1.

Ar 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (1) nuostatos, visų pirma 2 straipsnio a punktas ir 39 straipsnis, turi būti aiškinamos taip, kad vykdytinas teismo sprendimas yra ir toks sprendimas, kuriuo skolininkas, vienoje iš valstybių narių rungimosi principu grindžiamame procese supaprastinta tvarka išnagrinėjus tik klausimą, ar jam yra privalomas įsiteisėjęs trečiojoje valstybėje priimtas teismo sprendimas, įpareigojamas sumokėti trečiojoje valstybėje bylą laimėjusiai šaliai tos valstybės teismo priteistą sumą, nors valstybėje narėje vykusio proceso metu buvo tik patikrinta, ar egzistuoja teismo pripažintu įsiskolinimu pagrįstas reikalavimas skolininkui?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:

Ar Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos, visų pirma 1 straipsnis, 2 straipsnio a punktas, 39, 45, 46 ir 52 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad teismo sprendimą reikia atsisakyti vykdyti nepaisant to, ar yra vienas iš Reglamento Nr. 1215/2012 45 straipsnyje nurodytų pagrindų, jeigu vertinamas sprendimas nėra Reglamento Nr. 1215/2012 2 straipsnio a punkte arba 39 straipsnyje nurodytas teismo sprendimas arba jeigu kilmės valstybėje narėje pateiktas prašymas, kuriuo šis sprendimas grindžiamas, nepatenka į Reglamento Nr. 1215/2012 taikymo sritį?

3.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, o į antrąjį – teigiamai:

Ar Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos, visų pirma 1 straipsnis, 2 straipsnio a punktas, 39 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalies b punktas, 46 ir 53 straipsniai, turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismas, nagrinėdamas prašymą atsisakyti vykdyti teismo sprendimą, vien remdamasis kilmės teismo pagal Reglamento Nr. 1215/2012 53 straipsnį išduotoje pažymoje pateikta informacija, privalo preziumuoti, kad tai yra į reglamento taikymo sritį patenkantis ir vykdytinas teismo sprendimas?