1.

2012 m. liepos 12 d. sprendimu ( 2 ) Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia peržiūrėti 2012 m. birželio 19 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (apeliacinių skundų kolegija) sprendimą Arango Jaramillo ir kt. prieš EIB ( 3 ). Tai antras kartas, kai Teisingumo Teismas pirmojo generalinio advokato siūlymu nusprendė pradėti peržiūros procedūrą ( 4 ).

2.

2012 m. liepos 12 d. sprendime Teisingumo Teismas tiksliai apibrėžė du nagrinėtinus klausimus.

3.

Pirma, reikia patikrinti, ar Bendrasis Teismas, kaip apeliacinis teismas, nagrinėdamas Europos investicijų banko (EIB) tarnautojų ieškinio dėl jų nenaudai šio banko priimto akto panaikinimo pareiškimo aplinkybes, teisingai išaiškino „protingo termino“ sąvoką taip, kad jį praleidus ieškinys laikomas pareikštu pavėluotai ir dėl to nepriimtinu ir Sąjungos teismas neprivalo atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes.

4.

Antra, reikia patikrinti, ar Bendrojo Teismo pasitelktu „protingo termino“ sąvokos aiškinimu negali būti pažeista Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą.

5.

Tuo atveju, jeigu Bendrojo Teismo konstatavimuose būtų padaryta teisės klaida, 2012 m. liepos 12 d. sprendime reikalaujama įvertinti, ar 2012 m. birželio 19 d. sprendimu keliamas pavojus Sąjungos teisės vienovei ar darnai, kaip tai suprantama pagal SESV 256 straipsnio 2 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 62 straipsnį, ir prireikus – kiek.

6.

Prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus svarbu trumpai priminti, kad sprendimas peržiūrėti 2012 m. birželio 19 d. sprendimą buvo priimtas po to, kai iš pradžių pirmojoje instancijoje Europos Sąjungos Tarnautojų teismo (toliau – Tarnautojų teismas) sprendimu ( 5 ), kuris vėliau apeliacine tvarka patvirtintas minėtu Bendrojo Teismo sprendimu, buvo atmestas dėl pavėluoto pareiškimo grupės EIB tarnautojų pareikštas ieškinys dėl panaikinimo, susijęs su jų algalapiais, nes šie ieškiniai buvo pareikšti praėjus trims mėnesiams, pridėjus fiksuotą dešimties dienų terminą dėl nuotolių, ir kelioms sekundėms.

7.

Nesant jokių nuostatų, kuriose būtų nustatyti ieškinio pareiškimo terminai, taikytini EIB ir jo tarnautojų ginčams, Bendrasis Teismas, kaip ir prieš tai Tarnautojų teismas savo nutartyje, kuri apskųsta Bendrajame Teisme, motyvuojamosios dalies pradžioje priminė teismų praktiką, pagal kurią tokiam ieškiniui pareikšti taikomas protingas terminas, vertintinas remiantis kiekvienos bylos aplinkybėmis ( 6 ).

8.

Vis dėlto savo 2002 m. birželio 19 d. sprendimo 26 punkte išsakęs nuomonę, kad Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) 91 straipsnio 3 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas yra „reikšmingas lyginamasis kriterijus“ ieškiniams dėl panaikinimo, pareikštiems EIB tarnautojų dėl šio banko teisės aktų, Bendrasis Teismas to paties sprendimo 27 punkte, remdamasis kai kuriais savo ankstesniais sprendimais ( 7 ), nusprendė, kad tokio termino laikymasis iš principo laikytinas protingu.

9.

Tame pačiame 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 27 punkte, kuris primintas 2012 m. liepos 12 d. sprendimo punkte, Bendrasis Teismas iš minėtų sprendimų padarė išvadą „a contrario <...>, kad bet kuris EIB tarnautojo ieškinys, pareikštas pasibaigus trijų mėnesių terminui, pridėjus fiksuotos trukmės 10 dienų terminą dėl nuotolių, iš principo turi būti laikomas pareikštu per neprotingą terminą <...>“. Jis tęsė, kad šis a contrario aiškinimas priimtinas, „nes vien griežtas procesinių normų, nustatančių naikinamąjį terminą, taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę išvengti bet kokios diskriminacijos ar neobjektyvaus požiūrio vykdant teisingumą“.

10.

Toliau Bendrasis Teismas paeiliui atmetė apeliantų pateiktus apeliacinio skundo pagrindus.

11.

Taigi 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 30 punkte Bendrasis Teismas pripažino nepagrįsta apeliantų kritiką, jog Tarnautojų teismas, užuot taikęs protingo termino laikymosi principą, kuris pagal savo pobūdį yra lankstus ir leidžia konkrečiai įvertinti atitinkamus interesus, vadovavosi griežtu ir bendru trijų mėnesių termino laikymosi reikalavimu, remdamasis tuo, kad Tarnautojų teismas paprasčiausia taikė „teisės normą, kuri <...> aiškiai ir konkrečiai išplaukia iš [Sprendimo 27 punkte nurodytos] teismo praktikos aiškinimo a contrario“. Anot Bendrojo Teismo, šia norma konkrečiai įgyvendinamas protingo termino laikymasis ginčuose tarp EIB ir jo tarnautojų, kurie labai panašūs į teisinį ginčą, susijusį su Europos Bendrijų pareigūnais ir kitais tarnautojais, be to, „pagrįsta bendra prezumpcija, jog trijų mėnesių termino iš principo pakanka, kad EIB tarnautojai galėtų įvertinti jų nenaudai priimtų šio banko aktų teisėtumą ir prireikus parengti ieškinį“ ir ši norma „neįpareigoja <...> Sąjungos teismo, turinčio ją taikyti, atsižvelgti į kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač konkrečiai įvertinti atitinkamus interesus“.

12.

Bendrasis Teismas išdėstė tokius pačius argumentus peržiūrimo 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 34 ir 35 punktuose ir paneigė būtinybę atsižvelgti į tam tikras apeliantų nurodytas bylos aplinkybes, nes, anot jo, sprendimo 27 punkte išdėstyta teisės norma pagrįsta „bendros prezumpcijos įgyvendinimu“, kuri „neįpareigoja Sąjungos teismo atsižvelgti į kiekvienos bylos aplinkybes“.

13.

Kaip taip pat pažymėta 2012 m. liepos 12 d. sprendimo 11 punkte, savo 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 39 punkte Bendrasis Teismas dar priminė, kad „griežtas procesinių normų, nustatančių naikinamąjį terminą, taikymas“ atitinka visų pirma teisinio saugumo reikalavimą, ir atmetė apeliantų pateiktą pagrindą, susijusį su proporcingumo principo ir teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu, nes apeliantams, be kita ko, buvo puikiai žinoma taisyklė (aiškiai ir tiksliai išplaukianti iš teismo praktikos aiškinimo a contrario) ir šios taisyklės įtaka jų apeliacinio skundo priimtinumui.

14.

Peržiūros procedūroje Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnyje numatyti suinteresuotieji asmenys buvo pakviesti pateikti rašytines pastabas dėl 2012 m. liepos 12 d. sprendime apibrėžtų klausimų. Rašytines pastabas pateikė apeliantai Bendrajame Teisme, EIB, Portugalijos vyriausybė ir Europos Komisija.

15.

2012 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus naujajam Teisingumo Teismo procedūros reglamentui ( 8 ), ši byla buvo paskirta dėl peržiūros sprendžiančiai kolegijai, paskirtai pagal minėto Procedūros reglamento 191 straipsnį.

16.

Apeliantai mano, kad Bendrasis Teismas nepaisė principo, pagal kurį vertinant protingą terminą turi būti paisoma kiekvienos bylos aplinkybių, o EIB, Portugalijos vyriausybė ir Komisija laikosi priešingos nuomonės.

17.

Verta paminėti, kad iš šių trijų šalių būtent Komisija pateikia griežčiausius argumentus, iš tikrųjų bandydama kvestionuoti patį pagrindinį pirmojo peržiūros dalyko, apibrėžto 2012 m. liepos 12 d. sprendime, teiginį. Tvirtindama, kad iš esmės dėl teisinio saugumo priežasčių terminas EIB tarnautojų ieškiniui dėl šios institucijos teisės aktų panaikinimo pareikšti privalo būti imperatyvus ( 9 ) arba, kitaip tariant, jis turi būti „griežtas naikinamasis terminas“ ( 10 ), kaip juo – ne be tam tikrų dviprasmybių – vadovavosi Bendrasis Teismas, Komisija mano, kad nėra būtina spręsti klausimą, ar „protingo termino“ sąvoka gali būti aiškinama, neatsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kaip 2012 m. birželio 19 d. sprendime tai padarė Bendrasis Teismas, nes, anot jos, Bendrasis Teismas tokios situacijos nenagrinėjo ( 11 ).

18.

Šiuo klausimu Komisija iš esmės pažymi, kad 2012 m. liepos 12 d. sprendimo 15 punkte paminėta teismų praktika yra susijusi su protinga administracinių procedūrų trukme ir dėl šios priežasties nėra referencinis kriterijus, pagal kurį reikia vertinti 2012 m. birželio 19 d. sprendime pasirinkto sprendinio darną ieškinių pareiškimo terminų klausimu.

19.

Nors laikosi kiek kitokios pozicijos, EIB iš esmės pritaria šiai nuomonei. Jis priduria, kad teismų praktikoje tariamai pripažinta, jog EIB tarnautojų teisinė padėtis yra identiška Europos Sąjungos personalo teisinei padėčiai, o tai, jo nuomone, visiškai pateisina tai, kad jo tarnautojų ieškiniams pagal analogiją būtų taikomas trijų mėnesių terminas, galiojantis minėto personalo ieškiniams dėl jų nenaudai šių institucijų priimtų aktų panaikinimo. Be to, EIB pažymi, kad Teisingumo Teismas jau yra užpildęs EEB sutartyje buvusias spragas dėl Europos Parlamento aktyvios teisės pareikšti ieškinį vadovaudamasis analogijos metodu, tačiau nenumatė šio įgaliojimo įgyvendinimui švelnesnio ieškinio senaties termino, nei galioja kitoms institucijoms. Galiausiai, anot EIB, tuo, kad buvo nustatytas trijų mėnesių naikinamasis terminas, 2012 m. birželio 19 d. sprendimas atitiko teismų praktikoje įtvirtintą požiūrį, grindžiamą vienodu požiūriu į EIB tarnautojus ir Sąjungos institucijų personalo narius, teisinio saugumo išsaugojimu ir principu, pagal kurį ieškinio pareiškimo termino negali pakeisti nei teisėjas, nei šalys.

20.

Aš savo ruožtu manau, kad dėl pirmojo peržiūros pagrindo darytinos tokios toliau išdėstytos pastabos.

21.

Pirmiausia suprantama, kad peržiūros pagrindą sudaro aplinkybė, jog EIB savo Personalo nuostatuose nenustatė termino, per kurį ginčai tarp EIB ir jo tarnautojų turi būti perduoti Sąjungos teismui, ir dėl to tenka apgailestauti dar labiau, nes tokia situacija tęsiasi ilgai ir yra nepaaiškinama.

22.

Nesant atitinkamos normos teisės aktuose, Bendrasis Teismas jau anksčiau bandė užpildyti tokią procesinę spragą tuo, kad, kaip jis priminė 2012 m. birželio 19 d. sprendime, rėmėsi „protingo termino“ koncepcija. Mano manymu, spragos užpildomos pasitelkiant protingą terminą dėl dviejų priežasčių.

23.

Pirmoji grindžiama kompetencijos paskirstymo principu. Kad ir ką sakytų EIB ir Komisija, iš principo Sąjungos teismas neturėtų užimti steigiamojo organo, teisės aktų leidėjo ar reglamentavimo funkcijas turinčio subjekto vietos, teismų praktikos keliu ex officio nustatydamas fiksuotą terminą, kuriam suėjus asmenys, nagrinėjamu atveju – EIB tarnautojai, nebegalėtų ginti savo teisių. Toks Sąjungos teismui galiojantis imperatyvas iš tiesų pagrįstas kompetencijos pasiskirstymu tarp Sąjungos institucijų ir įstaigų, juo labiau kad steigiamojo organo, teisės aktų leidėjo ar reglamentavimo funkcijas turinčio subjekto tylėjimas neišvengiamai kelia abejonių dėl to, kaip reikia aiškinti jų preziumuojamą intenciją, tiksliau – priežastis, kurios paskatino juos nieko nesakyti dėl konkretaus ieškinio senaties termino. Šiomis aplinkybėmis pagrįsta pripažinti, kad naikinamasis terminas, kadangi juo ribojama suinteresuotosios šalies galimybė pateikti visus jos reikalavimui patenkinti reikalingus argumentus, gali būti leistinas, tik jeigu jis aiškiai ir nedviprasmiškai sureglamentuotas ( 12 ).

24.

Šis pirmasis paaiškinimas, t. y. atsisakymas, kad fiksuotas naikinamasis terminas būtų nustatytas teismo, nevisiškai paaiškina teismo rėmimąsi protingo termino sąvoka. Antroji priežastis yra neterminuotos teisės pareikšti ieškinį individų naudai atmetimas, nes teisiniai santykiai negali būti kvestionuojami neribotą laiką.

25.

Kaip Bendrasis Teismas priminė 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 22 punkte, kuris nesudaro peržiūros dalyko, kaip jis apibrėžtas 2012 m. liepos 12 d. sprendime, Sąjungos teismui vadovaujantis „protingo termino“ koncepcija galima suderinti, pirma, teisės subjekto teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kuri reiškia, kad jis turi turėti pakankamai laiko įvertinti jo nenaudai priimto akto teisėtumą ir prireikus parengti ieškinį, ir, antra, teisinio saugumo reikalavimą, kuriuo siekiama, kad pasibaigus tam tikram terminui Sąjungos institucijų ir įstaigų priimti aktai galutinai įsigaliotų ( 13 ).

26.

Tai reiškia, kad, priešingai, nei teigia EIB, protingo termino taikymas nereiškia galimybės ginčyti jo priimtų aktų teisėtumą neribotą laiką, nes tokio termino taikymu kaip tik siekiama užkirsti kelią tam, kad Sąjungos teismas imtųsi nagrinėti per neprotingą terminą pareikšto ieškinio pagrįstumą.

27.

Vis dėlto tam tikro termino protingumo vertinimas priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių.

28.

Šis konstatavimas teisingas ne vien kalbant apie administracinių procedūrų trukmę, kaip tvirtina EIB ir Komisija. Nesant atitinkamų nuostatų teisės aktuose, jis teisingas ir kalbant apie teisminių ieškinių pareiškimą.

29.

Pavyzdžiui, 2010 m. spalio 27 d. sprendimu ( 14 ) Teisingumo Teismas atmetė pasiūlymą peržiūrėti 2010 m. rugsėjo 15 d. Bendrojo Teismo nutartį Marcuccio prieš Komisiją ( 15 ), kurioje Bendrasis Teismas pritaikė atsižvelgiant į bylos aplinkybes nustatyto protingo termino doktriną, apeliacijos stadijoje patvirtinęs ieškinio dėl žalos atlyginimo, kylančio iš buvusio pareigūno ir jo institucijos darbo santykių, nepriimtinumą dar nepasibaigus trumpesniam terminui, nei Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas penkerių metų senaties terminas, nes, nesant atitinkamos nuostatos ginčams tarp pareigūnų ir jų institucijų taikytinuose teisės aktuose, šis terminas buvo pripažintas reikšmingu referenciniu kriterijumi sprendžiant dėl ieškovo ieškinio priimtinumo, tačiau nebuvo pripažintas griežta ir nepajudinama riba ( 16 ).

30.

Be to, Teisingumo Teismo nuomone, prašymų dėl Sąjungos teismuose patirtų išlaidų atlyginimo priimtinumas priklauso, pirma, nuo protingo termino tarp sprendimo paskelbimo ir kitai bylos šaliai pateikto reikalavimo atlyginti išlaidas laikymosi ( 17 ), o šios sąlygos nesilaikymas lemia teisės praradimą, ir, antra, nesant atitinkamos nuostatos Teisingumo Teismo procedūros reglamente, nuo to, ar ši kita šalis ginčija reikalaujamas išlaidas ( 18 ).

31.

Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą ( 19 ), kuriuo remiasi EIB, nepaneigia šios nuomonės 28 punkte išdėstyto vertinimo.

32.

Tiesa, nepaisant to, jog tuo metu EEB sutarties 173 straipsnyje nebuvo atitinkamos normos, šiame sprendime Teisingumo Teismas pripažino Parlamento teisę pareikšti ieškinį, siekiant leisti jam išsaugoti savo prerogatyvas, tačiau nenustatė jam lankstesnio termino, nei šioje nuostatoje buvo numatytas, be kita ko, kitų institucijų ieškiniams dėl panaikinimo.

33.

Vis dėlto, ši situacija skiriasi nuo EIB tarnautojų situacijos.

34.

Minėtame Sprendime Parlamentas prieš Tarybą Europos Parlamentas reikalavo – ir šį reikalavimą Teisingumo Teismas patenkino – suteikti jam tinkamą teisinę galimybę, nagrinėtu atveju – galimybę pareikšti EEB sutarties 173 straipsnyje reglamentuotą ieškinį dėl panaikinimo, siekiant kontroliuoti ir prireikus imtis teisinių sankcijų dėl jo prerogatyvų pažeidimo Europos Bendrijų Tarybos ar Komisijos teisės aktu, t. y. prerogatyvų, kurios, anot Teisingumo Teismo, padeda išlaikyti Sutartimis apibrėžtą institucinę pusiausvyrą ( 20 ). Išplėtus EEB sutarties 173 straipsnyje numatytą teisinę galimybę Parlamento naudai, buvo suprantama – visų pirma dėl to paties institucinės pusiausvyros reikalavimo – kad šioje nuostatoje numatytų ieškinių pareiškimą reguliuojančios sąlygos, taip pat susijusi su jų dviejų mėnesių pareiškimo terminu, Parlamentui turėjo galioti lygiai taip pat griežtai kaip ir kitoms institucijoms.

35.

Kita vertus, ir nekreipiant dėmesio į institucinės pusiausvyros reikalavimus, kuriuos pabrėžė Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Parlamentas prieš Tarybą, svarbu priminti, kad EIB personalo nuostatų normoje dėl teisių gynimo priemonių tik numatyta Sąjungos teismų kompetencija, nenustačius ieškinio pareiškimo termino, o tai leidžia paaiškinti nuorodą į protingo termino paisymą.

36.

Tokiomis sąlygomis, tariamai taikydamas protingo termino doktriną, 2012 m. birželio 19 d. sprendime Bendrasis Teismas iš tikrųjų nesilaikė savo kompetencijos ribų ir iškraipė esminį tokio termino požymį, t. y. lankstumą.

37.

Siekiant tuo įsitikinti, pakanka paminėti, pirma, 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 34 punktą, kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, kad tai, jog EIB neįvykdė savo reglamentavimo funkcijos dėl ieškinio pareiškimo termino nustatymo, nėra reikšminga, „nes iš iki ieškinio pareiškimo suformuotos teismų praktikos aiškinimo„a contrario“, aiškiai ir konkrečiai išplaukia, kad Sąjungos teismas ištaisė šią reglamentavimo spragą, aiškindamas Sąjungos teisę <...> taip, jog EIB tarnautojo ieškinys, pareikštas pasibaigus trijų mėnesių terminui, <...> pridėjus fiksuotos trukmės 10 dienų terminą dėl nuotolių, iš principo turi būti laikomas pareikštu per neprotingą terminą“ ir dėl to pavėluotu ( 21 ).

38.

Antra, 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 27, 30, 35 ir 39 punktuose iš esmės kaip „teisės norma“ nustatoma bendra trijų mėnesių termino paisymo protingumo ir a contrario pasibaigus šiam terminui pareikšto ieškinio neprotingumo prezumpcija, o Sąjungos teismas nelaikomas įpareigotu įvertinti kiekvienos bylos aplinkybes, pateisinant šį vertinimą visų pirma teismų praktika dėl „griežto procesinių normų, nustatančių naikinamąjį terminą, taikymo“.

39.

Tiesa – ir tai manęs visiškai nešokiruoja, – jog Bendrojo Teismo paminėtoje ankstesnėje teismų praktikoje Sąjungos teismai, nesant atitinkamų nuostatų Sutartyse ir EIB personalo nuostatuose, laikėsi nuomonės, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 3 dalyje numatytas ieškinio pareiškimo terminas yra „reikšmingas lyginamasis kriterijus“ ir kad todėl trijų mėnesių terminas iš principo turi būti laikomas protingu EIB tarnautojo ieškiniui dėl jo nenaudai šios institucijos priimto akto panaikinimo pareikšti.

40.

Vis dėlto dėl EIB neveikimo ginčų tarp jo ir jo tarnautojų atveju Pareigūnų tarnybos nuostatuose numatytas trijų mėnesių terminas neišvengiamai lieka orientacinis.

41.

Šiomis sąlygomis, priešingai, nei nusprendė Bendrasis Teismas, pasibaigus tokiam terminui pareikštas ieškinys negali būti laikomas pavėluotu kaip pareikštas per neprotingą terminą dėl to, kad svarbu griežtai taikyti procesines normas, kuriose numatytas fiksuotas naikinamasis terminas, nes šios taisyklės paprasčiausia nėra taikytinos.

42.

Yra dvi galimybės: arba tikslus terminas ieškiniui dėl panaikinimo pareikšti buvo vienareikšmiai nustatytas Sąjungos pirminės ar antrinės teisės nuostatoje ir tokiu atveju iš tiesų galima neatsižvelgti į kiekvienos bylos aplinkybes, išskyrus nenugalima jėga ar aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, pagrįstas išimtis, ir griežtai taikyti procesines normas dėl naikinamųjų terminų, arba, priešingai, turi būti konstatuota reglamentavimo spraga ir tokiu atveju teismas niekada negali jos visiškai ištaisyti, nes gali kilti pavojus įsikišti į reglamentuojamosios valdžios kompetenciją, tačiau privalo atsižvelgti į kiekvienos bylos aplinkybes. Šių skirtumų ignoravimas, kaip tai padarė Bendrasis Teismas 2012 m. birželio 19 d. sprendime, galiausiai reiškia paprasčiausią fiksuoto naikinamojo termino nustatymą teismų praktikos keliu.

43.

Galiausiai Bendrojo Teismo nurodytas pateisinimas, dėl kurio jis esą gali a contrario aiškinti savo paties praktiką dėl trijų mėnesių termino, kaip antai numatyto Pareigūnų tarnybos nuostatuose, paisymo protingumo, neįtikina.

44.

Šiuo klausimu norėčiau priminti, kad, anot Bendrojo Teismo, šios teismų praktikos aiškinimas a contrario nagrinėjamu atveju priimtinas, „nes bet koks kitoks jos aiškinimas nebūtų nei tinkamas, nei suderinamas su taikytinais bendraisiais Sąjungos teisės principais [Bendrasis Teismas daro nuorodą į savo Sprendimo 22 punktą], kontekstu ir jų paskirtimi (pagal analogiją žr. 1958 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Meroni prieš Vyriausiąją valdybą, 9/56, Rink. p. 9, 27), nes vien griežtas procesinių normų, nustatančių naikinamąjį terminą, taikymas atitinka teisinio saugumo reikalavimą ir būtinybę išvengti bet kokios diskriminacijos ar neobjektyvaus požiūrio vykdant teisingumą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Bell & Ross prieš VRDT, C-426/10 P <...>, 43, 54 ir 55 punktus)“ ( 22 ).

45.

Tačiau Bendrasis Teismas nepaisė visiškai papildomo pobūdžio, būdingo aiškinimui a contrario, kurį pasitelkė Teisingumo Teismas minėtame Sprendime Meroni prieš Vyriausiąją valdybą. Pasitelkti tokį aiškinimą leistina, tik „kai joks kitas aiškinimas neatrodo tinkamas ir suderinamas [su normos, kuriai taikomas šis aiškinimas,] tekstu, kontekstu ir paskirtimi“ ( 23 ). Kadangi protingo termino paisymas yra būtent teisės į veiksmingą teisminę gynybą derinimo su teisinio saugumo reikalavimu rezultatas, kaip savo 2012 m. birželio 19 d. sprendimo 22 punkte priminė Bendrasis Teismas, aiškinimas a contrario, lemiantis, kad orientacinis trijų mėnesių terminas, taikytinas EIB ir jo tarnautojų ginčams, transformuojamas į fiksuotą naikinamąjį terminą, tikrai nėra vienintelis (ir galutinis) aiškinimas, užtikrinantis minėtų principų suderinimą.

46.

Taip nėra, kalbant apie teisę į veiksmingą teisminę gynybą, nes protingo termino taikymas gali atverti galimybę vertinant ieškinio priimtinumą atsižvelgti į kitas aplinkybes, ne tik susijusias su nenugalima jėga ir (arba) aplinkybėmis, kurių nebuvo galima numatyti, o fiksuoto naikinamojo termino taikymas tokios galimybės neužtikrina.

47.

Taip nėra, ir kiek tai susiję su teisinio saugumo principu, nes, priešingai, nei leidžia suprasti EIB, protingo termino doktrinos taikymas, apimantis atsižvelgimą į konkrečios bylos aplinkybes, nereiškia, kad šios organizacijos priimtų aktų teisėtumas gali būti ginčijamas neribotą laiką. Kaip jau minėjau, tam tikrais atvejais, kaip antai nagrinėjamas, protingas terminas atlieka ir naikinamojo termino vaidmenį, nors ir lankstaus, tačiau vis dėlto naikinamojo.

48.

Tiesa, pažvelgus kitu kampu, t. y. EIB tarnautojų akimis, jų ieškinių priimtinumo priklausymas nuo protingo termino, kuris pagal savo prigimtį yra lankstus, paisymo gali lemti galimybės prognozuoti jų ieškinių likimą sumažėjimą.

49.

Vis dėlto ši rizika man atrodo labai nedidelė. Tuo atveju, kai ieškinys pareiškiamas per orientacinį trijų mėnesių terminą, teismų praktikoje ieškovų naudai pagrįstai įtvirtinta stipri prezumpcija dėl jų ieškinių pareiškimo termino protingumo. Ieškinių, pareikštų praėjus orientaciniam trijų mėnesių terminui, atveju ieškovams turi būti sudaryta galimybė pasiremti būtinybe atsižvelgti į kiekvienos bylos aplinkybes, ne tik remiantis protingo termino doktrina, bet ir dėl to, kad jiems negali tekti kaltė dėl neužtikrintumo, atsiradusio dėl fiksuoto naikinamojo termino nebuvimo, o procesinė rizika dėl tokio neužtikrintumo, vadovaujantis estoppel principu ( 24 ) arba adage nemo auditur propriam turpitudinem allegans ( 25 ), turi, priešingai, tekti organizacijai, dėl kurios ji kyla.

50.

Be to, Bendrojo Teismo pasitelktas aiškinimas a contrario taip pat nėra būtinai reikalingas, siekiant išvengti diskriminacinio požiūrio EIB tarnautojų naudai. Iš tiesų, nekreipiant dėmesio į kiek drąsią „šiuo klausimu ir pagal analogiją“ Bendrojo Teismo padarytą nuorodą į minėtą Sprendimą Bell & Ross prieš VRDT, priimtą nagrinėjant pagal EB 230 straipsnį pareikštą ieškinį dėl panaikinimo, galimybę prilyginti EIB tarnautojų ir pareigūnų, kuriems taikomi Pareigūnų tarnybos nuostatai, situacijas riboja termino, kuris gali būti taikomas šių dviejų kategorijų asmenų pareikštiems ieškiniams, prigimtis. Pirmuoju atveju tai neišvengiamai lankstus terminas, kuris taikomas dėl EIB neveikimo, o antruoju atveju kalbama apie fiksuotą terminą, vienareikšmiai įtvirtintą Pareigūnų tarnybos nuostatų normomis.

51.

Be to, jeigu lygintume vien procesines normas, tai nėra vienintelis skirtumas, egzistuojantis tarp šių dviejų asmenų kategorijų. Pavyzdžiui, jeigu Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose numatytas preliminarios administracinės procedūros taikymas, kurios tinkama eiga ir visiškas užbaigimas sudaro pareigūnų ieškinių prieš instituciją, kurioje jie dirba, priimtinumo sąlygą, EIB personalo nuostatų 41 straipsnyje savo ruožtu įtvirtinta fakultatyvioji vidinė taikinimo procedūra, kuri negali būti paversta privaloma, kaip numatytoji Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 ir 91 straipsniuose, t. y. taikinimo procedūra, kuri neturi įtakos ieškinio pareiškimo Sąjungos teisme terminui ( 26 ). Taip pat pasakytina, kad jeigu EIB tarnautojas prašo pradėti tokią procedūrą, Sąjungos teismas laikosi nuomonės, jog ieškinio jame pareiškimo terminas prasideda tik pasibaigus tokiai procedūrai, su sąlyga kad tarnautojas paprašė taikyti taikinimo procedūrą per protingą terminą po to, kai gavo jo nenaudai priimtą aktą, ir pačios taikinimo procedūros trukmė buvo protinga ( 27 ).

52.

Taigi konstatuotina, kad Sąjungos teismas visiškai supranta procesines analogijos, galinčios egzistuoti tarp EIB tarnautojams taikytino sutartinio režimo ir institucijų pareigūnams taikytino statutinio režimo, ribas. Be to, šios bylos nagrinėjimo dalyko atveju aplinkybė, kad dėl EIB neveikimo jo tarnautojų naudai bus pripažintas lankstus naikinamasis terminas, nedaro jokios žalos institucijų pareigūnams, kurių ieškiniai reglamentuojami Pareigūnų tarnybos nuostatų normomis.

53.

Todėl manau, kad pasitelkęs protingo termino sąvokos aiškinimą, niekaip nesusietą su atsižvelgimu į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes, todėl nesuderinamą su pačia tokio termino prigimtimi, kaip ji išplaukia iš teismų praktikos, 2012 m. birželio 19 d. sprendime Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

54.

Remiantis antruoju peržiūros pagrindu, 2012 m. liepos 12 d. sprendimu Teisingumo Teismas kviečiamas nustatyti, ar tuo, kad protingo termino praleidimo faktui suteiktas naikinamasis poveikis, Bendrojo Teismo pasitelktas aiškinimas negali pažeisti teisės į veiksmingą teisminę gynybą ( 28 ), kuri neginčijamai yra vienas bendrųjų Sąjungos teisės principų, šiuo metu įtvirtintas Chartijos 47 straipsnyje ( 29 ).

55.

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Chartijos 52 straipsnį bet koks jos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti „numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės“; konkrečiai kalbant, šie apribojimai turi iš tikrųjų atitikti bendrojo intereso tikslus ir proporcingumo principą.

56.

Pagal tą patį straipsnį Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje, tačiau jis nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.

57.

Kaip savo atitinkamose rašytinėse pastabose teisingai teigia apeliantai, EIB ir Komisija, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, kurioje užtikrinama teisė kreiptis į nepriklausomą ir nešališką teismą – ir į kurią Teisingumo Teismas yra daręs nuorodas kartu su tos pačios konvencijos 13 straipsniu, aiškindamas Bendrijos teisę iki Chartijos priėmimo arba iki jai įgijus privalomą galią ( 30 ) – yra reikšminga ( 31 ).

58.

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl minėtos EŽTK 6 straipsnio 1 dalies aiškinimo, „teisė į teismą“, kurios ypatingas aspektas yra teisė kreiptis į teismą, nėra absoliuti ir jai gali būti taikomi netiesiogiai pripažinti apribojimai, visų pirma susiję su ieškinio priimtinumo sąlygomis, nes dėl paties jos pobūdžio ją turi reglamentuoti valstybė, kuri šiuo klausimu naudojasi tam tikra diskrecija ( 32 ).

59.

Vis dėlto pagal tą pačią teismo praktiką šiais apribojimais teisės subjektui suteikta galimybė negali būti varžoma taip arba tiek, kad būtų pažeista pati jo teisės į teismą esmė, nes šie apribojimai suderinami su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi, tik jeigu jais siekiama teisėto tikslo ir egzistuoja protingas proporcingumo tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo santykis ( 33 ).

60.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismas primena, jog nuostatomis, reglamentuojančios terminus, kurių reikia laikytis norint pareikšti ieškinį, siekiama užtikrinti gerą teisingumo vykdymą ir visų pirma teisinio saugumo principo laikymąsi, ir tai yra taisyklės, dėl kurių individai turi tikėtis, kad jos bus taikomos ( 34 ), vis dėlto teismas tikrina, ar EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi siekiamas teisės kreiptis į teismą veiksmingumas nėra ribojamas, pavyzdžiui, „ypač griežtu“ ( 35 ) arba „pernelyg ribojančiu“ ( 36 ) tokių procedūrinių taisyklių aiškinimu ar taikymu, dėl kurio užkertamas kelias ieškinį nagrinėti iš esmės arba sukuriama „tokia kliūtis, kuri užkerta teisės subjektui galimybę, kad jo byla būtų iš esmės išnagrinėta kompetentingo teismo“ ( 37 ).

61.

Pavyzdžiui, „aplinkybė, kad buvo galima imtis teisių gynimo priemonės ir vėliau sužinoti, kad ieškinys nepriimtinas, ne visuomet atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalies imperatyvus; dar būtina, kad prieigos laipsnis būtų pakankamas tam, kad užtikrintų individui „teisę į teismą“, atsižvelgiant į teisės viršenybės demokratinėje visuomenėje principą“ ( 38 ).

62.

Taigi Europos Žmogaus Teisių Teismas, pavyzdžiui, tikrina, ar kasacinio skundo pareiškimo terminas yra pakankamas, atsižvelgiant į kasatoriaus gyvenamąją vietą ( 39 ), ar nacionalinio teismo atsisakymas pratęsti iš anksto įstatyme nustatytą terminą apeliaciniam skundui pareikšti nėra neprotingas ( 40 ), ar ieškinio pareiškimo terminų skaičiavimo taisyklės yra pakankamai aiškios ir nuoseklios ( 41 ) arba ar nacionalinių teismų klaidos apskaičiuojant šiuos terminus nėra EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės kreiptis į teismą veiksmingumo pažeidimas ( 42 ).

63.

Kadangi Chartijos 47 straipsniu Sąjungos teisėje įgyvendinama apsauga, įtvirtinta EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje ( 43 ), tikrindamas, kaip Bendrasis Teismas aiškina ir taiko Sąjungos teisėje numatytus procesinius reikalavimus, įskaitant susijusiuosius su ieškinio pareiškimo terminais, Teisingumo Teismas, be jokių abejonių, turi visų pirma užtikrinti bent jau lygiavertį kontrolės laipsnį, kokio šiuo klausimu laikosi Europos Žmogaus Teisių Teismas pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį šios konvencijos šalių teismų atžvilgiu ( 44 ).

64.

Apskritai, ir net jeigu nė viena iš pastabas šioje byloje pateikusių šalių taip nėra teigusi, aplinkybė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo EŽTK 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą bylose, kurios buvo susijusios su bendrai paėmus trumpų ieškinių ir skundų pateikimo terminų aiškinimu ir (arba) taikymu, negali a contrario reikšti, kad Teisingumo Teismas neturi galimybės nustatyti Chartijos 47 straipsnio pažeidimo, kiek tai susiję su paprastai ilgesniais terminais, nustatytais asmenims tam, kad jie Sąjungos teisme galėtų apskųsti jų nenaudai Sąjungos institucijos ar įstaigos priimto akto teisėtumą.

65.

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad minėtos Europos Žmogaus Teisių Teismui pateiktos bylos buvo susijusios su anksčiau įstatyme nustatytų procesinių terminų aiškinimu ar taikymu, o šioje byloje neginčijama, jog, EIB nenustačius procesinio termino, apeliantai galėjo tikėtis ne to, kad Bendrasis Teismas – ir prieš tai Tarnautojų teismas – pritaikys jų ieškiniui fiksuotą naikinamąjį terminą, o spręsdamas dėl jų ieškinio priimtinumo, priešingai, apsiribos „protingo termino“ doktrinos taikymu.

66.

Nors negalima atmesti galimybės, kad apeliantai galėjo pareikšti savo ieškinį per trijų mėnesių terminą, dėl neišvengiamai orientacinio šio termino pobūdžio ginčų tarp EIB ir jo tarnautojų atveju jie savo ruožtu negalėjo tikėtis, jog šio termino viršijimą keliomis sekundėmis Bendrasis Teismas, vadovaudamasis teismų praktika dėl griežto procesinių normų aiškinimo, susijusia su Sąjungos teisėje nustatytais ieškinio pareiškimo terminais, pripažins neprotingu, ir tai, be to, bus padaryta neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes, įvertinus ne vien nenugalimos jėgos ir aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, atvejus.

67.

Dėl nurodomo apeliantų nerūpestingumo todėl, kad prieš pareikšdami savo ieškinį jie neva palaukė kelias minutes iki sueis trijų mėnesių terminas, pasakytina, kad jis stokoja bet kokio pagrindo, nes, kaip jau minėjau, tai yra tik orientacinis terminas, neatleidžiantis Sąjungos teismo nuo pareigos – taip pat ex officio – patikrinti, ar šis ieškinys nebuvo pareikštas per neprotingą terminą, atsižvelgiant į visas konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinus ne vien nenugalimos jėgos ir aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, atvejus.

68.

Todėl priėmęs savo sprendimą ir patvirtinęs minėtą Tarnautojų teismo nutartį Arango Jaramillo ir kt. prieš EIB, kurioje apeliantų ieškinys buvo pripažintas nepriimtinu, nes pareikštas pavėluotai, Bendrasis Teismas, mano nuomone, pernelyg griežtai aiškino ir taikė protingo termino sąvoką, todėl pažeidė teisę į veiksmingą teisminę gynybą, kaip ji užtikrinta Chartijos 47 straipsnyje, ir taip atėmė iš apeliantų teisę į tai, kad jų ieškinys būtų išnagrinėtas iš esmės.

69.

Viena ar kelios net labai grubios Bendrojo Teismo padarytos teisės klaidos nebūtinai kelia pavojų Sąjungos teisės vienovei ar darnai, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnį.

70.

Atvirkščiai, keturi kriterijai, kuriais rėmėsi Teisingumo Teismas konstatuodamas, kad byloje, kurioje priimtas minėtas Sprendimas M prieš EMEA (peržiūra) ( 45 ), nagrinėtų dviejų procesinių normų pažeidimas „paveikė [Sąjungos] teisės vienovę ir darnumą“ ( 46 ), nėra nei minimalūs, nei išsamūs, nes, įvertinti kartu ( 47 ), paskatino Teisingumo Teismą konstatuoti bendrą pavojų abiem paprastai alternatyvioms sąlygoms, kurios lemia Bendrojo Teismo sprendimo ar nutarties peržiūrą.

71.

Vis dėlto, mano nuomone, šioje byloje taikytini iš esmės analogiški kriterijai tiems, kuriuos Teisingumo Teismas išskyrė savo minėtame Sprendime M prieš EMEA (peržiūra).

72.

Taigi, pirma, 2012 m. birželio 19 d. sprendimas yra pirmas sprendimas, kuriame buvo patvirtinta, kad ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo orientacinio termino nepaisymas, remiantis teismų praktikos aiškinimu a contrario ir griežtu su terminais susijusių procesinių normų aiškinimu, lemia tokio ieškinio nepriimtinumą kaip pareikšto pavėluotai. Taigi šis sprendimas gali būti precedentas būsimoms byloms ( 48 ).

73.

Antra, laikydamasis nuomonės, kad Sąjungos teismas neturi atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes nagrinėdamas protingo termino praleidimo neprotingumą, Bendrasis Teismas, mano nuomone, nukrypo nuo pačios Sąjungos teisėje įtvirtintos protingo termino sąvokos esmės ir taip padarė savo sprendimą nenuoseklų.

74.

Trečia, abu principai (protingas terminas ir teisė į veiksmingą teisminę gynybą), kurių, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepaisė, yra ne vien viešosios tarnybos teisės dalis, o taikytini neatsižvelgiant į nagrinėjamą sritį ( 49 ).

75.

Galiausiai, ketvirta, šiems dviem principams tenka svarbi vieta Sąjungos teisės sistemoje ( 50 ). Konkrečiai kalbant, Chartijos 47 straipsnyje garantuota teisė, remiantis ESS 6 straipsniu, turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Sutartys. Be to, ši teisė neatsiejamai būdinga bet kokiai teisinės valstybės principu pagrįstai teisės sistemai, kaip antai Sąjungos teisės sistemai ( 51 ), ir turi joje mažų mažiausia „konstitucinį“ pobūdį ( 52 ).

76.

Dėl visų šių priežasčių manau, kad savo 2012 m. birželio 19 d. sprendimu Bendrasis Teismas sukėlė pavojų bent jau Sąjungos teisės darnai.

77.

Teisingumo Teismo statuto 62b straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad jeigu Teisingumo Teismas nustato, kad Bendrojo Teismo sprendimas turi įtakos Sąjungos teisės vienovei ar darnai, jis grąžina bylą Bendrajam Teismui, kuriam Teisingumo Teismo sprendimas teisės klausimais yra privalomas. Grąžindamas bylą Teisingumo Teismas taip pat gali nurodyti, kurie Bendrojo Teismo sprendimo padariniai ginčo šalims yra laikytini galutiniais. Išimtiniais atvejais, jeigu, atsižvelgiant į peržiūros rezultatus, ginčo sprendimas kyla iš nustatytų faktų, kuriais buvo pagrįstas Bendrojo Teismo sprendimas, Teisingumo Teismas gali pats priimti galutinį sprendimą.

78.

Vadinasi, Teisingumo Teismas negali vien konstatuoti, jog paveikta Bendrijos teisės vienovė ar darna, nenurodydamas šio konstatavimo padarinių nagrinėjamam ginčui ( 53 ).

79.

Šiuo atveju manyčiau, kad reikia panaikinti 2012 m. birželio 19 d. sprendimą, kiek juo apeliacinio skundo nagrinėjimo stadijoje buvo patvirtintas Tarnautojų teisme pareikšto ieškinio nepriimtinumas ir apeliantams nurodyta padengti bylinėjimosi išlaidas Bendrajame Teisme.

80.

Kita vertus, kadangi pavojus Sąjungos teisės darnai kyla dėl dviejų prieš tai konstatuotų principų pažeidimo, akivaizdu, kad Teisingumo Teismas negali pats priimti galutinio sprendimo dėl apeliantų pirmojoje instancijoje Tarnautojų teisme pradėto ginčo.

81.

Peržiūros procedūroje nė viena Teisingumo Teismo statuto ar jo Procedūros reglamento nuostata Teisingumo Teismas nėra įpareigojamas grąžinti bylą Bendrajam Teismui, o ne tiesiogiai Tarnautojų teismui, kad jis suteiktų šalims galimybę išreikšti savo nuomonę dėl ginčo esmės.

82.

Kaip matyti iš Sprendimo M prieš EMEA (peržiūra) 30 punkto, apeliacinis teismas tam tikromis sąlygomis gali priimti sprendimą dėl ieškinio esmės, nors pirmosios instancijos procese tebuvo nagrinėtas vien nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas, kuriam šios instancijos teismas pritarė. Taip gali būti, kai, pirma, ginčijamo teismo sprendimo arba nutarties panaikinimas neišvengiamai reiškia, kad nagrinėjamas ieškinys turi būti tam tikru būdu išspręstas iš esmės, arba, antra, ieškinio dėl panaikinimo nagrinėjimą iš esmės pagrindžia šalių apeliaciniame procese išsakyti argumentai, pirmosios instancijos teismui jau pateikus savo argumentus.

83.

Akivaizdu, kad taip nėra šioje byloje ir kad Bendrasis Teismas, kaip ir savo pozicijoje, pareikštoje Teisingumo Teismui po peržiūros grąžinus minėtą bylą M prieš EMEA (peržiūra) ( 54 ), galės vien konstatuoti, jog gali tik grąžinti bylą Tarnautojų teismui, kad šis nuspręstų dėl apeliantų pateiktų panaikinimo pagrindų.

84.

Vis dėlto, siekiant laikytis Sutartyse numatytos hierarchijos Sąjungos teisminėje institucijoje, tik Bendrasis Teismas, išklausęs šalis pagal savo Procedūros reglamentą ( 55 ), turi teisę priimti tokį sprendimą. Taigi siūlau, kad Teisingumo Teismas grąžintų bylą šiam teismui.

85.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 195 straipsnio 6 dalį, kai Bendrojo Teismo sprendimas ar nutartis, kuriuos reikia peržiūrėti, yra priimti pagal SESV 256 straipsnio 2 dalį, Teisingumo Teismas sprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą.

86.

Nesant specialių taisyklių, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą peržiūros procedūroje, ir remdamasis tuo, ką nusprendė Teisingumo Teismas minėtame Sprendime dėl peržiūros M prieš EMEA ( 56 ), siūlau, kad pareiškimus ar rašytines pastabas šioje procedūroje pateikusios šalys padengtų savo su tuo susijusias išlaidas.

87.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: