1. 

Areios Pagos (Kasacinis Teismas, Graikija) pateiktame prašyme priimti prejudicinį sprendimą yra nurodytas 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 98/50/EB, kuria iš dalies keičiama Direktyva 77/187/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo ( 2 ), 1 straipsnis; šia direktyva iš dalies pakeistas 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyvos 77/187/EEB ( 3 ) 1 straipsnis, atitinkantis 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo ( 4 ) 1 straipsnį, taikant pastarosios direktyvos 12 straipsnį, kuriuo siekiant kodifikuoti panaikinama Direktyva 77/187, iš dalies pakeista Direktyva 98/50. Konkrečiau kalbant, prašymas priimti prejudicinį sprendimą, atsižvelgiant į jo dalyką, yra susijęs su Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktų išaiškinimu.

2. 

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Panagiotis Anagnostopoulos ir 89 kitų darbuotojų ginčą su akcine bendrove Ellinika Nafpigeia AE ( 5 ) (toliau – ENAE ( 6 )) dėl darbo sutarčių, kurias iš pradžių sudarė šios šalys, vykdymo.

3. 

Reikia pabrėžti šios bylos išskirtinumą, nes būtent darbdavys, o ne darbuotojai reikalauja taikyti iš Direktyvos 2001/23 kylančias teises, sukurtas siekiant patenkinti darbuotojų interesus tuo atveju, jeigu pasikeičia darbdavys.

4. 

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su, pirma, sąvokos „ūkio subjektas“ išaiškinimu ir, antra, tokio subjekto perdavimu, kai numatoma ne tęsti perleistą ekonominę veiklą, o ją nutraukti.

5. 

Baigęs analizę pažymėsiu, kad Direktyva 2001/23 neturi būti taikoma, jeigu bus įrodyta, kad perduodant ūkio subjektą buvo siekiama ne išlaikyti nagrinėjamą ekonominę veiklą, o apeiti įpareigojimus, dėl kurių užtikrinama iš nacionalinės teisės kylanti darbuotojų apsauga. Jeigu to nebuvo siekiama, šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad direktyva gali būti taikoma situacijai, kai perduota įmonės ar verslo dalis neišlaiko savo organizacinio savarankiškumo, su sąlyga, kad išsaugomas funkcinis įvairių perduotų gamybos elementų ryšys ir kad jis sudaro sąlygas perėmėjui naudoti šiuos elementus tapačiai ar panašiai ekonominei veiklai stabiliai vykdyti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

6.

Direktyvos 2001/23 3 ir 8 konstatuojamosiose dalyse įtvirtinta:

<…>

7.

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatyta:

8.

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies a ir b punktai suformuluoti taip:

„Šioje direktyvoje:

9.

Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui.“

10.

Direktyvos 2001/23 5 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta:

„1.   Jeigu valstybės narės nenustato kitaip, 3 ir 4 straipsniai netaikomi įmonės, verslo arba įmonės ar verslo dalies perdavimui, jeigu perdavėjui taikomos bankroto arba kitos panašios nemokumo procedūros, kurios buvo pradėtos ketinant likviduoti perdavėjo turtą ir kurias prižiūri kompetentinga valstybinės valdžios institucija (kuri gali būti kompetentingos valstybinės valdžios institucijos įgaliotas praktikuojantis nemokumo specialistas).

<…>

4.   Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo nemokumo procedūromis, dėl kurio darbuotojai netektų šioje direktyvoje jiems nustatytų teisių.“

11.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad taikomos Proedrikó Diátagma 178/2002: Métra schetiká me tin prostasía ton dikaiomáton ton ergazoménon se períptosi metavívasis epicheiríseon, enkatastáseon í tmimáton enkatastáseon í epicheiríseon, se symmórfosi pros tin Odigía 98/50/EK tou Symvoulíou (Prezidento dekretas Nr. 178/2002 dėl priemonių, susijusių su darbuotojų teisių apsauga įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, siekiant įgyvendinti Direktyvą [98/50]) ( 7 ) nuostatos.

12.

Pagal šio dekreto 2 straipsnio 1 dalies a ir c punktus dekreto nuostatos taikomos bet kokiam sutartyje ar teisės aktuose numatytam įmonių perdavimui arba įmonių, verslo ar verslo dalių susijungimui, dėl kurių pasikeičia darbdavys ir kurie gali būti susiję su viešosiomis ar privačiomis įstaigomis, vykdančiomis ekonominę pelno arba ne pelno veiklą.

13.

Šio dekreto 2 straipsnio 1 dalies b punkte „perdavimas“ apibrėžiamas kaip ūkio subjekto perdavimas išlaikant jo tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kad būtų tęsiama ekonominė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė, ar pagalbinė.

14.

Prezidento dekreto Nr. 178/2002 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose apibrėžiamos sąvokos „perdavėjas“ ir „perėmėjas“: pirmoji reiškia bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, kuris dėl perdavimo, kaip jis suprantamas pagal pirma nurodytą reikšmę, praranda darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje, antroji – bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, kuris dėl perdavimo, kaip jis suprantamas pagal šio dekreto 1 straipsnio 1 dalį, įgyja darbdavio teises įmonėje, versle arba įmonės ar verslo dalyje.

15.

Taikant šio dekreto 4 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, visos esamos perdavėjo teisės ir pareigos, kurias jis turėjo pagal darbo sutartį arba darbo santykius, yra perduodamos perėmėjui nuo perdavimo dienos.

16.

Taigi, kai taikant 1920 m. liepos 16 d.Nómos 2112/1920 – Perí ypochreotikís katangelías tis symváseos ergasías idiotikón ypallílon (Įstatymas Nr. 2112/1920 dėl privalomo privačiojo sektoriaus darbuotojų darbo sutarties nutraukimo) ( 8 ) 6 straipsnio 1 dalies ir 1920 m. liepos 18 d.Vasilikó Diátagma „perí epektáseos tou N. 2112 <…> kai epí ton ergatón <…>“ (Karaliaus dekretas dėl Įstatymo Nr. 2112 taikymo, taip pat ir darbuotojams <…>) 9 straipsnio 1 dalies nuostatas pasikeičia darbdavys, toks pasikeitimas įvyksta teisėtai, neatsižvelgiant į teisinę priežastį ir įmonės perdavimo būdą, ir tam nereikia gauti darbuotojų sutikimo.

17.

Prezidento dekreto Nr. 178/2002 4 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad atlikus perdavimą perdavėjas kartu su perėmėju toliau yra solidariai ir visiškai atsakingi už pareigas, kylančias pagal darbo sutartį ar darbo santykius, iki dienos, kurią pradeda dirbti perėmėjas.

18.

Iš šio dekreto 4 straipsnio 2 dalies matyti, kad atlikus perdavimą perėmėjas toliau išlaiko darbo sąlygas, jau numatytas kolektyvinėje darbo sutartyje, arbitražo sprendime, darbo tvarkos taisyklėse ar individualioje darbo sutartyje.

19.

Prezidento dekreto Nr. 178/2002 5 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad pats įmonės, verslo arba įmonės dalies perdavimas nėra priežastis atleisti darbuotojus iš darbo. Tačiau, kaip nustatyta šio dekreto 5 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje, jeigu laikomasi nuostatų dėl atleidimo iš darbo, leidžiama atleisti tuo atveju, jei to reikia dėl ekonominių, techninių ar organizacinių priežasčių, susijusių su personalo pokyčiais. Vis dėlto šio dekreto 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu darbo sutartis arba darbo santykiai nutraukiami dėl to, kad atlikus perdavimą iš esmės pasikeičia darbo sąlygos ir toks pasikeitimas nepalankus darbuotojams, darbdavys yra laikomas atsakingu už darbo sutarties arba darbo santykių nutraukimą.

20.

Pagal Prezidento dekreto Nr. 178/2002 6 straipsnio 1 dalį perdavimo pasekmės, numatytos to paties dekreto 4 ir 5 straipsniuose, netaikomos tais atvejais, kai dėl perdavėjo vykdoma bankroto procedūra ar bet kokia kita panaši procedūra.

21.

Bendrovė ENAE ieškovus buvo įdarbinusi pagal neterminuotas darbo sutartis ir jie ilgiau negu 30 metų dirbo jos laivų statykloje, esančioje Skaramangoje Chaidari deme Atikoje (Graikija) ( 9 ).

22.

1985 m. ši bendrovė tapo viešojo sektoriaus įmone ( 10 ). 2002 m. ji buvo privatizuota ir jai taikytas draudimas iki 2008 m. rugsėjo 30 d. mažinti personalo skaičių daugiau, nei numatyta ( 11 ).

23.

Privatizavimo laikotarpiu ENAE vykdė keturių rūšių veiklą, t. y. remontavo laivus, statė karinius ir prekybos laivus, statė ir remontavo povandeninius laivus, taip pat gamino ir remontavo geležinkelio transporto priemones; ši veikla buvo organizuojama departamentuose: atitinkamai remonto, antvandeninių laivų, povandeninių laivų ir riedmenų departamentuose. ENAE organizacinė struktūra taip pat apėmė keturis departamentų veiklai būtinus gamybos „skyrius“, būtent valcavimo, vamzdžių gamybos, stalių ir kitas dirbtuves.

24.

Netrukus po to, kai buvo privatizuota, ENAE įsteigė savo patronuojamąją bendrovę Etaireia Trochaiou Ylikou Elladas AE ( 12 ) (toliau – ΕΤΥΕ), siekdama perleisti jai įgyvendinamus bendruosius susitarimus, sudarytus, pirma, konsorciumų, kuriuose dalyvavo ENAE, ir, antra, Organismos Sidirodromon Ellados ( 13 ) (toliau – OSE) ir bendrovės Ilektrikoí Sidiródromoi Athinon Peiraios ( 14 ) (toliau – ISAP), pagal kuriuos konsorciumai gamino ir tiekė įvairių rūšių geležinkelių transporto priemones.

25.

2005 m. įmonę ENAE įsigijo laivų statybos bendrovė ThyssenKrupp Marine Systems.

26.

Tam, kad ENAE riedmenų departamentas nuo 2006 m. spalio 1 d. galėtų veikti kaip savarankiška bendrovė, pavadinta ETYE, 2006 m. rugsėjo 28 d. ENAE su ETYE sudarė kelias sutartis dėl, be kita ko, komercinės paskirties žemės sklypo, esančio laivų statyklos teritorijoje, nuomos kartu su jame esančiais pastatais ir infrastruktūros objektais; kilnojamojo turto, skirto ETYE, kaip įmonės, veiklai, pardavimo ir tiekimo; administracinių paslaugų, skirtų įmonės veiklai vykdyti, teikimo; bendrovei ETYE suteikiamo įgaliojimo baigti sustabdytus darbus, vykdytinus pagal tris bendruosius susitarimus, atitinkamai Nr. 33 (su OSE ir ISAP), Nr. 37 ir Nr. 41a ( 15 ).

27.

Pradėjusi veikti ETYE 2007 m. su ENAE sudarė kitų sutarčių, be kita ko, dėl ETYE darbuotojų nuomos bendrovei ENAE ( 16 ); dėl bendrovei ETYE suteikto ENAE įgaliojimo baigti sustabdytus darbus pagal Bendrąjį susitarimą Nr. 33a su OSE ir ISAP ( 17 ); dėl ETYE paslaugų teikimo bendrovei ENAE ( 18 ); dėl ENAE administracinės pagalbos paslaugų teikimo bendrovei ETYE ( 19 ).

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad „[n]uo pat pradžių ETYE, kaip bendrovės, ateitis buvo iš anksto nuspręsta ir buvo suplanuota ją likviduoti“. Jis konstatavo, kad „[k]onkrečiai 2007 m. rugsėjo 28 d. ENAE ir ETYE sudaryto bendrojo susitarimo 5 straipsnyje numatyta likviduoti [ETYE] 2008 m. rugsėjo 30 d., t. y. pasibaigus 2002 m. spalio 1 d. sutartyje dėl perdavimo, pagal kurią Graikijos valstybė ENAE perdavė užsienio konkurso laimėtojams, numatytam draudimui šešerius metus mažinti ENAE personalo skaičių daugiau nei iki 1400 darbuotojų“. Jis patikslino, kad pagal šį straipsnį ENAE turėjo padengti likvidavimo išlaidas, kurių suma prilygsta apytiksliai apskaičiuotoms 160 ETYE darbuotojų atleidimo išlaidoms, ir kad šis įnašas mažinamas 4 % už kiekvieną pavėluotą mėnesį. Vis dėlto numatyta likvidavimo data ENAE iniciatyva buvo nukelta, iš dalies pakeitus minėtą bendrąjį susitarimą 2008 m. rugsėjo 10 d.

29.

2007 m. spalio 1 d. Vokietijos ribotos atsakomybės bendrovių ΙΝΤΕΙ Industriebeteiligungsgesellschaft mbH (toliau – ΙΝΤΕΙ) ir Industriegesellschaft Waggonbau Ammendorf mbH (toliau – ΙGWA) grupė įsigijo ETYE akcijas.

30.

2007 m. spalio 8 d. pranešime visi darbuotojai buvo informuoti apie tai, kad bendrovių INTEI ir IGWA grupė perpirko ETYE. 2008 m. gegužės 13 d. buvo sudaryta kolektyvinė įmonės sutartis dėl visų ETYE darbuotojų darbo užmokesčio ir darbo sąlygų ( 20 ).

31.

2010 m. Polymeles Protodikeio Athinon (Atėnų pirmosios instancijos teismas, Graikija) paskelbė ETYE bankrotą ir nurodė, kad atlikus nagrinėjamą perdavimą ETYE vykdė mažos apimties ekonominę veiklą ( 21 ).

32.

2009 m. birželio 1 d. ieškovai Monomeles Protodikeio Athinon (Atėnų pirmosios instancijos teismas, vienas teisėjas, Graikija) pareiškė ieškinį, jame reikalavo pripažinti, kad jie toliau yra saistomi su ENAE neterminuotomis darbo sutartimis, kad ENAE turi sumokėti jiems įstatyme numatytą darbo užmokestį, be kita ko, už visą darbo sutarčių galiojimo laikotarpį, ir kad ENAE turėtų kiekvienam darbuotojui sumokėti įstatyme numatytas išeitines išmokas, jei darbo sutartys būtų nutrauktos.

33.

Monomeles Protodikeio Athinon (Atėnų pirmosios instancijos teismas, vienas teisėjas) šį ieškinį tenkino; ENAE pateikė apeliacinį skundą Efeteio Athinon (Atėnų apeliacinis teismas, Graikija). Šis teismas patvirtino pirmąja instancija priimtą sprendimą ir nusprendė, kad ETYE niekada nebuvo savarankiškas organizacinis subjektas. Pirma, jis nurodė, kad ETYE nebuvo savarankiškas gamybos vienetas, nes gaminant ir remontuojant riedmenis neišvengiamai reikėjo naudotis visų keturių ENAE gamybos skyrių paslaugomis, ir jei ENAE būtų nutraukusi bet kokią veiklą, ETYE nebūtų galėjusi gaminti ir remontuoti riedmenų. Antra, ETYE naudojosi ENAE administracine parama, įskaitant sekretoriato paslaugas, ir, trečia, ji nebuvo savarankiška finansiniu ir valdymo požiūriu, nes ją valdė ENAE. Tuo remdamasis šis teismas padarė išvadą, kad įmonė, verslas arba verslo dalis nebuvo perduoti, taigi ENAE lieka ieškovų darbdavė.

34.

2013 m. rugpjūčio 29 d. ENAE dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Areios Pagos (Kasacinis Teismas). Šis teismas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog bylą nagrinėjančioje kolegijoje sąvoka „ūkio subjektas“, pateikta Direktyvos 98/50 1 straipsnyje, aiškinama nevienodai, reikia Teisingumo Teismui pateikti klausimą dėl šios sąvokos reikšmės.

35.

Iš tikrųjų trys kolegijos nariai mano, kad ETYE negalėjo tęsti jai pavestos veiklos, nes riedmenų departamentas, kuris, regis, jai buvo perduotas, negalėjo veikti be ENAE gamybos skyrių, administracijos ir finansų skyrių pagalbos. Šį vertinimą pagrindžia aplinkybė, kad ETYE veiklos apimtis buvo nedidelė ir dėl to ji bankrutavo, taip pat atitinkamų darbuotojų pozicija – jie teigia, kad nagrinėjamo perdavimo tikslas buvo nutraukti ENAE geležinkelio transporto priemonių gamybos ir remonto veiklą ir panaikinti su ja susijusias darbo vietas be neigiamų finansinių pasekmių ENAE.

36.

Vis dėlto du bylą nagrinėjančios kolegijos nariai mano, kad perduotas padalinys buvo pakankamai savarankiškas tiek prieš atliekant nagrinėjamą perdavimą, tiek jį atlikus, todėl galėjo vykdyti savo veiklą kaip savarankiškas ūkio subjektas. Jie teigia, kad perduodant mažesnės svarbos padalinį sąvoką „ūkio subjektas“ sudarantys elementai gali būti suprantami ne taip griežtai kaip tuo atveju, jeigu perduodama visa įmonė arba pagrindinė veikla. Tai, kad perdavėjas padėjo perėmėjui, kaip patronuojamajai bendrovei, vykdyti įsigytą veiklą, nereiškia, kad negalėjo būti atliktas perdavimas, nes siekiant išaiškinti sąvoką „perdavimas“ reikėtų atsižvelgti į dabartines „verslo“ formas. Galiausiai perdavėjo ir perėmėjo ketinimas likviduoti įmonę nerodo, kad perdavimas neatliktas, tačiau galėtų būti prieš perdavusį darbdavį nukreipto reikalavimo išmokėti kompensacines išmokas, priklausančias tuo atveju, jeigu buvo pažeisti darbuotojų interesai vienašališkai iš dalies pakeitus darbo sąlygas, pagrindas.

37.

Taigi Areios Pagos (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38.

Abiem prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „įmonės perdavimas“ apima situaciją, kai patronuojančioji bendrovė, vykdanti trijų rūšių ekonominę veiklą laivų statybos sektoriuje ir ketvirtos rūšies veiklą – geležinkelio riedmenų gamybos sektoriuje, pastarąją veiklą perleido patronuojamajai bendrovei ir šiuo tikslu su ja sudarė įvairias sutartis, kad, pirma, ši bendrovė galėtų naudotis reikiamais infrastruktūros objektais ir įrenginiais, priklausančiais patronuojančiajai bendrovei, siekdama baigti sustabdytus darbus, nurodytus patronuojančiosios bendrovės sudarytuose bendruosiuose susitarimuose, ir, antra, patronuojamoji bendrovė būtų likviduota per trumpą laikotarpį.

39.

Iš karto gali kilti klausimas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštų abejonių, nes jis konstatavo, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. buvo sudarytas perdavėjo ir perėmėjo bendrasis susitarimas ( 22 ), siekiant organizuoti nagrinėjamos ekonominės veiklos perleidimą vienais metais vėliau, kad būtų galima apeiti perdavėjui taikomą draudimą iki 2008 m. rugsėjo 30 d. atleisti darbuotojus iš darbo.

40.

Iš tikrųjų, kadangi sąvoka „perdavimas“ neatsiejama nuo galimybės tęsti veiklą ateityje, kaip matyti iš Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies b punkto formuluotės ir šia direktyva siekiamų tikslų, t. y. tikslo apsaugoti darbuotojų teises pasikeitus darbdaviui ( 23 ), manau, kad neabejotinai ši direktyva neturi būti taikoma, jeigu bus konstatuota, kad perdavimas organizuotas įgyvendinant planą, skirtą perduotai veiklai nutraukti tokiomis sąlygomis, kurios leidžia perdavėjui nevykdyti darbuotojų apsaugą užtikrinančių įsipareigojimų.

41.

Vis dėlto remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytomis skirtingomis nuomonėmis galima daryti išvadą, kad nagrinėjant ginčą didelių sunkumų kyla dėl to, jog, kaip nustatyta, veikla buvo tęsiama bent vienus metus nuo 2006 m. spalio mėn., prieš 2010 m. paskelbiant bankrotą. Taigi, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės paaiškinti šią aplinkybę, kad veikla faktiškai buvo tęsiama ( 24 ), reikia nustatyti, kokios pasekmės dėl to turi kilti.

42.

Šiomis aplinkybėmis išdėstysiu bendruosius principus, nustatytus Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl sąvokos „įmonės perdavimas“, paskui nagrinėsiu jų taikymą šios bylos aplinkybėms.

43.

Pirma, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 2001/23 taikymo sritis, nustatyta jos 1 straipsnio 1 dalies a punkte, apima kiekvieną atvejį, kai remiantis sutartiniais santykiais pasikeičia už įmonės veiklą atsakingas fizinis ar juridinis asmuo, kuris dėl įmonės darbuotojų prisiima darbdavio įsipareigojimus, neatsižvelgiant į tai, ar perduodama materialiojo turto nuosavybės teisė ( 25 ).

44.

Teisingumo Teismas ne kartą priminė, kad sąvoka „įmonė“ apima bet kokį stabilios struktūros ūkio subjektą, sudarytą iš organizuotos asmenų ir kitų išteklių grupės, leidžiančios vykdyti ekonominę veiklą, kuria siekiama tam tikro tikslo ir kuri yra pakankamos struktūros ir gana savarankiška ( 26 ).

45.

Antra, kaip savo suformuotoje jurisprudencijoje yra nurodęs Teisingumo Teismas, Direktyva 2001/23 siekiama užtikrinti egzistuojančių ūkio subjekto darbo santykių tęstinumą, neatsižvelgiant į savininko pasikeitimą ( 27 ).

46.

Taigi, siekiant nustatyti, ar įvyko perdavimas pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punktą, lemiamas kriterijus yra tai, ar atitinkamas subjektas išsaugo savo tapatybę po to, kai jį perima naujas darbdavys, o tai matyti, be kita ko, iš to, kad jo veikla iš tikrųjų tęsiama arba atnaujinama ( 28 ).

47.

Teisingumo Teismas nurodė metodą, kaip analizuoti šią sąlygą, susijusią su abiem aspektais – subjekto tapatybe ir veiklos tęstinumu perdavimo metu. Taigi reikia atsižvelgti į visas nagrinėjamam sandoriui būdingas faktines aplinkybes, apimančias, inter alia, atitinkamos įmonės ar verslo rūšį, materialiojo turto, pavyzdžiui, pastatų ir kilnojamojo turto, perdavimą ar neperdavimą, nematerialiojo turto vertę perdavimo metu, pagrindinių darbuotojų perėjimą pas naują įmonės savininką, klientų perdavimą, veiklos, vykdytos iki perdavimo ir po jo, panašumo lygį ir galimo šios veiklos sustabdymo trukmę. Suprantama, kad šios aplinkybės yra tik atskiri atliktino visapusio įvertinimo aspektai ir dėl to negali būti vertinamos atskirai ( 29 ).

48.

Pirma, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad iš to matyti, jog šiems kriterijams teiktina reikšmė neišvengiamai skiriasi, atsižvelgiant į vykdomą veiklą ar net į atitinkamoje įmonėje, versle ar jų dalyje taikomus gamybos ar veiklos metodus ( 30 ).

49.

Antra, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog ūkio subjektas perima kito subjekto ekonominę veiklą, neleidžia daryti išvados, kad pastarojo tapatybė yra išlaikoma. Tokio subjekto tapatybė neturėtų būti siejama tik su jo vykdoma veikla, nes jo tapatybę lemia daugybė neatskiriamų elementų, kaip antai: jo darbuotojai, valdymo organai, darbo organizavimas, veiklos metodai arba (tam tikrais atvejais) jo turimos veiklos priemonės ( 31 ).

50.

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes taip pat reikia pažymėti, kad nagrinėdamas perleidimą bendrovių grupėje Teisingumo Teismas nurodė, jog toks perleidimas savaime negali reikšti, kad perdavimas neatliktas ( 32 ).

51.

Būtent esant tokiam atvejui Teisingumo Teismas konstatavo, kad, pirma, „[Direktyvos 2001/23] taikymo tikslais nagrinėjamas ūkio subjektas privalo, be kita ko, iki perdavimo pakankamai savarankiškai veikti, nes savarankiškumo sąvoka reiškia įgaliojimus, suteiktus už atitinkamą darbuotojų grupę atsakingiems asmenims, sąlygiškai laisvai ir nepriklausomai organizuoti darbą tokios grupės viduje, būtent duoti nurodymus ir paskirstyti užduotis pavaldiems tokios grupės darbuotojams, tiesiogiai į tai nesikišant kitiems darbdavio padaliniams“ ( 33 ), ir, antra, „[š]ią išvadą patvirtina Direktyvos 2001/23 6 straipsnio 1 dalies pirma ir ketvirta pastraipos, susijusios su darbuotojų atstovavimu, pagal kurias ši direktyva taikytina visiems perdavimams, atitinkantiems šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje skelbiamas sąlygas, nesvarbu, ar perduotas ūkio subjektas išsaugo savo savarankiškumą perėmėjo struktūroje, ar jo neišlaiko“ ( 34 ).

52.

Būtent remiantis šia jurisprudencija reikia pasiūlyti pateiktų klausimų vertinimo kriterijus, atsižvelgiant į pagrindines faktines aplinkybes, kurias Areios Pagos (Kasacinis Teismas) nurodė sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

53.

Pirma, reikia priminti aplinkybes, kuriomis ginčijamas perdavimas atliktas, t. y. tai, kad perleidimas atliktas šiuo tikslu įsteigtai patronuojamajai bendrovei ( 35 ). Taigi reikia patikrinti, ar perleistas subjektas buvo savarankiškas iki perdavimo ( 36 ). Remiantis prejudicinių klausimų, būtent antrojo klausimo, dalyku galima daryti išvadą, kad šie klausimai nesusiję su vertinimu, ar nagrinėjamas perduotas subjektas iki perdavimo veikė pakankamai savarankiškai.

54.

Taigi tam, kad išnagrinėčiau su veiklos faktiniu tęstinumu susijusias sąlygas, toliau analizuodamas pripažįstu, jog iki perdavimo subjektą, t. y. ENAE departamentą, atsakingą už veiklą, kitokią negu kitų trijų rūšių veikla, kurią vykdant naudoti tie patys gamybos ištekliai, sudarė organizuota darbuotojų, ilgam laikui paskirtų vykdyti šią nuolatinę veiklą, grupė.

55.

Antra, dėl perduotos veiklos tęstinumo pažymiu, kad sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra nurodytos aplinkybės, susijusios su sutarčių sudarymu (būtent 2006 m.) siekiant užtikrinti nagrinėjamo veiklos sektoriaus veikimą, ir tikslus šių sutarčių turinys. Taigi, kaip ir ieškovai, Graikijos vyriausybė bei Komisija, manau, kad reikia išsklaidyti abejones dėl to, kad perdavimo metu buvo vykdoma ne tik nustatyta veikla.

56.

Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ne kartą konstatavo, kad ENAE pavedė ETYE baigti įgyvendinti sutartis. Jis nurodė: „tam, kad nuo 2006 m. spalio 1 d. būtų užtikrintas ENAE riedmenų departamento, kaip savarankiškos bendrovės, pavadintos ETYE, veikimas, abi bendrovės sudarė [kelias] sutartis, [įskaitant] 2006 m. rugsėjo 28 d. darbų pavedimo sutartį, kurią sudarė ENAE, kaip užsakovė, ir ETYE, kaip rangovė; pagal šią sutartį ENAE pavedė ETYE atlikti sustabdytus darbus, numatytus Bendrajame susitarime Nr. 33 (su OSE ir ISAP), ir bet kokius kitus darbus šios sutarties įgyvendinimo laikotarpiu, <…> taip pat įskaitant panašią 2006 m. rugsėjo 28 d. sutartį dėl sustabdytų pagrindinių ar garantinių darbų, numatytų Bendrajame susitarime Nr. 37, ir <…> panašią 2006 m. rugsėjo 28 d. sutartį dėl sustabdytų pagrindinių ar garantinių darbų, numatytų Bendrajame susitarime Nr. 41a“.

57.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pridūrė, kad „[p]radėjusi veikti ETYE su ENAE pasirašė <…> 2007 m. rugpjūčio 30 d. darbų pavedimo sutartį, kurią sudarė ENAE, kaip užsakovė, ir ETYE, kaip rangovė; pagal šią sutartį ENAE pavedė ETYE atlikti sustabdytus darbus, numatytus Bendrajame susitarime Nr. 33a (su OSE ir ISAP), taip pat bet kokius kitus darbus šios sutarties įgyvendinimo laikotarpiu“.

58.

Be to, jis pažymėjo, kad „argumentas, jog ETYE, kuri Šveicarijos bendrovei Carwaggon AG įsipareigojo pagaminti 200 vagonų, buvo finansiškai savarankiška, neįrodytas, nes iš tikrųjų 2009 m. balandžio 29 d. minėta bendrovė pavedė ETYE pagaminti tik tris 27 metrų ilgio vagonus automobiliams vežti ir užmokestis už juos buvo tik 510000 EUR“.

59.

Vis dėlto manau, kad šias aplinkybes reikia palyginti su tomis, kurias Teisingumo Teismas nagrinėjo 1999 m. gruodžio 2 d. Sprendime Allen ir kt. ( 37 ) dėl bendrovės Amalgamated Construction Co. Ltd ( 38 ) atliktų gręžimo darbų anglių kasykloje Prince of Wales, kuriuos ūkio subjektas organizavo prieš tai, kai ši įmonė pagal subrangos sutartį pavedė tą veiklą vykdyti AMS.

60.

Tame sprendime Teisingumo Teismas, pirma, nusprendė: „[D]ėl pačios aplinkybės, kad ACC visada buvo vienintelė bendrovės RJB Mining (UK) rangovė ir pagal subrangos sutartį pavedė AMS vykdyti darbų pirkimo sutartis, taip pat negalima atmesti galimybės, kad atliktas perdavimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą [77/187]. Iš tikrųjų, pirma, tai, kad perdavėjas savo klientus perdavė perėmėjui arba jų neperdavė, yra tik vienas iš kelių veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti siekiant įvertinti, ar atliktas perdavimas ([1986 m. kovo 18 d.] Sprendimo Spijkers ( 39 ) 13 punktas)“ ( 40 ).

61.

Antra, Teisingumo Teismas konstatavo, kad „[1995 m. rugsėjo 19 d.] Sprendime Rygaard ( 41 ) nurodyta situacija, kai įmonė perduoda kitai įmonei vieną iš savo statybviečių, kad joje būtų baigti darbai, taip pat perduoda šiai įmonei tik kai kuriuos darbuotojus bei įrangą, kad būtų baigti vykdomi darbai, nepatenka į Direktyvos [77/187] taikymo sritį. Vis dėlto ši situacija yra kitokia, nei nagrinėjama toje byloje, nes bendrovei AMS pagal subrangos sutartį buvo pavesta įgyvendinti visas darbų pirkimo sutartis. Be to, [1995 m. rugsėjo 19 d.] Sprendimo Rygaard ( 42 ) 21 punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad statybvietės perdavimas siekiant joje baigti darbus galėtų patekti į [šios] direktyvos taikymo sritį, jeigu kartu būtų perduota organizuota elementų grupė, kuri leistų toliau stabiliai vykdyti perduodančiosios įmonės veiklą arba tam tikrą jos dalį. Taigi siekiant netaikyti [šios] direktyvos neužtektų aplinkybės, kad ACC pagal subrangos sutartį pavedė AMS tik nustatytus gręžimo darbus, jeigu būtų įrodyta, jog vykdant šį sandorį AMS iš ACC įgijo organizuotų išteklių, leidžiančių jai ilgą laiką vykdyti gręžimo veiklą kasykloje Prince of Wales“ ( 43 ).

62.

Remiantis šiais argumentais ir tuo, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nepakankamai patikslintos faktinės aplinkybės, darytina išvada, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis šia jurisprudencija, turi iš anksto įvertinti, ar pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, būtent susijusiomis su darbų pavedimu, perduoto subjekto tapatybė buvo išlaikyta dėl to, kad perduota organizuota elementų grupė, leidžianti toliau stabiliai vykdyti perduodančiosios įmonės veiklą.

63.

Šiuo etapu darant prielaidą, kad tos sąlygos įvykdytos, dabar reikia atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, ar perduotas subjektas veikė savarankiškai, ar ne.

64.

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją visų pirma reikia pripažinti, kad vykdoma veikla buvo kvalifikuota, nes Teisingumo Teismo nurodytų įvairių kriterijų lyginamasis svoris skiriasi atsižvelgiant į vykdomą veiklą ( 44 ).

65.

Šiuo atveju remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais dėl gamybai būtinų įrenginių naudojimo galima daryti išvadą ( 45 ), kad nagrinėjamas perdavimas atliktas sektoriuje, kuriame veikla daugiausia grindžiama darbo jėga.

66.

Iš tikrųjų, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, ginčijamai ekonominei veikai, t. y. riedmenų departamento veiklai, taip pat trijų kitų nuo ENAE priklausančių departamentų veiklai reikalinga keturių gamybos skyrių, būtent valcavimo, vamzdžių gamybos, stalių ir kitų dirbtuvių, parama.

67.

Be to, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pagrindinį klausimą dėl aplinkybės, kad materialusis turtas, reikalingas pagrindinėje byloje nagrinėjamai veiklai vykdyti, visada priklausė ENAE, galima atsakyti, kad dėl šios aplinkybės negalima atmesti, jog įmonė buvo perduota, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23, nes analogiškomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas konstatavo, kad „tai, ar materialinio [materialiojo] turto nuosavybės teisė perduodama, ar ne, nėra svarbu taikant [šią] [d]irektyvą“ ( 46 ).

68.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „aplinkybė, jog naujo verslininko perimtas materialinis [materialusis] turtas nepriklausė jo pirmtakui, o buvo tik užsakovo suteiktas naudotis, negali paneigti įmonės perdavimo, kaip jis suprantamas pagal minėtą direktyvą, buvimo (šiuo klausimu žr. [2003 m. lapkričio 20 d.] Sprendimo Abler ir kt., C‑340/01, EU:C:2003:629, 42 punktą). Darytina išvada, kad <…> jei Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies b punktas būtų aiškinamas taip, kad į šios direktyvos taikymo sritį nepatektų atvejis, kai konkrečiai veiklai vykdyti būtinas materialinis [materialusis] turtas visada priklausė perėmėjui, direktyva netektų dalies veiksmingumo“ ( 47 ).

69.

Galiausiai, kalbant apie sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytą finansavimo būdą ( 48 ) ir organizacinį nesavarankiškumą po perdavimo ( 49 ), reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad vien dėl šių veiksnių negalima atmesti Direktyvos 2001/23 taikymo galimybės.

70.

Iš tikrųjų nagrinėdamas atvejį, kurį galima palyginti su pagrindinės bylos atveju ( 50 ), Teisingumo Teismas yra nusprendęs: „[i]š [2009 m. vasario 12 d.] Sprendimo Klarenberg ( 51 ) 46 ir 47 punktų matyti, kad norint išsiaiškinti, ar perduotas subjektas išsaugojo savarankiškumą [tapatybę], svarbu ne tai, ar jis išlaikė konkrečią organizacinę struktūrą, kurią perdavėjas nustatė įvairiems perduodamiems gamybos elementams, o tai, ar išsaugotas funkcinis tarpusavio priklausomybės ir papildomumo ryšys tarp šių elementų. Tokio funkcinio ryšio išlaikymas tarp įvairių perduotų elementų leidžia perėmėjui juos naudoti, net jei perduoti jie integruojami į naują skirtingą organizacinę struktūrą, turint tikslą tęsti tokią pačią ar panašią ekonominę veiklą (žr. [2009 m. vasario 12 d.] Sprendimo Klarenberg ( 52 ) <…> 48 punktą)“ ( 53 ).

71.

Taigi manau, jog labai svarbu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatytų, ar išsaugotas funkcinis tarpusavio priklausomybės ir papildomumo ryšys tarp įvairių perduotų gamybos elementų, siekiant tęsti tokią pačią ar panašią ekonominę veiklą ( 54 ).

72.

Kitaip tariant, užtenka nustatyti, ar perdavimo metu buvo siekiama išlaikyti ankstesnę veiklą, už kurios vykdymą atsakinga ENAE, naudojant tinkamus išteklius ir veikiant naujai vadovybei; kaip nurodyta pirma, mažai reikšmės turi tai, kad perdavėjo perduotas turtas naudojamas ne vien perduotai veiklai vykdyti. Taigi po perdavimo sėkmingai vykdoma ekonominė veikla, dėl kurios klausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negali būti laikoma tinkamu kriterijumi, siekiant taikyti Direktyvą 2001/23.

73.

Jeigu patikrinęs pirmesniuose punktuose nurodytą informaciją ( 55 ) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarytų išvadą, kad šiuo atveju yra įvykdyti įmonės dalies perdavimo kriterijai, reikėtų nustatyti, kokios pasekmės kyla dėl šio teismo išvados, kad „[n]uo pat pradžių ETYE, kaip bendrovės, ateitis jau buvo iš anksto nuspręsta ir buvo suplanuota ją likviduoti“, nors 2006–2007 m. buvo vykdoma veikla, kad ir mažos apimties ( 56 ).

74.

Tai nereiškia, kad, kaip teigia ENAE, būtų nustatyta nauja sąlyga, kuri būtų susijusi su ekonomine perdavimo sėkme arba dėl kurios kiltų abejonių dėl perdavimo sąlygų tuo atveju, jeigu perėmėjas nuspręstų vėliau perleisti veiklą. Iš tikrųjų a priori neturi kilti abejonių dėl perėmėjo laisvės nutraukti veiklą po jos perdavimo.

75.

Kaip ne kartą nusprendė Teisingumo Teismas ir kaip, beje, matyti iš Direktyvos 2001/23 4 straipsnio, „pagal [šią direktyvą] iš valstybių narių neatimama galimybė leisti darbdaviams iš dalies pakeisti darbo santykius nepalankia linkme, visų pirma kiek tai susiję su apsauga nuo atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio sąlygomis. Pagal šią direktyvą tik draudžiama, kad tokie pakeitimai būtų daromi atliekant perdavimą arba dėl jo“ ( 57 ).

76.

Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, konkrečiai pažymėtina, kad būtent dėl atliekant perdavimą priimto perdavėjo sprendimo pasinaudoti perdavimu kaip priemone perleistai veiklai, už kurią jis buvo atsakingas, nutraukti, siekiant išvengti darbuotojų apsaugą užtikrinančių įsipareigojimų, perdavimas negali patekti į Direktyvos 2001/23 taikymo sritį ( 58 ).

77.

Taigi tai, jog veikla galėjo būti tęsiama perdavus ekonominę veiklą, turi mažai reikšmės, jeigu įrodyta, kad nebuvo siekiama šios veiklos vykdyti stabiliai ir kad atliekant perdavimą veikla buvo organizuojama tokiomis sąlygomis, dėl kurių ji galėjo būti nutraukta.

78.

Kitaip tariant, svarbu ne tiek nustatyta veiklos trukmė, kiek perduotam subjektui suteikti įgaliojimai toliau vykdyti šią veiklą iš esmės neribotą laikotarpį. Šiuo klausimu numatyta pirkimo sutarčių įgyvendinimo pabaiga, neatsižvelgiant į komercinę klientų augimo dinamiką ar darbų įvairinimą, galėtų reikšti, kad atliekant perdavimą nebuvo planuojama veiklą ateityje vykdyti stabiliai. Tai galėtų reikšti ir aplinkybė, kad iš anksto numatyta reorganizuoti darbuotojų valdymo organus arba darbuotojų darbo laiką ar skaičių ir tai neleidžia toliau vykdyti veiklos. Taigi manau, kad lemiamas veiksnys yra šiam tikslui pasiekti skirtų priemonių pasirinkimas atliekant perdavimą.

79.

Bet kuriuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad tęsiamos ekonominės veiklos trukmė yra vertinimo kriterijus nustatant, ar atliktas perdavimas, tai prieštarautų tikslui apsaugoti darbuotojus, kurį nuolat pabrėžia Teisingumo Teismas ( 59 ), ir skatintų netinkamai taikyti Sąjungos teisės nuostatas ( 60 ).

80.

Vis dėlto, jeigu būtų konstatuota tik tai, kad sudarytas susitarimas nutraukti veiklą, nors iš tikrųjų šis susitarimas neįgyvendintas, nes šiuo labai teoriniu atveju veikla toliau stabiliai vykdoma, būtų priimtas sprendimas, kuris taip pat prieštarautų šios direktyvos tikslui.

81.

Taigi, jeigu būtų įrodyta, kad atliekant perdavimą perdavėjo ir perėmėjo tikslas buvo ne toliau vykdyti perduotą veiklą, o apeiti įpareigojimus, dėl kurių užtikrinama iš nacionalinės teisės kylanti darbuotojų apsauga, šis perdavimas negalėtų patekti į Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktų taikymo sritį.

82.

Šiuo atveju manau, kad užtikrinant darbuotojų apsaugą taip pat yra pagrįsta taikyti nacionalines nuostatas, pagal kurias baudžiama už galimas žalingas tokio manipuliavimo pasekmes.

83.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, manau, kad Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad jeigu įrodyta, jog perduodant ūkio subjektą buvo ketinama tęsti ekonominę veiklą, ši direktyva gali būti taikoma situacijai, kai perduota įmonės ar verslo dalis neišlaiko savo organizacinio savarankiškumo, su sąlyga, kad išsaugomas funkcinis įvairių perduotų gamybos elementų ryšys ir kad jis sudaro sąlygas perėmėjui šiuos elementus naudoti tokiai pačiai ar panašiai ekonominei veiklai stabiliai vykdyti, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

84.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Areios Pagos (Kasacinis Teismas, Graikija) prejudicinius klausimus:

2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktai turi būti aiškinami taip, kad jeigu įrodyta, jog perduodant ūkio subjektą buvo ketinama tęsti ekonominę veiklą, ši direktyva gali būti taikoma situacijai, kai perduota įmonės ar verslo dalis neišlaiko savo organizacinio savarankiškumo, su sąlyga, kad išsaugomas funkcinis įvairių perduotų gamybos elementų ryšys ir kad jis sudaro sąlygas perėmėjui šiuos elementus naudoti tokiai pačiai ar panašiai ekonominei veiklai stabiliai vykdyti, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.