1

Įstojusiai į bylą Effect Management & Holding GmbH priklauso šis 2009 m. rugpjūčio 13 d. Pasaulinėje intelektinės nuosavybės organizacijoje (PINO) įregistruotas, nurodant Europos bendriją, vaizdinis žymuo:

2

2009 m. lapkričio 12 d. Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) gavo pranešimą apie šią registraciją ir 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu pripažino žymenį saugomu Sąjungos teritorijoje prekėms, priskirtoms prie peržiūrėtos ir pataisytos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų ženklų registravimo klasifikacijos 3 ir 5 klasių ir atitinkančioms šį aprašymą:

3

2011 m. balandžio 6 d. ieškovė Australian Gold LLC paprašė pripažinti ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia remiantis 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 78, p. 1) 52 straipsnio 1 dalies a punktu.

4

2012 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu VRDT anuliavimo skyrius iš dalies patenkino šį prašymą ir paskelbė ginčijamo prekių ženklo registraciją negaliojančia šioms 3 klasės prekėms: „balinimo preparatai ir kitos skalbimo medžiagos; muilas; parfumerija, eteriniai aliejai, kosmetika, be kita ko, šampūnai, dušo želė, kūno losjonai, masažo aliejai, želė, veido kremai“, ir 5 klasės prekėms: „maisto papildai (medicinos reikmėms); tepalai farmacijos reikmėms“.

5

2012 m. spalio 10 d. įstojusi į bylą šalis padavė VRDT apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo patenkinti prašymą pripažinti registraciją negaliojančia. 2013 m. vasario 20 d. pateiktame atsiliepime ieškovė padavė priešpriešinę apeliaciją dėl jai nepalankios Anuliavimo skyriaus sprendimo dalies.

6

2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas) VRDT ketvirtoji apeliacinė taryba iš dalies panaikino Anuliavimo skyriaus sprendimą, kiek juo ginčijamo prekių ženklo registracija pripažinta negaliojančia šioms prekėms: „balinimo preparatai ir kitos skalbimo medžiagos; muilas; parfumerija, eteriniai aliejai, kosmetika, be kita ko, šampūnai, dušo želė, kūno losjonai, veido kremai“, ir „maisto papildai (medicinos reikmėms)“. Ji padarė išvadą, kad šio prekių ženklo žodinis elementas „hot“ nėra apibūdinamasis ir yra skiriamasis, kiek tai susiję su nagrinėjamomis prekėmis (skundžiamo sprendimo 13–42 punktai). Pritarusi Anuliavimo skyriaus vertinimui dėl „masažo aliejų, želės“ ir „tepalų farmacijos reikmėms“, Apeliacinė taryba pakeitė šį sprendimą ir pripažino šio prekių ženklo registraciją negaliojančia tik šioms prekėms: „masažo aliejai, želė“ (3 klasė) ir „tepalai farmacijos reikmėms“ (5 klasė) (skundžiamo sprendimo 47 punktas). Be to, ji nusprendė, kad ieškovės pastabos dėl įstojusios į bylą šalies priešpriešinės apeliacijos pateiktos pavėluotai, ir jų nenagrinėjo (skundžiamo sprendimo 44–46 punktai).

7

Ieškovės Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

8

VRDT Bendrojo Teismo prašo:

9

Įstojusi į bylą šalis Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

10

Per posėdį įstojusi į bylą šalis, atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, kuris įtrauktas į teismo posėdžio protokolą, patvirtino, kad jos pirmuoju ir trečiuoju reikalavimais siekiama, kad būtų atmestas ieškovės ieškinys.

11

Grįsdama ieškinį ieškovė iš esmės nurodo tris pagrindus, kurių pirmasis susijęs su jos teisės būti išklausytai pagal Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antrą sakinį pažeidimu, antrasis – su iš dalies pakeisto 1996 m. vasario 5 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 216/96, nustatančio VRDT Apeliacinių tarybų darbo tvarką (OL L 28, p. 11; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 221), 8 straipsnio 3 dalies pažeidimu, o trečiasis – su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktų pažeidimu.

12

Įstojusi į bylą šalis, prašydama Bendrojo Teismo pakeisti skundžiamą sprendimą, savo ruožtu pasinaudojo jai pagal 1991 m. gegužės 2 d. Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį suteikta galimybe atsakyme į ieškinį pateikti prašymą panaikinti arba pakeisti Apeliacinės tarybos sprendimą ieškinyje nenurodytu aspektu. Ieškovė ir VRDT nepasinaudojo 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 135 straipsnio 3 dalimi joms suteikta galimybe pateikti atsakymą tik dėl reikalavimų, pirmą kartą pateiktų įstojusios į bylą šalies atsakyme į ieškinį, ir savo poziciją dėl įstojusios į bylą šalies prašymo išdėstė per teismo posėdį, remdamosi rungimosi principu. Pagal šį principą įstojusi į bylą šalis taip pat turėjo galimybę per posėdį pateikti savo argumentus atsakydama į ieškovės ir VRDT teiginius.

13

Grįsdama savo prašymą, pateiktą pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, įstojusi į bylą šalis nurodo vienintelį pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies b ir c punktų pažeidimu. Šį pagrindą pagrindžiantys argumentai bus nagrinėjami kartu su ieškovės trečiajam pagrindui pagrįsti nurodytais argumentais.

14

Ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai atmetė kaip pavėluotą jos atsiliepimą į įstojusios į bylą šalies Apeliacinei tarybai paduotą apeliaciją. Kadangi šiame atsiliepime buvo argumentų, kuriais siekta užginčyti Apeliacinei tarybai paduotą apeliaciją, ir šiuos argumentus pagrindžiantis Bundespatentgericht (Vokietijos federalinis patentų teismas) sprendimas, Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antrą sakinį, nes priėmė sprendimą dėl apeliacijos neatsižvelgdama į šiuos argumentus ir įrodymą.

15

Darytina išvada, kaip, beje, atsakyme į ieškinį pripažino VRDT, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog ieškovės atsiliepimas buvo pateiktas pavėluotai.

16

Iš tiesų, 2012 m. gruodžio 20 d. ieškovė iš VRDT gavo laišką, kuriuo jai buvo perduoda įstojusios į bylą šalies Apeliacinei tarybai paduota apeliacija. Šiame laiške VRDT jai nurodė, kad jai skirtas dviejų mėnesių terminas atsiliepimui į šią apeliaciją pateikti. Pagal kartu analizuojamas iš dalies pakeisto 1995 m. gruodžio 13 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2868/95, skirto įgyvendinti Tarybos reglamentą (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 303, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 189), 65 taisyklės 1 dalies ir 70 taisyklės 2 ir 4 dalių nuostatas šis dviejų mėnesių terminas baigėsi 2013 m. vasario 20 d., o ne 2013 m. vasario 19 d., kaip ginčijamame sprendime (45 punktas) nurodė Apeliacinė taryba. Kadangi ieškovė atsiliepimą pateikė 2013 m. vasario 20 d., Apeliacinė taryba neturėjo teisės jo atmesti kaip pavėluoto. Taigi ji priėmė sprendimą dėl įstojusios į bylą šalies paduotos apeliacijos neatsižvelgdama į ieškovės atsiliepimą, todėl pažeidė Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antrą sakinį.

17

Tačiau VRDT teigia, kad šis pažeidimas nesukėlė padarinių nagrinėjamai bylai, nes net jei Apeliacinė taryba būtų išnagrinėjusi ieškovės argumentų pagrįstumą, ji būtų juos atmetusi.

18

Iš teismo praktikos dėl Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antro sakinio matyti, kad pažeidus šią nuostatą, kuria siekiama apsaugoti teisę į gynybą nustatant, jog VRDT sprendimai „grindžiami tik tokiais motyvais, apie kuriuos šalys galėjo pateikti savo atsiliepimus“, administracinė procedūra pripažįstama neteisėta tik įrodžius, kad nesant pažeidimo būtų pasiektas kitoks rezultatas (žr. 2009 m. gegužės 12 d. Sprendimo Jurado Hermanos / VRDT (JURADO), T‑410/07, Rink., EU:T:2009:153 32 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

19

Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad Apeliacinė taryba būtų galėjusi priimti kitokį sprendimą, jei būtų atsižvelgusi į ieškovės atsiliepime į apeliaciją nurodytus argumentus ir įrodymą.

20

Iš tiesų, pirma, savo atsiliepime ieškovė tik nurodė Anuliavimo skyriui pateiktus savo argumentus ir pacitavo kai kurias šio skyriaus sprendimo ištraukas. Kadangi Apeliacinė taryba privalo savo sprendimą pagrįsti visomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės nuostatomis, kurias šalys nurodė per procedūrą padalinyje, kuris nagrinėjo paraišką pirmojoje instancijoje (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 10 d. Sprendimo La Baronia de Turis / VRDT – Baron Philippe de Rothschild (LA BARONNIE), T‑323/03, Rink., EU:T:2006:197, 56–58 punktus ir nurodytą teismo praktiką), negalima daryti išvados, kad Apeliacinė taryba neatsižvelgė į ieškovės atsiliepime pateiktą argumentą, kuris galėjo paskatinti ją priimti kitokį sprendimą.

21

Antra, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, nors VRDT gali atsižvelgti į valstybių narių lygmeniu priimtus sprendimus, jie nėra jai privalomi (žr. 2013 m. kovo 21 d. Sprendimo Event / VRDT – CBT Comunicación Multimedia (eventer EVENT MANAGEMENT SYSTEMS), T‑353/11, EU:T:2013:147, 58 punktą ir nurodytą teismo praktiką). Taigi Apeliacinė taryba, nepadarydama klaidos, skundžiamo sprendimo 42 punkte turėjo teisę nuspręsti, kad neprivalo atsižvelgti į nacionalinių administracinių institucijų ir teismų sprendimus (žr. toliau 60–65 punktus). Vadinasi, negalima daryti išvados, kad jei Apeliacinė taryba būtų pripažinusi prie ieškovės atsiliepimo pridėtą Bundespatentgericht sprendimą ir atsiliepime cituotas šio sprendimo ištraukas priimtinais, ji būtų galėjusi priimti kitokį sprendimą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Tuzzi fashion / VRDT – El Corte Inglés (Emidio Tucci), T‑535/08, EU:T:2012:495, 91 punktą).

22

Taigi ieškinio pagrindą, susijusį su Reglamento Nr. 207/2009 75 straipsnio antro sakinio pažeidimu, reikia atmesti.

23

Ieškovė teigia, kad klaidingai atmetus kaip pavėluotą jos atsiliepimą į įstojusios į bylą šalies Apeliacinei tarybai paduotą apeliaciją taip pat buvo pažeista Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalis, nes jos atsiliepime buvo suformuluota priešpriešinė apeliacija dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo dalinio panaikinimo, o Apeliacinė taryba jos nenagrinėjo.

24

Šiuo klausimu primintina, kad Apeliacinė taryba klaidingai atmetė ieškovės atsiliepimą kaip pavėluotą (žr. pirmiau 15 ir 16 punktus).

25

Be to, pagal Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalį, „nagrinėjant bylą inter partes tvarka, atsakovas savo atsiliepime gali siekti ginčijamo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo tuo pagrindu, kuris nebuvo nurodytas apeliacijoje“.

26

Vadinasi, Apeliacinė taryba pažeidė Reglamento Nr. 216/96 8 straipsnio 3 dalį, nes nenagrinėjo ieškovės atsiliepime išdėstyto prašymo iš dalies panaikinti Anuliavimo skyriaus sprendimą. Taigi su šios nuostatos pažeidimu susijęs ieškinio pagrindas priimtinas.

27

Skundžiamame sprendime Apeliacinė taryba analizavo įvairias žodžio hot reikšmes, susijusias su „balinimo preparatais ir kitomis skalbimo medžiagomis; muilu; parfumerija, eteriniais aliejais, kosmetika, be kita ko, šampūnais, dušo žele, kūno losjonais, veido kremais“, ir „maisto papildais (medicinos reikmėms)“, pavyzdžiui, aukšta temperatūra, aštrus skonis ar dirginamasis poveikis, ir padarė išvadą, kad ginčijamas prekių ženklas nėra apibūdinamasis šių prekių atžvilgiu (skundžiamo sprendimo 15–34 punktai). Atvirkščiai, ji nusprendė, jog kadangi „masažo aliejai, želė“ ir „tepalai farmacijos reikmėms“ naudojami šilti arba sukelia šilumos pojūtį, šis prekių ženklas jiems yra apibūdinamasis (skundžiamo sprendimo 17 punktas). Toliau ji nusprendė, kad, išskyrus prekes, kurių atžvilgiu šis prekių ženklas yra apibūdinamasis, t. y. „masažo aliejus, želę“ ir „tepalus farmacijos reikmėms“, kitų prekių atžvilgiu šis ženklas turi skiriamąjį požymį, nes, nepaisant jo neaiškios teigiamos konotacijos, žymens glaustumas neleistų vartotojui supainioti jo su reklaminiu šūkiu (skundžiamo sprendimo 36–41 punktai). Galiausiai ji priminė nacionalinių institucijų sprendimų, priimtų dėl to paties prekių ženklo, neprivalomą pobūdį (skundžiamo sprendimo 10 ir 42 punktai).

28

Ieškovė ir įstojusi į bylą šalis neginčija to, kad nebuvo atsižvelgta į žodį hot supančius stačiakampius rėmus ir į šio žodžio grafinį vaizdą, vadinasi, jos neprieštarauja tam, kad ginčijamo prekių ženklo apibūdinamasis pobūdis ir skiriamasis požymis buvo vertinami remiantis vien žodžiu hot (skundžiamo sprendimo 13 punktas). Jos taip pat neginčija aplinkybės, kad šis vertinimas turėjo būti atliktas atsižvelgiant į prekių sąrašą, sudarytą prancūzų kalba, kuri vartojama tarptautiniam registravimui (skundžiamo sprendimo 10 punktas).

29

Tačiau ieškovė ir įstojusi į bylą šalis, grįsdama savo priešpriešinį ieškinį, ginčija joms nepalankius Apeliacinės tarybos vertinimus dėl ginčijamo prekių ženklo apibūdinamojo pobūdžio ir skiriamojo požymio. Ieškovė taip pat kritikuoja neatsižvelgimą į nacionalinių institucijų dėl to paties prekių ženklo priimtus sprendimus.

30

Priešingai nei Apeliacinė taryba, ieškovė mano, kad iš prekių ženklų apibūdinamojo pobūdžio vertinimui taikomų principų matyti, jog prekių ženklas, kurį sudaro žodis hot, yra apibūdinamasis visų prekių – „balinimo preparatų ir kitų skalbimo medžiagų; muilo; parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos, be kita ko, šampūnų, dušo želės, kūno losjonų, veido kremų“, ir „maisto papildų (medicinos reikmėms)“ – atžvilgiu. Iš tiesų, žodis hot, kaip nuoroda į šių prekių temperatūrą arba jų naudojimo temperatūrą, galėtų būti vartojamas kalbant apie visas nagrinėjamas prekes. Anot ieškovės, kitos žodžio hot reikšmės, pavyzdžiui, „madinga“, „patrauklu“, „seksualu“, taip pat rodo kitą galimą šio žodžio vartojimą atitinkamoms prekėms.

31

Įstojusi į bylą šalis savo ruožtu ginčija tai, kaip Apeliacinė taryba įvertino ginčijamo prekių ženklo apibūdinamąjį pobūdį „masažo aliejų, želės“ (3 klasė) ir „tepalų farmacijos reikmėms“ (5 klasė) atžvilgiu. Ji teigia, kad jeigu tepalai farmacijos reikmėms sukeltų deginimo pojūtį ar šildymo poveikį, jie nutoltų nuo savo paskirties, kad šildymo poveikį sukeliančios želės priskiriamos prie 5, o ne prie 3 klasės ir, galiausiai, kad šilumos pojūtis masažuojant kyla dėl trinamųjų rankų judesių, o ne dėl masažo aliejaus.

32

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą neregistruojami „prekių ženklai, sudaryti tiktai iš žymenų arba nuorodų, kurie komercinėje veikloje gali būti naudojami žymėti rūšiai, kokybei, kiekiui, paskirčiai, vertei, geografinei kilmei arba prekių pagaminimo ar paslaugų suteikimo laikui, ar kitoms prekių ar paslaugų charakteristikoms“.

33

Remiantis teismo praktika pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą draudžiama jame numatytus žymenis ar nuorodas, registruojamus kaip prekių ženklą, skirti tik vienai įmonei. Taip šia nuostata siekiama bendrojo tikslo – kad tokius žymenis ar nuorodas visi galėtų laisvai naudoti (2003 m. spalio 23 d. Sprendimo VRDT / Wrigley, C‑191/01 P, Rink., EU:C:2003:579, 31 punktas; 2002 m. vasario 27 d. Sprendimo Ellos / VRDT (ELLOS), T‑219/00, Rink., EU:T:2002:44, 27 punktas ir 2012 m. gegužės 2 d. Sprendimo Universal Display / VRDT (UniversalPHOLED), T‑435/11, EU:T:2012:210, 14 punktas).

34

Be to, žymenys ar nuorodos, kurie prekyboje gali būti naudojami žymėti prekės ar paslaugos, kuriai prašoma įregistruoti prekių ženklą, charakteristikoms, pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą laikomi negalinčiais atlikti pagrindinės prekių ženklo funkcijos, t. y. nurodyti prekės ar paslaugos komercinės kilmės, kad taip vartotojas, įsigyjantis prekių ženklu pažymėtą prekę arba paslaugą, vėliau įsigydamas galėtų pasirinkti tą pačią prekę ar paslaugą, jeigu patirtis buvo teigiama, arba kitą, jeigu ji buvo neigiama (33 punkte minėtų sprendimų VRDT / Wrigley, EU:C:2003:579, 30 punktas ir UniversalPHOLED, EU:T:2012:210, 15 punktas).

35

Iš to matyti, jog tam, kad žymeniui būtų taikomas šioje nuostatoje nustatytas draudimas, reikia, kad tarp jo ir nagrinėjamų prekių ar paslaugų būtų pakankamai tiesioginė ir konkreti sąsaja, leidžianti suinteresuotajai visuomenei iš karto ir nesvarstant suvokti nagrinėjamų prekių ir paslaugų arba vienos iš jų požymių apibūdinimą. (žr. 33 punkte minėto Sprendimo UniversalPHOLED, EU:T:2012:210, 16 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

36

Galiausiai reikia priminti, kad žymens apibūdinamasis pobūdis gali būti vertinamas tik atsižvelgiant į tai, kaip žymenį supranta suinteresuotoji visuomenė, ir į atitinkamas prekes ar paslaugas (žr. 2005 m. birželio 7 d. Sprendimo Münchener Rückversicherungs‑Gesellschaft / VRDT (MunichFinancial Services), T‑316/03, Rink., EU:T:2005:201, 26 punktą ir nurodytą teismo praktiką)

37

Nagrinėjamu atveju Apeliacinė taryba padarė išvadą, kad visuomenę, kuriai turi reikšmės prašomo įregistruoti žymens apibūdinamasis pobūdis, sudaro anglakalbiai vartotojai (skundžiamo sprendimo 14 punktas). Šio atitinkamos visuomenės apibrėžimo įstojusi į bylą šalis neginčijo, todėl jam reikia pritarti.

38

Įstojusios į bylą šalies argumentai, kad ginčijamas prekių ženklas neturi apibūdinamojo pobūdžio „masažo aliejų, želės“ ir „tepalų farmacijos reikmėms“ atžvilgiu, atmestini.

39

Be abejo, kaip pagrįstai teigia įstojusi į bylą šalis, žodis hot, kiek juo nurodoma aukšta temperatūra, nereiškia šių prekių naudojimo terminių sąlygų. Iš tiesų šias prekes galima naudoti ir aukštoje, ir žemoje temperatūroje, ir Apeliacinė taryba tai iš esmės pripažino skundžiamame sprendime nurodžiusi, kad „šios prekės gali būti naudojamos net aukštos temperatūros“. Todėl skundžiamo sprendimo 17 punkte Apeliacinė taryba klaidingai nurodė, kad, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies c punktą, hot apibūdina faktą, kad šios prekės naudojamos karštos.

40

Kita vertus, manytina, kaip nurodė Apeliacinė taryba ir priešingai, nei teigia įstojusi į byla šalis, kad žodis hot reiškia „masažo aliejų, želės“ ir „tepalų farmacijos reikmėms“ sukeliamą poveikį. Iš tiesų, visos šios prekės, neatsižvelgiant į tai, ar jos naudojamos medicinoje, skirtos įtrinti į odą pasikartojančiais judesiais, sukeliančiais šilumos pojūtį. Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės įstojusios į bylą šalies teiginys, kad šis šilumos pojūtis kyla dėl trinamųjų rankų judesių, o ne dėl pačių prekių, nes šie trinamieji judesiai taikomi būtent naudojant šias prekes.

41

Vadinasi, Apeliacinė taryba skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad ginčijamas prekių ženklas yra apibūdinamasis „masažo aliejų, želės“ ir „tepalų farmacijos reikmėms“ atžvilgiu.

42

Ieškovė teigia, kad Apeliacinė taryba negalėjo pati sau neprieštaraudama pripažinti ginčijamo prekių ženklo apibūdinamuoju „masažo aliejų, želės“ atžvilgiu ir nepripažinti jo tokiu „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos“ atžvilgiu.

43

Šiam kaltinimui, kuriuo Apeliacinei tarybai iš esmės priekaištaujama dėl to, kad, pripažinusi ginčijamą prekių ženklą apibūdinamuoju „masažo aliejų, želės“ atžvilgiu, ji nenustatė šio pripažinimo poveikio šio ženklo apibūdinamojo pobūdžio vertinimui „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos“ atžvilgiu, reikia pritarti.

44

Iš tiesų, pagal nusistovėjusią teismo praktiką prekių ženklo apibūdinamojo pobūdžio pripažinimas galioja ne tik prekėms, kurias prekių ženklas tiesiogiai apibūdina, bet ir platesnei kategorijai, prie kurios šios prekės priskiriamos nesant prekių ženklo paraišką pateikusio asmens nurodyto atitinkamo apribojimo (2001 m. birželio 7 d. Sprendimo DKV / VRDT (EuroHealth), T‑359/99, Rink., EU:T:2001:151, 33 punktas ir 2009 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Wella / VRDT (TAME IT), T‑471/07, Rink., EU:T:2009:328, 18 punktas).

45

Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad ieškovė, kaip ir, beje, Apeliacinė taryba savo atsakyme į ieškinį, pagrįstai nurodė, kad „masažo aliejai, želė“ priklauso platesnei „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos“ kategorijai, kaip patvirtina įterpinys „be kita ko“ (pagal analogiją dėl žodžio „ypač“ žr. 2005 m. birželio 8 d. Sprendimo Wilfer / VRDT (ROCKBASS), T‑315/03, Rink., EU:T:2005:211, 3 ir 64 punktus ir 2008 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Scil proteins / VRDT – Indena (affilene), T‑87/07, EU:T:2008:487, 38 ir 39 punktus).

46

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia įstojusi į bylą šalis, įterpinys „be kita ko“ taikomas ne vien kosmetikai. Iš tiesų, viena vertus, prekių, kurioms pripažinta ginčijamo prekių ženklo teikiama apsauga, sąraše „parfumerija“, „eteriniai aliejai“ ir „kosmetika“ skiriami kableliais ir atskirti nuo kitų sąrašo prekių kabliataškiu (šiuo klausimu žr. 2014 m. gegužės 15 d. Sprendimo Louis Vuitton Malletier / VRDT, C‑97/12 P, EU:C:2014:324, 96 ir 97 punktus). Kita vertus, tarp šių trijų prekių kategorijų esama tiesioginių ir konkrečių sąsajų, nes parfumeriją, kaip ir eterinius aliejus, galima pripažinti „kosmetika“, kadangi kosmetikos prekės paprastai apibrėžiamos kaip skirtos naudoti ant žmogaus kūno paviršiaus dalių, siekiant prižiūrėti ar gražinti.

47

Dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodytos šio sprendimo 46 punkte, VRDT pirmą kartą per teismo posėdį nurodytas argumentas, kad „masažo aliejai“ ir „želė“ nepriklauso bendrai „parfumerijos, eterinių aliejų ir kosmetikos“ kategorijai, atmestinas nenagrinėjant jo priimtinumo. Kalbant konkrečiai, „masažo aliejai“ ir „želė“, nurodyti be papildomų patikslinimų, gali būti laikomi skirtais kūno priežiūrai ar gražinimui.

48

Vadinasi, Apeliacinė taryba padarė klaidą, nes, pripažinusi ginčijamą prekių ženklą apibūdinamuoju „masažo aliejų, želės“ atžvilgiu, ji nenustatė šio pripažinimo poveikio šio ženklo apibūdinamojo pobūdžio vertinimui „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos“ ir kitų prekių kategorijų, paminėtų apibrėžiant šias bendras prekių kategorijas, atžvilgiu. Taigi darytina išvada, kad Apeliacinė taryba klaidingai atmetė šio prekių ženklo apibūdinamąjį pobūdį „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos, be kita ko, šampūnų, dušo želės, kūno losjonų, veido kremų“, atžvilgiu, ir nėra pagrindo nagrinėti kitų ieškovės argumentų dėl šio prekių ženklo apibūdinamojo pobūdžio šių prekių atžvilgiu.

49

Pirmiausia, kalbant apie tai, kad žodžiu hot nurodoma aukšta temperatūra, pažymėtina, kad negalima teigti, kaip tai daro ieškovė, jog žodis hot reiškia „balinimo preparatų ir kitų skalbimo medžiagų; muilo“ ir „maisto papildų (medicinos reikmėms)“ aukštą temperatūrą. Iš tiesų šios prekės, skirtos skalbinių ir asmens mitybos priežiūrai, pagal savo pobūdį nėra aukštos temperatūros. Priešingai, kaip teisingai pabrėžė VRDT, kai kurių iš jų, pavyzdžiui, muilo, savybes aukšta temperatūra gali net pabloginti.

50

Žodis hot taip pat nereiškia atitinkamų prekių naudojimo temperatūros. Iš tiesų, nors kai kurios šių prekių gali būti naudojamos esant aukštai temperatūrai, pavyzdžiui, „balinimo ir skalbimo preparatai“ ar „maisto papildai“, ši naudojimo sąlyga neapibūdina šių prekių, nes jos gali būti naudojamos ir esant žemai temperatūrai. Kaip teisingai pažymėjo įstojusi į bylą šalis, skalbimo preparatų vartotojai netgi ypač vertina galimybę naudoti juos esant žemai temperatūrai.

51

Toliau, kalbant apie kitas žodžio hot reikšmes, pažymėtina, kad vienintelis ieškovės argumentas, pateiktas grindžiant jos teiginį, kad kitomis žodžio hot reikšmėmis, būtent: „madinga“, „patrauklu“ ar „seksualu“, tik apibūdinamos atitinkamos prekės, turi būti atmestas. Į aplinkybę, beje, hipotetinę, kad nagrinėjamomis prekėmis gali būti prekiaujama sekso prekių parduotuvėse, neatsižvelgiama vertinant žymens apibūdinamąjį pobūdį, jeigu prekybos vieta nenurodyta prekių, kurioms prašomą įregistruoti žymenį, sąraše. Iš tiesų, pagal nusistovėjusią teismo praktiką absoliutūs atsisakymo registruoti pagrindai vertinami atsižvelgiant į registravimo paraiškoje nurodytą prekių ir paslaugų aprašymą (2006 m. birželio 22 d. Sprendimo Storck / VRDT, C‑24/05 P, Rink., EU:C:2006:421, 23 punktas). Bet kuriuo atveju reikia pridurti, kad minėtų žodžio hot reikšmių teigiamą konotaciją veikiau lemia netikslūs ir netiesioginiai prisiminimai, o ne tiesioginis ir iškart suvokiamas atitinkamos prekės kokybės ar charakteristikos nurodymas (šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 9 d. Sprendimo Dart Industries / VRDT (UltraPlus), T‑360/00, Rink., EU:T:2002:244, 27 ir 28 punktus).

52

Taigi ieškovės argumentus dėl ginčijamo prekių ženklo apibūdinamojo pobūdžio reikia atmesti, kiek jie susiję su „balinimo preparatais ir kitomis skalbimo medžiagomis; muilu“ ir „maisto papildais (medicinos reikmėms)“.

53

Ieškovė teigia, kad žodis hot nėra apibūdinamasis „balinimo preparatų ir kitų skalbimo medžiagų; muilo; parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos, be kita ko, šampūnų, dušo želės, kūno losjonų, veido kremų“, ir „maisto papildų (medicinos reikmėms)“ atžvilgiu, jis tėra „dėmesį traukiantis ženklas“, neatliekantis jokios kilmės nuorodos funkcijos, todėl neturi skiriamojo požymio.

54

Įstojusi į bylą šalis savo ruožtu teigia, kad Apeliacinė taryba klaidingai nusprendė, jog ginčijamas prekių ženklas nėra apibūdinamasis „masažo aliejų, želės“ ir „tepalų farmacijos reikmėms“ atžvilgiu.

55

Pirmiausia primintina, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies, žymuo negali būti registruojamas kaip Bendrijos prekių ženklas, jeigu yra bent vienas iš joje išvardytų absoliučių atmetimo pagrindų (žr. 2005 m. sausio 12 d. Sprendimo Wieland-Werke / VRDT (SnTEM, SnPUR, SnMIX), T‑367/02–T‑369/02, Rink., EU:T:2005:3, 45 punktą ir nurodytą teismų praktiką). Kadangi Apeliacinė taryba teisingai pripažino ginčijamą prekių ženklą apibūdinamuoju „masažo aliejų, želės“ ir „tepalų farmacijos reikmėms“ atžvilgiu (žr. šio sprendimo 41 punktą) ir klaidingai iš to nepadarė išvados, kad jis taip pat yra apibūdinamasis „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos, be kita ko, šampūno, dušo želės, kūno losjonų, veido kremų“, atžvilgiu (žr. šio sprendimo 48 punktą), ieškovės ir įstojusios į bylą šalies argumentai dėl šio prekių ženklo skiriamojo požymio buvimo ar nebuvimo šių prekių atžvilgiu atmestini kaip nereikšmingi.

56

Kadangi visi įstojusios į bylą šalies argumentai, kuriais ji grindė savo pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį pateiktą prašymą, buvo atmesti (žr. taip pat šio sprendimo 38 punktą), šis prašymas atmestinas.

57

Toliau, kiek tai susiję su ieškovės argumentais dėl prekių, kurių atžvilgiu ginčijamas prekių ženklas nėra apibūdinamasis, t. y. „balinimo preparatų ir kitų skalbimo medžiagų; muilo“ ir „maisto papildų (medicinos reikmėms)“, primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką vien aplinkybės, kad suinteresuotoji visuomenė suvokia prekių ženklą kaip reklaminę frazę ir kad, atsižvelgiant į jo pagiriamąjį pobūdį, jį iš esmės gali naudoti ir kitos įmonės, savaime nepakanka išvadai apie šio prekių ženklo skiriamojo požymio nebuvimą padaryti. Iš tiesų, prekių ženklo pagiriamoji konotacija neužkerta kelio jo tinkamumui garantuoti vartotojams juo žymimų prekių ar paslaugų kilmę, nes suinteresuotoji visuomenė gali suvokti tokį prekių ženklą kartu kaip reklaminę frazę ir kaip prekių ar paslaugų komercinės kilmės nuorodą (žr. 2012 m. liepos 12 d. Sprendimo Smart Technologies / VRDT, C‑311/11 P, Rink., EU:C:2012:460, 29 ir 30 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

58

Taigi vien ieškovės teiginio dėl žodžio hot iš esmės reklaminio pobūdžio nepakanka norint užginčyti Apeliacinės tarybos konstatuotą ginčijamo prekių ženklo skiriamąjį požymį. Dar reikia įrodyti, kad šis žodis yra tik reklaminė frazė. Tačiau pati ieškovė savo argumentuose dėl ginčijamo prekių ženklo aprašomojo pobūdžio pripažino, kad žodis hot turi kelias reikšmes, pavyzdžiui, „karštas“ ar „aštrus“, kurios nėra reklaminio pobūdžio. Taigi ieškovė neįrodė, kad žodis hot, kaip ir kiti jos argumentui pagrįsti nurodyti žodžiai (pavyzdžiui, super ar best), yra išimtinai reklaminis šūkis, kliudantis pripažinti jo skiriamąjį požymį (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Audi / VRDT, C‑398/08 P, Rink., EU:C:2010:29, 47 punktą).

59

Ieškovė priekaištauja Apeliacinei tarybai dėl to, kad ši neatsižvelgė į nacionalinių administracinių institucijų ir teismų sprendimus, visų pirma, į 2012 m. spalio 9 d.Bundespatentgericht sprendimą ir 2014 m. vasario 19 d.Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) sprendimą, kuriais atsisakyta suteikti ginčijamo prekių ženklo apsaugą.

60

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos prekių ženklų sistema yra autonominė, ją sudaro tik jai būdingų tikslų ir taisyklių visuma ir jos taikymas nepriklauso nuo jokios nacionalinės sistemos. Todėl tai, ar žymuo gali būti įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas, turi būti vertinama remiantis tik reikšmingais teisės aktais. Taigi VRDT ir atitinkamu atveju Sąjungos teismui nėra privalomi valstybėse narėse priimti sprendimai, – net jeigu jie ir gali į juos atsižvelgti, – net tuomet, jei šie sprendimai buvo priimti taikant nacionalinius teisės aktus, kurie suderinti 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 299, p. 25) (žr. šio sprendimo 21 punkte nurodytą teismo praktiką). Reikia pridurti, kad jokia Reglamento Nr. 207/2009 nuostata neįpareigoja VRDT arba ieškinio atveju – Bendrojo Teismo priimti tokių pačių spendimų, kokius panašioje situacijoje priėmė nacionalinės administracinės institucijos ar teismai (žr. 2006 m. sausio 12 d. Sprendimo Deutsche SiSi-Werke / VRDT, C‑173/04 P, Rink., EU:C:2006:20, 49 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

61

Iš tiesų, pagal Reglamento Nr. 207/2009 6 konstatuojamąją dalį Bendrijos teisės aktai, susiję su prekių ženklais, nepakeičia valstybių narių prekių ženklus reguliuojančių teisės aktų. Todėl įmanoma, kad dėl kalbinių, kultūrinių, socialinių ir ekonominių skirtumų prekių ženklas, kuris vienoje valstybėje narėje nėra saugomas, bus saugomas kitoje valstybėje narėje ar Sąjungos mastu (šiuo klausimu žr. 2007 m. spalio 25 d. Sprendimo Develey / VRDT, C‑238/06 P, Rink., EU:C:2007:635, 57–59 punktus ir nurodytą teismo praktiką).

62

Priešingai, nei teigia ieškovė, iš dalies pakeisto 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42) nuostatos ir Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsnis nepaneigia šios išvados. Iš tiesų, kaip matyti, be kita ko, iš Reglamento Nr. 44/2001 15 konstatuojamosios dalies, kuria remiasi ieškovė, šiuo reglamentu siekiama užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami teismų sprendimai, ir jis netaikomas VRDT. Be to, Reglamento Nr. 207/2009 109 straipsniu siekiama, kad nacionaliniuose teismuose iškeltose teisių pažeidimo bylose, viena iš kurių yra iškelta dėl Bendrijos prekių ženklo, o kita – dėl nacionalinio prekių ženklo, nebūtų priimti tarpusavyje prieštaraujantys sprendimai. Kaip teisingai pabrėžia įstojusi į bylą šalis, šis straipsnis reglamentuoja tik nurodytų prekių apsaugos padarinius, bet ne sąlygas.

63

Pirma nurodytos išvados taip pat nepaneigia Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad 1 dalyje įtvirtinti absoliutūs atsisakymo registruoti pagrindai taikomi, net jeigu jie galioja tiktai dalyje Sąjungos. Iš tiesų atsisakymas registruoti nacionaliniu lygmeniu grindžiamas nacionalinės teisės nuostatomis, taikomomis pagal nacionalinę procedūrą ir vidaus padėčiai (žr. šio sprendimo 61 punktą), todėl jis neprilygsta pripažinimui, kad valstybėje narėje egzistuoja absoliutus atsisakymo registruoti pagrindas, kaip jis suprantamas pagal Reglamentą Nr. 207/2009.

64

Nagrinėjamu atveju taip pat neturi reikšmės ieškovės nurodytas 2011 m. kovo 10 d. Sprendimas Agencja Wydawnicza Technopol / VRDT (C‑51/10 P, Rink., EU:C:2011:139, 73–77 punktai), nes jis susijęs su VRDT pareiga atsižvelgti į jos pačios sprendimus, priimtus dėl panašių Bendrijos prekių ženklų paraiškų.

65

Vadinasi, nors pageidautina, kad VRDT atsižvelgtų į nacionalinių institucijų sprendimus dėl prekių ženklų, tapačių tiems, dėl kurių ji turi priimti sprendimą, ir kad nacionalinės institucijos elgtųsi analogiškai, VRDT neprivalo atsižvelgti į šiuos sprendimus, įskaitant priimtus dėl tapačių prekių ženklų, o jeigu ji į juos atsižvelgia, jie nėra jai privalomi.

66

Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, ar VRDT ginčijamas Bundesgerichtshof sprendimas, pateiktas laiške jau po ieškinio pareiškimo, yra priimtinas, ir reikia atmesti ieškovės kaltinimą, susijusį su Apeliacinės tarybos neatsižvelgimu į nacionalinių administracinių institucijų ir teismų sprendimus dėl ginčijamo prekių ženklo.

67

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad skundžiamas sprendimas naikintinas dėl to, kad Apeliacinė taryba nenagrinėjo ieškovės prašymo, susijusio su prie 3 klasės priskirtais „valymo, poliravimo, šveitimo ir švitrinamojo apdirbimo preparatais“ ir prie 5 klasės priskirtais „higienos preparatais medicinos reikmėms“ (žr. šio sprendimo 26 punktą), ir kiek šiuo sprendimu panaikintas ir pakeistas Anuliavimo skyriaus sprendimas dėl prie 3 klasės priskirtų „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos, be kita ko, šampūnų, dušo želės, kūno losjonų, veido kremų“ (žr. šio sprendimo 48 punktą).

68

Be to, reikia pakeisti skundžiamą sprendimą ir atmesti įstojusios į bylą šalies apeliaciją dėl Anuliavimo skyriaus sprendimo, kiek jis susijęs su „parfumerija, eteriniais aliejais, kosmetika, be kita ko, šampūnais, dušo želė, kūno losjonais, veido kremais“ (šiuo klausimu žr. 2013 m. sausio 29 d. Sprendimo Fon Wireless / VRDT – nfon (nfon), T‑283/11, EU:T:2013:41, 83 punktą), kaip to prašė ieškovė savo antruoju reikalavimu. Bendrasis Teismas iš tikrųjų turi kompetenciją pakeisti skundžiamą sprendimą šiuo klausimu, nes Apeliacinė taryba išdėstė savo poziciją dėl ginčijamo prekių ženklo apibūdinamojo pobūdžio nagrinėjamų prekių atžvilgiu ir, kaip matyti iš šio sprendimo 43–48 punktų, klaidingai nusprendė, kad jis nėra apibūdinamasis „parfumerijos, eterinių aliejų, kosmetikos, be kita ko, šampūnų, dušo želės, kūno losjonų, veido kremų“, atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimo Edwin / VRDT, C‑263/09 P, Rink., EU:C:2011:452, 72 punktą).

69

Likusi ieškovės ieškinio dalis atmestina. Taip pat atmestinas įstojusios į bylą šalies pagal 1991 m. gegužės 2 d. Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį pateiktas prašymas (žr. šio sprendimo 56 punktą).

70

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Tačiau Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad, be savo bylinėjimosi išlaidų, šalis padengia dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų, jeigu tai pateisinama atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

71

Kadangi kiekvienos iš trijų šalių vienas ar keli reikalavimai buvo atmesti ir nėra ypatingų aplinkybių, kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (antroji kolegija)

nusprendžia: