1.

Ši byla susijusi su Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti Romoje 1980 m. birželio 19 d. ( 2 ) (toliau – Romos konvencija), 3 straipsnio ir 7 straipsnio 2 dalies kartu su 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyvos 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo ( 3 ) išaiškinimu.

2.

Šis Hof van Cassatie prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant ginčą tarp bendrovės United Antwerp Maritime Agencies (Unamar) NV (toliau – Unamar), įsteigtos pagal Belgijos teisę, ir bendrovės Navigation Maritime Bulgare (toliau – NMB), įsteigtos pagal Bulgarijos teisę, dėl įvairių kompensacijų, kurias tariamai turėjo sumokėti NBM dėl anksčiau šių dviejų bendrovių sudarytos komercinio atstovavimo sutarties nutraukimo. Vykstant dėl to pradėtai teisminei procedūrai, be kita ko, buvo keliamas klausimas dėl Belgijos teismo galimybės taikyti sutarčiai teismo vietos valstybės imperatyvias teisės normas, nepaisant arbitražinės išlygos dėl Sofijos (Bulgarija) pramonės ir prekybos rūmų kompetencijos, kurioje buvo aiškiai numatytas Bulgarijos teisės taikymas.

3.

Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismo prašoma nustatyti, kokiomis sąlygomis nacionalinis teismas gali, remdamasis Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalimi, netaikyti šalių pasirinktų sutarčiai taikytinų valstybės narės teisės normų (lex contractus) ir taikyti teismo vietos valstybės imperatyvias normas. Teisingumo Teismo taip pat tiesiogiai prašoma paaiškinti, ar Europos Sąjungos valstybė narė, tinkamai perkėlusi direktyvą, tačiau suteikianti didesnę apsaugą, nei užtikrinama šia direktyva, gali taikyti šią didesnę apsaugą tuo atveju, kai lex contractus yra kitos Sąjungos valstybės narės, taip pat tinkamai perkėlusios direktyvą, teisė.

4.

Šios konvencijos 3 straipsnyje „Pasirinkimo laisvė“ nustatyta:

„1.   Sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti pakankamai aiškiai išreikštas sutarties sąlygose arba gali būti nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šalys savo susitarimu gali pasirinkti taikytiną teisę visai sutarčiai arba tik atskirai jos daliai.

<…>“

5.

Minėtos konvencijos 7 straipsnyje „Privalomos teisės nuostatos“ 2 dalyje numatyta, kad „jokia šios Konvencijos nuostata neriboja teismo vietos teisės normų taikymo, jeigu jos yra privalomos, nepaisant sutarčiai kitais atvejais taikytinos teisės“.

6.

Pagal Direktyvos 86/653 2 konstatuojamąją dalį jos priėmimas grindžiamas tuo, kad „nacionalinių įstatymų dėl komercinio atstovavimo skirtumai iš esmės daro įtaką konkurencijos sąlygoms ir pačios veiklos vykdymui Bendrijoje bei kenkia tiek prekybos agentams vis‑à‑vis jų atstovaujamiesiems, tiek prekybinių sandorių saugumui <...>“.

7.

Minėtos direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje prekybos agentas – tai savarankiškai dirbantis tarpininkas, kuris turi ilgalaikį įgaliojimą derėtis dėl prekių pardavimo arba pirkimo kito asmens (toliau – atstovaujamasis) naudai arba derėtis ir sudaryti tokius sandorius tokio atstovaujamojo naudai ir jo vardu.“

8.

Šios direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad, pasibaigus komercinio atstovavimo sutarties galiojimui, prekybos agentui būtų atlyginta pagal šio straipsnio 2 dalį arba būtų kompensuoti jo nuostoliai pagal šio straipsnio 3 dalį.“

9.

1995 m. balandžio 13 d. Komercinio atstovavimo įstatymo ( 4 ) (toliau – 1995 m. įstatymas) 1 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad „komercinio atstovavimo sutartis – tai tokia sutartis, pagal kurią viena šalis, prekybos agentas, turintis ilgalaikį įgaliojimą, gali savarankiškai ir atlygintinai kitos šalies, atstovaujamojo, vardu ir jo naudai derėtis ir prireikus sudaryti sandorius“.

10.

1995 m. įstatymo 18 straipsnio 1 ir 3 dalys išdėstytos taip:

„1.   Jei atstovavimo sutartis sudaryta arba neribotam laikotarpiui, arba tam tikram laikotarpiui su galimybe nutraukti sutartį prieš nustatytą terminą, bet kuri šalis gali nutraukti sutartį, laikydamasi įspėjimo apie nutraukimą termino.

<...>

3.   Šalis, kuri nutraukia sutartį neatsižvelgdama į 19 straipsnio 1 pastraipoje minėtas priežastis arba nesilaikydama pirmos dalies 2 pastraipoje nustatyto įspėjimo termino, turi kitai šaliai sumokėti kompensaciją, kuri atitinka įprastą atlyginimą, mokėtiną per įspėjimo apie nutraukimą laikotarpį arba per likusią jo dalį.“

11.

1995 m. įstatymo 20 straipsnyje nustatyta:

„Pasibaigus sutarties galiojimui prekybos agentas gali reikalauti kompensacijos, jei jis surado atstovaujamajam naujų klientų arba labai išplėtė verslo ryšius su turimais klientais, t. y. tiek, kad dėl to atstovaujamasis gali gauti didelę naudą.“

12.

1995 m. įstatymo 21 straipsnyje numatyta:

„Jeigu prekybos agentas turi teisę į 20 straipsnyje minėtą kompensaciją ir ši kompensacija nevisiškai padengia faktiškai patirtą žalą, be šios kompensacijos, prekybos agentas taip pat gali gauti žalos atlyginimą, kurio dydis lygus faktiškai patirtos žalos sumos ir prašomos kompensacijos sumos skirtumui, tačiau su sąlyga, kad bus įrodytas tikrasis nurodytos žalos dydis.“

13.

Pagal 1995 m. įstatymo 27 straipsnį:

„Nepažeidžiant tarptautinių susitarimų, kurių šalis yra Belgija, taikymo, bet kokiai prekybos agento, turinčio pagrindinę buveinę Belgijoje, veiklai taikoma Belgijos teisė ir ši veikla priskiriama Belgijos teismų jurisdikcijai.“

14.

2005 m. Unamar ir NMB sudarė komercinio atstovavimo sutartį dėl linijinės laivybos pastarajai priklausančiuose konteineriuose paslaugų teikimo. Sutartyje buvo numatyta, kad jai taikoma Bulgarijos teisė ir visus nesutarimus, kylančius iš sutarties, sprendžia Sofijos pramonės ir prekybos rūmų arbitražo rūmai.

15.

Paskutinį kartą ši komercinio atstovavimo sutartis buvo pratęsta 2008 m. gruodžio 22 d. sutartimi iki 2009 m. kovo 31 d.Unamar manymu, sutartis buvo nutraukta neteisėtai, ir ji 2009 m. vasario 25 d. pareiškė Rechtbank van koophandel te Antwerpen ieškinį, kuriuo buvo reikalaujama sumokėti įvairias kompensacijas pagal 1995 m. įstatymą.

16.

2009 m. kovo 13 d. NBM savo ruožtu pareiškė Rechtbank van koophandel te Antwerpen ieškinį minėtai Unamar, kuriuo buvo reikalaujama sumokėti likusią 327207,87 EUR sumą.

17.

Sujungęs šias dvi bylas, minėtas teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu pripažino, jog NMB pareikštas prieštaravimas dėl jurisdikcijos, esant arbitražinei išlygai, yra nepagrįstas. Iš esmės šis teismas nusprendė, pirma, kad 1995 m. įstatymo 27 straipsnis yra tiesiogiai taikytina vienašalė kolizinė norma, o dėl to užsienio teisės pasirinkimas neveiksmingas; antra, kad, nors šis įstatymas nėra priskiriamas prie Belgijos imperatyviųjų tarptautinės teisės aktų, jis yra taikytinas; trečia, kad dėl to į šio įstatymo taikymo sritį patenkantiems ginčams arbitražo procedūra netaikoma, nebent komercinio atstovavimo sutartyje nurodyta taikyti Belgijos arba lygiavertę užsienio teisę; ir galiausiai, kad NMB pareikšti prieštaravimai dėl jurisdikcijos yra nepagrįsti, nes šalių sudarytai sutarčiai taikoma Bulgarijos teisė, ir neatrodo, jog Direktyvos 86/653 nuostatos pagal šią teisę taip pat būtų taikytinos prekybos agentams, sudariusiems sutartį dėl paslaugų teikimo.

18.

2009 m. birželio 24 d. NMB dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Hof van beroep te Antwerpen. 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu šis teismas įpareigojo Unamar sumokėti sumos už krovinių gabenimą likutį –77207,87 EUR – su palūkanomis ir bylinėjimosi išlaidomis. Be to, Hof van beroep te Antwerpen patenkino NMB pareikštą prieštaravimą dėl jurisdikcijos ir pripažino, jog jis neturi jurisdikcijos spręsti dėl Unamar ieškinio atlyginti žalą. Šio teismo nuomone, 1995 m. įstatymas nėra imperatyvusis teisės aktas ir taip pat nepriskiriamas prie Belgijos privalomųjų tarptautinių teisės aktų. Šis teismas taip pat nusprendė, kad, taikant Romos konvencijos 7 straipsnį, jokia kita speciali privaloma minėto įstatymo norma neturėtų būti taikoma. Jo manymu, pagal šalių pasirinktą Bulgarijos teisę Unamar, kaip vykdančiai laivybos bendrovės NMB atstovo veiklą, taip pat suteikiama minimali apsauga, numatyta Direktyvoje 86/653. Tokiomis sąlygomis šalių valios laisvė turėtų būti viršesnė už kitos Sąjungos valstybės narės teisę, šiuo atveju – už Belgijos Karalystės teisę.

19.

2011 m. gegužės 27 d.Unamar pateikė dėl šio sprendimo kasacinį skundą Hof van Cassatie, o šis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar, <...> atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėjami [1995 m. įstatymo] 18, 20 ir 21 straipsniai, pagal Belgijos teisės nuostatas kvalifikuojami kaip specialios privalomosios teisės normos, kaip tai suprantama pagal Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį, šios konvencijos 3 straipsnis ir 7 straipsnio 2 dalis prireikus kartu su <...> Direktyva [86/653] turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas leidžiama šiai sutarčiai taikyti specialiuosius privalomus teismo, į kurį kreiptasi, valstybės teisės aktus, pagal kuriuos siūloma platesnė apsauga nei direktyvoje [86/653] nustatyta minimali apsauga, net jei paaiškėja, jog sutarčiai taikytina kitos ES valstybės narės, kurioje taip pat buvo įgyvendinta minimali apsauga pagal Direktyvą 86/653, teisė?“

20.

Rašytines pastabas pateikė NMB, Belgijos vyriausybė ir Europos Komisija. Prašymų surengti teismo posėdį nebuvo pateikta.

21.

Prieš pradėdamas iš esmės nagrinėti prejudicinį klausimą, norėčiau pateikti keletą patikslinimų, kurie man atrodo reikalingi siekiant apibrėžti ginčo dalyką ir pašalinti galinčius kilti neaiškumus dėl nagrinėjamo prašymo priimti prejudicinį sprendimą apimties.

22.

Norėčiau pažymėti, kad nors pagrindinėje byloje buvo nagrinėjamas ne tik klausimas dėl sutarčiai taikytinos teisės, bet ir klausimas, ar Belgijos teismai iš tiesų turėjo jurisdikciją spręsti bylą tarp Unamar ir NMB, Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas vien dėl taikytinos teisės nustatymo remiantis Romos konvencija. Vis dėlto dėl tokio klausimo dalyko apribojimo, kad ir koks keistas jis gali pasirodytų iš pirmo žvilgsnio ( 5 ), nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepraranda savo reikšmingumo ( 6 ), nes Unamar ir NMB sudarytai komercinio atstovavimo sutarčiai taikytinos teisės nustatymo remiantis Romos konvencija problematika yra pagrindinis ginčo pagrindinėje byloje klausimas.

23.

Šiuo atveju klausimai dėl taikytinos teisės ir arbitražinės išlygos, kurioje nustatyta Sofijos pramonės ir prekybos rūmų arbitražo kompetencija, galiojimo yra glaudžiai susiję. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat padarė nuorodą į 1958 m. birželio 10 d. Niujorke pasirašytą Konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo ( 7 ), kurios II straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „susitariančiosios valstybės teismas, jeigu jame pareiškiamas ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė susitarimą, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, vienos iš šalių prašymu turi nurodyti joms kreiptis į arbitražą, nebent nustatytų, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas“ ( 8 ). Iš to šis teismas padarė išvadą, kad galima atsisakyti taikyti pagal užsienio teisę galiojančią arbitražinę išlygą remiantis tam tikra teismo vietos teisės norma, iš kurios gali būti padaryta išvada, jog ginčas negali būti sprendžiamas arbitraže. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iš 1995 m. įstatymo genezės matyti, jog minėto įstatymo 18, 20 ir 21 straipsniai turi būti laikomi privalomosiomis teisės normomis. Taigi iš jo argumentų išplaukia, kad tarp sutarčiai taikytinos teisės nustatymo ir teismo galimybės netaikyti arbitražinės išlygos ir taip pagrįsti savo kompetenciją yra glaudus ryšys.

24.

Iš esmės Teisingumo Teismas turi nustatyti, ar Sąjungos valstybės narės, kuri perkelia direktyvą suteikdama platesnę apsaugą, nei numatyta direktyvoje, įstatyme gali būti numatytas privalomas tokios platesnės apsaugos taikymas pagal Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį, net kai lex contractus yra kitos Sąjungos valstybės narės, taip pat tinkamai perkėlusios šią direktyvą, teisė.

25.

Šiuo atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos matyti, kad abi valstybės, Belgijos Karalystė ir Bulgarijos Respublika, yra tinkamai perkėlusios Direktyvą 86/653. Tačiau, priešingai tam, kas išdėstyta dėl 1995 m. įstatymo, pateikta labai mažai informacijos apie Bulgarijoje priimtų priemonių direktyvai perkelti tekstą ( 9 ). Vis dėlto atrodo, kad suinteresuotosios šalys sutinka su tuo, kad Belgijos teisės teikiama apsauga yra platesnė negu minėtoje direktyvoje ne tik dėl to, kad jos taikymo sritis platesnė, bet ir todėl, kad joje numatyta, jog sutarties nutraukimo atveju komercinis atstovas turi teisę kartu ir į kompensaciją, ir į patirtos žalos atlyginimą.

26.

Taigi reikia patikslinti, kokiomis sąlygoms Bulgarijos teisės, sudarančios lex contractus, nuostatos pagrindinėje byloje galėtų būti netaikomos, o taikomos 1995 m. įstatymo imperatyvios teisės normos.

27.

Tam, man atrodo, būtų prasminga pirmiausia pateikti keletą patikslinimų dėl Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalies, vertinamos atsižvelgiant į nuorodas, mano nuomone, išplaukiančias iš Teisingumo Teismo praktikos, reikšmės. Vėliau išnagrinėsiu, ar nacionalinių teisės aktų derinimas remiantis Sąjungos antrine teise gali turėti įtakos šios nuostatos įgyvendinimui ir kokios.

28.

Pirmiausia svarbu priminti, kad tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai šalys įtvirtino savo sprendimą dėl konkrečios teisės taikymo sutarčiai, esant Romos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtoms sąlygoms, vadovaujantis tame pačiame straipsnyje įtvirtintu šalių valios autonomijos principu iš esmės reikėtų taikyti būtent šią teisę.

29.

Vis dėlto, taikant Romos konvencijoje numatytą taikytinos teisės nustatymo mechanizmą, šalių valios autonomijos principo kliūčių gali iškilti dviem atvejais: pirma, sukūrus specialiąsias taisykles tam tikroms sutartims, dėl kurių kyla būtinybė apsaugoti silpnesnę šalį (vartojimo ar darbo sutartys), t. y. nagrinėjamai bylai nereikšmingas aspektas, ir, antra, numačius specialių priemonių interferenciją, vadovaujantis tradiciškai tarptautinėje privatinėje teisėje ir valstybių narių teisės sistemose numatytais principais. Tarp šių priemonių, remiantis Romos konvencijos 7 straipsnio pavadinimu ( 10 ), yra privalomų teisės nuostatų galiojimas. Pastarasis atvejis skaidomas, atsižvelgiant į tai, ar kalbama apie užsienio teisėje, su kuria glaudžiai susijusi situacija, įtvirtintas imperatyvias normas (1 dalis), ar, kaip yra nagrinėjamu atveju, apie teismo vietos teisės imperatyvias normas (2 dalis).

30.

Dėl teismo vietos privalomųjų nuostatų norėčiau pažymėti, kad Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje, nors funkciniu požiūriu ji netiesiogiai reiškia, kad teismo vietos privalomosioms nuostatoms tenka viršenybė prieš bet kokią kitą nuostatą ( 11 ), nepateikta jokios konceptualios apibrėžties, kaip reikia suprasti privalomąsias nuostatas. Šioje nuostatoje, be kitų sąlygų, tik nurodyta, jog negali būti ribojamas lex fori taikymas, „jeigu jos yra privalomos, nepaisant sutarčiai kitais atvejais taikytinos teisės“. M. Giuliano ir P. Lagarde pranešime nėra pateikta daugiau nuorodų šiuo klausimu ( 12 ).

31.

Mano nuomone, iš šių kelių duomenų matyti, kad, remiantis bendrai tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstamais principais, nacionalinės institucijos turi didelę vertinimo diskreciją, spręsdamos, kokiose srityse ir dėl kokių priežasčių tam tikrai privalomai nuostatai turi būti pripažintas imperatyvus pobūdis, kuris pateisintų, kad būtų netaikomos reikšmingos šalių pasirinktos teisės nuostatos. Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalyje iš principo paneigiami bet kokie teismo įgaliojimai spręsti dėl prasmingumo taikyti teismo vietos privalomąsias nuostatas, nes sutartis, dėl kurios jis turi priimti sprendimą, net ir numačius taikyti jai kitą teisę, patenka į pačių privalomųjų nuostatų apibrėžtą taikymo sritį ( 13 ).

32.

Šios išvados nepaneigia privalomųjų nuostatų apibrėžtis, kuria Teisingumo Teismas rėmėsi byloje Arblade ir kt. ( 14 ) arba byloje Komisija prieš Liuksemburgą ( 15 ) ir kuri buvo iš esmės perteikta reglamento „Roma I“ 9 straipsnyje „Viršesnės privalomos nuostatos“ ( 16 ), ir reikia pabrėžti, kad ši nurodyta nuostata iš esmės atitinka Romos konvencijos 7 straipsnį.

33.

Norėčiau priminti, kad byloje Arblade ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, jog sąvoka „viešosios tvarkos teisės aktai“ turi būti suprantama kaip reiškianti „nacionalines nuostatas, kurių laikymasis buvo pripažintas tokiu svarbiu politinei, socialinei ar ekonominei atitinkamos valstybės narės sistemai apsaugoti, jog galima reikalauti, kad jų laikytųsi kiekvienas šios valstybės narės teritorijoje esantis asmuo ar kad jas atitiktų bet kokie šioje teritorijoje esantys teisiniai santykiai“ ( 17 ). Pažymėčiau, kad byloje Komisija prieš Liuksemburgą minėtoje byloje Arblade ir kt. apibrėžta viešosios tvarkos teisės aktų sąvoka buvo perimta nagrinėjant viešosios tvarkos išimtį kaip leidimą nukrypti nuo pagrindinio paslaugų teikimo laisvės principo ( 18 ).

34.

Darant prielaidą, kad minėtuose sprendimuose Teisingumo Teismas siekė sukurti savarankišką europinę privalomųjų nuostatų sampratą, ką, nepaisant šiuo klausimu išreikštų abejonių ( 19 ), mano nuomone, patvirtina šiuo metu reglamente „Roma I“ įtvirtinta privalomųjų nuostatų apibrėžtis, konkrečios nacionalinės nuostatos kvalifikavimas kaip privalomosios nuostatos vis tiek turi būti atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į bendrojo intereso priežastis, kuriomis pagrįstas jos priėmimą.

35.

Mano manymu, reikia visų pirma vadovautis nacionalinio įstatymo leidėjo noru suteikti imperatyvų pobūdį nacionalinėms nuostatoms: kalbama apie valstybės priimtas taisykles, siekiant tiesiogiai įvardyto ar neįvardyto tikslo apsaugoti interesus, kuriuos ji laiko esminiais. Kitaip tariant, valstybės narės išlaiko kompetenciją konkrečiai nustatyti, kada daromas poveikis plačiai suprantamiems ( 20 ) viešiesiems interesams, o tai pateisintų tam tikrų imperatyvaus pobūdžio normų priėmimą. Siekdamas kvalifikuoti tam tikrą nacionalinę nuostatą kaip privalomąją, nacionalinis teismas turės atsižvelgti į akto, kuriame ji įtvirtinta, tekstą ir į jo bendrą struktūrą ( 21 ).

36.

Vis dėlto, turint omenyje įsipareigojimus, tenkančius valstybėms narėms remiantis Sąjungos teisės viršenybės principu, nacionalinėms institucijoms suteikta galimybė numatyti lex contractus netaikymą lex fori naudai pagal Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį nėra neribota.

37.

Man atrodo būtina priminti, kad naudojimosi privalomosiomis nuostatomis taikant Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį rezultatas negali būti tai, kad valstybės narės būtų atleistos nuo pareigos užtikrinti Sutarties nuostatų paisymą, kitaip rizikuodamos pažeisti Sąjungos teisės viršenybę ir vienodą taikymą ( 22 ). Konkrečiai kalbant, šios taisyklės neturėtų sukurti nepateisinamos kliūties iš Sutarties kylančioms teisėms ir laisvėms.

38.

Kaip paminėjau pirmesniame skirsnyje, su sąlyga, kad paisoma Sąjungos teisės viršenybės principo, nacionalinės institucijos turi didelę vertinimo diskreciją, kad nustatytų, dėl kokių priežasčių ir kokiose srityse jos pageidauja suteikti tam tikroms normoms imperatyvų pobūdį, kuris, remiantis Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalimi, pateisintų, kad teismas, į kurį kreiptasi, galėtų jas taikyti, neatsižvelgdamas į tai, kuri teisė taikytina sutarčiai kitu atveju.

39.

Vis dėlto kyla klausimas, ar teisės aktų suderinimas tam tikra Sąjungos direktyva gali turėti įtakos teismo vietos privalomųjų nuostatų veiksmingumui kitų valstybių narių įstatymų atžvilgiu, jeigu, kaip yra šiuo atveju, kalbama apie nacionalinės teisės aktus, priimtus siekiant įgyvendinti šią direktyvą.

40.

Manau, kad atsakymas, kurį reikėtų pateikti į šį klausimą, nebūtinai bus toks pat, atsižvelgiant į tai, ar aptariamas suderinimas yra minimalus, ar išsamus.

41.

Tuo atveju, jeigu iš direktyvos išplaukiančių nacionalinės teisės aktų koordinavimu įtvirtinama minimali apsauga, valstybės narės turi teisę išlaikyti ar priimti šioje srityje griežtesnes nuostatas ( 23 ). Taigi nacionalinės institucijos, laikydamosi joms paliktos vertinimo diskrecijos ir siekdamos apsaugoti interesus, kuriuos jos mano esant esminius, turi galimybę ir išplėsti šia direktyva užtikrinamos apsaugos taikymo sritį, ir padidinti jos lygį. Tokiu atveju tarp nacionalinės teisės aktų, priimtų siekiant perkelti Sąjungos direktyvą, gali būti esminių skirtumų. Mano nuomone, neturėtų būti atmesta, jog nacionalinės teisės aktai, kuriais išplečiama minimalios direktyva užtikrinamos apsaugos taikymo sritis ir padidinamas jos lygis, bus pripažinti imperatyvaus pobūdžio, todėl, taikant Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį, galės turėti pirmenybę prieš šalių nurodytos teisės nuostatas, net jeigu pastaroji teisė būtų teisingai direktyvą perkėlusios valstybės narės teisė. Norėčiau priminti, kad Romos konvencijoje valstybėms narėms a priori ir, savaime suprantama, su sąlyga, kad bus paisoma Sąjungos teisės viršenybės, palikta didelė vertinimo diskrecija nustatyti savo atitinkamos teisės nuostatas, kurios turi būti kvalifikuojamos kaip imperatyvios.

42.

Savo ruožtu, jeigu direktyva įtvirtinamas visiškas nacionalinės teisės aktų suderinimas, jį įgyvendinant turi būti priimti tokie nacionalinės teisės aktai, kurie užtikrintų identišką ar bent jau lygiavertę taikymo sritį ir apsaugos lygį. Toks suderinimas pagal savo pobūdį reiškia, kad situacijos, dėl kurių turi spręsti teismas, būtų vertinamos atsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo įtvirtintus kriterijus ( 24 ). Taigi tokiu atveju neturėtų būti leidžiama, kad vienos valstybės narės privalomosioms nuostatoms, taikant Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį, galėtų tekti pirmenybė prieš kitos valstybės narės teisę.

43.

Be to, tarptautinėje privatinėje teisėje pripažintų principų aspektu gali būti preziumuojama, kad apsauginę privalomųjų nuostatų paskirtį galutinai apima išsamus iš Sąjungos direktyvos išplaukiantis suderinimas. Kaip jau esu pabrėžęs, kompetentingų institucijų taikymo galimybė, remiantis Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalimi, be kita ko, vertinama atsižvelgiant į minėtą Sprendimą Arblade ir kt. ir į reglamento „Roma I“ 9 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžtį, pirmiausia priklauso nuo nacionalinio įstatymų leidėjo siekio apsaugoti interesus, kuriuos jis laiko svarbiais. Tačiau nacionalinės teisės aktų, kuriais perkeliama išsamaus suderinimo direktyva, atveju interesus, kuriuos siekiama apsaugoti, tam tikra prasme apima teisės aktų, iš kurių jie kyla, suderinimas. Taigi tokiu atveju iš principo neturėtų būti galima apeiti lex contractus teismo vietos teisės naudai.

44.

Tačiau, kaip paaiškinsiu toliau, Direktyva 86/653 įtvirtinamas minimalus valstybių narių teisės aktų suderinimas ( 25 ), be kita ko, neįtraukiant į šio suderinimo sritį paslaugų teikimo sferoje veikiančių savarankiškai dirbančių prekybos agentų ir suteikiant prekybos agentams tik minimalią apsaugą atstovavimo sutarties nutraukimo atveju (a). Tai reiškia, kad tuo atveju, kai siekiant perkelti šią direktyvą priimtos teismo vietos valstybės narės nacionalinės nuostatos viršija jose numatytą materialinę taikymo sritį ir minimalų apsaugos laipsnį, o tokia situacija veikiausiai atitinka nagrinėjamąją pagrindinėje byloje, įmanoma, kad šios nacionalinės teisės nuostatos būtų taikomos vietoj kitos valstybės narės teisės, kurią nurodė sutarties šalys (b).

45.

Ir iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ir iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad pagrindinėje byloje aptariama komercinio atstovavimo sutartis yra Unamar ir NMB sudaryta sutartis, kuri buvo skirta jūros transporto sandoriams, vykdomiems NMB priklausančiais konteineriais, t. y. paslaugų teikimui. Be to, iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą išplaukia, kad ginčas pagrindinėje byloje prasidėjo dėl šias dvi bendroves siejančios atstovavimo sutarties nutraukimo ir dėl to pateikto Unamar ieškinio, siekiant 1995 m. įstatyme numatytos kompensacijos.

46.

Tačiau pirmiausia dėl veiklos, kurią apima pagal Direktyvą 86/653 prekybos agentams suteikiama apsauga, taikymo srities norėčiau pažymėti, jog Belgijos vyriausybė, formaliai neginčydama minėtos direktyvos taikytinumo nagrinėjamu atveju, kuris susijęs su atstovavimo sutartimi siekiant pasinaudoti jūrų transporto paslauga, nurodė, jog 1995 m. įstatymas taikomas plačiau nei Direktyva 86/653, nes pastarosios 1 straipsnio 2 dalyje numatyta tik tarpininkavimo veikla prekių pirkimo ar pardavimo srityje.

47.

Komisija taip pat paminėjo, kad Belgijos įstatymų leidėjas pasirinko taikyti direktyvoje numatytą savarankiškai dirbančių prekybos agentų apsaugos režimą ne tik savarankiškai dirbantiems tarpininkams, kuriems pavestas „prekių pardavimas ar pirkimas“ (Direktyvos 86/653 1 straipsnio 2 dalis), bet ir savarankiškai dirbantiems prekybos agentams, kuriems pavesta derėtis ir prireikus sudaryti sandorius (1995 m. įstatymo 1 straipsnis), o tai gali būti pripažinta paslaugų teikimu. Ji patikslina, kad Bulgarijos teisė veikiausiai netaikoma paslaugų teikimui. Vis dėlto Komisija mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą neleidžia padaryti galutinės išvados dėl nagrinėjamu atveju aptariamos sutarties pobūdžio, ir ji vadovavosi postulatu, jog ši sutartis pirmiausia buvo susijusi su prekių pardavimu ir pirkimu.

48.

Aš savo ruožtu manau, kad 1995 m. įstatyme įtvirtinta kur kas daugiau, nei paprastai reikalinga Direktyvai 86/653 perkelti. Lyginamoji šių teisės aktų nuostatų analizė, mano nuomone, aiškiai parodo, kad Belgijos įstatymų leidėjas siekė išplėsti šia direktyva suteikiamą apsaugą ir taikyti ją visiems savarankiškai dirbantiems prekybos agentams, įskaitant dirbančius su sandoriais, susijusiais su paslaugomis ( 26 ). Šis siekis išplėsti materialinę Direktyva 86/653 suteikiamos apsaugos taikymo sritį veikiausiai paaiškinamas aplinkybe, kad Belgijos įstatymų leidėjas ketino ne tik perkelti direktyvą, bet ir sukurti santykinai sudėtingą savarankiškai dirbančio prekybos agento institutą, be kita ko, vadovaudamasis Beniliukso konvencija ir iki tol pagal darbo sutartį dirbantiems prekybos agentams taikytomis normomis ( 27 ).

49.

Mano nuomone, nėra jokių abejonių, jog Direktyva 86/653 turi būti aiškinama taip, kad jos taikymo sritis neapima tarpininkų, kurie įgalioti vesti derybas dėl paslaugų sutarčių. Kaip jau yra nusprendęs Teisingumo Teismas, Direktyvos 86/653 1 straipsnio 2 dalyje tiksliai aprašoma prekybos agento sąvoka, t. y. apribojama tiksliai apibrėžtomis situacijomis ( 28 ). Šioje nuostatoje prekybos agentu pripažįstamas asmuo, kuris, kaip savarankiškai dirbantis tarpininkas, turi ilgalaikį įgaliojimą derėtis dėl prekių pardavimo arba pirkimo kito asmens naudai arba derėtis ir sudaryti tokius sandorius tokio atstovaujamojo naudai ir jo vardu. Taigi šioje direktyvoje nekalbama apie savarankiškai dirbančius tarpininkus, kuriems pavesta derėtis dėl paslaugų sutarčių. Be to, kaip taip pat yra paminėjęs Teisingumo Teismas ( 29 ), norėčiau pažymėti, kad nuoroda į „prekes“, su kuriomis susijusios komercinio atstovavimo sutartys, taip pat yra Direktyvos 86/653 4 straipsnio 2 dalies a punkte, 6 straipsnio 1 dalyje ir 20 straipsnio 2 dalies b punkte.

50.

Šį iš Direktyvos 86/653 teksto išplaukiantį aiškinimą patvirtina ir jos travaux préparatoires analizė. Pirmas Komisijos pateiktas direktyvos pasiūlymas šioje srityje ( 30 ) apėmė visus „komercinius sandorius“, t. y. prekes ir paslaugas (žr. šio projekto 2 straipsnį, 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, 8 straipsnį ir 10 straipsnio 2 dalį). Iš šio direktyvos pasiūlymo ir galiausiai Tarybos priimto Direktyvos 86/653 teksto išplaukia, kad buvo padaryta esminių pakeitimų, apribojus sritis, kuriose veikia atitinkami prekybos agentai, ir įtraukus tik prekių pardavimo ir pirkimo sandorius, be kita ko, išbraukiant visas nuorodas į paslaugas ( 31 ).

51.

Tai, kad Direktyvos 86/653 taikymo sritis buvo išplėsta nacionaliniu teisės aktu, nagrinėjamu atveju – 1995 m. įstatymu, įtraukiant į ją paslaugų teikimo srityje veikiančius agentus, mano nuomone, turi svarbią pasekmę. Nacionalinė priemonė, kiek ja direktyvos taikymo sritis išplečiama ir paslaugų sferai, nebegali būti laikoma tik perkėlimo priemone ir tampa griežtai nacionaline norma ( 32 ). Tik tiek, kiek direktyvos taikymo sritis sutampa su nacionalinio teisės akto taikymo sritimi, šis teisės aktas gali būti suprantamas kaip perkėlimo priemonė.

52.

Antra, kiek tai susiję su apsaugos lygiu, užtikrinamu prekybos agentui, sutarties, kuri jį sieja su atstovaujamuoju, nutraukimo atveju, Direktyvos 86/653 17 straipsniu valstybės narės, be kita ko, įpareigojamos sukurti nuostolių atlyginimo prekybos agentui, kai nutraukiama sutartis, mechanizmą. Šia nuostata valstybėms narėms suteikiama galimybė pasirinkti arba kompensacijos už klientūrą sistemą, arba žalos atlyginimo sistemą. Šiuo mechanizmu siekiama tik užtikrinti, kad prekybos agentas gaus minimalų nuostolių atlyginimą, ir neatimama iš valstybių narių galimybė savo teisės aktuose numatyti papildomas kompensacijas. Nors, kaip ir daugelis valstybių narių ( 33 ), perkeldama Direktyvą 86/653 Belgijos Karalystė suteikė pirmenybę kompensacijos už klientūrą sistemai, kuri 1995 m. įstatymo 20–23 straipsniuose vadinama „indemnité d’éviction“ („kompensacija“), šio įstatymo 21 straipsnyje neatmetama galimybė, kad tam tikromis sąlygomis agentas gali gauti žalos atlyginimą su palūkanomis, jeigu kompensacija neapima visos patirtos žalos.

53.

Dėl teismo vietos teisės, kuria, kaip veikiausiai yra pagrindinėje byloje, ne tik išplečiama Direktyvos 86/653 taikymo sritis, bet ir padidinamas šia direktyva prekybos agentui suteikiamos apsaugos lygis, manau, kad teismas iš principo galės pagal Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį taikyti tokią teisę vietoj užsienio teisės, kurią nurodė sutarties šalys.

54.

Nors galiausiai tik teismas, į kurį kreiptasi, turi apibrėžti savo teisės nuostatas, kurios, atsižvelgiant į akto, kuriame jos įtvirtintos, struktūrą ir tekstą, turi būti pripažintos esančiomis imperatyvaus pobūdžio, mano nuomone, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, teismo vietos privalomųjų nuostatų taikymo sąlygos įvykdytos.

55.

Pirmiausia, kalbėdamas apie imperatyvaus teisės normos pobūdžio vertinimą, norėčiau priminti, kad jis turi būti atliekamas atsižvelgiant į akto, kuriame ji įtvirtinta, tekstą ir į jo bendrą struktūrą ( 34 ). Pavyzdžiui, teismas gali pripažinti nuostatą imperatyvia remdamasis įstatymų leidėjo valia ( 35 ) ir aptariamo teksto formuluote ( 36 ).

56.

Kaip matyti iš 1995 m. įstatymo 27 straipsnio, Belgijos įstatymų leidėjas, be Direktyvos 86/653 nuostatų, kurias, norėčiau priminti, Teisingumo Teismas yra pripažinęs imperatyviomis ( 37 ), perkėlimo srities, aiškiai paminėjo, kad „nepažeidžiant tarptautinių susitarimų, kurių šalis yra Belgija, taikymo, bet kokiai prekybos agento, turinčio pagrindinę buveinę Belgijoje, veiklai taikoma Belgijos teisė ir ši veikla priskiriama Belgijos teismų jurisdikcijai“. Be to, visos 1995 m. įstatymo nuostatos gali būti vertinamos kaip Belgijos įstatymų leidėjo siekis apsaugoti svarbų interesą.

57.

Antra, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai teismo vietos teise buvo išplėsta Direktyvos 86/653 taikymo sritis ir padidintas savarankiškai dirbantiems prekybos agentams ja suteikiamas apsaugos lygis, mano nuomone, būtų sunku įžvelgti iš Sutarties kylančių teisių ir laisvių apribojimą ar kliūtį, kuri galėtų iškraipyti valstybių narių pareigą paisyti Sutarties nuostatų. Dėl kompensacijos, numatytos atstovavimo sutarties nutraukimo atveju, norėčiau pažymėti, kad Teisingumo Teismas, yra pabrėžęs, jog Direktyvos 86/653 17 straipsnyje įtvirtintas režimas yra imperatyvaus pobūdžio, ir nurodęs, jog šiuo straipsniu įtvirtintas tik minimalios apsaugos lygis. Todėl, nors nacionalinės teisės aktais negali būti sukurtos tokios taisyklės, dėl kurių prekybos agentai gautų mažesnę kompensaciją, nei numatyta šiame straipsnyje, negali būti smerkiama dėl to, kad juose numatyta didesnė kompensacija ( 38 ). Taigi iš principo nacionalinis teismas turi galimybę taikyti imperatyviąsias teismo vietos teisės nuostatas vietoj kitos valstybės narės teisės, kurią nurodė sutarties šalys.

58.

Mano nuomone, šie argumentai reiškia, kad tuo atveju, kai valstybės narės nusprendė priimti tokius nacionalinės teisės aktus, kurių materialinė taikymo sritis ir užtikrinamas apsaugos lygis yra didesni, nei numatyta Direktyvoje 86/653, kaip veikiausiai yra pagrindinėje byloje, vietoj užsienio teisės galima taikyti teismo vietos teisę pagal Romos konvencijos 7 straipsnio 2 dalį.

59.

Ši išvada man atrodo taip pat suderinama su minėtame Sprendime Ingmar pasirinktu sprendimu. Šiuo klausimu reikia priminti, kad ši byla buvo susijusi su ginču, kuriame šalys buvo aiškiai pasirinkusios taikyti jas siejusiai komercinio atstovavimo sutarčiai trečiosios valstybės teisę, o ne nacionalinį Direktyvos 86/653 perkėlimo įstatymą ( 39 ). Tokiame kontekste nukrypimas nuo šalių autonomijos principo, kuriam iš esmės turėtų būti teikiama pirmenybė sutartinių santykių atveju, buvo pateisintas būtinybe taikyti sutarčiai iš šios direktyvos kylančias prekybos agento apsaugos nuostatas. Teisingumo Teismas priminė, jog „Bendrijos teisės sistemai“ labai reikšminga, „kad trečioje valstybėje įsisteigęs prekybos agentas, vykdantis veiklą Bendrijoje, negalėtų išvengti šių nuostatų taikymo paprasčiausiai pasitelkęs teisės pasirinkimo išlygą. Dėl aptariamoms nuostatoms tenkančios funkcijos reikalaujama, kad jos būtų taikomos, kai situacija yra glaudžiai susijusi su Bendrija, be kita ko, kai prekybos agentas vykdo veiklą kurios nors valstybės narės teritorijoje, nepaisant to, kokią sutarčiai taikytiną teisę siekė pasirinkti šalys.“ ( 40 )

60.

Nors, kaip savo pastabose pažymėjo Komisija ir NMB, faktinės aplinkybės, dėl kurių vyko ta byla, iš tiesų buvo susijusios su visiškai kitokia situacija, t. y. jos buvo susijusios su situacija, kai atstovavimo sutarties šalys pasirinko trečiosios valstybės, kurioje iš Direktyvos 86/653 kylantis prekybos agento apsaugos režimas per definitio nebuvo taikomas, teisę, vis dėlto klausimas buvo užduotas dėl didelių skirtumų, kiek tai susiję su sąlygomis, kurias turi atitikti teisės norma, kad ją būtų galima kvalifikuoti kaip imperatyviąją nuostatą, kaip tai suprantama pagal tarptautinę privatinę teisę ( 41 ). Atsakydamas į šį klausimą Teisingumo Teismas, vertindamas nagrinėto akto tikslus ir tekstą, pasirėmė aplinkybe, kad reikšmingos nuostatos pasirodė esančios būtinos Sutarties tikslams pasiekti ( 42 ), ir tuo, jog šiuo aktu buvo siekiama apsaugoti agentą ( 43 ). Iš to pagal analogiją galima daryti išvadą, kad, siekiant kvalifikuoti tam tikrą nuostatą kaip imperatyvią, galima atsižvelgti į tam tikros normos apsauginę paskirtį ne tik išskirtinai viešųjų interesų požiūriu, bet ir dėl būtinybės paisyti ypatingos tam tikros asmenų grupės situacijos.

61.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Hof van Cassatie pateiktą klausimą atsakyti taip:

Konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, pateiktos pasirašyti Romoje 1980 m. birželio 19 d., 3 straipsnis ir 7 straipsnio 2 dalis kartu su 1986 m. gruodžio 18 d. Tarybos direktyva 86/653/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su savarankiškai dirbančiais prekybos agentais, derinimo turi būti aiškinami taip, jog jais leidžiama taikyti privalomus teismo, į kurį kreiptasi, valstybės teisės aktus, pagal kuriuos suteikiama platesnė apsauga nei nustatytoji šioje direktyvoje, remiantis ypatingu valstybės narės suinteresuotumu tuo, kad šios nuostatos būtų taikomos sutarčiai, net jei paaiškėja, jog sutarčiai taikytina kitos Europos Sąjungos valstybės narės, kurioje buvo įgyvendinta minimali iš šios direktyvos kylanti apsauga, teisė.