1.

Reiškinys, kai autorių teisės ir gretutinių teisių saugomais kūriniais be šių teisių turėtojų leidimo dalinamasi peer-to-peer tinkluose, kūrėjams, taip pat kultūros ir pramogų pramonei kelia didelį galvos skausmą, kiek tai susiję su internetu. Šis reiškinys įgauna vis didesnį mastą ir sukelia nuostolius, kurie kasmet skaičiuojami milijardais ( 2 ). Be to, su šiuo reiškiniu labai sunku kovoti visų pirma dėl decentralizuoto šių tinklų pobūdžio ir tam tikro visuomenės reiškiamo palaikymo nemokamos prieigos prie kultūrinio ir pramoginio turinio idėjai. Todėl nenuostabu, kad dėl šio reiškinio pastoviai kyla naujų teisinių klausimų.

2.

Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad dalijimosi internete platformos pateikimas ir administravimas, kai šios platformos naudotojams leidžiama surasti autorių teisių saugomus kūrinius ir dalintis jais peer-to-peer tinkle, yra viešas šių kūrinių paskelbimas, jeigu jie pateikiami šiame tinkle be autorių teisių turėtojų sutikimo ( 3 ). Vis dėlto atrodo, kad problemų kelia ir daug svarbesnis klausimas: ar patys peer-to-peer tinklo naudotojai atlieka viešo paskelbimo veiksmus? Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo akivaizdu, kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, įžvalgūs argumentai, grindžiami techniniais šių tinklų veikimo ypatumais, leidžia teigti priešingai. Tuomet tai, kad kūriniai yra prieinami tūkstančiams, nesumokant už juos, prilygtų stebuklui. Šioje byloje Teisingumo Teismas turės galimybę patikslinti šį aspektą.

3.

Atsižvelgdami į šias teisines problemas kai kurie autorių ir gretutinių teisių turėtojai nusprendžia atkeršyti peer-to-peer tinklų naudotojams. Įmonės arba specializuotos advokatų kontoros įgyja ribotas teises naudoti kūrinius, siekdamos vienintelio tikslo – galimybės pasinaudoti teisminėmis procedūromis ir gauti šių naudotojų pavardes ir adresus, prieš tai nustačius jų prisijungimo prie interneto IP adresus. Paskui šiems naudotojams siunčiami reikalavimai atlyginti šių įmonių tariamai patirtą žalą, grasinant teisminiu persekiojimu. Vis dėlto dažniausiai, užuot pareiškusios ieškinius teisme, šios įmonės siūlo susitarti draugiškai, sumokant tam tikrą sumą, kuri, nors kartais ir viršija realiai patirtą žalą, yra gerokai mažesnė už žalos atlyginimą, kurio galėtų būti reikalaujama teisme. Taigi, nors sumokėti sutinka tik dalis asmenų, su kuriais susisiekiama, nagrinėjamos įmonės kartais iš to gali gauti daugiau pajamų nei iš teisėto kūrinių naudojimo, ir vėliau dalijasi šiomis pajamomis su teisių į šiuos kūrinius turėtojais.

4.

Nors, vertinant formaliai, toks procesas yra teisėtas, vis dėlto eksploatuojamos ne ekonominės autorių teisės, o šių teisių pažeidimai, taip sukuriant pajamų šaltinį, grindžiamą teisės pažeidimais. Taip nukrypstama nuo autorių teisės tikslų ir ja naudojamasi, o gal net piktnaudžiaujama, su šia teise nesusijusiais tikslais.

5.

Šitaip besielgianti įmonė doktrinoje dažnai vadinama „autorių teisių troliu“ (angl. copyright troll) ( 4 ). Atrodo, kad Jungtinių Amerikos Valstijų teisės sistema ypač palanki copyright trolls, tačiau šis reiškinys egzistuoja ir daugelyje Europos Sąjungos valstybių narių. Šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma atsakyti į klausimą, kiek pagal Sąjungos teisėje nustatytą intelektinės nuosavybės teisių apsaugos sistemą leidžiama arba reikalaujama atsižvelgti į tokį piktnaudžiavimą, jeigu jis pasitvirtina, taikant šioje sistemoje numatytas teisines priemones.

6.

Atsakant į šį klausimą reikės atsižvelgti į ryšį tarp, viena vertus, būtinos intelektinės nuosavybės teisių teisminės apsaugos ir, kita vertus, galimų pažeidėjų asmens duomenų apsaugos.

7.

Šioje byloje pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teisinis pagrindas visai neapibūdintas. Todėl šioje išvados dalyje pateiksiu tik Sąjungos teisės aktus. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui teks Teisingumo Teismo pateiktą šios teisės išaiškinimą pritaikyti savo nacionaliniam teisiniam pagrindui.

8.

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo ( 5 ) 3 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies c punkte nurodyta:

„1.   Valstybės narės nustato autoriams išimtinę teisę leisti arba uždrausti bet kokį savo kūrinių viešą skelbimą laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis, įskaitant savo kūrinių padarymą viešai prieinamais tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

2.   Valstybės narės nustato išimtinę teisę leisti arba uždrausti padaryti viešai prieinamus laidais ar bevielėmis ryšio priemonėmis tokiu būdu, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku:

<…>

<…>“

9.

Šios direktyvos 8 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės nustato atitinkamas nuobaudas ir teisių gynimo būdus, jei pažeidžiamos šioje direktyvoje nustatytos teisės ir pareigos, bei imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad tos nuobaudos ir teisių gynimo būdai būtų taikomi. Šitaip nustatytos nuobaudos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

2.   Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, reikalingų užtikrinti, kad teisių turėtojai, kurių interesus paveikia jos teritorijoje atliekama pažeidžianti veikla, galėtų pareikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir (arba) prašyti teismo draudimo, prireikus teises pažeidžiančios medžiagos konfiskavimo, taip pat 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų įtaisų, gaminių ar jų sudedamųjų dalių konfiskavimo.

3.   Valstybės narės užtikrina, kad teisių turėtojai turėtų galimybes prašyti teismo draudimo tarpininkams, kurių paslaugomis tretieji asmenys naudojasi autorių teisėms ar gretutinėms teisėms pažeisti.“

10.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo ( 6 ) 2 straipsnyje nurodyta:

„1.   Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos [Sąjungos] ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems [Sąjungos] ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose.

2.   Ši direktyva nepažeidžia specialių nuostatų dėl teisių gynimo bei dėl autorių teisių ir gretutinių teisių apribojimų nustatytų [Sąjungos] teisės aktuose, visų pirma <…> [Direktyvos 2001/29] ir, ypač, jos <…> 8 straipsnio nuostatų.

3.   Ši direktyva neturi poveikio:

a) <…> Direktyvai 95/46/EB ( 7 ) <…>

<…>“

11.

Šios direktyvos II skyriuje reglamentuojamos „priemonės, procedūros ir gynybos būdai“, būtini užtikrinti, kad būtų laikomasi intelektinės nuosavybės teisių. Pagal šios direktyvos 3 straipsnį:

„1.   Valstybės narės numato priemones, procedūras ir gynybos būdus, būtinus užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių, kurioms taikoma ši direktyva, vykdymą. Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti sąžiningi, teisingi, neturi būti komplikuoti ar brangūs, ar sukelti nepagrįstą vėlavimą ar delsimą.

2.   Tos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taip pat turi būti veiksmingi, proporcingi ir atgrasantys; jie turi būti taikomi tokiu būdu, kad nebūtų sukuriamos kliūtys teisėtai prekybai ir numatytų apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo jomis.“

12.

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje nurodyta:

„Valstybės narės pripažįsta, kad siekti šiame skyriuje numatytų priemonių, procedūrų ir gynybos būdų taikymo turi teisę šie asmenys:

13.

Direktyvos 2004/48 8 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, vykstant procesui dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo ir gavus ieškovo pagrįstą ir proporcingą prašymą, kompetentingos teismo institucijos galėtų reikalauti pažeidėjo ar kito asmens:

<…>

<…>

2.   Į šio straipsnio pirmoje dalyje minėtą informaciją įeina:

<…>

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys taikomos, nepažeidžiant kitų įstatymų nuostatų, kurios:

<…>

14.

Galiausiai šios direktyvos 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos teismo institucijos nukentėjusiojo asmens prašymu, reikalautų pažeidėjo, kuris žinodamas arba turėdamas pakankamą pagrindą žinoti, dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, atlyginti teisių turėtojui žalą, kuri atitiktų faktiškai jo patirtus nuostolius dėl pažeidimo.

<…>

2.   Kai pažeidėjas dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje nežinodamas arba neturėdamas pagrindo žinoti, valstybės narės gali nustatyti, kad teismo institucijos galėtų reikalauti atiduoti pelną arba atlyginti žalą, ir tai galėtų būti iš anksto nustatyta.“

15.

2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) ( 8 ), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB ( 9 ) (toliau – Direktyva 2002/21), 2 straipsnio a ir c punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

16.

2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) ( 11 ), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB ( 12 ) (toliau – Direktyva 2002/58), 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje numatytas valstybių narių nuostatų, užtikrinančių vienodo lygio pagrindinių teisių ir laisvių, ypač teisės į privatumą ir konfidencialumą, apsaugą, susijusių su asmens duomenų tvarkymu elektroninių ryšių sektoriuje, ir užtikrinančių laisvą tokių duomenų judėjimą ir laisvą elektroninių ryšių įrangos ir paslaugų judėjimą [Sąjungoje], suderinimas.

2.   Šios direktyvos nuostatos smulkiau išaiškina ir papildo Direktyvą 95/46/EB šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytais tikslais. <…>“

17.

Direktyvos 2002/58 2 straipsnyje nurodyta:

„Jeigu toliau nepateikta kitaip, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos yra apibrėžiamos taip, kaip apibrėžta [Direktyvoje 95/46] ir [Direktyvoje 2002/21].

Šioje direktyvoje:

<…>

18.

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.“

19.

Minėtos direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Su abonentais ir naudotojais susiję srauto duomenys, kuriuos tvarko ir saugo viešųjų ryšių tinklo ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, turi būti sunaikinti arba pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, kai šie duomenys nebėra reikalingi pranešimui perduoti, jeigu nepažeidžiamos šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatos.“

20.

Galiausiai tos pačios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės gali patvirtinti [teisėkūros] priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose <…> nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir [proporcinga demokratinėje visuomenėje] priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta [Direktyvos 95/46] 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti [teisėkūros] priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius [Sąjungos] teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

21.

2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) ( 13 ) 4 straipsnio 1, 2, 7 ir 9 punktuose nurodyta:

„Šiame reglamente:

<…>

<…>

22.

Šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies f punkte nurodyta:

„Duomenų tvarkymas yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu taikoma bent viena iš šių sąlygų, ir tik tokiu mastu, kokiu ji yra taikoma:

<…>

23.

Šio reglamento 9 straipsnyje nustatyta:

„1.   Draudžiama tvarkyti <…> duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją.

2.   1 dalis netaikoma, jei taikoma viena iš toliau nurodytų sąlygų:

<…>

<…>“

24.

To paties reglamento 23 straipsnio 1 dalies i ir j punktuose nurodyta:

„Sąjungos ar valstybės narės teis[ės], kuri taikoma duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, teisėkūros priemone gali būti apribotos 12–22 straipsniuose ir 34 straipsnyje, taip pat 5 straipsnyje tiek, kiek jo nuostatos atitinka 12–22 straipsniuose numatytas teises ir prievoles, nustatytos prievolės ir teisės, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti:

<…>

25.

Galiausiai Reglamento 2016/679 94 ir 95 straipsniai suformuluoti taip:

„94 straipsnis

Direktyvos [95/46] panaikinimas

1.   Direktyva [95/46] panaikinama nuo 2018 m. gegužės 25 d.

2.   Nuorodos į panaikintą direktyvą laikomos nuorodomis į šį reglamentą. <…>

95 straipsnis

Ryšys su Direktyva [2002/58]

Šiuo reglamentu fiziniams arba juridiniams asmenims nenustatoma papildomų prievolių, susijusių su duomenų tvarkymu Sąjungoje viešaisiais ryšių tinklais teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas, kiek tai susiję su klausimais, kuriais jiems taikomos Direktyvoje [2002/58] nustatytos specialios prievolės, kuriomis siekiama to paties tikslo.“

26.

Mircom International Content Management & Consulting (M.I.C.M.) Limited (toliau – Mircom) yra pagal Kipro teisę įsteigta bendrovė. Pagal sutartis, sudarytas su keliais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje įsteigtais erotinio žanro filmų gamintojais, jai priklauso jų filmų viešo paskelbimo peer-to-peer tinkluose ir failų dalijimosi internete tinkluose, be kita ko, „Europos“ teritorijoje, licencijos. Be to, pagal šias sutartis Mircom įpareigojama aptikti šiems gamintojams priklausančių išimtinių teisių pažeidimo veiksmus peer-to-peer tinkluose ir dalijimosi failais tinkluose ir savo pačios vardu persekioti šiuose pažeidėjus siekiant gauti žalos atlyginimą, kurio 50 % ji turi pervesti minėtiems gamintojams.

27.

Telenet BVBA, taip pat Proximus NV ir Scarlet Belgium NV yra Belgijoje veikiantys interneto prieigos teikėjai.

28.

2019 m. birželio 6 d.Mircom pareiškė ieškinį Ondernemingsrechtbank Antwerpen (Antverpeno komercinių bylų teismas, Belgija), reikalaudama, be kita ko, įpareigoti Telenet pateikti savo klientų, kurių interneto ryšys buvo naudojamas siekiant peer-to-peer tinkle, naudojant BitTorrent protokolą, dalytis filmais iš Mircom filmų katalogo, identifikavimo duomenis. Minėtus interneto ryšio IP adresus Mircom vardu surinko pagal Vokietijos teisę įsteigta bendrovė Media Protector GmbH, naudodama specializuotą programinę įrangą. Telenet nesutinka su tokiu reikalavimu.

29.

Proximus ir Scarlet Belgium, kurioms Mircom taip pat pareiškė panašius ieškinius, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas leido įstoti į pagrindinę bylą palaikyti Telenet reikalavimų.

30.

Ondernemingsrechtbank Antwerpen (Antverpeno komercinių bylų teismas) abejoja Mircom reikalavimo pagrįstumu. Pirma, jam kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į peer-to-peer tinklų specifiką, jų naudotojai atlieka kūrinių, kuriais jie dalijasi šiuose tinkluose, viešo paskelbimo veiksmus. Antra, minėtas teismas abejoja, ar tokiai bendrovei, kaip Mircom, gali būti taikoma Sąjungos teisėje suteikiama apsauga, susijusi su intelektinės nuosavybės teisių laikymusi, nes Mircom faktiškai nesinaudoja filmų gamintojų teisėmis ir tik reikalauja tariamų pažeidėjų atlyginti žalą. Toks elgesys beveik visiškai atitinka doktrinoje pateikiamą sąvokos „copyright troll“ apibrėžimą. Galiausiai, trečia, minėtas teismas abejoja interneto naudotojų, kurie tariamai dalijosi saugomais kūriniais peer-to-peer tinkluose, IP adresų rinkimo teisėtumu.

31.

Būtent tokiomis aplinkybėmis Ondernemingsrechtbank Antwerpen (Antverpeno komercinių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui toliau nurodytus prejudicinius klausimus:

32.

Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą gavo 2019 m. rugpjūčio 6 d. Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Italijos, Austrijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija. Pagrindinės bylos šalims ir Komisijai buvo atstovaujama 2020 m. rugsėjo 10 d. įvykusiame teismo posėdyje.

33.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu keliama esminė problema, susijusi su tuo, ar autorių ir gretutinės teisės pažeidžiamos, jeigu kūriniais dalijamasi peer-to-peer tinkluose. Antrasis, trečiasis ir ketvirtasis prejudiciniai klausimai susiję su įvairiais tokio subjekto, kaip Mircom, situacijos aspektais, atsižvelgiant į Sąjungos teisės nuostatas, susijusias su šių teisių laikymusi ir asmens duomenų apsauga. Natūralu, kad reikia pradėti nuo pirmojo klausimo.

34.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar išimtinė teisė padaryti saugomus kūrinius viešai prieinamus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį, apima peer-to-peer tinklų naudotojų dalinimąsi šiais kūriniais šiuose tinkluose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, bet atrodo, kad pagrindinėje byloje vis dėlto kalbama apie jos 3 straipsnio 2 dalies c punktą, susijusį su filmų gamintojų teisėmis. Vis dėlto negalima atmesti, kad šiems gamintojams taip pat priklauso autorių teisės į jų kūrinius, kaip ir kitos gretutinės teisės. Taigi reikia atsižvelgti į abi nuostatas. Jose numatyta lygiavertė apsauga, susijusi su konkrečia kūrinių viešo paskelbimo forma, kai jie padaromi viešai prieinami taip, kad visuomenės nariai gali juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku.

35.

Savo pastabose Telenet, Proximus ir Scarlet Belgium kategoriškai neigia, kad peer-to-peer tinklų naudotojai atlieka viešą paskelbimą, bet kuriuo atveju kalbant apie tuos naudotojus, kurie atsisiunčia failus iš šių tinklų. Remdamosi dabartinių peer-to-peer tinklų veikimo specifika šios šalys tvirtina, kad failų su nagrinėjamais kūriniais dalys, kurias galimai įkelia ( 14 ) minėti naudotojai, pačios yra nenaudotinos ir pernelyg mažos, bet kuriuo atveju jei neviršijama tam tikra riba, kad jas būtų galima prilyginti pačiam kūriniui ar jo daliai. Be to, šie naudotojai dažnai nežino apie tai, kad, siunčiantis kūrinius minėtuose tinkluose, jie tuo pat metu įkeliami kitiems naudotojams. Taigi šios šalys teigia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją ( 15 ) kūrinius peer-to-peer tinkluose viešai skelbia tik tie asmenys, kurie kartu su rinkmenų indeksavimo svetainių administratoriais padaro kūrinį prieinamą tinkle. Vis dėlto paprasti peer-to-peer tinklų naudotojai tik suteikia įrangą, leidžiančią atlikti šį viešą paskelbimą. Atrodo, kad pirmasis prejudicinis klausimas grindžiamas būtent tokiais argumentais.

36.

Siekiant į jį atsakyti, reikia priminti peer-to-peer tinklų, grindžiamų BitTorrent protokolo technologija, veikimo specifiką ( 16 ).

37.

BitTorrent protokolas – tai protokolas, leidžiantis dalytis failais peer-to-peer tinkluose. Tam, kad jis veiktų, reikia atsisiųsti specialią programinę įrangą – BitTorrent programą (angl. BitTorrent client) ( 17 ). Ši programinė įranga veikia naudojant „torentų failus“ (angl. „torrent files“). Torentų failuose nėra duomenų, kurie būtų laikomi kūrinio, kuriuo dalijamasi, skaitmenine išraiška ( 18 ), bet juose yra metaduomenys, kurie leidžia, be kita ko, surasti konkretų failą su kūriniu. Kiekvienam failui, kuriame yra kūrinys, sukuriamas torentų failas. Torentų failus galima atsisiųsti iš internete esančių indeksavimo svetainių ( 19 ). Atsisiuntus torentų failą, susijusį su ieškomu kūriniu (kalbant konkrečiau, su failu, kuriame yra šis kūrinys), BitTorrent programa iš pradžių susisiekia su specialiu serveriu (angl. tracker), ir šis nurodo jai peer-to-peer tinkle dalyvaujančius naudotojų kompiuterius, kuriuose yra nagrinėjamas failas ( 20 ). Tada BitTorrent programa tiesiogiai susisiekia su šiais kompiuteriais ( 21 ), kad būtų galima atsisiųsti failą. Patį peer-to-peer tinklą sudaro tuo pačiu failu besidalijantys kompiuteriai (swarm).

38.

BitTorrent protokolo ypatumas tas, kad failas atsisiunčiamas ne visas, o išskaidytas į mažas dalis (angl. pieces). Šios dalys atsisiunčiamos atsitiktine tvarka iš skirtingų swarm dalyvaujančių kompiuterių. Informacija apie skirtingas dalis, kurios yra būtinos norint baigti siųstis failą, pateikiama torentų faile. Būtent BitTorrent programa surenka šias dalis ir atkuria arba sukuria failą, kuriame yra kūrinys. Kitas BitTorrent protokolo ypatumas tas, kad kiekviena atsisiųsto failo dalis gali būti tuo pat metu įkeliama kitiems naudotojams, kol bus atsisiųstas visas failas. Dėl to visiems naudotojams atsisiuntimas gerokai pagreitėja, nes jis priklauso, be kita ko, nuo to, kiek naudotojų gali įkelti kiekvieną failo dalį. Taip pat BitTorrent programa pirmiausia į swarm įkelia dalis, kurių yra mažiausiai, kad padidintų jų skaičių.

39.

Kūrinys yra prieinamas dalytis peer-to-peer tinkle, kol BitTorrent programai prieinamame tinklo naudotojo aplanke yra visas failas su šiuo kūriniu ir kol jo kompiuteris yra prijungtas prie interneto. Jeigu dalytis failu, kuriame yra kūrinys, nėra prieinamo nė vieno naudotojo, iš indeksavimo platformos neįmanoma atsisiųsti su juo susieto torentų failo (šis failas yra „miręs“).

40.

Veiksmas, kuriuo asmuo leidžia jo privačiam ratui nepriklausantiems asmenims atsisiųsti saugomus kūrinius, įrašytus į jo kompiuterio atmintį, priskiriamas išimtinei teisei leisti arba uždrausti padaryti šiuos kūrinius viešai prieinamus taip, kad visuomenės nariai galėtų juos pasiekti individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį.

41.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją tam, kad būtų galima konstatuoti kūrinio padarymą prieinamo, pakanka, kad jis būtų pateiktas visuomenei tokiu būdu, kad ją sudarantys asmenys turėtų galimybę pasiekti jį individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, o tai, ar jie šia galimybe faktiškai pasinaudojo, lemiamos reikšmės neturi ( 23 ). Kitaip tariant, kalbant apie kūrinio padarymą viešai prieinamo, nesvarbu, ar kūrinys buvo faktiškai perduotas. Svarbu tik tai, kad yra tokio perdavimo galimybė, kuria vėliau galimai pasinaudoja visuomenės narys, pageidaujantis gauti prieigą prie kūrinio. Ši savybė yra labai svarbi vertinant dalijimąsi kūriniais peer-to-peer tinkluose, vertinant pagal autorių teisę ir, be kita ko, teisę padaryti kūrinį viešai prieinamą.

42.

Galima išskirti tris situacijas, kuriose gali atsidurti peer-to-peer tinklo naudotojai, kiek tai susiję su turinio įkėlimu.

43.

Pirmoji situacija susijusi su naudotojais, kurie turi visą failą ir dalijasi juo, įkeldami failo dalis suinteresuotiesiems asmenims. Šie naudotojai, vadinamieji įkėlėjai (angl. seeders), gali būti tiek asmenys, kurie dalijasi failu, prie kurio gavo prieigą iš kitų šaltinių, o ne per peer-to-peer tinklą, tiek asmenys, kurie, atsisiuntę visą failą, palieka BitTorrent programą veikti, kad ji reaguotų į kitų naudotojų prašymus įkelti šio failo dalis.

44.

Antroji situacija susijusi su asmenimis, kurie siunčiasi failą, bet dar neturi jo viso. Šie asmenys, arba tiksliau – jų kompiuteriai, vadinami peers ( 24 ). BitTorrent programos veikimo principas yra toks: atsisiunčiamos failo dalys tuo pat metu automatiškai įkeliamos kitiems naudotojams, ieškantiems šių dalių, kol atsisiunčiamos visos dalys, sudarančios visą failą. Tada naudotojas nusprendžia, ar nutraukti BitTorrent programos veikimą, taigi, ir failo dalių įkėlimą, ar palikti ją veikti ir taip tapti seeder.

45.

Mano nuomone, teisės padaryti kūrinį viešai prieinamą požiūriu seeders ir peers padėtis yra panaši. Iš tiesų atsisiųsdamas failą peer tuo pat metu padaro turimas failo dalis prieinamas swarm, t. y. jo BitTorrent programa atsako į kitų peers prašymus įkelti. Kadangi atsisiuntimas nenutrūksta (išskyrus techninius nesklandumus), kol atsisiunčiamas visas failas, nes failo dalių neįmanoma naudoti neturint viso failo, viešai prieinamas padaromas visas failas, kuriame yra kūrinys. Tas pats pasakytina apie seeder, kuris toliau daro kūrinį viešai prieinamą (swarm nariams) po to, kai atsisiunčia jį visą.

46.

Vis dėlto faktinis failo dalių įkėlimas ir įkeliamų jo dalių kiekis priklauso nuo to, ar yra peers, suinteresuotų siųstis šiuos failus, to paties failo seeders skaičiaus ir atitinkamo naudotojo interneto ryšio, kuris lemia įkėlimo greitį. Taigi ir peers, ir seeders atveju seeder nieko neįkelia, jeigu nėra kas perima jo failą, o peer nieko neįkelia, jeigu turi tik tas failo dalis, kurias jau turi kiti swarm nariai, arba jeigu kiti peers gali juos įkelti greičiau. Taigi ir seeder, ir peer potencialiai gali neįkelti nė vienos failo dalies, įkelti neapibrėžtą šių dalių skaičių arba visą failą. Vis dėlto ši aplinkybė neturi reikšmės kūrinio padarymo viešai prieinamo, nes, kaip jau paaiškinau, tai, ar nagrinėjamas kūrinys faktiškai buvo perduotas, ar ne, neturi reikšmės nustatant, ar jis buvo padarytas viešai prieinamas: pakanka vien tokio perdavimo galimybės. Todėl nereikia taikyti de minimis ribos, susijusios su įkeltų duomenų kiekiu, kuri minima pirmojo prejudicinio klausimo b punkte.

47.

Be to, peer-to-peer tinklų, kaip dalijimosi failais tinklų, veikimas grindžiamas principu „do ut des“: norint turėti galimybę atsisiųsti, reikia įkelti. Taigi indeksavimo svetainėse reikalaujama, kad naudotojai išlaikytų tam tikrą įkėlimų ir atsisiuntimų koeficientą, kuris paprastai yra apie 1 ( 25 ). Jeigu naudotojo koeficientas yra pernelyg mažas, jis gali būti blokuojamas (angl. ban). Dėl interneto ryšio įkėlimo greitis paprastai yra lėtesnis už atsisiuntimo greitį, todėl vien failo dalių įkėlimo jų siuntimosi metu nepakanka reikalaujamam koeficientui išlaikyti ( 26 ). Taigi failams įkelti reikia daugiau laiko, nei juos atsisiųsti. Vadinasi, kiekvienas reguliarus peer-to-peer tinklo naudotojas yra priverstas tapti seeder ir padaryti savo turimus failus viešai prieinamus.

48.

Vadinasi, Telenet, Proximus ir Scarlet Belgium pateikti argumentai, kad failų dalys, kuriomis keičiamasi peer-to-peer tinkluose, nėra autorių teisių saugomų kūrinių dalys, yra nepagrįsti. Iš tiesų šios failų dalys yra ne kūrinių dalys, o failų, kuriuose yra šie kūriniai, dalys. Šios dalys yra tik priemonė šiems failams perduoti naudojant BitTorrent protokolą. Vis dėlto tai, kad perduodamos dalys pačios negali būti naudojamos, neturi reikšmės, nes padaromas prieinamas būtent failas, kuriame yra kūrinys, t. y. skaitmenine forma išreikštas kūrinys. Jei teisės padaryti kūrinį viešai prieinamą požiūriu nesvarbu, ar kūrinys yra perduodamas, ar ne, juo labiau nesvarbus tokio perdavimo techninis būdas ( 27 ).

49.

Galiausiai šiuo klausimu peer-to-peer tinklų veikimas labai nesiskiria nuo žiniatinklio (World Wide Web) veikimo. Kūrinio paskelbimas internete reiškia tik tai, kad failas su šiuo kūriniu saugomas prie interneto prijungtame serveryje ir turi URL (Uniform Resource Locator) adresą, kurį naudojant galima gauti prieigą prie jo. Kūrinys kaip objektas, kurį gali suvokti žmogus, egzistuoja žiniatinklyje tik nuo to momento, kai kliento kompiuteris prisijungia prie nagrinėjamo serverio, atgamina failą ir parodo šį kūrinį ekrane (arba atkuria jo garsus). Vis dėlto vien to, kad failas su kūriniu įkeliamas į žiniatinklyje prieinamą serverį, pakanka, kad būtų paskelbimo (padarymo prieinamo) veiksmas. Be to, internetas veikia pagal packet switch (paketinis duomenų siuntimas) principą: failas su nagrinėjamu kūriniu suskaidomas į nedidelius duomenų paketus ( 28 ), kurie atsitiktine tvarka perduodami tarp serverio ir kliento skirtingais perdavimo būdais. Patys šie paketai nenaudojami arba bet kuriuo atveju yra pernelyg maži, kad juose būtų galima patalpinti originalias kūrinio dalis, ir tik po perdavimo juos galima surinkti į vieną failą (kūrinį). Taigi nekyla jokių abejonių, kad viešas paskelbimas įvyksta žiniatinklyje. Teisė padaryti kūrinį viešai prieinamą būtent ir atsirado kūrinių naudojimui internete, visų pirma žiniatinklyje.

50.

Trečioji situacija, į kurią patenka peer-to-peer tinklų naudotojai, susijusi su naudotojais, kurie siunčiasi failus, bet nei siųsdamiesi, nei vėliau jų neįkelia. Iš tiesų kai kurios BitTorrent programos leidžia tokią konfigūraciją ( 29 ). Tokie naudotojai vadinami leechers. Užblokuodami galimybę atsisiųsti failų dalis iš savo kompiuterių leechers nepadaro failų viešai prieinamų, todėl ši išimtinė teisė nepažeidžiama.

51.

Atsižvelgiant į tai, pirma, leechers vis dėlto pažeidžia išimtinę atgaminimo teisę, saugomą pagal Direktyvos 2001/29 2 straipsnį. Jeigu failas su saugomu kūriniu po atsisiuntimo atgaminamas privačiam naudojimui, pagal suformuotą jurisprudenciją tokiam atgaminimui šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punkte asmeniniam naudojimui numatyta išimtis netaikoma, jeigu šio atgaminimo šaltinis yra neteisėtas ( 30 ). Vis dėlto būtent taip yra tuo atveju, kai peer-to-peer tinkle pateiktas kūrinys atsisiunčiamas be autorių ir gretutinių teisių turėtojo leidimo. Pagrindinėje byloje nesiremiama atgaminimo teisės pažeidimu. Be to, kai kuriose nacionalinėse teisės sistemose naudos gavimas iš trečiojo asmens padaryto pažeidimo laikomas teisės pažeidimu.

52.

Antra, peer-to-peer tinklų veikla grindžiama dalijimosi mechanizmu, t. y. už kiekvieną atsisiuntimą turi būti atsilyginama įkėlimu. Jeigu įkeliančių tinklo naudotojų yra pernelyg mažai, tinklas prastai veikia, nes būna per lėtas atsisiuntimo greitis. Jeigu nebėra nė vieno įkėlėjo (seeder), tinklas visiškai nustoja veikti ir torentų failas „numiršta“. Dėl šios priežasties trackers išskiria naudotojus, kurie neįkelia (vadinamuosius leechers), mažindami jų atsisiuntimo greitį arba visiškai užblokuodami jiems prieigą prie tinklo. Taigi atsisiuntimo neįkeliant strategija gali veikti tik atsitiktiniams peer-to-peer tinklų naudotojams ir paprastai leechers šiuose tinkluose nėra dažnas reiškinys.

53.

Vadinasi, jeigu BitTorrent programos įkėlimo funkcijos blokavimas gali būti gynybos priemonė teismo procese dėl žalos, padarytos dėl teisės padaryti kūrinį viešai prieinamą pažeidimo, mano nuomone, saugomų kūrinių atsisiuntimas iš peer-to-peer tinklo yra pakankamas tokio pažeidimo tikimybės požymis tuo metu, kai žalą patyręs teisių turėtojas siekia gauti atitinkamų asmenų asmens duomenis, naudodamasis jų interneto ryšio IP adresais.

54.

Telenet, Proximus ir Scarlet Belgium taip pat pateikia argumentą, kad peer-to-peer tinklų naudotojai gali nežinoti apie tai, kad, atsisiųsdami kūrinius iš šių tinklų, jie kartu juos įkelia. Bet kuriuo atveju šie naudotojai neatlieka neišvengiamo vaidmens padarant viešai prieinamus kūrinius, kuriais dalijamasi šiuose tinkluose. Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją naudotojo žinojimas ir neišvengiamas jo vaidmuo yra būtinos sąlygos viešo paskelbimo veiksmui konstatuoti.

55.

Pirma, dėl tinklų peer-to-peer naudotojų žinojimo reikia pažymėti, kad BitTorrent programos nėra standartinė programinė įranga, kuri paprastai būna kompiuteryje. Joms įdiegti, konfigūruoti ir naudoti reikalingos specifinės žinios ir patirtis, bet šiais laikais jas vis dėlto gana nesunku įgyti, be kita ko, pasitelkiant daugybę internete skelbiamų vadovų. Bet kuriame vadove aiškiai informuojama, kad atsisiunčiant iš peer-to-peer tinklo tas pats turinys automatiškai įkeliamas. Kai kuriuose iš šių vadovų taip pat nurodoma, kaip išjungti šią funkciją.

56.

Antra, kaip jau paaiškinau ( 31 ), peer-to-peer tinklų naudotojai yra informuojami apie jų atsisiuntimo / įkėlimo koeficientą, o jeigu jis per mažas, jiems gali būti uždrausta naudotis indeksavimo svetaine. Taigi jie puikiai žino apie tai, kad dalyvavimas peer-to-peer tinkluose reiškia ne tik turinio atsisiuntimą, bet ir jo įkėlimą.

57.

Taigi manęs neįtikina tariamas šių naudotojų nežinojimas. Vis dėlto jis neturi didelės reikšmės, nes man atrodo, kad žinojimas nėra kūrinio padarymo viešai prieinamo sąlyga tokiu atveju, kaip nagrinėjamas šioje byloje.

58.

Teisingumo Teismas kai kuriuose savo sprendimuose tikrai pabrėžė naudotojo dalyvavimo sąmoningumo svarbą konstatuojant viešo paskelbimo veiksmą. Taip buvo, be kita ko, byloje, kurioje priimtas Sprendimas Stichting Brein, susijęs su failų indeksavimo svetainės administratoriais peer-to-peer tinkle ( 32 ). Vis dėlto pritariu Komisijos nuomonei, kad šis sąmoningo dalyvavimo reikalavimas buvo būtinas bylose, kuriose Teisingumo Teismas viešo paskelbimo veiksmą priskyrė subjektams, kurie nebuvo pirmi paskelbę kūrinį. Iš tiesų, nesant tokio sąmoningo dalyvavimo, šie subjektai būtų tik paprasti pasyvūs tarpininkai arba techninės įrangos tiekėjai, kuriems negalėtų būti priskirtas joks paskelbimo veiksmas.

59.

Vis dėlto jeigu nagrinėjami naudotojai patys viešai paskelbė (padarė viešai prieinamą) kūrinį, šių naudotojų žinojimas nėra sudedamoji nagrinėjamo veiksmo dalis. Iš tiesų Direktyvos 2001/29 3 straipsnyje šiuo klausimu nieko nenurodyta. Į pažeidėjo nežinojimą galima atsižvelgti nebent nustatant atlygintiną žalą, kaip aiškiai numatyta Direktyvos 2004/48 13 straipsnio 2 dalyje, bet jo nežinojimas neturi reikšmės vertinant elgesio teisėtumą. Be to, ši nuostata yra papildomas rodiklis, kad paprastai veiksmų sąmoningumas nėra Sąjungos teisės saugomos intelektinės nuosavybės teisės pažeidimo sudedamoji dalis.

60.

Tas pats pasakytina apie neišvengiamą naudotojo dalyvavimą, kad kūrinys taptų viešai prieinamas. Šis kriterijus yra lemiamas, kad paskelbimą būtų galima priskirti asmeniui, kuris neatliko pradinio paskelbimo ( 33 ). Iš tiesų šis neišvengiamas vaidmuo reiškia, kad kūrinys padaromas prieinamas naujai visuomenei, t. y. auditorijai, kuriai nebuvo skirtas pradinis paskelbimas ( 34 ).

61.

Vis dėlto peer-to-peer tinklo naudotojų situacija yra kitokia. Nors jie tikrai pateikia kitiems tinklo naudotojams failų dalis, kurias dažniausiai atsisiunčia prieš tai iš to paties tinklo, paskui šie failai jau saugomi jų kompiuteriuose ( 35 ), tad jų pateikimas laikomas pradiniu arba bet kuriuo atveju savarankišku paskelbimu. Teisingumo Teismas taip pat nedvejodamas konstatavo, kad toks veiksmas atliekamas tuo atveju, kai interneto svetainėje paskelbiamas kūrinys, kuris jau buvo laisvai prieinamas kitoje interneto svetainėje ( 36 ). Vadinasi, neišvengiamas šių naudotojų vaidmuo nėra lemiamas paskelbimo veiksmui konstatuoti ( 37 ).

62.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją saugomo kūrinio viešas paskelbimas apima paskelbimo veiksmą ir visuomenę ( 38 ). Dalijimasis failais peer-to-peer tinkle paprastai reiškia, kad yra neapibrėžtas potencialių gavėjų skaičius ir kad dalyvauja daug asmenų. Taigi visuomenės buvimas yra nustatytas ( 39 ).

63.

Be to, reikalavimas, kad atitinkama visuomenė būtų nauja visuomenė, taikomas tik esant antriniam paskelbimui. Iš tiesų nauja visuomenė apibrėžiama kaip visuomenė, į kurią autorių teisių turėtojai neatsižvelgė, kai leido pradinį paskelbimą ( 40 ). Kadangi peer-to-peer tinklo naudotojų atliekamas saugomų kūrinių padarymas prieinamų laikytinas pradiniu paskelbimu ( 41 ), šioje byloje nagrinėjamu atveju naujos visuomenės kriterijus netaikomas.

64.

Bet kuriuo atveju, net jei toks kriterijus būtų taikomas, jeigu autorių ir gretutinių teisių turėtojai neatsižvelgė į jokią visuomenę, kai kūriniais buvo dalijamasi be šių turėtojų leidimo, bet kuri visuomenė, kuriai skirtas paskelbimas, šioje byloje nagrinėjamu atveju – peer-to-peer tinklo naudotojai, turi būti laikoma nauja visuomene.

65.

Vadinasi, peer-to-peer tinklų naudotojai, siūlydami galimybę atsisiųsti failų su autorių teisių saugomais kūriniais dalis iš savo kompiuterių, nesvarbu, ar tai vyktų siunčiantis šiuos failus, ar nepriklausomai nuo šio siuntimosi, padaro šiuos kūrinius viešai prieinamus, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnį.

66.

Taigi į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad teisė padaryti kūrinį viešai prieinamą, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, apima failo, kuriame yra saugomas kūrinys, dalių pateikimą atsisiųsti peer-to-peer tinkle dar prieš nagrinėjamam naudotojui pačiam atsisiunčiant visą šį failą, o šio naudotojo žinojimas neturi lemiamos reikšmės.

67.

Antruoju prejudiciniu klausimu jį pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tokia bendrovė, kaip Mircom, kuri, nors yra įgijusi tam tikras teises į saugomus kūrinius, nesinaudoja jomis ir tik reikalauja žalos atlyginimo iš šias teises pažeidžiančių asmenų, šioje byloje nagrinėjamu atveju – iš asmenų, padarančių tuos kūrinius viešai prieinamus peer-to-peer tinkluose, gali naudotis Direktyvos 2004/48 II skyriuje numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui taip pat kyla abejonių dėl to, ar toks subjektas gali būti laikomas patyrusiu kokią nors žalą, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 13 straipsnį.

68.

Keturios kategorijos subjektų, kurie gali naudotis Direktyvoje 2004/48 numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, kad būtų užtikrintas intelektinės nuosavybės teisių laikymasis, išvardytos šios direktyvos 4 straipsnio a–d punktuose. Tai yra šių teisių turėtojai, kiti asmenys, turintys teisę naudotis šiomis teisėmis, visų pirma licenciatai, kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo institucijos ir profesinės gynybos institucijos, kurios turi teisę atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams. Dėl pastarųjų trijų asmenų kategorijų pažymėtina, kad jie turi teisę naudotis Direktyvos 2004/48 nuostatomis tik jeigu ir tik tiek, kiek tai numatyta pagal taikytiną vidaus teisę.

69.

Neginčijama, kad pagrindinėje byloje Mircom nėra nei autorių, nei gretutinių teisių į nagrinėjamus kūrinius turėtoja. Taigi Direktyvos 2004/48 4 straipsnio a punktas jai netaikomas.

70.

Vis dėlto Mircom teigia, kad įgijo licencijas, leidžiančias jai viešai skelbti pagrindinėje byloje nagrinėjamus kūrinius peer-to-peer tinkluose. Taigi iš pirmo žvilgsnio ši bendrovė turėtų būti laikoma licenciate, todėl jai turėtų būti taikomos Direktyvos 2004/48 nuostatos pagal jos 4 straipsnio b punktą. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjas laiko licenciatus dėl neteisėtos veiklos nukentėjusiais asmenimis, nes ši veikla gali trukdyti įprastai naudotis licencijomis arba sumažinti pajamas iš jų.

71.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi patikrinti Mircom sudarytų licencinių sutarčių galiojimą pagal šioms sutartims taikytiną teisę ir tokio licenciato teisę pareikšti ieškinį pagal bylai taikytinas procedūrines taisykles.

72.

Vis dėlto minėtas teismas pažymi, kad iš tikrųjų Mircom nesinaudoja minėtomis licencijomis, o tik reikalauja atlyginti žalą iš asmenų, pažeidžiančių autorių ir gretutines teises į nagrinėjamus kūrinius, kai šie asmenys padaro juos viešai prieinamus peer-to-peer tinkluose. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Mircom veikimo būdas visiškai atitinka subjekto, kuris dažnai vadinamas copyright troll, sąvokos apibrėžtį.

73.

Primenu, kad copyright troll – tai asmuo, kuris, įgijęs ribotas saugomų kūrinių naudojimo teises, iš tikrųjų jomis nesinaudoja ir tiesiog reikalauja žalos atlyginimo iš šias teises pažeidžiančių asmenų, visų pirma internete, dažniausiai – failų dalijimosi tinkluose, kaip antai peer-to-peer. Be to, copyright troll reiškia ieškinius teisme, siekdamas vienintelio tikslo – gauti pažeidėjų pavardes ir adresus, kad pasiūlytų jiems draugišką sprendimą sumokėti tam tikrą sumą, ir dažniausiai toliau netęsia teismo proceso. Taigi jis daugiausia gauna pajamas iš pažeidėjų „savanoriškai“ sumokamų sumų ir dalijasi jomis su nagrinėjamų kūrinių autorių ir gretutinių teisių turėtojais. Toks būdas, atrodo, ypač veiksmingas kalbant apie autorių ir gretutinių teisių į pornografinius filmus pažeidimus, nes, be didelės žalos, kuri gali būti priteista, grėsmės, gali būti naudojamasi įtariamiems pažeidėjams sąmoningai sukeltu gėdos jausmu ( 42 ). Taigi yra nemažai atvejų, kai atitinkami asmenys linkę sumokėti reikalaujamas sumas, net nesvarstydami imtis galimų gynybos priemonių ar net nebūdami tikrieji nagrinėjamų pažeidimų vykdytojai ( 43 ).

74.

Pati Mircom per teismo posėdį pripažino, kad nesinaudoja licencijomis, įgytomis į pagrindinėje byloje nagrinėjamus kūrinius, ir neketina jomis naudotis. Be to, nors peer-to-peer tinklai gali būti teisėtas būdas platinti tam tikrą autorių teisių saugomą turinį, reikia didelių pastangų, kad būtų įveikti techniniai sunkumai, susiję su tokiu platinimo kanalu ir siekiant užtikrinti grąžą. Taigi vien licencijų įgijimo nepakanka ir neatrodo, kad Mircom ketintų dėti tokias pastangas.

75.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kaip tik nurodo teismų sprendimus, be kita ko, Jungtinėje Karalystėje, kuriuose buvo konstatuota, kad Mircom veikė taip, kaip yra įprasta copyright trolls, be kita ko, naudodama preziumuojamų pažeidėjų duomenis, gautus per ankstesnius teismo procesus, kad susisiektų su šiais pažeidėjais ir pasiūlytų jiems „susitarimus“, nepaduodama į teismą asmenų, atsisakiusių sudaryti tokius susitarimus ( 44 ).

76.

Taigi atrodo, kad Mircom elgesys iš tikrųjų atitinka copyright troll elgesį. Vis dėlto Sąjungos teisėje ši sąvoka nėra žinoma. Be to, pats Mircom elgesys nėra neteisėtas. Kaip teisingai pažymi Komisija, niekas nedraudžia suinteresuotajam asmeniui atsisakyti pareikšto ieškinio, jeigu jis nelaiko jo tikslingu, ar ieškoti draugiškų sprendimų ginčuose su autorių teisių pažeidėjais.

77.

Vis dėlto Sąjungos teisėje yra bendrasis teisės principas, pagal kurį teisės subjektai negali remtis Sąjungos teisės normomis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų taikymas negali būti išplėstas tiek, kad apimtų veiksmus, atliekamus turint tikslą sukčiaujant arba piktnaudžiaujant pasinaudoti Sąjungos teisėje numatytomis lengvatomis. Taip yra tuo atveju, kai Sąjungos teisės normomis remiamasi ne siekiant įgyvendinti šių nuostatų tikslus, bet siekiant pasinaudoti Sąjungos teisės lengvata, nors galimybės pasinaudoti šia lengvata sąlygos buvo įvykdytos tik formaliai ( 45 ).

78.

Kadangi draudimo piktnaudžiauti teise principas taikomas labai įvairiose Sąjungos teisės srityse ( 46 ), nematau priežasties, dėl kurios jo nebūtų galima taikyti intelektinės nuosavybės srityje. Be to, pačios Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalyje reikalaujama numatyti apsaugos priemones nuo piktnaudžiavimo joje numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais.

79.

Vis dėlto galima manyti, kad įsigydama naudojimo licencijas, kurių neketino naudoti, Mircom iš tikrųjų siekia jomis nesąžiningai remtis, kad įgytų licenciato statusą, leidžiantį jai pradėti Direktyvoje 2004/48 numatytus teismo procesus, siekiant gauti autorių ir gretutinių teisių į kūrinius, su kuriais susijusios šios licencijos, pažeidėjų duomenis. Turėdama šiuos duomenis ji galėtų susisiekti su šiais pažeidėjais, kad pagrasintų jiems teisminiu persekiojimu ir draugiškai susitarus gautų fiksuotą pinigų sumą.

80.

Taigi formaliai įvykdžiusi licenciato statuso įgijimo sąlygas Mircom remiasi šiuo statusu kitokiu tikslu nei tas, dėl kurio pagal Direktyvą 2004/48 licenciatams suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų. Iš tiesų Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė suteikti licenciatams įprasto jų licencijų naudojimo apsaugos priemonę, o Mircom siekia tik pažaboti autorių ir gretutinių teisių pažeidimus ir gauti iš to finansinę naudą. Taigi toks elgesys atitinka Sąjungos teisėje draudžiamo piktnaudžiavimo teise sąvoką.

81.

Siekiant konstatuoti tokį piktnaudžiaujamą elgesį, reikia įvertinti faktines aplinkybes, o tai turės padaryti nacionalinis teismas. Jeigu jis konstatuotų, kad Mircom tikrai mėgina piktnaudžiaudama remtis savo, kaip licenciatės, statusu, kad pasinaudotų nuostatose, priimtose perkeliant Direktyvą 2004/48 į nacionalinę teisę, numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, minėtas teismas turėtų neleisti jai pasinaudoti tokiomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais tiek, kiek šis naudojimasis grindžiamas licenciato statusu.

82.

Vis dėlto, kalbant apie Mircom ir filmų gamintojų sudarytas sutartis, kurios buvo pateiktos Teisingumo Teismui, atrodo, kad šios bendrovės statusas galėtų būti vertinamas kitaip. Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šios sutartys yra licencinės, ar kitokio pobūdžio. Jeigu taip būtų, kiltų ne piktnaudžiavimo teise, o kitokio teisinio santykio nei tas, apie kurį iš pirmo žvilgsnio galima spręsti iš šių sutarčių, klausimas.

83.

Visų pirma Mircom teigia, kad yra ne tik pagrindinėje byloje nagrinėjamų filmų gamintojų licenciatė, bet ir šių gamintojų reikalavimų, susijusių su autorių ir gretutinių teisių į šiuos filmus pažeidimais, perėmėja. Taigi kyla klausimas, ar toks reikalavimų perėmėjas gali naudotis Direktyvoje 2004/48 numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais.

84.

Primenu, kad asmenų, kuriems Direktyva 2004/48 suteikiama galimybė naudotis joje numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, kategorijos išvardytos jos 4 straipsnio a–d punktuose. Šios direktyvos 4 straipsnio a punktas susijęs su intelektinės nuosavybės teisių turėtojais, kategorija, kuri neabejotinai neapima reikalavimų, susijusių su šių teisių pažeidimais, perėmėjų.

85.

Priešingai, Direktyvos 2004/48 4 straipsnio b punkte minimi „visi kiti asmenys, turintys teisę naudotis [intelektinės nuosavybės teisėmis]“. Kaip jau nurodžiau, Mircom, kaip licenciatei, iš esmės galėtų būti taikoma ši nuostata su sąlyga, kad jos licencijos nebus laikomos įgytomis piktnaudžiaujant. Taigi dabar reikia patikrinti, ar ši bendrovė galėtų naudotis minėta nuostata kaip reikalavimų, susijusių su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, perėmėja.

86.

Laikausi nuomonės, kad taip nėra. Iš tiesų „naudojimosi intelektinės nuosavybės teisėmis“ sąvoka turi būti aiškinama kaip apimanti naudojimąsi iš šių teisių kylančiomis išimtinėmis prerogatyvomis. Kalbant apie autorių ir gretutinių teisių apsaugos objektus, tai, be kita ko, yra šių objektų atgaminimo, viešo paskelbimo ir kopijų platinimo veiksmai. Iš tiesų tai yra asmenys, kuriems leidžiama naudotis šiomis prerogatyvomis ir kurie, kaip ir teisių turėtojai, yra tiesiogiai suinteresuoti šių teisių apsauga, kaip nurodyta Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamojoje dalyje ( 47 ), nes kiekvienas teisių pažeidimas potencialiai kertasi su minėtomis prerogatyvomis.

87.

Vis dėlto reikalavimų, susijusių su šiais pažeidimais, įgijimas ir vykdymas nereiškia naudojimosi išimtinėmis intelektinės nuosavybės teisių turėtojų prerogatyvomis; tai yra dėl šių prerogatyvų pažeidimo padarytos žalos atlyginimo mechanizmas, įprastas civilinėje teisėje. Taigi, mano nuomone, Direktyvos 2004/48 4 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje numatyta asmenų, kuriems leidžiama naudotis intelektinės nuosavybės teisėmis, kategorija neapima su šiomis teisėmis susijusių reikalavimų perėmėjų.

88.

Vis dėlto intelektinės nuosavybės teisių turėtojai gali būti suinteresuoti perleisti savo reikalavimus, susijusius su šių teisių pažeidimais, be kita ko, dėl sunkumų, kurių jie gali patirti, patys siekdami šių reikalavimų įvykdymo. Tikriausiai rastųsi, kas perima tokius reikalavimus, jeigu jų perėmėjai galėtų naudotis tų reikalavimų konstatavimą ir vykdymą palengvinančiais mechanizmais, kaip numatytieji Direktyvos 2004/48 II skyriuje.

89.

Taigi neatmetu, kad pagal nacionalinę teisę tokių reikalavimų perėmėjams gali būti suteikta galimybė naudotis priemonėmis, nustatytomis perkeliant Direktyvą 2004/48 į nacionalinę teisę. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šioje direktyvoje nustatytas tik minimalus apsaugos lygis, kurį valstybės narės gali padidinti ( 48 ). Vis dėlto joje to nereikalaujama.

90.

Mano nuomone, toks reikalavimas nekyla iš Sprendimo SNB-REACT ( 49 ). Jame Teisingumo Teismas, remdamasis, be kita ko, Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamąja dalimi, nusprendė, kad „tais atvejais, kai kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo institucija, pripažinta turinčia teisę atstovauti šių teisių turėtojams, pagal nacionalinę teisę laikoma tiesiogiai suinteresuota šių teisių gynimu ir ši teisė leidžia jai kreiptis į teismą, valstybės narės turi pripažinti šiai institucijai teisę prašyti taikyti šioje direktyvoje numatytas priemones, procedūras ir gynybos būdus ir, ginant šias teises, pareikšti ieškinį teisme“ ( 50 ). Vis dėlto, kaip rodo minėto sprendimo tekstas, buvo kalbama apie kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo instituciją, t. y. subjektą, priskiriamą vienai iš Direktyvos 2004/48 4 straipsnyje (jo c punkte) minimų kategorijų. Iš Direktyvos 2004/48 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad, kaip nusprendė Sąjungos teisės aktų leidėjas, šioms kategorijoms priklausantys asmenys yra tiesiogiai suinteresuoti, kad būtų laikomasi intelektinės nuosavybės teisių. Vis dėlto minėtoje konstatuojamojoje dalyje nėra reikalaujama pripažinti tokį patį statusą subjektams, nepriklausantiems nė vienai iš šių kategorijų, pavyzdžiui, reikalavimų, susijusių su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, perėmėjams, net jeigu jie taip pat turėtų būti laikomi tiesiogiai suinteresuotais. Nors konstatuojamoji dalis gali paaiškinti teisės aktų leidėjo pasirinkimą, todėl ja gali būti vadovaujamasi aiškinant Sąjungos teisės akto nuostatas, ji pati neturi savarankiškos norminės vertės, kuri nepriklausytų nuo šių nuostatų.

91.

Be to, priešingai Telenet per teismo posėdį pateiktam argumentui, man atrodo, jog nei tai, kad perleidimas Mircom susijęs su reikalavimais, kurių dar nebuvo sudarant nagrinėjamas sutartis, nei tai, kad šios sutartys sudaromos apibrėžtam terminui, nesuteikia pagrindo užginčyti, kad egzistuoja reikalavimų perleidimas. Iš tiesų, jeigu tai leidžiama pagal taikytiną teisę, toks perleidimas gali būti susijęs su būsimais reikalavimais ir jį turi būti galima atšaukti, jeigu reikalavimas nebūtų įvykdytas. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, pirma, šių perleidimų galiojimą atsižvelgiant į nagrinėjamoms sutartims taikytiną teisę ir, antra, galimybę remtis šiais perleidimais prieš skolininkus kompetentingame teisme, atsižvelgiant į taikytinus teisės aktus, įskaitant proceso teisės normas.

92.

Remdamasi tuo pačiu Sprendimu SNB-REACT ( 51 )Telenet teigia, kad Mircom turi būti laikoma kolektyvinio intelektinės nuosavybės teisių administravimo subjektu. Kaip Proximus, Scarlet Belgium ir Komisija, laikausi nuomonės, kad toks aiškinimas nėra teisingas. Iš tiesų Mircom neadministruoja savo kontrahentų autorių ir gretutinių teisių, o tik siekia gauti atlyginimą už žalą, padarytą dėl šių teisių pažeidimų. Man taip pat neatrodo, kad Mircom atitinka kolektyvinio administravimo subjektams keliamus reikalavimus, nustatytus Direktyvoje 2014/26/ES ( 52 ). Be to, pati Mircom teigia, kad nėra toks subjektas.

93.

Galiausiai pritariu Lenkijos vyriausybės nuomonei, kad kiekvienas autorių ar gretutinių teisių turėtojas turi teisę leisti kitam asmeniui pagal įgaliojimą ar kitokį teisinį leidimo aktą naudotis šio turėtojo teisėmis jo vardu, visų pirma reikalaujant atlyginti žalą, patirtą dėl šio teisių turėtojo teisės pažeidimo. Be to, tokia situacija aiškiai numatyta Direktyvos 2004/48 4 straipsnio d punkte. Vis dėlto neatrodo, kad taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme neginčijama, kad Mircom veikia ne nagrinėjamų filmų gamintojų, o savo pačios vardu ir naudai. Taigi šios bendrovės negalima laikyti teisių gynimo institucija, turinčia teisę atstovauti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2004/48 4 straipsnio d punktą.

94.

Į antrąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti: Direktyvos 2004/48 4 straipsnio b punktas turi būti aiškinamas taip, kad subjektas, kuris, nors ir yra įgijęs tam tikras teises į saugomus kūrinius, jomis nesinaudoja ir tik reikalauja žalos atlyginimo iš šias teises pažeidžiančių asmenų, neturi teisės naudotis šios direktyvos II skyriuje numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, jeigu kompetentingas teismas konstatuotų, kad šis subjektas įgijo teises siekdamas vienintelio tikslo – įgyti tokią teisę naudotis minėtomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais. Minėtoje direktyvoje nereikalaujama ir nedraudžiama, kad valstybė narė savo vidaus teisės aktuose pripažintų tokią teisę reikalavimų, susijusių su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais, perėmėjui.

95.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kiek į pirmuose dviejuose prejudiciniuose klausimuose nurodytas aplinkybes reikia atsižvelgti vertinant teisingą pusiausvyrą tarp, pirma, intelektinės nuosavybės teisių paisymo ir, antra, naudotojų teisių ir laisvių, pavyzdžiui, teisės į privataus gyvenimo gerbimą ir asmens duomenų apsaugą.

96.

Iš šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui yra žinoma Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su asmens duomenų perdavimu privatiems asmenims, kad civilinių bylų teismuose būtų galima kelti bylas dėl autorių teisių pažeidimų. Pagal minėtą jurisprudenciją toks perdavimas yra leidžiamas pagal Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 3 dalies ir Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, aiškinant jas kartu, bet jo neįpareigojama nustatyti ( 53 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas nusprendė, kad į nacionalinę teisę perkeldamos direktyvas 2002/58 ir 2004/48 valstybės narės privalo vadovautis tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp skirtingų Sąjungos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos šias direktyvas perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę teisę taip, kad ji atitiktų šias direktyvas, bet ir nesivadovauti tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Sąjungos teisės principus, kaip antai proporcingumo principą ( 54 ).

97.

Ši jurisprudencija turi būti aiškinama atsižvelgiant į naujesnę jurisprudenciją, kurioje, regis, akcentuojama valstybių narių pareiga užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių turėtojams realias galimybes gauti žalos atlyginimą dėl šių teisių pažeidimų. Teisingumo Teismas byloje, kurios pagrindinės bylos faktinės aplinkybės buvo susijusios su dalijimusi failais, konstatavo, kad pagal Sąjungos teisę (direktyvos 2001/29 ir 2004/48) draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai ir teismų praktika, pagal kuriuos interneto ryšio, kuriuo naudotasi autorių teisės pažeidimams daryti, abonentas galėtų išvengti atsakomybės tiesiog nurodydamas šeimos narį, turėjusį galimybę pasinaudoti šiuo ryšiu, nepateikdamas jokios tikslesnės informacijos, taip paliekant autorių teisių turėtoją nukentėjusį ir nesuteikiant jam jokios realios galimybės pareikšti ieškinio, o pagal šiuos teisės aktus šiam teisių turėtojui nesuteikiama jokios kitos galimybės gauti žalos atlyginimą, pavyzdžiui, reikalaujant interneto ryšio abonento atsakomybės ( 55 ). Vis dėlto, nors tai, kad interneto ryšio, kuriuo naudojantis buvo pažeistos autorių teisės, abonentas pripažįsta savo atsakomybę ar nurodo asmenį, atsakingą už šiuos pažeidimus, yra šių teisių turėtojo galimybės gauti patirtos žalos atlyginimą sąlyga, taip juo labiau yra kalbant apie pirminį etapą, t. y. ryšio abonento nustatymo etapą, nes tai dažnai įmanoma padaryti tik remiantis IP adresu ir interneto ryšio paslaugos teikėjo pateikta informacija.

98.

Vis dėlto Teisingumo Teismas neseniai priėmė Sprendimą La Quadrature du Net ir kt. ( 56 ), kuris yra svarbus, kalbant apie etapą prieš perduodant tokius duomenis, kaip IP adresas, t. y. tokių duomenų saugojimo etapą. Nors šis sprendimas grindžiamas ankstesne jurisprudencija, jame pateikta svarbių patikslinimų. Vis dėlto sunku nematyti tam tikros trinties tarp šio sprendimo ir pirmesniuose šios išvados punktuose nurodytos jurisprudencijos, susijusios su IP adresų perdavimu, kai yra pareiškiami ieškiniai dėl intelektinės nuosavybės teisių apsaugos.

99.

Iš tiesų Sprendime La Quadrature du Net ir kt. Teisingumo Teismas pripažino, kad „tuo atveju, kai nusikalstama veika padaryta internete, IP adresas gali būti vienintelė tyrimo priemonė, leidžianti nustatyti asmenį, kuriam šis adresas buvo suteiktas šios nusikalstamos veikos padarymo metu“ ( 57 ). Tas pats yra ir kalbant apie internete padarytus civilinės teisės pažeidimus, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus. Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad „šios kategorijos duomenys [IP adresai] yra mažiau jautrūs nei kiti srauto duomenys“ ( 58 ).

100.

Taigi, kaip nurodė Teisingumo Teismas, „[bendras ir nediferencijuotas prisijungimo ( 59 ) šaltinio IP adresų, t. y. visų fizinių asmenų, kuriems priklauso galinė įranga, iš kurios galima prisijungti prie interneto, saugojimas] iš esmės [neprieštarauja] Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai, siejamai su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, jeigu ji taikoma griežtai laikantis materialinių ir procedūrinių sąlygų, reglamentuojančių šių duomenų naudojimą“ ( 60 ).

101.

Vis dėlto Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad, „atsižvelgiant į Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymo dydį, šį suvaržymą gali pateisinti tik kova su sunkiais nusikaltimais, didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija bei siekis užtikrinti nacionalinį saugumą“ ( 61 ). Todėl Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, draudžiamos teisėkūros priemonės, kuriomis, siekiant Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje numatytų tikslų, prevenciškai numatomas bendras ir nediferencijuotas srauto duomenų saugojimas, išskyrus, be kita ko, bendrą ir nediferencijuotą ryšio šaltinio IP adresų saugojimą siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, kovoti su sunkiomis nusikalstamomis veikomis ir užkirsti kelią didelei grėsmei visuomenės saugumui ( 62 ).

102.

Vis dėlto elektroninių ryšių paslaugų teikėjai pagal Direktyvos 2002/58 6 straipsnio 1 dalį privalo sunaikinti srauto duomenis, įskaitant IP adresus, arba pakeisti taip, kad jie taptų anoniminiai, kai šie duomenys nebėra reikalingi pranešimui perduoti ( 63 ), ir tik valstybei narei ėmusis priemonės pagal šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalį jiems gali būti leidžiama saugoti šiuos duomenis ( 64 ).

103.

Žinoma, Sprendime La Quadrature du Net ir kt. kalbama tik apie duomenų saugojimą dėl priežasčių, susijusių su visuomenės saugumu ir kova su nusikalstamumu. Vis dėlto jame buvo nustatytas ypač aukštas apsaugos lygis, todėl, mano nuomone, jo sunku nepaisyti kitose srityse, pavyzdžiui, kito asmens teisių apsaugos srityje pagal civilinę teisę. Vis dėlto manau, kad abejotina, ar interesai, susiję su intelektinės nuosavybės teisių apsauga, yra tokie pat svarbūs kaip interesai, susiję su nacionalinio saugumo užtikrinimu, kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija. Taigi IP adresų saugojimas siekiant minėtos apsaugos ir jų pateikimas suinteresuotiesiems asmenims vykstant procedūroms, per kurias siekiama tokios apsaugos, net jei šie adresai saugomi kitais tikslais ( 65 ), prieštarautų Direktyvai 2002/58, kaip ji yra išaiškinta minėtame sprendime. Dėl to intelektinės nuosavybės teisių turėtojai iš esmės netektų vos ne vienintelės priemonės identifikuoti minėtų teisių pažeidėjus internete, jeigu jie, kaip yra kalbant apie peer-to-peer tinklus, veikia anonimiškai, ir dėl to galėtų būti pažeista skirtingų interesų pusiausvyra, kurią Teisingumo Teismas stengiasi įtvirtinti ( 66 ).

104.

Šioje byloje pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokios informacijos apie tai, kokiu teisiniu pagrindu saugomi IP adresai, kuriuos Mircom prašo pateikti. Vis dėlto, jei tikėti Telenet, šis saugojimas grindžiamas 2005 m. birželio 13 d.Wet betreffende de elektronische communicatie (Elektroninių ryšių įstatymas) ( 67 ) 126 straipsniu, t. y. nuostata, kuri buvo nagrinėjama vienoje iš bylų ( 68 ), dėl kurių priimtas Sprendimas La Quadrature du Net ir kt. ( 69 ). Jei IP adresų saugojimas remiantis minėta nuostata ar bent jų naudojimas kitais tikslais nei tie, kurie tame sprendime buvo pripažinti teisėtais, būtų laikomas prieštaraujančiu Sąjungos teisei, pagrindinė byla ir atitinkamai šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą netektų dalyko ( 70 ).

105.

Vis dėlto šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kaip šios išvados 96 punkte nurodytoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyti kriterijai turi būti aiškinami tokiomis aplinkybėmis, kaip pagrindinėje byloje. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išreiškė abejonių dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo buvimo, jeigu failais dalinamasi peer-to-peer tinkluose, ir, antra, dviprasmiško Mircom vaidmens persekiojant už šiuos pažeidimus.

106.

Dėl autorių ir gretutinių teisių pažeidimo buvimo manau, kad atsakymas į pirmąjį prejudicinį klausimą pakankamai paaiškina situaciją. Visų pirma failo su saugomu kūriniu dalių padarymas viešai prieinamų peer-to-peer tinkle priskiriamas autorių ir gretutinių teisių į šį kūrinį turėtojo monopoliui ir šis monopolis pažeidžiamas, jeigu tai padaroma be šio teisių turėtojo leidimo. Kadangi toks padarymas viešai prieinamo paprastai siejamas su failų atsisiuntimu peer-to-peer tinkluose, nes tai yra jų veikimo modelio sudedamoji dalis, toks atsisiuntimas laikomas pakankamu galimo autorių ar gretutinių teisių pažeidimo požymiu, suteikiančiu pagrindą prašyti interneto ryšio tiekėjo pateikti informaciją apie šiuo tikslu naudoto interneto ryšio turėtojų tapatybę. Žinoma, nagrinėjamų teisių turėtojas turi įrodyti, kad failais su kūriniais, kurių teisės jam priklauso, buvo dalijamasi be jo leidimo, naudojant nurodomą interneto ryšį.

107.

Be to, siekdamas apsiginti interneto ryšio turėtojas gali pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, kad nepadarė nagrinėjamo pažeidimo, kad tik siuntėsi failus, nepadarydamas jų prieinamų kitiems tinklo naudotojams, kad nežinojo apie tokį automatinį jų padarymą prieinamų ir kt. Vis dėlto tai yra kitas etapas, kai vykdoma procedūra, kurios tikslas – nustatyti galimą atsakomybę. Tačiau asmens duomenų apsauga negali būti pretekstas atsisakyti patenkinti bet kokį pagrįstą prašymą atskleisti informaciją, kuri yra būtina, kad būtų pradėtas teisingas teismo procesas dėl žalos atlyginimo ( 71 ).

108.

Telenet, Proximus ir Scarlet Belgium dar pateikia argumentą, kad interneto ryšio, naudoto siekiant dalytis filmais, kurių teisės priklauso Mircom, turėtojų pavardžių atskleidimas dėl, jeigu teisingai suprantu, tokių filmų nedviprasmiškų pavadinimų reikštų duomenų apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ar lytinę orientaciją tvarkymą, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 9 straipsnį. Tačiau toks duomenų tvarkymas iš esmės draudžiamas pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį.

109.

Vis dėlto, net darant prielaidą, jog tai, kad asmuo yra interneto ryšio, kuris buvo naudojamas dalytis erotiniais filmais peer-to-peer tinkluose, turėtojas, yra informacija apie atitinkamo asmens lytinę orientaciją, laikausi nuomonės, kad šiuo atveju turėtų būti taikomos Reglamento 2016/679 9 straipsnio 2 dalies f ir g punktuose numatytos išimtys. Taigi nemanau, kad pagal šio reglamento 9 straipsnio 1 dalį galėtų būti draudžiama atskleisti tokių interneto ryšio turėtojų pavardes, kai yra pareiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, grindžiamas dėl tokio dalijimosi padaryta žala.

110.

Keblesnių problemų kelia tokio subjekto, kaip Mircom, vaidmuo ir veikimo būdas.

111.

Pirma, Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad prašymas pateikti informaciją būtų pateiktas „vykstant procesui dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo“. Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę konstatuoti, kad šio žodžių junginio negalima suprasti taip, kad juo nurodomi tik procesai, skirti intelektinės nuosavybės teisės pažeidimui konstatuoti ( 72 ). Jis pripažino, kad teise į informaciją taip pat galima pasinaudoti vykstant atskiram procesui, po to, kai konstatuojamas pažeidimas ( 73 ). Kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad šia teise juo labiau gali būti pasinaudota prieš pažeidimo konstatavimą, be kita ko, jeigu prašymas pateikti informaciją susijęs su galimų pažeidėjų duomenimis, kurie yra būtini galimam ieškiniui pareikšti.

112.

Šioje byloje sunkumų kyla todėl, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, regis, abejoja tuo, kad Mircom ketino pareikšti tokius ieškinius; minėtas teismas nurodo, kad Mircom savo veiksmais labiau siekė paskatinti atitinkamus asmenis sutikti su jos draugiško sprendimo pasiūlymu.

113.

Vis dėlto manau, kad žodžių junginys „vykstant procesui dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo“ yra pakankamai platus, kad apimtų tokį veikimo būdą, kurį taiko Mircom. Jos veiksmai neabejotinai glaudžiai susiję su autorių ir gretutinių teisių pažeidimais ir yra šių teisių gynimo būdas, nors ir abejotinas moralės požiūriu. Jis taip pat nėra neteisėtas. Be to, draugiško sprendimo siekis neretai išreiškiamas prieš pareiškiant ieškinį teisme. Bet ir tokiam veiksmui, kaip ir kreipiantis į teismą, reikia žinoti preziumuojamo pažeidėjo pavardę ir adresą.

114.

Taigi nemanau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali atmesti Mircom prašymą, konstatuodamas, kad jis nebuvo pateiktas vykstant procesui dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, kaip to reikalaujama Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalyje.

115.

Antra, Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas pateikti informaciją turi būti pagrįstas ir proporcingas. Mano nuomone, būtent šiuo aspektu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atsižvelgti į Mircom veikimo būdą.

116.

Jeigu minėtas teismas nuspręstų, kad įsigydama nagrinėjamų filmų naudojimo licencijas Mircom siekė nesąžiningo tikslo, jos prašymas turėtų būti pripažintas nepagrįstu. Be to, net darant prielaidą, kad Mircom, kaip licenciatės, statusas yra pagrįstas, ši bendrovė, jei neketino naudoti šių licencijų, realiai nepatirtų jokios žalos, kurios atlyginimo vėliau galėtų reikalauti pagal Direktyvos 2004/48 13 straipsnį. Taigi jos ieškinys netektų dalyko, o prašymas būtų nepagrįstas.

117.

Mircom dar galėtų būti laikoma filmų gamintojų reikalavimų, kylančių iš teisės padaryti nagrinėjamus filmus viešai prieinamus pažeidimų, perėmėja. Tokiu atveju, atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą, Mircom locus standi būtų grindžiama tik nacionaline teise. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės įvertinti prašymą pateikti informaciją pagal nacionalinę teisę.

118.

Galiausiai, trečia, Direktyvos 2004/48 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai turi būti taikomi taip, kad būtų numatytos apsaugos priemonės nuo piktnaudžiavimo jais. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi suteikti tokias apsaugos priemones. Vis dėlto esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, dvi aplinkybės lyg ir rodo, kad prašymas pateikti informaciją apie preziumuojamų intelektinės nuosavybės teisės pažeidėjų tapatybę yra nesąžiningas.

119.

Pirmoji aplinkybė susijusi su statuso, reikalingo tam, kad būtų galima reikalauti galimybės pasinaudoti Direktyvoje 2004/48 numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, visų pirma šios direktyvos 8 straipsnyje reglamentuojama teise į informaciją, nesąžiningu įgijimu. Analizavau šią problemą, pateikdamas atsakymą į antrąjį prejudicinį klausimą.

120.

Antroji aplinkybė susijusi apskritai su Mircom veikimo būdu. Iš tiesų, kaip teisingai pažymi Komisija, kelios aplinkybės – kad tai yra tik įtariami pažeidimai ir preziumuojami pažeidėjai, kad prašymas pateikti informaciją yra masinio pobūdžio ( 74 ), nagrinėjamų filmų pobūdis, tai, kad Mircom vertina patirtą žalą kaip fiksuotą 500 EUR sumą, kurią turi sumokėti vienas pažeidėjas, neatsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, ir galiausiai abejonės dėl realaus Mircom ketinimo reikšti ieškinius teisme, jeigu būtų atsisakyta sutikti su draugišku sprendimu – leidžia daryti prielaidą, kad jos prašymas pateikti informaciją galėtų būti panaudotas nesąžiningai, ne siekiant gauti proporcingą žalos atlyginimą, o išsireikalauti savotišką išpirką, prisidengiant siūlymu draugiškai išspręsti ginčą. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo jokio Mircom ieškinio torentų failų indeksavimo platformoms, susijusio su filmais, kurių teisės jai priklauso, nepaisant to, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 75 ) jai suteikiama tokia galimybė. Tai yra dar viena aplinkybė, kuri galėtų paskatinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą nuspręsti, kad kalbama ne apie pažeidimo pašalinimą, o apie pasipelnymą iš jo.

121.

Toks piktnaudžiavimas galėtų būti konstatuotas tik įvertinus pagrindinės bylos faktines aplinkybes, todėl priklauso prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kompetencijai. Kalbant apie Sąjungos teisę, pagal ją leidžiama ir netgi reikalaujama atlikti tokią analizę ir prireikus neleisti pasinaudoti Direktyvos 2004/48 8 straipsnyje numatyta teise į informaciją.

122.

Taigi į trečiąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti taip, kad Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalis, siejama su šios direktyvos 3 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas turi neleisti pasinaudoti šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta teise į informaciją, jeigu, atsižvelgiant į ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad prašymas pateikti informaciją yra nepagrįstas ar nesąžiningas.

123.

Ketvirtuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 2016/679 6 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip, kad asmenų, kurių interneto ryšiu buvo naudojamasi dalijantis saugomais kūriniais peer-to-peer tinkluose, IP adresų registravimas, kurį Media Protector atliko Mircom naudai, yra teisėtas asmens duomenų tvarkymas.

124.

Šis klausimas grindžiamas prielaida, kad minėti IP adresai yra asmens duomenys ir jų registravimas reiškia šių duomenų tvarkymą. Vis dėlto ši prielaida būtų teisinga tik tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažintų Mircom statusą, kuris yra reikalingas naudotis Direktyvoje 2004/48 numatytomis priemonėmis, procedūromis ir gynybos būdais, ir patenkintų jos prašymą pagal šios direktyvos 8 straipsnį.

125.

Iš tiesų Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę nuspręsti, kad IP adresai, įskaitant dinaminius adresus, yra asmens duomenys, jeigu asmuo, atsakingas už šių IP adresų tvarkymą (duomenų valdytojas), turi teisėtų priemonių atitinkamo asmens tapatybei nustatyti, remdamasis papildoma informacija, kurios turi šio asmens interneto prieigos teikėjas ( 76 ). Tokiu atveju nekyla jokių abejonių, kad šių adresų registravimas siekiant vėliau panaudoti juos pareiškiant ieškinius teisme, atitinka Reglamento 2016/679 4 straipsnio 2 punkte pateiktą duomenų tvarkymo apibrėžtį.

126.

Taip būtų, jeigu Mircom, kurios vardu Media Protector renka IP adresus, turėtų teisėtą priemonę nustatyti interneto ryšio turėtojų tapatybę per Direktyvos 2004/48 8 straipsnyje numatytą procedūrą. Vis dėlto, jeigu jai nebūtų leista pasinaudoti šia procedūra, šioje byloje nagrinėjami IP adresai negalėtų būti laikomi asmens duomenimis, nes jie nebūtų susiję su asmenimis, kurių tapatybė nustatyta arba kurių tapatybę galima nustatyti, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 4 straipsnio 1 punktą. Taigi šis reglamentas nebūtų taikomas.

127.

Kalbant apie Reglamento 2016/679 6 straipsnio 1 dalies f punkto aiškinimą, pažymėtina, kad jame nustatytos trys kumuliacinės sąlygos, kad asmens duomenų tvarkymas būtų teisėtas, t. y. pirma, duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo ar asmenys, kuriems pateikiami duomenys, turi siekti teisėto intereso, antra, asmens duomenų tvarkymas turi būti būtinas siekiant teisėto intereso ir, trečia, duomenų subjekto pagrindinės teisės ir laisvės nėra viršesnės ( 77 ).

128.

Man atrodo, kad sąlyga, susijusi su asmens duomenų tvarkymo būtinumu siekiant teisėto intereso, yra įvykdyta. Techniniu požiūriu peer-to-peer tinklas yra tarpusavio ryšį palaikančių kompiuterių tinklas ( 78 ). Šis ryšys palaikomas dėl skirtingus kompiuterius (kalbant konkrečiau, maršrutizatorius, kurie užtikrinta jų prijungimą prie interneto) identifikuojančių IP adresų. Norint konstatuoti dalijimosi failu tokiame tinkle veiksmą, taigi ir autorių bei gretutinių teisių pažeidimą, jeigu faile yra saugomas kūrinys ir juo buvo pasidalyta be šių teisių turėtojų leidimo, neabejotinai būtina nustatyti ir registruoti IP adresą, kurį naudojant buvo atliktas šis veiksmas. Tik tada įmanoma nustatyti interneto ryšio turėtoją, kuriam konkrečiu momentu buvo priskirtas nagrinėjamas IP adresas. Jeigu šis interneto ryšio turėtojas neatliko nagrinėjamo veiksmo, paprastai jis gali pateikti informaciją apie atsakingą asmenį arba pats gali būti laikomas atsakingas už veikas, padarytas naudojant jo interneto ryšį ( 79 ).

129.

Vadinasi, kad būtų galima reikalauti atlyginti žalą, padarytą neleistinai dalijantis saugomais kūriniais peer-to-peer tinkluose, būtina registruoti šių tinklų naudotojų IP adresus.

130.

Sąlyga, susijusi tuo, kad duomenų valdytojas ar trečiasis asmuo turi puoselėti teisėtą interesą, glaudžiai susijusi su pateikiant antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus nurodytomis aplinkybėmis ir tuo, kaip jas įvertins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų galiu pateikti tas pačias pastabas, kurias pateikiau dėl prašymo atskleisti pavardes asmenų, kuriems buvo priskirti IP registruoti adresai, pagal Direktyvos 2004/48 8 straipsnį. Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikytų šį prašymą nepagrįstu ar nesąžiningu, IP adresų registravimas prieš pateikiant tokį prašymą negalėtų būti laikomas atliktu siekiant teisėto intereso. Vis dėlto tokiu atveju IP adresai nebebūtų laikomi asmens duomenimis, o Reglamentas 2016/679 nebūtų taikomas ( 80 ).

131.

Priešingai, reikalavimų vykdymas, jeigu šių reikalavimų perleidėjas tai daro deramai, gali būti teisėtas interesas, pateisinantis asmens duomenų tvarkymą, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2016/679 6 straipsnio 1 dalies f punktą. Vis dėlto, kad toks duomenų tvarkymas būtų pateisinamas, reikalavimų perėmėjas turi galėti vėliau panaudoti šiuos duomenis, kad nustatytų perimtų reikalavimų skolininkų tapatybę. Taigi pateisinamas duomenų tvarkymo pobūdis bet kuriuo atveju priklausys nuo prašymo pateikti pagal nagrinėjamus IP adresus identifikuotų interneto ryšio turėtojų pavardes likimo.

132.

Galiausiai, kalbant apie sąlygą, kad atitinkamo duomenų subjekto pagrindinės teisės ir laisvės neturi būti viršesnės už teisėtą interesą, kuriuo grindžiamas nagrinėjamas asmens duomenų tvarkymas, pažymėtina, kad konkretaus atvejo aplinkybės turi būti ypatingos, kad dėl jų duomenų tvarkymas nebūtų laikomas teisėtu, nepaisant teisėto intereso buvimo. Kompetentingas teismas turės įvertinti, ar tokios ypatingos aplinkybės yra susiklosčiusios.

133.

Taigi siūlau į ketvirtąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento 2016/679 6 straipsnio 1 dalies f punktas turi būti aiškinamas taip, kad asmenų, kurių interneto ryšys buvo naudojamas dalijantis saugomais kūriniais peer-to-peer tinkluose, IP adresų registravimas laikomas teisėtu asmens duomenų tvarkymu, jeigu šie adresai registruojami siekiant duomenų valdytojo ar trečiojo asmens teisėto intereso, be kita ko, norint pateikti pagrįstą prašymą atskleisti interneto ryšio turėtojų, kurių tapatybė nustatoma pagal IP adresus, pavardes pagal Direktyvos 2004/48 8 straipsnio 1 dalies c punktą.

134.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, siūlau taip atsakyti į Ondernemingsrechtbank Antwerpen (Antverpeno komercinių bylų teismas, Belgija) pateiktus prejudicinius klausimus: