1.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą Hovrätten för Övre Norrland (Övre Norrland apeliacinis teismas, Švedija) Teisingumo Teismui pateikia keturis klausimus dėl 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole ( 2 ), iš dalies pakeistos 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB ( 3 ) (toliau – direktyva), 7 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2.

F. Granberg buvo iškelta baudžiamoji byla dėl 3000 l mazuto, kuris buvo skirtas individualiam naudojimui, įvežimo iš Suomijos į Švediją trijuose konteineriuose, įmontuotuose furgono kėbule, nesilaikant Švedijos teisės reikalavimų, numatant sumokėti akcizus Švedijoje.

3.

Direktyvos penkta, šešta, septinta konstatuojamosios dalys numato:

„kadangi produktų pristatymo, laikymo iki pristatymo arba tiekimo savarankiška ūkine veikla besiverčiančiam prekybininkui arba viešajai įstaigai, jeigu jis įvyksta kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jie buvo išleisti laisvai cirkuliuoti, atveju atsiranda pagrindas akcizams tiems produktams taikyti toje kitoje valstybėje narėje;

kadangi už akcizais apmokestinamus produktus, kuriuos privatūs asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms, mokestis turi būti pritaikytas toje šalyje, kurioje produktai buvo įsigyti;

kadangi norėdamos nustatyti, ar akcizais apmokestinti produktai laikomi ne asmeniniais, bet komerciniais tikslais, valstybės narės privalo atsižvelgti į keletą kriterijų.“

4.

Pagal direktyvos 7 straipsnį:

„1.   Jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti vartojimui vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi.

<…>

4.   1 dalyje nurodyti produktai gabenami iš vienos valstybės narės teritorijos į kitą su lydinčiuoju dokumentu, kuriame turi būti svarbiausi 18 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento rekvizitai. Šio dokumento forma ir turinys nustatomi šios direktyvos 24 straipsnyje nurodyta tvarka.“

5.

Direktyvos 8 straipsnis numato:

„Laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų individualiam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.“

6.

Direktyvos 9 straipsnio 3 dalis nustato:

„Valstybės narės taip pat gali numatyti, kad vartojimo valstybėje narėje turi būti mokamas akcizas už kitoje valstybėje narėje jau išleistą vartojimui mineralinį kurą, jeigu privatūs asmenys arba kiti asmenys jų vardu neįprastu būdu transportuoja šiuos produktus. Neįprastas transportavimas – kuro gabenimas ne stacionariose transporto priemonių kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose, taip pat šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu, nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse.“

7.

Energijos mokesčio įstatymo (toliau – LSE) 4 skirsnio 1 straipsnis numato:

„Energijos mokestį privalo mokėti:

<…>

8.

LSE 4 skirsnio 1 a straipsnis numato išimtį iš šio 5 punkto:

„Pagal 1 straipsnio 5 punktą mokestis nemokamas

<…>

už į Švediją savo reikmėms atgabentą kurą stacionariose transporto priemonių, laivų ar orlaivių kuro talpose ar atsarginio kuro kanistruose, kurių maksimali talpa yra 10 litrų.“

9.

Įstatymo dėl alkoholio, tabako ir mineralinio kuro produktų transportavimo ir kitų operacijų kontrolės, susijusios su akcizų mokesčiu (toliau – LPK), 1 skirsnio 6 straipsnis nustato:

„Akcizu apmokestinamas produktas gali būti transportuojamas, tik jei įvykdyti reikalavimai, susiję su lydraščiu, (mokesčio sumokėjimą užtikrinančia) garantija, garantijos pateikimo įrodymu ir deklaracija, išplaukiantys iš įstatymų, numatytų 2 straipsnyje, ar nuostatų, numatytų 5 a straipsnyje.“

10.

Pagal LPK 5 skirsnio 1 straipsnį bet kuris asmuo, iš valstybės, kurios teritorijoje taikomi akcizus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai, į Švediją tyčia įvežęs akcizais apmokestinamų produktų, tuo pažeisdamas šio įstatymo 1 skirsnio 6 straipsnį, dėl ko gali pasunkėti prekių transportavimo mokestinė kontrolė, dėl neteisėto akcizais apmokestinamų prekių transportavo baudžiamas laisvės atėmimu iki dvejų metų. Jei pažeidimas laikomas lengvu, asmeniui skiriama piniginė bauda.

11.

Švedijos valdžios institucijos F. Granberg iškėlė baudžiamąją bylą dėl to, kad 2003 m. gruodžio 7 d. jis įvežė iš Suomijos į Švediją 3000 l mazuto ir iš anksto neinformavo mokesčių administratoriaus apie aptariamo produkto transportavimą, nepateikė mokėtinų mokesčių sumokėjimą užtikrinančios garantijos ir neturėjo lydraščio ar įrodymo dėl garantijos pateikimo.

12.

Produktas buvo transportuojamas furgono kėbule trijuose po 1000 litrų talpos konteineriuose. Šiuo produktu turėjo būti šildomi F. Granberg namai ir garažas, todėl jis buvo skirtas pastarojo individualiam naudojimui.

13.

F. Granberg sutiko su faktinėmis bylos aplinkybėmis, bet neigė padaręs pažeidimą.

14.

2004 m. gegužės 4 d. Sprendimu Haparanda tingorätt (Haparanda pirmosios instancijos teismas) pripažino F. Granberg kaltu dėl neteisėto akcizais apmokestinamų produktų transportavimo. F. Granberg pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Hovrätten för Övre Norrland.

15.

Šis teismas nurodė, kad taikytini vidaus teisės aktai yra LPK ir LSE. Dėl bet kokio LPK pažeidimo gali būti iškeliama baudžiamoji byla. LPK daro nuorodą į direktyvą.

16.

Taigi Hovrätten för Övre Norrland nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

17.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad jis turi išnagrinėti šešias kitas panašias bylas.

18.

Švedijos, Graikijos, Italijos bei Lenkijos vyriausybės ir Europos Sąjungos Taryba bei Europos Bendrijų Komisija pateikė rašytines pastabas. F. Granberg išdėstė savo poziciją per teismo posėdį.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyvos 9 straipsnio 3 dalis suteikia galimybę netaikyti šios direktyvos 8 straipsnio iš vienos valstybės į kitą privataus asmens transportuojamam mazutui, įsigytam savo reikmėms, ir todėl apmokestinti jį akcizų mokesčiu vartojimo valstybėje narėje.

20.

Lenkijos vyriausybės, Tarybos ir Komisijos teigimu, direktyvos 9 straipsnio 3 dalis bendrai nesuteikia šios galimybės.

21.

Komisija nurodo, kad paskirties valstybėje narėje akcizas gali būti mokamas tik neįprasto transportavimo atveju. Atvirkščiai, jeigu transportuojama įprastu būdu, paskirties valstybėje narėje negali būti apmokestinama akcizu. Direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme „neįprastas transportavimas“ turi būti suprantamas kaip bet koks transportavimo būdas, išskyrus tuos, kurie aiškiai nurodyti. Taigi nuostatos antrasis sakinys patikslina, kad numatyta leidžianti nukrypti nuostata netaikoma, kai kuras gabenamas stacionariose transporto priemonės kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose. Trečiasis atvejis, kuris susijęs su šia byla, yra „šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse“.

22.

Taryba priduria, kad direktyvos 9 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 8 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės, turi būti aiškinama siaurai. Jeigu Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs leisti netaikyti šios direktyvos 8 straipsnio privataus asmens mineralinio kuro transportavimui, jis tai būtų aiškiai nurodęs. Tokiu atveju direktyvos 9 straipsnio 3 dalies formuluotėje nebūtų antrojo sakinio ir ji būtų išdėstyta taip:

„Valstybės narės taip pat gali numatyti, kad vartojimo valstybėje narėje turi būti mokamas akcizas už kitoje valstybėje narėje jau išleistą vartoti mineralinį kurą, jeigu šiuos produktus transportuoja privatūs asmenys.“

23.

Atvirkščiai, Švedijos, Graikijos ir Italijos vyriausybės mano, kad valstybės narės gali netaikyti direktyvos 8 straipsnio privačių asmenų transportuojamam mineraliniam kurui ir todėl apmokestinti šį produktą akcizu paskirties valstybėje narėje.

24.

Švedijos vyriausybės teigimu, pagal direktyvos 9 straipsnio 3 dalį privatus asmuo neturi galimybės transportuoti mineralinį kurą įprastu būdu, nes jis negali šio produkto transportuoti profesionalių prekiautojų vardu naudojamose autocisternose, ir todėl valstybės narės turi galimybę, jei jos to nori, netaikyti šiam produktui šios direktyvos 8 straipsnio.

25.

Taip pat šios trys vyriausybės nurodo, kad išimties galimybė kyla dėl mineralinio kuro, kurio dėl saugumo ir aplinkos apsaugos reikalavimų privatūs asmenys neturėtų transportuoti, specifikos.

26.

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar, pirma, direktyvos 9 straipsnio 3 dalis yra suderinama su laisvo prekių judėjimo ir proporcingumo principais ir, antra, ar tikslas neleisti privatiems asmenims transportuoti mineralinio kuro, kai, nukrypstant nuo šios direktyvos 8 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės, akcizas renkamas vartojimo valstybėje narėje, yra suderinamas su šios direktyvos teisiniu pagrindu.

27.

Dėl antrojo klausimo pirmosios dalies Komisija visų pirma mano, kad direktyvos 9 straipsnio 3 dalis nepažeidžia laisvo prekių judėjimo principo, ir šiuo požiūriu nurodo 2003 m. birželio 17 d. Sprendimo De Danske Bilimportører 32 punktą, pagal kurį „EB 28 straipsnis netaikomas kitų specifinių nuostatų numatytoms kliūtims ir EB 28 straipsnyje numatytas draudimas netaikomas mokestinėms arba EB 23, 25 ir 90 straipsniuose numatytiems muitams lygiavertį poveikį turinčioms kliūtims ( 4 )“. Komisija taip pat pabrėžia, kad direktyvos 9 straipsnio 3 dalis neapriboja laisvo prekių judėjimo, nes, kaip jau buvo nurodyta atsakant į pirmąjį klausimą, ji leidžia privatiems asmenims savo reikmėms gabenti, naudojant „neįprasto transportavimo“ būdą, akcizais neapmokestinamą šildymui skirtą dyzelinį kurą.

28.

Kalbant apie šio klausimo antrąją dalį, prašyme priimti prejudicinį sprendimą Hovrätten för Övre Norrland nurodo, kad visų pirma direktyva daro nuorodą į EB 93 straipsnį ( 5 ), kuris, kaip atrodo, neleidžia priimti priemonių, sustiprinančių transportavimo saugumą, o pagal Komisijos ataskaitą šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalimi siekiama užkirsti kelią rizikai, susijusiai su mineralinio kuro privačiu transportavimu ( 6 ). Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą dėl šios nuostatos galiojimo.

29.

Graikijos ir Italijos vyriausybių bei Tarybos teigimu, direktyvos 9 straipsnio 3 dalis yra galiojanti. Net jeigu šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje atsižvelgiama į su transportavimo saugumu susijusius reikalavimus, minėtos direktyvos pagrindinio tikslo, turinčio mokestinį pobūdį, atžvilgiu tai yra tik papildomas tikslas. Pagal teismo praktiką teisės aktas turi būti paremtas teisiniu pagrindu, susijusiu su teksto pagrindiniu tikslu.

30.

Be to, Švedijos ir Graikijos vyriausybės aiškina, kad direktyvos dėl akcizų tik iš dalies suderina mokesčius. Iš esmės jos tik pateikia produktų pagal objektyvius kriterijus klasifikaciją, nurodo apmokestinimo akcizais sąlygas, nustato akcizais apmokestinamų produktų judėjimo tvarką, apmokestinimo bazę ir minimalius tarifus.

31.

Jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar tai, kad privatus asmuo furgone transportuoja 3000 l mazuto trijuose konteineriuose, reiškia transportavimą neįprastu būdu direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme.

32.

Lenkijos vyriausybė, Taryba ir Komisija mano, kad šis transportavimas yra neįprastas. Švedijos ir Graikijos vyriausybės mano, kad, atsižvelgiant į jų atsakymus į pirmesnius klausimus, nėra reikalo atsakyti į šį klausimą. F. Grinberg nepateikė savo pozicijos.

33.

Šiuo klausimu minėtas teismas klausia, ar direktyvos 7 straipsnio 4 dalis leidžia valstybei narei reikalauti, kad privatus asmuo, transportuodamas iš vienos valstybės narės į kitą savo reikmėms mazutą neįprastu būdu, pateiktų akcizų sumokėjimo užtikrinimo garantiją ir taip transportuodamas turėtų supaprastintą lydraštį.

34.

Komisija nurodo, kad direktyvos 7 straipsnio 1 dalis, kuri įvardija produktus, susijusius su šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalimi, numato tik produktus, „laikomus komerciniais tikslais“. Todėl minėtos direktyvos 7 straipsnio 4 dalis nėra susijusi su savo reikmėms įsigytais produktais.

35.

Be to, Komisija daro nuorodą į 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo EMU Tabac ir kt. ( 7 ) 23 punktą, kuris numato, jog „iš trečios, penktos, šeštos ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių išplaukia, (kad) direktyva nustato skirtumą tarp prekių, kurios laikomos komerciniais tikslais ir turi būti transportuojamos kartu su dokumentais, ir prekių, laikomų asmeniniais tikslais“.

36.

Komisija priduria, kad nors valstybė narė, kuri pagal direktyvos 9 straipsnio 3 dalį turi teisę apmokestinti akcizais, taip pat gali imtis kontrolės priemonių, skirtų patikrinti, ar akcizai iš tikrųjų yra sumokėti, ši galimybė negali kilti iš šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalies.

37.

Atvirkščiai, Švedijos ir Lenkijos vyriausybės teigia, jog iš direktyvos 9 straipsnio 3 dalies išplaukia, kad bet koks neįprastas transportavimas yra vykdomas komerciniais tikslais. Šios vyriausybės mano, kad privatūs asmenys neturėtų transportuoti mazuto, todėl bet koks mazuto transportavimas, net privataus asmens atliktas savo reikmėms, turi būti laikomas komercinio pobūdžio, taigi jam turi būti taikomi šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje nustatyti reikalavimai.

38.

Tiek dėl nagrinėjamų produktų svarbos valstybių narių ekonomikai, tiek dėl to, kad nagrinėjami produktai (benzinas, gazolis, skystasis kuras, žibalas ir t. t.) glaudžiai ir reikšmingai susiję su kitų sektorių politika, derinant akcizų mokesčius mineraliniam kurui susidurta su dideliais sunkumais.

39.

Šioje byloje nagrinėjama direktyva kartu su 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/81/EEB dėl akcizo už mineralinį kurą struktūrų suderinimo ( 8 ) numato atitinkamas taisykles, kurios nustato apmokestinimo režimą, taikomą prekybai akcizu apmokestinamais produktais vidaus sienų neturinčioje erdvėje.

40.

Direktyvos 8 straipsnis nustato bendrą principą, pagal kurį akcizas už privačių asmenų savo reikmėms įsigytus ir jų pačių transportuojamus produktus mokamas įsigijimo valstybėje narėje.

41.

Direktyvos 9 straipsnio 3 dalis leidžia valstybėms narėms esant tam tikroms sąlygoms nukrypti nuo šio principo ir numatyti, kad akcizas yra mokamas vartojimo valstybėje narėje.

42.

Vis dėlto Komisijos iniciatyva ši nuostata galėtų būti panaikinta ( 9 ).

43.

Tačiau atsižvelgiant į esamą situaciją pozityviojoje teisėje direktyvos 9 straipsnio 3 dalį reikia taikyti pažodžiui, nors taip taikant ir atsirastų laisvo prekių judėjimo suvaržymų ( 10 ), kurių nebuvo prieš šią direktyvą ir kurių neliktų panaikinus šią nuostatą.

44.

Norint atsakyti į pirmąjį klausimą reikia atidžiai įvertinti kiekvieną iš direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje vartojamų terminų atsižvelgiant į šios direktyvos 8 straipsnį, kuris numato, kad akcizai privačių asmenų savo reikmėms įsigytiems bei jų gabenamiems produktams „turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje produktai yra įsigyjami“.

45.

Direktyvos 9 straipsnio 3 dalis numato šio 8 straipsnio taikymo išimtį, pagal kurią „valstybės narės taip pat gali numatyti, kad vartojimo valstybėje narėje turi būti mokamas akcizas už kitoje valstybėje narėje jau išleistą vartoti mineralinį kurą, jeigu privatūs asmenys arba kiti asmenys jų vardu neįprastu būdu transportuoja šiuos produktus“ ( 11 ).

46.

Svarbu pabrėžti, kad 9 straipsnio 3 dalis pateikia transportavimo neįprastu būdu apibrėžimą, pagal kurį „neįprastas transportavimas – tai kuro gabenimas ne stacionariose transporto priemonių kuro talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose, taip pat šildymui skirto skystojo kuro gabenimas kitu būdu nei specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse“.

47.

Taigi direktyvos 9 straipsnio 3 dalis pateikia a contrario įprastam transportavimui apibrėžimą. Įprastas transportavimas yra, pirma, kuro gabenimas stacionariose transporto priemonės talpose ar atitinkamuose atsarginio kuro kanistruose ir, antra, šildymui skirto kuro gabenimas profesionalių prekiautojų vardu naudojamose autocisternose.

48.

Bet koks transportavimas, kuris nepatenka nė į vieną iš įprasto transportavimo kategorijų, yra neįprastas transportavimas.

49.

Iš to, kad teisės aktų leidėjas nustatė transportavimo neįprastu būdu sąlygą ( 12 ), taip palikdamas valstybėms narėms galimybę nukrypti nuo bendro principo, kuris nustato akcizų taikymo vietą, yra aišku, jog teisės aktų leidėjas siekė, kad ši galimybė būtų taikoma tik neįprasto transportavimo atveju. Tai dar aiškiau matyti iš teisės aktų leidėjo pateikto neįprasto transportavimo apibrėžimo.

50.

Švedijos vyriausybė teigia, kad privatus asmuo neturi jokios galimybės gabenti mazutą įprasto transportavimo būdu, nes jis negali transportuoti mazuto profesionalių prekiautojų vardu naudojamose autocisternose, todėl, jos nuomone, valstybės narės gali netaikyti direktyvos 8 straipsnio tais atvejais, kai mineralinį kurą transportuoja privatūs asmenys.

51.

Šiam argumentui negalima pritarti, nes direktyvos 9 straipsnio 3 dalis, leidžianti nukrypti nuo šios direktyvos 8 straipsnyje nustatytos bendros taisyklės, turi būti aiškinama siaurai ( 13 ).

52.

Taigi, net jei privatūs asmenys neturėtų galimybės transportuoti mazutą įprastu būdu ( 14 ), į pirmąjį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, t. y. kad, kai privatus asmuo transportuoja savo reikmėms įsigytą mazutą, valstybės narės bendrai negali netaikyti mazutui direktyvos 8 straipsnio, nes jos gali tai daryti tik neįprasto transportavimo atveju.

53.

Kadangi atsakymas į pirmąjį klausimą yra neigiamas, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

54.

Kaip matyti iš direktyvos 9 straipsnio 3 dalies formuluotės, bet koks šildymui skirto skystojo kuro gabenimas ne „specialiose, šio kuro prekyba besiverčiančių asmenų vardu naudojamose transporto priemonėse“ turi būti laikomas transportavimu neįprastu būdu.

55.

Todėl atrodo neginčytina, kad, kai privatus asmuo transportuoja 3000 l mazuto trijuose konteineriuose, esančiuose furgone, tai yra neįprastas transportavimas direktyvos 9 straipsnio 3 dalies prasme.

56.

Kaip nurodo Komisija, direktyvos 7 straipsnio 1 dalis įvardija produktus, susijusius su šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalimi. Kalbama tik apie produktus, „laikomus komerciniais tikslais“.

57.

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad direktyva, kaip matyti iš jos penktos ir šeštos konstatuojamųjų dalių, nustato skirtumą tarp produktų, kurie yra laikomi komerciniais tikslais ir turi būti gabenami su dokumentais, bei produktų, kurie įsigyjami savo reikmėms ir kuriuos gabenant nereikia jokių dokumentų ( 15 ).

58.

Todėl neatrodo, jog direktyvos 7 straipsnio 4 dalis būtų susijusi su savo reikmėms įsigytais produktais ir sudarytų teisinį pagrindą, leidžiantį valstybei narei reikalauti, kad būtų pateikta akcizų sumokėjimo užtikrinimo garantija ir transportuojant būtų turimas šio pateikimo, susijusio su tokių produktų transportavimu, įrodymas.

59.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Hovrätten för Övre Norrland pateiktus klausimus atsakyti taip: