–

L, atstovaujamos abogado M. Pérez Peña,

–

Unicaja Banco SA, buvusios Banco de Caja España de Inversiones, Salamanca y Soria SAU, atstovaujamos abogados J.M. Rodríguez Cárcamo ir A. M. Rodríguez Conde,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta ir M. J. Ruiz Sánchez,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir S. Šindelková,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato G. Rocchitta,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Ruiz García, J. Baquero Cruz ir C. Valero,

–

Norvegijos Karalystės, atstovaujamos L.‑M. Moen Jünge, M. Nilsen ir J. T. Kaasin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant L ir Banco de Caja España de Inversiones, Salamanca y Soria SAU, kurios teises perėmė Unicaja Banco SA (toliau kartu – bankas), ginčą dėl to, kad nacionalinis apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva neiškėlė pagrindo, grindžiamo Sąjungos teisės pažeidimu.

3

Direktyvos 93/13 dvidešimt ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „valstybių narių teismai arba administracinės institucijos privalo disponuoti pakankamomis bei veiksmingomis priemonėmis apsisaugojant nuo nuolatinio nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais taikymo“.

4

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [kad sutartyje, kurią verslininkas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

5

Código Civil (Civilinis kodeksas) 1303 straipsnyje nustatyta:

„Kai prievolė pripažįstama niekine, sutarties šalys privalo viena kitai grąžinti turtą, buvusį sutarties dalyku, taip pat iš jo gautus vaisius ir atlyginti turto vertę su palūkanomis, išskyrus atvejus, kai tolesniuose straipsniuose numatyta kitaip.“

6

2000 m. sausio 7 d.Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) (BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575) (toliau – LEC) 216 straipsnyje numatyta:

„Civiliniai teismai sprendžia bylas remdamiesi šalių nurodytais faktais, pateiktais įrodymais ir reikalavimais, išskyrus konkrečius atvejus, kai įstatyme nurodyta kitaip.“

7

LEC 218 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Teismo sprendimai turi būti aiškūs ir tikslūs, atitikti šalių prašymus ir kitus reikalavimus, laiku pateiktus vykstant procesui. Juose nusprendžiama dėl to, ko prašė šalys, pripažįstama arba paneigiama atsakovo atsakomybė ir išsprendžiami visi klausimai, dėl kurių šalys ginčijosi.

Teismas negali nukrypti nuo ieškinio dalyko ir atsižvelgti į kitas nei šalių nurodytas faktines ar teisines aplinkybes, jis turi priimti sprendimą remdamasis byloje taikytinomis teisės normomis, net jei bylos šalys jų tiksliai nenurodė ir jomis nesirėmė.“

8

LEC 465 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

„Nutartis ar sprendimas apeliacinėje instancijoje turi būti priimami tik dėl tų aspektų ir klausimų, kurie pateikti apeliaciniame skunde ir, jei reikia, 461 straipsnyje nurodytuose atsiliepime į apeliacinį skundą arba priešpriešiniame apeliaciniame skunde. Sprendimas negali pabloginti apelianto padėties, išskyrus atvejus, kai padėtis pablogėja dėl priešpriešinio apeliacinio skundo, kurį pateikia kita proceso šalis, patenkinimo.“

9

Pagal 2006 m. kovo 22 d. sudarytą sutartį bankas L suteikė 120000 EUR hipoteka užtikrintą paskolą, skirtą individualaus namo įsigijimui finansuoti. Ši paskola turėjo būti grąžinta sumokant 360 mėnesinių įmokų. Pirmaisiais metais minėtai paskolai turėjo būti taikoma 3,35 % fiksuotoji palūkanų norma, o vėliau – kintamoji palūkanų norma, apskaičiuojama prie vienų metų EURIBOR pridedant 0,52 %. Toje sutartyje buvo numatyta „apatinės ribos sąlyga“, pagal kurią kintamoji palūkanų norma negalėjo būti mažesnė nei 3 %.

10

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad bankas L taikė „apatinės ribos sąlygą“ 2009 m., kai EURIBOR labai sumažėjo. 2016 m. sausio mėn. L Juzgado de Primera Instancia de Valladolid (Valjadolido pirmosios instancijos teismas, Ispanija,) pareiškė minėtam bankui ieškinį siekdama, kad ta sąlyga būtų pripažinta negaliojančia ir kad jai būtų grąžintos nepagrįstai pagal tą sąlygą sumokėtos sumos. L teigė, kad nebuvo tinkamai informuota apie šios sąlygos buvimą ir apie jos svarbą nagrinėjamos paskolos sutarties kontekste, todėl sąlyga turėjo būti pripažinta nesąžininga dėl skaidrumo trūkumo. Gindamasis bankas atsikirto, kad L buvo informuota apie šios sąlygos įtraukimą į paskolos sutartį.

11

2016 m. birželio 6 d. sprendimu Juzgado de Primera Instancia de Valladolid (Valjadolido pirmosios instancijos teismas) patenkino ieškinį ir pripažino, kad „apatinės ribos sąlyga“ buvo nesąžininga, nes nebuvo skaidri. Taigi jis nurodė bankui grąžinti L iš jos nepagrįstai pagal tą sąlygą gautas sumas kartu su palūkanomis. Vis dėlto jis nusprendė, kad pagal 2013 m. gegužės 9 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) sprendimą Nr. 241/2013 (toliau – 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas), kuriuo apriboti tokios „apatinės ribos sąlygos“ pripažinimo negaliojančia padariniai laiko atžvilgiu, grąžinimas galimas tik nuo 2013 m. gegužės 9 d. Jis taip pat priteisė iš banko bylinėjimosi išlaidas.

12

2016 m. liepos 14 d. bankas pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Audiencia Provincial de Valladolid (Valjadolido provincijos teismas, Ispanija) tiek, kiek tuo sprendimu iš jo priteistos visos bylinėjimosi išlaidos. Jis teigė, kad L ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies dėl atitinkamos sąlygos pripažinimo negaliojančia padarinių apribojimo laiko atžvilgiu, todėl iš jo neturėjo būti priteistos visos su šiuo ieškiniu susijusios bylinėjimosi išlaidos.

13

2017 m. sausio 13 d. sprendimu apeliacinis teismas patenkino apeliacinį skundą ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek, kiek juo iš banko priteistos bylinėjimosi išlaidos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad apeliacinis teismas nepakeitė šio sprendimo rezoliucinės dalies, kiek ji susijusi su restitucijos padariniais, kylančiais dėl minėtos sąlygos pripažinimo negaliojančia, nes jie nebuvo apskųsti apeliacine tvarka. Jis priduria, jog tam, kad iš dalies panaikintų pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinis teismas nesirėmė 2016 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimu Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980), kuriame buvo nuspręsta, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinė jurisprudencija, kaip antai suformuota 2013 m. gegužės 9 d. sprendime, pagal kurią laiko atžvilgiu apribojami restitucijos padariniai, susiję su pripažinimu, jog verslininko su vartotoju sudarytoje sutartyje esanti sąlyga yra nesąžininga, ir šie padariniai pripažįstami tik dėl sumų, kurios pagal šią sąlygą nepagrįstai sumokėtos po teismo sprendimo, kuriame konstatuotas šios sąlygos nesąžiningumas, paskelbimo.

14

L dėl apeliacinio teismo sprendimo pateikė kasacinį skundą Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas). Grįsdama savo kasacinį skundą L teigia, kad netaikydamas 2016 m. gruodžio 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980) ir savo iniciatyva neįpareigojęs grąžinti visų pagal „apatinės ribos sąlygą“ sumokėtų sumų Audiencia Provincial de Valladolid (Valjadolido provincijos teismas) pažeidė, be kita ko, Civilinio kodekso 1303 straipsnį (jame reglamentuoti restitucijos padariniai, susiję su prievolių ir sutarčių negaliojimu), siejamą su Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos neprivalomos vartotojams. Bankas prašė atmesti kasacinį skundą, motyvuodamas tuo, kad L nepateikė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kiek juo buvo apriboti laiko atžvilgiu restitucijos padariniai, kylantys dėl nagrinėjamos nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia, todėl nepriimtinas jos kasacinis skundas dėl šių padarinių apribojimo laiko atžvilgiu.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad bylose, kurias Ispanijos teismai nagrinėjo tuo metu, kai Teisingumo Teismas 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980) nusprendė, jog pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį draudžiama Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, suformuota 2013 m. gegužės 9 d. sprendime, pagal kurią laiko atžvilgiu apribojami restitucijos padariniai, kylantys pripažinus negaliojančiomis verslininkų su vartotojais sudarytose sutartyse numatytas „apatinės ribos“ sąlygas, vartotojai pagal tą nacionalinę jurisprudenciją tik prašė grąžinti sumas, nepagrįstai sumokėtas po 2013 m. gegužės 9 d. Taikydamas įvairius Ispanijos civilinio proceso principus, kaip antai dispozityvumo, prašymo ribų neperžengimo ir reformatio in peius draudimo, Audiencia Provincial de Valladolid (Valjadolido provincijos teismas) nenurodė grąžinti visų sumų, gautų pagal „apatinės ribos sąlygą“, nes L nepateikė apeliacinio skundo dėl pirmojoje instancijoje priimto sprendimo.

16

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje numatytas principas, kad nesąžiningos sąlygos neprivalomos vartotojui, nėra absoliutus, todėl jam gali būti taikomi su geru teisingumo vykdymu susiję apribojimai, kaip antai res judicata galia ar protingų naikinamųjų terminų pareikšti ieškinį nustatymas. Ispanijos teisės norma, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas negali iš dalies panaikinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies poveikio arba pakeisti jos turinio, jei nė viena iš šalių neginčija tos sprendimo rezoliucinės dalies, turi tam tikrų panašumų su res judicata galia.

17

Vis dėlto šiam teismui kyla abejonių dėl to, ar nacionalinėje teisėje numatytas dispozityvumo principas, prašymo ribų neperžengimo principas ir reformatio in peius draudimo principas yra suderinami su Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalimi. Konkrečiai tariant, jis siekia išsiaiškinti, ar, atsižvelgiant į 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980), nacionalinis teismas, nagrinėjantis vien banko, o ne vartotojo pateiktą apeliacinį skundą, turi, nepaisydamas šių principų, nurodyti grąžinti visas sumas, gautas pagal šią nesąžiningą sąlygą.

18

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį draudžiama taikyti procesinius principus: dispozityvumo principą, prašymo ribų neperžengimo principą ir reformatio in peius draudimo principą, pagal kuriuos teismui, nagrinėjančiam banko pateiktą apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo laiko atžvilgiu apribotas pagal „apatinės ribos sąlygą“, kuri pripažinta negaliojančia, vartotojo nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas, neleidžiama nurodyti grąžinti visų minėtų sumų ir taip pabloginti apelianto padėtį, nes vartotojas neapskundė minėto apribojimo?“

19

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinio teisminio proceso principus, pagal kuriuos nacionalinis teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas dėl sprendimo, kuriuo laiko atžvilgiu apribojamas vartotojo pagal nesąžininga pripažintą sąlygą nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas, negali savo iniciatyva iškelti pagrindo, grindžiamo šios nuostatos pažeidimu, ir nurodyti grąžinti visas šias sumas.

20

Reikia priminti, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės nustato, kad verslininko su vartotoju sudarytoje sutartyje naudojamos nesąžiningos sąlygos nebūtų privalomos vartotojui.

21

Be to, pagal Direktyvą 93/13, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos dvidešimt ketvirtąja konstatuojamąja dalimi, valstybės narės įpareigojamos numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais (2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Nesant reglamentavimo Sąjungos teisės aktais, procedūrų, skirtų pagal Sąjungos teisę kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, įgyvendinimo tvarką valstybės narės nustato savo vidaus teisės sistemoje pagal procesinės autonomijos principą. Vis dėlto ši tvarka neturi būti mažiau palanki nei reglamentuojančioji panašias vidaus situacijas (lygiavertiškumo principas) ir ji neturi būti tokia, kad dėl jos būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

23

Kiek tai susiję su lygiavertiškumo principu, reikia pažymėti, kad, kaip priminė generalinis advokatas išvados 44 punkte, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į nacionalinėje teisėje taikomas ieškinių pareiškimo procesines taisykles, turi patikrinti, ar laikytasi šio principo, atsižvelgdamas į atitinkamų ieškinių dalyką, pagrindą ir jų pagrindinius elementus (žr., be kita ko, 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo EOS KSI Slovensko, C‑448/17, EU:C:2018:745, 40 punktą).

24

Dėl šio aspekto Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti laikoma lygiaverte nacionalinėms normoms, kurios vidaus teisės sistemoje priskiriamos prie imperatyvių normų kategorijos (2018 m. gegužės 17 d. Sprendimo Karel de Grote – Hogeschool Katholieke Hogeschool Antwerpen, C‑147/16, EU:C:2018:320, 35 punktas).

25

Tuo remiantis darytina išvada, kad pagal lygiavertiškumo principą, kai pagal nacionalinę teisę nacionalinis apeliacinės instancijos teismas turi teisę arba pareigą savo iniciatyva įvertinti teisės akto teisėtumą, atsižvelgdamas į imperatyvias nacionalinės teisės normas, nors šio akto teisėtumo, atsižvelgiant į šias normas, klausimas neiškeltas pirmojoje instancijoje, jis turi šia teise ar pareiga pasinaudoti taip pat tam, kad tokio akto teisėtumą įvertintų atsižvelgdamas į minėtą Direktyvos 93/13 nuostatą. Taigi tokiu atveju, kai remiantis turima bylos medžiaga nacionaliniam apeliaciniam teismui kyla klausimų dėl galimo sutarties sąlygos nesąžiningumo, šis teismas turi savo iniciatyva įvertinti šios sąlygos teisėtumą vadovaudamasis šioje direktyvoje numatytais kriterijais (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Jőrös (C‑397/11, EU:C:2013:340, 30 punktą).

26

Šalių, kurios šioje byloje Teisingumo Teismui pateikė rašytines pastabas, pozicijos skiriasi dėl klausimo, ar egzistuoja Tribunal Constitucional (Konstitucinis Teismas, Ispanija) arba Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, pagal kurią imperatyvių normų taikymas yra nagrinėjamų teisminio proceso principų išimtis. Kadangi Direktyvos 93/13 6 straipsnis yra nacionalinei imperatyviai normai lygiavertė nuostata, tuo remiantis darytina išvada, kad jei pagal nacionalinių teismų jurisprudenciją tokios imperatyvios normos laikomos nagrinėjamų teisminio proceso principų taikymo išimtimi, apeliacinį skundą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi turėti galimybę savo iniciatyva iškelti pagrindą, grindžiamą Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies pažeidimu.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar yra tokia nacionalinių teismų jurisprudencija. Jei šios jurisprudencijos buvimas būtų patvirtintas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pagal lygiavertiškumo principą privalėtų netaikyti minėtų teisminio proceso principų ir arba leisti vartotojui pasinaudoti pagal Direktyvą 93/13 jo turimomis teisėmis ir jo teise remtis Teisingumo Teismo jurisprudencija, arba tai padaryti savo iniciatyva.

28

Dėl veiksmingumo principo iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame procese, į proceso eigą ir jo ypatumus apskritai, taip pat prireikus į nacionalinę teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir sklandaus proceso principus (2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo Profi Credit Slovakia, C‑485/19, EU:C:2021:313, 53 punktas). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pripažino, kad veiksmingumo principo laikymasis negali visiškai kompensuoti atitinkamo vartotojo visiško pasyvumo (2015 m. spalio 1 d. Sprendimo ERSTE Bank Hungary, C‑32/14, EU:C:2015:637, 62 punktas).

29

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingumą reiškia, be kita ko, kiek tai susiję su iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis, veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, pakartotą šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir taip pat įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, kuris, be kita ko, taikomas apibrėžiant proceso taisykles, susijusias su tokiomis teisėmis grindžiamais ieškiniais (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad nesant veiksmingos atitinkamos sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo kontrolės negalima užtikrinti, kad bus paisoma pagal Direktyvą 93/13 suteikiamų teisių (2020 m. birželio 4 d. Sprendimo Kancelaria Medius, C‑495/19, EU:C:2020:431, EU:C:2020:431, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Tuo remiantis darytina išvada, kad nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis, į kurias daroma nuoroda Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje, negali būti pažeista vartotojams pagal šią nuostatą suteikta teisė į tai, kad nesąžininga laikoma sąlyga nebūtų jiems privaloma (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 71 punktas ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 51 punktas).

32

Vis dėlto reikia priminti res judicata galios principo svarbą Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės sistemose. Iš tiesų, Teisingumo Teismas jau turėjo progą išaiškinti, kad, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą ir gerą teisingumo vykdymą, svarbu, jog teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus naudojimosi jomis numatytiems terminams, tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami (žr., be kita ko, 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom TelecomunicacionesC‑40/08, EU:C:2009:615, 35 ir 36 punktus ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 46 punktą).

33

Be to, Teisingumo Teismas pripažino, kad vartotojo apsauga nėra absoliuti. Konkrečiai šiuo klausimu jis nusprendė, kad Sąjungos teisė nereikalauja, kad nacionalinis teismas netaikytų vidaus proceso teisės normų, suteikiančių sprendimui res judicata galią, net jei tai leistų pašalinti Direktyvoje 93/13 įtvirtintos bet kokio pobūdžio nuostatos pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2009 m. spalio 6 d. Sprendimo Asturcom Telecomunicaciones, C‑40/08, EU:C:2009:615, 37 punktą ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 68 punktą), tačiau su sąlyga, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkte primintos jurisprudencijos, bus laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų.

34

Taigi 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980) 72 punkte Teisingumo Teismas pripažino, kad 2013 m. gegužės 9 d. sprendime Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) įtvirtintas „apatinės ribos“ sąlygų negaliojimo teisinių padarinių apribojimas laiko atžvilgiu praktiškai panaikina apskritai kiekvieno vartotojo, kuris iki šios datos sudarė hipoteka užtikrintą paskolos sutartį su tokia sąlyga, teisę gauti visišką sumų, kurias pagal šią sąlygą iki 2013 m. gegužės 9 d. jis nepagrįstai sumokėjo bankui, atlyginimą.

35

Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinių teismų jurisprudencija, kaip antai įtvirtinta 2013 m. gegužės 9 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) sprendime, dėl sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga teisinių padarinių, kylančių pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį, apribojimo laiko atžvilgiu leidžia užtikrinti tik ribotą apsaugą vartotojams, sudariusiems hipoteka užtikrintos paskolos sutartis, kuriose yra „apatinės ribos“ sąlyga, prieš paskelbiant teismo sprendimą, kuriuo konstatuotas jos nesąžiningumas, taigi tokia apsauga yra neišsami ir nepakankama, todėl nėra nei tinkama, nei veiksminga priemonė užkirsti kelią tokių sąlygų naudojimui, priešingai, nei numatyta Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalyje (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 73 punktas).

36

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia tokią nacionalinių teismų jurisprudenciją, pagal kurią laiko atžvilgiu apribojami restitucijos padariniai, susiję su pripažinimu, jog verslininko su vartotoju sudarytoje sutartyje esanti sąlyga yra nesąžininga, ir šie padariniai pripažįstami tik dėl sumų, kurios pagal šią sąlygą nepagrįstai sumokėtos po teismo sprendimo, kuriame konstatuotas toks nesąžiningumas, paskelbimo (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 75 punktas).

37

Pagrindinėje byloje neginčijama tai, kad vartotoja nepateikė apeliacinio skundo ar priešpriešinio apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame nustatytas restitucijos padarinių sumoms, gautomis pagal nesąžiningą sąlygą, apribojimas laiko atžvilgiu.

38

Vis dėlto reikia pažymėti, kad šios bylos aplinkybėmis tai, jog vartotoja nepateikė skundo per tinkamą terminą, galėjo susiklostyti dėl to, kad Teisingumo Teismui paskelbus 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980) terminas, per kurį buvo galima pateikti apeliacinį skundą arba pateikti priešpriešinį apeliacinį skundą pagal nacionalinę teisę, jau buvo pasibaigęs. Tokiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad vartotoja buvo visiškai pasyvi, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 28 punkte primintą jurisprudenciją, nes apeliaciniame teisme neginčijo iki tol suformuotos Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencijos.

39

Tuo remiantis darytina išvada, kad dėl aptariamų nacionalinio teisminio proceso principų taikymo, kai iš vartotojo atimamos procesinės priemonės, leidžiančios jam ginti savo teises pagal Direktyvą 93/13, šių teisių apsauga tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga ir taip pažeidžiamas veiksmingumo principas.

40

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinio teisminio proceso principus, pagal kuriuos nacionalinis teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo laiko atžvilgiu apribojamas vartotojo pagal nesąžininga pripažintą sąlygą nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas, negali savo iniciatyva iškelti pagrindo, grindžiamo šios nuostatos pažeidimu, ir nurodyti grąžinti visas šias sumas, kai šio ribojimo laiko atžvilgiu vartotojas neginčijo ne dėl visiško savo pasyvumo.

41

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama taikyti nacionalinio teisminio proceso principus, pagal kuriuos nacionalinis teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą dėl sprendimo, kuriuo laiko atžvilgiu apribojamas vartotojo pagal nesąžininga pripažintą sąlygą nepagrįstai sumokėtų sumų grąžinimas, negali savo iniciatyva iškelti pagrindo, grindžiamo šios nuostatos pažeidimu, ir nurodyti grąžinti visas šias sumas, kai šio ribojimo laiko atžvilgiu vartotojas neginčijo ne dėl visiško savo pasyvumo.