—

Jozef Križan, Katarína Aksamitová, Gabriela Kokošková, Jozef Kokoška, Martina Strezenická, Jozef Strezenický, Peter Šidlo, Lenka Šidlová, Drahoslava Šidlová, Milan Šimovič, Elena Šimovičová, Stanislav Aksamit, Tomáš Pitoňák, Petra Pitoňáková, Mária Križanová, Vladimír Mizerák, Ľubomír Pevný, Darina Brunovská, Mária Fišerová, Lenka Fišerová, Peter Zvolenský, Katarína Zvolenská, Kamila Mizeráková, Anna Konfráterová, Milan Konfráter, Michaela Konfráterová, Tomáš Pavlovič, Jozef Krivošík, Ema Krivošíková, Eva Pavlovičová, Jaroslav Pavlovič, Pavol Šipoš, Martina Šipošová, Jozefína Šipošová, Zuzana Šipošová, Ivan Čaputa, Zuzana Čaputová, Štefan Strapák, Katarína Strapáková, František Slezák, Agnesa Slezáková, Vincent Zimka, Elena Zimková, Marián Šipoš, atstovaujamų advokatų T. Kamenec ir Z. Čaputová,

—

Mesto Pezinok, atstovaujamos advokatų J. Ondruš ir K. Siváková,

—

Slovenská inšpekcia životného prostredia, atstovaujamos advokato L. Fogaš,

—

Ekologická skládka as, atstovaujamos advokato P. Kováč,

—

Slovakijos vyriausybės, atstovaujamos B. Ricziová,

—

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek ir. D. Hadroušek,

—

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos S. Menez,

—

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos C. Pesendorfer,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Oliver ir A. Tokár,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, pasirašytos Orhuse 1998 m. birželio 25 d. ir Bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), 191 straipsnio 1 ir 2 dalių, SESV ir SESV 267 straipsnio, 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248), iš dalies pakeistos 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/35/EB, nustatančia visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas (OL L 156, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 466; toliau – Direktyva 85/337), ir 1996 m. rugsėjo 24 d. Tarybos direktyvos 96/61/EB dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (OL L 257, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 3 t., p. 80), iš dalies pakeistos 2006 m. sausio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 166/2006 (OL L 33, p. 1; toliau – Direktyva 96/61), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp J. Križan ir kitų 43 ieškovų fizinių asmenų, Pezinoko miesto gyventojų, ir Mesto Pezinok (Pezinoko miestas) bei Slovenská inšpekcia životného prostredia (Slovakijos aplinkos inspekcija; toliau –inspekcija) dėl administracinės institucijos sprendimų leisti Ekologická skládka as (toliau – Ekologická skládka), į pagrindinę bylą įstojusiai šaliai, įrengti ir eksploatuoti sąvartyną teisėtumo.

3

Orhuso konvencijos 6 straipsnio, pavadinto „Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos“, 1, 2, 4 ir 6 straipsniuose nustatyta:

„1.   Kiekviena Šalis:

<...>

2.   Suinteresuota visuomenė informuojama adekvačiai, laiku ir veiksmingai, atsižvelgiant į aplinkybes, arba viešai paskelbiant, arba individualia tvarka pradiniame priimamo aplinkosauginio sprendimo procedūros etape, be kita ko, apie:

<...>

<...>

4.   Kiekviena Šalis užtikrina visuomenės dalyvavimą jau pradiniame etape, kai yra visos galimybės svarstyti įvairius variantus ir kai galima užtikrinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą.

<...>

6.   Kiekviena Šalis reikalauja, kad kompetentingos valstybės institucijos, gavusios visuomenės grupių prašymą ir vadovaudamosi nacionaliniais įstatymais, sudarytų joms galimybę nemokamai susipažinti ir išnagrinėti visą tuo metu turimą ir gaunamą informaciją, susijusią su šiame straipsnyje minimų sprendimų priėmimo procesu, įgyvendinant visuomenės dalyvavimo procedūrą, nepažeidžiant Šalių teisės neteikti tam tikros informacijos pagal 4 straipsnio [be kita ko, jo 4 dalies] nuostatas.

<...>“

4

Šios konvencijos 9 straipsnio „Teisė kreiptis į teismus“ 2 ir 4 dalyse numatyta:

„2.   Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad atitinkami visuomenės atstovai

<...>

<...>

4.   Be to, ir nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, vykdant 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas procedūras, turi būti užtikrintos atitinkamos ir veiksmingos teisinės gynybos priemonės, įskaitant, jei reikia, tokias teisines gynybos priemones kaip teismo įpareigojimas nepažeisti ieškovo teisių ar sustabdyti veiksmus, pažeidžiančius tas teises, ir tos priemonės turi būti teisingos, bešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per daug brangios. <...>.“

5

Orhuso konvencijos I priedo 5 dalyje dėl konvencijos 6 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų veiklos rūšių nustatyta:

„Atliekų tvarkymas:

<...>

6

Direktyvos 85/337 1 straipsnio 2 dalyje sąvoka „sutikimas dėl planuojamos veiklos“ [leidimas] apibrėžiama kaip „kompetentingos institucijos ar institucijų sprendimas, kuris suteikia užsakovui teisę įgyvendinti projektą“.

7

Šios direktyvos 2 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, kad prieš duodant sutikimą [leidimą], projektams, galintiems daryti reikšmingą poveikį aplinkai, inter alia, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, būtų atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Šie projektai yra nurodyti 4 straipsnyje.

2.   Poveikio aplinkai vertinimas gali būti integruotas į valstybių narių galiojančias sutikimo [leidimo] dėl projektų davimo procedūras, arba, jei taip nėra, į kitas procedūras arba į procedūras, kurios bus nustatytos siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslus.

<...>“

8

Direktyvos 96/61 23 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„<...> kadangi norint informuoti visuomenę apie įrenginių eksploatavimą ir jų galimą poveikį aplinkai bei siekiant garantuoti leidimų išdavimo viešumą visoje Bendrijoje, visuomenė privalo turėti galimybę, prieš priimant kokį nors sprendimą, gauti informaciją apie prašymus išduoti leidimus naujiems įrenginiams <...>“

9

Šios direktyvos 1 straipsnyje „Tikslas ir apimtis [taikymo sritis]“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas yra pasiekti integruotą taršos, kurią sukelia I priede išvardintos veiklos rūšys, prevenciją ir kontrolę. Ji nustato priemones, įskaitant ir atliekų tvarkymo priemones, skirtas užkirsti kelią teršalų išmetimui į orą, vandenį ir žemę, kuris atsiranda dėl aukščiau nurodytos veiklos, arba, jei tai neįgyvendinama, jam mažinti siekiant aukšto aplinkos apsaugos lygio ir nepažeidžiant Direktyvos 85/337/EEB ir kitų atitinkamų Bendrijos nuostatų.“

10

Šios direktyvos 15 straipsnyje „Informacijos prieinamumas ir visuomenės dalyvavimas leidimų išdavimo procedūroje“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad suinteresuotai visuomenei būtų sudarytos išankstinės ir veiksmingos palankios sąlygos dalyvauti procedūroje:

<...>

Tokiam dalyvavimui taikoma V priede nustatyta procedūra.

<...>

4.   [1 daliai] taikomi [1990 m. birželio 7 d. Tarybos] direktyvos 90/313/EEB [dėl laisvo prieinamumo prie informacijos apie aplinką (OL L 158, p. 56; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 402)] 3 straipsnio 2 ir 3 dalių apribojimai.

<...>“

11

Direktyvos 15a straipsnis „Teisė kreiptis į teismus“ suformuluotais taip:

„Valstybės narės užtikrina, kad pagal atitinkamą nacionalinę teisinę sistemą suinteresuotos visuomenės nariai:

<...>

turėtų teisę į peržiūrėjimą teisme ar kitoje įstatymo nustatytoje nepriklausomoje ir nešališkoje institucijoje, kad užginčytų sprendimų, veikimo ar neveikimo, kuriems pagal šią direktyvą taikomos visuomenės dalyvavimo nuostatos, materialinį ar procesinį teisėtumą.

<...>

Bet kuri tokia procedūra turi būti sąžininga, teisinga, savalaikė ir ne pernelyg brangi.

<...>“

12

Direktyvos 96/61 I priedo „1 straipsnyje nurodytos pramoninės veiklos kategorijos“ 5.4 punkte nurodyti „sąvartynai, priimantys daugiau negu 10 tonų atliekų per dieną, arba kurių bendras pajėgumas didesnis kaip 25000 tonų, išskyrus neaktyvių atliekų sąvartynus“.

13

Šios direktyvos V priede „Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus“, be kita ko, numatyta:

14

2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką ir panaikinančios Tarybos direktyvą 90/313/EEB (OL L 41, p. 26; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 7 t., p. 375) 16 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Teisė į informaciją reiškia, kad informacijos atskleidimas yra bendra taisyklė ir kad konkrečiais ir aiškiai apibrėžtais atvejais valdžios institucijoms turėtų būti leidžiama nepatenkinti prašymo dėl informacijos apie aplinką. Atsisakymo pateikti informaciją pagrindai turėtų būti aiškinami ribojančiai, informacijos atskleidimo visuomenei interesą palyginant su atsisakymo ją pateikti interesu. Atsisakymo priežastys pareiškėjui turėtų būti pateiktos per šioje direktyvoje nustatytą laikotarpį.“

15

Šios direktyvos 4 straipsnio 2 ir 4 dalyse, be kita ko, numatyta:

„2.   Valstybė narė gali numatyti, kad prašymas pateikti informaciją apie aplinką būtų atmestas, jei informacijos atskleidimas neigiamai paveiktų:

<...>

<...>

Straipsnio 1 ir 2 dalyse minėto nepatenkinimo pagrindai turėtų būti aiškinami ribojančiai, konkrečiu atveju atsižvelgiant į visuomenės interesą informacijos atskleidimu. Kiekvienu konkrečiu atveju visuomenės interesas informacijos atskleidimu turi būti palygintas su atsisakymo ją pateikti interesu. <...>

<...>

4.   Jei įmanoma atskirti informaciją, kuri patenka į straipsnio 1 dalies d ir e punktų arba 2 dalies taikymo sritį, nuo kitos prašomos informacijos, pateikiama tik dalis valdžios institucijos turimos arba jai skirtos pareiškėjo prašomos informacijos.“

Direktyva 2003/35

16

Direktyvos 2003/35 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad Sąjungos teisė turėtų būti tinkamai suderinta su Orhuso konvencija numatant ją ratifikuoti.

17

Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„<...> Teismui taip pat privalomi Ústavný súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Konstitucinis teismas) arba Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, susiję su žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis.“

18

Įstatymo Nr. 38/1993 Rec. dėl Ústavný súd Slovenskej darbo organizavimo, proceso ir teisėjų statuso redakcijos, taikomos pagrindinės bylos aplinkybėms, 56 straipsnio 6 dalyje numatyta:

„Jeigu Ústavný súd Slovenskej republiky panaikina sprendimą, priemonę arba kitą galiojantį aktą ir grąžina bylą, institucija, kuri šioje byloje priėmė sprendimą, priemonę arba aktą, turi iš naujo išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą. Šiame procese arba procedūroje jai privaloma Ústavný súd Slovenskej republiky právny názor (teisinė pozicija).“

19

Įstatymo Nr. 24/2006 Rec. dėl poveikio aplinkai vertinimo ir iš dalies keičiančio kelis įstatymus redakcijos, taikomos pagrindinės bylos aplinkybėms, 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šiuo įstatymu reglamentuojama:

<...>

<...>“

20

Šio įstatymo 37 straipsnyje nustatyta:

„<...>

21

Šio įstatymo 65 straipsnio 5 dalyje patikslinta:

„Jeigu galutinė nuomonė priimta iki 2006 m. vasario 1 d. ir jeigu leidimo išdavimo procedūra, per kurią reikia atlikti poveikio aplinkai vertinimą, neatlikta taikant specialiuosius teisės aktus, šios nuomonės galiojimo klausimą turi spręsti ministerija pagal 37 straipsnio 7 dalį.“

22

Įstatymo Nr. 50/1976 Rec. Dėl teritorijų planavimo kodekso redakcijos, taikomos pagrindinės bylos aplinkybėms, 32 straipsnyje nustatyta:

„Įrengti įrenginį, pakeisti žemės paskirtį ir apsaugoti svarbius interesus teritorijoje galima tik remiantis sprendimu dėl detaliojo plano, kuris priimtas kaip:

<...>“

23

Įstatymo Nr. 245/2003 Rec. dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ir iš dalies keičiančio kelis įstatymus (toliau – Įstatymas Nr. 245/2003) 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„3.   Kai išduodant integruotąjį leidimą eksploatuoti tuo pačiu metu reikia leidimo statyti naują įrenginį arba pakeisti esantį, procedūrą taip pat sudaro teritorijos planavimo, pakeitimo iki įrenginio užbaigimo ir leidimo atlikti pagerinimo darbus išdavimo procedūros.

4.   Integruotojo leidimo išdavimo procedūros nesudaro teritorijų planavimo procedūra, įrengimo poveikio aplinkai vertinimas ir didelių nelaimingų atsitikimų pramonėje prevencijos sąlygų nustatymas.“

24

Šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje patikslinta:

„Prie prašymo (išduoti integruotąjį leidimą) pridedama:

<...>

<…>

25

Šio įstatymo 2 straipsnyje „Procedūros pradžia“ nustatyta:

„<...>

2.   Konstatavusi, kad prašymas yra visiškai pateiktas, ir nustačiusi susijusias procedūros šalis bei institucijas, administracija:

<...>

<...>“

26

1997 m. birželio 26 d.Mesto Pezinok priėmė bendrąjį Reglamentą Nr. 2/1997 dėl detaliojo plano, kuriame, be kita ko, buvo numatyta įrengti naują atliekų sąvartyną duobėje, iš kurios kastas molis plytoms, vadinamoje Nová jama (naujoji duobė).

27

Remdamasi Pezinské tehelne as1998 m. gruodžio 16 d. pateikta atliekų sąvartyno įrengimo projekto poveikio aplinkai ataskaita, Aplinkos ministerija 1999 m. atliko poveikio aplinkai vertinimą. Ji priėmė galutinę nuomonę 1999 m. liepos 26 dieną.

28

2002 m. rugpjūčio 7 d.Ekologická skládka kompetentingai Mesto Pezinok tarnybai pateikė prašymą priimti sprendimą dėl detaliojo plano nustatyti atliekų sąvartyno vietą Nová jama.

29

2006 m. kovo 27 d. Aplinkos ministerija Pezinské tehelne as prašymu sprendimu pratęsė savo 1999 m. liepos 26 d. nuomonės galiojimą iki 2008 m. vasario 1 dienos.

30

2006 m. lapkričio 30 d. sprendimu, priimtu remiantis 2007 m. gegužės 7 d., Krajský stavebný úrad v Bratislave (Bratislavos regiono teritorijų planavimo tarnyba) Mesto Pezinok Ekologická skládka prašymu išdavė leidimą įrengti atliekų sąvartyną Nová jama.

31

Ekologická skládka 2007 d. rugsėjo 25 d. pateikus prašymą išduoti integruotąjį leidimą, Slovenská inšpekcia životného prostredia, Inšpektorát životného prostredia Bratislava (Slovakijos aplinkos inspekcijos Bratislavos aplinkos inspekcija; toliau – inšpektorát) pradėjo integruotąją procedūrą pagal Įstatymą Nr. 245/2003, kuriuo perkelta Direktyva 96/61. 2007 m. spalio 17 d. ji kartu su valstybinėmis aplinkos apsaugos tarnybomis paskelbė šį prašymą ir nustatė 30 dienų terminą visuomenei ir susijusioms valstybės tarnyboms pateikti pastabas.

32

Ieškovams pagrindinėje byloje nurodžius, kad Ekologická skládka pateiktas prašymas išduoti integruotąjį leidimą yra ne visas, nes prie jo nepridėtas sprendimas dėl detaliojo plano, nustatantis sąvartyno vietą, kuris, kaip priedas, turi būti pridedamas pagal Įstatymo Nr. 245/2003 11 straipsnio 2 dalies g punktą, inšpektorát2007 m. lapkričio 26 d. sustabdė integruotąją procedūrą ir paprašė pranešti apie šį sprendimą.

33

2007 m. gruodžio 27 d.Ekologická skládka pateikė šį sprendimą, nurodžiusi, kad jį laiko komercine paslaptimi. Remdamasi šiuo sprendimu inšpektorát nagrinėjamo dokumento nepateikė ieškovams pagrindinėje byloje.

34

2008 m. sausio 22 d.inšpektorát išdavė Ekologická skládka integruotąjį leidimą statyti įrenginį „Pezinokas – atliekų sąvartynas“ ir jį eksploatuoti.

35

Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė skundą dėl šio sprendimo inšpekcia, antrosios instancijos aplinkos apsaugos institucijai. Ši institucija nusprendė paskelbti sprendimą dėl sąvartyno detaliojo plano oficialiųjų skelbimų lentoje nuo 2008 m. kovo 14 d. iki balandžio 14 dienos.

36

Per antrąją instancijos administracinę procedūrą ieškovai pagrindinėje byloje rėmėsi, be kita ko, teisės klaida, nes integruotoji procedūra pradėta neturint sprendimo dėl sąvartyno detaliojo plano, nustatančio sąvartyno vietą, ir po to, kai sprendimas buvo pateiktas, jis nebuvo paskelbtas remiantis motyvu, kad tai komercinė paslaptis.

37

2008 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu inšpekcia atmetė skundą kaip nepagrįstą.

38

Dėl 2008 m. rugpjūčio 18 d.inšpekcia sprendimo ieškovai pagrindinėje byloje pateikė ieškinį Bratislava Krajský súd (Bratislavos regiono teismas), pirmosios instancijos administracinių bylų teismui. Šis teismas 2008 m. gruodžio 4 d. sprendimu atmetė ieškinį.

39

Ieškovai pagrindinėje byloje pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Najvyšší súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas).

40

Šis teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi sustabdė naudojimąsi integruotuoju leidimu.

41

Taip pat šis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu pakeitė Krajský súd Bratislava sprendimą ir panaikino 2008 m. rugpjūčio 22 d.inšpekcia sprendimą bei 2008 m. sausio 22 d. sprendimą, iš esmės priekaištaudamas kompetentingoms institucijoms, kad jos nesilaikė taisyklių, reglamentuojančių suinteresuotos visuomenės dalyvavimą integruotoje procedūroje, ir nepakankamai įvertino sąvartyno įrengimo poveikį aplinkai.

42

2009 m. birželio 25 d.Ekologická skládka pateikė Ústavný súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos Konstitucinis Teismas) konstitucinį skundą dėl 2009 m. balandžio 6 d.Najvyšší súd Slovenskej republiky nutarties ir – 2009 m. rugsėjo 3 d. – dėl 2009 m. gegužės 28 d. šio teismo sprendimo.

43

2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Ústavný súd Slovenskej republiky nusprendė, kad Najvyšší súd Slovenskej republiky pažeidė Ekologická skládka pagrindinę teisę į teisminę apsaugą, įtvirtintą Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje, jos pagrindinę teisę į nuosavybę, įtvirtintą Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje, ir teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe, įtvirtintą 1950 m. lapkričio 4d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos papildomo protokolo 1 straipsnyje.

44

Jis, be kita ko, manė, kad Najvyšší súd Slovenskej republiky neatsižvelgė į visus per administracinę procedūrą taikytinus principus ir viršijo savo įgaliojimus nagrinėdamas procedūros ir sprendimo dėl poveikio aplinkai vertinimo teisėtumą, kurio ieškovai pagrindinėje byloje neginčijo, ir kad jis buvo nekompetentingas priimti sprendimą šiuo klausimu.

45

Todėl Ústavný súd Slovenskej republiky savo sprendimu panaikino skundžiamus nutartį ir sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti Najvyšší súd Slovenskej republiky, kad šis priimtų naują sprendimą.

46

Najvyšší súd Slovenskej republiky nurodo, kad dauguma jo procese dalyvaujančių asmenų tvirtina, kad jam privalomas 2010 m. gegužės 27 d.Ústavný súd Slovenskej republiky sprendimas. Tačiau jis pabrėžia visuomet abejojąs dėl ginčijamų sprendimų atitikties Sąjungos teisei.

47

Šiomis aplinkybėmis Najvyšší súd Slovenskej republiky nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

48

Inšpekcia, Ekologická skládka ir Slovakijos vyriausybė, remdamos skirtingais pagrindais, ginčija prašymo priimti prejudicinį sprendimą arba tam tikrų pateiktų klausimų priimtinumą.

49

Pirmiausia, anot inšpekcia ir Ekologická skládka, visi pateikti klausimai yra nepriimtini, nes susiję su situacijomis, kurias reglamentuoja tik vidaus taisyklės, konkrečiai kalbant, aktai, kuriais perkeltos direktyvos 85/337 ir 96/61. Ekologická skládka iš to daro išvadą, kad šios direktyvos neveikia tiesiogiai, o inšpekcia mano, kad jos pakankamai aiškios, todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą nereikalingas. Inšpekcia taip pat teigia, kad prejudiciniai klausimai turėjo būti pateikti pirmojoje proceso Najvyšší súd Slovenskej republiky stadijoje. Be to, Ekologická skládka mano, kad šie klausimai nereikalingi, nes dabar Najvyšší súd Slovenskej republiky turi laikytis Ústavný súd Slovenskej republiky teisinės pozicijos ir nė viena šalių pagrindinėje byloje neprašė, kad Teisingumo Teismas išnagrinėtų šiuos klausimus.

50

Antra, Ekologická skládka tvirtina, kad nacionalinėje teisėje daromas skirtumas tarp integruotosios procedūros, teritorijos planavimo procedūros ir poveikio aplinkai vertinimo proceso pagrindinėje byloje baigties atžvilgiu neturi reikšmės antrajam ir trečiajam klausimams. Inšpekcia šiuo skirtumu grindžia trečiojo, ketvirtojo ir penktojo klausimų nepriimtinumą. Ji mano, kad sprendimo dėl detaliojo plano arba poveikio aplinkai vertinimo trūkumas neturi įtakos integruotojo leidimo teisėtumui.

51

Trečia, Ekologická skládka ir Slovakijos vyriausybė mano, kad ketvirtasis klausimas yra hipotetinio pobūdžio. Viena, Najvyšší súd Slovenskej republiky2009 m. balandžio 6 d. nutartimi paskirtos laikinosios apsaugos priemonės šiuo metu visiškai neturi poveikio. Antra, šis klausimas neturi reikšmės procesui prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, nes jis susijęs ne su naujų laikinųjų apsaugos priemonių paskelbimu, o labiau su ginčijamų administracinių sprendimų teisėtumu.

52

Paskiausiai, ketvirta, Ekologická skládka tvirtina, kad penktasis klausimas taip pat yra hipotetinis, nes susijęs su sprendimu, kurį Najvyšší súd Slovenskej republiky nurodyta priimti pagrindinėje byloje. Be to, šis klausimas taip pat nepriimtinas, nes susijęs su nacionalinės konstitucinės teisės aiškinimu.

53

Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tik nagrinėjantys bylą nacionaliniai teismai, atsakingi už būsimo sprendimo priėmimą, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti tiek reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, tiek Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikšmingumą. Todėl tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės aiškinimu, Teisingumo Teismas iš principo turi priimti sprendimą (2009 m. kovo 10 d. Sprendimo Hartlauer, C-169/07, Rink. p. I-1721, 24 punktas ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Garkalns, C-470/11, 17 punktas).

54

Iš to matyti, kad klausimams dėl Sąjungos teisės aiškinimo taikoma tinkamumo prezumpcija. Nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gali atmesti, tik jei akivaizdu, jog prašymas išaiškinti Sąjungos teisę yra visiškai nesusijęs su pagrindinės bylos faktais ar dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismui nežinomos faktinės ar teisinės aplinkybės, kad jis galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2010 m. birželio 1 d. Sprendimo Blanco Pérez ir Chao Gómez, C-570/07 ir C-571/07, Rink. p. I-4629, 36 punktas ir 2012 m. liepos 5 d. Sprendimo Geistbeck, C-509/10, 48 punktas).

55

Argumentas dėl nacionalinės teisės išsamumo neleidžia nustatyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytų Sąjungos teisės nuostatų aiškinimas akivaizdžiai visiškai neturi ryšio su pagrindine byla, juo labiau kad neginčijama, jog taikytinos nacionalinės nuostatos iš dalies yra priemonės, kuriomis perkelti Sąjungos aktai. Todėl šio argumento nepakanka paneigti pirmesniame punkte nurodytą sąsajos prezumpciją.

56

Reikia konstatuoti, kad tai, jog nėra nurodomo tiesioginio nagrinėjamų direktyvų veikimo, nekeičia šios analizės, nes pagal SESV 267 straipsnį Teisingumo Teismas yra kompetentingas priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos institucijų priimtų aktų aiškinimo, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra taikomi tiesiogiai, ar ne (1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Maso ir kt., C-373/95, Rink. p. I-4051, 28 punktas; 2009 m. liepos 16 d. Sprendimo Futura Immobiliare ir kt., C-254/08, Rink. p. I-6995, 34 punktas ir 2012 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Pringle, C-370/12, 89 punktas). Be to, dėl tvirtinamo prašymą priimti prejudicinį sprendimą nenaudingumo dėl taikytinų nuostatų aiškumo reikia priminti, kad pagal SESV 267 straipsnį nacionaliniam teismui visada leidžiama pateikti Teisingumo Teismui svarstyti klausimus dėl išaiškinimo dar kartą, jeigu jis mano, kad tai reikalinga (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Stichting Natuur en Milieu ir kt., C-165/09-C-167/09, Rink. p. I-4599, 52 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57

Kiti keturi inšpekcia ir Ekologická skládka pateikti argumentai, kuriais siekta įrodyti, kad visas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, susiję su pirmojo klausimo dalyku, todėl Teisingumo Teismas į juos atsižvelgs nagrinėdamas šį klausimą.

58

Kalbant apie argumentus, susijusius su įvairių procedūrų atskyrimu nacionalinėje teisėje, reikia pabrėžti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priima pasekmių koncepciją, išplaukiančią iš šio skirtumo pagal nacionalinę teisę, kuri labai skiriasi nuo tos, kuria remiasi Inšpekcia ir Ekologická skládka. SESV 2367 straipsnyje numatytoje procedūroje Teisingumo Teismo ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo funkcijos yra aiškiai atskirtos, ir tik pastarasis privalo aiškinti nacionalinės teisės nuostatas (1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Piaggio, C-295/97, Rink. p. I-3735, 29 punktas ir 2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Corporación Dermoestética, C-500/06, Rink. p. I-5785, 21 punktas). Todėl šių argumentų nepakanka įrodyti, kad pateikti klausimai akivaizdžiai neturi ryšio pagrindinės bylos faktais ar dalyku.

59

Dėl to, kas susiję su ketvirtojo klausimo priimtinumu, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Najvyšší súd Slovenskej republiky priėmė naujas laikinąsias apsaugos priemones sustabdyti pagrindinėje byloje nagrinėjamų sprendimų galiojimą. Be to, Ekologická skládka savo rašytinėse pastabose patikina, kad manė, jog naudinga pareikšti ieškinį dėl šių priemonių. Šiomis aplinkybėmis neatrodo, kad ketvirtasis klausimas galėtų būti laikomas hipotetiniu.

60

Galiausiai dėl penktojo klausimo priimtinumo aišku, kad Ústavný súd Slovenskej republiky nusprendė, jog Najvyšší súd Slovenskej republiky neatsižvelgė į Ekologická skládka teisę į nuosavybę 2009 m. gegužės 28 d. sprendime, kuriame konstatavo, kad integruotasis leidimas išduotas Sąjungos teisės neatitinkančiomis sąlygomis. Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visuomet abejoja dėl pagrindinėje byloje ginčijamų sprendimų atitikties Sąjungos teisei, penktasis klausimas nėra visiškai hipotetinis. Be to, iš šio klausimo formuluotės matyti, kad jis nesusijęs su nacionaline konstitucine teise.

61

Todėl reikia pripažinti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai yra priimtini.

62

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikdamas pirmąjį klausimą iš esmės nori sužinoti, ar SESV 267 straipsnį reikia aiškinti taip, kad nacionalinis teismas gali ex officio pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, nors jis turi iš naujo nagrinėti bylą po savo pirmojo sprendimo kasacijos valstybės narės konstituciniame teisme ir pagal nacionalinės teisės nuostatą išspręsti ją laikydamasis pastarojo teismo išreikštos teisinės pozicijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar SESV 267 straipsnį reikia aiškinti kaip įpareigojantį šį nacionalinį teismą kreiptis į Teisingumo Teismą, nors dėl jo sprendimų Konstituciniame Teisme gali būti pateiktas skundas, apribotas galimo Konstitucijoje arba tarptautinėje konvencijoje garantuojamų teisių ar laisvių pažeidimo nagrinėjimu.

63

Pirmiausia reikia nurodyti, kad Najvyšší súd Slovenskej republiky pateikęs pirmąjį klausimą taip pat nori sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę leidžiama netaikyti taisyklės, kuri jam draudžia pateikti ieškinio pagrindą, susijusį su teisės, kuria šalys pagrindinėje byloje nesirėmė, pažeidimu. Tačiau iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas susijęs tik su Direktyva 85/337, todėl dėl jo reikia priimti sprendimą tik tuomet, jei, atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į trečiąjį klausimą, pasirodytų, kad ši direktyva taikytina pagrindinėje byloje.

64

Dėl kitų pirmojo prejudicinio klausimo aspektų pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką SESV 267 straipsniu nacionaliniams teismams suteikiama platesnė teisė pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai jie mano, jog nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo ir dėl to jie turi priimti sprendimą (1991 m. birželio 27 d. Sprendimo Mecanarte, C-348/89, Rink. p. I-3277, 44 punktas ir 2010 m. spalio 5 d. Sprendimo Elchinov, C-173/09, Rink. p. I-8889, 26 punktas).

65

Taigi SESV 267 straipsniu nacionaliniams teismams suteikiama teisė ir prireikus jiems nustatoma pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai tik teismas savo nuožiūra ar atsižvelgdamas į šalies prašymą konstatuoja, kad ginčo esmė susijusi su šio straipsnio pirmoje pastraipoje nurodytu klausimu (1997 m. liepos 10 d. Sprendimo Palmisani, C-261/95, Rink. p. I-4025, 20 punktas ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Kelly, C-104/10, Rink. p. I-6813, 61 punktas). Tai, kad šalys pagrindinėje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nenurodė Sąjungos teisės problemos, nedraudžia šiam teismui kreiptis į Teisingumo Teismą (1981 m. birželio 16 d. Sprendimo Salonia, 126/80, Rink. p. 1563, 7 punktas ir 2012 m. kovo 8 d. Sprendimo Huet, C-251/11, 23 punktas).

66

Iš tiesų prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra dviejų teismų dialogas, kurio inicijavimas visiškai priklauso nuo to, ar nacionalinis teismas nuspręs, kad toks prašymas yra svarbus ir būtinas (2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Cartesio, C-210/06, Rink. p. I-9641, 91 punktas ir 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo VB Pénzügyi Lízing, C-137/08, Rink. p. I-10847, 29 punktas).

67

Be to, dėl nacionalinės proceso taisyklės egzistavimo negalima paneigti, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimas nėra galutinis, turi galimybę pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai jiems kyla abejonių, kaip pagrindinėje byloje, dėl Sąjungos teisės aiškinimo (minėto Sprendimo Elchinov 25 punktas ir 2011 m. spalio 20 d. Sprendimo Interedil, C-396/09, Rink. p. I-9915, 35 punktas).

68

Pagal nacionalinės teisės taisyklę, pagal kurią aukštesnės instancijos teismo vertinimai privalomi kitam teismui, negalima atimti iš šio teismo galimybės pateikti klausimus dėl Sąjungos teisės, susijusios su tokiais vertinimais, aiškinimo. Šis teismas turi turėti galimybę pateikti jam rūpimus klausimus, jei mano, jog dėl aukštesnio teismo atliktų teisinių vertinimų turi priimti Sąjungos teisės neatitinkantį sprendimą (2010 m. kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt., C-378/08, Rink. p. I-1919, 32 punktas ir minėto Sprendimo Elchinov 27 punktas).

69

Šioje stadijoje reikia pabrėžti, kad nacionalinis teismas, pasinaudojęs jam ESVS 67 straipsnio suteikta galimybe, priimdamas sprendimą pagrindinėje byloje privalo paisyti Teisingumo Teismo nagrinėjamų nuostatų aiškinimo ir, jei reikia, neturi laikytis aukštesniojo teismo vertinimų, jei atsižvelgdamas į šiuos aiškinimus mano, kad minėti vertinimai neatitinka Sąjungos teisės (minėto Sprendimo Elchinov 30 punktas).

70

Ankstesniuose punktuose išdėstyti principai tokiu pačiu būdu taikomi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui dėl teisinės pozicijos, šioje pagrindinėje byloje išreikštos atitinkamos valstybės narės Konstitucinio Teismo, nes iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad negali būti, kad nacionalinės teisės normos, net konstitucinio pobūdžio, pažeistų Sąjungos teisės vienodą taikymą ir veiksmingumą (1970 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Internationale Handelsgesellschaft, 11/70, Rink. p. 1125, 3 punktas ir 2010 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Winner Wetten, C-409/06, Rink. p. I-8015, 61 punktas). Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad šie principai taikomi santykiams tarp Konstitucinio ir bet kurio kito nacionalinio teismo (2010 m. birželio 22 d. Sprendimo Melki ir Abdeli, C-188/10 ir C-189/10, Rink. p. I-5667, 41–45 punktai).

71

Taigi nacionalinės teisės nuostata, kuri įpareigoja Najvyšší súd Slovenskej republiky laikytis Ústavný súd Slovenskej republiky teisės pozicijos, negali bylą nagrinėjančiam teismui sutrukdyti bet kuriuo proceso momentu pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kurį jis laiko tinkamu, ir, jeigu reikia, nesilaikyti Ústavný súd Slovenskej republiky vertinimų, kurie, atrodo, yra priešingi Sąjungos teisei.

72

Galiausiai Najvyšší súd Slovenskej republiky, kaip aukščiausiasis teismas, net privalo pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kai konstatuoja, kad bylos esmė susijusi su spręstinu klausimu, nurodytu SESV 267 straipsnio pirmoje pastraipoje. Galimybė pareikšti skundą atitinkamos valstybės konstituciniame teisme dėl nacionalinio teismo sprendimų, apribotą galimo nacionalinėje konstitucijoje arba tarptautinėje konvencijoje garantuojamų teisių ir laisvių pažeidimo nagrinėjimu, neleidžia manyti, kad šis nacionalinis teismas negali būti laikomas teismu, dėl kurio sprendimų negalima pateikti ieškinio teisme, kaip jis suprantamas pagal vidaus teisę, pagal SESV 267 straipsnio trečią pastraipą.

73

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 267 straipsnis aiškintinas taip, kad nacionalinis teismas, kaip antai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, privalo ex officio pateikti Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą, net jeigu sprendimą pateikti tokį prašymą jis priima po jo pirmojo sprendimo kasacijos atitinkamos valstybės Konstituciniame Teisme, ir pagal nacionalinės teisės nuostatą jis privalo išnagrinėti bylą laikydamasis šio teismo išreikštos teisinės pozicijos.

74

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikdamas antrąjį klausimą iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvą 96/61 reikia aiškinti taip, kad ja reikalaujama, kad suinteresuota visuomenė nuo pat leidimo įrengti sąvartyną procedūros pradžios galėtų susipažinti su sprendimu dėl jo detaliojo plano, nustatančio jo vietą. Teismas taip pat klausia, ar atsisakymą pateikti šį sprendimą galima pateisinti rėmimusi komercine paslaptimi, kuria saugoma jame esanti informacija, arba, jei ne, ištaisyti trūkumą suteikiant suinteresuotai visuomenei teisę susipažinti su šiuo sprendimu per antrosios instancijos administracinę procedūrą.

75

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, įrengimas pagrindinėje byloje yra sąvartynas, priimantis daugiau negu 10 tonų atliekų per dieną arba turintis didesnį kaip 25000 tonų bendrą pajėgumą. Taigi jis nepatenka į Direktyvos 96/61 taikymo sritį, kuri apibrėžiama 1 dalyje ir jos I priedo 5.4 punkte.

76

Šios direktyvos 15 straipsnyje numatyta, kad suinteresuotoji visuomenė dalyvauja išduodant leidimą naujiems įrengimams, ir patikslinama, kad taip dalyvaujama šios direktyvos V priede numatytomis sąlygomis. Pagal šį priedą visuomenei, be kita ko, turi būti pateikiami institucijos, kurioje galima gauti reikšmingą informaciją, duomenys, ir nuoroda apie datą ir vietą, kur ši informacija bus paskelbta viešai.

77

Šios nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant ir laikantis Orhuso konvencijos, su kuria, remiantis Direktyvos 2003/35 5 konstatuojamąja dalimi, Sąjungos teisė turi būti „tinkamai suderinta“, tikslų (2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Bund für Umwelt und Naturschutz Deutschland, Landesverband Nordrhein-Westfalen, C-115/09, Rink. p. I-3673, 41 punktas). Šios konvencijos 6 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad visuomenė, suinteresuota dėl sprendimų priėmimo procedūros, susijusios su leidimo vykdyti konvencijos I priede nurodytą veiklą, be kita ko, įrengti sąvartyną, priimantį daugiau negu 10 tonų atliekų per dieną arba turintį didesnį kaip 25000 tonų bendrą pajėgumą, išdavimu, turi turėti galimybę susipažinti su bet kokia informacija.

78

Todėl Direktyvos 96/61 numatyta leidimo išdavimo procedūra suinteresuota visuomenė iš principo gali susipažinti su bet kokia šiaip procedūrai reikšminga informacija.

79

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad sprendimas dėl įrenginio statybos detaliojo plano pagrindinėje byloje yra viena priemonių, kuriomis remiantis priimamas galutinis sprendimas išduoti arba ne leidimą šiam įrenginiui, ir kad jame yra informacijos apie projekto poveikį aplinkai, sąlygas, kurios nustatomos eksploatuojančiam subjektui apriboti šį poveikį, šalių per teritorijos planavimo procedūrą pateiktus prieštaravimus ir priežastis, kuriomis motyvuotas kompetentingos institucijos apsisprendimas priimti šį sprendimą dėl detaliojo plano. Be to, pagal taikytinas nacionalines nuostatas reikalaujama, kad šis sprendimas būtų pridėtas prie kompetentingai institucijai pateikiamo prašymo išduoti leidimą. Iš to matyti, kad šis sprendimas dėl detaliojo plano turi būti laikomas turinčiu reikšmingos informacijos pagal Direktyvos 96/61 V priedą ir kad todėl suinteresuota visuomenė iš principo turi turėti galimybę susipažinti su juo per leidimo išdavimo šiam įrenginiui procedūrą.

80

Be to, iš Direktyvos 96/61 15 straipsnio 4 dalies matyti, kad suinteresuotos visuomenės dalyvavimas gali būti apribotas taikant Direktyvos 90/313 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus apribojimus. Tačiau pagrindinės bylos aplinkybių atsiradimo momentu Direktyva 90/303 buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2003/4. Todėl, atsižvelgiant į prie pastarosios direktyvos pridėtą atitikties lentelę, pareigą suderinti Sąjungos teisę su Orhuso konvencija ir Direktyvos 96/61 15 straipsnio redakciją, priimtą vėliau 2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/1 dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės reikia (OL L 24, p. 8), darytina išvada, kad Direktyvos 96/61 15 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti kaip pateikiančią nuorodas į Direktyvos 2003/4 4 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyje esančias nuorodas.

81

Remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos d papunkčiu valstybės narės gali atmesti prašymą suteikti informaciją, jeigu jos atskleidimas neigiamai paveiktų komercinės arba pramoninės informacijos konfidencialumą, jei toks konfidencialumas numatytas nacionalinės arba Bendrijos teisės aktais tam, kad būtų apsaugoti teisėti ekonominiai interesai.

82

Tačiau, be kita ko, atsižvelgiant į vienos ar kitos Direktyvoje 96/61 nurodytos veiklos vykdymo vietą ir, kaip matyti iš šio sprendimo 79 punkto, taip nebūtų sprendimo, kuriuo kompetentinga institucija, atsižvelgdama į taikytinas teritorijų planavimo nuostatas, išduotų leidimą statyti į šios direktyvos taikymo sritį patenkantį įrenginį, atveju.

83

Net suponuojant, kad negalima atmesti to, jog išskirtiniu atveju tam tikri sprendimo dėl detaliojo plano motyvuose esantys duomenys gali turėti konfidencialios komercinės arba pramoninės informacijos, šioje byloje aišku, kad tokio konfidencialumo apsauga pasinaudota pažeidžiant Direktyvos 2003/4 4 straipsnio 4 dalį tam, kad būtų visiškai atsisakyta leisti suinteresuotai visuomenei bent iš dalies susipažinti su pagrindinėje byloje nagrinėjamu sprendimu dėl įrenginio detaliojo plano, nustatančio jo vietą.

84

Iš to matyti, kad atsisakymas leisti suinteresuotai visuomenei susipažinti su sprendimu dėl įrenginio detaliojo plano, nustatančio jo vietą, pagrindinėje byloje per pirmosios instancijos administracinę procedūrą nebuvo pateisintas Direktyvos 96/61 15 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtimi. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia žinoti, ar suinteresuotai visuomenei per antrosios instancijos administracinę procedūrą suteiktos galimybės susipažinti su šiuo sprendimu pakanka ištaisyti pirmosios instancijos administracinės procedūros trūkumą, todėl ir nepažeisti Direktyvos 96/61 15 straipsnio.

85

Nesant Sąjungos teisės aktų šioje srityje, tvarka, kuria teisės subjektams užtikrinama Sąjungos teisės suteikiamų teisių apsauga, turi būti nustatyta kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje, tačiau su sąlyga, kad ji nebūtų mažiau palanki nei ta, kuri taikoma panašioms vidaus teisės situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jos Sąjungos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Peterbroeck, C-312/93, Rink. p. I-4599, 12 punktas ir 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo VALE Építési, C-378/10, 48 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).

86

Kiek tai susiję su lygiavertiškumo principu, pagal jį reikalaujama, kad visos teisių gynimo priemonėms taikomos taisyklės būtų vienodai taikomos tiek Sąjungos, tiek nacionalinės teisės pažeidimu grindžiamiems ieškiniams (žr., be kita ko, 2012 m. liepos 19 d. Sprendimo Littlewoods Retail ir kt., C-591/10, 31 punktą ir 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Byankov, C-249/11, 70 punktą). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar pagal nacionalinę teisę leidžiama ištaisyti procedūros trūkumus, kurie prilyginami vidiniams, per antrosios instancijos administracinę procedūrą.

87

Kiek tais susiję su veiksmingumo principu, jei Sąjungos teisė nedraudžia to, kad taikytinos nacionalinės nuostatos tam tikrais atvejais leistų įteisinti joms prieštaraujančias operacijas ar neteisėtus veiksmus, tokiai galimybei turi būti taikoma sąlyga, kad ji nesuteiks suinteresuotiesiems asmenims galimybės apeiti Sąjungos nuostatų ar jų netaikyti ir kad ji bus išimtinė (2008 m. liepos 3 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-215/06, Rink. p. I-4911, 57 punktas).

88

Šiuo aspektu svarbu pabrėžti, kad Direktyvos 96/61 15 straipsniu reikalaujama, kad valstybės narės bet kuriuo momentu suteiktų suinteresuotai visuomenei veiksmingų galimybių dalyvauti leidimo išdavimo procedūroje. Šią nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į šios direktyvos 23 konstatuojamąją dalį, pagal kurią visuomenė privalo turėti galimybę prieš priimant kokį nors sprendimą gauti informaciją apie prašymus išduoti leidimus naujiems įrenginiams, ir Orhuso konvencijos 6 straipsnį, kuriame numatyta, pirma, kad visuomenės dalyvavimas prasideda procedūros pradžioje, t. y. kai galimi visi variantai ir sprendimai ir kai ji gali daryti realią įtaką, ir, antra, kad ji gali susipažinti su reikšminga informacija nuo to momento, kai ji turima. Iš to matyti, kad suinteresuota visuomene turi gauti reikšmingą informaciją jau per pirmosios instancijos administracinę procedūrą iki priimant pirmąjį sprendimą, juo labiau kad ši informacija turima tuo metu, kai vyksta ši procedūros stadija.

89

Dėl klausimo, ar veiksmingumo principas prieštarauja trūkumo ištaisymui antrojoje instancijoje suteikiant visuomenei reikšmingus dokumentus, su kuriais nebuvo leidžiama susipažinti per pirmosios instancijos administracinę procedūrą, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad pagal taikytiną nacionalinę teisę antrosios instancijos administracinė institucija gali pakeisti pirmosios instancijos administracinį sprendimą. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, pirma, per antrosios instancijos administracinę procedūrą dar galimi visi variantai ir sprendimai, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 96/61 15 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 6 straipsnio 4 dalį, ir, antra, ar trūkumo ištaisymas šioje stadijoje suteikiant suinteresuotai visuomenei galimybę susipažinti su reikšmingais dokumentais dar leistų jei daryti realią įtaką sprendimo priėmimo procedūros rezultatui.

90

Taigi veiksmingumo principas neprieštarauja, kad nepateisintas sprendimas neleisti suinteresuotai visuomenei susipažinti su pagrindinėje byloje nagrinėjamu sprendimu dėl detaliojo plano per pirmosios instancijos administracinę procedūrą gali būti ištaisomas per antrosios instancijos administracinę procedūrą su sąlyga, kad dar galimi visi variantai ir sprendimai ir kad trūkumo ištaisymas šioje stadijoje dar leidžia suinteresuotai visuomenei daryti realią įtaką sprendimo priėmimo procedūros rezultatui, ir tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

91

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyva 96/61 aiškintina taip, jog ji:

92

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduodamas trečiąjį klausimą iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvą 85/337 reikia aiškinti kaip, prieštaraujančią tam, kad nuomonės dėl projekto poveikio aplinkos galiojimas būtų teisėtai pratęstas keleriems metams po jos priėmimo, ir ar ja tokiu atveju reikalaujama atlikti naują tokio projekto poveikio aplinkai vertinimą.

93

Šiuo klausimu inšpekcia, Slovakijos ir Čekijos vyriausybės tvirtina, kad Direktyva 85/337 ratione temporis netaikoma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytai situacijai.

94

Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad poveikio aplinkai vertinimo principas netaikomas projektams, galintiems daryti didelį poveikį aplinkai, tais atvejais, kai oficiali prašymo išduoti leidimą projektui pateikimo data yra ankstesnė nei Direktyvos 85/337 perkėlimo terminas (1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-431/92, Rink. p. I-2189, 29 ir 32 punktai bei 1998 m. birželio 18 d. Sprendimo Gedeputeerde Staten van Noord-Holland, C-81/96, Rink. p. I-3923, 23 punktas).

95

Ši direktyva didžiąja dalimi taikoma tam tikro masto projektams, kuriems įgyvendinti labai dažnai reikia daug laiko. Taigi netiktų nacionaliniu lygmeniu sudėtingų procedūrų, oficialiai pradėtų prieš pasibaigiant šios direktyvos perkėlimo terminui, apsunkinti ir atidėlioti dėl ja nustatytų specifinių reikalavimų ir taikyti ją jau susidariusioms situacijoms (minėto Sprendimo Gedeputeerde Staten van Noord-Holland 24 punktas).

96

Šioje byloje iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad eksploatuojantis subjektas, siekdamas gauti leidimą įgyvendinti pagrindinėje byloje nagrinėjamą projektą, ėmėsi veiksmų 1998 m. gruodžio 16 d., kai pateikė prašymą atlikti šio projekto poveikio aplinkai vertinimą. Iš Akto dėl Čekijos Respublikos, Estijos Respublikos, Kipro Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos, Vengrijos Respublikos, Maltos Respublikos, Lenkijos Respublikos, Slovėnijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 236, 2003, p. 33) 2 straipsnio matyti, kad Slovakijos Respublika Direktyvą 85/337 turėjo įgyvendinti nuo šios valstybės įstojimo į Sąjungą dienos, t. y. nuo 2004 m. gegužės 1 dienos.

97

Tačiau reikia pažymėti, kad siekiant gauti Slovakijos administracijos leidimą įrengti pagrindinėje byloje nagrinėjamą sąvartyną reikėjo atlikti tris vieną po kitos einančias procedūras, kurių kiekviena užbaigiama sprendimo priėmimu.

98

Eksploatuojantis subjektas prašymus dėl dviejų pirmųjų procedūrų pateikė atitinkamai 1998 m. gruodžio 16 d. ir 2002 m. rugpjūčio 7 d., t. y. iki pasibaigiant Direktyvos 85/337 perkėlimo terminui. O prašymas išduoti integruotąjį leidimą buvo pateiktas 2007 m. rugsėjo 25 d., t. y. pasibaigus šiam terminui. Todėl reikia nustatyti, ar dviejų pirmųjų prašymų pateikimą galima laikyti žyminčiu formalią leidimo išdavimo procedūros pradžią, kaip ji suprantama pagal šio sprendimo 93 punkte nurodytą teismų praktiką.

99

Šiuo aspektu visų pirma svarbu konstatuoti, kad prašymų, pateiktų per du pirmuosius procedūros etapus, negalima painioti su paprastais neformaliais kontaktais, kurie negalėtų reikšti formalios leidimo išdavimo procedūros pradžios (šiuo klausimu žr. minėto Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 32 punktą).

100

Paskui reikia pabrėžti, kad 1999 m. užbaigtas poveikio aplinkai vertinimas buvo atliktas siekiant leisti įgyvendinti sąvartyno, kuriam reikėjo integruotojo leidimo, projektą. Tolesnė procedūros eiga ir, be kita ko, statybos leidimo išdavimas, pagrįstas šiuo vertinimu. Kaip generalinė advokatė nurodė išvados 115 punkte, tai, kad pagal Slovakijos teisę poveikio aplinkai vertinimas atliekamas atskirai nuo leidimo išdavimo procedūros, neturėtų išplėsti Direktyvos 85/337 taikymo laiko atžvilgiu.

101

Be to, iš šio sprendimo 79 punkte išdėstytų svarstymų matyti, jog sprendimas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamo sąvartyno statybos detaliojo plano yra būtinas etapas, kad eksploatuojantis subjektas gautų leidimą įrengti pagrindinėje byloje nagrinėjamą sąvartyną. Be to, šiame sprendime nustatyta daug sąlygų, kurios taikomos eksploatuojančiam subjektu įgyvendinant projektą.

102

Išnagrinėjęs panašią procedūrą Teisingumo Teismas nusprendė, kad data, kuri naudojama kaip nuoroda nustatyti direktyvos, kuria reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, taikymą laiko atžvilgiu, buvo ta, kai buvo formaliai pateiktas projektas, nes atskiri projekto nagrinėjimo etapai yra taip susiję, kad sudaro kompleksinį veiksmą (2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-209/04, Rink. p. I-2755, 58 punktas).

103

Galiausiai iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad leidimas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 85/337, turi būti laikomas sudarytu iš kelių skirtingų sprendimų, kai nacionalinę procedūrą, pagal kurią rangovui leidžiama išduoti leidimą pradėti projekto įgyvendinimo darbus, sudaro keli vienas po kito einantys etapai (šiuo klausimu žr. 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Wells, C-201/02, Rink. p. I-723, 52 punktą ir 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C-508/03, Rink. p. I-3969, 102 punktą). Iš to matyti, kad laikantis šios prielaidos formali prašymo išduoti leidimą projektui pateikimo data turi būti laikoma diena, kai rangovas pateikė prašymą pradėti pirmąjį procedūros etapą.

104

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymas išduoti leidimą sąvartyno projektui formaliai buvo pateiktas anksčiau, nei baigėsi Direktyvos 85/337 perkėlimo terminas. Todėl įsipareigojimai pagal šią direktyvą netaikomi šio projekto atžvilgiu ir dėl to nereikia atsakyti į trečiąjį klausimą.

105

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikdamas ketvirtąjį klausimą iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 96/61 1 ir 15a straipsnius ir Orhuso konvencijos 6 ir 9 straipsnius reikia aiškinti taip, kad suinteresuotos visuomenės nariai, nagrinėjant šios direktyvos 15a straipsnyje numatytą ieškinį, turi turėti galimybę teismui arba nepriklausomai ir nešališkai pagal įstatymą įsteigtai kompetentingai institucijai pateikti prašymą priimti laikinąsias apsaugos priemones laikinai sustabdyti leidimo taikymą pagal šios direktyvos 4 straipsnį, kol bus priimtas galutinis sprendimas.

106

Valstybės narės pagal procedūrinės autonomijos principą ir laikydamosi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų turi diskreciją įgyvendinti Orhuso konvencijos 9 straipsnį ir Direktyvos 896/61 15a straipsnį. Ypač jos turi nustatyti, kuris teismas ar įstatymu nustatyta nepriklausoma ir nešališka institucija turi kompetenciją nagrinėti šiose nuostatose numatytus ieškinius ir pagal kokias proceso taisykles, jeigu laikomasi minėtų nuostatų (pagal analogiją žr. 2011 m. spalio 18 d. Sprendimo Boxus ir kt., C-128/09-C-131/09, C-134/09 ir C-135/09, Rink. p. I-9711, 52 punktą).

107

Be to, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad Sąjungos teisės reguliuojamą ginčą nagrinėjantis teisėjas turi turėti teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti visišką būsimo teismo sprendimo dėl pagal Sąjungos teisę reikalaujamų teisių buvimo veiksmingumą (1990 m. birželio 19 d. Sprendimo Factortame ir kt., C-213/89, Rink. p. I-2433, 21 punktas ir 2007 m. kovo 13 d. Sprendimo Unibet, C-432/05, Rink. p. I-2271, 67 punktas).

108

Reikia pridurti, kad teisė kreiptis į teismą, numatyta Direktyvos 96/61 15a straipsnyje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyvos 96/61 tikslas, kaip apibrėžta jos 1 straipsnyje, yra pasiekti integruotą taršos prevenciją ir kontrolę, nustatant priemones, skirtas užkirsti kelią teršalų išmetimui į orą, vandenį ir žemę, kuris atsiranda dėl direktyvos I priede nurodytos veiklos, arba jam mažinti, siekiant aukšto aplinkos apsaugos lygio (2009 m. sausio 22 d. Sprendimo Association nationale pour la protection des eaux et rivières ir OABA, C-473/07, Rink. p. I-319, 25 punktas ir 2011 m. gruodžio 15 d. Sprendimo Møller, C-585/10, Rink. p. I-13407, 29 punktas).

109

Naudojimasis Direktyvos 96/61 15a straipsnyje numatyta teise kreiptis į teismą neleistų veiksmingai užkirsti kelio šiai taršai, jei nebūtų galima išvengti, kad įrenginys, kuriam galbūt leidimas išduotas pažeidžiant šią direktyvą, toliau veiktų, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl šio leidimo teisėtumo. Iš to matyti, kad 15a straipsnyje numatytos teisės kreiptis į teismą veiksmingumo garantija reikalauja, kad suinteresuotos visuomenės nariai turėtų teisę teismui arba nepriklausomai ir nešališkai kompetentingai institucijai pateikti prašymą priimti laikinąsias apsaugos priemones, kad būtų užkirstas kelias šiai taršai, įskaitant, jeigu reikia, laikinai sustabdant ginčijamo leidimo galiojimą.

110

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 96/61 15a straipsnis aiškintinas taip, kad suinteresuotos visuomenės nariai, nagrinėjant šioje nuostatoje numatytą ieškinį, turi turėti galimybę teismui arba nepriklausomai ir nešališkai pagal įstatymą įsteigtai kompetentingai institucijai pateikti prašymą priimti laikinąsias apsaugos priemones laikinai sustabdyti leidimo taikymą pagal šios direktyvos 4 straipsnį, kol bus priimtas galutinis sprendimas.

111

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užduodamas penktąjį klausimą iš esmės klausia, ar nacionalinio teismo sprendimas, priimtas nacionaliniame procese dėl įsipareigojimų pagal Direktyvos 96/61 15a straipsnį ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 4 dalis vykdymo, kuriuo panaikinamas pažeidžiant šios direktyvos nuostatas išduotas leidimas, gali neteisėtai pažeisti eksploatuojančio subjekto teisę į nuosavybę pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį.

112

Kaip generalinė advokatė nurodė išvados 182–184 punktuose, Direktyvoje 96/61 nustatytos sąlygos apriboja naudojimąsi teise į nuosavybę su įrenginiu, kuris patenka į šios direktyvos taikymo sritį, susijusiose teritorijose.

113

Tačiau pagal nusistovėjusią teismų praktiką teisė į nuosavybę nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama pagal jos socialinę funkciją. Todėl gali būti nustatyti naudojimosi nuosavybės teise apribojimai, jeigu jie faktiškai atitinka Bendrijos siekiamus bendrojo intereso tikslus ir siekiamo tikslo atžvilgiu nėra neproporcingas bei neleistinas kišimasis, iš esmės pažeidžiantis šios garantuojamos teisės esmę (2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 355 punktas ir 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt., C-379/08 ir C-380/08, Rink. p. I-2007, 80 punktas).

114

Kalbant apie pirma nurodytus bendrojo intereso tikslus, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad aplinkos apsauga yra vienas jų, todėl ja galima pateisinti naudojimosi teise į nuosavybę apribojimą (žr. 1985 m. vasario 7 d. Sprendimo ADBHU, 240/83, Rink. p. 531, 13 punktą; 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, 302/86, Rink. p. 4607, 8 punktą; 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Outokumpu, C-213/96, Rink. p. I-1777, 32 punktą ir minėto 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo ERG ir kt., C-379/08 ir C-380/08, 81 punktą).

115

Dėl nagrinėjamos teisės į nuosavybę pažeidimo proporcingumo, kai toks pažeidimas gali būti nustatytas, pakanka konstatuoti, kad Direktyvoje 96/61 užtikrinta pusiausvyra tarp reikalavimų, susijusių su šia teise ir su aplinkos apsauga.

116

Todėl į penktąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad nacionalinio teismo sprendimas, priimtas nacionaliniame procese dėl įsipareigojimų pagal Direktyvos 96/61 15a straipsnį ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 4 dalis vykdymo, kuriuo panaikinamas pažeidžiant šios direktyvos nuostatas išduotas leidimas, negali nepateisinamai pažeisti eksploatuojančio subjekto teisės į nuosavybę pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnį.

117

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: