—

Fratelli De Pra SpA ir SAIV SpA, atstovaujamų avvocati C. Toniolo, C. Basso ir G. Toniolo,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Varone,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braga da Cruz, L. Nicolae ir D. Recchia,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1999 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1999/5/EB dėl radijo ryšio įrenginių ir telekomunikacijų galinių įrenginių bei abipusio jų atitikties pripažinimo (OL L 91, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 23 t., p. 254), ypač jos 8 straipsnio, 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, p. 7; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 323), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) (OL L 108, p. 21; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 337), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/140/EB (OL L 337, p. 37, toliau – Direktyva 2002/20), 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349) ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 367), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, p. 11, toliau – Direktyva 2002/22).

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant du ginčus: pirma, Fratelli De Pra SpA (toliau – De Pra) ir Agenzia Entrate – Direzione Provinciale Ufficio Controlli Belluno (mokesčių administratoriaus – Beluno provincijos direkcijos) ir, antra, SAIV SpA (toliau – SAIV) ir Agenzia Entrate – Direzione Provinciale Ufficio Controlli Vicenza (mokesčių administratoriaus – Vičencos provincijos direkcijos), dėl šių mokesčių tarnybų atsisakymo tenkinti prašymus grąžinti valstybės koncesijos mokestį (tassa di concessione governativa, toliau – TCG), kurį De Pra ir SAIV sumokėjo pagal judriojo telefono ryšio paslaugos abonentines sutartis.

3

Direktyvos 1999/5 32 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „turėtų būti leidžiama išleisti į laisvą apyvartą atitinkamus esminius reikalavimus atitinkančius radijo ryšio įrenginius ir telekomunikacijų galinius įrenginius, kad tokius įrenginius turėtų būti leidžiama eksploatuoti pagal jų paskirtį ir kad, norint pradėti eksploataciją, gali prireikti leidimo naudotis radijo spektru ir teikti atitinkamas paslaugas.“

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta:

„1.   Šia direktyva nustatoma radijo ryšio įrenginių ir telekomunikacijų galinių įrenginių pateikimo į rinką, laisvo judėjimo ir eksploatacijos pradžios Bendrijoje reguliavimo sistema.

<…>

4.   Ši direktyva netaikoma įrenginiams, išvardytiems I priede.“

5

Minėtos direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės nedraudžia, nevaržo ar netrukdo savo teritorijoje išleisti į rinką ir pradėti eksploatuoti aparatą, pažymėtą <...> nurodytu atitikties ženklu „CE“ <...>“

6

Pagal Direktyvos 2002/19 1 straipsnį šia direktyva derinami būdai, kuriais valstybės narės reguliuoja elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimą ir prieigą prie jų. Ji reglamentuoja tinklų ir paslaugų teikėjų tarpusavio santykius. Ši direktyva nustato operatorių ir įmonių, norinčių susijungti ar gauti prieigą prie jų tinklų ir susijusių priemonių, teises ir pareigas.

7

Direktyvos 2002/20 2 straipsnyje „bendrosios teisės“ apibrėžtos kaip „pagal šią direktyvą valstybių narių sukurta teisinė sistema, pagal kurią užtikrinamos teisės teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas ir nustatomi sektoriui specifiniai įpareigojimai, kurie gali būti taikomi visiems ar tik tam tikros rūšies elektroninių ryšių tinklams ir paslaugoms“.

8

Minėtos direktyvos 12 straipsnio „Administraciniai mokesčiai“ 1 dalies a punkte nurodyta:

„Bet kurie administraciniai mokesčiai, taikomi įmonėms, teikiančioms paslaugą ar tinklą pagal bendrąjį leidimą ar turinčioms naudojimo teisę, turi:

9

Pagal Direktyvos 2002/22 1 straipsnio 1 dalį ši direktyva skirta tam, kad elektroninių ryšių tinklai ir paslaugos būtų teikiami galutiniams paslaugų gavėjams. Ja siekiama užtikrinti galimybę visoje Europos Sąjungoje gauti kokybiškas viešąsias paslaugas.

10

Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį, siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą atvirų ir konkurencinių rinkų aplinkoje, Direktyvoje 2002/22 apibrėžiamas minimalus nustatytos kokybės paslaugų, kurias gali gauti visi galutiniai paslaugų gavėjai priimtinomis kainomis, atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos, rinkinys.

11

Šios direktyvos 20 straipsnio „Sutartys“ 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad užsisakydami sujungimo su viešuoju ryšių tinklu paslaugas ir (arba) viešąsias elektroninių ryšių paslaugas, vartotojai ir kiti jų pageidaujantys galutiniai paslaugų gavėjai turėtų teisę su ūkio subjektu arba ūkio subjektais, teikiančiais tokį sujungimą ir (arba) paslaugas, sudaryti sutartį. Sutartyje aiškiai, išsamiai ir lengvai suprantamu būdu nurodoma bent ši informacija:

<…>“

12

Tarp šio 20 straipsnio 1 dalyje išvardytų elementų nurodyti: ūkio subjekto tapatybė ir adresas, teikiamos paslaugos, informacija apie taikomas kainas ir tarifus, sutarties galiojimo laikotarpis ir paslaugų teikimo bei sutarties pratęsimo ir nutraukimo sąlygos.

13

1972 m. spalio 26 d. Prezidento dekreto Nr. 641, kuriuo reglamentuojami valstybės koncesijos mokesčiai (decreto del Presidente della Repubblica n.° 641 disciplina delle tasse sulle concessioni governative, 1972 m. lapkričio 11 d. GURI Nr. 292 paprastasis priedas, toliau – Prezidento dekretas Nr. 641/1972), 1 straipsnyje nustatyta:

„Prie dekreto pridėtoje tarifų lentelėje išvardytiems administraciniams sprendimams ir kitiems aktams taikomi [TCG]; jų dydžiai ir taikymo tvarka nurodyti pačioje tarifų lentelėje.“

14

Prie Prezidento dekreto Nr. 641/1972 pridėtos tarifų lentelės (pagrindinių bylų aplinkybėms taikomos versijos, toliau – pridėta tarifų lentelė) 21 punkte numatyta, kad TCG apmokestinama kiekviena „naudojimosi viešojo antžeminio judriojo radijo ryšio galiniais įrenginiais licencija arba ją pakeičiantis dokumentas – už kiekvieną naudojimosi mėnesį“.

15

Šio 21 punkto 1 pastaboje nurodyta:

„Mokestis mokamas už kiekvienoje sąskaitoje nurodytą naudojimosi mėnesių skaičių kartu su abonentiniu mokesčiu.“

16

Ministro dekreto Nr. 33/90, kuriuo reglamentuojama viešojo antžeminio judriojo radijo ryšio paslauga, 3 straipsnyje nustatyta:

„Abonentas gali pats arba tarpininkaujamas bendrovės koncesininkės SIP (Società italiana per l’esercizio telefonico) įsigyti ir eksploatuoti paslaugų gavėjų galinius įrenginius. Bendrovė koncesininkė SIP išduoda dokumentą, patvirtinantį, kad paslaugų gavėjas yra paslaugos abonentas. Tokiame dokumente, visais aspektais prilygstančiame radijo stoties licencijai, turi būti pateikta informacija apie galinių įrenginių tipą ir susijęs sertifikatas; šį dokumentą abonentas turi pateikti viešosios valdžios institucijai, kai ši to pareikalauja.“

17

Įstatyminio dekreto Nr. 269/2001, skirto Direktyvai 1999/5 perkelti, 8 straipsnis išdėstytas taip:

„Nedraudžiama, nevaržoma ir netrukdoma išleisti į rinką ir pradėti eksploatuoti aparatą, pažymėtą atitikties ženklu „CE“, liudijančiu, kad aparatas atitinka visas šio dekreto nuostatas.“

18

2003 m. rugpjūčio 1 d. Įstatyminio dekreto Nr. 259, kuriuo patvirtintas Elektroninių ryšių kodeksas (Decreto legislativo n.° 259 – Codice delle Comunicazioni Elettroniche, 2003 m. rugsėjo 15 d. GURI Nr. 214 paprastasis priedas), 160 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Kiekviena radijo stotis, kuriai suteiktas bendrasis leidimas, turi turėti specialią ministro išduotą licenciją.

2.   Transliavimo paslaugas gaunančių stočių turimas abonementas prilyginamas licencijai.“

19

Dekreto įstatymo Nr. 4/2014, pertvarkyto į Įstatymą Nr. 50/2014, 2 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Prie [Prezidento dekreto Nr. 641/1972] pridėtos tarifų lentelės 21 punkto tikslais Įstatyminio dekreto [Nr. 259/2003] 160 straipsnio nuostatose vartojama sąvoka „radijo stotys“ apima ir antžeminio judriojo radijo ryšio galinius įrenginius.“

20

Bendrovės De Pra ir SAIV pareikalavo, kad mokesčių administratorius, atitinkamai Beluno provincijos direkcija ir Vičencos provincijos direkcija, grąžintų sumas, kurias šios bendrovės sumokėjo kaip TCG. Šioms mokesčių institucijoms atmetus jų prašymus, minėtos bendrovės pateikė skundus Venecijos Mestrės regiono mokestinių ginčų komisijai.

21

Grįsdamos šiuos skundus, jos tvirtina, kad Direktyvoje 1999/5 įtvirtintam laisvo galinių įrenginių judėjimo ir eksploatacijos principui prieštarauja administracinė priemonė, kaip antai Italijos teisėje numatytas bendrasis leidimas arba licencija. Atsižvelgdamos į tai, kad TCG reikia laikyti mokesčiu, jos mano, jog, nesant pagrindo juo apmokestinti, turi teisę susigrąžinti kaip šį mokestį sumokėtas sumas.

22

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodo nutartis Agricola Esposito (C‑492/09, EU:C:2010:766) ir Umbra Packaging (C‑355/13, EU:C:2013:867), kurios priimtos dėl mokesčio, kaip antai TCG, tačiau jis mano, kad po šių nutarčių paskelbimo atsirado naujų aplinkybių ir kad todėl jis negali priimti sprendimo savo nagrinėjamose bylose. Šiuo klausimu jis nurodo tris aplinkybes.

23

Pirma, tose nutartyse Teisingumo Teismas nenusprendė dėl mokesčio, kaip antai TCG, suderinamumo su Direktyva 1999/5.

24

Antra, Dekreto įstatymo Nr. 4/2014, pertvarkyto į Įstatymą Nr. 50/2014, 2 straipsnio 4 dalį Italijos valstybė priėmė po to, kai buvo paskelbtos minėtos nutartys.

25

Trečia, Kasacinio Teismo (Corte suprema di cassazione) jungtinė kolegija 2014 m. gegužės 2 d. sprendimu, taigi taip pat po to, kai buvo paskelbtos tos nutartys, nusprendė, kad Direktyva 1999/5 nėra viršesnė už De Pra ir SAIV minėtas direktyvas 2002/19, 2002/20, 2002/21 ir 2002/22 (toliau visos kartu – tinklų direktyvos) ir kad todėl bendrasis leidimas arba licencija, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2002/20, yra būtini norint naudotis atitinkamais galiniais įrenginiais.

26

Šiomis aplinkybėmis Venecijos Mestrės regiono mokestinių ginčų komisija nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Pirmais trimis klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo teiraujasi, ar Italijos teisė suderinama su Sąjungos teisės normomis. Pirmiausia reikia priminti, kad per prejudicinio sprendimo procesą Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo dėl nacionalinės teisės nuostatų suderinamumo su Sąjungos teisės normomis. Tačiau Teisingumo Teismas yra kompetentingas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti bet kokį su ta Sąjungos teise susijusį išaiškinimą, leidžiantį pastarajam įvertinti tokį suderinamumą, kad galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje (žr. Sprendimo Transportes Urbanos y Servicios Generales, C‑118/08, EU:C:2010:39, 23 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; Nutarties Agricola Esposito, C‑492/09, EU:C:2010:766, 19 punktą).

28

Pirmuoju ir ketvirtuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvą 1999/5, ypač jos 8 straipsnį, ir tinklų direktyvas reikia aiškinti taip: jomis draudžiamos nacionalinės teisės normos dėl mokesčio, kaip antai TCG, taikymo, kuriose nustatyta, kad, kai galiniais antžeminio judriojo radijo ryšio įrenginiais naudojamasi pagal abonentinę sutartį, reikia turėti bendrąjį leidimą arba licenciją ir kad tokiu atveju taikomas šis mokestis.

29

Nutartyje Agricola Esposito (C‑492/09, EU:C:2010:766) Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad dviem tinklų direktyvoms, būtent direktyvoms 2002/20 ir 2002/21, neprieštarauja mokestis, kaip antai TCG. Šią išvadą dėl Direktyvos 2002/20 jis patvirtino nutartyje Umbra Packaging (C‑355/13, EU:C:2013:867).

30

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyva 1999/5 ir tinklų direktyvos draudžia tokias nacionalinės teisės normas, kaip tos, kuriose nustatytas TCG, šiuo atžvilgiu pabrėždamas, kad šiose teisės normose numatyta pareiga ne tik mokėti TCG, bet ir visų pirma gauti administracinį leidimą. Jis taip pat nurodo tariamus Italijos teisės pasikeitimus, palyginti su šių nutarčių paskelbimo dieną buvusia padėtimi.

31

Dėl šio sprendimo 24 ir 25 punktuose nurodytų pokyčių, susijusių su Dekreto įstatymo Nr. 4/2014, pertvarkyto į Įstatymą Nr. 50/2014, 2 straipsnio 4 dalies priėmimu ir Kasacinio Teismo sprendimo paskelbimu, reikia konstatuoti, kad jie neturi reikšmės minėtose nutartyse Teisingumo Teismo pateiktam direktyvų 2002/20 ir 2002/21 išaiškinimui.

32

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad jo nurodyti daliniai Italijos teisės pakeitimai susiję su esamų teisės normų aiškinimu ir nenustato jokios naujos pareigos.

33

Iš Direktyvos 1999/5 32 konstatuojamosios dalies matyti, kad ši direktyva skirta laisvai atitinkamų telekomunikacijų galinių įrenginių, atitinkančių šioje direktyvoje apibrėžtus esminius reikalavimus, apyvartai užtikrinti. Pagal šios direktyvos 1 straipsnį ja nustatoma šių įrenginių pateikimo rinkai, laisvo judėjimo ir eksploatacijos pradžios Sąjungoje reguliavimo sistema. Tos pačios direktyvos 8 straipsnyje „Laisvas aparatų judėjimas“ patikslinta, kad valstybės narės nedraudžia, nevaržo ar netrukdo savo teritorijoje išleisti rinkai ir pradėti eksploatuoti aparatą, pažymėtą VII priede nurodytu atitikties ženklu „CE“, patvirtinančiu, kad aparatas atitinka visas Direktyvos 1999/5 nuostatas.

34

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar reikalavimas gauti leidimą ir mokėti mokestį, kaip antai numatytas pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės normose, nesukuria šią direktyvą, būtent jos 8 straipsnį, pažeidžiančių kliūčių.

35

Dėl reikalavimo, kad galutinis vartotojas gautų leidimą, reikia pažymėti, kad, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Kasacinis Teismas nusprendė, jog abonentinė sutartis, kurią siūlo telefono tinklų operatorius, yra teisinis dokumentas, kurio pagrindu šis galutinis vartotojas gali naudotis galiniu įrenginiu, ir visiškai prilygsta licencijai, vadinamai „radijo stoties licencija“. Iš antrojo prejudicinio klausimo taip pat aišku, kad ši sutartis gali per se būti dokumentas, prilygintinas bendrajam leidimui ir (arba) radijo stoties licencijai, be jokio viešojo administratoriaus įsikišimo, veiksmo ar kontrolės.

36

Rašytinėse pastabose De Pra ir SAIV šiuo klausimu nurodė, kad nacionalinis įstatymų leidėjas sukūrė teisinę fikciją vien tam, kad išlaikytų pagrindą apmokestinti TCG, sudarius judriojo telefono ryšio paslaugos abonentines sutartis. Jos pabrėžė, kad administratorius šiuo atžvilgiu neatliko jokio konkretaus veiksmo.

37

Atrodo, administratorius nereikalauja jokio patvirtinimo ar dokumento, nes abonentinė sutartis prilyginama leidimui arba radijo stoties licencijai ir yra pagrindas apmokestinti TCG.

38

Jei yra būtent taip (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), tokios teisės normos nenumato jokio administratoriaus įsikišimo, kuris sudarytų kliūtį laisvam šių įrenginių judėjimui ir pažeistų Direktyvą 1999/5.

39

Toliau, kiek tai susiję su mokesčio, kaip antai TCG, taikymu, toks mokestis taikomas ne antžeminio judriojo radijo ryšio galiniams įrenginiams, o dėl naudojimosi šiais įrenginiais sudarytoms abonentinėms sutartims. Reikia pripažinti, kad toks apmokestinimas netrukdo prekiauti minėtais galiniais įrenginiais, nes juos galima parduoti be įsipareigojimo Italijoje sudaryti abonentinę sutartį ir bet kuriuo atveju jis netaikoma galiniams įrenginiams iš kitų valstybių narių, todėl nėra kliūtis laisvam šių įrenginių judėjimui.

40

Pirma, kalbant apie direktyvas 2002/20 ir 2002/21, pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog jos netaikomos mokesčiui, kaip antai TCG, kuriuo apmokestinamas naudojimasis antžeminio judriojo radijo ryšio galiniais įrenginiais. Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagrindas apmokestinti tokiu mokesčiu nėra tinklų ir elektroninio ryšio paslaugų teikimas ir kad abonento privatus naudojimasis judriojo telefono ryšio paslauga nėra tinklų ar elektroninio ryšio paslaugos teikimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2002/20 (Nutarties Agricola Esposito, C‑492/09,EU:C:2010:766, 35 punktas). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad Direktyva 2002/21 netaikoma įrenginiams, kurie patenka į Direktyvos 1999/5, skirtos privačiam telekomunikacijų galinių įrenginių, įskaitant mobiliuosius telefonus, naudojimui, taikymo sritį (Nutarties Agricola Esposito, C‑492/09, EU:C:2010:766, 42 punktas).

41

Toliau reikia pasakyti, jog negalima pritarti De Pra ir SAIV argumentui, kad mokestis, kaip antai TCG, prieštarauja Direktyvos 2002/20 12 straipsniui, nes tai nėra rinkliavai būdingų požymių turintis administracinis mokestis, skirtas tik bendrųjų leidimų išdavimo, administravimo, kontrolės ir bendrųjų leidimų sistemos įgyvendinimo procedūrų administracinėms sąnaudoms padengti. Iš tiesų Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad mokestis, kurį mokėti pareiga atsiranda dėl aplinkybės, susijusios ne su bendrojo leidimo veikti elektroninių ryšių paslaugų rinkoje išdavimo procedūra, o su naudojimusi operatorių teikiamomis judriojo telefono ryšio paslaugomis, ir kurį galiausiai moka asmenys, kurie naudojasi šiomis paslaugomis, nepatenka į šio 12 straipsnio taikymo sritį (žr. Sprendimo Vodafone Malta ir Mobisle Communications, C‑71/12, EU:C:2013:431, 25 ir 29 punktus).

42

Galiausiai, kalbant apie pareigą gauti Direktyvoje 2002/20 nenumatytą bendrąjį leidimą, kuri šiai direktyvai gali prieštarauti, reikia pažymėti, kad, kaip matyti ir iš šio sprendimo 35–37 punktų, bendrasis leidimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriam prilyginama abonentinė sutartis, yra tik pagrindas apmokestinti TCG. Taigi jo paskirtis nėra leisti teikti tinklų paslaugas, ir jis nepažeidžia įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

43

Antra, kiek tai susiję su direktyvomis 2002/19 ir 2002/22, reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 2002/19 1 straipsnį šia direktyva derinami būdai, kuriais reguliuojamas elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimas ir prieiga prie jų. Ji reglamentuoja tinklų ir paslaugų teikėjų tarpusavio santykius, o ne tai, kaip galutiniai paslaugų gavėjai naudoja judriojo telefono ryšio aparatus.

44

Pagal Direktyvos 2002/22 1 straipsnį ši direktyva skirta elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų teikimui galutiniams paslaugų gavėjams. Ja siekiama užtikrinti galimybę visoje Sąjungoje gauti kokybiškas viešąsias paslaugas. Kiek tai susiję su universaliųjų paslaugų teikimu, joje apibrėžiamas minimalus nustatytos kokybės paslaugų, kurias gali gauti visi galutiniai paslaugų gavėjai priimtinomis kainomis atsižvelgiant į konkrečias nacionalines sąlygas ir neiškraipant konkurencijos, rinkinys.

45

Taigi šiose direktyvose numatytos minimalios normos ir nedraudžiama taikyti kitų priemonių (be kita ko, mokestinių), kurios šioms normoms nedaro poveikio.

46

Todėl į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia pateikti tokį atsakymą: Direktyvą 1999/5, ypač jos 8 straipsnį, ir tinklų direktyvas reikia aiškinti taip: jomis nedraudžiamos nacionalinės teisės normos dėl mokesčio, kaip antai TCG, taikymo, kuriose nustatyta, kad, kai galiniais antžeminio judriojo radijo ryšio įrenginiais naudojamasi pagal abonentinę sutartį, reikia turėti bendrąjį leidimą arba licenciją ir kad tokiu atveju taikomas šis mokestis, nes abonentinė sutartis per se prilyginama leidimui arba radijo stoties licencijai ir atitinkamai šiuo klausimu nereikia jokio administratoriaus įsikišimo.

47

Antruoju klausimu teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2002/22 20 straipsnį ir Direktyvos 1999/5 8 straipsnį reikia aiškinti taip: pagal šias nuostatas draudžiama mokesčio, kaip antai TCG, taikymo tikslais bendrajam leidimui arba radijo stoties licencijai prilyginti judriojo telefono ryšio paslaugų abonentinę sutartį, kurioje, be kita ko, turi būti nurodytas galinio įrenginio tipas ir susijęs sertifikatas.

48

Pirmiausia, dėl tokios abonentinės sutarties prilyginimo bendrajam leidimui arba radijo stoties licencijai mokesčio, kaip antai TCG, taikymo tikslais užtenka priminti, kad Direktyva 2002/22 reglamentuojamas tinklų ir elektroninių ryšių paslaugų teikimas galutiniams paslaugų gavėjams ir kad ja nereglamentuojamas apmokestinimas tokiu mokesčiu, koks nagrinėjamas pagrindinėse bylose. Vadinasi, ši direktyva nedraudžia nacionaliniam įstatymų leidėjui nustatyti, kad pagrindas apmokestinti šiuo mokesčiu yra abonentinė sutartis, sudaryta tarp judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjo ir galinių įrenginių naudotojo, ir kad ši sutartis prilyginama bendrajam leidimui, su kuriuo siejamas minėtas mokestis.

49

Toliau, kiek tai susiję su abonentinės sutarties turiniu, Direktyvos 2002/22 20 straipsnyje nurodoma minimali informacija, „bent“ jau tokia, kuri turi būti joje pateikta.

50

Taigi iš šios direktyvos 20 straipsnio formuluotės matyti, kad šiuo straipsniu nedraudžiama nacionalinės teisės normose numatyti, kad judriojo telefono ryšio paslaugų abonentinėse sutartyse, be Direktyvoje 2002/22 nurodytos informacijos, reikia pateikti ir kitokią informaciją, kaip antai nagrinėjamo galinio įrenginio tipą ir susijusį sertifikatą. Vadinasi, ši papildoma informacija taip pat nėra Direktyvos 1999/5 8 straipsnį pažeidžianti kliūtis nagrinėjamos įrangos laisvam judėjimui.

51

Todėl į antrąjį klausimą reikia pateikti tokį atsakymą: Direktyvos 2002/22 20 straipsnį ir Direktyvos 1999/5 8 straipsnį reikia aiškinti taip: pagal šias nuostatas nedraudžiama mokesčio, kaip antai TCG, taikymo tikslais bendrajam leidimui arba radijo stoties licencijai prilyginti judriojo telefono ryšio paslaugų abonentinę sutartį, kurioje, be kita ko, turi būti nurodytas galinio įrenginio tipas ir susijęs sertifikatas.

52

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisę, išplaukiančią iš Direktyvos 1999/5, tinklų direktyvų ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 20 straipsnio, reikia aiškinti taip: pagal ją draudžiamas skirtingas požiūris į galinių antžeminio judriojo radijo ryšio įrenginių naudotojus, atsižvelgiant į tai, ar jie sudarė judriojo telefono ryšio paslaugų abonentinę sutartį, ar perka šias paslaugas naudodamiesi išankstinio mokėjimo telefono kortelėmis, kurios gali būti papildomos, kai teisės normos, kaip antai įvedančios TCG, taikomos tik pirmiesiems iš jų.

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Chartijos 20 straipsnyje numatyta, jog prieš įstatymą visi lygūs. Pagal Chartijos 51 straipsnį jos nuostatos valstybėms narėms taikomos tik tuomet, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Šiuo atveju, kaip matyti ir iš atsakymo į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus, kadangi tinklų direktyvomis ir Direktyva 1999/5 nereglamentuojamas tokio mokesčio, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, taikymas ir kadangi iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos nematyti, kad minėtomis teisės normomis įgyvendinama Sąjungos teisė, tokioms teisės normoms negalima taikyti šios nuostatos.

54

Be to, kiek šis klausimas susijęs su administracinį leidimą numatančios taisyklės taikymu tik judriojo telefono ryšio paslaugos abonentams, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, atrodo, kad praktiškai nereikia jokio administratoriaus įsikišimo, nes abonentinė sutartis per se prilyginama leidimui.

55

Todėl į trečiąjį klausimą reikia pateikti tokį atsakymą: tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėse bylose, Sąjungos teisę, išplaukiančią iš Direktyvos 1999/5, tinklų direktyvų ir chartijos 20 straipsnio, reikia aiškinti taip: pagal ją nedraudžiamas skirtingas požiūris į galinių antžeminio judriojo radijo ryšio įrenginių naudotojus, atsižvelgiant į tai, ar jie sudarė judriojo telefono ryšio paslaugų abonentinę sutartį, ar perka šias paslaugas naudodamiesi išankstinio mokėjimo telefono kortelėmis, kurios gali būti papildomos, kai nacionalinės teisės normos, kaip antai įvedančios TCG, taikomos tik pirmiesiems iš jų.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia: