1.

Šiuolaikinė pabėgėlių teisė iš esmės kildintina iš 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso ( 2 ). Šios konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte numatyta, kad sąvoka „pabėgėlis“ taikoma kiekvienam asmeniui, kuris:

„<…> dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų <…> negali ar bijo į ją grįžti <…>“

2.

Atsižvelgiant į tikslius klausimus, kuriuos šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą iškėlė jį pateikęs teismas, gali būti keista tai, kad „[Ženevos] konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte nustatyti pabėgėlio statuso suteikimo kriterijai akivaizdžiai grindžiami valstybe ir pilietybe“ ( 3 ). Vis dėlto ši apibrėžtis nekelia nuostabos, nes pagal tarptautinę teisę tarptautinė apsauga ( 4 ) yra valstybės įsipareigojimų aspektas ir 1951 m. tik tautinės valstybės tarptautinėje teisėje buvo laikomos reikšmingais valstybiniais subjektais.

3.

Vis dėlto kai kuriais aspektais šiuolaikinis mąstymas šiek tiek pasikeitė, kalbant apie pabėgėliams teikiamos valstybės apsaugos mastą, bent kiek tai susiję su Europos Sąjungos teise. Tai matyti iš Priskyrimo direktyvos ( 5 ) 7 straipsnio.

4.

Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apsaugą gali suteikti valstybė (7 straipsnio 1 dalies a punktas) arba „valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos [grupės] ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas“ (7 straipsnio 1 dalies b punktas).

5.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs, be kita ko, su tinkamu Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto aiškinimu, ir konkrečiai su tuo, ar tokių privačių subjektų kaip apsaugą teikiančių klanų ir šeimų tinklas buvimo gali pakakti, kad būtų įvykdyti šios nuostatos reikalavimai. Taigi šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę priimti sprendimą dėl svarbaus Priskyrimo direktyvos aspekto, kurį jis turėjo galimybę nagrinėti tik vienoje byloje, ir tai tik tarp kitko ( 6 ).

6.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnysis teismas, Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius) (Jungtinė Karalystė) (toliau – Upper Tribunal) nagrinėjant bylą tarp OA ir Secretary of State for the Home Department (vidaus reikalų ministras) dėl OA pabėgėlio statuso panaikinimo.

7.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjama byla iš esmės susijusi su pabėgėlio statuso panaikinimu, visų pirma sąvokos „savo pilietybės valstybės apsauga“, kaip tai suprantama, be kita ko, pagal Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punktą ir 11 straipsnio 1 dalies e punktą, taikymo sritimi, apsaugos teikėjų nustatymu pagal šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalį ir apsaugos lygiu, kuris turi būti suteikiamas pagal šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalį.

8.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodė galimą finansinės paramos prieinamumo asmeniui, kuris gali būti grąžintas į savo kilmės šalį, reikšmę šiomis aplinkybėmis. Vadinasi, šį klausimą būtina išnagrinėti atsižvelgiant į pabėgėlio statuso panaikinimą.

9.

Vis dėlto prieš nagrinėjant šiuos klausimus pirmiausia reikia apibūdinti procesą Teisingumo Teisme ir tada išdėstyti bylai reikšmingas teisės aktų nuostatas.

10.

Rašytines pastabas dėl Upper Tribunal pateiktų prejudicinių klausimų pateikė Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Vengrijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

11.

2020 m. sausio 31 d. vidurnaktį (Vidurio Europos laiku) Jungtinė Karalystė išstojo iš Europos Sąjungos. Pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (toliau – Išstojimo susitarimas) ( 7 ) 86 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas toliau turi jurisdikciją Jungtinės Karalystės teismų prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei prašymas pateiktas iki pereinamojo laikotarpio, apibrėžto pagal to susitarimo 126 straipsnį, pabaigos, t. y. 2020 m. gruodžio 31 d.

12.

Be to, pagal Išstojimo susitarimo 89 straipsnį būsimieji Teisingumo Teismo sprendimai Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje yra privalomi visos apimties.

13.

Teisingumo Teismo kanceliarija šį prašymą priimti prejducinį sprendimą gavo 2019 m. kovo 26 d. Todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir sprendimas, kurį jis priims šioje byloje, bus privalomas Upper Tribunal.

14.

2020 m. vasario 27 d. Teisingumo Teisme buvo surengtas posėdis, jame dalyvavo Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos vyriausybės, taip pat Komisija.

15.

Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnio 5 punkte nurodyta:

„Ši Konvencija netaikoma asmeniui, atitinkančiam A skirsnio sąlygas, jeigu jis:

<…>

5. Daugiau nebegali atsisakyti naudotis šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu.

Šio punkto nuostatos netaikomos pabėgėliui, nurodytam šio straipsnio A skirsnio 1 punkte, jeigu jis turi pakankamai argumentų, susijusių su ankstesniu persekiojimu, atsisakyti naudotis šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba.“

16.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 18 straipsnyje numatyta:

„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo <…>“

17.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 78 straipsnyje numatyta:

„1.   Sąjunga kuria bendrą prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politiką trečiosios šalies piliečiams, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, siekdama siūlyti atitinkamą statusą ir užtikrinti, kad nebūtų pažeistas negrąžinimo principas. Ši politika privalo neprieštarauti 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijai ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolui dėl pabėgėlių statuso bei kitoms atitinkamoms sutartims.

<…>“

18.

Šios direktyvos 19 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Apsaugą gali teikti ne tik valstybė, bet ir partijos [grupės] ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, kurios atitinka šios direktyvos reikalavimus ir kurios valstybės teritorijoje kontroliuoja regioną ar didesnę zoną.“

19.

Šios direktyvos 1 straipsnyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti būtiniausius trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ir suteikiamos apsaugos pobūdžio [turinio] standartus.“

20.

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Apibrėžimai“ numatyta:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>“

21.

Šios direktyvos 4 straipsnio „Faktų ir aplinkybių įvertinimas“ 3 ir 4 dalyse numatyta:

„3.   Tarptautinės apsaugos prašymas įvertinamas individualiai ir atsižvelgiant į:

<…>

<…>

4.   Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar buvo imtasi smurto veiksmų [ar jam buvo padaryta didelė žala] arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar imtis smurto veiksmų [padaryti didelę žalą], yra rimtas pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti smurtą [didelę žalą] požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas [nepasikartos] ar smurtas nesikartos [ar didelė žala nebus padaryta dar kartą].“

22.

Šios direktyvos 6 straipsnyje, susijusiame su persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais, numatyta:

„Persekiojimo [vykdytojai] ar smurto dalyviai [didelės žalos darytojai] yra šie:

23.

Šios direktyvos 7 straipsnyje „Apsaugos teikėjai“ nurodyta:

„1.   Apsaugą gali suteikti:

2.   Apsauga paprastai suteikiama, kai šio straipsnio 1 dalyje minimi teikėjai imasi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui ar smurto veiksmams [didelei žalai], inter alia, pasinaudodamos veiksminga teisine sistema [taikydami veiksmingą teisinę sistemą] persekiojimo ar smurto veiksmams [didelei žalai] nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos, o prašytojas gali gauti tokią apsaugą.

<…>“

24.

Šios direktyvos 11 straipsnyje numatyta:

„1.   Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėliu, jei jis arba ji:

<…>

<…>

2.   Nagrinėdamos šio straipsnio 1 dalies e <…> punkt[ą], valstybės narės turi atsižvelgti, ar aplinkybių pasikeitimas yra toks svarbus ir nelaikino [ilgalaikio] pobūdžio, kad pabėgėlio baimė būti persekiojamu nebėra [nebegali būti laikoma] pagrįsta.“

25.

Priskyrimo direktyva į Jungtinės Karalystės teisę buvo perkelta Immigration Rules ( 8 ) (Imigracijos taisyklės) ir Refugee or Person in Need of International Protection (Qualification) Regulations 2006 ( 9 ) (2006 m. Taisyklės dėl pabėgėlių ar asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga).

26.

Aktualios redakcijos Immigration Rules numatyta:

„Pabėgėlio statuso panaikinimas arba atsisakymas pratęsti pabėgėlio statusą

338A. Asmeniui pagal 334 straipsnį suteiktas pabėgėlio statusas panaikinamas arba nepratęsiamas, jeigu taikomas kuris nors iš 339A–339AB straipsnių. Asmeniui pagal 334 straipsnį suteiktas pabėgėlio statusas gali būti panaikintas arba nepratęstas, jeigu taikomas 339AC straipsnis.

Konvencija dėl pabėgėlių nebetaikoma (pabėgėlio statuso panaikinimas)

339A. Šis straipsnis taikomas tuo atveju, jeigu Secretary of State įsitikina, kad taikoma viena ar daugiau iš toliau nurodytų sąlygų:

<…>

(v) daugiau nebegali atsisakyti naudotis šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu;

<…>

Nagrinėdamas v ir vi punktus Secretary of State atsižvelgia į tai, ar aplinkybių pasikeitimas yra tokio svarbaus ir ilgalaikio pobūdžio, kad pabėgėlio baimė būti persekiojamam nebegali būti laikoma pagrįsta.“

27.

Refugee or Person In Need of International Protection Regulations 2006 (2006 m. Taisyklės dėl pabėgėlių ar asmenų, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga) 4 taisyklėje „apsaugos teikėjai“ (angl. actors of protection) apibrėžiami taip:

„(1)   Sprendžiant, ar asmuo yra pabėgėlis arba asmuo, atitinkantis humanitarinės apsaugos suteikimo reikalavimus, apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos gali būti suteikta:

(2)   Laikoma, kad apsauga paprastai suteikiama, kai šio straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo veiksmams ar didelei žalai nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga.

(3)   Spręsdamas, ar asmuo yra pabėgėlis arba asmuo, turintis teisę gauti tarptautinę apsaugą, Secretary of State gali įvertinti, ar tarptautinė organizacija kontroliuoja valstybę arba didelę jos teritorijos dalį ir ar suteikia apsaugą, kaip nurodyta šio straipsnio 2 dalyje.“

28.

OA yra Somalio pilietis, kuris 2003 m. atvyko į Jungtinę Karalystę, turėdamas daugkartinę vizą kaip sutuoktinis savo tuometinės žmonos, kuriai 2001 m. spalio mėn. buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Vėliau OA, kaip savo tuometinės žmonos išlaikomam asmeniui, buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Upper Tribunal nustatė, kad jis priklausė konkrečiam mažumos klanui ir kad iš pradžių gyveno sostinėje Mogadiše. Jis taip pat konstatavo, kad 1990-ųjų pradžioje jis ir jo tuometinė žmona buvo persekiojami tam tikros klano karinės grupuotės ir tuo pat laikotarpiu įvairiais etapais jie abu buvo užpulti ir sužeisti. Upper Tribunal dar konstatavo, kad jeigu OA grįžtų į Mogadišą, turėtų galimybių ten įsidarbinti, nors galėtų dirbti tik tuos darbus, kuriuos būtų galima pritaikyti dėl jo riboto judumo. Upper Tribunal taip pat pažymėjo, kad OA Mogadiše turėjo artimų giminaičių ir galėtų į juos kreiptis finansinės pagalbos. Buvo nurodyta, kad finansinės pagalbos jis taip pat galėtų tikėtis iš savo sesers (atrodo, kad paskutinė žinoma jos buvimo vieta yra Dubajus) (Jungtiniai Arabų Emyratai) ir to paties klano narių Jungtinėje Karalystėje ( 10 ).

29.

2014 m. liepos 8 d.Secretary of State for the Home Department (Vidaus reikalų ministrė, toliau – SSHD) pranešė OA, kad ketina panaikinti jo pabėgėlio statusą dėl to, kad jo kilmės šalyje pasikeitė aplinkybės.

30.

2016 m. balandžio 27 d. SSHD priėmė įsakymą išsiųsti OA. Be to, 2016 m. rugsėjo 27 d. SSHD pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnio 5 punktą panaikino OA pabėgėlio statusą ir nesuteikė jam galimybės gauti humanitarinę apsaugą remiantis Immigration Rules 339D straipsniu. 2016 m. rugsėjo 27 d. SSHD rašte OA buvo nurodyta, kad „Mogadiše klanas toliau teikia jums paramą, o pagal orientacinę jūsų šalies teismų praktiką matyti, kad jūsų saugumas nepriklausytų nuo daugumos klano pagalbos prieinamumo“. SSHD dar nusprendė, kad OA grąžinimas į Somalį nepažeistų Jungtinės Karalystės įsipareigojimų pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnį.

31.

OA apskundė tokius sprendimus apeliacine tvarka. 2017 m. liepos 20 d.First-Tier Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Pirmosios instancijos teismas (Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius) (Jungtinė Karalystė) (toliau – First-Tier Tribunal) atmetė jo apeliacinį skundą. Upper Tribunal panaikino tokį sprendimą dėl esminės teisės klaidos ir perdavė bylą nagrinėti kitam to paties First-Tier Tribunal nariui. 2018 m. sausio 30 d. sprendimu First-Tier Tribunal nusprendė, kad OA išsiuntimas į Somalį pažeistų EŽTK 3 straipsnį. Vis dėlto OA apeliacinis skundas, grindžiamas prieglobsčio motyvais, buvo atmestas.

32.

Po to, kai SSHD buvo leista paduoti apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 13 d.Upper Tribunal panaikino First-Tier Tribunal sprendimą.

33.

Šiuo metu visa byla iš naujo nagrinėjama Upper Tribunal.

34.

SSHD teigia pagal Immigration Rules ir Priskyrimo direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punktą, taip pat taikydama Upper Tribunal sprendimuose MOJ and Others (return to Mogadishu) Somalia CG [2014] UKUT 00442 (IAC) (toliau – byla MOJ) pateiktas gaires dėl šalies saugumo, ji turėjo teisę nuspręsti, kad OA pilietybės šalyje aplinkybės jau ilgą laiką yra pasikeitusios, nes toje Mogadišu dalyje, kur yra OA gyvenamoji vietovė, daugumos klanai jau nebepersekioja mažumos klanų, o valstybė teikia veiksmingą apsaugą.

35.

OA teigimu, kadangi tai buvo byla dėl pabėgėlio statuso panaikinimo, svarbu tai, kad SSHD pozicija neatitiko 2014 m. birželio mėn. United Nations High Commissioner for Refugees (Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras, toliau – JTVPRK) pateikto vertinimo, kuriame dėl valstybės apsaugos prieinamumo buvo pažymėta, kad dėl saugumo padėties Mogadiše kyla didelis susirūpinimas ir kad mažumos klanų padėtis Mogadiše ir pietų bei vidurio Somalyje vis dar yra labai nepalanki. OA tvirtina, kad pagrįstai baiminasi būti persekiojamas Mogadiše ir kad Mogadišo valstybės valdžios institucijos negali apsaugoti jo nuo šios didelės žalos. Jis taip pat teigia, kad Upper Tribunal byloje MOJ atlikta analizė buvo grindžiama klaidingu valstybės apsaugos supratimu. Vadovaujantis JTVPRK gairėmis dėl pabėgėlio statuso panaikinimo ( 11 ), valstybės apsauga turi būti teikiama per valstybės struktūrą valstybės veiksmais. Vis dėlto byloje MOJ pateiktas vertinimas, kad apskritai Mogadiše valstybės apsauga yra prieinama, buvo iš dalies grindžiamas šeimos ir (arba) to paties klano narių pagalbos ir apsaugos prieinamumu. Kartu šeimos arba klano nariai buvo privatūs, o ne valstybiniai subjektai. Vertinant, ar aplinkybių Mogadiše, dėl kurių ieškovas tapo pabėgėliu (2003 m.), pasikeitimas buvo reikšmingas ir ilgalaikis, todėl ieškovas nebegalėjo atsisakyti „naudotis savo pilietybės valstybės apsauga“, teisiškai nebuvo galima atsižvelgti į nevalstybinių subjektų vykdomas apsaugos funkcijas.

36.

Upper Tribunal nusprendė, kad, siekiant išspręsti bylą, reikia išaiškinti nacionalines taisykles, kuriomis įgyvendinami Sąjungos aktai dėl asmenų pripažinimo pabėgėliais, būtent – Priskyrimo direktyva.

37.

2019 m. kovo 22 d. sprendimu Upper Tribunal (Aukštesnysis teismas, Londonas, Jungtinė Karalystė) pateikė Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

38.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą atrodo, kad jį pateikusio teismo nagrinėjama byla susijusi su OA turimo pabėgėlio statuso panaikinimu, teisės į humanitarinę apsaugą nesuteikimu pagal Immigration Rules 339D straipsnį ir klausimu, ar jo grąžinimas į Somalį pažeistų EŽTK 3 straipsnį ( 13 ), taigi netiesiogiai ir Chartijos 4 straipsnį bei 19 straipsnio 2 dalį ( 14 ).

39.

Vis dėlto Upper Tribunal pateikti klausimai susiję tik su pabėgėlio statuso panaikinimo klausimu, o ne su atskiru klausimu, ar O A, jeigu būtų grąžintas į Somalį, patirtų ten didelį skurdą, taip galimai pažeidžiant EŽTK 3 straipsnyje ir atitinkamai Chartijos 4 straipsnyje bei 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas garantijas.

40.

Taigi reikia pažymėti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą konstatuotos tam tikros faktinės aplinkybės, kurios neturi tiesioginės reikšmės pabėgėlio statuso panaikinimui ir konkrečiai užduotiems klausimams. Atrodo, kad tos kitos faktinės išvados susijusios su kitais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamais klausimais ( 15 ). Todėl siūlau siekti nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes siejant su Teisingumo Teismui pateiktais prejudiciniais klausimais ir atskirti jas nuo tų aplinkybių, kurios nėra reikšmingos šiems klausimams.

41.

Prieš nagrinėjant konkrečius klausimus dėl pabėgėlio statuso panaikinimo reikėtų pateikti dar kelias įžangines pastabas. Pirma, kaip generalinis advokatas J. Mazák ( 16 ) ir Teisingumo Teismas pažymėjo 2010 m. kovo 2 d. Sprendime Salahadin Abdulla ir kt. (C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105, 52 punktas), iš Direktyvos 2004/83 trečios, šešioliktos ir septynioliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, kad Ženevos konvencija sudaro „tarptautinio teisinio pabėgėlių apsaugos režimo pamatus“. Be to, Priskyrimo direktyva buvo priimta siekiant „padėti valstybių narių kompetentingoms institucijoms taikyti šią konvenciją remiantis bendromis sąvokomis ir kriterijais“ ( 17 ).

42.

Antra, jeigu Priskyrimo direktyvos tekste nukrypstama nuo Ženevos konvencijos teksto, šios direktyvos nuostatos vis dėlto turėtų būti aiškinamos kuo labiau atsižvelgiant į pačios Ženevos konvencijos pagrindinius tikslus. Galiausiai SESV 78 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Sąjungos bendra prieglobsčio ir papildomos apsaugos politika privalo neprieštarauti Ženevos konvencijai, o Chartijos 18 straipsnyje numatyta, kad teisė į prieglobstį „garantuojama pagal <…> Ženevos konvenciją“. Tai savo ruožtu reiškia, jog pagal Sąjungos teisės aktų leidėjo valią visi teisės aktai, pavyzdžiui, Priskyrimo direktyva, privalo kaip įmanoma labiau atitikti Ženevos konvencijos turinį ir esmę.

43.

Trečia, kaip yra akivaizdu iš Priskyrimo direktyvos 10 konstatuojamosios dalies, pati ši direktyva turi būti aiškinama taip, kad būtų gerbiami Chartijoje pripažįstami pagrindiniai principai ( 18 ), įskaitant Chartijos 1 straipsnio reikalavimus, kad žmogaus orumą reikia gerbti ir saugoti ( 19 ).

44.

Pirmasis klausimas susijęs su Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punkte ir 11 straipsnio 1 dalies e punkte vartojamos „pilietybės valstybės“ apsaugos sąvokos reikšme ( 20 ). Iš esmės keliamas klausimas, ar šios nuorodos turėtų būti suprantamos kaip reiškiančios valstybės apsaugą ( 21 ).

45.

Savo ruožtu galvoju, kad iš esamos šių nuostatų formuluotės ir konteksto aišku, kad, išskyrus vieną svarbią išimtį, nuoroda „pilietybės valstybės apsauga“ reiškia valstybės apsaugą ( 22 ), t. y. prašytojo pilietybės valstybės – šioje byloje nagrinėjamu atveju Somalio – apsaugą.

46.

Bet kuriuo atveju iš 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt. (C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105) aišku, kad šios nuostatos turi būti suprantamos būtent taip. Pavyzdžiui, minėto sprendimo 57–59 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pabėgėlis – tai trečiosios šalies pilietis, kuris „dėl jo kilmės valstybėje esančių aplinkybių turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių. Šios aplinkybės išties parodo, kad trečioji šalis nesaugo savo piliečio nuo persekiojimo veiksmų. Jos yra suinteresuotojo asmens negalėjimo arba pateisinamo atsisakymo atsiduoti savo kilmės šalies„globai“ direktyvos 2 straipsnio c punkto prasme, t. y. šios šalies sugebėjimo užkirsti kelią persekiojimo veiksmams arba už juos nubausti, priežastis“ ( 23 ).

47.

Vis dėlto išsamumo sumetimais reikėtų pridurti, kad iš Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatų neabejotinai galima numanyti, kad vietoj valstybės kai kuriais atvejais apsaugą, laikomą prilygstančia valstybės apsaugai, gali teikti kiti subjektai nei valstybė, pavyzdžiui, grupės arba organizacijos, jeigu laikomasi griežtų kriterijų. Siūlau šį klausimą išsamiau išnagrinėti nagrinėjant 3 klausimą.

48.

Antrasis Upper Tribunal klausimas susijęs su Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punkto ir 7 straipsnio išaiškinimu atsižvelgiant į pabėgėlio statuso panaikinimą pagal šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punktą. Į šį klausimą turi būti atsakyta atsižvelgiant į tai, kad OA, kurio pabėgėlio statusas Jungtinėje Karalystėje gali būti panaikintas, teigia, kad baiminasi nevalstybinių subjektų persekiojimo ( 24 ) ir kad jo pilietybės valstybėje nėra veiksmingos valstybės apsaugos.

49.

Iš esmės nacionalinis teismas kelia klausimą, ar apsaugos nuo persekiojimo prieinamumas, kaip tai suprantama pagal Priskyrimo direktyvos 7 straipsnį, yra vertinamas tik nagrinėjant pagrįstos baimės būti persekiojamam buvimą pagal šios direktyvos 2 straipsnio c punktą, o gal šis „apsaugos buvimo tyrimas“ taip pat turi būti atliekamas nagrinėjant, ar apsauga yra prieinama sprendžiant klausimą dėl persekiojimo baimės. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, ar nustatant tokios apsaugos buvimą abiem atvejais taikomi tie patys kriterijai.

50.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą aišku, kad šis klausimas kyla dėl skirtingų Jungtinės Karalystės teismų sprendimų, susijusių su Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkte, taigi atitinkamai ir Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punkte esančia apsaugos sąvoka ( 25 ).

51.

Remiantis vienu požiūriu, pagal Court of Appeal of England and Wales (Anglijos ir Velso Apeliacinis teismas) Sprendimą AG and Others v Secretary of State for the Home Department [2006] EWCA Civ 1342 „apsaugos buvimo“ tyrimas atliekamas tik „tuo etapu, kai svarstoma, ar yra realus didelės žalos pavojus.“

52.

Remiantis kitu požiūriu, kurį išdėstė teisėjas Hope of Craighead byloje Horvath v Secretary of State for the Home Department [2000] UKHL 37, [2001] 1 Appeal Cases 489, apsaugos buvimo tyrimas atliekamas dviem skirtingais laikotarpiais. Taigi byloje Horvath [2000] UKHL 37, [2001] 1 Appeal Cases 489 jis nurodė, kad „jeigu teigiama, kad persekioja nevalstybiniai subjektai, valstybės apsaugos pakankamumas yra svarbus svarstant, ar yra įvykdytas kiekvienas iš dviejų kriterijų – „baimės“ kriterijus ir „apsaugos“ kriterijus. Teismui įsitikinus, kad prašytojas turi tikrą ir pagrįstą baimę patirti didelį smurtą ar netinkamą elgesį dėl Konvencijoje numatytos priežasties, pirmiausia reikia apsvarstyti, ar tai, ko šis asmuo baiminasi, yra „persekiojimas“, kaip tai suprantama pagal Konvenciją. Šiuo etapu, remiantis kompleksiniu požiūriu į apibrėžtį, grindžiamą pakaitinės apsaugos principu, tiesiogiai keliamas klausimas, ar valstybė gali ir nori suteikti apsaugą <…>“ ( 26 ).

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, jog House of Lords (Lordų Rūmai) byloje Horvath v Secretary of State for the Home Department [2000] UKHL 37 nusprendė, kad, jeigu apsauga nebūtų laikoma neatsiejama persekiojimo sąvokos dalimi, asmenys galėtų būti laikomi pabėgėliais tiesiog įrodžius pagrįstą didelės žalos baimę, net jeigu jie ir būtų visiškai apsaugoti nuo jos. Taip būtų pažeistas pakaitinės apsaugos principas ( 27 ).

54.

Manau, kad analizės nereikia pernelyg apsunkinti, nes galiausiai tai yra viena sąvoka, kuriai atitinkamai taikomi tie patys kriterijai taikant Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punktą, jos 7 straipsnį, ir savo ruožtu šios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punktą ( 28 ).

55.

Nagrinėjant bet kurį prašymą suteikti pabėgėlio statusą, visada reikia kelti klausimą, ar prašytojas pagal Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punktą turi pagrįstą persekiojimo baimę. Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punkte apibrėžiant pabėgėlio sąvoką vartojamas žodis „pagrįstą“ reiškia būtinybę, be kita ko, analizuoti, ar sąlygos prašytojo pilietybės ar kilmės valstybėje yra tokios, kad objektyviai pateisina prašytojo persekiojimo baimę.

56.

Manau, taikant šį kriterijų būtinai reikia objektyviai patikrinti, ar prašytojo pilietybės valstybėje egzistuoja apsaugos teikėjų, kaip jie apibrėžiami Priskyrimo direktyvos 7 straipsnyje, apsauga nuo persekiojimo ( 29 )ir ar prašytojas turi galimybę pasinaudoti šia apsauga ( 30 ).

57.

Taigi iš esmės pritariu Komisijos pastabai ( 31 ), kad pabėgėlio statusas turi būti nustatomas remiantis vienu apsaugos buvimo patikrinimu, kuris atitinka Priskyrimo direktyvos 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad apsauga pilietybės valstybėje turi būti prieinama nuo visų persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Priskyrimo direktyvos 6 straipsnyje ( 32 ).

58.

Nors stricto sensu Priskyrimo direktyvos 2 straipsnyje sąvoka „apsauga“ formaliai neapibrėžta, iš tikrųjų apsauga apibūdinta Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje. Ji yra, jeigu Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje nurodyti apsaugos teikėjai imasi „pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui <…>, inter alia, pasinaudodam[i] veiksminga teisine sistema [taikydami veiksmingą teisinę sistemą] persekiojimo [veiksmams] ar smurto veiksmams [didelei žalai] nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos<…>“ ( 33 ) ir jeigu prašytojas „gali gauti tokią apsaugą“ ( 34 ).

59.

Taigi tolesnę tarptautinės apsaugos (pabėgėlio statuso) būtinybę tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, lemia, be kita ko, apsaugos teikėjo galėjimas arba negalėjimas imtis pagrįstų veiksmų siekiant užkirsti kelią nevalstybinių subjektų vykdomam prašytojo persekiojimui, be kita ko, užtikrinant veiksmingą teisinę tokių nusikaltimų, kuriuos padaro nevalstybiniai subjektai, nustatymo, persekiojimo ir nubaudimo už juos sistemą ( 35 ).

60.

Jei dėl kokios nors priežasties apsaugos teikėjai nesiima tokių pagrįstų priemonių užkirsti kelią prašytojo persekiojimui arba negali jų imtis, tada prašytojas iš esmės turi teisę į pabėgėlio statusą ( 36 ).

61.

Taigi manau, kad, siekiant išsiaiškinti, ar asmuo pagrįstai baiminasi nevalstybinių subjektų persekiojimo pagal Priskyrimo direktyvos 2 straipsnio c punktą, reikia atsižvelgti į apsaugos teikėjų „apsaugos“ prieinamumą, kaip tai apibūdinta Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje. Ta pati analizė turi būti atliekama dėl pabėgėlio statuso panaikinimo pagal Priskyrimo direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punktą.

62.

Trečiajame prejudiciniame klausime keliama problema sudaro šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą esmę. Ji yra tokia: jeigu „pilietybės valstybės apsauga“, kaip tai suprantama pagal Priskyrimo direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punktą ir 2 straipsnio c punktą, reiškia valstybės apsaugą pagal Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies a punktą, ar ši apsauga taip pat gali apimti visiškai privačių subjektų, pavyzdžiui, šeimų ir (arba) klanų, kurie galėtų suteikti apsaugą prašytojui, atliekamus apsaugančius veiksmus arba funkcijas?

63.

Šiame kontekste yra gana reikšmingos Upper Tribunal konstatuotos faktinės aplinkybės. Upper Tribunal pažymėjo, kad, kiek tai susiję su „sąlygomis Mogadiše, abi šalys sutiko remtis tuo, ką Upper Tribunal konstatavo byloje MOJ“ ( 37 ). Byloje MOJ šiai bylai reikšmingos konstatuotos faktinės aplinkybės buvo, be kita ko, tokios:

<…>

64.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Upper Tribunal pažymėjo, kad ankstesniame Sprendime MOJ buvo suponuojama, kad „nors reikalaujama apsauga turi būti valstybės apsauga, siekiant įvertinti šios apsaugos veiksmingumą, būtina atsižvelgti į apsaugančias funkcijas plačiąja prasme, apimant tas, kurias atlieka šeimos ir klanai. Atrodo, kad panašaus požiūrio į apsaugos nuo EŽTK 3 straipsnyje nurodyto netinkamo elgesio sąvoką 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo RH prieš Švediją (pareiškimas Nr. 4601/01) 73 punkte ( 39 ) laikėsi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT). Taigi dėl Priskyrimo direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punkte ir 2 straipsnio c punkte vartojamos sąvokos „apsauga“ reikšmės labai trūksta aiškumo“ ( 40 ).

65.

Dabar grįžtant prie šios bylos aplinkybių, kaip jau pažymėjau, Upper Tribunal taip pat konstatavo, kad OA turėjo artimų giminaičių Mogadiše ir galėjo kreiptis finansinės pagalbos į juos. Jis taip pat galėjo finansinės pagalbos prašyti savo sesers (atrodo, ji įsikūrusi Jungtiniuose Arabų Emyratuose) ir to paties klano narių Jungtinėje Karalystėje.

66.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą galima numanyti (nors tai nėra aiškiai konstatuota jame), jog Upper Tribunal nusprendė, kad klano ir šeimos pagalbos struktūros prieinamumas suteiktų OA pagalbos struktūrą, prilygstančią alternatyviai apsaugos formai, vis dėlto taip iš esmės būtų dėl finansinės ir kitos praktinės pagalbos, o ne dėl pagalbos, skirtos jam pačiam apsaugoti.

67.

Tokiomis aplinkybėmis klausimas iš tikrųjų susiaurėja iki to, ar nurodomas tokios privačių subjektų finansinės ir kitos praktinės pagalbos prieinamumas gali bent iš dalies tenkinti Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio reikalavimus. Mano nuomone, iš 7 straipsnio formuluotės ir bendro konteksto aišku, kad negali.

68.

Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, kad apsaugą gali suteikti valstybė arba „valstybę ar žymią [didelę] valstybės teritoriją valdančios partijos [grupės] ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas“.

69.

Taigi iš Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės aišku, kad nagrinėjamos grupės ar organizacijos privalo kontroliuoti valstybę arba didelę jos dalį. Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje dar reikalaujama, kad šios grupės ar organizacijos taip pat turi imtis pagrįstų veiksmų, kad suteiktų apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos „pasinaudodamos veiksminga teisine sistema [taikydamos veiksmingą teisinę sistemą] persekiojimo [veiksmams] ar smurto veiksmams [didelei žalai] nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos.“

70.

Visa tai reiškia, kad šios grupės ar organizacijos privalo siekti įgyvendinti arba analogiškai užtikrinti suverenią valstybės valdžią (arba tai, kas jai prilygsta) prašytojo kilmės valstybėje, nes būtent tai neišvengiamai reiškia ir leidžia suprasti Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkto nuoroda „valstybę <…> valdančios“. Kalbant konkrečiai, tam, kad patektų į šios nuostatos taikymo sritį, šios grupės ar organizacijos turi stengtis užtikrinti teisėtvarkos ir teisingumo sistemą, grindžiamą žmogaus orumu ir teisinės valstybės principu. Kaip generalinis advokatas J. Mazák pažymėjo savo išvadoje byloje Salahadin Abdulla ir kt. (C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2009:551), šie teisės akto reikalavimai „suponuoja, kad turi būti apsaugotas teikėjas, turintis įgaliojimus, organizacinę struktūrą ir priemones, be kita ko, išlaikyti pabėgėlio pilietybės valstybėje minimalų teisėtvarkos lygį“ ( 41 ).

71.

Prancūzijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir per vasario 27 d. teismo posėdį nurodė kertinį 2016 m. gegužės 3 d.Cour nationale du droit d’asile (CNDA) (Nacionalinis prieglobsčio bylų teismas) sprendimą Nr. 15033525. Šio sprendimo 4 punkte CNDA konstatavo, kad „jeigu įrodoma, kad valstybės apsaugos nėra, kai kurios kitos valdžios institucijos, kurios yra išsamiai išvardytos [Užsieniečių atvykimo ir buvimo šalyje ir teisės į prieglobstį kodekso]L.713‑2 straipsnyje ( 42 ), gali pasiūlyti apsaugą, kurios ši valstybė negali suteikti savo pačios teritorijoje; tarp šių valdžios institucijų didelę valstybės teritorijos dalį kontroliuojančios organizacijos yra tokios, kurios turi pastovias institucines struktūras, leidžiančias joms įgyvendinti išimtinę ir nuolatinę civilinę ir ginkluotąją kontrolę apibrėžtoje teritorijoje, kurioje valstybė nebevykdo įsipareigojimų ar nebeįgyvendina savo suverenios valdžios; jeigu šie elementai yra ir jeigu tokia organizacija pati nėra nurodomo persekiojimo vykdytoja, reikia nustatyti, ar šios organizacijos siūloma pakaitinė apsauga atitinkamam asmeniui yra prieinama, veiksminga ir ilgalaikė“ ( 43 ).

72.

Manau, šioje CNDA sprendimo ištraukoje nurodyta viskas, ko reikia, glaustai apibūdinant 7 straipsnio 1 dalies b punkto esmę. Manau, kad jame teisingai perteikiama Sąjungos teisės aktų leidėjo pozicija, kurią jis išreiškė Priskyrimo direktyvos 7 straipsnyje, ir šios nuostatos išaiškinimas, kurį Teisingumo Teismas jau pateikė 2010 m. kovo 2 d. Sprendime Salahadin Abdulla ir kt. (C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105).

73.

Kiek tai susiję su šia byla, manau, kad tai, kad didesnis konkretumas nėra būtinas, nes prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokios informacijos, kuri rodytų, kad šeimos pagalbos struktūra ar klanų sistema Somalyje, o konkrečiau – Mogadiše galėtų bent kiek atitikti šį reikalavimą, nors galiausiai šį klausimą turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

74.

Net ir maksimaliai pritaikant pirma išdėstytas bendras Upper Tribunal išvadas, kurias jis padarė Sprendime MOJ (ir kurias Upper Tribunal pritaikė šiai bylai), ir konkrečias šioje byloje padarytas išvadas dėl OA, įrodymai paprasčiausiai rodo, kad klanų sistema Mogadiše suteikia neformalią, nors neabejotinai svarbią socialinės pagalbos struktūrą. Kaip pažymėjo Upper Tribunal, jeigu OA būtų grąžintas į Mogadišą, jis taip pat galėtų pagrįstai tikėtis šeimos narių (ir galbūt savo klano) finansinės pagalbos. Šios išvados skatina pateikti toliau nurodytus atsakymus.

75.

Pirma, tokios finansinės pagalbos prieinamumas neturi tiesioginės reikšmės pabėgėlio statuso panaikinimui. Vis dėlto, kaip jau nurodžiau, jis būtų reikšmingas gana atskiram klausimui, susijusiam su tuo, ar buvusio pabėgėlio išsiuntimas į Somalį sukeltų jam realų ypač didelio materialinio skurdo pavojų, taip pažeidžiant EŽTK 3 straipsnyje ir atitinkamai Chartijos 4 straipsnyje numatytas garantijas dėl nežmoniško ar žeminančio elgesio. Manyčiau, kad tikrasis tokių sprendimų, kaip RH prieš Švediją ( 44 ), kuriuos nurodė Upper Tribunal, paaiškinimas yra būtent toks, ir dabar išnagrinėsiu jį išsamiau.

76.

Antra, šios faktinės išvados nesuteikia jokios informacijos, kuri rodytų, kad ši klanų ir šeimos pagalbos sistema kontroliuoja Somalį ar kurią nors šios valstybės teritorijos dalį taip, kaip nurodyta 7 straipsnio 1 dalies b punkte. Taip pat nėra jokios informacijos, kad šie privatūs subjektai siekia veikti kaip kvaziteisėtvarkos ir teisingumo sistema, grindžiama žmogaus orumu ir teise, ar bent kad jie mėgina užtikrinti tokią teisėtvarkos ir teisingumo sistemą.

77.

Dar viena aplinkybė, kurią reikia apsvarstyti, yra ta, kad Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte nukrypstama nuo esamo Ženevos konvencijos teksto, nes jame numatyta, kad apsaugą gali teikti nevalstybiniai subjektai, įskaitant tarptautines organizacijas. Nors buvo gana įtaigiai tvirtinama, kad šiuo klausimu Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas iš tikrųjų yra nesuderinamas su Ženevos konvencijos tekstu ( 45 ), šioje byloje galbūt pakanka nurodyti tai, kad galima daryti prielaidą, jog taip Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė atsižvelgti į realią patirtį, įgytą nuo minėtos konvencijos įsigaliojimo prieš daug dešimtmečių 1954 m. balandžio 22 d. Tai apima Jungtinių Tautų humanitarinę intervenciją, daugiašalių karinių pajėgų intervenciją į kai kurias valstybes ir „nepavykusių“ valstybių reiškinį, kai bendras tradicinės valstybės aparatas tiesiog nustoja kaip nors reikšmingai egzistuoti. Atrodo, kad Ženevos konvencijos rengėjai nenumatė tokių pokyčių, kai apsaugos buvimas buvo grindžiamas veikiančiu valstybės aparatu.

78.

Dėl visų mano jau nurodytų priežasčių manau, jog reikia daryti prielaidą, kad net nukrypdamas nuo esamo Ženevos konvencijos teksto Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad vis dėlto būtų paisoma pagrindinių, svarbiausių Ženevos konvencijos tikslų. Vadinasi, darytina išvada, kad Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas turėtų būti aiškinamas turint omenyje šį pagrindinį principą. Ženevos konvencijoje numatyta apsauga iš esmės pirmiausia yra tradicinė valstybės teikiama apsauga, t. y. veikianti teisės ir teisėtvarkos sistema, grindžiama teisinės valstybės principu.

79.

Visa tai sustiprina išvadą, kad Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta nevalstybinė apsauga nėra tiesiog ta, kurią gali siūlyti visiškai privatūs asmenys, pavyzdžiui, privati saugos bendrovė, sauganti aptvertą teritoriją ( 46 ); tai yra tokia apsauga, kurią siūlo nevalstybiniai subjektai, kontroliuojantys visą valstybės teritoriją ar didelę jos dalį ir siekiantys atkartoti tradicines valstybės funkcijas, užtikrindami arba palaikydami veikiančią teisės ir teisėtvarkos sistemą, grindžiamą teisinės valstybės principu. Kitaip tariant, Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punktas turėtų būti vertinamas kaip iš esmės papildoma ir išimtinė nuostata, kuria atsižvelgiama į mano jau minėtą šiuolaikinę patirtį, kai išimtinėmis aplinkybėmis visą pilietybės valstybę ar jos dalį kontroliuoja nevalstybiniai subjektai, iš esmės siekiantys atkartoti tradicinio valstybės aparato teisingumo ir teisėtvarkos sistemas.

80.

Darydamas tokią išvadą, nepamiršau atsižvelgti į EŽTT sprendimą R.H. prieš Švediją ( 47 ), kurį nurodė Upper Tribunal ir kurį šalys minėjo per teismo posėdį. Kaip pripažįstama pačiame tame sprendime, jis buvo grindžiamas tik tos konkrečios bylos aplinkybėmis. Jame EŽTT nagrinėjo pareiškėjos moters teiginius, pagal kuriuos, jeigu ji būtų grąžinta į Mogadišą, būtų pažeistos jos teisės pagal EŽTK 3 straipsnį. EŽTT konstatavo, kad R. H., kurios prieglobsčio prašymas prieš tai buvo atmestas, išsiuntimas į Somalį (konkrečiai – į Mogadišą) nepažeistų EŽTK 3 straipsnyje įtvirtinto kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo draudimo ( 48 ).

81.

Šiuo klausimu pareiškėja nurodė, kad jeigu priimtas įsakymas išsiųsti ją būtų įvykdytas, grįžus jai kiltų realus pavojus būti nužudytai savo dėdžių, nes prieš bėgdama iš Somalio ji atsisakė sutikti priverstinai ištekėti, arba realus pavojus būti priverstai ištekėti prieš jos valią. Ji taip pat nurodė, kad bendra moterų padėtis Somalyje yra labai prasta, visų pirma tų moterų, kurios nėra apsuptos vyrų tinklo. Todėl jai grėstų gyventi vienai pabėgėlių stovykloje, ir dėl to kiltų didelis pavojus ( 49 ). EŽTT pirmiausia konstatavo, jog nėra jokios informacijos, kad padėtis Mogadiše yra tokia, kad kiekvienam mieste esančiam asmeniui kyla realus EŽTK 3 straipsniui prieštaraujančio elgesio pavojus. Tada EŽTT nagrinėjo pareiškėjos asmenines aplinkybes jai grįžus. Jos teiginiai buvo atmesti remiantis faktinėmis aplinkybėmis, ir EŽTT nurodė:

„73.   Apibendrindamas Teismas mano, kad pareiškėjos teiginiai yra labai nenuoseklūs. Teiginiai dėl jos asmeninės patirties ir pavojų, kurie jai grėstų grįžus, nėra įtikinami. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad ji grįžtų į Mogadišą kaip vieniša moteris ir jos tykotų tokios padėties nulemti pavojai. Šiuo klausimu Teismas pažymi, kad pareiškėjai buvo pranešta apie tėvo mirtį 2010 m. ir motinos mirtį 2011 m., ir tai rodo, kad ji išlaikė ryšius Mogadiše. Be to, mieste gyvena jos šeima, įskaitant brolį ir dėdes. Todėl ją privaloma laikyti turinčia galimybę gauti šeimos ir vyrų apsaugos tinklo pagalbą. Taip pat nebuvo įrodyta, kad pareiškėjai tektų gyventi pabėgėlių ir šalies viduje perkeltų asmenų stovykloje.

74.   Taigi Teismas, net ir atsižvelgdamas į sunkią moterų padėtį Somalyje, įskaitant Mogadišą, šiuo konkrečiu atveju negali konstatuoti, kad pareiškėjai kiltų realus [EŽTK] 3 straipsniui prieštaraujančio elgesio pavojus, jeigu ji grįžtų į šį miestą. Vadinasi, jos išsiuntimas į Mogadišą nepažeistų šios nuostatos.“

82.

Nors šeimos pagalbos struktūros buvimas tikrai buvo tas veiksnys, kuris turėjo tam tikrą įtaką EŽTT išvadoms, kad pareiškėjai nekiltų EŽTK 3 straipsniui prieštaraujančio elgesio pavojus, jeigu ji būtų grąžinta į Mogadišą, negalima teigti, kad šiuo konkrečiu aspektu Sprendime R.H. prieš Švediją buvo įtvirtintas koks nors platesnis principas. Tai taip pat akivaizdžiai rodo aplinkybė, kad teismas pripažino jos teiginius nepatikimais ( 50 ). Atrodo, kad šeimos ryšių ir praktinės pagalbos Mogadiše ir kitur įrodymai, kuriuos nurodė EŽTT, iš esmės buvo pateikti siekiant parodyti, kad pareiškėjos teiginių tikrumas kelia abejonių.

83.

Net jei būtų kitaip, reikia priminti, kad Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas apsaugos buvimo kriterijus skiriasi nuo kriterijaus, draudžiančio išsiųsti asmenį į valstybę, kurioje jam kyla rimtas nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus pagal EŽTK 3 straipsnį arba atitinkamai Chartijos 4 straipsnį ir 19 straipsnio 2 dalį. Taigi nemanau, kad tas sprendimas labai padeda atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus konkrečius klausimus, susijusius su Priskyrimo direktyvos išaiškinimu.

84.

Taigi laikausi nuomonės, kad pagal Priskyrimo direktyvos 7 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 1 dalies e punktą „apsaugą“ gali teikti valstybė arba nevalstybiniai subjektai, kontroliuojantys visą valstybės teritoriją arba didelę jos dalį ir siekiantys atkartoti tradicines valstybės funkcijas, užtikrindami arba palaikydami veikiančią teisės ir teisėtvarkos sistemą, grindžiamą teisinės valstybės principu. Vien finansinė ir (arba) materialinė pagalba, kurią teikia nevalstybiniai subjektai, neatitinka Priskyrimo direktyvos 7 straipsnyje numatyto apsaugos standarto.

85.

Paskutinis klausimas susijęs su Priskyrimo direktyvos 11 straipsnio 1 dalies, kurioje reglamentuojamas pabėgėlio statuso panaikinimas, išaiškinimu, konkrečiai – su tuo, ar 11 straipsnio 1 dalies e punkto frazė „pilietybės valstybės apsauga“ reiškia, kad bet koks tyrimas dėl šioje valstybėje prieinamos apsaugos pobūdžio, atliekamas priimant sprendimą dėl pabėgėlio statuso panaikinimo, iš esmės yra toks pat, kaip ir numatytas 7 straipsnyje, kiek tai susiję su šio statuso suteikimu.

86.

11 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamos aplinkybės, kai trečiosios šalies pilietis nustoja būti pabėgėliu. Atitinkamose šios nuostatos dalyse nurodyta:

„Trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės nustoja būti pabėgėliu, jei jis arba ji:

<…>

87.

Šiuo klausimu Priskyrimo direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punkte beveik pažodžiui pakartojamos Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnio 5 punkto nuostatos. Pastarojoje nuostatoje taip pat numatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad pabėgėlio statusas pasibaigtų arba būtų panaikintas.

„Ši Konvencija netaikoma asmeniui, atitinkančiam A skirsnio sąlygas, jeigu jis:

<…>

5)   daugiau nebegali atsisakyti naudotis šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba, nes jau nėra aplinkybių, dėl kurių jis buvo pripažintas pabėgėliu.

<…>“

88.

Iš Ženevos konvencijos ir ypač, kalbant apie šioje byloje nagrinėjamą atvejį – iš Priskyrimo direktyvos teksto aišku, kad ir pabėgėlio statuso suteikimas, ir jo panaikinimas susiję su būtinybės klausimu. Pareiškėjas, galintis įrodyti pagrįstą persekiojimo baimę, turi teisę į pabėgėlio statusą, ir atvirkščiai. Jeigu aplinkybės, dėl kurių atsirado tarptautinės apsaugos ir pabėgėlio statuso suteikimo poreikis, pakankamai pasikeitė, tiek, kad tarptautinė apsauga jau nebereikalinga, pabėgėlio statuso iš esmės gali būti netenkama ( 51 ).

89.

Kaip numatyta Priskyrimo direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje, aplinkybių pasikeitimas, žinoma, privalo būti „svarbus ir nelaikino [ilgalaikio] pobūdžio“ ir, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt. (C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105) 73 punkte, tai reiškia, kad taip bus tik tuo atveju, „kai veiksniai, kuriais buvo grindžiama pabėgėlio baimė būti persekiojamam, gali būti laikomi pašalintais ilgam laikui.“ Visa tai reiškia, kad valstybės narės pabėgėlio statuso panaikinimo klausimą turėtų vertinti gana atsargiai, prireikus visas abejones aiškindamos pabėgėlio statusą turinčio asmens naudai. Vis dėlto, jeigu, kaip nurodė Teisingumo Teismas, persekiojimo pavojus gali būti laikomas „pašalintu ilgam laikui“, tada pabėgėlio statusas gali būti panaikintas.

90.

Vis dėlto pagrindinis aspektas išlieka: ir tarptautinės apsaugos suteikimas, ir jos panaikinimas yra iš esmės simetriški procesai. Būtent šis aspektas aiškiai matyti iš 2010 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Salahadin Abdulla ir kt. (C‑175/08, C‑176/08, C‑178/08 ir C‑179/08, EU:C:2010:105) 65–70 punktų, kurie suformuluoti taip:

„Direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punkte, kaip ir Ženevos konvencijos 1 straipsnio C skirsnio 5 punkte, numatyta, kad pabėgėlio statuso netenkama, kai nebėra aplinkybių, dėl kurių šis statusas buvo pripažintas, t. y. kitaip tariant, kai nebetenkinamos pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos.

Nurodydamas, kad „nebėra“ šių aplinkybių, kad pilietis „nebegali atsisakyti naudotis savo pilietybės valstybės apsauga“, jis pačiu savo tekstu įtvirtina priežastinį ryšį tarp aplinkybių pasikeitimo ir suinteresuotojo asmens negalėjimo išlaikyti atsisakymą, taigi ir išsaugoti savo pabėgėlio statusą, nes pirminė jo baimė būti persekiojamam nebėra pagrįsta.

Tiek, kiek [direktyvos 11 straipsnio 1 dalies e punkte] nurodoma, kad pilietis „nebegali atsisakyti“ naudotis savo kilmės valstybės apsauga, tai reiškia, kad nagrinėjama „apsauga“ yra tokia, kokios iki šiol trūko, t. y. apsauga nuo direktyvoje numatytų persekiojimo veiksmų.

Taigi aplinkybės, parodančios kilmės valstybės negalėjimą arba, atvirkščiai, galėjimą užtikrinti apsaugą nuo persekiojimo veiksmų, yra lemiamas vertinimo kriterijus, kuriuo remiantis suteikiamas arba prireikus simetriškai panaikinamas pabėgėlio statusas.

Todėl pabėgėlio statusas panaikinamas, kai atitinkamam piliečiui jo kilmės šalyje nebegresia aplinkybės, įrodančios šalies nesugebėjimą užtikrinti jam apsaugą nuo persekiojimo veiksmų jo atžvilgiu dėl vienos iš penkių direktyvos 2 straipsnio c punkte išvardytų priežasčių. Taigi toks išnykimas reiškia, kad dėl aplinkybių pasikeitimo išnyko priežastys, dėl kurių buvo pripažintas pabėgėlio statusas.

Tam, kad galėtų daryti išvadą apie tai, jog pabėgėlio baimė būti persekiojamu nebėra pagrįsta, remdamosi direktyvos 7 straipsnio 2 dalimi, kompetentingos valdžios institucijos, atsižvelgdamos į individualią pabėgėlio situaciją, turi patikrinti, ar nagrinėjamos trečiosios šalies apsaugos teikėjas ar teikėjai ėmėsi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui, taigi, ar jie visų pirma turi veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo veiksmams nustatyti, juos persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos ir ar suinteresuotasis pilietis, panaikinus jo pabėgėlio statusą, galės gauti tokią apsaugą.“ ( 52 )

91.

Vadinasi, apsaugos buvimo tyrimo pobūdis abiem atvejais ( 53 ) yra iš esmės toks pat. Pabėgėlio statusas bus suteiktas, jeigu šios apsaugos nebuvo ir atitinkamai būtinybė turėti pabėgėlio statusą išnyksta, jeigu pilietybės valstybės aplinkybės pasikeičia ilgam laikui ( 54 ) taip, kad nuo šiol prašytojo pilietybės valstybėje yra prieinama tinkamo lygio apsauga ir kad prašytojas turi galimybę gauti šią apsaugą.

92.

Taigi siūlyčiau taip atsakyti į Upper Tribunal (Immigration and Asylum Chamber) (Aukštesnysis teismas, Imigracijos ir prieglobsčio bylų skyrius, Londonas, Jungtinė Karalystė) pateiktus klausimus:

2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 2 straipsnio c punkto ir 11 straipsnio 1 dalies e punkto sąvokos „apsauga“ ir „pilietybės valstybė“ pirmiausia reiškia prašytojo pilietybės valstybėje teikiamą valstybės apsaugą. Vis dėlto iš Direktyvos 2004/83 7 straipsnio 1 dalies b punkto ir 2 dalies nuostatų neabejotinai galima numanyti, kad kai kuriais atvejais apsaugą, laikomą lygiaverte valstybės apsaugai, vietoj valstybės gali suteikti ir kiti subjektai, pavyzdžiui, grupės arba organizacijos, jeigu šie nevalstybiniai subjektai kontroliuoja visą valstybę ar esminę jos dalį ir kurie siekia atkartoti tradicines valstybės funkcijas, užtikrindami arba palaikydami veikiančią teisės ir teisėtvarkos sistemą, grindžiamą teisinės valstybės principu. Vien finansinė ir (arba) materialinė pagalba, kurią teikia nevalstybiniai subjektai, neatitinka Direktyvos 2004/83 7 straipsnyje numatyto apsaugos standarto.

Siekiant išsiaiškinti, ar asmuo pagal Direktyvos 2004/83 2 straipsnio c punktą pagrįstai bijo būti persekiojamas nevalstybinių subjektų, reikia atsižvelgti į apsaugos teikėjų teikiamos „apsaugos“ prieinamumą, kaip tai apibūdinta Direktyvos 2004/83 7 straipsnio 2 dalyje. Ta pati analizė turi būti atlikta ir dėl pabėgėlio statuso panaikinimo pagal Direktyvos 2004/83 11 straipsnio 1 dalies e punktą.

Direktyvos 2004/83 11 straipsnio 1 dalies e punkto sąvoka „pilietybės valstybės apsauga“ reiškia, kad kiekvienas tyrimas dėl šioje valstybėje prieinamos apsaugos pobūdžio priimant sprendimą dėl pabėgėlio statuso panaikinimo yra toks pat, kaip ir numatytasis šios direktyvos 7 straipsnyje. Siekdamos padaryti išvadą, kad pabėgėlio baimė būti persekiojamam jau nebepagrįsta, kompetentingos valdžios institucijos, remdamosi Direktyvos 2004/83 7 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdamos į individualią pabėgėlio situaciją privalo patikrinti, ar nagrinėjamos trečiosios šalies apsaugos teikėjas ar teikėjai ėmėsi pagrįstų priemonių užkirsti kelią persekiojimui, taigi, jie užtikrina, be kita ko, veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo veiksmams nustatyti, persekioti baudžiamąja tvarka ir nubausti už juos, ir kad atitinkamas pilietis, jeigu nebetektų pabėgėlio statuso, turės galimybę gauti tokią apsaugą.