a)

Tuo, kad „pagal ESM sutartį Komisijai <...> skirtomis funkcijomis nesuteikiama kompetencija priimti sprendimus ir <...> šių dviejų institucijų atliekami veiksmai pagal tą pačią sutartį įpareigoja tik ESM“ (1), Bendrasis Teismas rėmėsi visiškai neįvertinęs teisinės nuomonės (su kuria jis sutiko 48 punkte), pagal kurią Komisija „neperdavė veiksmingos savo sprendimų priėmimo vaidmens kontrolės pagal SESV 136 straipsnio 3 dalį remdamasi jai pagal ESS 17 straipsnį suteiktais įgaliojimais veikti kaip [Sąjungos] institucijai, atsakingai už tai, kad būtų užtikrintas [pagal ESM sutartį sudaromų aktų] suderinamumas su Sąjungos teise“, įtakos.

b)

Teigiama, kad Sprendime Pringle  (2), kuriuo rėmėsi Bendrasis Teismas (3), nustatyta, jog nors Komisija ir ECB įpareigoja tik ESM (4), Bendrasis Teismas inter alia  (5) to sprendimo 164 punkte nurodė, kad „ESM sutartimi Komisijai skirtomis užduotimis jai sudaroma galimybė, kaip numatyta šios sutarties 13 straipsnio 3 ir 4 dalyse, kontroliuoti ESM sudarytų susitarimo memorandumų suderinamumą su Sąjungos teise“, o 174 punkte – kad „pagal šios sutarties 13 straipsnio 3 dalį susitarimo memorandumas, dėl kurio susitariama su valstybe nare pagalbos stabilumui prašytoja, turi būti visiškai suderinamas su Sąjungos teise“.

c)

Teisinė nuomonė, kad „Sąjungai pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, grindžiamas paprastu veiksmo ar elgesio, kurio nesiėmė Sąjungos institucija ar jos tarnautojai, neteisėtumu, turi būti atmestas kaip nepriimtinas“ (6), buvo pritaikyta neįvertinus apeliantų dublike pateiktų argumentų, kad „ECB [turėjo] veikti kaip [ES institucija], nes pagal Europos Sąjungos teisę ESM negali teisėtai vykdyti prievartos priemonių faktinės kontrolės, kad leistų ir (arba) pateiktų „unless-demand“ [grasinimą nevykdymo atveju] ir (arba) veiktų atsižvelgdamas į jį. Šias prievartos priemones gali nustatyti tik ECB <...> o faktinė jų kontrolė, remiantis ES teise, negali būti perleista“.

d)

„Tariamai nurodytą žalą sukėlęs elgesys yra Komisijos veiksmų nesiėmimas pasirašant susitarimo memorandumą <...>. Tačiau susitarimo memorandumas pasirašytas po ieškovų indėlių <...> vertės sumažėjimo. Iš tiesų šis sumažėjimas įvyko įsigaliojus [2013 m. kovo 29 d. priemonėms]. Todėl negalima laikyti, jog ieškovai įtikinamai įrodė, kad žala, kurią ji mano patyrusi, iš tikrųjų padaryta dėl neveikimo, kuriuo kaltinama Komisija“ (7). Šiuo teiginiu ignoruojamas nutarties 41 punkte nurodytas apeliantų argumentas, kad „būtent dėl sąlygų, susijusių su 2013 m. balandžio 26 d. [Kipro Respublikai] suteikta [FPP], ir proceso, per kurį Komisija ir ECB reikalavo šių sąlygų, ieškovams padaryta žala, kurios atlyginimo ji siekia pagal SESV 268 ir 340 straipsnius“. Per procedūrą, kurios metu tos sąlygos buvo nustatytos, Komisija taip pat neužtikrino, kad šios sąlygos atitiktų ES teisę, o ECB pateikė „unless-demand“, kad nutrauktų Kipro aprūpinimą eurais; tai buvo tęstiniai veiksmai ir (arba) pareigų nevykdymas, prasidėję 2013 m. kovo 15 d. ir, įvykdžius sąlygas, pasibaigę 2013 m. kovo 29 d.

e)

Susitarimo memorandumo turinys buvo užginčytas remiantis tuo kad jame nurodytas reikalavimas pirmiausia įvykdyti sąlygas, kurios galbūt buvo nustatytos prieš sumažėjant apeliantų indėlių vertei, o Bendrasis Teismas to neįvertino kaip sudėtinės elgesio dalies.

f)

„Tais atvejais, kai elgesys, dėl kurio, kaip teigiama, kilo nurodyta žala, pasireiškia atsisakymu atlikti tam tikrus veiksmus, reikia būti ypač užtikrintu, kad ši žala iš tiesų padaryta dėl nurodomo neveikimo ir negalėjo būti padaryta kitais veiksmais nei tie, kuriais kaltinama institucija atsakovė“: Nutartis Portela/Komisija  (8). Kitaip tariant, „net jeigu“ (9) Komisija veikė laikydamasi savo pareigos užtikrinti, kad sąlygos atitiktų ES teisę, tai nebūtų nieko pakeitę, nes „susitarimo memorandumas pasirašytas po ieškovų indėlių BoC vertės sumažėjimo“ (10). Ir šiuo atveju Bendrasis Teismas neįvertino apeliantų pateiktų argumentų: žr., be kita ko, d ir e punktus.

g)

Be to, Bendrasis Teismas dar padarė fakto klaidą, kai nusprendė, kad visais atvejais susitarimo memorandumas pasirašytas po indėlių vertės sumažėjimo. BoC atveju galutinis vertės sumažėjimas įvyko ne prieš susitarimo memorandumo pasirašymą 2013 m. balandžio 26 d., bet 2013 m. birželio pabaigoje.