–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos P. Cottin, M. Jacobs ir C. Pochet,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir J. M. Hoogveld,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Cattabriga ir A. Azema,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98) 5 ir 13 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant trečiosios šalies piliečio LM ir Centre public d’action sociale de Seraing (Sereno viešasis socialinės paramos centras, Belgija) (toliau – CPAS) ginčą dėl pastarojo sprendimų nutraukti LM socialinės paramos teikimą.

3

Direktyvos 2008/115 3 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

4

Šios direktyvos 5 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

<…>

ir laikosi negrąžinimo principo.“

5

Minėtos direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Valstybės narės gali priimti atskirą administracinį ar teismo sprendimą arba aktą, nurodantį išsiųsti.“

6

Tos pačios direktyvos 9 straipsnio „Išsiuntimo atidėjimas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės atideda išsiuntimą:

7

Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„1.   Atitinkamam trečiosios šalies piliečiui suteikiama veiksminga teisių gynimo priemonė siekiant apskųsti ar peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, kompetentingame teisme arba kitoje administracinėje institucijoje ar kompetentingoje įstaigoje, sudarytoje iš narių, kurie yra nešališki ir naudojasi nepriklausomumo apsaugos priemonėmis.

2.   1 dalyje minėta institucija ar įstaiga turi įgaliojimus peržiūrėti sprendimus, susijusius su grąžinimu, kaip nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, įskaitant galimybę laikinai sustabdyti jų vykdymą, išskyrus atvejus, kai laikinas sustabdymas jau taikomas pagal nacionalinės teisės aktus.“

8

Šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės užtikrina, išskyrus atvejus, kuriems taikomi 16 ir 17 straipsniai, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į šiuos principus:

9

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos loi organique du 8 juillet 1976 des centres publics d’action sociale (1976 m. liepos 8 d. organinis įstatymas dėl viešųjų socialinės paramos centrų) 57 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Nukrypstant nuo kitų šio įstatymo nuostatų, viešojo socialinės paramos centro užduotis yra tik:

<…>“

10

2012 m. rugpjūčio 20 d. LM savo ir dukters R, kuri tuo metu dar buvo nepilnametė, vardu pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje dėl medicininių priežasčių, motyvuodamas tuo, kad R serga keliomis sunkiomis ligomis.

11

2013 m. kovo 6 d. šie prašymai buvo pripažinti priimtinais, tad LM skirta socialinė parama, kurią turėjo mokėti CPAS.

12

Vėliau kompetentinga institucija vieną po kito priėmė tris sprendimus, jais atmetė LM pateiktus prašymus išduoti leidimą gyventi šalyje; šiuos sprendimus ji vėliau panaikino. 2016 m. vasario 8 d. buvo priimtas ketvirtasis sprendimas, juo minėti prašymai vėl buvo atmesti. Kartu su šiuo sprendimu taip pat buvo nustatytas įpareigojimas išvykti iš Belgijos teritorijos.

13

2016 m. kovo 25 d. LM padavė skundė Conseil du contentieux des étrangers (Užsieniečių ginčų taryba, Belgija) dėl minėto sprendimo atmesti prašymus ir įpareigojimo išvykti iš šalies teritorijos panaikinimo ir vykdymo sustabdymo.

14

Nuo 2016 m. kovo 26 d., t. y. tos dienos, kai baigėsi LM įpareigojimu nustatytas savanoriško išvykimo iš Belgijos teritorijos terminas, CPAS nutraukė jam socialinės paramos mokėjimą. Tačiau CPAS nuo 2016 m. kovo 22 d. skyrė LM neatidėliotiną medicinos pagalbą.

15

Po to, kai LM pradėjo procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas, Belgija), suinteresuotojo asmens teisės į socialinę paramą buvo atkurtos.

16

Dviem 2017 m. gegužės 16 d. sprendimais CPAS panaikino šias teises į socialinę paramą nuo 2017 m. balandžio 11 d., kai LM dukra tapo pilnametė.

17

LM apskundė šiuos CPAS sprendimus Tribunal du travail de Liège (Lježo darbo bylų teismas). 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu šis teismas nusprendė, kad teisių į socialinės paramos mokėjimą panaikinimas yra teisiškai pagrįstas nuo tos dienos, kai R tapo pilnametė.

18

2018 m. gegužės 22 d. LM dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija).

19

Šis teismas konstatavo, jog atrodo, kad numanomas R sveikatos būklės pablogėjimas jai grįžus į savo kilmės šalį visais aspektais atitiktų sunkumo lygį, kurio reikalaujama siekiant nuspręsti, kad dėl išsiuntimo suinteresuotoji patirtų nežmonišką ar žeminamą elgesį. Be to, jis pažymėjo, kad, atsižvelgiant į R sveikatos būklę, tėvo buvimas kartu su ja išlieka toks pat būtinas kaip ir tada, kai ji buvo nepilnametė.

20

Šiomis aplinkybėmis Cour du travail de Liège (Lježo apeliacinis darbo bylų teismas, Belgija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar 1976 m. liepos 8 d.Loi belge organique des centres publics d’action sociale (Belgijos organinis įstatymas dėl viešųjų socialinės paramos centrų) 57 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos 1 punktas prieštarauja Direktyvos [2008/115] 5 ir 13 straipsniams, aiškinamiems kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu, taip pat su šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies b punktu ir [Pagrindinių] teisių chartijos 7 ir [21] straipsniais, kaip [jie išaiškinti 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendime Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453)]:

21

Belgijos vyriausybė teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su Belgijos teisės normos atitiktimi įvairioms Direktyvos 2008/115 ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) nuostatoms, nes tarp LM situacijos ir Sąjungos teisės nėra jokios sąsajos.

22

Ši vyriausybė mano, kad LM negali pretenduoti į socialinės paramos teikimą. Iš tiesų jis nėra išsiunčiamas iš šalies ir nėra patekęs į vieną iš šios direktyvos 14 straipsnyje nurodytų situacijų, nes, pirma, jam nustatytas savanoriško išvykimo terminas pasibaigė ir, antra, jo atžvilgiu nėra nustatytas laikotarpis, per kurį išsiuntimas atidėtas.

23

Be to, kadangi LM neserga sunkia liga, galimas jo išsiuntimas iš šalies negalėtų būti laikomas minėtos direktyvos 5 straipsnio, siejamo su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi, pažeidimu. Taigi jo situacija nėra panaši į nagrinėtą byloje, kurioje priimtas 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Abdida (C‑562/13, EU:C:2014:2453).

24

Šiuo klausimu primintina, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta bendradarbiavimo sistema pagrįsta griežtu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo kompetencijos atskyrimu. Pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą nacionalines nuostatas turi aiškinti nacionaliniai teismai, o ne Teisingumo Teismas, ir pastarajam nepriklauso spręsti, ar vidaus teisės normos atitinka Sąjungos teisės nuostatas. Tačiau Teisingumo Teismas yra kompetentingas pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris šiam teismui leistų įvertinti vidaus teisės normų atitiktį Sąjungos teisės aktams (šiuo klausimu žr. 1981 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Frans-Nederlandse Maatschappij voor Biologische Producten, 272/80, EU:C:1981:312, 9 punktą ir 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo CTT – Correios de Portugal, C‑661/18, EU:C:2020:335, 28 punktą).

25

Nors pagal pateikto prejudicinio klausimo formuluotę Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę dėl vidaus teisės nuostatos atitikties Sąjungos teisei, niekas Teisingumo Teismui nekliudo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui naudingo atsakymo, kuriame būtų išdėstytas Sąjungos teisės išaiškinimas, leidžiantis jam pačiam priimti sprendimą dėl vidaus teisės atitikties Sąjungos teisei. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą, kai klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo CTT – Correios de Portugal, C‑661/18, EU:C:2020:335, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

26

Be to, reikia konstatuoti, kad pateiktu klausimu siekiama, be kita ko, nustatyti, ar Direktyvos 2008/115 14 straipsnis taikomas trečiosios šalies piliečiui, kaip antai apeliantui pagrindinėje byloje, net jeigu jis neserga sunkia liga. Vadinasi, Belgijos vyriausybės argumentų, kad LM situacija visiškai nesusijusi su Sąjungos teise, vertinimas neatsiejamas nuo atsakymo į pateiktą prejudicinį klausimą, ir dėl to jie negali lemti šio klausimo nepriimtinumo (pagal analogiją žr. 2019 m. sausio 17 d. Sprendimo KPMG Baltics, C‑639/17, EU:C:2019:31, 11 punktą ir 2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:1036, 30 punktą).

27

Iš to išplaukia, kad pateiktas klausimas yra priimtinas.

28

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/115 5, 13 ir 14 straipsniai, siejami su Chartijos 7 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalimi, 21 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamas nacionalinis įstatymas, kuriame nenumatyta, kad, kiek įmanoma, bus tenkinami būtiniausi trečiosios šalies piliečio poreikiai, kai:

29

Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje numatytos tam tikros garantijos, kol laukiama grąžinimo, be kita ko, tais laikotarpiais, kuriais pagal šios direktyvos 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas (2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 55 punktas).

30

Nors iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Belgijos valdžios institucijos formaliai nenusprendė atidėti ieškovo pagrindinėje byloje išsiuntimo iš šalies, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad minėtos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta pareiga atidėti išsiuntimą taikoma visais atvejais, kai valstybė narė privalo sustabdyti sprendimo grąžinti vykdymą po to, kai šis sprendimas buvo apskųstas (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 57 punktą).

31

Tuo remiantis darytina išvada, kad Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje nurodytos garantijos, laukiant grąžinimo, turi būti užtikrinamos tais atvejais, kai atitinkama valstybė narė turi trečiosios šalies piliečiui suteikti galimybę pateikti automatinį stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo grąžinti (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 53 ir 58 punktus).

32

Taigi siekiant atsakyti į pateiktą klausimą reikia nustatyti, ar sunkiai sergančio pilnamečio vaiko tėvas, kurio buvimas su šiuo pilnamečiu vaiku yra pastarajam būtinas, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, turi teisę pareikšti tokį stabdomąjį poveikį turintį skundą.

33

Dėl šio aspekto reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2008/115 13 straipsnio 1 ir 2 dalis trečiosios šalies piliečiui turi būti suteikta veiksminga teisių gynimo priemonė, kad galėtų apskųsti dėl jo priimtą sprendimą grąžinti, tačiau šis skundas nebūtinai turi stabdomąjį poveikį (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 43 ir 44 punktus).

34

Vis dėlto nustatant, kas turi būti būdinga šiai teisių gynimo priemonei, reikia atsižvelgti į Chartijos 47 straipsnį, pagal kurį kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis ir į negrąžinimo principą, užtikrinamą, be kita ko, Chartijos 19 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 45 ir 46 punktus ir 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 52 ir 53 punktus).

35

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad dėl sprendimo grąžinti pateiktas skundas privalo turėti automatinį stabdomąjį poveikį, kad būtų užtikrinta, jog atitinkamo trečiosios šalies piliečio atžvilgiu laikomasi iš negrąžinimo principo ir Chartijos 47 straipsnio išplaukiančių reikalavimų, nes dėl šio sprendimo vykdymo tam piliečiui gali, be kita ko, kilti realus pavojus patirti Chartijos 19 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį elgesį (šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 56 punktą).

36

Taip yra ypač tuo atveju, kai įvykdžius sprendimą grąžinti šiam trečiosios šalies piliečiui gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 53 punktą).

37

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad, jei būtų vykdomas sprendimas grąžinti, tokio trečiosios šalies piliečio vienam iš tėvų nekyla – vien dėl šio statuso – tiesioginis pavojus patirti Chartijos 19 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį elgesį.

38

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad pareiga tam tikrais atvejais užtikrinti sunkia liga sergančiam trečiosios šalies piliečiui automatinį stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo grąžinti galiausiai siekiama užtikrinti, kad šis sprendimas nebus vykdomas, kol kompetentinga institucija išnagrinės argumentus, kuriais grindžiamas šis skundas, nes šis vykdymas reikštų grąžinimą į trečiąją šalį, kurioje minėtam piliečiui kyla grėsmė patirti nežmonišką ar žeminamą elgesį (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 49 ir 50 punktus).

39

Taigi šios pareigos tikslas – leisti atitinkamam asmeniui laikinai likti valstybės narės, kuri priėmė sprendimą jį grąžinti, teritorijoje.

40

Jeigu šis asmuo dėl savo sveikatos būklės visiškai priklausomas nuo vieno iš tėvų, kurio buvimas kartu yra būtinas, dėl priimto sprendimo grąžinti tą vieną iš tėvų vykdymo tiek, kiek dėl to jis turėtų nedelsiant išvykti į trečiąją šalį, faktiškai būtų sukliudyta tam asmeniui laikinai likti šios valstybės narės teritorijoje.

41

Taigi, leidus vykdyti tokį sprendimą grąžinti, nesulaukus, kol kompetentinga institucija išnagrinės argumentus, susijusius su šio vaiko situacija, kiltų grėsmė, kad praktiškai minėtas vaikas netektų apsaugos, kuri jam turi būti suteikta pagal Direktyvos 2008/115 5 ir 13 straipsnius, siejamus su Chartijos 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu. Todėl, siekiant užtikrinti, kad ši apsauga bus veiksminga, to paties vaiko vienas iš tėvų pagal šias nuostatas turi turėti galimybę pareikšti automatinį stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl priimto sprendimo jį grąžinti.

42

Aplinkybė, kad atitinkamas vaikas tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas grąžinti vieną iš jo tėvų, buvo pilnametis arba kad jis tapo pilnametis vykstant procedūrai, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, jeigu įrodyta, kad, nepaisant to, jog šis vaikas yra pilnametis, jis išlieka priklausomas nuo vieno iš tėvų.

43

Be to, kadangi Belgijos vyriausybė teigia, kad automatinį stabdomąjį poveikį turintis skundas bet kuriuo atveju turi būti užtikrintas tik dėl sprendimo išsiųsti, o ne dėl sprendimo grąžinti, reikia patikslinti, kad teisminė gynyba, užtikrinama trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, dėl kurio vykdymo gali kilti reali grėsmė patirti Chartijos 19 straipsnio 2 daliai prieštaraujantį elgesį, būtų nepakankama, jei šis trečiosios šalies pilietis neturėtų galimybės pareikšti stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl tokio sprendimo iškart, kai jam apie jį pranešta.

44

Iš tiesų, viena vertus, iš Direktyvos 2008/115 3 straipsnio 3–5 punktų matyti, kad pagal apibrėžtį sprendimu grąžinti nustatoma ar nurodoma prievolė jame nurodytam trečiosios šalies piliečiui grįžti į trečiąją šalį, o sąvoka „išsiuntimas“ reiškia fizinį šio trečiosios šalies piliečio išvežimą iš atitinkamos valstybės narės.

45

Taigi net ir valstybėje narėje, kurioje pagal šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalį atskiras aktas, kuriuo nurodoma išsiųsti iš šalies, priimamas po sprendimo grąžinti, paties šio sprendimo pasekmės lemia draudimą atitinkamam trečiosios šalies piliečiui laikinai likti šios valstybės narės teritorijoje laukiant, kol bus išnagrinėti argumentai, pateikti grindžiant dėl minėto sprendimo pateiktą skundą. Todėl, siekiant įgyvendinti šio sprendimo 39 punkte nurodytą tikslą, būtina užtikrinti sprendimo grąžinti sustabdymą, kuris negali būti tinkamai kompensuotas sprendimo dėl išsiuntimo, kuris gali būti priimtas vėliau, sustabdymu.

46

Kita vertus, Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškiai nustatytas ryšys tarp Direktyvos 2008/115 9 straipsnio 1 dalies b punkto, 13 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 1 dalies rodo, kad pastarąja nuostata visų pirma siekiama suteikti minimalias garantijas trečiųjų šalių piliečiams visu laikotarpiu, per kurį jiems nustatytos prievolės grįžti vykdymas būtinai turi būti atidėtas.

47

Vis dėlto pagal Belgijos vyriausybės siūlomą sprendimą, atvirkščiai, valstybėms narėms būtų leidžiama tokias garantijas suteikti tik tais atvejais, kai, be sprendimo grąžinti, buvo priimtas ir sprendimas išsiųsti iš šalies. Taigi kompetentingos institucijos galėtų savo nuožiūra atidėti šių garantijų suteikimą, nepriimdamos sprendimo išsiųsti iš šalies.

48

Teisingumo Teismas, beje, 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi (C‑181/16, EU:C:2018:465) 56 punkte, patikslino, kad pareiga tam tikrais atvejais numatyti teisę pareikšti automatinį stabdomąjį poveikį turintį skundą dėl sprendimo grąžinti juo labiau taikoma galimo sprendimo išsiųsti iš šalies atveju, ir nusprendė, kad ši pareiga neapsiriboja vien pastarosios rūšies sprendimu.

49

Be to, kalbant apie Belgijos vyriausybės argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad Belgijos teisės aktai, reglamentuojantys skundus dėl sprendimų grąžinti, atitinka Sąjungos teisę, reikia priminti, kad iš šio sprendimo 24 punkte nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog vykstant procedūrai pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas neturi spręsti dėl vidaus teisės normų atitikties Sąjungos teisės nuostatoms.

50

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad trečiosios šalies piliečiui, vienam iš sunkiai sergančio ir nuo jo priklausančio pilnamečio vaiko tėvų, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, kurį įvykdžius šiam pilnamečiam vaikui gali kilti rimtas pavojus, kad smarkiai ir negrįžtamai pablogės jo sveikatos būklė, turi būti suteiktos Direktyvos 2008/115 14 straipsnyje numatytos garantijos, laukiant grąžinimo.

51

Atsižvelgdamos į šias garantijas valstybės narės pagal šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktus turi užtikrinti, kad, kiek įmanoma, būtų išsaugota šeimos vienybė su šalies teritorijoje esančiais šeimos nariais, užtikrinta neatidėliotina medicinos pagalba ir būtinas ligų gydymas, taip pat būtų atsižvelgta į specialius pažeidžiamų asmenų poreikius.

52

Šių principų paisymas reiškia, kad turi būti užtikrinami būtiniausi trečiosios šalies piliečio, kaip antai apelianto pagrindinėje byloje, poreikiai, nes, to nepadarius, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ir kaip savo išvados 93 punkte pažymėjo generalinis advokatas, šis asmuo negalėtų likti su savo pilnamečiu vaiku ir suteikti jam reikalingos paramos tuo laikotarpiu, kai pastarajam leidžiama laikinai pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje (pagal analogiją žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 60 punktą).

53

Vis dėlto ši pareiga taikoma tik tuo atveju, jei šis trečiosios šalies pilietis neturi priemonių pats patenkinti savo poreikių (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 59 punktą).

54

Be to, būtent valstybės narės turi nustatyti, kaip užtikrinti šiuos būtiniausius atitinkamo trečiosios šalies piliečio poreikius (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Abdida, C‑562/13, EU:C:2014:2453, 61 punktą). Todėl negalima atmesti galimybės, kad šis rūpinimasis gali būti tiesiogiai pilnamečiam vaikui skiriamos socialinės paramos formos, jeigu ji tinkama ir pakankama, kad būtų užtikrintas minėtas rūpinimasis ir kad vienas iš šio vaiko tėvų galėtų suteikti jam reikalingą paramą, o tai prireikus turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

55

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 5, 13 ir 14 straipsniai, siejami su Chartijos 7 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalimi, 21 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamas nacionalinis įstatymas, kuriame nenumatyta, kad, kiek įmanoma, bus tenkinami būtiniausi trečiosios šalies piliečio poreikiai, kai:

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5, 13 ir 14 straipsniai, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalimi, 21 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamas nacionalinis įstatymas, kuriame nenumatyta, kad, kiek įmanoma, bus tenkinami trečiosios šalies piliečio būtiniausi poreikiai, kai: