1.

Anksčiau laivus uostuose pakraudavo ir iškraudavo uosto krovėjai, kurie paprastai dirbo pagal terminuotas sutartis ir sunkiomis sąlygomis. Padedant gerai organizuotoms profesinėms sąjungoms, jie kovojo, kad šios sąlygos būtų pagerintos, todėl daug valstybių priėmė konkrečių teisės aktų šiems darbo santykiams reglamentuoti.

2.

Įvairiuose nacionalinės teisės aktuose buvo pritarta tam, kad tokius darbus turi atlikti tik uosto krovėjai, įtraukti į tinkamai apibrėžtą grupę arba pool (šiose bylose jie dažniausiai vadinami „pripažintais“ uosto krovėjais). Jų paslaugomis privalėjo naudotis uosto paslaugas teikiančios įmonės.

3.

Tobulėjant technologijoms, krovimas ir kiti uosto darbai pasikeitė, tačiau darbo teisės aktai, pagal kuriuos taikant įvairias taisykles skatinama pripažintų uosto krovėjų „monopolija“, tam tikrose valstybėse daugiau ar mažiau išliko ( 2 ).

4.

2014 m. ( 3 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Ispanijos darbo teisės aktai dėl uosto krovimo darbų, suderinti su įprastomis šios srities taisyklėmis, neatitinka SESV 49 straipsnyje numatytos įsisteigimo laisvės.

5.

Nors Komisija stengėsi, prieš priimant šį sprendimą ir jį priėmus Sąjungos teisės aktų leidėjui nepavyko suderinti uosto paslaugų teikimo sistemos dalies, susijusios su uosto darbininkų darbo santykiais ir socialinės apsaugos sąlygomis ( 4 ).

6.

Nagrinėdamas šiuos du prašymus priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas galės nuspręsti, ar Belgijos teisės aktai (juose išlaikyta speciali uosto krovėjų įdarbinimo sistema) yra suderinami su įsisteigimo laisve. Jo sprendime taip pat bus galima nustatyti papildomus kriterijus, siekiant paaiškinti Sąjungos teisės reikalavimų, visų pirma susijusių su įsisteigimo laisve, taikymą uosto darbininkų sistemai. Uostai nėra erdvė, kurioje netaikoma teisė ( 5 ).

7.

SESV 49 straipsnyje nustatyta:

„Vadovaujantis toliau išdėstytomis nuostatomis vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. Draudžiami ir apribojimai vienos valstybės narės nacionaliniams subjektams, įsisteigusiems kitos valstybės narės teritorijoje, steigti atstovybes, padalinius ar dukterines bendroves.

Įsisteigimo laisvė apima ir teisę imtis savarankiškai dirbančių asmenų veiklos bei ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones, būtent bendroves ar firmas, apibūdintas 54 straipsnio antrojoje pastraipoje, tomis pačiomis sąlygomis, kurios įsisteigimo šalies teisės aktuose yra nustatytos jos pačios subjektams, ir laikantis kapitalui skirto skyriaus nuostatų.“

8.

Nagrinėjamu atveju svarbūs yra šie kelis kartus iš dalies pakeisto įstatymo straipsniai:

„1 straipsnis

Niekas neturi teisės leisti uosto teritorijose atlikti uosto darbus kitiems darbuotojams nei pripažinti uosto darbininkai.

2 straipsnis

Taikant šį įstatymą galioja uosto teritorijų ir darbų apibrėžimas, Karaliaus nustatytas taikant 1968 m. gruodžio 5 d. Įstatymo dėl kolektyvinių sutarčių ir paritetinių komisijų 35 ir 37 straipsnius.

3 straipsnis

Karalius, gavęs už atitinkamą uosto teritoriją atsakingos paritetinės komisijos nuomonę, nustato uosto darbininkų pripažinimo sąlygas ir tvarką.

<…>

3bis straipsnis

Karalius, gavęs už atitinkamą uosto teritoriją atsakingos paritetinės komisijos nuomonę, gali įpareigoti toje teritorijoje uosto darbininkus samdančius darbdavius prisijungti prie jo įgaliotos darbdavių organizacijos, kuri, kaip įgaliotoji organizacija, vykdo visus įpareigojimus, pagal individualaus ir kolektyvinio darbo bei socialinės apsaugos teisės aktus kylančius darbdaviams dėl uosto darbininkų darbo.

Tam, kad pirmesnėje pastraipoje nurodyta darbdavių organizacija būtų įgaliota, jai kaip nariai turi priklausyti dauguma suinteresuotųjų darbdavių.“

9.

1 straipsnyje numatyta:

„Įsteigiama paritetinė komisija, kurios pavadinimas – „Paritetinė uostų komisija“; ji turi kompetenciją spręsti visų darbuotojų ir jų darbdavių klausimus ir skirta:

visiems darbuotojams ir jų darbdaviams, kurie uosto teritorijose:

<…>“

10.

Šiame dekrete iš pradžių buvo numatyta, kad pripažinimą privalo gauti visi uosto darbus vykdantys uosto krovėjai, kaip tai suprantama pagal 1973 m. Karaliaus dekretą. Pripažinus šiuos krovėjus, jie buvo priskiriami prie bendros grupės (pool) arba prie logistikos darbuotojų.

11.

2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekretas buvo iš dalies pakeistas 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, priimtu gavus oficialų pranešimą (jį Komisija Belgijai perdavė 2014 m. kovo 28 d.) ( 9 ).

12.

Padarius šį pakeitimą, naujos redakcijos 2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekrete nustatyta:

„1 straipsnis

1.   Kiekvienoje uosto teritorijoje pripažinimą uosto darbininkams suteikia paritetiniais pagrindais sudaryta komisija (toliau – administracinė komisija), įsteigta už atitinkamą uosto teritoriją atsakingoje paritetinėje pakomisėje.

Šią administracinę komisiją sudaro:

Administracinės komisijos veiklai taikomos 1969 m. lapkričio 6 d. Karaliaus dekreto, kuriuo nustatomos bendrosios paritetinių komisijų ir pakomisių veiklos taisyklės, nuostatos ir konkrečios teisės normos, numatytos šio Karaliaus dekreto 10 straipsnyje.

2.   Prašymas dėl pripažinimo kompetentingai paritetinei pakomisei pateikiamas raštu, naudojantis šiam tikslui skirtu šablonu.

Prašyme nurodoma, ar jis pateiktas siekiant įsidarbinti kaip grupės (pool) nariui, ar ne.

3.   Nukrypstant nuo 1 dalies pirmos pastraipos, darbuotojų, kurie, kaip tai suprantama pagal [1973 m. sausio 12 d. Karaliaus dekreto] 1 straipsnį, atlieka darbus tose vietose, kur prekės, ruošiant jas tolesniam paskirstymui ar išsiuntimui, transformuojamos ir dėl to netiesiogiai įgyja įrodomos pridėtinės vertės, ir kurie turi saugos sertifikatą, vadinamą „logistikos darbuotojų“ sertifikatu, saugos sertifikatas prilygsta pripažinimui, kaip jis suprantamas pagal [1972 m. įstatymą].

Su darbuotoju darbo sutartį sudaręs darbdavys paprašo saugos sertifikato, kad būtų galima vykdyti pirmesnėje pastraipoje numatytą veiklą; sertifikatas išduodamas pateikus asmens tapatybės dokumentą ir darbo sutartį. Šios procedūros tvarka nustatoma kolektyvinėje darbo sutartyje.

2 straipsnis

1.   Pripažinus 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatytus uosto darbininkus, jie yra įtraukiami arba neįtraukiami į uosto darbininkų grupę.

Siekiant suteikti pripažinimą tam, kad darbuotojai būtų įtraukti į grupę, atsižvelgiama į darbo jėgos poreikį.

2.   Uosto darbininkų, kurie įdarbinti kaip grupės darbininkai, pripažinimas galioja terminuotą arba neterminuotą laikotarpį.

Taisyklės dėl pripažinimo galiojimo laikotarpio nustatomos kolektyvinėje sutartyje.

3.   Į grupę neįtraukti uosto darbininkai įdarbinami sudarius darbo sutartį pagal 1978 m. liepos 3 d. Įstatymą dėl darbo sutarčių.

Pripažinimas galioja tik šios darbo sutarties galiojimo laikotarpiu.

<…>

4 straipsnis

1.   Siekiant asmenį pripažinti uosto darbininku, kaip nurodyta 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, taikomos šios sąlygos:

<…>

<…>

2.   Uosto darbininko pripažinimas galioja kiekvienoje uosto teritorijoje, kurią Karalius nustato pagal 1968 m. gruodžio 5 d. Įstatymo dėl kolektyvinių sutarčių ir paritetinių komisijų 35 ir 37 straipsnius.

Uosto darbininko darbo kitoje uosto teritorijoje nei ta, kurioje jis yra pripažintas, sąlygos ir tvarka nustatomos kolektyvinėje sutartyje.

Pagal [1972 m. įstatymo] 3bis straipsnį įgaliotąja paskirta darbdavių organizacija išlieka įgaliota ir tuo atveju, kai uosto darbininkas dirba ne toje uosto teritorijoje, kurioje buvo pripažintas.

3.   Taikant šį Karaliaus dekretą uosto darbininkams, kurie gali įrodyti, kad kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje atitinka lygiavertes darbo uoste sąlygas, minėtos sąlygos nebetaikomos.

4.   Prašymai dėl pripažinimo ir jo galiojimo pratęsimo pateikiami administracinei komisijai ir ji juos nagrinėja.

<…>

13/1 straipsnis

1.   2 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatytos darbo sutartys turi būti sudaromos neterminuotam laikotarpiui.

2.   2 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatytos darbo sutartys turi būti sudaromos ne trumpesniam kaip 2 metų laikotarpiui.

3.   2 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatytos darbo sutartys turi būti sudaromos ne trumpesniam kaip 1 metų laikotarpiui.

4.   2 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatytos darbo sutartys turi būti sudaromos ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui.

<…>

15/1 straipsnis

Taikant šį Karaliaus dekretą:

<…>“

13.

Katoen Natie Bulk Terminals NV (toliau – Katoen) ( 10 ) ir General Services Antwerp NV (toliau – General Services) ( 11 ) yra dvi Belgijoje įsteigtos bendrovės, kurių veikla šioje šalyje ir užsienyje apima uosto darbus.

14.

2016 m. rugsėjo 5 d. šios dvi bendrovės užginčijo 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretą Raad van State (Valstybės Taryba, Belgija). Jos prašė panaikinti šį dekretą, nes manė, kad juo pažeidžiamos Sąjungos vidaus rinkos pagrindinės laisvės ir laisvos konkurencijos teisės normos ( 12 ) ir, nors neva juo siekta liberalizuoti darbo rinką, iš tiesų dar labiau sugriežtinti ar greta jau galiojančių uosto darbus reglamentuojančių taisyklių papildomai įvesti net septyni nereikalingi ir neproporcingi apribojimai.

15.

Iš šių apribojimų jos išskyrė:

16.

Ieškovės priduria, kad šie apribojimai viršija tai, kas būtina siekiamiems bendrojo intereso tikslams įgyvendinti, ir yra nepateisinami. Aplinkybė, kad Europos Komisija politiniais sumetimais nutraukė pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ir nurodė stebėsianti situaciją, nesumažina dekreto neatitikties Sąjungos teisei.

17.

Belgijos vyriausybė neigia, kad 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretas pažeidžia įsisteigimo ar kitas laisves. Nei Komisijos oficialus pranešimas, nei bendrovių ieškovių nurodoma Teisingumo Teismo jurisprudencija nėra pakankami įrodymai, kad buvo padarytas pažeidimas. Komisija pažeidimo nagrinėjimo procedūrą nutraukė ne politiniais sumetimais, o dėl to, kad buvo atsižvelgta į jos išsakytas pastabas.

18.

Belgijos vyriausybė mano, kad nėra tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, nes šios teisės normos taikomos visoms bendrovėms, neatsižvelgiant į jų buveinės vietą. Bendrovėms iš kitų valstybių narių sudaromos tokios pat sąlygos kaip ir nacionalinėms bendrovėms.

19.

Galiausiai Belgijos vyriausybė teigia, kad, jei nurodyti apribojimai būtų taikomi (ji tai neigia), uosto darbą reglamentuojantys teisės aktai, prie kurių priskiriamas ir 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretas, yra būtini, proporcingi ir pakankamai pateisinami, nes:

20.

Šiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės Taryba) pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

21.

Middlegate Europe – tai visoje Europoje veikianti transporto įmonė, kurios buveinė yra Zebriugėje (Belgija). Tarptautinio kelių transporto srityje jos darbuotojai, naudodamiesi traktoriais vilkikais, Zebriugės uosto krantinėje, be kita ko, ruošia puspriekabes gabenti jūra į Jungtinę Karalystę ir Airiją.

22.

2011 m. sausio 12 d. atlikus patikrinimą, policija pradėjo tyrimo procedūrą dėl Middlegate Europe, nes buvo pažeistas 1972 m. įstatymo 1 straipsnis (uosto darbus vykdė nepripažintas uosto darbininkas). 2013 m. sausio 17 d. sprendimu jai buvo skirta 100 EUR bauda.

23.

Middlegate Europe dėl baudos pateikė skundą Arbeidsrechtbank te Gent, afdeling Brugge (Gento darbo teismas, Briugės skyrius, Belgija); šis teismas jį pripažino nepagrįstu. Arbeidshof te Gent (Gento apeliacinis darbo teismas, Belgija) taip pat atmetė apeliacinį skundą, paduotą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo.

24.

Middlegate Europe padavė kasacinį skundą Hof van Cassatie (Kasacinis teismas, Belgija); ji nurodė, kad 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsniais pažeidžiami Belgijos Konstitucijos 10, 11 ir 23 straipsniai (lygybės principas ir įmonių laisvė prekiauti ir vykdyti ekonominę veiklą).

25.

Per šį procesą Hof van Cassatie (Kasacinis teismas) pateikė Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas, Belgija) klausimą dėl konstitucingumo. Konstitucinis Teismas mano, kad siekiant nuspręsti dėl šio klausimo reikalingas Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas, nes kasatoriaus ir kitos kasacinio proceso šalies nurodyti teisiniai pagrindai yra susiję su nacionalinės teisės atitiktimi Sąjungos teisei.

26.

Konkrečiai kalbant, jis pateikė šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Katoen, Belgijos vyriausybei ir Komisijai pateikus rašytines pastabas, buvo nuspręsta bylas C‑407/19 ir C‑471/19 sujungti.

28.

Posėdis, kuris turėjo būti rengiamas 2020 m. balandžio 23 d., pakeistas rašytine klausimų ir atsakymų procedūra; Teisingumo Teismas šalims nusiuntė klausimus ir jos pateikė atsakymus į juos.

29.

Kadangi bylos, kuriose pateikti šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą, susijusios su tarpvalstybinių elementų neturinčiomis situacijomis, galėtų kilti klausimas, ar Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl prejudicinių klausimų (to klausia Raad van State (Valstybės Taryba)) ( 13 ).

30.

Iš esmės SESV teisės normos dėl judėjimo laisvių ir šioms laisvėms įgyvendinti priimti teisės aktai negali būti taikomi situacijoms, kurių visi elementai susiję tik su viena valstybe nare ( 14 ).

31.

Kaip šios taisyklės išimtį Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas į jį kreipiasi vykstant procesui dėl nuostatų, taikytinų ne tik tos valstybės piliečiams, bet ir kitų valstybių narių piliečiams, panaikinimo, sprendimas, kurį šis teismas priims Teisingumo Teismui priėmus prejudicinį sprendimą, turės poveikį ir pastariesiems piliečiams, o tai pateisina jo atsakymą į jam pateiktus prejudicinius klausimus, atsižvelgiant į Sutarties nuostatas, susijusias su pagrindinėmis laisvėmis, nepaisant to, kad visi pagrindinės bylos elementai susiję tik su viena valstybe nare ( 15 ).

32.

Šiais atvejais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo pagrįsti, kodėl reikalingas Teisingumo Teismo prejudicinis išaiškinimas ( 16 ). Raad van State (Valstybės Taryba) tą pareigą įvykdė, nurodžiusi, kad:

33.

Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, manau, kad Raad van State (Valstybės Taryba) pateikė pakankamą pagrindimą, kad, nors situacija yra išimtinai vidaus situacija, byla gali būti tarpvalstybinio masto ir to užtenka siekiant prašyti Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo.

34.

Byloje C‑407/19 Raad van State (Valstybės Taryba) suformulavo net septynis klausimus, susijusius su SESV 49, 56, 45, 34, 35, 101 ir 102 straipsniais, siejamais arba nesiejamais su SESV 106 straipsnio 1 dalimi. Šie straipsniai nurodyti siekiant patikrinti, ar nagrinėjamos Belgijos teisės normos juos atitinka.

35.

Vis dėlto sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikiamas pagrindimas, kodėl būtina išaiškinti visas šias Sąjungos pirminės teisės nuostatas.

36.

Konkrečiai kalbant, toks pagrindimas nepateikiamas dėl laisvo prekių judėjimo, o dėl laisvės teikti paslaugas ir laisvo darbuotojų judėjimo pagrindimas yra neišsamus (dėl šių dviejų laisvių minėtame sprendime pateikiama tam tikrų nuorodų). Teismo a quo argumentuose daugiausia dėmesio skiriama įsisteigimo laisvei; tai logiška, nes byla susijusi su apribojimais, kurie pagal Belgijos uosto krovėjų įdarbinimo sistemą taikomi kitų valstybių narių įmonėms, norinčioms įsikurti ir teikti paslaugas Belgijos uostuose ( 17 ).

37.

Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų paaiškinimų taip pat neužtenka, kad Teisingumo Teismas galėtų išaiškinti konkurencijos teisės normas, taikomas įmonėms (SESV 101 ir 102 straipsniai) arba valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms suteikta specialių arba išimtinių teisių (SESV 106 straipsnio 1 dalis), ir nustatyti, ar nagrinėjamos nacionalinės teisės normos jas atitinka ( 18 ).

38.

Šiuo klausimu turiu pridurti, kad Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į SESV 106 straipsnio 1 dalį, siejamą su SESV 101 ir 102 straipsniais, Sprendime Becu ir kt. ( 19 ) jau nagrinėjo Belgijos teisės aktus dėl uosto darbininkų. Tada jis pažymėjo, kad pagal šias nuostatas privatūs asmenys neturi teisės prieštarauti tam, kad būtų taikomi valstybės narės teisės aktai, kuriuose nustatyta pareiga įdarbinti tik pripažintus uosto darbininkus, kaip antai nurodytus 1972 m. įstatyme, ir mokėti jiems darbo užmokestį, daug didesnį už jų pačių darbuotojams ar kitiems darbininkams mokamą užmokestį ( 20 ).

39.

Taigi atsižvelgiant į sprendimų dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinį iš esmės turi būti išaiškintas SESV 49 straipsnis, siekiant patikrinti, ar nacionalinės teisės aktai, kurių nuostatos jau aprašytos, jį pažeidžia. Be to, reikės atsižvelgti į SESV 45 straipsnį, susijusį su laisvu darbuotojų judėjimu.

40.

Kol nebuvo priimtas Reglamentas 2017/352, Sąjungos teisės aktų leidėjas uosto paslaugų teikimo nebuvo suderinęs ( 21 ). Ankstesni bandymai (2004 ir 2007 m.) šioje srityje priimti direktyvas nepavyko iš esmės dėl to, kad jiems prieštaravo uosto krovėjų profesinės sąjungos, nesutinkančios, kad būtų įdiegta „saviteikos“ (self-handling) sistema ( 22 ).

41.

Ši uostuose vykdomų pakrovimo ir iškrovimo darbų tvarka buvo numatyta Komisijos pasiūlyme; pagal ją tuos darbus vykdo pačios laivybos įmonės darbuotojai (arba nepripažinti darbuotojai, su kuriais darbo sutartį tiesiogiai sudarė uosto paslaugas teikiantys laivų savininkai ar įmonės) ( 23 ).

42.

Kaip jau nurodžiau ( 24 ), Reglamentas 2017/352 neapima svarbiausių su uosto paslaugomis susijusių darbo aspektų: jo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reglamentu „nedaromas poveikis valstybių narių socialinių ir darbo taisyklių taikymui“ ( 25 ). Vadinasi, jame atsisakyta daryti poveikį svarbiausiems uosto krovėjų teisinės sistemos aspektams ( 26 ). Taigi šios srities nacionalinės teisės normos turi būti tiesiogiai lyginamos su pirmine Sąjungos teise.

43.

Nors sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą neprašoma, galbūt reikėtų išaiškinti Direktyvą 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ( 27 ).

44.

Abu prašymai priimti prejudicinį sprendimą (C‑407/19 ir C‑471/19) yra glaudžiai susiję, todėl bylos buvo sujungtos. Vis dėlto aplinkybės, kuriomis jie suformuluoti, skiriasi: Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) nustato, ar įstatymai atitinka Belgijos Konstituciją, o Raad van State (Valstybės Taryba) tikrina mažesnės galios nei įstatymas nuostatų teisėtumą.

45.

Byloje C‑471/19 keliamas klausimas, ar du 1972 m. įstatymo straipsniai atitinka SESV 49 straipsnį, tačiau atsižvelgiant į faktines aplinkybes, susiklosčiusias 2011 m., kai galiojo 2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekretas (be 2016 m. padarytų jo pakeitimų).

46.

Iš tiesų Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) klausia, ar patys 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsniai atitinka SESV 49 straipsnį (ir Chartijos 15 bei 16 straipsnius), neatsižvelgiant į juos įgyvendinančius teisės aktus ( 28 ).

47.

Byloje C‑407/19 keliamas klausimas dėl 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu įtvirtintų teisės normų atitikties.

48.

Visų pirma ketinu nagrinėti, ar nacionalinis įstatymas, kuriame galimybė būti pasamdytiems dirbti uosto darbus suteikiama tik „pripažintiems“ darbuotojams, atitinka SESV 49 straipsnį. Paskui remsiuosi Chartijos 15 ir 16 straipsniais. SESV 49 straipsnis apima lygybės principo taikymą, todėl konkretaus vertinimo nereikia.

49.

Nagrinėjamu atveju kyla klausimas dėl įmonių, kurios nori vykdyti veiklą Belgijos uostuose, tačiau siekia samdyti ne pripažintus uosto krovėjus, o kitus darbininkus, naudojimosi įsisteigimo teise (SESV 49 straipsnis). Kaip jau minėta, uosto darbus leidžiama dirbti tik pripažintiems uosto krovėjams.

50.

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją bet kokia nacionalinė priemonė, kuri, nors ir taikoma nediskriminuojant dėl pilietybės, draudžia Sąjungos piliečiams ar trukdo jiems naudotis Sutarties garantuojama įsisteigimo laisve arba naudojimąsi ja daro mažiau patrauklų, yra ribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 49 straipsnį ( 29 ).

51.

Belgijos teisės akte neįtvirtinta tiesioginė diskriminacija dėl pilietybės, nes jis vienodai taikomas Belgijos įmonėms ir kitų valstybių narių, norinčių įsikurti ir teikti savo paslaugas uosto teritorijose, įmonėms. Vis dėlto jos visos savo veiklai vykdyti turi samdyti pripažintus darbuotojus ir negali naudotis savo darbuotojais (arba bet kuriais kitais nepripažintais darbuotojais).

52.

Taigi ši taisyklė turi neigiamų pasekmių Belgijos uosto teritorijose siekiančioms įsikurti įmonėms iš kitų valstybių narių, nes darbams vykdyti jos negali laisvai sudaryti sutarčių su darbuotojais ir kitaip jų įdarbinti. Ši taisyklė tokioms įmonėms taip pat gali trukdyti įsisteigti Belgijos uostuose, siekiant vykdyti profesinę veiklą, arba atgrasyti nuo to ( 30 ).

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tam pritaria ir aš su juo sutinku. Jis pripažįsta, kad tai, jog į grupę įtrauktus uosto darbininkus privaloma įdarbinti uosto krovėjais uosto įmonių nekontroliuojamomis sąlygomis, taip pat tai, kad įpareigojama prisijungti prie darbdaviams atstovaujančios organizacijos, trukdo kitų valstybių narių įmonėms steigtis Belgijos uosto teritorijose arba atgraso nuo to ( 31 ).

54.

Iš Sprendimo Komisija / Ispanija aiškiai matyti, kad šios rūšies priemonės yra įsisteigimo laisvės apribojimas ( 32 ). Taigi manau, kad plačiau nagrinėti šio klausimo nebūtina.

55.

Nediskriminuojant dėl pilietybės taikomi įsisteigimo laisvės apribojimai gali būti pateisinami privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, jeigu yra tinkami siekiant užtikrinti tikslo, kurio jais siekiama, įgyvendinimą ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti ( 33 ).

56.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo sprendime nurodė tuos pačius privalomuosius bendrojo intereso pagrindus kaip ir Belgijos vyriausybė savo pastabose ( 34 ). Jie yra tokie:

57.

Dėl uostų saugos pažymėtina, kad Teisingumo Teismas ją yra pripažinęs privalomuoju bendrojo intereso reikalavimu ( 35 ). Šioje byloje uostų sauga nurodoma siejant ją su nelaimingų atsitikimų prevencija, nes nagrinėjama veikla, dėl kurios kyla didelė rizika.

58.

Dėl uosto darbų pavojingumo Belgijos vyriausybė ir įmonės ieškovės pateikia vieni kitiems prieštaraujančių argumentų:

59.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi priimti galutinį sprendimą dėl šių argumentų, tačiau neatmetu galimybės, kad uosto darbai net ir dabar vis dar gana pavojingi ir dėl šio pavojaus valstybės narės institucijų sprendimai priimti teisės aktus, kuriais užtikrinama sauga uosto teritorijose, yra pateisinami.

60.

Tarptautinė darbo organizacija (toliau – TDO) parengė rekomendacijas, kuriose atkreipiamas dėmesys į uosto darbų pavojingumą ( 38 ). Nors TDO pripažįsta, kad šioje srityje padaryta pažanga, ji teigia, kad „uosto darbai vis dar laikomi keliančiais labai didelę nelaimingų atsitikimų riziką“ ( 39 ).

61.

Uostų sauga, kaip tikslas, kuriuo siekiama užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, gali būti laikoma privalomuoju bendrojo intereso reikalavimu. Taigi ja būtų galima pateisinti apribojimus, taikomus siekiant įsidarbinti uoste, įskaitant apribojimus, susijusius su uoste dirbančių asmenų įdarbinimo sąlygomis.

62.

Dėl darbuotojų apsaugos pažymėtina, kad apskritai Teisingumo Teismas ją taip pat yra pripažinęs vienu iš privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, kuriais remiantis galima pagrįsti įsisteigimo laisvės apribojimus ( 40 ).

63.

Belgijos vyriausybė nurodo, kad yra užtikrinama jau pripažintų ir į grupę įtrauktų uosto darbininkų darbo sąlygų apsauga, palyginti su darbuotojais, kuriems toks pripažinimas nesuteiktas ir kurie nėra įtraukti į grupę. Manau, kad šio argumento neužtenka siekiant pripažinti, kad užtikrinant uosto darbininkų apsaugą uosto krovėjų įdarbinimas ribojamas teisėtai, uosto darbininkams teikiant pirmenybę prieš kitus darbuotojus, kaip nustatyta 1972 m. įstatyme.

64.

Šios rūšies priemonė galėtų būti grindžiama 1973 m. birželio 25 d. Ženevoje priimta TDO konvencija Nr. 137 dėl uosto darbų (toliau – Konvencija Nr. 137) ( 41 ); jos 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad registruotiems uosto darbininkams teikiama pirmenybė siekiant atlikti uosto darbus. Konvencijoje yra teisės normų, pagal kurias užtikrinama šios rūšies registruotų uosto krovėjų apsauga.

65.

Vis dėlto Konvencija Nr. 137 yra laikinai taikoma techninė TDO konvencija, nes ją ratifikavo tik 25 šalys (iš tikrųjų tik 24, nes Nyderlandai ją denonsavo 2006 m.), įskaitant 11 Sąjungos valstybių narių (Belgija nėra viena iš jų) ( 42 ). Be to, tai konvencija, kurios nebegalima atnaujinti dėl technologinės uosto darbų raidos ir kurioje įtvirtintas uosto darbininkų registravimo mechanizmas kartais veikė kaip rezervo ar profesinės monopolijos sistema, naudinga tik vienai darbuotojų grupei ( 43 ).

66.

Sąjunga nėra Konvencijos Nr. 137 šalis ir Teisingumo Teismas Sprendime Komisija / Ispanija nenusprendė dėl jos poveikio Sąjungos teisei ( 44 ), nors Ispanijos Karalystė ta konvencija rėmėsi, siekdama pateisinti savo nacionalinę uosto krovėjų įdarbinimo sistemą, kuri galiausiai buvo pripažinta neatitinkančia SESV 49 straipsnio. Tai, kad Konvencija Nr. 137 taikoma laikinai, paaiškina, kodėl jos nuostatos taip pat nebuvo įtvirtintos socialinių partnerių tarptautiniu lygmeniu sudarytuose susitarimuose (priešingai nei kitų TDO konvencijų nuostatos ( 45 )), siekiant paskui jas įtraukti į Sąjungos direktyvas.

67.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad uosto krovėjų įdarbinimo apribojimas, taikant pripažinimo reikalavimą, galėtų būti pateisinamas tik siekiant užtikrinti uostų saugą, t. y. užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams uosto teritorijose atsižvelgiant į rizikos lygį.

68.

Dėl poreikio užtikrinti, kad uosto darbams atlikti būtų darbo jėgos, pažymėtina, kad jeigu šis poreikis būtų pripažintas privalomuoju reikalavimu, dėl jo neturėtų atsirasti pareigos taikyti tokią uždaros grupės sistemą, kaip nagrinėjama šioje byloje. Siekiant nuolat patenkinti šį poreikį, būtų galima naudotis uostų užimtumo centrais, laikinojo įdarbinimo įmonėmis arba kitais būdais, kurie nebūtų tokie nelankstūs kaip minėta sistema.

69.

Nacionalinė priemonė, kurią taikant ribojama įsisteigimo teisė, ne tik turi būti pateisinama privalomuoju reikalavimu, bet ir yra priimtina tik tuo atveju, jei atitinka proporcingumo principą. Šiuo požiūriu jos nuostatos turi būti būtinos siekiant užtikrinti, kad uostų saugos tikslas būtų pasiektas, taigi to paties rezultato nebūtų galima pasiekti taikant švelnesnes ir tokias pat veiksmingas teisės normas ( 46 ).

70.

1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsniuose tik įtvirtinamas pripažinimo mechanizmas, kaip priemonė kontroliuoti ir riboti uosto krovėjų įdarbinimą. Vis dėlto juose nepateikiamos šios kontrolės ir ribojimo taisyklės.

71.

Manau, būtų galima pripažinti, jog atskirai vertinamos abi nuostatos atitinka proporcingumo kriterijų. Be to, išankstinis uosto krovėjų pripažinimas, kaip jų įdarbinimo sąlyga, galėtų būti tinkamas siekiant užtikrinti uosto darbininkų saugą ( 47 ).

72.

Vis dėlto viskas priklauso nuo to, kaip suformuluotos pripažinimo taikymo taisyklės. Tinkamos tos taisyklės, kurios grindžiamos objektyviais, nediskriminaciniais ir iš anksto žinomais kriterijais, leidžiančiais kitų valstybių narių uosto krovėjams įrodyti, kad jie savo kilmės valstybėje atitinka reikalavimus, lygiaverčius tiems, kurie taikomi šalies pilietybę turintiems uosto darbininkams ( 48 ).

73.

Tam, kad uosto krovėjai galėtų būti įdarbinti Belgijos uostuose, pripažinimą būtų galima suteikti platesniu mastu – visiems asmenims, kurie savo kilmės šalyje yra baigę išankstinius profesinio rengimo kursus ( 49 ), atitinkančius, pavyzdžiui, TDO nustatytas taisykles ( 50 ). Baigus šiuos kursus būtų išduodamas profesinio rengimo kursų pažymėjimas, suteikiantis teisę atlikti uosto darbus ( 51 ).

74.

Sprendime Komisija / Ispanija ( 52 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad buvo galima pasirinkti mažiau įsisteigimo laisvę ribojančias priemones nei tos, kurios numatytos nacionalinės teisės aktuose ( 53 ) ir pagal kurias privaloma pirmenybės tvarka įdarbinti tam tikros akcinės bendrovės siūlomus darbuotojus.

75.

Toje byloje Teisingumo Teismas pripažino, kad mažiau ribojančios yra alternatyvos, kurias pasiūlė Uosto darbininkų saugos užtikrinimo komisija, t. y.: „<…> numatyti, kad pačios krovinių tvarkymo įmonės, galinčios savo nuožiūra samdyti darbuotojus pagal terminuotą arba neterminuotą darbo sutartį, valdytų įdarbinimo įstaigas, turinčias parūpinti joms darbuotojų ir organizuojančias šių darbuotojų rengimo kursus, arba suteikti galimybę kurti darbuotojų rezervą, valdomą privačių įmonių, kurios veikia kaip laikinojo įdarbinimo agentūros ir siūlo darbuotojus krovinių tvarkymo įmonėms“ ( 54 ).

76.

Siekiant užtikrinti uostų saugą šias alternatyvas būtų galima papildyti galimybe, pagal kurią uosto darbininkai, norintys būti pripažinti tinkamais įdarbinti, privalėtų turėti pakankamą profesinį pasirengimą, prireikus patvirtintą profesinės kompetencijos pažymėjimais.

77.

Priešingai, 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsnių proporcingumas nebūtų įrodytas, jeigu pagal juose nustatytas įgyvendinimo taisykles uosto teritorijose veikiančių profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų kontroliuojamas uosto krovėjų pripažinimas, kaip jų įdarbinimo sąlyga, būtų monopolinio pobūdžio.

78.

Tokio pobūdžio pripažinimas buvo suteikiamas taikant Belgijos teisės aktą, priimtą įgyvendinant 1972 m. įstatymą: Komisija jį pripažino neatitinkančiu Sąjungos teisės, todėl pareiškė ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo ( 55 ). Šiame teisės akte (būtent 2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekrete) buvo numatytas uosto krovėjų pripažinimo mechanizmas, neatitinkantis proporcingumo principo. Konkrečiai kalbant, šis mechanizmas buvo nebūtinas siekiant padidinti uosto saugą – toks tikslas galėjo būti pasiektas taikant įsisteigimo teisę mažiau ribojančias priemones.

79.

Išsamiai nenagrinėdamas ( 56 ), tik atkreipsiu dėmesį į kelis tos sistemos aspektus, dėl kurių neproporcingai ribota įsisteigimo teisė ir kurie neatitiko SESV 49 straipsnio.

80.

Pirma, buvo taikomas uždaras uosto krovėjų įdarbinimo modelis (closed shop), pagal kurį profesinės sąjungos naudojosi privilegijuota padėtimi. Tam, kad uosto krovėjai būtų įtraukti į bendrą grupę arba į logistikos grupę, pripažinimą jiems suteikdavo kiekvieno uosto komisija, sudaryta iš vienodo skaičiaus profesinių sąjungų ir vietos darbdavių organizacijos atstovų.

81.

Atrodo, kad praktiškai ( 57 ) profesinės sąjungos visiškai kontroliavo naujų uosto krovėjų pripažinimo kiekviename uoste mechanizmą, todėl kandidatai turėjo būti siūlomi profesinių sąjungų arba prie jų prisijungti tuo atveju, jeigu juos siūlė darbdavių organizacija ( 58 ).

82.

Antra, modelio korporatyvinis pobūdis tapo dar griežtesnis dėl to, kad 1972 m. įstatymo 3bis straipsnyje vietos darbdavių organizacijoms suteikta monopolija samdyti uosto krovėjus ( 59 ). Kiekviename uoste buvo viena darbdavių organizacija, kuriai turėjo priklausyti dauguma darbdavių, o dalyvavimas joje de facto tapo beveik privalomas.

83.

Taip įmonėms sudaryta kliūčių tiesiogiai samdyti uosto darbininkus, kurių paslaugų joms reikėjo. Buvo nustatyti trišaliai santykiai, kuriuos palaikant vietos darbdavių organizacija užtikrino, kad būtų taikomos atitinkamame uoste galiojančios darbo teisės normos.

84.

Trečia, uždara įdarbinimo sistema sugriežtinta taikant kolektyvines sutartis; dėl šių sutarčių kiekviename uoste derėjosi profesinės sąjungos ir vietos darbdavių organizacija. Pasibaigus kolektyvinėms deryboms, kiekviename uoste buvo priimami vadinamieji „kodeksai“, pagal kuriuos vykdoma griežtesnė uosto krovėjų įdarbinimo mechanizmo kontrolė. Taip buvo sudaroma kliūčių uosto krovėjų judumui – jiems trukdoma net pereiti dirbti iš vieno Belgijos uosto į kitą, nes pripažinimas buvo suteikiamas darbui viename uoste.

85.

Ketvirta, profesinės sąjungos ir profesinės organizacijos monopolizavo rengimo kursus, kuriuos privalo lankyti uosto krovėjais norintys dirbti kandidatai. Teisė vykdyti šiuos uosto darbininkų rengimo kursus suteikta toms pačioms organizacijoms, kurios vadovavo priimant sprendimus dėl pripažinimo ( 60 ).

86.

Galiausiai, įgyvendinant 1972 m įstatymą, 1973 m. sausio 12 d. Karaliaus dekrete numatyta neproporcinga pareiga nustatyti materialines ir geografines uosto teritorijų ribas:

87.

Dėl ribojamojo poveikio, atsiradusio nustačius tokias plačias materialines ir geografines uosto darbų ribas, padidėjo ribojamasis 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsniuose numatytos priemonės poveikis.

88.

Taigi, jeigu šie du straipsniai būtų vertinami atsižvelgiant į aprašytą platesnį reglamentavimą (įtvirtintą 2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekrete ir iki jo galiojusiuose teisės aktuose), uosto krovėjų pripažinimo, kaip priemonės kontroliuoti ir riboti jų įdarbinimą, nebūtų galima laikyti atitinkančiu SESV 49 straipsnį. Taip būtų dėl to, kad dėl uždaro įdarbinimo mechanizmo, kontroliuojamo kiekvieno uosto profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų, neproporcingai ribojama kitų valstybių narių įmonių įsisteigimo laisvė.

89.

Priešingai, kaip jau nurodžiau, tinkamos yra tos pripažinimo taisyklės, kurios grindžiamos objektyviais, nediskriminaciniais ir iš anksto žinomais kriterijais, leidžiančiais kitų valstybių narių uosto krovėjams įrodyti, kad jie savo kilmės valstybėje atitinka reikalavimus, lygiaverčius tiems, kurie taikomi šalies piliečiams.

90.

Apribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 49 straipsnį, turi netiesioginį poveikį laisvėms, įtvirtintoms Chartijos 15 straipsnio 2 dalyje (įsisteigimo laisvė) ir 16 straipsnyje (laisvė užsiimti verslu). Abiejose nuostatose visų pirma daroma nuoroda į SESV 49 straipsnį ( 63 ).

91.

Taigi Belgijos teisės normų, dėl kurių ribojamas uosto krovėjų įdarbinimas, atitikties Chartijos 15 straipsnio 2 daliai ir 16 straipsniui analizė būtų tokia pati, kaip ir pateikta dėl SESV 49 straipsnio.

92.

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Grondwettelijk Hof (Konstitucinis Teismas) nori žinoti, ar galima laikinai palikti galioti 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsnius, siekiant išvengti teisinio nesaugumo ir socialinės įtampos, kol Belgijos įstatymų leidėjas suderins savo teisės aktus su Sąjungos teise.

93.

Kaip jau nurodžiau, patys 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsniai nereiškia, kad taikomas apribojimas neatitinka SESV 49 straipsnio ir Chartijos 15 straipsnio 2 dalies bei 16 straipsnio. Šiomis aplinkybėmis antrojo prejudicinio klausimo nagrinėti nereikėtų.

94.

Kitaip yra tuo atveju, jeigu būtų atsižvelgiama į teisinį pagrindą, sudarytą iš tų straipsnių ir juos įgyvendinančių teisės aktų (2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto), kuriuos laikau neatitinkančiais Sąjungos teisės. Vis dėlto šis teisinis pagrindas jau negalioja, nes Belgijos valstybė jį iš dalies pakeitė 2016 m. liepos 10 d. dekretu, kad būtų patenkinti Komisijos reikalavimai.

95.

Klausimą būtų galima performuluoti ir klausti tik to, ar galima laikinai palikti galioti visas teisės normas, apimančias 1972 m. įstatymo 1 ir 2 straipsnius ir jų įgyvendinimo taisykles, įtvirtintas 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekrete. Tokiu atveju reikėtų pradėti nuo to, kad šios naujos taisyklės, kaip antai numatytos 2004 m. Karaliaus dekrete, taip pat prieštarauja SESV 49 straipsniui (tai nagrinėsiu toliau).

96.

Teisingumo Teismas gali išimties tvarka ir dėl privalomųjų teisinio saugumo pagrindų laikinai sustabdyti Sąjungos teisės normos naikinamąjį poveikį, daromą jai prieštaraujančiai nacionalinei teisei ( 64 ).

97.

Teisingumo Teismas ne tik turi išimtinę teisę tai padaryti, bet ir nurodo, kad suteikia nacionaliniams teismams teisę laikinai sustabdyti viršenybės principo taikymą ir palikti galioti Sąjungos teisei prieštaraujantį nacionalinės teisės aktą, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Tam būtina, kad galiotų privalomasis bendrojo intereso reikalavimas, kuriuo galima pateisinti tokį sustabdymą, ir būtų laikomasi griežtų sąlygų ( 65 ).

98.

Keliuose sprendimuose buvo leista sustabdyti netaikymo, susijusio su viršenybės principu, poveikį ir laikinai palikti galioti nacionalinės teisės nuostatas, prieštaraujančias procedūrinio pobūdžio Sąjungos aplinkos teisės normoms (konkrečiai kalbant, teisės normoms, pagal kurias privaloma atlikti poveikio aplinkai vertinimą) ( 66 ).

99.

Priešingai, byloje Winner Wetten ( 67 ) (dėl Vokietijos teisės normų, susijusių su monopolija sporto lažybų srityje) Sąjungos teisės pažeidimas buvo materialinio pobūdžio. Šis aspektas netrukdė Teisingumo Teismui netiesiogiai suteikti galimybę ( 68 ) sustabdyti jo sprendimo galiojimą, remiantis analogija su jurisprudencija dėl panaikinto ar negaliojančiu pripažinto Sąjungos teisės akto palikimo galioti (nors Vokietijos teisės aktų palikimas laikinai galioti nepateisinamas tuo, kad užtikrinama socialinės tvarkos ir piliečių apsauga nuo rizikos, susijusios su azartiniais lošimais) ( 69 ).

100.

Kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad šioje byloje taip pat nėra pakankamų pagrindų laikinai palikti galioti visas Belgijos teisės normas. To nepateisina nei tariamas teisinis saugumas, nei galima socialinė įtampa, kuriuos mini prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

101.

Belgijos vyriausybė taip pat nurodo jurisprudenciją dėl Teisingumo Teismo prejudicinių sprendimų, susijusių su praeityje susiklosčiusiomis teisinėmis situacijomis, padarinių apribojimo laiko atžvilgiu.

102.

Ši jurisprudencija (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ja nesiremia) negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes netenkinami du esminiai kriterijai, kurių reikalaujama, t. y. suinteresuotųjų asmenų sąžiningumo ir didelių sunkumų rizikos kriterijai ( 70 ).

103.

Negalima pritarti tam, kad būtų remiamasi sąžiningumo principu, nes Komisija stebėjo Belgijos teisės aktus dėl uosto darbų ir pareiškė su jais susijusį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo; Komisija pripažįsta, kad bylą nutraukė dėl politinių priežasčių ( 71 ). Be to, priėmus Sprendimą Komisija / Ispanija tų teisės aktų atitiktis SESV 49 straipsniui buvo labai abejotina.

104.

Taip pat nekyla didelių sunkumų rizikos: tokios rizikos nekelia pripažintų darbuotojų nepasitenkinimas pakeitimais, būtinais siekiant patobulinti uždarą įdarbinimo sistemą, kuri jiems naudinga, tačiau prieštarauja Sąjungos teisei, net ir reiškiamas naudojantis Belgijos vyriausybės nurodyta galimybe streikuoti.

105.

Savo septyniuose prejudiciniuose klausimuose Raad van State (Valstybės Taryba) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti, ar kelios 1972 m. įstatymą įgyvendinančio teisės akto, priimto 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, nuostatos atitinka, be kita ko, SESV 45 ir 49 straipsnius ( 72 ).

106.

Kaip jau nurodžiau, 2014 m. kovo 28 d. Komisija dėl Belgijos pradėjo įsipareigojimų neįvykdymo procedūrą, nes manė, kad tam tikri esminiai nacionalinės uosto darbų organizavimo sistemos aspektai prieštarauja Sąjungos teisei, konkrečiai kalbant, įsisteigimo laisvei.

107.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad gavus oficialų Komisijos pranešimą nebuvo iš dalies pakeistas nei 1972 m. įstatymas, nei svarbiausios jo nuostatos. Vis dėlto Belgijos valstybė priėmė 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretą, siekdama reaguoti į Komisijos prieštaravimus, ir 2017 m. gegužės 17 d. Komisija dėl politinių priežasčių nusprendė ( 73 ) baigti procedūrą.

108.

Naujos uosto krovėjų įdarbinimo sistemos pagrindiniai aspektai ( 74 ) yra tokie:

109.

Taikant šį uosto darbininkų įdarbinimo metodą, vis dar yra ribojama įsisteigimo laisvė, įtvirtinta SESV 49 straipsnyje. Visi argumentai, kuriuos išdėsčiau nagrinėdamas pirmąjį prejudicinį klausimą byloje C‑471/19, taikytini ir šiuo atveju.

110.

Nors Sprendime AGET Iraklis ( 76 ) (susijusiame su valstybės veiksmais, kurių imtasi dėl uostų sektoriuje veikiančių įmonių vykdyto kolektyvinio atleidimo iš darbo) Teisingumo Teismo argumentai pateikti kitomis aplinkybėmis, juos mutatis mutandis galima taikyti 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekrete numatytoms priemonėms.

111.

Šios priemonės taip pat laikomos „rimtu kišimusi į tam tikras laisves, kuriomis iš principo naudojasi ūkio subjektai <…> [siekdami] sudaryti sutartis su darbuotojais, [kad galėtų] vykdyti savo veiklą[,] arba <…> dėl savų priežasčių nutraukti buveinės veiklą“ ( 77 ).

112.

Toms priemonėms taip pat taikomos Sprendime Komisija / Ispanija padarytos išvados, nes dėl šių priemonių „<…> užsienio krovinių tvarkymo įmonės privalo prisitaikyti ir tai gali turėti finansinių pasekmių ir sutrikdyti jų veiklą tiek, kad kitų valstybių narių įmonės būtų atgrasytos nuo steigimosi <…> uostuose“ ( 78 ).

113.

Be to, dėl tam tikrų šios reglamentavimo sistemos aspektų kitiems valstybių narių uosto darbininkams, norintiems pagal sutartį dirbti Belgijos uostuose, gali kilti kliūčių naudotis judėjimo laisve, todėl tie aspektai pažeidžia SESV 45 straipsnį. Kalbant apie nacionalinių ribojamųjų priemonių atitikties nagrinėjimo būdą, pažymėtina, kad jurisprudencija dėl judėjimo laisvės sutampa su jurisprudencija, taikoma siekiant užtikrinti įsisteigimo laisvę.

114.

Teisingumo Teismas teigia, kad visomis SESV nuostatomis laisvo asmenų judėjimo srityje siekiama palengvinti valstybių narių piliečių galimybę vykdyti bet kokią profesinę veiklą Sąjungos teritorijoje. Jomis draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti nepalankesnes sąlygas šiems piliečiams, kai jie ketina vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje ( 79 ).

115.

Taigi nuostatos, kurios kliudo valstybės narės piliečiui išvykti iš savo kilmės valstybės, siekiant pasinaudoti teise laisvai judėti, ar atgraso nuo tokio išvykimo, sudaro šios laisvės kliūtis, net jei yra taikomos neatsižvelgiant į atitinkamo darbuotojo pilietybę ( 80 ).

116.

SESV 45 straipsnyje įtvirtintas vienodo požiūrio principas draudžia ne tik atvirą diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokias kitas paslėptas diskriminacijos formas, kuriomis, pritaikius kitus diferencijavimo kriterijus, faktiškai pasiekiamas toks pat rezultatas. Nacionalinės teisės nuostata, nors taikoma neatsižvelgiant į pilietybę, turi būti laikoma netiesiogiai diskriminuojančia, jeigu dėl savo pobūdžio gali labiau paveikti darbuotojus migrantus nei vietos darbuotojus, o dėl to būtent pirmieji gali būti nepalankiai vertinami, nebent ji yra objektyviai pateisinama ir proporcinga siekiamam tikslui ( 81 ).

117.

Nors taikant priemones, kurias prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė septyniuose savo klausimuose (išskyrus minimą penktajame klausime), nėra tiesiogiai diskriminuojama dėl pilietybės, šios priemonės gali kliudyti kitų šalių uosto darbininkams naudotis teise laisvai judėti Sąjungoje ar atgrasyti juos nuo tokio naudojimosi.

118.

Privalomieji bendrojo intereso reikalavimai, kuriuos Belgijos valstybė nurodė, siekdama pateisinti tas priemones ir kuriais nukrypstama nuo šioje šalyje taikomo bendrojo darbo santykių reglamentavimo, yra uostų sauga ir uosto darbininkų teisių apsauga ( 82 ).

119.

Kaip jau nurodžiau, abu interesai Teisingumo Teismo jurisprudencijoje buvo pripažinti privalomaisiais reikalavimais, tačiau reikia nustatyti, ar 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekrete įtvirtinta sistema atitinka proporcingumo principą, t. y. ar ji būtina tokiems bendrojo intereso pagrindams įgyvendinti ir ar nėra mažiau ribojančių alternatyvų šiam tikslui pasiekti.

120.

Kiekvieną Raad van State (Valstybės Taryba) nurodytą priemonę nagrinėsiu atsižvelgdamas į Valstybės Tarybos pateiktą informaciją. Jeigu šios informacijos neužteks, pateiksiu tik minimalias taisykles, kad teismas, kuriam prieinama visa išsamiam sprendimui priimti reikalinga informacija, galėtų nuspręsti dėl proporcingumo.

121.

Pagal 2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto, iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, 1 straipsnį kiekvienoje uosto teritorijoje uosto darbininkams pripažinimą suteikia administracinė komisija, kurią po lygiai sudaro tos teritorijos darbdavių organizacijos ir profesinių sąjungų atstovai.

122.

Svarbiausi šių komisijų veiklos bruožai yra tokie:

123.

Įmonės ieškovės teigia, kad keli šios sistemos aspektai neatitinka Sąjungos teisės, kiek tai susiję su logistikos veiklos nevykdančių uosto darbininkų pripažinimu, t. y.:

124.

Administracinė komisija, kuri kiekviename uoste suteikia uosto krovėjų (ir įtrauktų, ir neįtrauktų į grupę) pripažinimą, iš tikrųjų duoda leidimą vykdyti ekonominę veiklą – uosto darbininko veiklą.

125.

SESV 49 straipsnyje nereikalaujama konkrečių garantijų dėl komisijos, priimančios su profesinės veiklos vykdymu susijusius sprendimus, steigimo ir veiklos. Vis dėlto, kadangi šiuo leidimu savaime ribojama įsisteigimo laisvė, toks leidimas proporcingumo principą atitinka tik tuo atveju, jei naudojantis komisijos diskrecija paisoma skaidrių ir objektyvių kriterijų, siekiant išvengti piktnaudžiavimo vykdant funkcijas ( 83 ).

126.

Be to, šios rūšies leidimus (pripažinimus) suteikianti komisija turi išsaugoti nešališkumą, o dėl jo gali kilti abejonių, kai komisijoje dalyvauja ir lemiamą balsą turi atitinkamos rinkos ūkio subjektai ar jų atstovai ( 84 ). Šios komisijos nepriklausomumas nuo minėtų ūkio subjektų užtikrina, kad priimant sprendimus nekiltų interesų konfliktų ( 85 ).

127.

Kaip jau paaiškinau, administracinių komisijų, priimančių sprendimus dėl uosto darbininkų prašymų suteikti pripažinimą, sudėtį ir veiklą kontroliuoja ūkio subjektai, kurie jau veikia uostuose ir kuriems atstovauja darbuotojų profesinės sąjungos ir vietos darbdavių organizacijos.

128.

Mažai tikėtina, kad esant tokiai sudėčiai komisijų nariai nepatiria interesų konfliktų ir gali priimti objektyvius, teisingus ir nešališkus sprendimus dėl prašymų pripažinti naujus uosto krovėjus.

129.

Nors galutinį vertinimą privalo atlikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turintis visą informaciją, atrodo mažai tikėtina, kad šios rūšies paritetinių komisijų veiksmai priimant sprendimus dėl uosto krovėjų pripažinimo atitinka proporcingumo principą.

130.

Be to, yra kitų administracinių komisijų sistemos aspektų, kurie patvirtina tokį vertinimą.

131.

Kadangi taikomas reikalavimas vienbalsiai priimti sprendimus ( 86 ), uostuose jau veikiančių ūkio subjektų, visų pirma profesinių sąjungų, vykdoma kontrolė yra griežtesnė, nes šiems subjektams suteikiama veto teisė sprendžiant naujų uosto krovėjų pripažinimo klausimą. Bendrovės ieškovės tvirtina, kad ši veto teisė apima pripažinimo panaikinimą, o tai reiškia, kad profesinėms sąjungoms priklausantys uosto krovėjai beveik visada darbo vietą išsaugo iki pensijos.

132.

Tokį vertinimą galima pagrįsti tuo, kad kriterijus, taikomas siekiant nustatyti, kuriuos naujus darbuotojus galima įtraukti į grupę, yra vien ekonominio pobūdžio, t. y. darbo jėgos poreikio kriterijus. Kaip nurodysiu toliau, šis kriterijus negali būti pripažįstamas privalomuoju bendrojo intereso reikalavimu, pateisinančiu įsisteigimo laisvės ribojimą.

133.

Vis dėlto Belgijos vyriausybė teigia, kad administracinės komisijos darbo jėgos poreikio kriterijų turi taikyti tam, kad grupės sistema būtų ekonomiškai tvari, ir priduria, kad įsigaliojus 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretui įmonės turi galimybę įdarbinti grupei nepriklausančius pripažintus darbuotojus.

134.

Vis dėlto laikausi nuomonės, kad:

135.

Paskutinis veiksnys, kuriuo remiantis administracinių komisijų sistemą galima laikyti neproporcinga, yra susijęs su tų komisijų procedūromis ir teisių gynimo priemonėmis, kuriomis naudojantis galima užginčyti jų sprendimus arba neveikimą. Vykdyti veiksmingą teisminę kontrolę reikalaujama Chartijos 47 straipsnyje; ši kontrolė svarbi siekiant nustatyti, ar įsisteigimo laisvės apribojimas atitinka proporcingumo kriterijų ( 88 ).

136.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad nėra numatyto termino, per kurį šios komisijos turėtų priimti sprendimą dėl prašymų. Pagal tam tikrą procedūrą jos nusprendžia per nenustatytą terminą ir nėra konkrečių procesinių garantijų bei aiškios motyvavimo pareigos ( 89 ), todėl prašymus pateikusiems asmenims kyla didelis nesaugumas ( 90 ).

137.

Be to, jų sprendimus dėl pripažinimo galima užginčyti tik tribunal du travail (Darbo bylų teismas) ( 91 ). Raad van State (Valstybės Taryba) turi patikrinti, ar atsižvelgiant į visą nacionalinę teisę gali būti vykdoma veiksminga šių sprendimų teisminė kontrolė.

138.

Atsižvelgdamas į visą šią informaciją siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti teigiamai.

139.

2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto 4 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6 ir 8 punktuose, iš dalies pakeistuose arba prireikus įterptuose 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, reikalaujama, kad darbuotojas, siekiantis būti pripažintas uosto darbininku:

140.

Raad van State (Valstybės Taryba) klausia, ar šiuos reikalavimus galima pateisinti tikslu užtikrinti uostų saugą. Pritariu Komisijai, kad reikalavimai dėl medicininio tinkamumo, psichologinio testo išlaikymo ir išankstinio profesinio rengimo yra iš esmės tinkami siekiant užtikrinti uostų saugą.

141.

Vis dėlto šiuos reikalavimus reikia įvertinti atsižvelgiant į skaidrumo, objektyvumo ir nešališkumo kriterijus, kad būtų galima juos laikyti atitinkančiais SESV 49 straipsnį. Šiuo klausimu įmonės ieškovės pabrėžia, kad pagal 1972 m. įstatymo 3bis straipsnį 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu įgaliotajai darbdavių organizacijai (ir profesinėms sąjungoms) suteikiama teisė kontroliuoti Išorinę prevencijos ir saugos darbe tarnybą, privalančią patvirtinti kandidatų medicininį tinkamumą, ir įstaigą, kuriai pavesta rengti psichotechninius egzaminus.

142.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, turintis visą sprendimui priimti reikalingą informaciją, privalo nustatyti, ar tai, kad įgaliotosios darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos kontroliuoja įstaigas, kurios išduoda medicininio tinkamumo pažymėjimus ir rengia psichotechninius egzaminus, reiškia, kad trūksta objektyvumo ir skaidrumo ( 93 ).

143.

Atliekant šį vertinimą gali būti svarbu išnagrinėti aplinkybę, kad nekontroliuojamoje darbo rinkoje pripažinimo siekiantys kandidatai gali kreiptis į bet kurią įgaliotąją įmonę tam, kad būtų išduoti tokie medicininiai pažymėjimai ir surengti psichotechniniai egzaminai.

144.

Dėl profesinio rengimo, kaip sąlygos pripažinimui gauti, pažymėtina, kad, kaip jau nurodžiau, jis yra tinkamas uostų saugai užtikrinti.

145.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, kaip teigia įmonės ieškovės, uosto teritorijų darbdavių organizacijos ir profesinės sąjungos taip pat kontroliuoja profesinį rengimą, kuris yra privalomas uosto krovėjais siekiantiems dirbti kandidatams, norintiems gauti pripažinimą, todėl bet kuris galimas darbuotojas rengimo kursų negali lankyti objektyviomis ir vienodomis sąlygomis. Jeigu taip būtų, galėtų kilti ta pati rizika (šališkumo ir interesų konfliktų), kurią nurodžiau, siūlydamas atsakymą į pirmąjį prejudicinį klausimą.

146.

2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto, iš dalies pakeisto 2016 m. Karaliaus dekretu, 4 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad uosto darbininkai gali vykdyti profesinę veiklą, jeigu turi tam tikrą profesinę kvalifikaciją. Taigi atrodo, kad Belgijos uosto krovėjų profesija yra „reglamentuojama profesija“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2005/36 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir šią direktyvą įgyvendinantį nacionalinės teisės aktą ( 94 ). Belgija turėtų pripažinti uosto darbininkų kvalifikaciją, įgytą kitose valstybėse narėse, kuriose jie šią profesinę veiklą vykdė pagal toje direktyvoje nustatytas procedūras ir konkrečius apribojimus ( 95 ).

147.

2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto, iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kitų valstybių narių uosto darbininkams, kurie savo kilmės šalyje atitinka lygiaverčius reikalavimus, neturi būti taikomi Belgijos teisės aktuose nustatyti reikalavimai pripažinimui gauti.

148.

Kadangi neužtenka informacijos (ir sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir Belgijos vyriausybės pastabose bei atsakymuose), sunku nustatyti, ar ši kitų valstybių narių uosto krovėjų profesinės kvalifikacijos lygiavertiškumo vertinimo procedūra atitinka Sąjungos teisę. Kaip teigia Komisija, Belgijos vyriausybė jai nepranešė apie uosto darbininkų profesiją, kad taikant Direktyvą 2005/36 ji būtų įtraukta į (pačios Komisijos) reglamentuojamų profesijų duomenų bazę.

149.

Išsiaiškinęs šiuos aspektus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į tai, kad kitų valstybių narių uosto darbininkų pripažinimas bet kuriuo atveju turės galioti visose Belgijos uostų teritorijose ir sudarant kiekvieną naują sutartį nereikės jo prašyti iš naujo.

150.

2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto, iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad į grupę neįtrauktų uosto darbininkų pripažinimas galioja tik darbo sutarties laikotarpiu.

151.

Tokio pobūdžio nuostata reiškia, kad iš esmės ribojamas uosto darbininkų įdarbinimas, ir turi atgrasomąjį poveikį. Asmuo, siekiantis būti pripažintas kaip į grupę neįtrauktas darbuotojas, pripažinimo turi prašyti kaskart, kai sudaro sutartį su ta pačia ar kita įmone. Taikant tokią priemonę labai ribojama ir įsisteigimo laisvė, ir laisvas darbuotojų judėjimas.

152.

Dauguma uosto darbų yra trumpalaikiai, todėl reikalavimas sudarant kiekvieną naują sutartį kaskart iš naujo gauti pripažinimą iš esmės lemia, kad darbuotojai labiau nori būti įtraukti į grupę. Taip užtikrinamas uždaros įdarbinimo sistemos (closed shop) tęstinumas, kontroliuojant profesinėms sąjungoms ir įgaliotajai darbdavių organizacijai, ir sudaroma kliūčių Belgijos uosto teritorijose steigtis naujoms kitų valstybių narių įmonėms ( 96 ).

153.

Belgijos vyriausybė savo pastabose nurodo, kad į grupę neįtrauktiems darbuotojams, kurie buvo pripažinti anksčiau, pripažinimas suteikiamas greitai ir kad kuriama elektroninė bazė (vadinama „Portunus“) siekiant paspartinti šį procesą ir išvengti vėlavimo ( 97 ).

154.

Bet kuriuo atveju vis dar manau, kad yra neproporcinga pripažinimo suteikimą sieti su darbo sutarties laikotarpiu tik tada, kai darbuotojai nepriklauso grupei, ir nesieti, kai jie yra įtraukti į tokią grupę. Reikia patikrinti, ar grupei nepriklausantys darbuotojai vis dar atitinka pripažinimo sąlygas (argumentas, kuriuo remiasi Belgijos vyriausybė), taip pat tai, ar šias sąlygas atitinka į grupę įtraukti darbuotojai, kurie taip pat gali tapti medicininiu ar psichologiniu požiūriu netinkami savo darbui atlikti.

155.

Be to, manau, kad 2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto, iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, 13/1 straipsnyje įtvirtinta pereinamojo laikotarpio sistema, taikoma siekiant suteikti pripažinimą grupei nepriklausantiems uosto krovėjams, kurie su įmonėmis saistomi sutartimis, yra neproporcinga.

156.

Pagal šias pereinamojo laikotarpio nuostatas darbo sutartys iš pradžių turi būti sudaromos neterminuotam laikotarpiui, nuo 2017 m. liepos 1 d. – mažiausiai dvejiems metams, nuo 2018 m. liepos 1 d. – mažiausiai vieniems metams, nuo 2019 m. liepos 1 d. – mažiausiai šešiems mėnesiams, o nuo 2020 m. liepos 1 d. – laisvai pasirenkamam laikotarpiui.

157.

Kadangi dauguma uosto darbų yra trumpalaikiai, taikant šią pereinamojo laikotarpio sistemą buvo užtikrinama, kad būtų įdarbinti beveik visi į grupę įtraukti uosto krovėjai, ir sudaroma kliūčių tiesiogiai įdarbinti uosto darbininkus.

158.

Belgijos vyriausybė ir Komisija mano, kad šių pereinamojo laikotarpio nuostatų tikslas yra padėti laipsniškai atverti uždarą įdarbinimo sistemą siekiant užtikrinti jos ekonominį gyvybingumą. Vis dėlto, kaip jau pažymėjau, sistemos, pagal kurią įdarbinami grupei priklausantys darbuotojai, ekonominio gyvybingumo užtikrinimo negalima pripažinti privalomuoju bendrojo intereso reikalavimu.

159.

Žinoma, būtų galima daryti prielaidą, kad taikant pereinamojo laikotarpio sistemą apsaugomos naudingos socialinės ir ekonominės grupei priklausančių uosto krovėjų sąlygos ir kartu išvengiama didelės rizikos pažeisti socialinės apsaugos sistemos pusiausvyrą, nedelsiant panaikinus šias sąlygas ( 98 ). Vis dėlto Belgijos vyriausybė tokio argumento nepateikė ir negalima manyti, kad nedelsiant panaikinus nagrinėjamą sistemą būtų padarytas didelis poveikis Belgijos socialinės apsaugos sistemos finansavimui.

160.

Kaip nustatyta 2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto 15/1 straipsnyje, įterptame 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, „pagal ankstesn[į] [teisės aktą] pripažinti uosto darbininkai automatiškai yra pripažįstami į grupę įtrauktais uosto darbininkais <…>“.

161.

Įmonės ieškovės mano, kad dėl tokio automatiško pripažinimo apribojama galimybė šiuos uosto darbininkus įdarbinti tiesiogiai (sudarant neterminuotą sutartį). Jos priduria, kad darbdaviams trukdoma turėti kvalifikuotų darbuotojų, tiesiogiai sudaryti su jais neterminuotą sutartį ir pagal bendrosios darbo teisės taisykles pasiūlyti jiems užimtumo garantiją.

162.

Vis dėlto pritariu Komisijai, kad bendrajai grupei priklausančius ankstesnius darbuotojus automatiškai pripažįstant į grupę įtrauktais darbuotojais apsaugomos jų teisės ir kartu nėra neproporcingai ribojama įsisteigimo laisvė ar laisvas darbuotojų judėjimas.

163.

Kaip pažymi Belgijos vyriausybė, dirbantys uosto krovėjai pagal šį automatiškai taikomą mechanizmą neprivalo prašyti pripažinimo taikant 2016 m. liepos 10 d. karaliaus dekretą.

164.

Priemonė yra logiška, nes šie darbuotojai jau turi darbo uostuose patirties, patvirtinančios, kad jie geba atlikti tokį darbą, naudodamiesi reikalingomis žiniomis ir laikydamiesi reikiamų saugos priemonių. Be to, taikant šį mechanizmą, įmonėms nekyla kliūčių įdarbinti asmenis tiesiogiai, nors praktiškai į grupę įtrauktų darbuotojų darbo sąlygos yra palankesnės ir toks įdarbinimas nėra dažnas.

165.

2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto, iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

166.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad kolektyvinėje sutartyje nustačius uosto krovėjų judumo sąlygas gali būti ribojamas jų judumas iš vienos Belgijos uosto teritorijos į kitą, pažeidžiant SESV 45 ir 49 straipsnius, nes teisės aktų leidėjas nenustatė tokio judumo sąlygų ar taisyklių.

167.

SESV 45 ir 49 straipsniai taikomi ne tik valdžios institucijų priemonėms, bet ir kolektyvinėms sutartims ( 100 ). Nors tai, kad teisės aktų leidėjas pripažintų uosto krovėjų judumą reglamentuojančiame teisės akte daro nuorodą į kolektyvines sutartis, iš esmės neprieštarauja minėtiems straipsniams, tokia nuoroda turi būti laikoma galiojančia tik jeigu sutartys netaikomos kolektyviai, siekiant sudaryti laisvo darbuotojų judėjimo ir įsisteigimo laisvės kliūčių ( 101 ).

168.

Įmonės ieškovės informavo, kad galioja kolektyvinė sutartis, pagal kurią pripažintų uosto krovėjų judumas iš vieno Belgijos uosto į kitą visiškai draudžiamas. Belgijos vyriausybė nurodo, kad pagal šią sutartį tam tikras judumas leidžiamas, tačiau darbuotojams sudėtinga pereiti iš vienos grupės į kitą, nes toks perėjimas priklauso nuo to, ar grupėje, į kurią siekiama pereiti, reikia darbo jėgos. Be to, ji teigia, kad į grupę įtraukti pripažinti darbuotojai negali dirbti kitoje uosto teritorijoje, tačiau uosto teritorijoje pripažinti ir į grupę neįtraukti darbuotojai gali būti įdarbinami kitoje uosto teritorijoje, taip pat neįtraukus jų į grupę.

169.

Kadangi trūksta išsamesnės informacijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar pagal Belgijos uostų kolektyvines sutartis ribojamas darbuotojų perėjimas iš vienos grupės į kitą. Nagrinėdamas šį klausimą jis negali neatsižvelgti į tai, kad kiekviename uoste vykdomomis kolektyvinėmis profesinių sąjungų ir įgaliotųjų darbdavių organizacijų derybomis gali būti naudojamasi siekiant išlaikyti vidaus rinkos laisvių apribojimus ir išsaugoti šių kolektyvinių sutarčių rengėjų pranašumus tuo atveju, kai šios sutartys turi poveikį galimybėms vykdyti uosto veiklą ir įdarbinti uosto krovėjus.

170.

Bet kuriuo atveju nacionalinės teisės aktuose, regis, užtikrinamas kitų valstybių narių uosto krovėjų pripažinimas, kuris turėtų galioti visose Belgijos uostų teritorijose. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją pareiga prašyti administracinio leidimo veiklai vykdyti reiškia, kad įsisteigimo laisvė dar labiau ribojama tuo atveju, kai kitos valstybės narės įmonė turi gauti daug leidimų iš įvairių valstybės institucijų ( 102 ). Taip būtų, jeigu įvairių Belgijos uostų administracinių komisijų pripažinimus reikėtų gauti vieną po kito (arba vienu metu).

171.

2004 m. liepos 5 d. Karaliaus dekreto, iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 10 d. Karaliaus dekretu, 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta:

172.

Taigi įsigaliojus 2016 m. Karaliaus dekretui ankstesnė logistikos darbuotojų grupė pakeista saugos sertifikatu, kaip pripažinimui lygiaverčiu dokumentu.

173.

Kaip ir teismas a quo, Komisija ir Belgijos vyriausybė mano, kad logistikos darbuotojams taikomas reikalavimas turėti šį sertifikatą iš esmės gali būti pateisinamas uostų saugos motyvais.

174.

Vis dėlto ši priemonė proporcingumo kriterijų atitiks tik tuo atveju, jeigu jos taikymo taisyklės bus tinkamos. Belgijos vyriausybė teigia, kad šios taisyklės reglamentuojamos 2016 m. rugsėjo 28 d. kolektyvinėje sutartyje. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu pateikiama mažai informacijos, todėl proporcingumo vertinimą turi atlikti Raad van State (Valstybės Taryba).

175.

Atliekant šį vertinimą:

176.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui dėl prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑407/19 ir C‑471/19 pateikti tokį atsakymą:

Byloje C‑471/19:

Byloje C‑407/19:

Pagal SESV 49 ir 45 straipsnius draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose reikalaujama išankstinio darbuotojų pripažinimo siekiant atlikti uosto darbus, kai šių teisės aktų taikymo taisyklės apima kurį nors iš toliau nurodytų aspektų: