–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir P. Lacerda,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos K. Talabér-Ritz ir M. Heller,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1) 8 straipsnio 3 punkto išaiškinimo.

2

Šis ieškinys pateiktas nagrinėjant Éva Nothartová ir Sámson József Boldizsár ginčą dėl Éva Nothartová teisės į atvaizdą ir fonogramą įtariamo pažeidimo; dėl šio ieškinio Sámson József Boldizsár pateikė priešieškinį.

3

Remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 4 konstatuojamąja dalimi teigtina, kad siekiant gero vidaus rinkos veikimo šiuo reglamentu priimamos „nuostatos dėl jurisdikcijos kolizinių normų civilinėse ir komercinėse bylose suvienodinimo, siekiant užtikrinti greitą ir paprastą teismo priimtų sprendimų valstybėse narėse, kurios privalo laikytis šio reglamento, pripažinimą ir vykdymą“.

4

Šio reglamento 15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

5

Jurisdikcijos taisyklės išdėstytos minėto reglamento II skyriuje.

6

To reglamento II skyriaus 1 skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ esančio 4 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę.“

7

Minėtame Reglamento Nr. 1215/2012 1 skirsnyje esančio 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.“

8

To reglamento II skyriaus 2 skirsnyje „Specialioji jurisdikcija“ esančio 7 straipsnio 2 punkte numatyta:

„Asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

<…>

9

Pagal to reglamento tame pačiame 2 skirsnyje esančio 8 straipsnio 3 punktą „asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas <…> [jeigu] priešieškinis susijęs su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais buvo grindžiamas pagrindinis ieškinys, – teisme, kuriame nagrinėjamas pagrindinis ieškinys.“

10

Polgári perrendtartásról szóló 1952. évi III. törvény (1952 m. Įstatymas Nr. III, kuriuo nustatomas Civilinio proceso kodeksas) 147 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Iki teismo posėdžio, po kurio priimamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pabaigos atsakovas gali pareikšti priešieškinį ieškovui, jeigu teisė, kuria reikšdamas priešieškinį ketina pasinaudoti atsakovas, kyla iš to paties teisinio santykio kaip ir ieškovo ieškinys arba yra su juo susijusi arba jeigu priešieškinyje išdėstytus reikalavimus galima kompensuoti ieškovo ieškinyje pareikštais reikalavimais <…>“

11

Remdamasi Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalimi, E. Nothartová, kuri yra Slovakijoje gyvenanti Slovakijos pilietė, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Tatabányai Törvényszék (Tatabanijos bendrasis teismas, Vengrija) pareiškė ieškinį S. J. Boldizsár, kuris yra Vengrijoje nuolat gyvenantis Vengrijos pilietis, kuriame prašo konstatuoti, kad buvo pažeistos jos teisės į atvaizdą ir teisė į fonogramą. Ieškovė pagrindinėje byloje teigia, kad atsakovas fotografavo ir filmavo be jos žinios, o vėliau šią medžiagą įtraukė į internete, būtent YouTube, išplatintą vaizdo medžiagą.

12

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme atsakovas pagrindinėje byloje pateikė priešieškinį dėl žalos atlyginimo dėl to, kad, pirma, pagrindinis ieškinys varžo jo intelektinės kūrybos sklaidą per YouTube, antra, ieškovė pagrindinėje byloje ieškinį pareiškė klaidingai panaudojusi jo tėvo vardą ir pavardę ir taip pažeidė jo teisę į vardą ir teisę į pagarbą mirusiems asmenims ir, trečia, ieškovė pagrindinėje byloje nurodė jo transporto priemonės registracijos numerį ir taip pažeidė „teisę į transporto priemonės tapatybę“.

13

Pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, atsakovo pagrindinėje byloje pateiktas priešieškinis nesusijęs su faktu, kuriuo grindžiamas pagrindinis ieškinys, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punktą.

14

Todėl tas teismas mano, kad nors Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punktas yra vienintelė priešieškiniams taikoma nuostata, jis neturi jurisdikcijos nagrinėti atsakovo pagrindinėje byloje pateikto priešieškinio, nes jis nesusijęs su faktu, kuriuo grindžiamas pagrindinis ieškinys.

15

Jeigu, atvirkščiai, Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punktas taikomas tik priešpriešiniams ieškiniams, kurie susiję su sutartimi ar faktu, kuriuo grindžiamas pagrindinis ieškinys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, remiantis to reglamento 7 straipsnio 2 punktu, vis dėlto turėtų jurisdikciją priimti sprendimą dėl atsakovo pagrindinėje byloje pateikto priešieškinio.

16

Šiomis aplinkybėmis Tatabányai Törvényszék (Tatabanijos bendrasis teismas, Vengrija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar tuo atveju, kai priešieškinis susijęs su kita sutartimi arba faktais nei tie, kuriais grindžiamas pagrindinis ieškinys,

17

Klausimu, sudarytu iš dviejų dalių, kurias reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento 1215/2012 8 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas (išskyrus bet kokią kitą šiame reglamente nustatytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę) tuo atveju, kai į teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl ieškovo asmens teisių pažeidimo, nes jis buvo fotografuojamas ir filmuojamas be jo žinios, atsakovas kreipiasi su priešieškiniu dėl žalos atlyginimo remdamasis ieškovo deliktine ar kvazideliktine atsakomybe, būtent dėl jo intelektinės kūrybos, kuri yra pagrindinio ieškinio dalykas, ribojimo.

18

Visų pirma reikia priminti, kad atsižvelgiant į tai, jog Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 2 punkte ir 8 straipsnio 3 punkte iš esmės pakartoti 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) 5 straipsnio 3 punktas ir 6 straipsnio 3 punktas, Teisingumo Teismo pateiktas pastarojo reglamento nuostatų, o dar anksčiau 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32) su pakeitimais, padarytais vėlesnėmis konvencijomis dėl nauju valstybių narių prisijungimo prie šios konvencijos, aiškinimas galioja lygiavertėms Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatoms (pagal analogija žr. 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Kareda, C‑249/16, EU:C:2017:472, 27 punktą; 2017 m. spalio 17 d. Sprendimo Bolagsupplysningen ir Ilsjan, C‑194/16, EU:C:2017:766, 24 punktą ir 2018 m. sausio 31 d. Sprendimo Hofsoe, C‑106/17, EU:C:2018:50, 36 punktą).

19

Pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Šio reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatytos šios bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtys, kurios išdėstytos šio reglamento II skyriaus 2–7 skirsniuose.

20

Šiuo klausimu, remiantis Reglamento Nr. 1215/2012 16 konstatuojamąja dalimi, pažymėtina, kad jurisdikcija nustatoma ne tik pagal atsakovo gyvenamąją vietą, bet ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą.

21

Taip siekiant išvengti prieštaringų teismų sprendimų, Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punkte atsakovui suteikiama teisė teisme, kuriame nagrinėjamas pagrindinis ieškinys, pateikti priešieškinį, susijusį su ta pačia sutartimi arba faktais, kuriais grindžiamas pagrindinis ieškinys.

22

Būtent siekiant gero teisingumo vykdymo specialioji jurisdikcija nagrinėti priešieškinį suteikia šalims galimybę išnagrinėti visus tarpusavio reikalavimus, kurių pagrindas tas pats, vykstant tam pačiam procesui tame pačiame teisme. Taip išvengiama daug perteklinių procesų (2016 m. spalio 12 d. Sprendimo Kostanjevec, C‑185/15, EU:C:2016:763, 37 punktas).

23

Atsižvelgiant į šį tikslą, tuo atveju, kai į teismą kreiptasi su viena ar keliomis priešieškinio forma pateiktomis pretenzijoms, teismas turi įvertinti, kiek šių pretenzijų ir pagrindinio ieškinio pagrindas yra bendras, todėl joms taikomas Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punktas.

24

Tuo tikslu pagrindinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis teismas turės, be kita ko, patikrinti, ar priešieškinio dėl žalos atlyginimo, grindžiamo tuo, kad ieškovė pagrindinėje byloje galbūt apribojo atsakovo pagrindinėje byloje intelektinę kūrybą, nagrinėjamas nereikalauja teismo vertinti aplinkybių, kuriomis ieškovė pagrindinėje byloje grindžia savo reikalavimus, teisėtumo ar neteisėtumo, nes intelektinė kūryba, kuria, kaip teigia atsakovas pagrindinėje byloje, jam trukdoma naudotis, yra tai, ką ieškovė pagrindinėje byloje laiko jos teisės į atvaizdą pažeidimo pagrindu.

25

Jeigu yra poreikis atlikti tokį vertinimą, Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad juo minėtam teismui suteikiama jurisdikcija priimti sprendimą dėl atsakovo pagrindinėje byloje pareikšto priešieškinio.

26

Tokiu atveju reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punkte numatyta specialioji jurisdikcija nėra išimtinė, palyginti su kitomis tame reglamente nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis. Ji yra fakultatyvi ne tik palyginti su pagrindinėje byloje taikoma šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrosios jurisdikcijos taisykle, bet ir su kitomis tame reglamente nustatytomis specialiosios jurisdikcijos taisyklėmis.

27

Kaip pažymėjo Europos Komisija rašytinėse pastabose, specialiosios jurisdikcijos taisyklių neišimtinumas ir fakultatyvumas kyla ne tik iš Reglamento Nr. 1215/2012 tikslų ir sandaros, bet ir iš pačios jo 8 straipsnio 3 punkto formuluotės, kurioje nurodyta tai, kad asmeniui ieškinys „taip pat“ gali būti pareikštas pagal šią nuostatą, o ne tai, kad išimtinai pagal ją.

28

Beje, remiantis suformuota jurisprudencija dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo su pakeitimais ir dėl Reglamento Nr. 44/2001, kuri taip pat turi reikšmės aiškinant Reglamentą Nr. 1215/2012, darytina išvada, kad šio reglamento tikslas yra ne suvienodinti visas valstybių narių proceso taisykles, o reguliuoti teismų jurisdikcijos sprendžiant civilines ir komercines bylas klausimą šioms valstybėms bendraujant ir palengvinti teismų sprendimų vykdymą (2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Hypoteční banka, C‑327/10, EU:C:2011:745, 37 punktas). Kadangi šiame reglamente nenustatytos sąlygos, kuriomis teismas, kurio tarptautinė jurisdikcija nustatyta pagal šį reglamentą, gali ar privalo kartu nagrinėti įvairius abiejų šalių prašymus, šioms sąlygoms taikomas valstybių narių procesinio savarankiškumo principas (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo G, C‑292/10, EU:C:2012:142, 45 punktą).

29

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1215/2012 8 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis neišimtinai taikomas tuo atveju, kai į teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl ieškovo asmens teisių pažeidimo, nes jis buvo fotografuojamas ir filmuojamas be jo žinios, atsakovas kreipiasi su priešieškiniu dėl žalos atlyginimo remdamasis ieškovo deliktine ar kvazideliktine atsakomybe, būtent dėl jo intelektinės kūrybos, kuri yra pagrindinio ieškinio dalykas, ribojimo, jeigu nagrinėdamas šį priešieškinį tas teismas turi vertinti aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, teisėtumą ar neteisėtumą.

30

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:

2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 8 straipsnio 3 punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis neišimtinai taikomas tuo atveju, kai į teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl ieškovo asmens teisių pažeidimo, nes jis buvo fotografuojamas ir filmuojamas be jo žinios, atsakovas kreipiasi su priešieškiniu dėl žalos atlyginimo remdamasis ieškovo deliktine ar kvazideliktine atsakomybe, būtent dėl jo intelektinės kūrybos, kuri yra pagrindinio ieškinio dalykas, ribojimo, jeigu nagrinėdamas šį priešieškinį tas teismas turi vertinti aplinkybių, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, teisėtumą ar neteisėtumą.