1.

Landgericht München I pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] ( 2 ) 1 straipsnio 2 dalies išaiškinimu.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant asociacijos, ginančios savo narių komercinius interesus, ir maisto papildus parduodančios bendrovės ginčą dėl reklaminiame pranešime, kurį ši bendrovė išplatino tik gydytojams, pateiktų teiginių. Teisingumo Teismo pirmą kartą prašoma nustatyti, ar minėto reglamento reikalavimai taikytini, jeigu teiginiai apie vartotojams skirto maisto produkto maistingumą ir sveikumą pateikiami komerciniuose pranešimuose, skirtuose ne tiesiogiai vartotojams, o išimtinai specialistams.

3.

Reglamento Nr. 1924/2006 1, 4, 9, 16, 23 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<...>

<...>

<...>

<...>

<...>

4.

Šio reglamento 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„1.   Šis reglamentas suderina valstybių narių teisės aktų, reglamentų arba administracinės veiklos nuostatas, susijusias su teiginiais apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą], siekiant užtikrinti efektyvų vidaus rinkos veikimą ir aukštą vartotojų apsaugos lygį.

2.   Šis reglamentas taikomas teiginiams apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą], skelbiamiems maisto produktų, skirtų galutiniam vartotojui, komerciniuose pranešimuose – ženklinime, pateikime ar reklamoje. <…>“

5.

Reglamento Nr. 1924/2006 2 straipsnio 1 dalies a punkte šio reglamento taikymo tikslais daroma nuoroda į sąvokų „maisto produktas“ ir „galutinis vartotojas“ apibrėžtis, pateiktas Reglamento (EB) Nr. 178/2002 ( 3 ) 2 straipsnyje ir 3 straipsnio 18 punkte. To paties straipsnio 2 dalies 1, 4 ir 5 punktuose apibrėžiamos sąvokos „teiginys“, „teiginys apie maistingumą“ ir „teiginys apie sveikatingumą [sveikumą]“, kaip jos suprantamos pagal Reglamentą Nr. 1924/2006.

6.

Reglamento Nr. 1924/2006 II skyriuje, kuriame yra 3–7 straipsniai, nustatomi bendrieji teiginių apie maistingumą ir sveikumą vartojimo principai.

7.

3 straipsnyje „Visų teiginių bendrieji principai“ nurodyta: „Teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] gali būti vartojami ženklinant, pristatant arba reklamuojant į Bendrijos rinką pateikiamus maisto produktus, tik jei šie teiginiai atitinka šio reglamento nuostatas.“ Jame priduriama, kad, „[n]epažeidžiant direktyvų 2000/13/EB[ ( 4 )] ir 84/450/EEB[ ( 5 )], teiginiai apie maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] neturi[, be kita ko,] būti melagingi, dviprasmiški ar klaidinantys“.

8.

5 straipsnio „Bendrosios sąlygos“ 1 ir 2 dalyse patikslinta, kad vartoti teiginius apie maistingumą ir sveikumą leidžiama tik tokiu atveju, jei yra tenkinamos šiame straipsnyje išvardytos sąlygos ir „jei galima tikėtis, kad teiginiuose nurodytą teigiamą poveikį supras vidutinis vartotojas“.

9.

Reglamento Nr. 1924/2006 III skyriuje, kuriame yra 8 ir 9 straipsniai, numatytos teiginių apie maistingumą vartojimo sąlygos.

10.

To paties reglamento IV skyriuje, kuriame yra 10–19 straipsniai, pateikiamos specialiosios nuostatos, taikytinos teiginiams apie sveikumą.

11.

10 straipsnio „Konkrečios sąlygos“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Teiginiai apie sveikatingumą [sveikumą] yra draudžiami, išskyrus atvejus, kai jie atitinka II skyriaus bendruosius ir šio skyriaus konkrečius reikalavimus bei yra leidžiami pagal šį reglamentą ir yra įtraukti į leidžiamų teiginių sąrašus, numatytus 13 ir 14 straipsniuose.

2.   Teiginiai apie sveikatingumą [sveikumą] leidžiami tik tuo atveju, jei [šioje dalyje] nurodyta informacija yra pateikta ženklinime <…> [arba] pateikime ir reklamoje“.

12.

13 straipsniu leidžiama vartoti jame nurodytus teiginius „netaikant 15–19 straipsniuose numatytų procedūrų“ su sąlyga, kad jie yra „įtraukti į šio straipsnio 3 dalyje nurodytą sąrašą“, yra „pagrįsti visuotinai pripažintais moksliniais įrodymais“ ir „gerai suprantami vidutiniam vartotojui“.

13.

14 straipsnyje leidžiami vartoti „susirgimo rizikos mažinimo teiginiai“ ir „teiginiai dėl vaiko vystymosi ir sveikatos“, jeigu jiems „šio reglamento 15, 16, 17 ir 19 straipsniuose nustatyta tvarka buvo suteiktas leidimas“.

14.

Verband Sozialer Wettbewerb eV (toliau – Verband Sozialer Wettbewerb) yra Vokietijos asociacija, kuri pagal savo įstatus gina savo narių komercinius interesus ir pirmiausia užtikrina, kad būtų laikomasi sąžiningos konkurencijos taisyklių.

15.

Innova Vital GmbH (toliau – Innova Vital), Vokietijos bendrovė, kuriai vadovauja gydytojas, teikia rinkai emulsiją, kurioje yra vitamino D3, vartojamą lašais, pavadinimu „Innova Mulsin® Vitamin D3“.

16.

2013 m. lapkričio mėn. Innova Vital vadovas išplatino tik konkrečiai įvardytiems gydytojams skirtą laišką, kuriame buvo nurodyta, kad šis maisto papildas padeda užkirsti kelią ligoms, kuriomis susergama dėl vitamino D trūkumo, ir kuris buvo suformuluotas taip:

„Jums žinoma, kad 87 % Vokietijos vaikų vitamino D kiekis kraujyje yra mažesnis nei 30 ng / ml. Vokietijos mitybos asociacija [Deutsche Gesellschaft für Ernährung, DGE] teigia, kad ši norma turėtų būti 50–75 ng / ml.

Pagal daugelyje mokslinių tyrimų padarytas išvadas vitaminas D turi didelę reikšmę užkertant kelią daugeliui ligų, pavyzdžiui, atopiniam dermatitui, osteoporozei, cukriniam diabetui ir IS [išsėtinei sklerozei]. Šių mokslinių tyrimų duomenimis, vitamino D trūkumas dar vaikystėje vėliau gali iš dalies lemti susirgimą šiomis ligomis.

<…>

Kaip gydytojas imunologas, tyriau šį klausimą ir sukūriau vitamino D3 emulsiją (Innova Mulsin® D3), kuri gali būti vartojama lašais.

<…>

Emulsijos Mulsin® pranašumai:

<…>

<…>

Tiesioginio užsakymo sąlygas sužinosite ir jums skirtą nemokamą informacinę medžiagą gausite paskambinę telefonu <...>“ ( 6 ).

17.

Minėtame laiške taip pat buvo pavaizduotas nagrinėjamas produktas, pateikta informacija apie jo sudėtį, pardavimo kainą ir vienos dienos vartojimo kainą, vartojant rekomenduojamą dozę – vieną lašą per dieną arba pagal gydytojo rekomendaciją. Jame buvo patikslinta, kad „mokėdami 26,75 EUR pardavimo kainą jūsų pacientai skiria 0,11 EUR per dieną vitamino D3 pusiausvyrai užtikrinti“.

18.

Verband Sozialer Wettbewerb pareiškė ieškinį Innova Vital prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme dėl veiksmų nutraukimo pagal Vokietijos įstatymą dėl kovos su nesąžininga konkurencija (Gesetz gegen den unlauteren Wettbewerb) ( 7 ). Ji grindė šį ieškinį Reglamento Nr. 1924/2006 pažeidimu, konkrečiai nurodydama dvi minėtas indikacijas ( 8 ).

19.

Siekdama pagrįsti savo reikalavimą, Verband Sozialer Wettbewerb teigia, kad Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatos taikytinos ir specialistams, ir nespecialistams skirtai reklamai. Pirmiausia ji tvirtina, kad šio reglamento 10 straipsnio 1 dalimi teiginiai apie sveikumą draudžiami, nebent (tačiau taip nėra nagrinėjamų teiginių atveju) šiems teiginiams pagal šį reglamentą buvo suteiktas leidimas ir jie yra įtraukti į šio reglamento 13 straipsnyje pateiktą leidžiamų teiginių sąrašą. Ji priduria, kad nagrinėjamas maisto papildas, atsižvelgiant į jo sudėtį ir veiksmingumą, neatitinka šio reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų bendrųjų sąlygų. Ji subsidiariai remiasi to paties reglamento 10 straipsnio 2 dalies pažeidimu, motyvuodama tuo, kad ginčijamame reklaminiame pranešime nėra minėtoje nuostatoje nurodytos privalomos informacijos.

20.

Tačiau Innova Vital teigia, kad Reglamento Nr. 1924/2006 5 ir 10 straipsniai netaikytini nagrinėjamame laiške esantiems teiginiams, nes jis buvo skirtas tik gydytojams, ir šis reglamentas negali būti taikomas specialistams skirtai reklamai.

21.

Šiomis aplinkybėmis 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2015 m. sausio 19 d., Landgericht München I nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 1924/2006 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šio reglamento nuostatos taip pat galioja teiginiams apie maistingumą ir sveikumą, kurie nurodomi galutiniam vartotojui skirtoje maisto produktų reklamoje ir komerciniuose pranešimuose, jei komercinis pranešimas ir reklama išimtinai skirta specialistams?“

22.

Rašytines pastabas pateikė Inova Vital, Graikijos, Prancūzijos vyriausybės ir Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo rengiamas.

23.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismui raštu pateiktas pastabas, atrodo, kad kai kuriuos klausimus, susijusius su Reglamento Nr. 1924/2006 dalykine taikymo sritimi, reikia nagrinėti pirmiausia, t. y. prieš galint atsakyti į prejudicinį klausimą.

24.

Iš pradžių norėčiau pažymėti, jog, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neginčijama, kad pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nustatytas taikymo sąlygas, pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjamame laiške aptariamas produktas yra maisto produktas, skirtas galutiniam vartotojui, ir, antra, Innova Vital pateikdama pranešimą siekė reklamos.

25.

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog ieškovas pagrindinėje byloje teigė, kad laiške, dėl kurio jis pareiškė ieškinį, buvo „teiginių apie sveikatingumą [sveikumą]“, kurie draudžiami Reglamentu Nr. 1924/2006. Landgericht München I nekvestionuoja šio kvalifikavimo, bet vis dėlto pažymi, kad jo prejudicinis klausimas vienodai susijęs ir su šiame reglamente nurodytais teiginiais apie „maistingumą“, ir su jame nurodytais teiginiais apie „sveikatingumą [sveikumą]“.

26.

Prancūzijos vyriausybė kelia klausimą dėl šios prielaidos teisingumo. Jos teigimu, ginčijami teiginiai nėra nei teiginiai apie maistingumą, nei teiginiai apie sveikumą, kaip jie apibrėžti Reglamento Nr. 1924/2006 2 straipsnio 2 dalyje, todėl jie nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Šie teiginiai veikiau priskiriami informacijos apie maisto produktus, kuria jiems priskiriamos žmogaus ligų profilaktinės ar gydomosios savybės, kategorijai, ir Reglamento Nr. 1169/2011/ES ( 9 ) 7 straipsniu juos iš principo uždrausta vartoti. Tačiau ji laikosi nuomonės, kad Teisingumo Teismas turi atsakyti į pateiktą klausimą ( 10 ) dėl to, kad Reglamento Nr. 1924/2006 netaikytinumas šioje byloje nėra akivaizdus, nes jis priklauso nuo ginčijamų teiginių teisinio kvalifikavimo.

27.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tik nacionalinis teismas turi vertinti ir kvalifikuoti faktines pagrindinės bylos aplinkybes ir taikyti reikšmingas Sąjungos teisės nuostatas taip, kaip jas yra išaiškinęs Teisingumo Teismas ( 11 ). Teisingumo Teismas jau įgyvendino šią taisyklę, visų pirma dėl Reglamento Nr. 1924/2006 ( 12 ) nuostatų. Vis dėlto norėčiau patikslinti, kad, kaip ir Komisija, laikausi nuomonės, kad šis prejudicinis klausimas nėra hipotetinio pobūdžio, nes, atsižvelgdamas į minėtus bylos duomenis, manau, kad ginčijami teiginiai tikrai patenka į sąvoką „teiginiai apie sveikatingumą [sveikumą]“, kaip ji suprantama pagal minėtą reglamentą ir išaiškinta Teisingumo Teismo sprendimuose, susijusiuose su šia sąvoka ( 13 ).

28.

Komisijos nuomone, reikia kelti klausimą, ar tokiu atveju kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje ginčijamų teiginių vartojimas jau nėra draudžiamas pagal Direktyvos 2000/13 2 straipsnio 1 dalies b punktą, aiškinamą kartu su šio straipsnio 3 dalimi, kuriame įtvirtintas bendrasis principas, pagal kurį informacija, susijusia su maisto produktu, be kita ko, pateikiama reklamoje, šiam maisto produktui neturi būti priskiriamos žmogaus ligų profilaktinės savybės ( 14 ).

29.

Iš esmės tą patį nurodo Prancūzijos vyriausybė, nes ji teigia, kad šio pobūdžio informacijai gali būti taikomos minėtoms Direktyvos 2000/13 nuostatoms lygiavertės nuostatos, esančios Reglamento Nr. 1169/2011 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse. Šiuo reglamentu Direktyva 2000/13 panaikinta nuo 2014 m. gruodžio 13 d. ( 15 ), taigi jau po to, kai susiklostė pagrindinės bylos aplinkybės ( 16 ), vis dėlto jis netaikytinas šioje byloje ratione temporis.

30.

Reikia priminti, kad Direktyva 2000/13, kuri, be kita ko, susijusi su maisto produktų reklama, skirta taikyti kartu su Reglamentu Nr. 1924/2006, o ne jį paneigiant. Iš tiesų pagal šio reglamento 3 konstatuojamąją dalį juo siekiama papildyti Direktyvoje 2000/13 ( 17 ) įtvirtintus bendruosius principus ir nustatyti konkrečias nuostatas dėl teiginių apie vartotojams tiekiamų produktų maistingumą ir sveikumą vartojimo. Reglamento Nr. 1924/2006 3 straipsnio antroje pastraipoje paprastai numatyta taikyti Direktyvą 2000/13, išskyrus minėtame reglamente numatytas išimtis. Kalbant konkrečiai, jo 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai leidžiama nukrypti nuo minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto, kiek tai susiję su dviejų tipų teiginių apie sveikumą vartojimu, t. y. teiginių, susijusių su susirgimo rizikos mažinimu, ir teiginių dėl vaiko vystymosi ir sveikatos, su sąlyga, kad tokie teiginiai leidžiami pagal šiame reglamente nustatytas griežtas sąlygas.

31.

Kaip pažymėjo pati Komisija, tai, kad Direktyva 2000/13 gali apimti tokį ginčą kaip pagrindinėje byloje, visai nėra nesuderinama su šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimu, nes Reglamentas Nr. 1924/2006 taikytinas papildomai kartu su direktyva, o ne ją pakeičia. Be to, šio reglamento nuostatų taikymą pagrindinėje byloje aiškiai numatė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis gali įvertinti savo pateikto klausimo reikšmingumą ir naudingumą savo nagrinėjamam ginčui išspręsti ( 18 ).

32.

Šioje byloje pateiktas klausimas susijęs su galimu Reglamento Nr. 1924/2006 taikymu, kai teiginiai apie maistingumą arba sveikumą pateikti komerciniuose pranešimuose, susijusiuose su galutiniams vartotojams skirtais maisto produktais, jeigu šie pranešimai skirti ne šiems vartotojams, o tik specialistams, kurie nagrinėjamu atveju yra sveikatos specialistai ( 19 ). Teisingumo Teismas dar nebuvo gavęs tokio pobūdžio prašymo pateikti išaiškinimą, nors jo praktinis poveikis yra reikšmingas ( 20 ).

33.

Pagrindinės bylos šalys gina priešingas pozicijas, susijusias su šio reglamento taikytinumu tokiomis aplinkybėmis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pateiktas klausimas taip pat įvairiai traktuojamas vokiečių k. išleistoje teisinėje literatūroje, ir išsamiai apibūdina šias doktrinoje vykstančias diskusijas.

34.

Iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, jog tik Innova Vital teigia, kad komerciniai pranešimai, siunčiami tik specialistams, nėra reglamentuojami Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatų. Tačiau tiek Graikijos ir Prancūzijos vyriausybės, tiek Komisija laikosi nuomonės, kad toks atvejis patenka į šio reglamento taikymo sritį. Ir aš laikausi tokios nuomonės.

35.

Įvairūs svarstymai, susisiję ne tik su pažodiniu, be ir su teleologiniu bei kontekstą atitinkančiu aiškinimu, patvirtina teigiamą atsakymą, kurį siūlau pateikti į prejudicinį klausimą.

36.

Innova Vital nurodo Reglamento Nr. 1924/2006 1, 8–10, 15 ir 28 konstatuojamąsias dalis ir 5 straipsnio 2 dalį, teigdama, kad šis teisės aktas negali būti taikomas specialistams skirtai reklamai, nes minėtose nuostatose pabrėžiami vartotojai ir visai neminimi specialistai.

37.

Šiame reglamente tikrai daug kartų minimi vartotojai, be kita ko, pažymint, kad jame kaip atspirties tašku įvairiais atvejais remiamasi tuo, kaip „vidutinis vartotojas“ gali suvokti teiginius apie maistingumą ir sveikumą ( 21 ).

38.

Vis dėlto manau, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1924/2006 1 straipsnio 2 dalies ir visų kitų jo nuostatų formuluotę, nė viena jo nuostata neleidžia atmesti, kad juo reglamentuojami ir komerciniai pranešimai, tiesiogiai skirti vartotojams, ir komerciniai pranešimai, kuriais, nors jie skirti tik specialistams, faktiškai jais norima pasiekti vartotojus, galinčius įsigyti atitinkamą maisto produktą.

39.

Iš tiesų teisės aktų leidėjas nenustatė jokio skirtumo pagal minėtame reglamente nurodytų pranešimų, kuriuose yra teiginių apie maistingumą ir sveikumą, adresato pobūdį. Jame nustatyti reikalavimai susiję tik su šių pranešimų dalyku ir pobūdžiu. Pirma, jie turi būti susiję su galutiniam vartotojui skirtais maisto produktais ( 22 ) ir, antra, jie turi būti „komerciniai“, pateikiami ženklinant arba pristatant šiuos produktus, arba, kaip pagrindinėje byloje, juos reklamuojant ( 23 ). Taigi vartotojams turi būti būtinai skirtas pats produktas, o ne pranešimas apie šį produktą ( 24 ).

40.

Mano, taip pat Graikijos vyriausybės ir Komisijos nuomone, komercinio pobūdžio kriterijus yra esminis aspektas atsakant į šioje byloje pateiktą klausimą ( 25 ). Šiuo atžvilgiu minėto reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje aiškiai atribojami komerciniai pranešimai, kuriems taikomas šis teisės aktas, ir nekomerciniai pranešimai, kuriems jis netaikomas, kartu nurodant, kad komerciniai pranešimai teikiami „reklamos“ arba „reklaminių kampanijų“ tikslais ( 26 ).

41.

Nors Reglamente Nr. 1924/2006 šis kriterijus aiškiai neapibrėžtas, iš kitų Sąjungos teisės aktų, kaip nurodo Komisija, matyti, kad paprastai komercinis pobūdis reiškia pranešimą, kurio tikslas – užtikrinti ekonominį prekių ar paslaugų pardavimo skatinimą „tiesiogiai“ ( 27 ) arba net „netiesiogiai“ ( 28 ) ir taip paveikti galimų pirkėjų sprendimus. Norėčiau pažymėti, kad panašaus požiūrio tarptautiniu lygmeniu laikytasi nustatant Maisto kodeksą (Codex Alimentarius) priimtose „Teiginių apie maistingumą ir sveikumą vartojimo gairėse“ ( 29 ), į kurias šio reglamento 7 konstatuojamojoje dalyje pateikiama aiški nuoroda ( 30 ).

42.

Reglamento Nr. 1924/2006 tekste jo taikymo sritis neapribojama vien pranešimais, kurių tiesioginiai adresatai yra galutiniai vartotojai, nes jų komercinis pobūdis nebūtinai priklauso nuo tokios schemos. Iš tiesų tokiu atveju, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nors vartotojai patys negauna pranešimo, kuriuose yra teiginių, kuriems taikomas šis reglamentas, iš tikrųjų vartotojai yra asmenys, kuriems šis komercinis pranešimas skirtas netiesiogiai, nes jame nurodytas maisto produktas yra tariamai skirtas parduoti jiems, o ne reklaminį pranešimą gavusiems specialistams ( 31 ). Tokiu atveju šie specialistai faktiškai tėra tik tarpininkai, su kuriais maisto produktų sektoriaus įmonė susisiekia būtent todėl, kad jie gali palengvinti jos parduodamo produkto pardavimo skatinimą, užtikrindami su juo susijusios komercinės informacijos perdavimą galimiems pirkėjams arba rekomenduodami įsigyti šį produktą.

43.

Tačiau paprastai specialistai gali daryti didelę įtaką vartotojams, kurie į juos kreipiasi, juo labiau kai tai yra sveikatos specialistai, kuriais pacientai pasitiki labiau ir kurie jiems yra labai patikimi. Pats tokio reklaminio laiško, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, tikslas yra tas, kad jį gavę gydytojai rekomenduotų savo pacientams vartoti atitinkamą produktą. Tačiau negarantuojama, kad, prieš atlikdami šį skatinimo vaidmenį, visi specialistai, į kuriuos kreiptasi, gali visapusiškai patikrinti šiame komerciniame pranešime esančius teiginius ir žinoti, kaip prireikus juos paneigti ( 32 ).

44.

Mano nuomone, kad būtų taikomas Reglamentas Nr. 1924/2006, nesvarbu, ar specialistai perduoda vartotojams patį gautą dokumentą, ar tik perteikia jo esmę, nes, manau, svarbu tai, kad šiame dokumente esantys teiginiai apie maistingumą ir sveikumą, kuriems taikomas minėtas reglamentas, yra, nors ir netiesiogiai, skirti galutiniams vartotojams, kaip yra šioje byloje nagrinėjamu atveju ( 33 ).

45.

Aiškinimą, kurį siūlau Teisingumo Teismui atsižvelgdamas į šiai bylai reikšmingas Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatas, patvirtina jo tikslai.

46.

Neginčijama, kad šiuo reglamentu siekiama dvejopo tikslo – „užtikrinti efektyvų vidaus rinkos veikimą“, o tam, be kita ko, būtina „sukurti vienodas konkurencijos sąlygas“, susijusias su produktų vertinimu, ir užtikrinti „aukštą vartotojų apsaugos lygį“ ( 34 ), iš esmės leidžiant jiems kryptingai pasirinkti maisto produktus remiantis objektyvia, įrodymais pagrįsta informacija ( 35 ).

47.

Šiuo tikslu jame leidžiama vartoti teiginius apie maistingumą ir sveikumą komerciniuose pranešimuose, nes tokia informacija gali būti naudinga vartotojams su sąlyga, kad ji yra aiški ir teisinga ( 36 ), tačiau šių teiginių vartojimas yra griežtai apibrėžtas. Konkrečiai kalbant apie teiginius apie sveikumą, pažymėtina, kad jų vartojimui taikomi ypatingi apribojimai, ir pagal minėtą reglamentą šiuos teiginius leidžiama vartoti tik atlikus nepriklausomą ir darnų mokslinį įvertinimą, kurį atlieka Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), ir gavus Komisijos suteikiamą Bendrijos leidimą ( 37 ).

48.

Šie tikslai ir principai reiškia, kad Reglamento Nr. 1924/2006 taikymo sritis turi būti suprantama pakankamai plačiai, kad būtų galima siekti šių tikslų ir laikytis šių principų, laikantis požiūrio, kurio iki šiol laikėsi Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į maisto pramonės subjektų siekius apriboti šio reglamento materialinę taikymo sritį ( 38 ). Šiuo atveju, kadangi aiškiai nenurodyta, jog vartotojai yra vieninteliai galimi adresatai, manau, laikytina, kad minėtas reglamentas taip pat taikomas tokiam komerciniam pranešimui, kuris nagrinėjamas pagrindinėje byloje, skirtam tik specialistams ir atitinkančiam kitas šiame teisės akte nustatytas sąlygas.

49.

Aišku, iš principo specialistai ( 39 ) yra apdairesni ir labiau patyrę nei vidutinis vartotojas. Tačiau praktiškai ir informacijos atranka, kurią jie gali atlikti, ir poveikis, kurį jie gali turėti vartotojams, turi ribas, nes negalima atmesti, kad jie patys gali būti klaidinami neteisingais, klaidinančiais arba net melagingais teiginiais. Iš tiesų, kaip nurodo Graikijos vyriausybė, jie fiziškai negali nuolat turėti visų specializuotų ir naujausių žinių, kurios būtinos norint įvertinti kiekvieną maisto produktą ir kiekvieną su juo susijusį teiginį.

50.

Kaip ir Prancūzijos vyriausybė, manau, jog jeigu būtų pripažinta, kad teiginiai apie maistingumą ir sveikumą nepatenka į Reglamento Nr. 1924/2006 taikymo sritį, nes jie yra specialistams skirtuose komerciniuose pranešimuose, konkretūs padariniai paradoksaliai galėtų būti sunkesni ir pražūtingesni vartotojui, nei skiriant šiuos pranešimus jam tiesiogiai. Iš tiesų paprastai taip galėtų nutikti, jeigu nuomonę dėl atitinkamo produkto visiškai sąžiningai pareikštų juos konsultuojantys specialistai, ir tuomet galbūt vartotojai mąstytų ir abejotų mažiau, nei vertindami patys, nebūdami specialistai. Taigi prejudiciniame klausime nurodytu atveju vartotojų apsauga nuo neteisingų teiginių yra vienodai būtina, o gal net dar reikalingesnė nei tuo atveju, kai jie patys gautų reklamą ir patys priimtų sprendimą dėl maisto produktų.

51.

Be to, jeigu ši pranešimų kategorija nepatektų į minėto reglamento taikymo sritį, jis prarastų dalį savo veiksmingumo, visų pirma todėl, kad, EFSA neatlikus išankstinio vertinimo, būtų leidžiama vartoti moksliniais įrodymais nepagrįstus teiginius apie sveikumą. Praktiškai, jeigu maisto sektoriaus įmonės galėtų platinti savo teiginius vartotojams, pasitelkdamos specialistus, jos galėtų lengviau apeiti griežtus Reglamento Nr. 1924/2006 reikalavimus. Bet kuriuo atveju dėl tokio aiškinimo galėtų nustoti tinkamai veikti vidaus rinka ir sumažėtų šiame reglamente numatytas vartotojų apsaugos lygis.

52.

Manau, mano siūlomas teleologinis aiškinimas negali būti pagrįstai kvestionuojamas Innova Vital šiam požiūriui paneigti pateiktais argumentais, grindžiamais Vokietijos doktrinoje iš dalies palaikoma pozicija, remiantis jos pastabose ir sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija.

53.

Pirma, Innova Vital remiasi Reglamente Nr. 1924/2006 numatytos privalomos sistemos ir specialistų, kurie yra ekspertai, turimų žinių neadekvatumu. Ji iš esmės teigia, kad jeigu jiems skirti komerciniai pranešimai būtų įtraukti į šio reglamento taikymo sritį, pagal jo 5 straipsnio 2 dalį teiginiuose apie maistingumą ir sveikumą būtų draudžiama vartoti techninius arba mokslinius terminus ( 40 ), nes šių terminų negalėtų suprasti „vidutinis vartotojas“, nors jie būtų žinomi specialistams, kuriems skirta reklama.

54.

Tačiau manau, kad šis argumentas neturi reikšmės, nes tokiomis aplinkybėmis kaip pagrindinėje byloje pats reklaminis pranešimas skirtas pateikti ne vartotojams, o specialistams, kurių netiesiogiai prašoma paaiškinti pirmiesiems, kuo atitinkamas produktas jiems yra įdomus ( 41 ). Šiuo atveju tinkamas komerciniame pranešime esančių teiginių supratimas, kurio reikalaujama pagal 5 straipsnio 2 dalį, tenka specialistams, kurie tampa atsakingi už šios informacijos, prireikus performuluotos, perdavimą nespecialistams.

55.

Antra, Innova Vital nurodo Reglamente Nr. 1924/2006 numatytos sistemos kenksmingą poveikį specialistų tarpusavio pranešimams, nes jų lūkesčiai skiriasi nuo vartotojų lūkesčių, visų pirma kiek tai susiję su objektyvia informacija, susijusia su naujais moksliniais duomenimis ( 42 ).

56.

Teisingumo Teismas tikrai yra pripažinęs, kad Reglamento Nr. 1924/2006 nuostatos taikomos tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis, ir specialistų tarpusavio pranešimai gali būti paveikiami ar net ribojami. Tačiau tam, kad galėtų būti taikoma šiame reglamente numatyta sistema, kuria ribojami teiginiai apie maistingumą ir sveikumą, nagrinėjamais pranešimais iš principo turi būti siekiama ne suteikti grynai techninę informaciją, bet išplatinti „komercinio pobūdžio“ informaciją pagal šio reglamento 1 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą. Primenu, kad pagal minėto reglamento 4 konstatuojamąją dalį jo aiškiai neleidžiama taikyti „moksliniuose leidiniuose skelbiam[ai] nekomercin[ei] informacij[ai]“. Esant tiesioginei rinkodarai, taigi ir kai informacija nėra pateikiama nešališkai, man atrodo normalu, kad teisėtas tikslas apsaugoti vartotojus nuo neteisingų teiginių yra svarbesnis už norą leisti specialistams tarpusavyje perduoti informaciją.

57.

Todėl laikausi nuomonės, jog Reglamento Nr. 1924/2006 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šis reglamentas taikomas, jeigu teiginiai apie maistingumą arba sveikumą pateikiami komercinio pobūdžio pranešimuose, kuriais, nors jie ir skirti tik specialistams, praktiškai netiesiogiai norima pasiekti galutinius vartotojus, kuriems skirti patys maisto produktai, dėl kurių neva pateikiami šie teiginiai.

58.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Landgericht München I pateiktą prejudicinį klausimą:

2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1924/2006 dėl teiginių apie maisto produktų maistingumą ir sveikatingumą [sveikumą] 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad šio reglamento nuostatos taikomos teiginiams apie maistingumą ir sveikumą, susijusiems su galutiniam vartotojui skirtais maisto produktais, pateikiamiems komercinio pobūdžio pranešimuose, jei šie pranešimai skirti tik specialistams, tačiau jų tikslas yra per šiuos specialistus netiesiogiai pasiekti vartotojus.