—

VG Čistoća d.o.o., atstovaujamos direktoriaus Ž. Galeković,

—

Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos T. Galli,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos E. Sanfrutos Cano ir M. Mataija,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl principo „teršėjas moka“ ir 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas (OL L 312, 2008, p. 3) 14 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant komunalinės atliekų tvarkymo įmonės VG Čistoća d.o.o. ginčą su atliekų tvarkymo paslaugos gavėjais Đuro Vladika ir Ljubica Vladika dėl sąskaitų, susijusių su komunalinių atliekų surinkimu ir tvarkymu laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn., apmokėjimo.

3

Direktyvos 2008/98 1 konstatuojamoji dalis išdėstyta taip:

„2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/12/EB dėl atliekų [(OL L 114, 2006, p. 9)] nustatoma atliekų tvarkymo Bendrijoje teisinė sistema. Joje apibrėžiamos pagrindinės sąvokos, pavyzdžiui, atliekų, naudojimo bei šalinimo sąvokos, ir nustatomi esminiai atliekų tvarkymo reikalavimai, pirmiausia įpareigojimas atliekų tvarkymo operacijas atliekančiai įstaigai ar įmonei turėti leidimą arba būti registruotoms, valstybių narių įpareigojimas rengti atliekų tvarkymo planus. Joje taip pat nustatomi pagrindiniai principai, pavyzdžiui, įpareigojimas tvarkyti atliekas nedarant neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai, skatinama laikytis atliekų hierarchijos ir vadovaujantis principu „teršėjas moka“ [nustatomas] reikalavimas, kad atliekų šalinimo išlaidas turi padengti atliekų turėtojas, ankstesni turėtojai arba produkto, kurį gaminant susidarė atliekos, gamintojai.“

4

Direktyvos 2008/98 8 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Todėl reikia persvarstyti Direktyvą [2006/12] siekiant paaiškinti pagrindines sąvokas, pavyzdžiui, atliekų, naudojimo ir šalinimo sąvokas, griežtinti priemones, kurių reikia imtis atliekų prevencijos tikslais, įdiegti metodą, kuriuo būtų atsižvelgta į visą produktų ir medžiagų gyvavimo ciklą, o ne tik į atliekų etapą, ir pagrindinį dėmesį skirti atliekų susidarymo ir atliekų tvarkymo poveikio aplinkai mažinimui, tokiu būdu didinant atliekų ekonominę vertę. Be to, siekiant tausoti gamtinius išteklius, reikėtų skatinti atliekų naudojimą ir atgautų medžiagų naudojimą. Siekiant aiškumo Direktyva [2006/12] turėtų būti panaikinta ir pakeista nauja direktyva.“

5

Direktyvos 2008/98 25 ir 26 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

6

Šios direktyvos 3 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

7

Direktyvos 2008/98 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės imasi tinkamų priemonių produktų pakartotiniam naudojimui skatinti ir pasiruošti pakartotinio naudojimo veiklai, ypač skatinant įgaliotų pakartotinio naudojimo ir taisymo tinklų kūrimą ir juos remiant, ekonominių priemonių, viešųjų pirkimų kriterijų, kiekybinių tikslų ar kitų priemonių naudojimą.

Valstybės narės imasi priemonių skatinti aukštos kokybės perdirbimą ir šiuo tikslu taiko atskiro surinkimo sistemas ten, kur tai techniškai, aplinkos požiūriu ir ekonomiškai realu ir tinkama, norint atitikti reikalingus atitinkamų perdirbimo sektorių standartus.

<…>“

8

Šios direktyvos 14 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi iš dalies arba visiškai padengti produkto, iš kurio susidarė atliekos, gamintojai ir kad tokio produkto platintojai gali pasidalyti šias išlaidas.“

9

Direktyvos 2008/98 15 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad pirminis atliekų gamintojas ar kitas turėtojas pats atliktų atliekų apdorojimą arba patikėtų apdorojimo atlikimą prekiautojui, įstaigai ar įmonei, kuri atlieka atliekų apdorojimo operacijas, arba organizavimą privačiam arba valstybiniam atliekų surinkėjui, pagal 4 ir 13 straipsnius.“

10

Klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms galiojusios redakcijos Zakon o komunalnom gospodarstvu (Komunalinio ūkio įstatymas) 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Komunalinių paslaugų kaina sudaro galimybes finansuoti tokias komunalinės veiklos rūšis:

<…>

11

Zakon o održivom gospodarenju otpadom (Tvaraus atliekų tvarkymo įstatymas) 4 straipsnyje numatyta:

„(1)   Šiame įstatyme:

<…>

<…>

<…>

12

Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atliekų tvarkymas grindžiamas aplinkos apsaugos srities nacionalinės teisės, Sąjungos teisės ir tarptautinės teisės aktuose įtvirtintų principų laikymusi, visų pirma principo „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų gamintojui, ankstesniam atliekų turėtojui arba atliekų turėtojui tenka atliekų tvarkymo priemonių išlaidos ir jis yra finansiškai atsakingas už priemonių, skirtų atlyginti žalą, kurią jie sukėlė arba galėtų sukelti, įgyvendinimą“.

13

Minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Su atliekų tvarkymu susijusios išlaidos tenka prekės, kurią gaminant tos atliekos susidarė, gamintojui arba atliekų gamintojui.“

14

To paties įstatymo 28 straipsnyje nurodyta:

„(1)   Vietos savivaldybė savo teritorijoje turi užtikrinti:

<…>

15

Tvaraus atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnyje „Viešoji mišrių komunalinių atliekų ir biologiškai skaidžių komunalinių atliekų surinkimo paslauga“ nustatyta:

„(1)   Viešoji mišrių komunalinių atliekų ir biologiškai skaidžių komunalinių atliekų surinkimo paslauga apima šių atliekų surinkimą iš įvairių paslaugos gavėjų atitinkamoje paslaugų teikimo zonoje naudojant konteinerius, taip pat tokių atliekų gabenimą iki asmens, turinčio teisę jas apdoroti.

<…>

(6)   Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas paslaugos naudotojas privalo:

<…>

16

Šio įstatymo 33 straipsnyje numatyta:

„(1)   Paslaugų teikėjas šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos viešosios paslaugos kainas privalo skaičiuoti laikydamasis sąlygos, kad užtikrinamas principo „teršėjas moka“ taikymas, ekonomiškai gyvybingas paslaugos teikimas, taip pat pagal šio įstatymo nuostatas teikiamos paslaugos sauga, reguliarumas ir kokybė <…>

(2)   Paslaugų teikėjas šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytam viešosios paslaugos gavėjui turi apskaičiuoti mokesčius proporcingai atliekų kiekiui, perduotam per apskaitinį laikotarpį; kaip nurodyta šio įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nurodytame sprendime, šis kiekio kriterijus grindžiamas perduotų atliekų mase arba atliekų konteinerių tūriu ir skaičiumi, kiek kartų šie konteineriai buvo ištuštinti.

<…>

(4)   Paslaugų teikėjas į šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodytos viešosios paslaugos kainą turi įtraukti šias išlaidas: atliekų surinkimo įrangos įsigijimo ir priežiūros išlaidas, atliekų gabenimo išlaidas, atliekų apdorojimo išlaidas ir kitas išlaidas, išvardytas šio įstatymo 29 straipsnio 10 dalyje nurodytame įsakyme.

<…>“

17

Ginčas pagrindinėje byloje susijęs su VG Čistoća reikalavimu, kad Đ. ir L. Vladika apmokėtų su buitinių atliekų tvarkymu laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. susijusias sąskaitas, kurių dydis –78,61 Kroatijos kunos (HRK) (maždaug 10,54 EUR) už kiekvieną mėnesį.

18

Atsakovai pagrindinėje byloje nesutinka apmokėti sąskaitų faktūrų dalies, atitinkančios išrūšiuotų atliekų surinkimą, neteisėtai į aplinką išmestų atliekų perdirbimą ir šalinimą sąvartyne, taip pat specialų mokestį, skirtą atliekų valdymo įmonės atliktoms kapitalo investicijoms į perdirbimo operacijas finansuoti. Tačiau jie neatsisako apmokėti sąskaitų faktūrų dalies, mokėtinos už faktiškai susidariusių ir išvežtų atliekų išvežimą ir šalinimą sąvartyne.

19

Siekdama, kad Đ. ir L. Vladika sumokėtų mokėtinas sumas, VG Čistoća kreipėsi į Općinski sud u Velikoj Gorici (Velika Goricos miesto teismas, Kroatija).

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad atsakovai turi tik 120 litrų dydžio konteinerį ir kad VG Čistoća atsiskaitymo už teikiamas atliekų tvarkymo paslaugas tikslu apskaičiuoja mėnesinį mokestį už atliekų išvežimą pagal naudojamų konteinerių dydį. Taigi ši bendrovė mokestį apskaičiavo pagal ištuštintų konteinerių tūrį, o ne pagal pas atsakovus pagrindinėje byloje faktiškai susidariusių atliekų svorį.

21

Tas teismas mano, kad, siekiant užtikrinti lygybės principo laikymąsi, ieškovė pagrindinėje byloje turėtų numatyti surinkimo sistemą, leidžiančią apmokestinti tik pas paslaugos gavėjus faktiškai susidariusias atliekas. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad paslaugos gavėjams turėtų būti duoti specialūs konteineriai, skirti atliekoms, kurioms taikomas specialus surinkimas (popierius, plastikas, mišrios atliekos), surinkti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad paslaugos gavėjai neturėtų būti įpareigoti mokėti už atliekų šalinimą sąvartyne jas perdirbant. Todėl jam kyla klausimas, ar paslaugos gavėjai turi apmokėti visas eilutes sąskaitose, suformuotose tvarkant komunalines atliekas.

22

Šiomis aplinkybėmis Općinski sud u Velikoj Gorici (Velika Goricos apylinkės teismas, Kroatija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Kaip apskaičiuojamas mokestis už buitinių atliekų surinkimą ir išvežimą pagal Sąjungos teisę? Kaip Europos Sąjungos piliečiai apmoka sąskaitas už komunalinių atliekų surinkimą ir išvežimą, t. y. ar už komunalinių atliekų surinkimą ir išvežimą moka pagal tuščių šiukšliadėžių arba konteinerių tūrį, ar pagal surinktų šiukšlių tūrį; be to, ar jie moka kokį nors kitą mokestį?“

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/98 14 straipsnis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, kurioje numatyta, kad, pirma, atliekų apdorojimo paslaugos gavėjai moka kainą, apskaičiuotą pagal jiems duoto konteinerio tūrį, o ne pagal faktiškai išvežtų atliekų svorį, ir, antra, šie gavėjai moka papildomą mokestį, skirtą surinktų atliekų apdorojimui būtinoms investicijoms finansuoti.

24

Pagal Direktyvos 2008/98 14 straipsnį ir principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas turi padengti pirminis atliekų gamintojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas. Ši finansinė pareiga tiems turėtojams tenka dėl jų prisidėjimo prie šių atliekų susidarymo (pagal analogiją žr. 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, EU:C:2008:359, 77 punktą ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C‑254/08, EU:C:2009:479, 45 punktą).

25

Kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų finansavimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems „turėtojams“, pažymėtina, kad valstybės narės, remdamosi Direktyvos 2008/98 15 straipsniu, turi užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos gavėjai, kaip „turėtojai“ pagal šios direktyvos 3 straipsnį, kolektyviai padengtų visas atliekų šalinimo išlaidas (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C‑254/08, EU:C:2009:479, 46 punktą).

26

Dabar galiojančioje Sąjungos teisėje nėra jokio remiantis SESV 192 straipsniu priimto teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų finansavimo metodą, todėl šis finansavimas gali, atitinkamos valstybės narės pasirinkimu, būti užtikrinamas mokesčiu, rinkliava arba bet kuriuo kitu būdu. Tokiomis aplinkybėmis rėmimasis apmokestinimo kriterijais, kurie grindžiami paslaugų gavėjams duoto konteinerio tūriu, atsižvelgiant, be kita ko, į jų užimamo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto paskirtį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir paskirstyti jas atskiriems turėtojams, nes šie du parametrai gali daryti tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (šiuo klausimu žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C‑254/08, EU:C:2009:479, 48 ir 50 punktus).

27

Taigi, remiantis dabar galiojančiais Sąjungos teisės aktais, nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti kainą, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų surinkti atliekų svoriu, negali būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2008/98 14 straipsniui ir 15 straipsnio 1 daliai (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C‑254/08, EU:C:2009:479, 51 punktą).

28

Taip yra ir dėl papildomo mokesčio, skirto atliekų apdorojimui, įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms finansuoti, nustatymo.

29

Pagal Direktyvos 2008/98 15 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi imtis būtinų priemonių užtikrinti, kad atliekų gamintojai kolektyviai dalyvautų darant investicijas, reikalingas tam, kad būtų pasiekti Direktyvos 2008/98 11 straipsnio 1 dalyje, 14 straipsnyje ir 15 straipsnio 1 dalyje nustatyti tikslai, nes jie prisidėjo prie atliekų susidarymo (pagal analogiją žr. 2008 m. birželio 24 d. Sprendimo Commune de Mesquer, C‑188/07, EU:C:2008:359, 77 punktą ir 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C‑254/08, EU:C:2009:479, 46 punktą).

30

Nors pagal dabar šioje srityje galiojančius Sąjungos teisės aktus kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos turi didelę diskreciją nustatyti kainų apskaičiavimo sąlygas, kaip antai atliekų tvarkymo išlaidas ir pagrindinėje byloje nagrinėjamą papildomą mokestį, vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jam nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, turi patikrinti, ar prašoma kaina ir šis papildomas mokestis nelems to, kad tam tikriems „turėtojams“ teks išlaidos, akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui (pagal analogiją žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C‑254/08, EU:C:2009:479, 55 ir 56 punktus).

31

Tuo tikslu reikia atsižvelgti, be kita ko, į su paslaugos gavėjų užimamo nekilnojamojo turto rūšimi susijusius kriterijus, plotą ir šio turto paskirtį, atliekų „turėtojų“ pajėgumus gaminti atliekas, paslaugos gavėjams duotų konteinerių tūrį ir surinkimo dažnumą, nes šie parametrai gali daryti tiesioginę įtaką atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų sumai.

32

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2008/98 14 straipsnis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad, remiantis dabar galiojančiais Sąjungos teisės aktais, pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugai finansuoti numatoma kaina, apskaičiuota remiantis atliekų kiekio, kurį gali sugeneruoti šios paslaugos gavėjai, vertinimu, o ne pagal atliekų, kurias jie faktiškai pagamino ir atidavė surinkti, kiekį, taip pat nedraudžiama tai, kad paslaugos gavėjai kaip atliekų turėtojai moka papildomą mokestį, skirtą atliekų apdorojimui, įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms finansuoti. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jam nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, turi patikrinti, ar dėl to tam tikriems „turėtojams“ neteks išlaidų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui. Todėl nacionalinis teismas gali atsižvelgti, be kita ko, į su paslaugos gavėjų užimamo nekilnojamojo turto rūšimi susijusius kriterijus, plotą ir šio turto paskirtį, „turėtojų“ pajėgumus gaminti atliekas, paslaugos gavėjams duotų konteinerių tūrį ir surinkimo dažnumą, nes šie parametrai gali daryti tiesioginę įtaką atliekų tvarkymo išlaidų sumai.

33

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas 14 straipsnis ir 15 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad, remiantis dabar galiojančiais Sąjungos teisės aktais, pagal juos nedraudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugai finansuoti numatoma kaina, apskaičiuota remiantis šių paslaugos gavėjų generuojamo atliekų kiekio vertinimu, o ne pagal atliekų, kurias jie faktiškai pagamino ir atidavė surinkti, kiekį, taip pat nedraudžiama tai, kad paslaugos gavėjai kaip atliekų turėtojai moka papildomą mokestį, skirtą atliekų apdorojimui, įskaitant jų perdirbimą, būtinoms investicijoms finansuoti. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis jam nurodytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, turi patikrinti, ar dėl to tam tikriems „turėtojams“ neteks išlaidų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos atliekų, kurias jie gali pagaminti, kiekiui arba pobūdžiui. Todėl nacionalinis teismas gali atsižvelgti, be kita ko, į su paslaugos gavėjų užimamo nekilnojamojo turto rūšimi susijusius kriterijus, šio turto plotą ir paskirtį, „turėtojų“ pajėgumus gaminti atliekas, paslaugos gavėjams duotų konteinerių tūrį ir surinkimo dažnumą, nes šie parametrai gali daryti tiesioginę įtaką atliekų tvarkymo išlaidų sumai.