1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad nustačiusi, jog:

Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir 49 straipsnius.

2

1931 m. birželio 18 d. Karaliaus dekretu Nr. 773 patvirtinto Vieningo įstatymų dėl visuomenės saugumo teksto (Testo Unico delle Leggi di Pubblica Sicurezza, GURI, Nr. 146, 1931 m. birželio 2 d., toliau – vieningas tekstas) (vėliau dekretas buvo iš dalies pakeistas) 134 straipsnyje numatyta:

„Neturint prefekto išduoto leidimo, viešiesiems ar privatiesiems asmenims draudžiama teikti kilnojamojo ar nekilnojamojo turto apsaugos ir priežiūros paslaugas, vykdyti tyrimus ar paieškas ar rinkti informaciją privačių asmenų užsakymu.

Nepažeidžiant 11 straipsnio nuostatų, leidimas negali būti suteikiamas Italijos ar vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietybės neturintiems asmenims, neveiksniems ar už tyčinį nusikaltimą teistiems asmenims.

Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai gali gauti leidimą teikti kilnojamojo ar nekilnojamojo turto apsaugos ar priežiūros paslaugas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir Italijos piliečiai.

Leidimas neišduodamas siekiant teikti paslaugas, susijusias su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ar galiomis apriboti asmens laisvę.“

3

Pagal vieningo teksto 135 straipsnio ketvirtąją–šeštąją pastraipas:

„<…> minėti vadovai gerai matomoje patalpų vietoje privalo nuolat skelbti jų teikiamų paslaugų sąrašą ir šių paslaugų tarifus.

Jie gali teikti tik tas paslaugas, kurios išvardytos sąraše, ir negali imti didesnio užmokesčio nei nustatyti tarifai, arba vykdyti paslaugas ar imti komisinius su asmenimis arba šiems tarpininkaujant, jei tokie asmenys neturi asmens tapatybės kortelės ar kito valstybės administracijos institucijos išduoto dokumento su nuotrauka.

Paslaugų sąrašą turi patvirtinti prefektas.“

4

Remiantis vieningo teksto 136 straipsnio antrąja pastraipa, galima atsisakyti išduoti leidimą, atsižvelgiant į šia veikla jau besiverčiančių įmonių skaičių ar dydį.

5

Vieningo teksto 137 straipsnyje įtvirtinta:

„Leidimas išduodamas tik sumokėjus užstatą Indėlių ir paskolų kasoje, kurio dydį nustato prefektas.

<…>

Nevykdant įsipareigojimų, prefektas dekretu nusprendžia, kad visa ar dalis užstato sumos pervedama į valstybės biudžetą.

<…>“

6

Pagal vieningo teksto 138 straipsnį:

„Privatūs saugos darbuotojai turi atitikti tokias sąlygas:

Privačių saugos darbuotojų paskyrimą tvirtina prefektas.

Visi priesaiką davę privatūs saugos darbuotojai, kurie yra Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, gali gauti leidimą nešioti ginklą pagal 1992 m. gruodžio 30 d. Įstatyminio dekreto Nr. 527 nuostatas ir jo įgyvendinimo nuostatus, priimtus 1996 m. spalio 30 d. Vidaus reikalų ministro dekretu Nr. 635. <…>“

7

1940 m. gegužės 6 d. Karaliaus dekreto dėl vieningo teksto įgyvendinimo nuostatų (toliau – įgyvendinimo nuostatai) 250 straipsnyje, pakeistame 1946 m. gruodžio 23 d. Įstatymo 5 straipsniu, numatyta:

„Nustatęs, kad įstatymo 138 straipsnio sąlygos yra įgyvendintos, prefektas privatiems saugos darbuotojams išduoda sertifikatą.

Gavę sertifikatą, privatūs saugos darbuotojai Pretore akivaizdoje duoda tokio turinio priesaiką:

„Prisiekiu būti ištikimas Italijos Respublikai ir jos Vadovui, sąžiningai vykdyti Valstybės įstatymus ir rūpestingai bei dorai įgyvendinti man patikėtas užduotis ir tik siekdamas viešojo intereso tikslų“.

Remdamasis prefekto išduotu sertifikatu, Pretore patvirtina priesaiką.

Privačiam saugos darbuotojui leidžiama vykdyti savo funkcijas davus priesaiką.“

8

Įgyvendinimo nuostatų 252 straipsnyje nustatyta:

„Nepažeidžiant specialiųjų įstatymų nuostatų, kai turtas, kurį turi saugoti privatūs saugos darbuotojai, yra kitų provincijų teritorijoje, būtina gauti atskiros provincijos prefekto sertifikatą.

Priesaika duodama vieno iš Pretori, kurio įgaliojimų teritorijoje yra saugotinas turtas, akivaizdoje.“

9

Tų pačių nuostatų 257 straipsnyje numatyta:

„Prašyme suteikti leidimą, numatytą įstatymo 134 straipsnyje, turi būti nurodyta komuna ar komunos, kuriose įmonė siekia vykdyti savo veiklą, taikytini vienkartinių ar nuolatinių paslaugų tarifai, paslaugas teikiančių saugos darbuotojų sąrašas, jiems mokamas užmokestis, savaitės poilsio dienos, socialinės apsaugos priemonės ligos atveju – tvarkaraštis ir visa paslaugų teikimo tvarka.

Kartu su prašymu pateikimas dokumentas, įrodantis saugos darbuotojų draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe, invalidumo ir senatvės draudimą.

Be to, kai kalbama apie įmonę, kuri siekia vykdyti paieškas ar tyrimus privačių asmenų užsakymu, prašyme reikia nurodyti paslaugas, kurioms teikti prašomas leidimas, ir pridėti reikiamą kvalifikaciją įrodančius dokumentus.

Sutikime išduoti leidimą turi būti nurodyti leidimui suteikti pateikti duomenys ir patvirtinti tarifai, paslaugas teikiančių saugos darbuotojų sąrašas, jiems mokamas užmokestis, savaitės poilsio dienos ir socialinės apsaugos priemonės ligos atveju.

Bet kokiam įmonės veiklos pakeitimui turi pritarti prefektas.“

10

Kalbant apie taikant nacionalinės teisės aktus priimtus administracinius aktus, reikia pažymėti, kad didelis skaičius prefekto leidimų, išduotų privačiai saugai vykdyti, numato, jog įmonėse turi dirbti ne mažesnis ir (arba) ne didesnis privačių saugos darbuotojų skaičius.

11

Be to, iš vieno Vidaus reikalų ministerijos aplinkraščio matyti, kad įmonės negali verstis savo veikla kitos prefektūros kompetencijos teritorijoje nei ta, kurioje išduotas leidimas.

12

2002 m. balandžio 5 d. laišku Komisija nusiuntė Italijos Respublikai oficialų pranešimą, kviesdama pateikti savo pastabas apie aptariamų nacionalinės teisės aktų suderinamumą su laisve teikti paslaugas ir įsisteigimo laisve.

13

Komisija, 2002 m. birželio 6 d. gavusi Italijos Respublikos atsakymus, 2004 m. gruodžio 14 d. išsiuntė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, ragindama per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta. Komisija Italijos Respublikos prašymą pratęsti šį terminą atmetė.

14

Kadangi Italijos Respublikos pateikti atsakymai Komisijos netenkino, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

15

Savo ieškiniui pagrįsti Komisija nurodo aštuonis kaltinimus, iš esmės susijusius su Italijos teisės aktų reikalavimais, norint verstis privačios saugos veikla Italijoje.

16

Pirmiausia reikia priminti, kad nors tiesa, jog sektoriuje, kuris Bendrijos lygiu nėra suderintas, o taip yra privačios saugos paslaugų atveju ir su tuo per posėdį sutiko Italijos Respublika bei Komisija, valstybės narės iš esmės išsaugo kompetenciją pačios nustatyti šio sektoriaus veiklos sąlygas; įgyvendindamos savo kompetenciją šioje srityje jos privalo laikytis EB sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių (be kita ko, žr. 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-514/03, Rink. p. I-963, 23 punktą).

17

Šiuo klausimu pagal Teisingumo Teismo praktiką EB 43 ir 49 straipsniai įpareigoja panaikinti įsisteigimo laisvės bei laisvės teikti paslaugas apribojimus, o tokiais apribojimais turi būti laikomos visos priemonės, kurios šių laisvių įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro jį mažiau patrauklų (žr. 2002 m. sausio 15 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-439/99, Rink. p. I-305, 22 punktą; 2004 m. spalio 5 d. Sprendimo CaixaBank France, C-442/02, Rink. p. I-8961, 11 punktą; 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 31 punktą ir 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-65/05, Rink. p. I-10341, 48 punktą).

18

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nacionalinės priemonės, ribojančios Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių įgyvendinimą, gali būti pateisinamos įvykdžius keturias sąlygas: jos taikomos nediskriminuojamai, atitinka privalomus bendrojo intereso pagrindus, yra tinkamos numatyto tikslo pasiekimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Haim, C-424/97, Rink. p. I-5123, 57 punktas ir nurodyta teismo praktika bei minėto sprendimo Komisija prieš Graikiją 49 punktas).

19

Būtent šiais principais remiantis reikia nagrinėti Komisijos pateiktus kaltinimus ir argumentus.

20

Komisija nurodo, kad privatiems saugos darbuotojams nustatyta pareiga duoti ištikimybės Italijos Respublikai priesaiką, kaip numatyta įgyvendinimo nuostatų 250 straipsnyje, netiesiogiai paremta pilietybe, kitų valstybių narių ūkio subjektams, vykdantiems veiklą privačios saugos srityje, yra nepateisinama kliūtis įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas.

21

Be to, Komisijos nuomone, ši pareiga negali būti laikoma pateisinama ir proporcinga siekiamo tikslo, t. y. užtikrinti geresnę viešosios tvarkos apsaugą, atžvilgiu.

22

Italijos Respublika tvirtina, kad aptariama veikla, reglamentuojama vieningame tekste, priskiriama viešosios valdžios funkcijų vykdymui EB 45 ir 55 straipsnių prasme ir dėl to jai netaikomos Sutarties Trečiosios dalies III antraštinės dalies 2 ir 3 skyrių nuostatos.

23

Italijos Respublika tvirtina, kad privačios saugos sektoriuje veikiančios įmonės daugeliu atveju tiesiogiai ir nedelsdamos dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas.

24

Šiuo klausimu ji nurodo, kad ši privačios saugos veikla dėl savo pobūdžio svariai prisideda prie visuomenės saugumo, pavyzdžiui, kredito įstaigų ginkluotos apsaugos ar grynuosius pinigus gabenančių automobilių palydos srityje.

25

Ši valstybė narė taip pat pažymi, jog prisiekusių privačių saugos darbuotojų jiems vykdant savo veiklą sudaryti protokolai turi didesnę įrodomąją galią, palyginti su privačių asmenų pareiškimais. Ji priduria, jog šie saugos darbuotojai gali areštuoti nusikaltimo vietoje sulaikytus asmenis.

26

Atsakydama į šiuos argumentus Komisija tvirtina, jog EB 45 ir 55 straipsniai, kaip nuo pagrindinių laisvių leidžiančios nukrypti nuostatos, turi būti aiškinamos siaurai, remiantis Teisingumo Teismo praktika.

27

Italijos Respublikos pateikti įrodymai, Komisijos teigimu, negali pateisinti kitokios analizės nei ta, kuria remdamasis Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, jog apsaugos ar privačios saugos veikla paprastai nėra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas.

28

Be EB 45 ir 55 straipsnių taikymo, Italijos Respublika gindamasi nurodo šiuos pagrindus.

29

Ji tvirtina, kad Komisija gali kritikuoti pareigą duoti priesaiką tik atsižvelgdama į galimus laisvo darbuotojų judėjimo apribojimus, o ne remdamasi EB 43 ir 49 straipsniais, nes privačios saugos darbuotojai neišvengiamai yra samdomi darbuotojai.

30

Be to, ji nurodo, kad priesaikos davimas, kuris objektyviai nėra sudėtingas veiksmas, užtikrina tinkamą ypatingų funkcijų, kurias saugumo srityje turi atlikti saugos darbuotojai ir kurias reglamentuoja imperatyvūs valstybės įstatymai, įgyvendinimą, šitaip pabrėždama priežastinį ryšį tarp priesaikos ir viešosios tvarkos prevencinės apsaugos stiprinimo.

31

Atsižvelgiant į pasekmes, susijusias su EB 45 ir 55 straipsnių taikymu, pirmiausia reikia patikrinti, ar šias nuostatas iš tikrųjų galima taikyti šioje byloje.

32

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad EB 45 straipsnio pirmojoje pastraipoje ir EB 55 straipsnyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata turi apsiriboti veikla, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas (žr. 1998 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-114/97, Rink. p. I-6717, 35 punktą; 2000 m. kovo 9 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-355/98, Rink. p. I-1221, 25 punktą ir 2001 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-283/99, Rink. p. I-4363, 20 punktą).

33

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, jog apsaugos ar privačios saugos įmonių veikla paprastai nėra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas (žr. minėtų sprendimo Komisija prieš Belgiją 26 punktą ir 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 20 punktą).

34

Be to, minėto 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 22 punkte Teisingumo Teismo nusprendė, jog šiuo atveju netaikoma EB sutarties 55 straipsnio pirmojoje pastraipoje (dabar – EB 45 straipsnio pirmoji pastraipa) numatyta nukrypti leidžianti nuostata.

35

Todėl reikia išsiaiškinti, ar Italijos Respublikos šiame ieškinyje nurodyti argumentai, susiję su dabartiniu vieningo teksto ir įgyvendinimo nuostatų turiniu, gali lemti kitokį padėties Italijoje vertinimą, nei buvo nuspręsta šio sprendimo 33 ir 34 punktuose nurodytoje teismo praktikoje.

36

Pagal vieningo teksto 134 straipsnį privačios saugos srityje veikiantys subjektai iš esmės teikia kilnojamojo ar nekilnojamojo turto apsaugos ar priežiūros paslaugas, vykdo tyrimus ar paieškas privačių asmenų užsakymu.

37

Nors privačioms saugos įmonėms, kaip per teismo posėdį patvirtino Italijos Respublika, tam tikromis aplinkybėmis ir išimtiniais atvejais gali būti leista padėti visuomenės saugumą turintiems užtikrinti viešosios valdžios pareigūnams, pavyzdžiui, grynųjų pinigų pervežimo srityje ar saugant tam tikras viešas vietas, vis dėl to ši valstybė narė neįrodė, kad šiuo atveju kalbama apie viešosios valdžios funkcijų vykdymą.

38

Pagaliau Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog paprastas prisidėjimas prie visuomenės saugumo palaikymo, o to gali būti paprašyta bet kurio privataus asmens, negali būti laikomas tokiu vykdymu (žr. minėto 1998 m. spalio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 37 punktą).

39

Be to, vieningo teksto 134 straipsnyje numatytas griežtas saugos veiklos vykdymo apribojimas, t. y. kad ši veikla niekada negali būti susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu ar galiomis apriboti asmens laisvę. Šitaip privačioms saugos įmonėms nesuteikiami jokie institucijų, turinčių teisę imtis prievartos priemonių, įgaliojimai.

40

Todėl Italijos Respublika negali pagrįstai tvirtinti, kad vykdydamos savo veiklą privačios saugos įmonės atlieka viešosios tvarkos palaikymo operacijas, kurios priskiriamos viešosios valdžios funkcijų vykdymui.

41

Be to, kalbant apie argumentus dėl įrodomosios galios, kurią turi priesaiką davusių privačios saugos darbuotojų sudaryti protokolai, reikia pažymėti, jog, kaip pripažįsta pati Italijos Respublika, šie protokolai neturi neginčijamų įrodymų galios, skirtingai nei tie, kuriuos, vykdydami viešosios valdžios funkcijas, visų pirma sudarė policijos pareigūnai.

42

Galiausiai argumentą dėl galimybės priesaiką davusiems privatiems saugos darbuotojams areštuoti nusikaltimo vietoje sulaikytus asmenis Italijos Respublika jau nurodė byloje, kurioje priimtas minėtas 2001 m. gegužės 31 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas toje byloje priimto sprendimo 21 punkte nusprendė, kad nagrinėjamu atveju saugos darbuotojai neturėjo didesnių valdžios įgaliojimų nei bet kuris kitas privatus asmuo. Tokios išvados reikia laikytis ir nagrinėjant šį ieškinį.

43

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog privačios saugos įmonės Italijoje pagal galiojančią taikytiną teisę nedalyvauja tiesiogiai ir konkrečiai vykdant viešosios valdžios funkcijas, nes privačios saugos veikla, kuria jos užsiima, negali būti prilyginta užduotims, patenkančioms į visuomenės saugumo paslaugų sritį.

44

Todėl EB 45 ir 55 straipsniuose numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos šioje byloje nėra svarbios.

45

Toliau, konkrečiai kalbant apie įgyvendinimo nuostatų 250 straipsnyje nustatytus reikalavimus, iš Italijos teisės aktų matyti, jog įmonės, norinčios teikti privačios saugos paslaugas, gali samdyti tik tuos saugos darbuotojus, kurie prefekto akivaizdoje italų kalba prisiekė ištikimybę Italijos Respublikai ir Valstybės vadovui.

46

Šiuo klausimu, nors ši taisyklė vienodai taikoma ir Italijoje įsisteigusiems ūkio subjektams, ir kitų valstybių narių ūkio subjektams, pageidaujantiems veiklą vykdyti Italijos teritorijoje, vis dėlto visiems Italijoje neįsisteigusiems ūkio subjektams ji yra rimta kliūtis vykdyti savo veiklą šioje valstybėje narėje, nes turi įtakos patekimui į rinką.

47

Iš tikrųjų vienoje Italijos provincijų įsisteigusiam ūkio subjektui yra lengviau rasti darbuotojus, sutinkančius duoti Italijos teisės aktų reikalaujamą priesaiką, nei kitų valstybių narių ūkio subjektams, pageidaujantiems vykdyti savo veiklą Italijoje. Akivaizdu, kad tokį iškilmingą pasižadėjimą būti ištikimam Italijos Respublikai ir Valstybės vadovui dėl jo simbolinės reikšmės greičiau sutiks duoti šios valstybės narės piliečiai arba šioje valstybėje narėje jau įsisteigę asmenys. Todėl užsienio ūkio subjektai, palyginti su Italijoje įsteigtais Italijos ūkio subjektais, atsiduria mažiau palankioje padėtyje.

48

Tad ginčijama priesaika, reikalaujama iš privačios saugos įmonių samdomų darbuotojų, Italijoje neįsisteigusių ūkio subjektų atžvilgiu yra įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimas.

49

Kalbant apie Italijos Respublikos papildomai nurodytą argumentą siekiant pateisinti šiuos EB 43 ir 49 straipsniais garantuojamų laisvių, susijusių su viešosios tvarkos apsauga, apribojimus, reikia priminti, kad viešosios tvarkos sąvoka reikalauja realios ir pakankamai didelės grėsmės, turinčios įtakos pagrindiniam visuomenės interesui. Su viešąja tvarka susijusi nukrypti leidžianti nuostata, kaip ir bet kuri kita nuo Sutarties pagrindinio principo leidžianti nukrypti nuostata, turi būti aiškinama siaurai (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 28 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

50

Tačiau negalima manyti, kad privačios saugos įmonės, įsteigtos kitose nei Italijos Respublika valstybėse narėse, įgyvendindamos įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas bei samdydama darbuotojus, nedavusius priesaikos Italijos Respublikai ir Valstybės vadovui, gali kelti realią ir didelę grėsmę pagrindiniam visuomenės interesui.

51

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog Italijos teisės aktuose įtvirtintas priesaikos reikalavimas prieštarauja EB 43 ir 49 straipsniams.

52

Todėl pirmasis Komisijos nurodytas kaltinimas, kuriuo ji grindžia savo ieškinį, yra pagrįstas.

53

Komisijos teigimu, pareiga gauti išankstinį leidimą, galiojantį tam tikroje Italijos teritorijos dalyje, pagal vieningo teksto 134 straipsnį paprastai nereguliariai privačios saugos veiklai yra laisvės teikti paslaugas apribojimas EB 49 straipsnio prasme.

54

Tokie apribojimai yra pateisinami, tik jeigu jie atitinka privalomą bendrojo intereso pagrindą ir jeigu tokio bendrojo reikalavimo nesaugo taisyklės, kurios jau taikomos paslaugų teikėjui valstybėje narėje, kur jis yra įsisteigęs.

55

Italijos Respublika iš esmės numato, kad taikomos EB 45 ir 55 straipsniuose numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

56

Papildomai ji tvirtina: kadangi ginčijamos veiklos sektorius nėra suderintas ir jame netaikoma jokia abipusio pripažinimo tvarka, priimančiosios valstybės narės administracinės valdžios institucijoms palikti įgaliojimai reikalauti, kad kitose valstybėse narėse įsisteigusios įmonės gautų vidaus leidimą.

57

Galiausiai Italijos Respublika priduria, kad bet kuriuo atveju vertinant, ar galima išduoti leidimą, kompetentinga administracinės valdžios institucija savo praktikoje atsižvelgia į pareigas, kurios paslaugų teikėjams jau taikomos jų kilmės valstybėse.

58

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės teisės aktai, kurie kitoje valstybėje narėje įsteigtos įmonės paslaugų teikimą nacionalinėje teritorijoje sieja su administracinio leidimo išdavimu, sudaro laisvės teikti paslaugas apribojimą EB 49 straipsnio prasme (be kita ko, žr. 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Vander Elst, C-43/93, Rink. p. I-3803, 15 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 35 punktą; 2004 m. spalio 7 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-189/03, Rink. p. I-9289, 17 punktą ir 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-34/05, Rink. p. I-6251, 23 punktą).

59

Be to, leidimo galiojimo apribojimas tam tikra teritorija, kuris pagal vieningo teksto 136 straipsnį įpareigoja paslaugos teikėją prašyti leidimo kiekvienoje provincijoje, kur jis siekia vykdyti savo veiklą, turint omeny, kad Italija suskirstyta į 103 provincijas, dar labiau komplikuoja laisvės teikti paslaugas įgyvendinimą (šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 21 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-298/99, Rink. p. I-3129, 64 punktą).

60

Iš to matyti, kad tokie teisės aktai, kokie nagrinėjami šioje byloje, iš principo neatitinka EB 49 straipsnio ir todėl juo yra draudžiami, nebent juos pateisintų privalomas bendrojo intereso pagrindas ir, be kita ko, jie būtų proporcingi siekiamo tikslo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 24 punktą).

61

Pirmiausia reikia pažymėti, jog išankstinio administracinio leidimo ar licencijos, kuriuos reikia gauti prieš pradedant vykdyti privačios saugos veiklą, reikalavimas pats gali atitikti būtinybę saugoti viešąją tvarką, atsižvelgiant į specifinį šios veiklos pobūdį.

62

Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokią kliūtį galima pateisinti tik tuomet, jei bendrasis interesas dar nesaugomas taisyklėmis, kurios paslaugų teikėjui taikomos valstybėje narėje, kur jis yra įsteigtas (žr. minėto 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 43 punktą).

63

Todėl negalima manyti, kad siekiamam tikslui įgyvendinti yra būtina valstybės narės numatyta priemonė, kuria iš esmės du kartus atliekama kontrolė, jau atlikta valstybėje narėje, kur įsteigtas paslaugų teikėjas.

64

Šiuo atveju, kadangi Italijos teisės aktai nenumato, kad norint gauti leidimą reikia atsižvelgti į pareigas, kurias turi tarpvalstybinių paslaugų teikėjas valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs, jie viršija tai, kas būtina nacionalinio teisės aktų leidėjo siekiamam tikslui – užtikrinti griežtą aptariamos veiklos kontrolę (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 38 punktą; 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C-171/02, Rink. p. I-5645, 60 punktą; minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 18 punktą ir minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 25 punktą).

65

Dėl Italijos Respublikos argumento, kad egzistuoja administracinė praktika, kurią taikant, kai ji susijusi su prašymais suteikti leidimus, kompetentinga valdžios institucija atsižvelgia į kilmės valstybėje narėje numatytas pareigas, reikia pažymėti, jog tokia praktika neįrodyta. Bet kuriuo atveju iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog paprasta administracinė praktika, kuri dėl savo pobūdžio gali būti pakeista administracijos nuožiūra ir kuri nėra tinkamai skelbiama, negali būti laikoma tinkamu iš Sutarties kylančių įsipareigojimų įvykdymu (be kita ko, žr. minėto sprendimo Komisija prieš Nyderlandus 19 punktą).

66

Galiausiai, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 44 punkte, EB 45 ir 55 straipsniuose numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos šioje byloje netaikytinos.

67

Todėl antrasis kaltinimas, grindžiamas EB 49 straipsnio pažeidimu dėl pareigos gauti leidimą, galiojantį konkrečioje teritorijoje, yra pagrįstas, nes Italijos teisės aktuose nėra aiškios nuostatos, reikalaujančios atsižvelgti į reikalavimus, kurie numatyti įsisteigimo valstybėje narėje.

68

Kaip nurodyta šio sprendimo 59 punkte, iš vieningo teksto 136 straipsnio matyti, jog gautas leidimas leidžia vykdyti privačios saugos veiklą tik toje teritorijoje, kuriai jis buvo išduotas.

69

Be to, prefektas turi vertinti, ar verta išduoti leidimus, atsižvelgiant į aptariamoje teritorijoje jau veikiančių įmonių skaičių ir dydį.

70

Komisijos teigimu, šios nuostatos yra nepateisinamas ir neproporcingas įsisteigimo laisvės, o dėl paties leidimo fakto – ir laisvės teikti paslaugas apribojimas.

71

Be to, ji pažymi, jog prefektas, vertindamas riziką, kuri gali atsirasti viešajai tvarkai dėl per didelio įmonių, vykdančių veiklą privačios saugos sektoriuje tam tikroje teritorijoje, skaičiaus, sukuria teisinio nesaugumo situaciją ūkio subjektui iš kitos valstybės narės, pridurdama, jog didelė ir reali grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui bet kuriuo atveju nėra įrodyta.

72

Italijos Respublika tvirtina, kad leidimo galiojimo apribojimas tam tikros teritorijos atžvilgiu neprieštarauja EB 43 straipsniui ir kad jis tiesiogiai susijęs su vertinimu dėl viešosios tvarkos apsaugos, kuris lemia prefekto leidimo išdavimą. Toks vertinimas būtinai susijęs su visiškai teritorinėmis aplinkybėmis, kaip antai žinios apie organizuotą nusikalstamumą konkrečioje teritorijoje.

73

Galiausiai ji nurodo, kad reikia užtikrinti, jog privačios saugos įmonės neperimtų viešosios valdžios funkcijų.

74

Italijos Respublika neneigia, kad leidimo galiojimo apribojimas tam tikra teritorija yra tiek įsisteigimo laisvės, tiek laivės teikti paslaugas apribojimas šio sprendimo 17 punkte nurodytos Teisingumo Teismo praktikos prasme. Iš esmės gindama savo poziciją ji remiasi viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo apsauga, šiuo klausimu pabrėždama, jog privačios saugos veikla turi būti vykdoma taip, kad į ją neįsiskverbtų vietos nusikalstamos grupuotės.

75

Kalbant apie Italijos Respublikos nurodytas su viešąja tvarka susijusias priežastis tokiam apribojimui pateisinti bei atsižvelgiant į šio sprendimo 49 punkte nurodytą nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, darydama prielaidą, kad reikia atsižvelgti į galimybę, jog minėtos grupuotės gali skverbtis į privačią saugą, Italijos Respublika nei tvirtina, nei įrodo, jog tik leidimų, galiojančių tam tikroje teritorijoje, sistema galėtų pašalinti tokią riziką ir užtikrinti viešosios tvarkos palaikymą.

76

Italijos Respublika neįrodė, jog siekiant, kad nesumažėtų veiksminga privačios saugos veiklos kontrolė, būtina išduoti leidimus kiekvienai provincijai, kurioje kitos valstybės narės įmonė siekia vykdyti šią veiklą įgyvendindama įsisteigimo laisvę ar laisvę teikti paslaugas, primenant, kad ši veikla pati negali apsunkinti viešosios tvarkos palaikymo.

77

Šiuo klausimu panašų rezultatą pasiekti ir privačios saugos veiklos kontrolę užtikrinti galėtų leisti mažiau ribojančios priemonės nei tos, kurias pasirinko Italijos Respublika, pavyzdžiui, reguliarios administracinės kontrolės įvedimas kartu su išankstinio, teritorijos atžvilgiu neapriboto leidimo reikalavimu, nes toks leidimo galiojimas galėtų būti sustabdytas arba jis galėtų būti atimamas, jeigu nesilaikoma privačios saugos įmonėms nustatytų reikalavimų arba iškilus sunkumų viešajai tvarkai palaikyti.

78

Galiausiai taip pat negalima pritarti argumentui, kad būtina neleisti įsteigti per daug užsienio įmonių privačios saugos veiklai vykdyti ar teikti savo paslaugas Italijos privačios saugos rinkoje, kad šios įmonės neperimtų visuomenės saugumo institucijų funkcijų, nes, be kita ko, aptariama veikla nesutampa su ta veikla, kuri patenka į viešosios valdžios funkcijų vykdymo sritį, kaip nurodyta šio sprendimo 40 punkte.

79

Todėl dėl kritikuojamų teisės aktų atsiradę įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimai yra nepateisinami.

80

Dėl to trečiasis pagrindas, grindžiamas EB 43 ir 49 straipsnių pažeidimu dėl leidimo galiojimo tam tikroje teritorijoje yra pagrįstas.

81

Įgyvendinant vieningą tekstą bei įgyvendinimo nuostatus privačios saugos įmonei nustatyta pareiga turėti verslo vietą kiekvienoje provincijoje, kur ji ketina vykdyti savo veiklą.

82

Komisija tvirtina, kad nurodyta pareiga yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kurio nepateisina joks privalomas bendrojo intereso pagrindas.

83

Italijos Respublika, kuri neneigia aptariamos prefekto vykdomos praktikos nei laisvės teikti paslaugas apribojimo, kurio ji siekia, nurodo, jog pareiga turėti tokią verslo vietą ar patalpas visų pirma siekiama užtikrinti, kad atstumas tarp priesaiką davusių privačių saugos darbuotojų veiklos zonos ir vietos, iš kurios leidimo turėtojas vadovauja, duoda nurodymus ir atlieka kontrolę, būtų pakankamai nedidelis.

84

Visų pirma reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią teismo praktiką sąlyga, pagal kurią saugos įmonė paslaugų teikimo valstybėje narėje privalo turėti verslo vietą, tiesiogiai pažeidžia laisvę teikti paslaugas, nes kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų tiekėjams yra neįmanoma toje valstybėje teikti paslaugas (be kita ko, žr. minėto sprendimo Komisija prieš Belgiją 27 punktą bei minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 43 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

85

Aišku, kad šioje byloje aptariama praktika yra iš principo draudžiamas EB 49 straipsnyje garantuojamos laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip iš esmės pripažįsta ir Italijos Respublika.

86

Tačiau tokio laisvės teikti paslaugas apribojimo negalima patesinti, nes netenkinami šio sprendimo 18 punkte nurodyti reikalavimai, kadangi sąlyga dėl verslo vietos viršija tai, kas būtina siekiamam tikslui – užtikrinti veiksmingą privačios saugos veiklos kontrolę.

87

Iš tikrųjų privačios saugos veikla niekaip nepriklauso nuo verslo vietos buvimo kiekvienoje minėtos valstybės provincijoje, kur įmonės ketina vykdyti savo veiklą įgyvendindamos laisvę teikti paslaugas. Leidimų sistema ir iš jos kylančios pareigos su sąlyga, kaip nurodyta šio sprendimo 62 punkte, kad šiam leidimui gauti nustatytos sąlygos nelems, jog du kartus bus taikomi lygiaverčiai reikalavimai, kuriuos tarpvalstybinių paslaugų teikėjas įsisteigimo valstybėje narėje jau atitiko, šiuo požiūriu yra pakankamos privačios saugos veiklos kontrolės tikslui įgyvendinti (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-496/01, Rink. p. I-2351, 71 punktą).

88

Todėl reikia pripažinti, kad paslaugos teikėjams nustačiusi pareigą turėti verslo vietą kiekvienoje provincijoje, kur vykdoma privačios saugos veikla, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

89

Dėl to ketvirtasis kaltinimas turi būti priimtas.

90

Pagal vieningo teksto 138 straipsnį priesaiką davęs privatus saugos darbuotojas savo veiklai vykdyti turi atitikti tam tikras sąlygas. Be kita ko, privataus saugos darbuotojo paskyrimą turi patvirtinti prefektas.

91

Komisijos nuomone, pareigos kitose valstybėse narėse įsteigtų privačios saugos įmonių darbuotojams turėti tokius asmeninius leidimus numatymas neatitinka EB 49 straipsnio, nes nacionalinės teisės aktuose neatsižvelgiama į kontrolę, kuri kiekvienam atskiram saugos darbuotojui taikoma kilmės valstybėje narėje.

92

Italijos Respublika tvirtina, kad šis kaltinimas turi būti vertinamas tik atsižvelgiant į laisvą darbuotojų judėjimą. Be to, ji pakartoja argumentus, kuriuos gindamasi nurodė dėl suinteresuotųjų asmenų dalyvavimo vykdant viešosios valdžios funkcijas remiantis EB 55 straipsniu.

93

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog sąlyga, kad privačios saugos įmonės darbuotojai turi įgyti naują specialų leidimą priimančiojoje valstybėje narėje, yra nepateisinamas šios įmonės laisvės teikti paslaugas apribojimas EB 49 straipsnio prasme, nes neatsižvelgiama į kilmės valstybėje narėje jau atliktą kontrolę ir patikrinimus (minėtų sprendimų Komisija prieš Portugaliją 66 punktas; Komisija prieš Nyderlandus 30 punktas ir 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 55 punktas).

94

Tačiau taip yra vieningo teksto atveju. Todėl kadangi Italijos Respublikos argumentas dėl EB 55 straipsnio taikymo yra nesvarbus, kaip įrodyta pirmiau, penktasis kaltinimas taip pat yra pagrįstas.

95

Komisijos teigimu, įgyvendinimo nuostatų 257 straipsnis numato sąlygą, kad kiekvienoje privačios saugos įmonėje turi dirbti ne mažesnis ir (arba) ne didesnis priesaiką davusių privačių saugos darbuotojų skaičius.

96

Be kita ko, ji nurodo tris skirtingų provincijų prefektų išduotus leidimus, kuriuose nurodytas saugos darbuotojų, kuriuos įdarbino privačios saugos įmonės, skaičius.

97

Ji mano, kad privačios saugos įmonių valdymui tenka ypač sudėtinga pareiga, nes, pirma, pateikiant prašymą leidimui gauti būtina nurodyti tikslų darbuotojų kiekviename atskiros provincijos verslo vietoje skaičių, antra, prefektas turi pritarti kiekvienam darbuotojų skaičiaus pakeitimui. Tokia pareiga yra nepateisinama ir neproporcinga kliūtis ir įsisteigimo laisvės, ir laisvės teikti paslaugas įgyvendinimui.

98

Italijos Respublika nurodo, jog vienintelė dokumentuose įtvirtinta pareiga yra susijusi su būtinybe pranešti prefektui apie personalo sudėtį, kad visuomenės saugumo institucija būtų informuota apie ginkluotų asmenų, teikiančių paslaugas konkrečioje teritorijoje, skaičių, o tai daroma dėl būtinos kontrolės.

99

Ji priduria, kad prefekto leidimuose, kuriuos kaip pavyzdį pateikė Komisija, tik numatomi pačių privačios saugos įmonių vadovų nurodyti darbuotojai ir jokios pareigos pačiuose leidimuose nenustatytos.

100

Neginčijama, kad taikant įgyvendinimo nuostatų 257 straipsnį prefektui turi būti pranešta ir jis turi pritarti bet kokiam įmonės veiklos pakeitimui, visų pirma keičiant įdarbintų saugos darbuotojų skaičių. Todėl prefekto leidimas privačios saugos veiklai vykdyti išduodamas atsižvelgiant iš esmės į darbuotojų sąrašą.

101

Toks reikalavimas gali netiesiogiai lemti tai, jog draudžiama didinti ar mažinti privačios saugos įmonių įdarbintų darbuotojų skaičių.

102

Tai gali paveikti užsienio ūkio subjektų patekimą į Italijos privačios saugos paslaugų rinką. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į šitaip apribotas ūkio subjekto organizavimo ir valdymo galias bei į jų su išlaidomis susijusias pasekmes, užsienio privačios saugos įmonės gali būti atgrasytos steigti padalinius ar dukterines įmones Italijoje ar šios valstybės narės rinkoje teikti savo paslaugas.

103

Kalbant apie Italijos Respublikos nurodytą argumentą, bandant pateisinti kliūtį EB 43 ir EB 49 straipsniuose garantuojamoms laisvėms, reikia konstatuoti, kad pareiga gauti prefekto pritarimą bet kokiam įmonės veiklos pakeitimui iš pirmo žvilgsnio negali būti laikoma netinkama, siekiant nagrinėjamos veiklos veiksmingos kontrolės tikslo (šiuo klausimu žr. minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 59 punktą).

104

Vis dėlto Italijos Respublika pakankamai teisiškai neįrodė, kad samdomų darbuotojų skaičiaus nustatymo, kurio reikalauja galiojantys teisės aktai, kontrolė yra būtina siekiam tikslui įgyvendinti.

105

Todėl šeštasis kaltinimas turi būti priimtas.

106

Pagal vieningo teksto 137 straipsnį privačios saugos įmonės privalo sumokėti užstatą, kurio dydį nustato prefektas, valstybės provincijų biudžeto skyriuje, Indėlių ir paskolų kasai kiekvienoje provincijoje, kur joms leidžiama vykdyti savo veiklą. Šis užstatas turi leisti užtikrinti, kad bus sumokėtos galimos administracinės sankcijos, jeigu nebus laikomasi leidimo išdavimą reglamentuojančių sąlygų.

107

Komisijos manymu, ši sąlyga yra papildoma ekonominė našta įmonėms, kurių pagrindinė buveinė nėra Italijoje, nes Italijos įstatymas neatsižvelgia į tokią pačią pareigą, kuri jau gali egzistuoti kilmės valstybėje narėje.

108

Italijos Respublika pažymi: kadangi privačios saugos veikla nėra suderinta Bendrijos lygiu, tik kiekvienu atskiru atveju gali būti atsižvelgta į galimybę, kad kitoje valstybėje narėje įsteigta įmonė kilmės valstybėje narėje jau galėjo sumokėti pakankamą užstatą analogiškose, kaip Italijos Indėlių ir paskolų kasa, kredito įstaigose.

109

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad privačios saugos srityje pareiga sumokėti užstatą Indėlių ir paskolų kasoje gali riboti ar daryti mažiau patrauklų naudojimąsi įsisteigimo laisve ir laisve teikti paslaugas pagal EB 43 ir 49 straipsnius, nes dėl šios pareigos paslaugų tiekimas arba dukterinių įmonių ar padalinių steigimas kitoje valstybėje narėje įsteigtoms privačios saugos įmonėms yra brangesnis nei paskirties valstybėje narėje įsteigtoms įmonėms (žr. minėto 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją 41 punktą).

110

Reikia pažymėti, jog šiuo atveju pareigą sumokėti užstatą reikia atlikti kiekvienoje provincijoje, kur įmonė siekia vykdyti savo veiklą.

111

Tokią kaip ši kliūtį galima pateisinti tik tuomet, jei nurodyto bendrojo intereso, t. y. Italijos valdžios institucijoms savo dispozicijoje turėti sumą, kuri užtikrintų visų pagal viešąją teisę nustatytų pareigų, kurias patvirtina galiojantys nacionalinės teisės aktai, vykdymą, dar nesaugo taisyklės, kurios jau taikomos paslaugų teikėjui valstybėje narėje, kur jis yra įsisteigęs.

112

Šiuo klausimu aptariamuose Italijos teisės aktuose reikalaujama užstato, neatsižvelgiant į tą, kuris jau sumokėtas kilmės valstybėje narėje.

113

Tačiau iš Italijos Respublikos pastabų matyti, jog kompetentingi prefektai savo praktikoje kiekvienu atveju atsižvelgia į užstatą, sumokėtą kitų valstybių narių finansinėms įstaigoms, analogiškoms Indėlių ir paskolų kasai.

114

Šia praktika pati Italijos Respublika pripažįsta, jog naujo užstato sumokėjimas kiekvienoje provincijoje, kur kitoje valstybėje narėje įsisteigęs ūkio subjektas siekia vykdyti savo veiklą įgyvendindamas įsisteigimo laisvę ar laisvę teikti paslaugas, nėra būtinas siekiamam tikslui įgyvendinti.

115

Šiomis aplinkybėmis septintasis kaltinimas yra pagrįstas.

116

Pagal įgyvendinimo nuostatų 257 straipsnį prefektas privalo patvirtinti įmonių taikomus bet kurios privačios saugos paslaugos tarifus. Bet kokiam šių tarifų pakeitimui turi būti pritarta tokiomis pačiomis sąlygomis.

117

Iš 1999 m. lapkričio 8 d. Vidaus reikalų ministro aplinkraščio Nr. 559/C. 4770.10089. D, be kita ko, matyti, jog prefektai, remdamiesi teisės aktais, nustato tarifą kiekvienam paslaugos tipui bei galima nuokrypį nuo jo, išreiktą procentiniu dydžiu, kurio ribose kiekviena įmonė gali laisvai nustatyti savo kiekvienos paslaugos tarifus.

118

Prieš patvirtindami siūlomus tarifus, prefektai turi įsitikinti, kad jie atitinka šią tarifų skalę. Jeigu jos nesilaikoma, įmonės atsakingieji asmens turi pagrįsti, kodėl patvirtinti nustatyto dydžio neatitinkantys tarifai, o prefektams tenka pareiga patikrinti, ar įmonės gali veikti šiuo pagrindu. Jeigu paskutiniosios sąlygos negalima visiškai tiksliai nustatyti, tarifai nepatvirtinami ir dėl to negalima išduoti leidimo.

119

Komisija mano, kad šis teisės aktas nesuderinamas su laisve teikti paslaugas. Atsižvelgiant į tokią kainų kontrolę, Italijoje taikomi tarifai neleidžia kitoje valstybėje narėje įsteigtam paslaugų teikėjui Italijos rinkoje teikti savo paslaugų palankesnėmis kainomis nei tie, kuriuos taiko jo konkurentai Italijoje, arba galiausiai siūlyti brangesnes, bet vertingesnes paslaugas, kurios dėl to būtų konkurencingesnės.

120

Toks teisės aktas yra priemonė, kuri gali trukdyti patekti į privačios saugos paslaugų rinką, sudarant kliūtis veiksmingai kainų konkurencijai.

121

Italijos Respublika nurodo, kad ginčijamą teisės aktą pateisina būtinybė vengti paslaugų teikimo ypač mažomis kainomis, nes tai neišvengiamai reiškia paslaugų kokybės blogėjimą, galintį visų pirma trukdyti apsaugoti pagrindinius, su visuomenės saugumu susijusius, interesus.

122

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad EB 49 straipsnis draudžia taikyti bet kokį nacionalinės teisės aktą, dėl kurio paslaugas teikti tarp valstybių narių yra sunkiau, nei jas teikti vienos valstybės narės viduje (žr. minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 70 punktą).

123

Dėl privalomų minimalių tarifų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisės aktas, absoliučiai neleidžiantis sudarius sutartį nukrypti nuo nustatyto minimalaus valandinio advokato įkainio už teisines paslaugas, kurias gali teikti tik advokatai, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas EB 49 straipsnio prasme (žr. 2006 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Cipolla ir kt., C-94/04 ir C-202/04, Rink. p. I-11421, 70 punktą ir minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 71 punktą).

124

Šiame Aplinkraštyje Nr. 559/C. 4770.10089.D, nurodytame šio sprendimo 117 punkte, prefektams suteikta sprendimo priėmimo teisė nustatyti referencinius tarifus ir patvirtini ūkio subjektų siūlomus tarifus, o tarifų nepatvirtinimas užkerta kelią leidimui išduoti.

125

Toks laisvės nustatyti tarifus apribojimas gali sudaryti kliūtis patekti į Italijos privačios saugos paslaugų rinką kitose valstybėse narėse įsteigtiems ūkio subjektams, norintiems teikti savo paslaugas šioje valstybėje narėje. Iš tiesų toks apribojimas, pirma, atima iš šių ūkio subjektų galimybę, taikant mažesnius nei nustatytieji tarifus, veiksmingai konkuruoti su toje valstybėje narėje vykdyti nuolatinę veiklą įsteigtais ūkio subjektais, dėl to turinčiais didesnes galimybes nei užsienio ūkio subjektai surasti klientų (šiuo klausimu žr. minėto 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją 72 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Antra, toks apribojimas kitose valstybėse narėse įsteigtiems ūkio subjektams gali trukdyti į jų teikiamų paslaugų tarifus įtraukti išlaidas, kurių nepatiria Italijoje įsteigti ūkio subjektai.

126

Galiausiai ūkio subjektams numatyta tarifų skalė negali kompensuoti apribojimo, šitaip taikomo laisvei nustatyti tarifus, pasekmių.

127

Todėl egzistuoja laisvės teikti paslaugas, kurią užtikrina EB 49 straipsnis, apribojimas.

128

Kalbant apie Italijos Respublikos argumentus, siekiant pateisinti šį apribojimą, ši valstybė narė nepateikė duomenų, galinčių įrodyti teigiamas kainų nustatymo tvarkos pasekmes tiek vartotojams teikiamų paslaugų kokybei, tiek visuomenės saugumui.

129

Tokiomis sąlygomis reikia padaryti išvadą, jog aštuntasis kaltinimas yra pagrįstas.

130

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti, jog vieningame tekste numačiusi, kad:

131

Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo iš Italijos Respublikos priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji bylą pralaimėjo, ji turi padengti šias išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: