9.2.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 38/16

1.

Švedijos elektros energijos sertifikatų sistema yra nacionalinė paramos sistema, pagal kurią reikalaujama, kad elektros energijos tiekėjai ir kai kurie elektros energijos vartotojai valstybėje narėje įsigytų elektros energijos sertifikatą, atitinkantį tam tikrą jų pardavimo ar suvartojimo dalį, tačiau nėra konkretaus reikalavimo pirkti ir elektrą iš to paties šaltinio. Elektros energijos sertifikatą išduoda Švedijos valstybė ir jis yra įrodymas, kad buvo pagamintas tam tikras kiekis atsinaujinančios elektros energijos. Elektros energijos, gautos iš atsinaujinančių šaltinių, gamintojai, pardavę elektros energijos sertifikatą, gauna papildomų pajamų iš gaminamos elektros energijos. Ar 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (1), 2 straipsnio k punktas ir 3 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinami taip, kad jais valstybei narei leidžiama taikyti prieš tai nurodytą nacionalinę paramos sistemą, pagal kurią joje gali dalyvauti tik šios valstybės teritorijoje esantys gamintojai ir dėl kurios šie gamintojai turi ekonominį pranašumą prieš gamintojus, kuriems elektros energijos sertifikatas negali būti išduotas?

2.

Ar tokia sistema, kaip antai nurodyta pirmame klausime, atsižvelgiant į (SESV) 34 straipsnį, gali būti traktuojama kaip kiekybinis importo apribojimas arba lygiaverčio poveikio priemonė?

3.

Jei į antrą klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar tokia sistema gali būti suderinama su (SESV) 34 straipsniu, atsižvelgiant į tikslą skatinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių?

4.

Kokią įtaką nagrinėjant prieš tai nurodytus klausimus turi tai, kad nacionalinės teisės aktuose paramos sistemos apribojimas įtraukiant tik nacionalinius gamintojus nėra aiškiai reglamentuotas?