EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 62014CJ0160

2015 m. rugsėjo 9 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas.
João Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt. prieš Estado português.
Varas Cíveis de Lisboa prašymas priimti prejudicinį sprendimą.
Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teisės aktų derinimas – Darbuotojų teisių apsauga įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju – Sąvoka „verslo perdavimas“ – Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą – Nacionalinio teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, padarytas Sąjungos teisės pažeidimas – Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį teisė į dėl tokio pažeidimo padarytos žalos atlyginimą atsiranda tik panaikinus sprendimą, kuriuo buvo padaryta ši žala.
Byla C-160/14.

Court reports – general

ECLI identifier: ECLI:EU:C:2015:565

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2015 m. rugsėjo 9 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisės aktų derinimas — Darbuotojų teisių apsauga įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju — Sąvoka „verslo perdavimas“ — Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą — Nacionalinio teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, padarytas Sąjungos teisės pažeidimas — Nacionalinės teisės aktas, pagal kurį teisė į dėl tokio pažeidimo padarytos žalos atlyginimą atsiranda tik panaikinus sprendimą, kuriuo buvo padaryta ši žala“

Byloje C‑160/14

dėl Varas Cíveis de Lisboa (Portugalija) 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2014 m. balandžio 4 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

João Filipe Ferreira da Silva e Brito ir kt.

prieš

Estado português

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta (pranešėja), antrosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas K. Lenaerts, teisėjai J.‑C. Bonichot, A. Arabadjiev ir C. Lycourgos,

generalinis advokatas Y. Bot,

posėdžio sekretorė M. Ferreira, vyriausioji administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. vasario 25 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

Ferreira da Silva e Brito ir kt., atstovaujamų advokatų C. Góis Coelho, S. Estima Martins ir R. Oliveira,

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir A. Fonseca Santos,

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir J. Vláčil,

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. de Bergues, D. Colas ir F.‑X. Bréchot,

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Varrone,

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren, M. França, M. Konstantinidis ir M. Kellerbauer,

susipažinęs su 2015 m. birželio 11 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98) 1 straipsnio 1 dalies, SESV 267 straipsnio trečios pastraipos ir kai kurių bendrųjų Sąjungos teisės principų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant J. F. Ferreira da Silva e Brito ir kitų 96 asmenų ginčą su Estado português (Portugalijos valstybė) dėl Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas) padaryto Sąjungos teisės pažeidimo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Direktyva 2001/23 buvo kodifikuota 1977 m. vasario 14 d. Tarybos direktyva 187/14/EEB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 61, p. 26), iš dalies pakeista 1998 m. birželio 29 d. Tarybos direktyva 98/29/EB (OL L 201, p. 88).

4

Direktyvos 2001/23 8 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Siekiant užtikrinti teisinę apsaugą ir skaidrumą, teisinę perdavimo sąvoką reikia paaiškinti atsižvelgiant į Teisingumo Teismo precedentų teisę. Toks paaiškinimas nepakeitė Teisingumo Teismo paaiškintos Direktyvos 77/187/EEB taikymo srities.“

5

Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatyta:

„a)

Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui.

b)

Atsižvelgiant į a punktą ir kitas šio straipsnio nuostatas, šioje direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė.“

6

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, ryšium su perdavimu yra perduodami [perduodamos] perėmėjui.“

Portugalijos teisė

7

2007 m. gruodžio 31 d. Įstatymo Nr. 67/2007 (Lei Nr. 67/2007 – Aprova o Regime da Responsabilidade Civil Extracontratual do Estado e Demais Entidades Públicas) (Diário da República, 1 serija, Nr. 251, 2007 m. gruodžio 31 d., p. 91117) su pakeitimais, padarytais 2008 m. liepos 17 d. Įstatymu Nr. 31/2008 (Diário da República, 1 serija, Nr. 137, 2008 m. liepos 17 d., p. 4454), kuriuo patvirtinama Valstybės ir kitų viešųjų subjektų civilinės deliktinės atsakomybės tvarka (toliau – RRCEE), 13 straipsnyje numatyta:

„1.   Nepažeidžiant nuostatų dėl neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio ir nepagrįsto laisvės atėmimo atvejų, valstybei nustatoma civilinė atsakomybė už žalą, dėl akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos padarytą akivaizdžiai nekonstituciniais arba neteisėtais ar nepagrįstais teismų sprendimais.

2.   Prieš pateikiant prašymą atlyginti žalą, kompetentingas teismas turi panaikinti sprendimą, kuriuo padaryta žala.“

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

8

1993 m. vasario 19 d.Air Atlantis SA (toliau – AIA), įsteigta 1985 m. ir veikianti nereguliariojo oro transporto sektoriuje (užsakomieji skrydžiai), buvo likviduota. Šiomis aplinkybėmis ieškovai pagrindinėje byloje buvo kolektyviai atleisti.

9

Nuo 1993 m. gegužės 1 d. bendrovė TAP, kuri buvo pagrindinė AIA akcininkė, pradėjo vykdyti dalį skrydžių, kuriuos AIA buvo įsipareigojusi vykdyti laikotarpiu nuo 1993 m. gegužės 1 d. iki spalio 31 d. TAP taip pat vykdė tam tikrus užsakomuosius skrydžius – iki tol šioje rinkoje ji neveikė – tais maršrutais, kuriais anksčiau skrydžius vykdė AIA. Šiam tikslui TAP naudojo dalį įrangos, kurią AIA anksčiau naudojo savo veiklai, be kita ko, keturis orlaivius. TAP taip pat mokėjo nuomos mokestį pagal atitinkamas finansinės šių orlaivių nuomos sutartis ir perėmė biuro įrangą, kurią AIA turėjo ir naudojo savo patalpose Lisabonoje ir Fare (Portugalija), ir kitą materialųjį turtą. Be to, TAP pasamdė kai kuriuos buvusius AIA darbuotojus.

10

Ieškovai pagrindinėje byloje Tribunal do Trabalho de Lisboa (Lisabonos darbo bylų teismas) pareiškė ieškinį dėl šio atleidimo, reikalaudami įdarbinti juos TAP ir išmokėti atlyginimus.

11

2007 m. vasario 6 d.Tribunal do Trabalho de Lisboa sprendimu iš dalies patenkino ieškinį, kuriuo buvo ginčijamas kolektyvinis atleidimas, ir nurodė įdarbinti ieškovus pagrindinėje byloje eiti atitinkamas pareigas ir išmokėti jiems kompensacijas. Tribunal do Trabalho de Lisboa nusprendė, kad šiuo atveju buvo verslo perdavimas bent iš dalies, nes buvo išlaikyta verslo tapatybė ir tęsiama veikla, o TAP darbo sutartyse pakeitė ankstesnį darbdavį.

12

Dėl šio sprendimo buvo paduotas apeliacinis skundas Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas), ir 2008 m. sausio 16 d. sprendimu šis teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek, kiek juo buvo nurodyta TAP įdarbinti ieškovus pagrindinėje byloje ir išmokėti kompensacijas, padaręs išvadą, kad jau buvo suėjęs senaties terminas ieškiniui dėl kolektyvinio atleidimo pareikšti.

13

Tuomet ieškovai pagrindinėje byloje padavė kasacinį skundą Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas), ir 2009 m. vasario 25 d. sprendimu šis teismas nusprendė, kad kolektyvinis atleidimas nebuvo neteisėtas. Šis teismas pažymėjo, jog tam, kad būtų konstatuotas verslo perdavimas, nepakanka komercinės veiklos „paprasto tęstinumo“, nes taip pat būtina, kad būtų išlaikyta verslo tapatybė. Tačiau šiuo atveju TAP, vykdydama 1993 m. vasaros sezono skrydžius, nesinaudojo „ūkio subjektu“, kurio tapatybė ta pati kaip „ūkio subjekto“, kuris anksčiau priklausė AIA. Kadangi nesutapo dviejų „ūkio subjektų“ tapatybė, negali būti kalbama apie verslo perdavimą.

14

Supremo Tribunal de Justiça taip pat nusprendė, kad AIA klientai neperėjo TAP. Be to, šio teismo teigimu, AIA veikė pagal licenciją, kuri negali būti perduodama, todėl verslo perduoti nebuvo įmanoma, t. y. buvo galima parduoti tik atskirus daiktus, o ne patį verslą.

15

Dėl Sąjungos teisės taikymo Supremo Tribunal de Justiça pažymėjo, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas atvejus, kai įmonė tęsdavo kitos įmonės iki tol vykdytą veiklą, yra nusprendęs, jog „vien dėl šios aplinkybės“ negalima daryti išvados, kad įvyko ūkio subjekto perdavimas, nes „ūkio subjektas neturėtų būti siejamas tik su jo vykdoma veikla“.

16

Kadangi kai kurie ieškovai pagrindinėje byloje prašė, kad Supremo Tribunal de Justiça pateiktų Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, pirmasis teismas pažymėjo, kad „nacionaliniams teismams, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, nustatyta pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą taikoma tik tuo atveju, kai patys šie teismai nusprendžia, kad priimant sprendimą dėl jų nagrinėjamo ginčo reikia remtis Sąjungos teise, ir, be kita ko, kai nagrinėjant tą ginčą kyla klausimas dėl šios teisės išaiškinimo“. Be to, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką dėl Sąjungos teisės normų, susijusių su verslo perdavimu, išaiškinimo, nėra „pagrįstų abejonių“ dėl šių normų išaiškinimo, kad „būtų privaloma pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą“.

17

Supremo Tribunal de Justiça teigimu, „pats Teisingumo Teismas aiškiai pripažino, jog [Sąjungos] teisė turi būti taikoma tinkamai, kad akivaizdžiai nekiltų jokių pagrįstų abejonių, kaip spręsti pateiktą klausimą, ir taip paneigė, kad šiuo atveju yra pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Taigi, [anot šio nacionalinio teismo,] atsižvelgiant į [ieškovų pagrindinėje byloje] nurodytų [Sąjungos teisės nuostatų] turinį, į <...> Teisingumo Teismo pateiktą tų nuostatų išaiškinimą ir į <...> bylos aplinkybes, kurios buvo įvertintos <...>, dėl išaiškinimo nekyla jokių abejonių, dėl kurių reikėtų pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą <…>“

18

Supremo Tribunal de Justiça taip pat pabrėžė, kad „<…> Teisingumo Teismo praktika dėl [Sąjungos teisės] normų, susijusių su „verslo perdavimu“, išaiškinimo yra nusistovėjusi, nes direktyvoje [2001/23] pateikiamos toje teismo praktikoje jau konsoliduotos sąvokos, ir dabar tos sąvokos suformuluotos labai aiškiai, kiek tai susiję su jų išaiškinimu Sąjungos ir nacionaliniuose teismuose, dėl to šiuo atveju nereikia kreiptis į Teisingumo Teismą <…>“.

19

Tuomet ieškovai pagrindinėje byloje pareiškė ieškinį dėl Estado português civilinės deliktinės atsakomybės, kuriuo buvo siekiama iš jos prisiteisti tam tikros turtinės žalos atlyginimą. Grįsdami savo ieškinį, jie nurodė, kad Supremo Tribunal de Justiça sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, nes jame klaidingai aiškinama verslo perdavimo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2001/23, sąvoka, be to, šis teismas pažeidė savo pareigą teikti Teisingumo Teismui svarbius klausimus dėl Sąjungos teisės išaiškinimo.

20

Estado português tvirtino, kad pagal RRCEE 13 straipsnio 2 dalį prašymas atlyginti žalą turi būti grindžiamas tuo, kad anksčiau kompetentingas teismas panaikino sprendimą, kuriuo padaryta žala, ir pažymėjo, kad dėl to, jog Supremo Tribunal de Justiça sprendimas nepanaikintas, nėra pagrindo mokėti prašomo žalos atlyginimo.

21

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, jog svarbu žinoti, ar Supremo Tribunal de Justiça sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas dėl to, kad, atsižvelgiant į Direktyvą 2001/23 ir į teismui žinomas faktines aplinkybes, jame netinkamai aiškinama sąvoka „verslo perdavimas“. Be to, svarbu žinoti, ar Supremo Tribunal de Justiça turėjo pareigą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kaip jo buvo prašoma.

22

Šiomis aplinkybėmis Varas Cíveis de Lisboa (Lisabonos civilinių bylų kolegijos) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar Direktyva 2001/23, būtent jos 1 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „verslo perdavimas“ taikoma tuo atveju, kai užsakomųjų skrydžių rinkoje veikianti įmonė yra likviduojama jos didžiausio akcininko sprendimu, kuris yra aviacijos sektoriuje veikianti įmonė, o likvidavimo etape patronuojančioji bendrovė:

pakeičia likviduotą bendrovę orlaivių nuomos sutartyse ir galiojančiose užsakomųjų skrydžių sutartyse su turizmo operatoriais,

vykdo veiklą, kurią anksčiau vykdė likviduota bendrovė,

įdarbina kai kuriuos iki tol likviduotoje bendrovėje dirbusius darbuotojus ir paveda jiems atlikti tokias pačias užduotis kaip anksčiau,

perima likviduotos bendrovės smulkią įrangą?

2.

Ar SESV 267 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad esant pirmajame klausime nurodytoms aplinkybėms ir atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos nacionaliniai teismai priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus, Supremo Tribunal de Justiça privalėjo kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, kaip teisingai aiškinti Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalyje vartojamą sąvoką „verslo perdavimas“?

3.

Ar pagal Sąjungos teisę ir visų pirma pagal Sprendime Köbler (C‑224/01, EU:C:2003:513) Teisingumo Teismo suformuluotus principus dėl valstybės atsakomybės už asmenims padarytą žalą dėl galutinės instancijos nacionalinio teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo draudžiama taikyti nacionalinės teisės normą, pagal kurią reikalaujama prašymą dėl valstybės padarytos žalos atlyginimo grįsti prieš pateikiant minėtą prašymą panaikintu sprendimu, kuriuo padaryta žala?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

23

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi Teisingumo Teismo, ar Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „verslo perdavimas“ apima situaciją, kai užsakomųjų skrydžių rinkoje veikianti įmonė likviduojama jos didžiausio akcininko, kuris yra oro transporto įmonė ir kuris pakeičia likviduotą įmonę orlaivių nuomos sutartyse ir galiojančiose užsakomųjų skrydžių sutartyse, vykdo veiklą, kurią anksčiau vykdė likviduota įmonė, įdarbina kai kuriuos iki tol likviduotoje įmonėje dirbusius darbuotojus ir paveda jiems atlikti tokias pačias užduotis kaip anksčiau ir perima tos įmonės smulkią įrangą.

24

Siekiant atsakyti į šį klausimą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog reikia priminti, kad Direktyva 77/187, kodifikuota Direktyva 2001/23, taikoma kiekvienu atveju, kai remiantis sutartiniais santykiais pasikeičia už įmonės veiklą atsakingas fizinis ar juridinis asmuo, kaip darbdavys prisiimantis įsipareigojimus įmonės darbuotojams (žr. Sprendimo Merckx ir Neuhuys, C‑171/94 ir C‑172/94, EU:C:1996:87, 28 punktą; Sprendimo Hernández Vidal ir kt., C‑127/96, C‑229/96 ir C‑74/97, EU:C:1998:594, 23 punktą ir Sprendimo Amatori ir kt., C‑458/12, EU:C:2014:124, 29 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

25

Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, Direktyva 2001/23 siekiama užtikrinti egzistuojančių ūkio subjekto darbo santykių tęstinumą, neatsižvelgiant į savininko pasikeitimą. Nustatant, ar įvyko perdavimas, kaip jis suprantamas pagal šią direktyvą, lemiamas kriterijus yra tai, ar atitinkamas subjektas išsaugo savo tapatybę, o tai matyti iš to, kad jo veikla iš tikrųjų tęsiama arba atnaujinama (žr. Sprendimo Spijkers, 24/85, EU:C:1986:127, 11 ir 12 punktus; Sprendimo Güney-Görres ir Demir, C‑232/04 ir C‑233/04, EU:C:2005:778, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką ir Sprendimo Amatori ir kt., C‑458/12, EU:C:2014:124, 30 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

26

Siekiant nustatyti, ar ši sąlyga tenkinama, reikia atsižvelgti į visas faktines aplinkybes, kurios apibūdina nagrinėjamą perdavimą, pavyzdžiui, perduodamos įmonės arba verslo rūšį, materialaus turto, kaip antai pastatų ir kilnojamo turto, perdavimą ar neperdavimą, nematerialaus turto vertę perdavimo momentu, į tai, ar naujasis darbdavys perėmė daugumą darbuotojų, ar buvo perduoti klientai, į prieš perdavimą ir po jo atliekamos veiklos panašumo laipsnį ir į šios veiklos galimo sustabdymo trukmę. Tačiau visos šios aplinkybės yra tik pavieniai atliktino išsamaus įvertinimo aspektai, todėl negali būti vertinamos atskirai (žr. Sprendimo Spijkers, 24/85, EU:C:1986:127, 13 punktą; Sprendimo Redmond Stichting, C‑29/91, EU:C:1992:220, 24 punktą; Sprendimo Süzen, C‑13/95, EU:C:1997:141, 14 punktą ir Sprendimo Abler ir kt., C‑340/01, EU:C:2003:629, 33 punktą).

27

Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad įvairių kriterijų svarba neišvengiamai keičiasi atsižvelgiant į vykdomą veiklą ir net į atitinkamoje įmonėje, versle ar verslo dalyje taikomus gamybos ar veiklos metodus (žr. Sprendimo Süzen, C‑13/95, EU:C:1997:141, 18 punktą; Sprendimo Hernández Vidal ir kt., C‑127/96, C‑229/96 ir C‑74/97, EU:C:1998:594, 31 punktą; Sprendimo Hidalgo ir kt., C‑173/96 ir C‑247/96, EU:C:1998:595, 31 punktą ir šiuo klausimu Sprendimo UGT‑FSP, C‑151/09, EU:C:2010:452, 28 punktą).

28

Pagal šią teismo praktiką reikia vertinti pirmąjį klausimą, atsižvelgiant į pagrindines faktines aplinkybes, kurias nacionalinis teismas nurodė sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir konkrečiai pirmajame klausime.

29

Visų pirma pažymėtina, kad esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, susijusiai su oro transporto sektoriumi, turto perdavimas laikytinas esmine aplinkybe vertinant, ar įvyko „verslo perdavimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. Sprendimo Liikenne, C‑172/99, EU:C:2001:59, 39 punktą).

30

Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad TAP pakeitė AIA orlaivių nuomos sutartyse ir faktiškai juos naudojo, o tai reiškia, kad buvo perimti elementai, būtini tęsti veiklai, kurią anksčiau vykdė AIA. Be to, buvo perimta kai kuri kita įranga.

31

Kaip savo išvados 48, 51, 53, 56 ir 58 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, kitos aplinkybės patvirtina, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 26 punkte minėtus kriterijus, pagrindinėje byloje įvyko „verslo perdavimas“, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį. Tai matyti iš to, kad TAP pakeitė AIA galiojančiose užsakomųjų skrydžių sutartyse su turizmo operatoriais (tai reiškia, kad TAP perėmė AIA klientus), iš to, kad TAP plėtojo užsakomųjų skrydžių veiklą maršrutais, kuriais anksčiau skrydžius vykdė AIA (tai reiškia, kad TAP tęsė anksčiau AIA vykdytą veiklą), iš to, kad TAP įdarbino kai kuriuos AIA darbuotojus ir pavedė jiems atlikti tokias pačias užduotis, kokias jie anksčiau atliko pastarojoje bendrovėje (tai reiškia, kad TAP perėmė dalį AIA darbuotojų), ir galiausiai iš to, kad TAP nuo 1993 m. gegužės 1 d. perėmė dalį užsakomųjų skrydžių, kuriuos AIA vykdė iki 1993 m. vasario mėn., kai buvo likviduota, o tai patvirtina, kad perduota veikla praktiškai nebuvo sustabdyta.

32

Tokiomis aplinkybėmis, siekiant taikyti Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį, aplinkybė, kad subjektas, kurio dalis turto ir darbuotojų buvo perimta, integruotas į TAP struktūrą ir neišsaugojo savarankiškos organizacinės struktūros, nereikšminga, nes išliko pastarosios bendrovės perimto turto ir perimtų darbuotojų sąsaja su tęsiama veikla, kurią anksčiau vykdė likviduota bendrovė. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, ne taip svarbu, kad atitinkamas turtas naudotas vykdant tiek reguliariuosius, tiek užsakomuosius skrydžius, nes tai bet kuriuo atveju yra oro transporto veikla, o TAP perėmė AIA sutartinius įsipareigojimus dėl šių užsakomųjų skrydžių.

33

Iš Sprendimo Klarenberg (C‑466/07, EU:C:2009:85) 46 ir 47 punktų matyti, kad norint išsiaiškinti, ar perduotas subjektas išsaugojo savarankiškumą, svarbu ne tai, ar jis išlaikė konkrečią organizacinę struktūrą, kurią perdavėjas nustatė įvairiems perduodamiems gamybos elementams, o tai, ar išsaugotas funkcinis tarpusavio priklausomybės ir papildomumo ryšys tarp šių elementų.

34

Tokio funkcinio ryšio išlaikymas tarp įvairių perduotų elementų leidžia perėmėjui juos naudoti, net jei perduoti jie integruojami į naują skirtingą organizacinę struktūrą turint tikslą tęsti tokią pačią ar panašią ekonominę veiklą (žr. Sprendimo Klarenberg, C‑466/07, EU:C:2009:85, 48 punktą).

35

Atsižvelgiant į išdėstytus svarstymus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, jog Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad sąvoka „verslo perdavimas“ apima situaciją, kai užsakomųjų skrydžių rinkoje veikianti įmonė yra likviduojama jos didžiausio akcininko, kuris yra oro transporto įmonė, ir pastaroji įmonė pakeičia likviduotą įmonę orlaivių nuomos sutartyse ir galiojančiose užsakomųjų skrydžių sutartyse, vykdo veiklą, kurią anksčiau vykdė likviduota įmonė, įdarbina kai kuriuos iki tol likviduotoje įmonėje dirbusius darbuotojus ir paveda jiems atlikti tokias pačias užduotis kaip anksčiau ir perima likviduotos įmonės smulkią įrangą.

Dėl antrojo klausimo

36

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, ir, be kita ko, dėl to, kad žemesnės instancijos teismai priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus dėl sąvokos „verslo perdavimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį, išaiškinimo, SESV 267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, iš principo privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl šios sąvokos išaiškinimo.

37

Šiuo klausimu pasakytina, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra bendradarbiavimo tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų priemonė, pagal kurią Teisingumo Teismas nacionaliniams teismams teikia Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną pastariesiems priimant sprendimą dėl jų nagrinėjamų ginčų, tačiau jei pagal nacionalinę teisę negalimas skundas teisme dėl nacionalinio teismo sprendimo, pastarasis iš esmės privalo kreiptis į Teisingumo Teismą, kaip numatyta SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje, kai jame keliamas klausimas dėl Sąjungos teisės išaiškinimo (žr. Sprendimo Consiglio nazionale dei geologi ir Autorità garante della concorrenza e del mercato, C‑136/12, EU:C:2013:489, 25 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

38

Kalbant apie minėtos pareigos taikymo ribas, pasakytina, jog iš teismo praktikos, tvirtai nusistovėjusios priėmus Sprendimą Cilfit ir kt. (283/81, EU:C:1982:335), matyti, kad teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, privalo, kai jame keliamas Sąjungos teisės klausimas, įvykdyti pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, išskyrus atvejį, kai jis konstatuoja, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai ar kad dėl nagrinėjamos Sąjungos teisės nuostatos Teisingumo Teismas jau pateikė savo išaiškinimą, ar kad tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių.

39

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad tai, ar tokia galimybė yra, reikia įvertinti atsižvelgiant į Sąjungos teisės ypatumus, į konkrečius sunkumus, su kuriais susiduriama ją aiškinant, ir į riziką, kad teismų praktika Sąjungoje gali skirtis (Sprendimo Intermodal Transports, C‑495/03, EU:C:2005:552, 33 punktas).

40

Tiesa, tik nacionalinis teismas gali įvertinti, ar tinkamas Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nėra galimybių kilti pagrįstoms abejonėms, ir todėl jis gali nuspręsti nesikreipti į Teisingumo Teismą dėl jame iškelto Sąjungos teisės išaiškinimo klausimo (žr. Sprendimo Intermodal Transports, C‑495/03, EU:C:2005:552, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

41

Šiuo klausimu vien kitų nacionalinių teismų priimtų vienas kitam prieštaraujančių sprendimų egzistavimas negali būti svarbiausia aplinkybė, lemianti SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje įtvirtintą pareigą.

42

Teismas, priimantis sprendimą kaip galutinė instancija, nepaisydamas žemesnės instancijos teismų atlikto Sąjungos teisės normos išaiškinimo, gali teigti, kad dėl jo siūlomo šios normos išaiškinimo, kuris skiriasi nuo tų teismų pateikto išaiškinimo, nekyla jokių pagrįstų abejonių.

43

Tačiau pažymėtina, kad, kiek tai susiję su šioje byloje nagrinėjama sritimi ir kaip matyti iš šio sprendimo 24–27 punktų, dėl sąvokos „verslo perdavimas“ išaiškinimo kilo klausimų daugeliui nacionalinių teismų, kurie dėl šios priežasties manė esant būtina kreiptis į Teisingumo Teismą. Šie kilę klausimai rodo, kad ne tik yra abejonių dėl išaiškinimo, bet ir atsiranda rizika, kad teismų praktika Sąjungoje gali skirtis.

44

Darytina išvada, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, kai nacionalinė teismų praktika, susijusi su sąvoka „verslo perdavimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2001/23, yra prieštaringa ir įvairiose valstybėse narėse kyla sunkumų dėl šios sąvokos išaiškinimo, teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, privalo vykdyti pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą, siekdamas išvengti pavojaus, kad Sąjungos teisė bus išaiškinta klaidingai.

45

Remiantis išdėstytais svarstymais, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, jog SESV 267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, kai žemesnės instancijos teismai priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus dėl sąvokos „verslo perdavimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį, išaiškinimo ir įvairiose valstybėse narėse kyla sunkumų dėl šios sąvokos išaiškinimo, teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl šios sąvokos išaiškinimo.

Dėl trečiojo klausimo

46

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė ir visų pirma Teisingumo Teismo suformuluoti principai dėl valstybės atsakomybės už asmenims padarytą žalą dėl teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, padaryto Sąjungos teisės pažeidimo turi būti aiškinami taip, kad draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose kaip išankstinė sąlyga numatyta, kad šio teismo sprendimas, kuriuo padaryta žala, turi būti panaikintas, nors toks panaikinimas praktiškai neįmanomas.

47

Šiuo klausimu primintina, kad remiantis pagrindiniu teisminės valdžios vaidmeniu saugant privačių asmenų teises, kylančias iš Sąjungos teisės normų, būtų suabejota šių normų veiksmingumu ir susilpnėtų jose užtikrinamų teisių apsauga, jei privatūs asmenys negalėtų tam tikromis sąlygomis gauti žalos, padarytos valstybės narės galutinės instancijos teismo sprendimu, kuriuo pažeidžiama Sąjungos teisė ir pažeistos šių asmenų teisės, atlyginimo (žr. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 33 punktą).

48

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų dėl RRCEE 13 straipsnio 2 dalies, kurioje numatyta, kad prašymas atlyginti žalą remiantis minėta atsakomybe „turi būti grindžiamas“ tuo, kad kompetentingas teismas anksčiau panaikino sprendimą, kuriuo padaryta žala, suderinamumo su šiais principais.

49

Iš šios normos matyti, kad bet koks ieškinys dėl valstybės atsakomybės už pažeidimą, kilusį dėl SESV 267 straipsnio trečioje pastraipoje numatytos pareigos pažeidimo, yra nepriimtinas, jei nepanaikintas sprendimas, kuriuo padaryta žala.

50

Primintina, kad kai valstybės atsakomybės sąlygos tenkinamos (ar taip yra, turi nustatyti nacionalinis teismas), valstybė privalo atlyginti padarytos žalos pasekmes remdamasi nacionaline teise ir atsižvelgdama į tai, kad nacionalinės teisės aktais nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais (lygiavertiškumo principas), ir tokios, kad dėl jų taptų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (veiksmingumo principas) (žr. Sprendimo Fuß, C‑429/09, EU:C:2010:717, 62 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

51

Tačiau dėl tokios nacionalinės teisės normos kaip RRCEE 13 straipsnio 2 dalis gali tapti pernelyg sudėtinga gauti žalos, padarytos pažeidus nagrinėjamas Sąjungos teisės nuostatas, atlyginimą.

52

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir per posėdį vykusių diskusijų matyti, kad atvejų, kai galima Supremo Tribunal de Justiça sprendimų peržiūra, yra itin nedaug.

53

Portugalijos vyriausybė šiuo klausimu teigia, kad nagrinėjama nacionalinės teisės nuostata atitinka res judicata galios ir teisinio saugumo principų reikalavimus. Konkrečiai ši vyriausybė pažymi, kad esant pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai teisminės institucijos, priimančios sprendimą kaip galutinė instancija, atlikto vertinimo peržiūra nesuderinama su šios teisminės institucijos funkcija, nes jos sprendimais siekiama galutinai užbaigti ginčą; priešingu atveju būtų paneigta teisės viršenybė ir nepaisoma teismo sprendimų, o taip susilpnėtų teisminės valdžios galia.

54

Teisingumo Teismas yra pabrėžęs res judicata galios principo svarbą tiek Sąjungos teisės, tiek nacionalinės teisės sistemose ir patikslinęs, kad, nesant šią sritį reglamentuojančių Sąjungos teisės aktų, taisyklės, kuriomis įgyvendinamas šis principas, turi būti nustatytos nacionalinėse teisės sistemose vadovaujantis valstybių narių procesinės autonomijos principu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Fallimento Olimpiclub, C‑2/08, EU:C:2009:506, 22 ir 24 punktus).

55

Dėl res judicata galios principo svarbos esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, pakanka priminti, kad valstybės atsakomybės už galutinės instancijos teismo sprendimą principo pripažinimas savaime nereiškia, kad ginčijama tokio sprendimo res judicata galia. Bylos dėl valstybės narės atsakomybės dalykas nebūtinai yra tas pats ir jos šalys nebūtinai yra tos pačios kaip bylos, kurioje buvo priimtas res judicata galią įgijęs sprendimas. Iš tiesų laimėjusiam bylą dėl valstybės narės atsakomybės ieškovui priteisiamas patirtos žalos atlyginimas, tačiau nebūtinai panaikinama galutinio teismo sprendimo, kuriuo buvo padaryta žala, res judicata galia. Bet kuriuo atveju valstybės atsakomybės principas, kuris yra Sąjungos teisės sistemos dalis, reikalauja ne peržiūrėti teismo sprendimą, kuriuo buvo padaryta žala, o atlyginti tą žalą (žr. Sprendimo Köbler, C‑224/01, EU:C:2003:513, 39 punktą).

56

Dėl argumento, kad pažeistas teisinio saugumo principas, primintina, jog net darant prielaidą, kad į šį principą galima atsižvelgti esant tokiai teisinei situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, tai negali paneigti valstybės, pažeidusios Sąjungos teisę, atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą principo.

57

Tuo atveju, kai galutinės instancijos teismo priimtas sprendimas grindžiamas akivaizdžiai klaidingu Sąjungos teisės išaiškinimu, atsižvelgus į teisinio saugumo principą būtų sukliudyta asmeniui remtis iš Sąjungos teisės sistemos ir ypač iš valstybės atsakomybės principo kylančiomis savo teisėmis.

58

Pastarasis principas būdingas sutarčių, kuriomis grindžiama Sąjunga, sistemai (šiuo klausimu žr. Sprendimo Specht ir kt., C‑501/12–C‑506/12, C‑540/12 ir C‑541/12, EU:C:2014:2005, 98 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

59

Tokiomis aplinkybėmis esminė kliūtis, kaip numatyta pagrindinėje byloje nagrinėjamoje nacionalinės teisės normoje, veiksmingai taikyti Sąjungos teisę, visų pirma vieną iš pagrindinių principų – valstybės atsakomybės už Sąjungos teisės pažeidimą principą, negali būti pateisinama nei res judicata galios, nei teisinio saugumo principais.

60

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sąjungos teisė ir visų pirma Teisingumo Teismo suformuluoti principai dėl valstybės atsakomybės už asmenims padarytą žalą dėl teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, padaryto Sąjungos teisės pažeidimo turi būti aiškinami taip, kad draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose kaip išankstinė sąlyga numatyta tai, kad šio teismo sprendimas, kuriuo padaryta žala, turi būti panaikintas, nors toks panaikinimas praktiškai neįmanomas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

61

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

 

1.

2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvos 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo 1 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „verslo perdavimas“ apima situaciją, kai užsakomųjų skrydžių rinkoje veikianti įmonė yra likviduojama jos didžiausio akcininko, kuris yra oro transporto įmonė, ir pastaroji įmonė pakeičia likviduotą įmonę orlaivių nuomos sutartyse ir galiojančiose užsakomųjų skrydžių sutartyse, vykdo veiklą, kurią anksčiau vykdė likviduota įmonė, įdarbina kai kuriuos iki tol likviduotoje įmonėje dirbusius darbuotojus ir paveda jiems atlikti tokias pačias užduotis kaip anksčiau ir perima likviduotos įmonės smulkią įrangą.

 

2.

SESV 267 straipsnio trečia pastraipa turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, kai žemesnės instancijos teismai priėmė vienas kitam prieštaraujančius sprendimus dėl sąvokos „verslo perdavimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalį, išaiškinimo ir įvairiose valstybėse narėse kyla sunkumų dėl šios sąvokos išaiškinimo, teismas, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl šios sąvokos išaiškinimo.

 

3.

Sąjungos teisė ir visų pirma Teisingumo Teismo suformuluoti principai dėl valstybės atsakomybės už asmenims padarytą žalą dėl teismo, kurio sprendimai pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiami teismine tvarka, padaryto Sąjungos teisės pažeidimo turi būti aiškinami taip, kad draudžiamos nacionalinės teisės normos, kuriose kaip išankstinė sąlyga numatyta tai, kad šio teismo sprendimas, kuriuo padaryta žala, turi būti panaikintas, nors toks panaikinimas praktiškai neįmanomas.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: portugalų.

Top