija, kurią atspindi tokios bylos, kaip Rusal Armenal ( 40 ), yra tokia, kai Teisingumo Teismas mano, kad gali būti, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo priimti konkretų Sąjungos sprendimą, nepaisant jos įsipareigojimų PPO. Tai nereiškia, kad Sąjungos sprendimas neatitinka PPO teisės, o reiškia tik tai, kad jis priimtas nesistengiant prisitaikyti prie PPO įsipareigojimų.

65.

Šios dvi situacijos viena kitą paneigia. Kitaip tariant, kaip jau esu nurodžiusi kitur ( 41 ), taikomas arba Sprendimas Nakajima, arba Sprendimas Rusal Armenal.

66.

Šioje byloje Komisija teigia, jog iš Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies negalima daryti išvados, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį paversti Sąjungos standartu dėl prioriteto terminų, kuriais galima remtis taikant Bendrijos dizainą ( 42 ). Sąjunga veikiau priėmė savo sprendimą: paduodamas Bendrijos dizaino paraišką asmuo gali remtis prioriteto teise, pagrįsta ankstesne dizaino ar naudingojo modelio paraiška, per šešių mėnesių laikotarpį. Taigi, kaip tvirtina EUIPO, Sąjungos teisės aktų leidėjas sąmoningai neįtraukė jokios kitos ankstesnės paraiškos rūšies, įskaitant patento paraišką. EUIPO nuomone, toks sprendimas atitinka Paryžiaus konvenciją, tačiau net jei neatitiktų, tai neturėtų reikšmės, nes jis išreiškia aiškią Sąjungos teisės aktų leidėjo valią, o Teisingumo Teismas prieštarautų jai, jei taikytų kitokį sprendimą. Kitaip tariant, situacija atitinka Sprendimo Rusal Armenal, o ne Sprendimo Nakajima situaciją. Todėl nėra pagrindo pripažinti tiesioginį Paryžiaus konvencijos veikimą.

67.

Nesutinku su tuo. Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama kaip atspindinti Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą suderinti šį straipsnį su Paryžiaus konvencijos 4 straipsniu. Pirma, Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio formuluotė yra beveik identiška Paryžiaus konvencijos 4 straipsniui, kurį pripažino Teisingumo Teismas ( 43 ). Tai rodo teisės aktų leidėjo ketinimą suderinti Reglamentą Nr. 6/2002 su šiuo tarptautiniu susitarimu ( 44 ). Antra, tai, kad naudingasis modelis įtraukiamas kartu su dizainu, regis, išreiškia Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimą įgyvendinti Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktą. Atrodo, kad tai matyti ir iš parengiamųjų darbų rengiant Reglamentą Nr. 6/2002, kuriame Komisija iš dalies pakeitė savo pirminį pasiūlymą, siekdama jį suderinti su Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktu ( 45 ).

68.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manau, kad šios bylos aplinkybėmis Paryžiaus konvencijos, į Sąjungos teisę įtrauktos per TRIPS sutartį, pobūdis netrukdo jos tiesioginiam veikimui. Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalimi Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė suderinti Sąjungos dizaino teisę su Paryžiaus konvencija, kiek tai susiję su prioriteto teisių egzistavimu ir trukme. Todėl ši byla yra panaši į Sprendimo Nakajima, o ne Sprendimo Rusal Armenal situaciją.

69.

Taip pat nesutinku su EUIPO ir Komisijos argumentais, kad Paryžiaus konvencijos 25 straipsnio 1 dalis trukdo jos tiesioginiam veikimui. Šioje nuostatoje, kuri pavadinta „Konvencijos taikymas šalyje“, nurodyta: „Kiekviena šalis, kuri yra šios Konvencijos dalyvė, įsipareigoja pagal savo Konstituciją panaudoti reikiamas priemones šiai Konvencijai taikyti“. Mano supratimu, pagal tą nuostatą tiesiog reikalaujama, kad susitariančiosios šalys darytų tai, kas būtina pagal jų konstitucijas. Toms šalims, kurių konstitucinis pasirinkimas dėl jų teisinės tvarkos santykio su tarptautine teise yra daugiausia dualistinis, tai gali reikšti, jog Paryžiaus konvenciją reikia transformuoti į nacionalinę teisę, kad ji taptų veiksminga. Vis dėlto, kaip jau paaiškinau, sutartimis iš esmės nėra atmetamas tiesioginis Sąjungai privalomų tarptautinių susitarimų veikimas. Nors dėl kai kurių Paryžiaus konvencijos nuostatų iš tiesų gali prireikti papildomo Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimo, tos nuostatos, kurios gali būti įgyvendintos be tokių pasirinkimų, gali būti tiesiogiai veikiančios, jei tam netrukdo susitarimo pobūdis ir konkrečios aplinkybės. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino pasinaudoti lanksčiu TRIPS sutarties pobūdžiu, bet nusprendė suderinti savo teisės aktus dėl prioriteto teisių su Paryžiaus konvencijoje siūlomais sprendimais, šių Paryžiaus konvencijos normų tiesioginis veikimas priklauso nuo to, ar jos atitinka įprastus pakankamo tikslumo ir besąlygiškumo kriterijus. Atitinkamų Paryžiaus konvencijos normų aiškinimą aptarsiu šios išvados 94–140 punktuose.

70.

Šiuo atveju būtina aptarti kitą klausimą. KaiKai teigia, kad Bendrasis Teismas, panaikindamas teisės aktų spragą, Paryžiaus konvencijai pripažino ne tiesioginį veikimą, o aiškinamąjį poveikį. Šiuo klausimu sutinku su KaiKai. Taigi EUIPO argumentas, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes tiesiogiai taikė (neteisingai išaiškintą) Paryžiaus konvenciją, turėtų būti atmestas ne dėl to, kad ši konvencija nėra tiesiogiai veikianti šioje byloje, o dėl to, kad Bendrasis Teismas jos netaikė tiesiogiai, o tik rėmėsi aiškinimo tikslais.

71.

Nors EUIPO atmeta Paryžiaus konvencijos tiesioginio veikimo galimybę, ji neprieštarauja galimam jos aiškinamajam poveikiui. Dėl to kyla kitas klausimas.

72.

Jei iš tiesų, kaip teigia EUIPO ir Komisija, tai atitinka Sprendimo Rusal Armenal situaciją, o Paryžiaus konvencija neturėtų būti pripažinta kaip tiesiogiai veikianti, kad būtų išsaugota politinė veiksmų laisvė, palikta Sąjungos institucijoms pagal TRIPS sutartį, įskaitant galimybę nukrypti nuo Paryžiaus konvencijos reikalavimų reguliuojant Bendrijos dizainą, kodėl Teisingumo Teismas apskritai turėtų stengtis aiškinti atitinkamus Sąjungos teisės aktus pagal Paryžiaus konvenciją?

73.

Kaip priminiau iš pradžių (žr. šios išvados 46 punktą), jei Teisingumo Teismas sėkmingai išaiškina Sąjungos teisės aktus pagal tarptautinį susitarimą, rezultatas yra toks pat kaip ir tuo atveju, jei šis susitarimas būtų taikomas tiesiogiai. Kai Teisingumo Teismas atsisakė pripažinti tiesioginį veikimą, siekdamas apsaugoti Sąjungos institucijų politinių veiksmų laisvę nukrypti nuo tarptautinio įsipareigojimo, tos pačios priežastys verčia susilaikyti ir nuo Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo.

74.

Kai nacionaliniams teismams nustatoma pareiga aiškinti teisės aktus pagal Sąjungos teisę, tai yra plataus masto pareiga padaryti viską, kas įmanoma, kad aiškinant nacionalinę teisę būtų pasiektas Sąjungos teisėje reikalaujamas rezultatas ( 46 ). Reikalaujama, kad pagal Sąjungos teisę būtų aiškinamas ne tik siekiant įgyvendinti Sąjungos teisę (paprastai direktyvą) priimtas nacionalinis įstatymas, bet ir bet koks kitas vidaus teisės aktas, įskaitant anksčiau galiojusias taisykles ( 47 ).

75.

Tai reiškia, kad prievolė teisės aktus aiškinti pagal Sąjungos teisę, ją taikant Sąjungos teisės aktų ir tarptautinių susitarimų santykiui, būtų taikoma visiems Sąjungos teisės aktams, nepriklausomai nuo to, ar jie priimti specialiai tarptautiniam įsipareigojimui įgyvendinti, ar ne. Kitaip tariant, Sąjungos teismai būtų įpareigoti aiškinti Sąjungos teisės aktus pagal tarptautinį susitarimą ne tik Sprendimo Nakajima, bet ir Sprendimo Rusal Armenal situacijoje. Jei tokia pareiga daryti viską, kas įmanoma, kad Sąjungos teisės aktams būtų suteikta tokia pati reikšmė, kokios reikalaujama pagal tarptautinį susitarimą, būtų nustatyta Sąjungos teismams, nepaisant principinio tiesioginio veikimo atmetimo, tai prieštarautų šio atmetimo tikslui.

76.

Jei Paryžiaus konvencijos tiesioginio veikimo draudimas grindžiamas tuo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas gali netaikyti ankstesnės patento paraiškos kaip pagrindo prašyti pripažinti prioriteto teisę vėlesniam Bendrijos dizainui, šioje byloje primygtinai reikalauti, kad Teisingumo Teismas vis dėlto aiškintų Reglamentą Nr. 6/2002 taip, kad pasiektų tokį rezultatą, nėra labai prasminga.

77.

Taigi, jei Teisingumo Teismas nesutiks su mano vertinimu, kad Paryžiaus konvencija gali būti tiesiogiai veikianti šioje byloje, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino suderinti Reglamento Nr. 6/2002 su šia konvencija, o pasirinko konkretų Sąjungos mechanizmą (kuris gali atitikti Paryžiaus konvenciją arba ne), jis turėtų pripažinti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą net bandydamas teisės aktus aiškinti pagal Sąjungos teisę. Mano nuomone, esant bylos Rusal Armenal tipo situacijai, tiek tiesioginis veikimas, tiek pareiga teisės aktus aiškinti pagal Sąjungos teisę yra atmestini. Tokiu atveju reikėtų atmesti galimybę ieškoti Sąjungos teisės aktų spragų, siekiant jas panaikinti Paryžiaus konvenciją atitinkančiu sprendimu. Kaip parodysiu kitame skirsnyje, Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas yra specifinis aiškinimo būdas, reikalaujantis kūrybingumo siekiant rezultato pagal tikslinę taisyklę (šiuo atveju Paryžiaus konvencijos 4 straipsnį). Todėl jis turėtų būti taikomas tik esant bylos Nakajima tipo situacijai.

78.

Tai mane veda prie kito EUIPO iškelto teiginio, kad Bendrasis Teismas peržengė Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo ribas.

79.

EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas išaiškino Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį contra legem. Į šios nuostatos formuluotę jis įtraukė terminus „patentas“ ir „dvylika mėnesių“, nors jos nedviprasmiškoje formuluotėje nurodomi tik dizainai ir naudingieji modeliai bei šešių mėnesių prioriteto laikotarpis.

80.

KaiKai nesutinka, kad Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies formuluotė yra baigtinė. Jos nuomone, Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, kad egzistuoja spraga, kurią reikia panaikinti, ir kad šioje nuostatoje nėra jokių konkrečių taisyklių, susijusių su patento paraiška grindžiamo prioriteto laikotarpio trukme. Taigi teismo posėdyje KaiKai pabrėžė, kad šiuo atveju aiškinimas nėra contra legem; Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalis savo formuluote netrukdo kitų rūšių intelektinės nuosavybės teises naudoti kaip prioriteto teisės pagrindą.

81.

Vidaus teisės aktų atveju, pradedant Sprendimu Pupino ( 48 ), Teisingumo Teismas pripažino nacionalinių teismų pareigos rasti Sąjungos teisę atitinkančius sprendimus contra legem ribą. Teisingumo Teismas dar nepaaiškino šios ribos reikšmės. Vis dėlto EUIPO, atrodo, tai supranta taip, kad teismai negali prieštarauti aiškioms, nedviprasmiškoms formuluotėms ( 49 ).

82.

Atsižvelgdama į tai, EUIPO teigia, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas išsamiai ir aiškiai reglamentavo atvejus, kai galima prašyti pripažinti prioritetą vėlesnei Bendrijos dizaino paraiškai, bet patentų paraiškų tarp jų nėra ( 50 ). Šioje nuostatoje nėra teisės aktų spragų. Konstatuodamas tokią teisės akto spragą Bendrasis Teismas išaiškino Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalį contra legem.

83.

Mano nuomone, tai, ar tokios spragos nustatymas yra contra legem, ar ne, priklauso nuo aiškinamojo konteksto, kuriuo vadovaujasi teismas. Jeigu Paryžiaus konvencija, kuri Sąjungai privaloma pagal TRIPS sutartį, neegzistuotų arba būtų nereikšminga ( 51 ), Bendrasis Teismas neturėtų pagrindo manyti, kad yra teisės aktų spraga. Vis dėlto teisės aktų spragų nustatymas galėtų būti išeitis, jei Paryžiaus konvencija yra aiškinama pagal Sąjungos teisę. Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas – tai aiškinimas, kuriuo siekiama ne tik parinkti nuostatos prasmę, bet ir rasti konkrečią išeitį, atitinkančią tikslinės teisės normos reikalavimus.

84.

Remdamasi Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalies formuluote EUIPO teigia, kad patentų paraiškos aiškiai ir nedviprasmiškai nelaikomos tinkamu prioriteto teisės pagrindu pagal šią nuostatą. Ar tikrai taip yra? Iš tiesų, kaip teigia KaiKai, Reglamente Nr. 6/2002 nėra nuostatos, kuri aiškiai neapimtų patento paraiškos. Grožį visi supranta skirtingai, lygiai taip pat skirtingi aiškintojai nevienodai supranta nedviprasmiškumo laipsnį.

85.

Iš tiesų Reglamento Nr. 6/2002 41 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodytos tik dvi ankstesnių paraiškų rūšys: (i) dizaino arba (ii) naudingojo modelio paraiškos. Jei ši dalis būtų skaitoma atskirai, būtų galima manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas pamiršo reglamentuoti ankstesnes patentų paraiškas.

86.

Vis dėlto, jei Reglamentas Nr. 6/2002 būtų vertinamas atsižvelgiant į Sąjungos įsipareigojimus pagal Paryžiaus konvenciją, priimtą TRIPS sutartimi, ir jei ši konvencija būtų suprantama kaip reikalaujanti galimybės pasinaudoti prioriteto teise, teikiant dizaino paraišką, remiantis ankstesne patento paraiška, aiškinimas pasikeistų. Šiuo atveju atrodo, kad nepaminėti patentai rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo aplaidumą. Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo atveju teismas privalo ištaisyti galimus teisės aktų leidėjo apsirikimus. Taigi Bendrajam Teismui neturėtų būti kliudoma konstatuoti teisės aktų spragą, grindžiamą tariamu Paryžiaus konvencijos reikalavimu leisti sudaryti porą iš ankstesnio patento ir vėlesnio dizaino. Mano nuomone, spragų nustatymas yra priimtinas, kai taikomas Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas.

87.

Bent jau taip atrodo tais vidaus atvejais, kai nacionalinės teisė aiškinama pagal Sąjungos teisę. Kaip jau paaiškinau (žr. šios išvados 74 punktą), nacionaliniams teismams nustatyta pareiga vidaus teisės aktus aiškinti pagal Sąjungos teisę yra plati. Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nelengvai sutiko su nacionalinių teismų pozicijomis, kad kitoks nacionalinės teisės aiškinimas būtų contra legem. Teisingumo Teismas pareikalavo, kad nacionaliniai teismai, siekdami tam tikro rezultato, laikytųsi kūrybingesnio požiūrio, nei taikydami savo vidaus praktiką ( 52 ), ir net nukryptų nuo suformuotos jurisprudencijos, kurioje aiškinama nagrinėjama vidaus taisyklė ( 53 ). Reikalaujamas kūrybingumas apima spragų nustatymą ( 54 ).

88.

Vis dėlto kyla klausimas, ar Sąjungos teismai turėtų taip pat kūrybingai aiškinti Sąjungos teisės aktus pagal Sąjungos tarptautinius įsipareigojimus.

89.

Teisingumo Teismas pagrindė pareigą vidaus klausimus aiškinti pagal Sąjungos teisę, kaip nurodyta toliau. Nacionaliniai teismai, kaip valstybių narių dalis, yra saistomi lojalumo pareigos, šiandien išreikštos ESS 4 straipsnio 3 dalyje ir vadinamos lojalaus bendradarbiavimo principu ( 55 ). Taigi nacionaliniai teismai privalo pasiekti rezultatų, kurių reikalaujama pagal Sąjungos teisę, neviršydami savo įgaliojimų, t. y. aiškinti teisę. Be to, dėl tos pačios lojalumo pareigos turėtų būti daroma prielaida, kad valstybė narė, kaip teisėkūros institucija, neketina pažeisti Sąjungos teisės. Iš to galima daryti prielaidą, kad, jei aiškiai nenurodyta kitaip, visi nacionalinės teisės aktai, priimti anksčiau ir vėliau už Sąjungos teisės aktus, atitinka Sąjungos teisę ( 56 ). Nacionaliniams teismams tai reiškia, kad nacionalinę teisę aiškinant pagal Sąjungos teisę, taip neprieštaraujama įstatymų leidėjo valiai.

90.

Nors pagal SESV 216 straipsnio 2 dalį arba tarptautinį pacta sunt servanda principą Sąjunga yra saistoma savo tarptautinių įsipareigojimų, tai nereiškia, kad ji turi vadovautis ta pačia konstitucinio pobūdžio lojalumo pareiga ( 57 ), kuri valstybėms narėms taikoma pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį. Prielaida, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino pažeisti Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų, negali būti tokia pat tvirta, kaip ir tokia pati prielaida sprendžiant vidaus klausimus.

91.

Tai gali pagrįsti požiūrį, kad pareiga Sąjungos teisę aiškinti atsižvelgiant į tarptautinius susitarimus yra ne tokio plataus masto. Šiuo klausimu, nesant aiškių įrodymų, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketina laikytis Sąjungos tarptautinių įsipareigojimų, spragų nustatymą būtų lengviau apibūdinti kaip contra legem aiškinimą. Bet kuriuo atveju Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo contra legem riba kiekvienu konkrečiu atveju pati savaime yra aiškinimo objektas.

92.

Atsižvelgdama į tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas prioriteto teises, susijusias su Bendrijos dizaino paraiškomis, pasirinko beveik identiškas formuluotes kaip ir Paryžiaus konvencijoje, nors Reglamente Nr. 6/2002 jis niekur aiškiai nenurodė savo ketinimo laikytis šios konvencijos prioriteto taisyklių, kaip jau buvo paaiškinta (žr. šios išvados 68 punktą), manau, kad šią bylą galima apibūdinti kaip Sprendimo Nakajima situaciją. Dėl šios priežasties spragos Reglamente Nr. 6/2002 nustatymas būtų pagrįstas ir nebūtų laikomas contra legem aiškinimu, jei Paryžiaus konvencijoje iš tiesų būtų aiškiai reikalaujama dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpio. Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai siekė Reglamentą Nr. 6/2002 aiškinti, atsižvelgdamas į Paryžiaus konvenciją.

93.

Vis dėlto manau, kad Paryžiaus konvencijoje nėra taisyklės, nustatančios dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpį, ar bent jau tokios aiškios taisyklės, todėl Bendrasis Teismas šią konvenciją išaiškino neteisingai. Taigi pereinu prie paskutinės savo išvados dalies.

94.

Šalys nesutaria dėl dviejų pagrindinių Paryžiaus konvencijos aiškinimo klausimų.

95.

Pirma, EUIPO, kuriai pritaria Komisija, teigia, kad Bendrasis Teismas suklydo manydamas, jog pagal Paryžiaus konvenciją ankstesnę patento paraišką galima naudoti kaip pagrindą vėlesnei dizaino paraiškai. KaiKai teigia, kad šią konvenciją Bendrasis Teismas išaiškino teisingai.

96.

Antra, EUIPO tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Paryžiaus konvencijoje nustatyta bendroji taisyklė, pagal kurią ankstesnė teisė lemia prioriteto laikotarpio trukmę ir kurios išimtis yra Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktas. Taigi EUIPO mano, jog Bendrasis Teismas suklydo, kai konstatavo, kad KaiKai galėjo pasinaudoti dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpiu. KaiKai gina Bendrojo Teismo išaiškinimą.

97.

Mano nuomone, Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad pagal Paryžiaus konvenciją galima pateikti prašymą pripažinti prioritetą remiantis pora, kurią sudaro ankstesnė patento paraiška ir vėlesnė dizaino paraiška. Vis dėlto Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą pripažindamas dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpį, kai prašymas pripažinti Bendrijos dizaino prioritetą yra grindžiamas ankstesne patento paraiška.

98.

Prieš paaiškindama tokio Paryžiaus konvencijos aiškinimo motyvus, trumpai aptarsiu metodus, kuriuos Teisingumo Teismas turėtų taikyti aiškindamas tarptautinį susitarimą, pavyzdžiui, Paryžiaus konvenciją.

99.

Tarptautinės teisės srityje, įskaitant PPO teisę, nepaisant to, kad egzistuoja jos ginčų sprendimo mechanizmas, nėra teisminės institucijos, įgaliotos aiškinti tarptautinių susitarimų nuostatas ir turinčios galimybę priimti galutinį sprendimą, privalomą visiems kitiems subjektams. Taigi, priešingai nei Sąjungos teisės sistemoje, joje nėra mechanizmo, užtikrinančio vienodą aiškinimą.

100.

Viena iš priemonių, padedančių sušvelninti skirtingo aiškinimo problemą, yra Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – Vienos konvencija), kurioje nustatytos tarptautinių sutarčių aiškinimo taisyklės ( 58 ). Nors Sąjunga nėra šios konvencijos šalis, jos taisyklėmis yra kodifikuota tarptautinė paprotinė teisė ( 59 ) ir Sąjunga turėtų jas taikyti, aiškindama tarptautinius susitarimus ( 60 ).

101.

Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokia bendra aiškinimo taisyklė: „Sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir <…> į sutarties objektą bei jos tikslą“. Šios konvencijos 31 straipsnio 2–4 dalyse pateikiama papildomų paaiškinimų, o 32 straipsnyje išdėstytos kai kurios papildomos aiškinimo taisyklės.

102.

Mano nuomone, Vienos konvencijoje nustatytos aiškinimo taisyklės nelabai skiriasi nuo įprastų Teisingumo Teismo taikomų aiškinimo metodų. Todėl aiškindamas Paryžiaus konvenciją Teisingumo Teismas turėtų atsižvelgti į jos formuluotę, kontekstą ir tikslą, dėl kurio ji apskritai buvo priimta. Vis dėlto reikėtų remtis paties tarptautinio susitarimo formuluote, kontekstu ir tikslu, o ne tuo, kaip Sąjunga jį įgyvendino. Taigi, net jei Sąjungos teisės aktų leidėjas bona fide suprato Paryžiaus konvenciją kaip neleidžiančią ankstesnio patento ir vėlesnio dizaino poros ir dėl šios priežasties nusprendė leisti tik ankstesnius dizainus ir naudinguosius modelius kaip Bendrijos dizaino prioriteto teisių šaltinį, tai nereiškia, kad toks Paryžiaus konvencijos supratimas yra teisingas ( 61 ).

103.

Atsižvelgdama į tai, pereisiu prie dviejų ginčijamų klausimų.

104.

Intelektinės nuosavybės apsauga yra teritorinė, t. y. ji galioja tik ją suteikusios šalies (ar regiono) teritorijoje. Tų rūšių intelektinės nuosavybės teisių, kurias reikia įregistruoti norint pasinaudoti, pavyzdžiui, patentų, naudingųjų modelių ir dizainų, apsauga, atveju tai reiškia, kad apsauga galios tik teritorijoje, priklausančioje atitinkamos ją patvirtinusios registracijos įstaigos jurisdikcijai.

105.

Asmuo, norintis apsaugoti savo išradimą, dizainą ar prekių ženklą, kuriuo žymimas parduodamas produktas, turi prašyti tokios apsaugos kiekvienoje atskiroje šalyje ar regione. Paryžiaus konvencijoje, siekiant sumažinti problemas, kylančias dėl intelektinės nuosavybės apsaugos teritoriškumo, buvo nustatyta prioriteto teisių sistema. Tai nepanaikina būtinybės atskirai siekti apsaugos kiekvienoje norimoje teritorijoje, tačiau „laimima laiko“ kreiptis dėl tokios apsaugos anksčiau, nei tą patį gali padaryti potencialūs konkurentai. Šis terminas, vadinamas prioriteto laikotarpiu, gali būti šeši arba dvylika mėnesių ir pradedamas skaičiuoti nuo pirmos paraiškos tinkamo pateikimo.

106.

Be teritoriškumo, dar vienas intelektinės nuosavybės apsaugos sunkumas kyla dėl intelektinės nuosavybės teisių rūšių skirtumų. Šalys skirtingai apibrėžia, kas suprantama kaip tam tikros rūšies intelektinės nuosavybės teisė, ir ne visos jos numato tas pačias intelektinės nuosavybės teisių rūšis. Taigi, atrodo, 11 Sąjungos valstybių narių pripažįsta naudinguosius modelius kaip atskirą intelektinės nuosavybės teisės formą ( 62 ). Be to, panašios intelektinės nuosavybės teisių rūšys dažnai vadinamos skirtingai. Pavyzdžiui, artimiausia apsaugos rūšis, Europoje paprastai vadinama dizainu, Jungtinėse Amerikos Valstijose vadinama dizaino patentu ( 63 ). Net ir Bendrijos terminas „dizainas“ Sąjungoje nėra vartojamas vienodai. Pavyzdžiui, Reglamente Nr. 6/2002 anglų kalba minimas Bendrijos dizainas, o jo versijoje prancūzų kalba – „dessins ou modèles communautaires“ ( 64 ).

107.

Tarptautines pastangas palengvinti išradėjų gyvenimą įkūnija PKS, pagal ją KaiKai pateikė paraišką, kuria remdamasi šioje byloje prašė EUIPO pripažinti prioriteto teisę.

108.

PKS yra 1970 m. sudarytas ir 1978 m. įsigaliojęs tarptautinis susitarimas. Šiuo metu jį yra pasirašiusios 157 valstybės, įskaitant visas 27 Sąjungos valstybes nares, bet ne Sąjungą. Tai į Paryžiaus konvencijos taikymo sritį patenkantis specialus susitarimas, kurį administruoja Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija. PKS numato galimybę pateikti „tarptautinę paraišką“ išradimams apsaugoti ( 65 ). Kai tik tarptautinė paraiška yra pateikiama, ji gali būti laikoma patento, naudingojo modelio ir kitų rūšių išradimų apsaugos, kaip antai išradėjų pažymėjimų ir naudingumo liudijimų, paraiška ( 66 ). Po tarptautinio etapo, po kurio apsauga negali būti suteikta, tarptautinę paraišką pateikęs asmuo turi inicijuoti nacionalinį etapą, kuriame jis prašys atitinkamos formos apsaugos kiekvienoje šalyje ar regione atskirai. Tarptautinės paraiškos tikslas, be kita ko, yra nustatyti paraiškos pateikimo datą, kad būtų galima pasinaudoti prioriteto teise.

109.

EUIPO teigia, kad klaidingas Bendrojo Teismo argumentavimas prasideda nuo to, kad jame vartojama sąvoka „tarptautinė patento paraiška“, kuri teisiškai yra neegzistuojanti sąvoka. Iš tiesų KaiKai pateikė tarptautinę paraišką, kaip apibrėžta PKS, o ne tarptautinę patento paraišką. Kaip ką tik paaiškinta, tokia tarptautinė paraiška gali būti interpretuojama kaip patento arba naudingojo modelio paraiška, tačiau kol tokio sprendimo nepriimta pagal nacionalinę paraišką, tarptautinė paraiška yra vadinamosios kvantinės aukštesnės pozicijos būsenos – ji kartu yra ir patento paraiška, ir naudingojo modelio paraiška.

110.

Mano nuomone, vartodamas terminą „tarptautinė patento paraiška“ Bendrasis Teismas norėjo pabrėžti, kad KaiKai paraiška gali būti suprantama kaip patento paraiška, net jeigu ji gali būti ir naudingojo modelio paraiška. Būtent dėl šios priežasties Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad KaiKai taikomas dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpis. Grįžtant prie kvantinės fizikos terminologijos, Bendrasis Teismas pavertė KaiKai tarptautinę paraišką patento paraiška, o EUIPO – naudingojo modelio paraiška. Tai būtų tas pats, jei EUIPO pavadintų ją „tarptautine naudingojo modelio paraiška“. Todėl EUIPO teiginys, kad Bendrasis Teismas vartojo neegzistuojantį terminą, yra nereikšmingas.

111.

Paryžiaus konvencijoje aiškiai nenumatyta galimybė vėlesnės dizaino paraiškos prioritetą grįsti ankstesne patento paraiška. Vis dėlto tai neužkerta kelio tokiai galimybei.

112.

Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio A dalies 1 punkte išvardijamos įvairios galimos pirmosios paraiškos („patento, naudingojo modelio, pramoninio dizaino ar prekių ženklo registracijos paraiška“) ir nurodoma, kad vėliau kitose šalyse paduodamas paraišką asmuo turi prioriteto teisę, tačiau nenurodoma, kokios rūšies paraiška turi būti paduota. Iš to galima lengvai suprasti, kad bet kuri iš išvardytų pirmųjų paraiškų gali būti bet kurios vėlesnės paraiškos prioriteto teisės šaltinis.

113.

Taigi Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio A dalies 1 punkto formuluotė nėra lemiama. Iš tikrųjų Paryžiaus konvencijos kontekstas, apimantis intelektinės nuosavybės teisių formų įvairovę visame pasaulyje, skatina aiškinimą, pagal kurį intelektinės nuosavybės teisės formai ar pavadinimui nesuteikiama lemiamo vaidmens.

114.

EUIPO teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai aiškino bendrąją Paryžiaus konvencijos taisyklę dėl objekto tapatumo. EUIPO teigimu, kiekviena pramoninės nuosavybės teisės rūšis suteikia prioriteto teisę tik tos pačios rūšies teisei, pavyzdžiui, patentas – patentui, dizainas – dizainui, naudingasis modelis – naudingajam modeliui ( 67 ). Taigi, išskyrus atvejus, kai aiškiai numatyta kitaip, tik ankstesnis dizainas gali suteikti prioriteto teisę vėlesniam Bendrijos dizainui; patentas šios taisyklės neatitinka.

115.

Mano nuomone, taisyklė dėl objekto tapatumo gali būti suprantama formaliai arba atsižvelgiant į jos esmę. Atrodo, kad šiame apeliaciniame skunde EUIPO ją taiko formalia prasme, nes primygtinai reikalauja ankstesnės ir vėlesnės paraiškų formos tapatumo ( 68 ).

116.

Vis dėlto Paryžiaus konvencijos vadove, atrodo, siūloma taisyklę dėl objekto tapatumo suprasti atsižvelgiant į jos esmę. Taigi, kalbant apie Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktą, šiame vadove teigiama, jog „[r]etai pasitaiko, kad pramoninis dizainas ir naudingasis modelis yra susiję su tuo pačiu objektu, nes iš esmės pirmasis yra susijęs su pramoninio gaminio dekoratyviniais aspektais, o antrasis – su jo techniniu naujumu“ ( 69 ). Atrodo, kad ši nuoroda į tą patį objektą reiškia naujos idėjos, kuriai prašoma apsaugos, esmę, o ne formą, kuria ji saugoma.

117.

Man atrodo, kad Paryžiaus konvencijos tikslas sušvelninti teritoriškumo principą nustatant prioriteto teises taip pat diktuoja tokį supratimą, atsižvelgiant į jos esmę, o ne į formalią taisyklę dėl objekto tapatumo.

118.

Galimai būtent supratimas, kad skirtingų pramoninės nuosavybės teisių formų apsaugos objektai gali iš esmės sutapti, paskatino 1925 m. padaryti Paryžiaus konvencijos pakeitimus, kuriais buvo įtrauktas 4 straipsnio E dalies 1 punktas, aiškiai leidžiantis porą, sudarytą iš ankstesnio naudingojo modelio ir vėlesnio dizaino.

119.

Jei naudingasis modelis ir dizainas gali taip iš esmės sutapti, tai gali sutapti ir patentas bei dizainas. Pagal Sąjungos institucijų dokumentus naudingasis modelis yra registruota teisė, suteikianti išimtinę techninio išradimo apsaugą, kaip ir patentas; jis panašus į patentą tuo, kad išradimas turi būti naujas, nors dažnai reikalaujamas išradingumo lygis yra ne toks didelis kaip patentų atveju. Skirtingai nei patentai, naudingieji modeliai suteikiami neatliekant išankstinės paieškos, siekiant nustatyti naujumą ir išradingumo lygį. Tai reiškia, kad apsaugą galima gauti greičiau ir pigiau, tačiau suteikta apsauga yra ne tokia saugi ( 70 ). Dėl šios priežasties naudingieji modeliai buvo vadinami, pavyzdžiui, „antros klasės patentais“ ( 71 ), „smulkiaisiais išradimais“ ( 72 ) arba „trumpalaikiais“ nacionaliniais patentais ( 73 ).

120.

Galima klausti, kodėl galimybė remtis ankstesne patento paraiška teikiant vėlesnę dizaino paraišką nebuvo aiškiai įtraukta į Paryžiaus konvencijos tekstą tuo metu, kai 4 straipsnio E dalies 1 punkte buvo numatyta galimybė remtis naudinguoju modeliu. Mano nuomone, to nereikėjo būtent dėl to, kad ankstesnio patento ir vėlesnio dizaino pora jau buvo galima dėl objekto tapatumo taisyklės, aiškinamos atsižvelgiant į jos esmę. Priežastis, dėl kurios aiškiai paminėta naudingojo modelio ir dizaino pora, galima paaiškinti santykiniu naudingųjų modelių naujumu Paryžiaus konvencijoje.

121.

Šiuo klausimu būtina pažymėti, kad Paryžiaus konvencija buvo sudaryta dar 1883 m. Tuo metu naudingasis modelis, kaip išradimo apsaugos forma, nebuvo nagrinėjamas. Paryžiaus konvencijoje jis buvo pripažintas tik 1911 m., remiantis Vašingtono konferencijos peržiūra. Vėliau, 1925 m., Hagos konferencijoje atlikus peržiūrą į tą konvenciją buvo įtraukta 4 straipsnio E dalis ( 74 ). Todėl buvo būtina paaiškinti, kaip naudingieji modeliai atitinka Paryžiaus konvencijoje numatytą prioriteto teisių sistemą. O patentams, priešingai, to nereikėjo, nes Paryžiaus konvencijoje jie nuo pat pradžių buvo pripažinti pramoninės nuosavybės teisės forma. Taigi pora, kurią sudarė ankstesnis patentas ir vėlesnis dizainas, nebuvo specialiai paminėtina, kai iš esmės sutapo apsaugos objektas, nes tai jau išplaukė iš objekto tapatumo taisyklės, suprantamos atsižvelgiant į jos esmę.

122.

Apibendrinant reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į patentų ir naudingųjų modelių panašumus, negalima atmesti galimybės, kad ankstesnė patento paraiška ir vėlesnė dizaino paraiška taip pat gali iš esmės sutapti. Jei sutinkame, kad objekto tapatumo taisyklė turi būti suprantama atsižvelgiant į jos esmę, nėra jokios priežasties, kodėl patentas negalėtų būti naudojamas kaip vėlesnio dizaino prioriteto teisių šaltinis taip pat, kaip tai pripažįstama naudingojo modelio atveju. Mano nuomone, tokios galimybės neatmeta jokia Paryžiaus konvencijos nuostata.

123.

Taigi manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai Paryžiaus konvenciją išaiškino taip, kad pagal ją leidžiama naudoti ankstesnę patento paraišką kaip vėlesnės dizaino paraiškos prioriteto teisės šaltinį, jeigu abiejų paraiškų objektas iš esmės yra tas pats.

124.

EUIPO tvirtina, kad Paryžiaus konvencijos logikai nėra būdinga bendra taisyklė ( 75 ), pagal kurią prioriteto laikotarpio trukmę lemia ankstesnės teisės pobūdis. Taigi ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, konstatuodamas esant tokią taisyklę.

125.

Šiuo klausimu sutinku su EUIPO.

126.

Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C dalies 1 punkte patentams ir naudingiesiems modeliams nustatytas dvylikos mėnesių, o pramoniniam dizainui ir prekių ženklams – šešių mėnesių prioriteto laikotarpis. Šioje nuostatoje nepaaiškinama, ar šis laikotarpis priklauso nuo ankstesnės, ar nuo vėlesnės teisės. Jei poros yra tos pačios, šis klausimas, kaip teisingai teigia EUIPO, nesvarstytinas. Vis dėlto jis tampa svarbus, jei poros yra nevienalytės, kaip antai ankstesnio naudingojo modelio ir vėlesnio dizaino arba ankstesnio patento ir vėlesnio dizaino derinys.

127.

Pirmajai iš šių dviejų situacijų Paryžiaus konvencijoje siūlomas aiškus sprendimas 4 straipsnio E dalies 1 punkte, kuriame remiamasi vėlesnei teisei priskiriamo laikotarpio trukme, t. y. šešių mėnesių laikotarpiu, kuris 4 straipsnio C dalies 1 punkte priskiriamas pramoniniam dizainui. Paryžiaus konvencijoje nekalbama apie antrąjį derinį, kurį sudaro ankstesnis patentas ir vėlesnis dizainas.

128.

Nors tekste nieko nenurodyta, Bendrasis Teismas iš tariamos bendrosios taisyklės, pagal kurią ankstesnės teisės pobūdis yra lemiamas nustatant prioriteto laikotarpio trukmę, padarė išvadą, kad tinkamas laikotarpis šiam antrajam deriniui yra dvylika mėnesių. Tai matyti iš Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C dalies 1 punkto, pagal kurį patentams skiriama dvylika mėnesių.

129.

Bendrasis Teismas Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktą aiškino kaip šios bendrosios taisyklės išimtį. EUIPO, priešingai, teigia, kad Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktas yra išimtis, tačiau Bendrasis Teismas neteisingai konstatavo esant bendrąją taisyklę, kurios išimtis yra ši nuostata ( 76 ).

130.

Pirmiausia pažymėtina, kad Paryžiaus konvencijos tekste nepaaiškinama, ar prioriteto laikotarpis priklauso nuo ankstesnės, ar nuo vėlesnės teisės pobūdžio. Tokiu atveju būtina taikyti papildomus aiškinimo būdus, be kita ko, atsižvelgiant į parengiamuosius darbus.

131.

Šiuo klausimu skundžiamas sprendimas yra akivaizdus. Bendrasis Teismas nurodė, kad rengiant Paryžiaus konvenciją paaiškėjo, jog patentų prioriteto laikotarpio pratęsimo nuo šešių iki dvylikos mėnesių priežastis buvo ta, kad kai kuriose šalyse, visų pirma Vokietijoje, buvo sunku atlikti preliminarią patento paraiškos ekspertizę per šešių mėnesių laikotarpį ( 77 ).

132.

Šį apibūdinimą suprantu taip. Tam, kad būtų galima įvertinti prioriteto laikotarpio trukmę, svarbios dvi datos: pirmosios teisės paraiškos padavimo data, nuo kurios pradedamas skaičiuoti šis laikotarpis, ir vėlesnės teisės paraiškos padavimo data, iki kurios reikia pasinaudoti šiuo laikotarpiu. Jei Vokietijoje vėlesnio patento paraiškos pateikimas užtrunka ilgiau nei šešis mėnesius, neįmanoma laiku pasinaudoti ankstesne paraiška, jei prioriteto laikotarpis yra šeši mėnesiai nuo pirmosios paraiškos. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, jei asmuo padavė patento paraišką Prancūzijoje, jis negalėtų per šešis mėnesius paduoti vėlesnės patento paraiškos Vokietijoje. Tai buvo priežastis pratęsti šį terminą iki dvylikos mėnesių. Taip buvo pasiekta pusiausvyra tarp pramoninės nuosavybės teisės pareiškėjo, kuriam turėtų būti leista per atitinkamą laikotarpį organizuoti tokios teisės tarptautinį išplėtimą, interesų ir trečiųjų šalių, kurios neturėtų susidurti su pernelyg ilgais prioriteto laikotarpiais, per kuriuos negalima teisėtai įgyti teisių, kurias jos galbūt norėtų įgyti tiems patiems objektams, interesų ( 78 ). Trumpai tariant, patentų prioriteto laikotarpio pratęsimo priežastis buvo ta, kad tam tikrose šalyse patento, kaip vėlesnės teisės, paraiškos pateikimo procedūros buvo ilgos.

133.

Taigi manau, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, jog Paryžiaus konvencijoje įtvirtinta bendra taisyklė, pagal kurią prioriteto laikotarpio trukmė priklauso nuo to, kas pirmas pateikė paraišką. Man logiškiau, kad tas laikotarpis priklauso nuo vėliau pateiktos paraiškos.

134.

Mano nuomone, dėl šios priežasties Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C dalies 1 punkte numatytų prioriteto laikotarpių trukmė priklauso nuo vėlesnės, o ne nuo pirmosios paraiškos pobūdžio.

135.

Taikant šią logiką šioje byloje, jei vėlesnės dizaino paraiškos prioritetą prašoma pripažinti remiantis ankstesne patento paraiška, prioriteto laikotarpio trukmė, taikant Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio C dalies 1 punktą, būtų šeši mėnesiai.

136.

Bendrojo Teismo sprendimas TELEYE ( 79 ), kuriuo šis teismas rėmėsi skundžiamame sprendime ( 80 ), nedraudžia daryti pirmesnės išvados. Tame sprendime Bendrasis Teismas, kalbėdamas apie prekių ženklų teisę, nusprendė, kad būtent prašymas įregistruoti ankstesnę teisę lemia prioriteto teisės atsiradimą. Tokia išvada, atrodo, visiškai atitinka Paryžiaus konvenciją, pagal kurią ankstesnės paraiškos buvimas ir data yra svarbūs nustatant prioriteto laikotarpio pradžią. Vis dėlto, priešingai Bendrojo Teismo motyvui, kuriuo jis rėmėsi šiame sprendime, jame nieko nepasakyta apie nagrinėjamo laikotarpio trukmę.

137.

Nors sutinku su EUIPO, kad šiuo atveju prioriteto laikotarpio trukmė yra šeši mėnesiai, negaliu sutikti su jos argumentu, grindžiamu abipusiškumo su trečiosiomis šalimis, ypač Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, trūkumu. EUIPO iš esmės tvirtina, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose dizainą saugo patentų teisė (toliau – dizaino patentai) ir kad dėl skundžiamo sprendimo pareiškėjai gali automatiškai pasinaudoti dvylikos mėnesių prioriteto laikotarpiu, o Sąjungos pareiškėjai turi tik šešių mėnesių prioriteto laikotarpį. Vis dėlto EUIPO gairėse JAV dizaino patentai jau traktuojami kaip dizaino paraiškos, kurios gali būti Bendrijos dizaino prioriteto teisių šaltinis šešis mėnesius nuo dizaino patento paraiškos pateikimo dienos. Negaliu įžvelgti jokių abipusiškumo trukdžių, kurie pakenktų asmenims, padavusiems ankstesnę dizaino paraišką Sąjungoje, jei ankstesnė patento paraiška suteiktų dvylikos mėnesių apsaugą vėlesnei Bendrijos dizaino paraiškai. JAV dizaino patentai vis tiek būtų klasifikuojami kaip dizaino paraiškos, o ne patentų paraiškos.

138.

Galiausiai turiu aptarti argumentus, grindžiamus Paryžiaus konvencijos 4 straipsnio E dalies 1 punktu. Bendrasis Teismas rėmėsi šia nuostata, kad pagrįstų savo išvadą, jog egzistuoja bendroji taisyklė, pagal kurią prioriteto laikotarpis siejamas su ankstesnės teisės pobūdžiu. Šią nuostatą jis aiškino kaip tariamos bendrosios taisyklės išimtį, todėl tik šioje konkrečioje situacijoje vėlesnei teisei taikomas prioriteto laikotarpis. Vis dėlto, mano nuomone, ši nuostata yra ne išimtis, o veikiau bendrosios taisyklės, kad prioriteto laikotarpio trukmė priklauso nuo paskesnės teisės pobūdžio, taikymas.

139.

Dėl pirma nurodytų priežasčių Teisingumo Teismas turėtų konstatuoti, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, priėjęs prie išvados, kad pagal Paryžiaus konvenciją dizaino paraiškai, jeigu ji grindžiama ankstesne patento paraiška, taikomas dvylikos, o ne šešių, mėnesių prioriteto laikotarpis.

140.

Apibendrindama siūlau Teisingumo Teismui aiškinti Paryžiaus konvenciją taip, kad vėlesnio dizaino (įskaitant Bendrijos dizainą) paraiška gali būti grindžiama ankstesne patento paraiška, jei iš esmės objektas yra tapatus. Prioriteto laikotarpio trukmė tokiu atveju yra šeši mėnesiai, kaip pagal Paryžiaus konvenciją nustatyta pramoniniam dizainui.

141.

Mano nuomone, šis vienintelis apeliacinio skundo pagrindas yra iš dalies pagrįstas. Taigi skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

142.

Taikydamas Statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas turėtų atmesti Bendrajame Teisme KaiKai pateiktą antrąjį pagrindą.

143.

Vis dėlto nemanau, kad šioje proceso stadijoje Teisingumo Teismas gali spręsti dėl pirmojo pagrindo, kurio Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime neanalizavo ir dėl kurio Teisingumo Teisme nebuvo svarstomi su ginčo esme susiję faktiniai teiginiai. Todėl bylą reikia grąžinti Bendrajam Teismui, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl šio pagrindo, o bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą atidėti.

144.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau: