KOMISIJOS KOMUNIKATAS

Sąjungos konkurencijos teisės taikymo kolektyvinėms sutartims, susijusioms su individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygomis, gairės

(2022/C 374/02)

1.   Įvadas

1)

Šiose gairėse nustatomi principai, pagal kuriuos pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 101 straipsnį turi būti vertinami įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai (toliau kartu – susitarimai), sudaryti po individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir vienos ar keleto įmonės (-ių) (toliau – sutarties šalis (-ys)) kolektyvinių derybų, susiję su individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygomis.

2)

Šiose gairėse vartojami terminai: a) individualiai savarankiškai dirbantis asmuo – asmuo, kuris nėra sudaręs darbo sutarties arba nėra saistomas darbo santykių ir kuris atitinkamas paslaugas teikia daugiausia naudodamasis savo asmeniniu darbu; b) sutarties šalis – įmonė, kuriai individualiai savarankiškai dirbantys asmenys teikia paslaugas, t. y. jų verslo klientai, įskaitant tokių įmonių asociacijas; c) kolektyvinė sutartis – susitarimas, dėl kurio deramasi ir kurį sudaro individualiai savarankiškai dirbantys asmenys arba jų atstovai ir jų sutarties šalys), jeigu pagal savo pobūdį ir tikslą jis yra susijęs su tokių individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygomis (1); d) skaitmeninė darbo platforma – fizinis arba juridinis asmuo, kuris teikia komercinę paslaugą, atitinkančią visus šiuos reikalavimus: i) paslauga bent iš dalies teikiama nuotoliniu būdu elektroninėmis priemonėmis, pavyzdžiui, naudojantis interneto svetaine arba mobiliąja programėle; ii) ji teikiama paslaugos gavėjo prašymu ir iii) privalomai apima fizinių asmenų atliekamo darbo organizavimą, nesvarbu, ar tas darbas atliekamas internetu, ar konkrečioje vietoje (2).

3)

SESV 101 straipsniu draudžiami įmonių susitarimai, kuriais ribojama konkurencija vidaus rinkoje, ypač kai jais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kitos prekybos sąlygos. Sąjungos konkurencijos taisyklės grindžiamos Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad Sąjunga sukuria vidaus rinką, įskaitant sistemą, kuria užtikrinama, kad konkurencija nebūtų iškraipoma (3).

4)

ES sutarties 3 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad Sąjunga skatina „didelio konkurencingumo socialinę rinkos ekonomiką, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos“. Be to, SESV 9 straipsnyje nurodyta, kad „[n]ustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga“. Šiuo tikslu Sąjunga pripažįsta svarbų socialinio dialogo ir kolektyvinių derybų vaidmenį ir pagal SESV 152 straipsnį „remia socialinių partnerių dialogą, kartu gerbdama jų savarankiškumą“. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 28 straipsnyje taip pat pripažįstama teisė į kolektyvines derybas ir kolektyvinių veiksmų teisė (4).

5)

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teismas) atsižvelgė į Sąjungos socialinės politikos tikslus, kai priėmė sprendimą Albany dėl socialinių partnerių kolektyvinių derybų, konstatuodamas, kad darbdaviams ir darbuotojams atstovaujančių organizacijų sudarytoms kolektyvinėms sutartims būdingas tam tikras konkurenciją ribojantis poveikis yra būtinas siekiant pagerinti darbo sąlygas (5). Taigi po kolektyvinių derybų darbdavių ir darbuotojų sudarytos sutartys, kurių pobūdis ir tikslas – pagerinti darbo sąlygas (įskaitant darbo užmokestį), nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį, todėl jomis nepažeidžiama Sąjungos konkurencijos teisė (toliau – Albany išimtis) (6).

6)

Savarankiškai dirbančių asmenų padėtis yra kitokia. SESV 101 straipsnyje nustatytas draudimas taikomas įmonėms, o tai yra plati sąvoka, apimanti bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ir finansavimo būdą (7). Taigi savarankiškai dirbantys asmenys, net jei tai yra asmenys, kurie dirba patys vieni, iš esmės yra įmonės, kaip jos suprantamos pagal SESV 101 straipsnį, nes jie siūlo savo paslaugas už atlyginimą konkrečioje rinkoje ir vykdo savo veiklą kaip nepriklausomi ekonominės veiklos vykdytojai (8).

7)

Šiuo klausimu Teismas išaiškino, kad Albany išimtis taikoma ir „fiktyviai savarankiškai dirbantiems asmenims“, nes laikoma, kad jų padėtis yra panaši į darbuotojų padėtį (9). Tomis aplinkybėmis Teismas laikė asmenį fiktyviai savarankiškai dirbančiu asmeniu, jeigu: tas asmuo a) veikia pagal darbdavio nurodymus, visų pirma, susijusius su laisve pasirinkti savo darbo laiką, darbo vietą ir turinį; b) nedalyvauja prisiimant darbdavio komercinę riziką ir c) darbo santykių laikotarpiu yra neatskiriama darbdavio įmonės dalis, taigi kartu su ta įmone sudaro ekonominį vienetą. Tokie kriterijai taikomi taikant Sąjungos konkurencijos teisę, neatsižvelgiant į tai, ar tas asmuo pagal nacionalinę teisę yra laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu dėl mokestinių, administracinių ar organizacinių priežasčių, ir turi būti vertinami kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į konkretaus atvejo faktines aplinkybes (10). Vis dėlto, kol teismas arba administracinė institucija nenustato, kad fiktyviai savarankiškai dirbantis asmuo yra darbuotojas, tas asmuo neturi teisinio tikrumo, kad bus taikoma Albany išimtis. Nustačius, kad asmuo yra darbuotojas, nėra jokios rizikos, kad tas asmuo pažeis SESV 101 straipsnį pradėdamas kolektyvines derybas ir sudarydamas sutartis, kuriomis siekiama pagerinti darbo sąlygas.

8)

Be to, kai kuriems savarankiškai dirbantiems asmenims sunku daryti įtaką savo darbo sąlygoms. Tai ypač pasakytina apie individualiai savarankiškai dirbančius asmenis, kurie dirba patys vieni ir daugiausia naudojasi savo asmeniniu darbu, kad užsidirbtų pragyvenimui. Net jeigu individualiai savarankiškai dirbantys asmenys nėra visiškai integruoti į įmonės, kurios pavedimus vykdo, verslą taip, kaip tos įmonės darbuotojai, kai kurie iš jų gali nebūti visiškai nepriklausomi nuo įmonės, kurios pavedimus vykdo, arba gali neturėti pakankamai derybinės galios. Prie šios padėties prisidėjo pastarojo meto darbo rinkos pokyčiai, visų pirma tendencija verslo ir asmenines paslaugas teikti subrangos būdu ir kaip užsakomąsias paslaugas, taip pat gamybos procesų skaitmenizacija ir interneto platformų ekonomikos augimas (11). Kolektyvinės derybos gali būti svarbi priemonė šių individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygoms pagerinti.

9)

Atsižvelgiant į tai, šiose gairėse paaiškinama: a) kad individualiai savarankiškai dirbančių asmenų, kurių padėtis panaši į darbuotojų padėtį, kolektyvinės sutartys nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį ir b) kad Komisija nesiims veiksmų dėl individualiai savarankiškai dirbančių asmenų, kurių derybinė galia neatitinka jų sutarties šalies (-ių) derybinės galios, kolektyvinių sutarčių.

10)

Šiose gairėse paaiškinama, kaip Komisija taikys Sąjungos konkurencijos teisę, nedarydama poveikio kitų Sąjungos teisės taisyklių ar principų taikymui. Šiomis gairėmis nesukuriamos jokios socialinės teisės ar pareigos ir nedaromas poveikis valstybių narių prerogatyvai socialinės politikos srityje ar socialinių partnerių autonomijai. Konkrečiai, jos neturi įtakos valstybių narių ir (arba) socialinių partnerių kompetencijai, susijusiai su kolektyvinių derybų organizavimu pagal valstybių narių nacionalinę teisę ir (arba) praktiką. Jos taip pat nedaro poveikio terminų „darbuotojas“ arba „savarankiškai dirbantis asmuo“ apibrėžtims pagal nacionalinę teisę (12) arba individualiai savarankiškai dirbančių asmenų galimybei siekti, kad jų užimtumo statusas būtų pakeistas (arba nacionalinių valdžios institucijų ir (arba) teismų galimybei vertinti tokius atvejus) pagal Sąjungos ar nacionalinę teisę. Šiose gairėse tik patikslinamos sąlygos, kuriomis tam tikri individualiai savarankiškai dirbantys asmenys ir jų sutarties šalis (-ys) gali pradėti kolektyvines derybas ir sudaryti kolektyvines sutartis nerizikuodami, kad bus pažeistas SESV 101 straipsnis.

11)

Šiomis gairėmis taip pat nedaromas poveikis bet kokiam paskesniam Teismo pateiktam SESV 101 straipsnio aiškinimui, susijusiam su susitarimais, sudarytais po kolektyvinių derybų. Jos neturi įtakos Sąjungos konkurencijos teisės taikymui, kaip nustatyta SESV 42 straipsnyje ir atitinkamuose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriais (13). Be to, šios gairės taikomos nedarant poveikio SESV 101 straipsnio 3 dalies taikymui, pagal kurią SESV 101 straipsnio 1 dalis netaikoma susitarimams, kurie: a) padeda tobulinti prekių gamybą ar paskirstymą arba skatinti technikos ar ekonomikos pažangą, b) sudaro sąlygas vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda, c) apima tik būtinus konkurencijos apribojimus ir d) nesuteikia šalims galimybės panaikinti konkurencijos dėl didelės atitinkamų produktų ar paslaugų dalies (14).

12)

Siekiant išvengti abejonių, kolektyvinėmis sutartimis, dėl kurių derasi ir kurias sudaro savarankiškai dirbantys asmenys ir kurios nepatenka į šių gairių taikymo sritį, SESV 101 straipsnis automatiškai nepažeidžiamas, tačiau kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai kaip ir bet kokios kitos rūšies įmonių susitarimus.

2.   Bendra taikymo sritis

2.1.   Susitarimų, kuriems taikomos šios gairės, rūšys

13)

Šios gairės taikomos kolektyvinėms sutartims, apibrėžtoms 2 punkto c papunktyje.

14)

Nedarant poveikio valstybių narių veiksmų laisvei spręsti dėl savarankiškai dirbančių asmenų kolektyvinio atstovavimo kanalų, šios gairės taikomos visų formų pagal nacionalinę teisę ir praktiką vykdomoms kolektyvinėms deryboms – nuo derybų per socialinius partnerius ar kitas asociacijas iki individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ar jų atstovų grupės tiesioginių derybų su jų sutarties šalimi (-imis) arba tų sutarties šalių asociacijomis. Jos taip pat taikomos tais atvejais, kai individualiai savarankiškai dirbantys asmenys, atskirai arba kaip grupė, pageidauja (pasinaudoję pasirinkimo galimybe), kad jiems būtų taikoma galiojanti kolektyvinė sutartis, sudaryta tarp jų sutarties šalies ir darbuotojų ir (arba) individualiai savarankiškai dirbančių asmenų grupės.

15)

Individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygos apima tokius klausimus kaip atlyginimas, atlygis ir priemokos, darbo laikas ir darbo modeliai, mokamos atostogos, fizinės patalpos, kuriose dirbama, sveikata ir sauga, draudimas ir socialinė apsauga, taip pat sąlygas, kuriomis individualiai savarankiškai dirbantys asmenys turi teisę nutraukti paslaugų teikimą arba kuriomis sutarties šalis turi teisę nustoti naudotis jų paslaugomis.

16)

Derybos dėl kolektyvinių sutarčių ir jų sudarymas suponuoja, kad prieš derėdamosi dėl kolektyvinės sutarties ir prieš ją sudarydamos įvairios šalys kiekvienoje derybų pusėje tam tikru mastu derina veiksmus. Toks derinimas gali vykti kiekvienos derybų pusės šalims susitariant arba keičiantis informacija, siekiant nuspręsti dėl bendro požiūrio į derybų dalyką (darbo sąlygas) ir (arba) formą (pvz., daugiašalės derybos arba derybos skiriant atstovus). Jeigu toks derinimas yra būtinas ir proporcingas deryboms dėl kolektyvinės sutarties arba jos sudarymui, taikant šias gaires jis bus traktuojamas taip pat kaip kolektyvinė sutartis, su kuria jis yra susijęs (arba būtų buvęs susijęs, jei derybos nesėkmingos) (15).

17)

Šios gairės netaikomos asociacijų sprendimams ar įmonių susitarimams arba suderintiems veiksmams, nesusijusiems su individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir sutarties šalies (-ių) derybomis (arba pasirengimu deryboms) siekiant pagerinti individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygas. Visų pirma jos netaikomos susitarimams, kuriais neapsiribojama darbo sąlygų reguliavimu arba nustatomos sąlygos (visų pirma kainos), kuriomis individualiai savarankiškai dirbantys asmenys arba susitarimo šalis(-ys) vartotojams teikia paslaugas (16), arba kuriais ribojama įmonių laisvė samdyti jiems reikalingus darbo teikėjus. 1 pavyzdys Situacija. Individualiai savarankiškai dirbantys vairuotojai teikia paslaugas trims pristatymo platformoms, veikiančioms B mieste. Pristatymo platformos ir vairuotojai yra sudarę kolektyvinę sutartį, kurioje nustatyti mokesčiai, kuriuos platformos turi mokėti vairuotojams už jų teikiamas paslaugas, taip pat minimalūs platformų su sveikata ir sauga susiję įsipareigojimai vairuotojams. Kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad vairuotojai savo paslaugas gali teikti tik tam tikroje miesto teritorijoje. Šiuo tikslu sutartimi miestas padalijamas į tris atskiras zonas kiekvienos platformos vairuotojams. Individualiai savarankiškai dirbantys vairuotojai B mieste susitaria tarpusavyje nevykdyti daugiau kaip dvidešimt pristatymų per keturias valandas per darbo dieną. Analizė. Pavyzdys susijęs su dviem įmonių susitarimais, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnį: a) platformų ir individualiai savarankiškai dirbančių asmenų kolektyvine sutartimi ir b) individualiai savarankiškai dirbančių vairuotojų susitarimu dėl didžiausio pristatymų skaičiaus. Kolektyvinei sutarčiai taikomos šios gairės, nes ji yra kolektyvinių derybų rezultatas ir ja reguliuojamos darbo sąlygos (mokesčiai, sveikatos ir saugos sąlygos), kuriomis individualiai savarankiškai dirbantys vairuotojai teikia paslaugas platformoms. Tačiau kolektyvinės sutarties dalis, pagal kurią miesto teritorija padalijama trims platformoms, nėra susijusi su darbo sąlygomis, bet yra rinkos pasidalijimo susitarimas, kuriuo dėl jo tikslo veikiausiai būtų pažeistas SESV 101 straipsnis (17). Tačiau atskiras individualiai savarankiškai dirbančių vairuotojų susitarimas dėl pristatymų per darbo dieną skaičiaus nėra individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir jų sutarties šalies (-ių) kolektyvinių derybų rezultatas, todėl jam nėra taikomos šios gairės ir jis turėtų būti vertinamas atskirai. 2 pavyzdys Situacija. X valstybės narės profesionalaus sporto klubai tarpusavyje susitaria nesamdyti sportininkų vieni iš kitų, kol galioja sportininkų sutartys su vienu iš sporto klubų. Klubai taip pat koordinuoja vyresnių nei 35 metų sportininkų atlyginimų lygius. Analizė. Sporto klubų tarpusavio susitarimai laikomi įmonių susitarimais, kaip jie suprantami pagal SESV 101 straipsnį. Šios gairės netaikomos tokiems susitarimams, nes dėl jų individualiai savarankiškai dirbantys asmenys ir jų sutarties šalis (-ys) nesidera, todėl jie nėra laikomi kolektyvinėmis sutartimis. Pirmuoju susitarimu dėl jo tikslo veikiausiai būtų pažeistas SESV 101 straipsnis, nes juo ribojama sporto klubų konkurencija siekiant pasamdyti geriausius sportininkus rinkoje. Antruoju (darbo užmokesčio nustatymo) susitarimu dėl jo tikslo taip pat veikiausiai būtų pažeistas SESV 101 straipsnis, nes tai iš esmės yra konkurentų (klubų) susitarimas derinti pirkimo sąnaudas. Apskritai šis pavyzdys iliustruoja įmonių praktiką darbo rinkoje, kuri nepatenka į šių gairių taikymo sritį ir veikiausiai pažeistų SESV 101 straipsnį.

2.2.   Asmenys, kuriems taikomos šios gairės

18)

Šios gairės taikomos kolektyvinėms sutartims, susijusioms su 2 punkto a papunktyje apibrėžtų individualiai savarankiškai dirbančių asmenų darbo sąlygomis. Individualiai savarankiškai dirbantys asmenys paslaugoms teikti gali naudoti tam tikras prekes ar turtą. Pavyzdžiui, valytojas naudoja valymo reikmenis, o muzikantas groja muzikos instrumentu. Tokiais atvejais prekės naudojamos kaip pagalbinė priemonė galutinei paslaugai teikti, todėl būtų laikoma, kad individualiai savarankiškai dirbantys asmenys naudojasi savo asmeniniu darbu. Tačiau šios gairės netaikomos tais atvejais, kai individualiai savarankiškai dirbančio asmens ekonominę veiklą sudaro tik dalijimasis prekėmis ar turtu arba jų naudojimas arba prekių ir (arba) paslaugų perpardavimas. Pavyzdžiui, jeigu individualiai savarankiškai dirbantis asmuo išnuomoja būstą arba perparduoda automobilių dalis, tokia veikla yra susijusi su turto naudojimu ir prekių perpardavimu, o ne su asmeninio darbo teikimu.

19)

Šių gairių 3 skirsnyje nustatytos kolektyvinių sutarčių, susijusių su individualiai savarankiškai dirbančiais asmenimis, kurios, Komisijos nuomone, nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį, kategorijos, o šių gairių 4 skirsnyje nustatytos kolektyvinių sutarčių kategorijos, dėl kurių Komisija nesiims veiksmų. Nepaisant to, kad individualiai savarankiškai dirbantis asmuo arba kolektyvinė sutartis patenka į šių gairių 3 arba 4 skirsnyje nurodytas kategorijas, toliau taikomi šiame skirsnyje išdėstyti bendrieji principai, kuriais apibrėžiama šių gairių taikymo sritis. Atitiktis 3 ir 4 skirsniuose nustatytiems kriterijams turi būti užtikrinta tuo metu, kai individualiai savarankiškai dirbantys asmenys kolektyviai derasi ir sudaro sutartį su savo sutarties šalimi (-imis).

3.   Individualiai savarankiškai dirbančių asmenų, kurių padėtis panaši į darbuotojų padėtį, kolektyvinės sutartys, nepatenkančios į SESV 101 straipsnio taikymo sritį

20)

Tais atvejais, kai individualiai savarankiškai dirbančių asmenų padėtis yra panaši į darbuotojų padėtį, laikoma, kad jų kolektyvinės sutartys nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar šie asmenys taip pat atitiktų fiktyviai savarankiškai dirbančio asmens kriterijus (žr. šių gairių 7 punktą) (18).

21)

Teismas nusprendė, kad kolektyvinė sutartis, apimanti savarankiškai dirbančius paslaugų teikėjus, gali būti laikoma administracijos ir darbuotojų dialogo rezultatu, jei paslaugų teikėjų padėtis yra panaši į darbuotojų (19) padėtį. Jis patvirtino, kad „ne visada paprasta dabartinėje ekonomikoje nustatyti tam tikrų savarankiškai paslaugas teikiančių asmenų <...> verslo statusą“ (20). Teismas taip pat nusprendė, kad paslaugų teikėjas gali prarasti savo savarankiško ūkio subjekto, taigi ir įmonės, statusą, kai neprisiima jokios šio subjekto ūkinės veiklos finansinės arba komercinės rizikos, todėl pats savarankiškai nepriima sprendimų dėl veiksmų rinkoje, bet visiškai priklauso nuo savo komitento ir veikia kaip pagalbinis į minėto komitento įmonę integruotas padalinys (21).

22)

Remdamasi šiais kriterijais ir atsižvelgdama į pokyčius Sąjungos ir nacionalinėse darbo rinkose (susijusius su teisės aktais ir teismų praktika), šiose gairėse Komisija laiko, kad šių gairių 3.1, 3.2 ir 3.3 skirsniuose nurodytų kategorijų individualiai savarankiškai dirbančių asmenų padėtis yra panaši į darbuotojų padėtį, todėl jų suderėtos ir sudarytos kolektyvinės sutartys nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį (22).

3.1.   Ekonomiškai priklausomi individualiai savarankiškai dirbantys asmenys

23)

Individualiai savarankiškai dirbantys asmenys, kurie teikia paslaugas išimtinai arba daugiausia vienai sutarties šaliai, veikiausiai yra ekonomiškai priklausomi nuo tos sutarties šalies. Apskritai tokie individualiai savarankiškai dirbantys asmenys savarankiškai nepriima sprendimų dėl veiksmų rinkoje ir iš esmės priklauso nuo savo sutarties šalies, taigi yra neatskiriama jos veiklos dalis ir kartu su ta sutarties šalimi sudaro ekonominį vienetą. Be to, tokie individualiai savarankiškai dirbantys asmenys dažniausiai gauna nurodymus, kaip turėtų būti atliekamas jų darbas. Ekonomiškai priklausomų individualiai savarankiškai dirbančių asmenų klausimas pripažįstamas daugelyje nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos tokiems individualiai savarankiškai dirbantiems asmenims suteikiama teisė vesti kolektyvines derybas, jeigu jie atitinka atitinkamose nacionalinėse priemonėse nustatytus kriterijus (23).

24)

Komisija mano, kad individualiai savarankiškai dirbantis asmuo yra ekonomiškai priklausomas, kai per vienų arba dvejų metų laikotarpį iš vienos sutarties šalies tas asmuo gauna vidutiniškai bent 50 proc. visų savo su darbu susijusių pajamų (24).

25)

Taigi su darbo sąlygomis susijusios kolektyvinės sutartys, kurias sudaro ekonomiškai priklausomi individualiai savarankiškai dirbantys asmenys ir jų sutarties šalys, nuo kurių jie yra ekonomiškai priklausomi, nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį. 3 pavyzdys Situacija. Bendrovė X yra architektų įmonė, kuri sudaro sutartis su daugeliu (savarankiškai dirbančių) architektų savo projektams įgyvendinti. Kaip matyti iš jų mokesčių deklaracijų, architektai 90 proc. savo pajamų uždirba iš bendrovės X. Architektai kolektyviai derasi ir sudaro susitarimą su bendrove X, kurioje numatytas ilgiausias 45 valandų darbo laikas per savaitę, 26 kalendorinių dienų kasmetinės atostogos ir nustatyti atlyginimo dydžiai, kurie priklauso nuo kiekvieno architekto darbo patirties. Analizė. Individualiai savarankiškai dirbantys architektai, kaip ir kiti nepriklausomi rangovai, paprastai laikomi įmonėmis, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį, todėl ši nuostata taikoma jų tarpusavio susitarimams. Tačiau individualiai savarankiškai dirbančių architektų ir bendrovės X sudarytas susitarimas nepatektų į SESV 101 straipsnio taikymo sritį, nes tai jau yra su darbo sąlygomis susijusi kolektyvinė sutartis, sudaryta tarp bendrovės X ir asmenų, kurių padėtis gali būti panaši į darbuotojų padėtį (atsižvelgiant į jų ekonominę priklausomybę). Šiame pavyzdyje architektai yra ekonomiškai priklausomi nuo savo sutarties šalies (bendrovės X), nes 90 proc. savo pajamų uždirba iš tos bendrovės. Todėl jie gali būti laikomi neatskiriama bendrovės X dalimi.

3.2.   Individualiai savarankiškai dirbantys asmenys, kurie dirba kartu su darbuotojais

26)

Individualiai savarankiškai dirbantys asmenys, kurie atlieka tas pačias ar panašias užduotis kaip ir tos pačios sutarties šalies darbuotojai, yra panašioje padėtyje kaip ir darbuotojai. Šie individualiai savarankiškai dirbantys asmenys teikia paslaugas vadovaujant jų sutarties šaliai ir neprisiima su sutarties šalies veikla susijusios komercinės rizikos, taip pat nėra pakankamai nepriklausomi vykdydami atitinkamą ekonominę veiklą. Kompetentingos nacionalinės institucijos ir (arba) teismai turi nuspręsti, ar savarankiškai dirbančių asmenų, kurie dirba kartu su darbuotojais, sutartiniai santykiai turėtų būti perklasifikuoti į darbo santykių kategoriją. Tačiau tais atvejais, kai individualiai savarankiškai dirbantys asmenys nėra priskirti darbuotojų kategorijai, jie vis tiek turėtų galėti sudaryti kolektyvines sutartis, kad pagerintų savo darbo sąlygas. Tai pripažįstama kelių valstybių narių praktikoje, kai kolektyvinės sutartys (arba tam tikros tokių sutarčių nuostatos) taikomos tame pačiame sektoriuje veiklą vykdantiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims (25).

27)

Taigi su darbo sąlygomis susijusios kolektyvinės sutartys, sudarytos tarp sutarties šalių ir individualiai savarankiškai dirbančių asmenų, kurie atlieka tas pačias ar panašias užduotis kaip ir tos pačios sutarties šalies darbuotojai, nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį. Tas pats pasakytina ir apie kolektyvines sutartis, kurios pagal valstybių narių nacionalinę teisę ir (arba) praktiką taikomos ir darbuotojams, ir individualiai savarankiškai dirbantiems asmenims. 4 pavyzdys Situacija. Bendrovė X organizuoja orkestro koncertus ir kitus klasikinės muzikos renginius. Daugelis muzikantų dirba bendrovėje X kaip samdomi darbuotojai arba savarankiškai dirbantys asmenys pagal metines sutartis. Šiems muzikantams, nepriklausomai nuo jų statuso, bendrovės X kultūros direktorius duoda nurodymus, kokius kūrinius jie turi atlikti, dėl repeticijų laiko ir vietos bei renginių, kuriuose jie turi dalyvauti. Bendrovė X yra Muzikos renginių organizatorių asociacijos narė ir jai dirbantys (samdomi ir savarankiškai dirbantys) muzikantai yra Muzikantų asociacijos nariai. Abi organizacijos, atstovaudamos savo atitinkamų narių interesams, yra sudariusios kolektyvinę sutartį. Kolektyvine sutartimi visiems muzikantams nustatytas ilgiausias 45 valandų per savaitę darbo laikas ir suteikiamos vienos dienos specialios atostogos, kai jie per tą pačią savaitę atlieka tris koncertus. Analizė. Individualiai savarankiškai dirbantys muzikantai, kaip ir kiti nepriklausomi rangovai, taikant SESV 101 straipsnį paprastai laikomi įmonėmis, todėl ši nuostata taikoma jų tarpusavio susitarimams. Tačiau pavaldumo ir užduočių panašumo požiūriu individualiai savarankiškai dirbantys muzikantai paminėti šiame pavyzdyje yra panašioje padėtyje kaip ir bendrovės X darbuotojai. Jie atlieka tas pačias užduotis kaip ir samdomi muzikantai (t. y. groja renginiuose), jiems taikomi tie patys bendrovės X nurodymai, susiję su pasirodymų turiniu, vieta ir laiku, ir jie dirba panašios trukmės laikotarpį kaip ir samdomi muzikantai. Taigi kolektyvinė sutartis, reglamentuojanti šių savarankiškai dirbančių muzikantų, kurie dirba kartu su samdomais muzikantais, darbo sąlygas nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį.

3.3.   Individualiai savarankiškai dirbantys asmenys, dirbantys skaitmeninėse darbo platformose

28)

Susiformavusi interneto platformų ekonomika ir darbo teikimas per skaitmenines darbo platformas yra nauja realybė tam tikriems individualiai savarankiškai dirbantiems asmenims, kurių padėtis, jiems dirbant skaitmeninėse darbo platformose arba joms teikiant savo darbą, supanašėja į darbuotojų padėtį. Individualiai savarankiškai dirbantys asmenys gali būti priklausomi nuo skaitmeninių platformų, ypač norėdami pasiekti klientus, ir dažnai jie negali rinktis darbo pasiūlymų, bet yra priversti arba juos priimti, arba visai jų atsisakyti, turi mažai galimybių derėtis dėl savo darbo sąlygų, įskaitant atlyginimą, arba visai jų neturi. Skaitmeninės darbo platformos paprastai gali vienašališkai nustatyti santykių sąlygas, iš anksto neinformavusios individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ar su jais nepasikonsultavusios.

29)

Naujausia teismų praktika ir teisės aktų pokyčiai nacionaliniu lygmeniu suteikia papildomų įrodymų, kad tokius savarankiškai dirbančius asmenis galima palyginti su darbuotojais. Su užimtumo statuso klasifikavimu susijusiose bylose nacionalinės valdžios institucijos ir (arba) teismai vis dažniau pripažįsta paslaugų teikėjų priklausomybę nuo tam tikrų rūšių skaitmeninių platformų ar net darbo santykių egzistavimą (26). Be to, kai kurios valstybės narės priėmė teisės aktus (27), kuriais nustatoma darbo santykių prezumpcija arba teisė į kolektyvines derybas paslaugų teikėjams, kurie paslaugas teikia skaitmeninėms platformoms arba per jas.

30)

Terminas „skaitmeninė darbo platforma“ apibrėžtas 2 punkto d papunktyje. Skaitmeninės darbo platformos skiriasi nuo kitų interneto platformų tuo, kad jų organizuojamą darbą fiziniai asmenys atlieka vienkartiniu ar pakartotiniu skaitmeninės platformos teikiamos paslaugos gavėjo prašymu. Fizinių asmenų darbo organizavimas turėtų reikšti, kad bent jau atliekamas svarbus vaidmuo derinant paslaugos paklausą su fizinio asmens, sudariusio sutartinius santykius su skaitmenine darbo platforma ir galinčio atlikti konkrečią užduotį, darbo pasiūla; taip pat gali būti atliekama kita veikla, pavyzdžiui, mokėjimų tvarkymas. Interneto platformos, kurios neorganizuoja fizinių asmenų darbo, bet tik suteikia priemones, kuriomis paslaugų teikėjai gali pasiekti galutinį vartotoją, pavyzdžiui, reklamuoja pasiūlymus ar prašymus teikti paslaugas arba sutelkia ir rodo esamus konkrečios srities paslaugų teikėjus, neturėtų būti laikomos skaitmeninėmis darbo platformomis. Pavyzdžiui, platforma, kurioje tik apibendrinami ir rodomi konkrečioje vietovėje esančių santechnikų duomenys, taip sudarant sąlygas klientams susisiekti su santechnikais ir pasinaudoti jų paslaugomis pagal pareikalavimą, nelaikoma skaitmenine darbo platforma, nes ji neorganizuoja santechnikų darbo. Skaitmeninių darbo platformų apibrėžtis turėtų būti taikoma tik tiems paslaugų teikėjams, kuriems fizinio asmens darbo organizavimas, pavyzdžiui, asmenų ar prekių vežimas arba valymas, nėra tik smulki papildoma veikla.

31)

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir skaitmeninių darbo platformų kolektyvinės sutartys, susijusios su darbo sąlygomis, nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį. 5 pavyzdys Situacija. Pavėžėjimo paslaugų platformose dirbančių vairuotojų grupė pradeda derybas su regionine pavėžėjimo paslaugų platformų asociacija, kad sudarytų kolektyvinę sutartį, kuria siekiama pagerinti vairuotojų darbo sąlygas. Prieš pradėdamos derybas su vairuotojais, pavėžėjimo paslaugų platformos (asociacijos narės) koordinuoja savo derybų strategiją. Aptardamos savo derybų su vairuotojais strategiją, pavėžėjimo paslaugų platformos taip pat aptaria galimybę susitarti dėl minimalios kainos už pavėžėjimą. Galiausiai platformų asociacijos ir vairuotojų derybos žlunga ir kolektyvinė sutartis nesudaroma. Vėliau pavėžėjimo paslaugų platformų asociacija priima sprendimą, kuriuo vartotojams nustatoma minimali 10 EUR kaina už pavėžėjimą. Analizė. Per savo asociaciją pavėžėjimo paslaugų platformos bando derėtis su vairuotojais dėl kolektyvinės sutarties, kuria siekiama pagerinti vairuotojų darbo sąlygas. Individualiai savarankiškai dirbančių vairuotojų ir platformų asociacijos derybos nepatektų į SESV 101 straipsnio taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar susitarimas sudaromas, ar ne. Tas pats pasakytina ir apie platformų veiksmų derinimą prieš derybas, jeigu toks derinimas yra būtinas ir proporcingas deryboms dėl kolektyvinės sutarties, kuriai taikomos šios gairės. Tačiau platformų diskusijos, susijusios su minimalia kaina už pavėžėjimą, kurią mokėtų vartotojai, nesusijusios su darbo sąlygomis. Kadangi pavėžėjimo paslaugų platformos konkuruoja tarpusavyje, toks konkurentų kainų derinimas dėl savo tikslo veikiausiai pažeistų SESV 101 straipsnį. Bet kuriuo atveju pavėžėjimo paslaugų platformų asociacijos priimtas sprendimas, kuriuo nustatoma minimali kaina už pavėžėjimą, nepatektų į šių gairių taikymo sritį, nes jis nėra individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir jų sutarties šalies (-ių) kolektyvinių derybų rezultatas. Tai yra asociacijos narių, t. y. platformų (kurios yra sutarties šalys), susitarimo rezultatas. Priešingai, jeigu individualiai savarankiškai dirbantys vairuotojai ir platformų asociacija būtų bendrai susitarę dėl minimalaus arba fiksuoto 10 EUR mokesčio (atlyginimo) vairuotojams už pavėžėjimą (neatsižvelgiant į tai, kaip šios sąnaudos perkeliamos vartotojams), toks susitarimas būtų buvęs laikomas susijusiu su darbo sąlygomis, todėl nepatektų į SESV 101 straipsnio taikymo sritį.

4.   Komisijos vykdymo užtikrinimo prioritetai

32)

Kai kuriais atvejais individualiai savarankiškai dirbantiems asmenims, kurių padėtis nėra panaši į darbuotojų padėtį, vis dėlto gali būti sunku daryti įtaką savo darbo sąlygoms, nes jų derybinė padėtis, palyginti su jų sutarties šalimi (-imis), yra silpna. Todėl net jei negalima daryti prielaidos, kad jų kolektyvinės sutartys nepatenka į SESV 101 straipsnio taikymo sritį, šie individualiai savarankiškai dirbantys asmenys iš tikrųjų gali susidurti su sunkumais, panašiais į tuos, su kuriais susiduria šių gairių 3.1, 3.2 ir 3.3 skirsniuose nurodytų kategorijų individualiai savarankiškai dirbantys asmenys. Dėl šios priežasties Komisija nesiims veiksmų dėl toliau nurodytų kategorijų kolektyvinių sutarčių.

4.1.   Individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir tam tikrą ekonominę galią turinčios (-ių) sutarties šalies (-ių) sudarytos kolektyvinės sutartys

33)

Individualiai savarankiškai dirbantys asmenys, kurie derasi su tam tikrą ekonominę galią, taigi ir pirkėjo galią, turinčia (-iomis) sutarties šalimi (-imis), gali neturėti pakankamos derybinės galios, kad galėtų daryti įtaką savo darbo sąlygoms. Tokiu atveju kolektyvinės sutartys gali būti teisėta abiejų šalių derybinių galių disbalanso panaikinimo priemonė.

34)

Todėl tais atvejais, kai esama tokio derybinių galių disbalanso, Komisija nesiims veiksmų dėl individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir jų sutarties šalies (-ių) kolektyvinių sutarčių, susijusių su darbo sąlygomis (28). Laikoma, kad toks derybinių galių disbalansas egzistuoja bet kuriuo iš šių atvejų: a) kai individualiai savarankiškai dirbantys asmenys derasi arba sudaro kolektyvines sutartis su viena ar keliomis sutarties šalimis, atstovaujančiomis visam sektoriui ar šakai; b) kai individualiai savarankiškai dirbantys asmenys derasi arba sudaro kolektyvines sutartis su sutarties šalimi, kurios bendra metinė apyvarta ir (arba) bendras metinis balansas viršija 2 mln. EUR arba kurioje dirba 10 arba daugiau darbuotojų, arba su keliomis sutarties šalimis, kurios kartu viršija vieną iš šių ribų (29).

35)

Derybinės galios disbalansas taip pat gali egzistuoti ir kitais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. 6 pavyzdys Situacija. Bendrovės X, Y ir Z teikia automobilių priežiūros ir remonto paslaugas. Bendra bendrovės X apyvarta yra 700 000 EUR, bendrovės Y – 1 mln. EUR, o bendrovės Z – 500 000 EUR. Individualiai savarankiškai dirbantys mechanikai, dirbantys šiose bendrovėse kaip nepriklausomi paslaugų teikėjai, yra nepatenkinti mažu atlyginimu ir prastomis saugos sąlygomis ir nusprendžia kartu derėtis su bendrovėmis X, Y ir Z, kad pagerintų savo darbo sąlygas. Visos trys bendrovės atsisako derėtis, tvirtindamos, kad bet kokia kolektyvinė sutartis su individualiai savarankiškai dirbančiais mechanikais pažeistų SESV 101 straipsnį. Analizė. Taikant SESV 101 straipsnį, tiek individualiai savarankiškai dirbantys mechanikai, tiek visos trys automobilių aptarnavimo paslaugų bendrovės yra įmonės. Derybinės galios disbalanso prezumpcija nebūtų taikoma, jei bendrovė X, Y arba Z derėtųsi savarankiškai, nes nė viena iš jų neatitinka 2 mln. EUR apyvartos ribos, nurodytos šių gairių 34 punkte. Tačiau prezumpcija taikoma, jei trys bendrovės derasi kolektyviai, nes bendra trijų bendrovių apyvarta viršija 2 mln. EUR apyvartos ribą. Tokiu atveju Komisija nesiims veiksmų dėl individualiai savarankiškai dirbančių mechanikų ir trijų automobilių pramonės paslaugų bendrovių kolektyvinių derybų ir sutarčių, susijusių su darbo sąlygomis.

4.2.   Savarankiškai dirbančių asmenų pagal nacionalinės arba Sąjungos teisės aktus sudarytos kolektyvinės sutartys

36)

Tam tikrais atvejais nacionalinis teisės aktų leidėjas, siekdamas socialinių tikslų, ėmėsi veiksmų, kad panaikintų tam tikrų kategorijų individualiai savarankiškai dirbančių asmenų derybinės galios disbalansą arba a) suteikdamas tokiems asmenims teisę į kolektyvines derybas, arba b) tam tikrų profesijų savarankiškai dirbančių asmenų sudarytas kolektyvines sutartis pašalindamas iš nacionalinės konkurencijos teisės taikymo srities. Kai tokiais nacionalinės teisės aktais siekiama socialinių tikslų, Komisija nesiims veiksmų dėl su darbo sąlygomis susijusių kolektyvinių sutarčių, kuriose dalyvauja tų kategorijų individualiai savarankiškai dirbantys asmenys, kuriems taikomi nacionalinės teisės aktai. 7 pavyzdys Situacija. Į valstybės narės A nacionalinės konkurencijos teisės taikymo sritį nepatenka tam tikrų kultūros sektoriaus savarankiškai dirbančių asmenų sudaryti susitarimai. Analizė. Atsižvelgdama į socialinius tikslus, valstybė narė A nustatė sektorinę nacionalinės konkurencijos teisės išimtį. Tai reiškia, kad asmenų, kuriems taikoma išimtis, ir įmonių, kurioms jie teikia paslaugas, kolektyvinės sutartys pagal nacionalinę konkurencijos teisę nėra laikomos antikonkurencinėmis. Todėl Komisija nesiims veiksmų dėl kolektyvinių sutarčių, sudarytų individualiai savarankiškai dirbančių asmenų, kuriems taikoma nacionalinė priemonė. 8 pavyzdys Situacija. Valstybės narės B darbo teisėje nustatyta savarankiškai dirbančių audiovizualinio sektoriaus vertėjų raštu teisė kolektyviai derėtis su bendrovėmis, kurioms jie teikia paslaugas. Analizė. Valstybės narės B nacionalinis teisės leidėjas konkrečiai suteikė kolektyvinių derybų teisę tam tikriems savarankiškai dirbantiems asmenims, t. y. savarankiškai dirbantiems audiovizualinio sektoriaus vertėjams raštu. Šiuo nacionalinės teisės aktu siekiama socialinio tikslo ir jo paskirtis – panaikinti individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir įmonių, kurioms jie teikia paslaugas, derybinės galios disbalansą. Taigi Komisija nesiims veiksmų dėl kolektyvinių sutarčių, sudarytų individualiai savarankiškai dirbančių audiovizualinio sektoriaus vertėjų raštu, kuriems taikomas tas nacionalinės teisės aktas.

37)

Be to, Sąjungos teisės aktuose gali būti pripažįstama tam tikrų individualiai savarankiškai dirbančių asmenų teisė remtis kolektyvinėmis sutartimis siekiant panaikinti derybinės galios disbalansą su jų sutarties šalimi (-imis).

38)

Tai pasakytina apie Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2019/790 (30) (žinomą kaip Autorių teisių direktyva), kurioje nustatytas principas, kad autoriai ir atlikėjai (31) turi teisę gauti tinkamą ir proporcingą atlygį, kai jie suteikia licenciją arba perleidžia savo išimtines teises naudoti jų kūrinius ir kitus autorių teisių ir gretutinių teisių saugomus objektus (32). Autorių ir atlikėjų sutartinė padėtis paprastai yra prastesnė nei jų sutarties šalies (-ių) (33) ir Direktyvoje (ES) 2019/790 nustatyta galimybė sustiprinti jų sutartinę padėtį, kad sutartyse dėl jų kūrinių naudojimo būtų užtikrintas teisingas atlygis (34). Direktyva (ES) 2019/790 valstybėms narėms suteikiama galimybė lanksčiai įgyvendinti šį principą taikant įvairius mechanizmus (įskaitant kolektyvines derybas), jei jie atitinka Sąjungos teisę (35).

39)

Laikydamasi šių gairių 38 punkte nurodytų Direktyvos (ES) 2019/790 nuostatų ir nedarydama poveikio kitoms tos direktyvos nuostatoms, Komisija nesiims veiksmų dėl kolektyvinių sutarčių, kurias, remdamiesi pagal šią direktyvą priimtomis nacionalinėmis priemonėmis, individualiai savarankiškai dirbantys autoriai ar atlikėjai sudaro su savo sutarties šalimi (-imis).

40)

Šių gairių 39 punktas netaikomas kolektyvinėms deryboms, kurias veda kolektyvinio administravimo organizacijos ar nepriklausomi administravimo subjektai (36), nes šiai veiklai ir toliau taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/26/ES (37), kuri taikoma nedarant poveikio Sąjungos konkurencijos taisyklių taikymui (38). 9 pavyzdys Situacija. Bendrovė Y yra laikraščių ir žurnalų leidėjas. Keletas laisvai samdomų žurnalistų rašo straipsnius bendrovės leidiniams. Bendrovė Y atlygina žurnalistams pagal straipsnius, paskelbtus kiekviename laikraštyje ar žurnale. Žurnalistai nėra patenkinti atlygio, kurį jie gauna iš bendrovės Y, dydžiu, todėl jie kolektyviai derasi ir susitaria su ja dėl jos mokamų honorarų (atlygio) padidinimo 20 proc. Analizė. Pagal šias gaires Komisija nesiims veiksmų dėl individualiai savarankiškai dirbančių (laisvai samdomų) žurnalistų ir bendrovės Y kolektyvinės sutarties, nes sutartis sudaryta pagal Direktyvą (ES) 2019/790.

---

(1)  Ši apibrėžtis nedaro poveikio termino „kolektyvinės sutartys“ apibrėžčiai, kuri valstybėse narėse vartojama socialinio dialogo kontekste.

(2)  Terminas „skaitmeninė darbo platforma“ apibrėžtas pagal pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl darbo skaitmeninėse platformose sąlygų gerinimo, COM(2021) 762 final (toliau – pasiūlymas dėl Direktyvos dėl darbo platformose). Komisija apsvarstys poreikį atnaujinti šiose gairėse pateiktą apibrėžtį, jei priimtoje Direktyvos dėl darbo platformose redakcijoje to termino apibrėžtis labai skirsis.

(3)  SESV VII antraštinės dalies 1 skyriaus 1 skirsnis ir ES sutarties ir SESV protokolas Nr. 27.

(4)  Geresnės darbo sąlygos ir tinkama socialinė apsauga taip pat yra pagrindiniai Europos socialinių teisių ramsčio principai, pagal kuriuos „ekonominės, užimtumo ir socialinės politikos formavimo ir įgyvendinimo klausimais, atsižvelgiant į nacionalinę praktiką, konsultuojamasi su socialiniais partneriais“ ir „jie skatinami svarbiais klausimais derėtis ir sudaryti kolektyvinius susitarimus“. Žr. Europos socialinių teisių ramsčio 8 punktą, https://ec.europa.eu/info/strategy/priorities-2019-2024/economy-works-people/jobs-growth-and-investment/european-pillar-social-rights/european-pillar-social-rights-20-principles_lt.

(5)  1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Albany International BV / Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie, C-67/96, EU:C:1999:430, 59 punktas. Taip pat žr. 2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimo FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 22 punktą; 2007 m. gruodžio 11 d. Sprendimo International Transport Workers’ Federation ir Finnish Seamen’s Union / Viking Line ABP ir OÜ Viking Line Eesti, C-438/05, EU:C:2007:772, 49 punktą; 2009 m. liepos 9 d. Sprendimo 3F / Europos Bendrijų Komisija, C-319/07, EU:C:2009:435, 50 punktą.

(6)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 23 punktas; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Albany International BV / Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie, C-67/96, EU:C:1999:430, 60 punktas; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Brentjens’ Handelsonderneming BV / Stichting Bedrijfspensioenfonds voor de Handel in Bouwmaterialen, C-115/97, EU:C:1999:434, 57 punktas; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Maatschappij Drijvende Bokken BV / Stichting Pensioenfonds voor de Vervoer- en Havenbedrijven, C-219/97, EU:C:1999:437, 47 punktas; 2000 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Pavel Pavlov ir kt. / Stichting Pensioenfonds Medische Specialisten, C-180/98, EU:C:2000:428, 67 punktas; 2000 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Hendrik van der Woude / Stichting Beatrixoord, C-222/98, EU:C:2000:475, 22 punktas; 2011 m. kovo 3 d. Sprendimas AG2R Prévoyance / Beaudout Père et Fils SARL, C-437/09, EU:C:2011:112, 29 punktas.

(7)  1991 m. balandžio 23 d. Sprendimas Klaus Höfner ir Fritz Elser / Macrotron GmbH, C-41/90, EU:C:1991:161, 21 punktas; 1995 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Fédération Française des Sociétés d’Assurance, Société Paternelle-Vie, Union des Assurances de Paris-Vie ir Caisse d’Assurance et de Prévoyance Mutuelle des Agriculteurs / Ministère de l’Agriculture et de la Pêche, C-244/94, EU:C:1995:392, 14 punktas; 1997 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Job Centre coop. arl., C-55/96, EU:C:1997:603, 21 punktas.

(8)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 27 punktas; 2013 m. vasario 28 d. Sprendimas Ordem dos Técnicos Oficiais de Contas / Autoridade da Concorrência, C-1/12, EU:C:2013:127, 36–37 punktai; 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio / Compañía Española de Petróleos SA, C-217/05, EU:C:2006:784, 45 punktas.

(9)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 30, 31 ir 42 punktai.

(10)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 36 ir 37 punktai.

(11)  Be to, dėl COVID-19 krizės daug individualiai savarankiškai dirbančių asmenų tapo dar labiau pažeidžiami, nes netekus uždarbio jų padėtis dėl silpnų arba nesamų nacionalinių socialinės apsaugos sistemų ir specialių paramos priemonių dar labiau pablogėjo. Žr. 2021 m. spalio 13 d. Europos Parlamento pranešimą dėl menininkų padėties ir kultūros gaivinimo ES (2020/2261(INI)), Kultūros ir švietimo komitetas, https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/A-9-2021-0283_LT.html#title1.

(12)  Remiantis nusistovėjusia Teismo praktika, pagrindinis darbo santykių požymis yra tai, kad „asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas vykdo veiklą, už kurią gauna atlyginimą“. Reikėtų pažymėti, kad asmens priskyrimas darbuotojų kategorijai arba savarankiškai dirbančių asmenų kategorijai visų pirma turi būti nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju pagal nacionalinę teisę, atsižvelgiant į Teismo praktiką. Žr. 2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimo FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 34 punktą; 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo L. N. / Styrelsen for Videregående Uddannelser og Uddannelsestųtte, C-46/12, EU:C:2013:97, 40 punktą; 2014 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Iraklis Haralambidis / Calogero Casilli, C-270/13, EU:C:2014:2185, 28 punktą; 2020 m. liepos 16 d. Sprendimą Governo della Repubblica italiana (Italijos taikos teisėjų statusas), C-658/18, EU:C:2020:572.

(13)  2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 206–210 straipsniai (OL L 347, 2013 12 20, p. 671); 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1379/2013 dėl bendro žvejybos ir akvakultūros produktų rinkų organizavimo, kuriuo iš dalies keičiami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1184/2006 ir (EB) Nr. 1224/2009 ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 104/2000 40 ir 41 straipsniai (OL L 354, 2013 12 28, p. 1).

(14)  Komisijos pranešimo „Sutarties 81 straipsnio 3 dalies taikymo gairės“ 34 punktas (OL C 101, 2004 4 27, p. 97).

(15)  Pavyzdžiui, gairėse numatytas sutarties šalių veiksmų derinimas sprendžiant dėl atlyginimų intervalo, kurį kolektyvinėse derybose jos gali aptarti su individualiai savarankiškai dirbančiais asmenimis. Gairės taikomos tokiam derinimui, jeigu jis yra būtinas ir proporcingas deryboms dėl kolektyvinės sutarties arba jos sudarymui (16 punktas) ir neprilygsta antikonkurenciniam susitarimui (17 punktas). Antikonkurencinis susitarimas gali būti sudaromas, pavyzdžiui, kai vykdant tokį derinimą gauta informacija sutarties šalys naudojasi kaip pagrindiniu dalyku, siekdamos vienašališkai nustatyti tokį patį atlyginimą savo atitinkamiems individualiai savarankiškai dirbantiems asmenims. Tokia praktika nepatenka į šių gairių taikymo sritį, nes ja viršijama tai, kas būtina ir proporcinga vedant kolektyvines derybas su individualiai savarankiškai dirbančiais asmenimis.

(16)  2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, 2 straipsnio 1 dalis (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(17)  Konkurencija taip pat gali būti ribojama, jeigu kolektyvine sutartimi būtų reguliuojami kiti klausimai, nesusiję su darbo sąlygomis, pavyzdžiui, darbo valandos, kuriomis trys platformos teiktų savo paslaugas.

(18)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411; 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas Albany International BV / Stichting Bedrijfspensioenfonds Textielindustrie, C-67/96, EU:C:1999:430.

(19)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 31 ir 42 punktai.

(20)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 32 punktas.

(21)  2014 m. gruodžio 4 d. Sprendimas FNV Kunsten Informatie en Media / Staat der Nederlanden, C-413/13, EU:C:2014:2411, 33 punktas; 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimas Confederación Española de Empresarios de Estaciones de Servicio / Compañía Española de Petróleos SA, C-217/05, EU:C:2006:784, 43 ir 44 punktai.

(22)  3 ir 4 skirsniuose nurodytos individualiai savarankiškai dirbančių asmenų kategorijos gali persidengti. Todėl kai kurie individualiai savarankiškai dirbantys asmenys gali priklausyti daugiau nei vienai iš tų kategorijų.

(23)  Pavyzdžiui, Vokietija pagal 1969 m. rugpjūčio 25 d. paskelbtos redakcijos Kolektyvinių sutarčių įstatymo (Federalinis oficialusis leidinys I, p. 1323) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2020 m. gegužės 20 d. įstatymo 8 straipsniu (Federalinis įstatymų leidinys I, p. 1055), 12a skirsnį, arba Ispanija pagal 2007 m. liepos 11 d. Įstatymo Nr. 20/2007 dėl savarankiško darbo statuso 11 straipsnį (2007 m. liepos 12 d., Oficialusis leidinys Nr. 166, p. 29964–29978) rėmėsi ekonominės priklausomybės kriterijumi.

(24)  Tai taip pat taikoma, kai individualiai savarankiškai dirbantis asmuo savo paslaugas sutarties šaliai teikia trumpiau nei metus.

(25)  Žr., pavyzdžiui, Nyderlandų teatro ir šokio sektoriaus kolektyvinės darbo sutarties, sudarytos tarp Kunstenbond (Menininkų sąjungos) ir Nederlandse Associatie voor Podiumkunsten (Nyderlandų scenos menų asociacijos) laikotarpiui nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., 14 straipsnį; prieiga per internetą https://napk.nl/wp-content/uploads/2022/03/Cao-TD-2022-2023-V1_ENG_v.2.pdf; ir žr. Kolektyvinės sutarties profesionaliems žurnalistams, sudarytos tarp Gospodarska zbornica Slovenije (Slovėnijos prekybos ir pramonės rūmų), Svet RTV Slovenija (RTV Slovėnijos tarybos), Združenje radijskih postaj Slovenije ter (Slovėnijos radijo stočių asociacijos) ir Sindikat novinarjev Slovenije (Slovėnijos žurnalistų profesinės sąjungos), 2 straipsnį; prieiga per internetą http://www.pisrs.si/Pis.web/pregledPredpisa?id=KOLP49.

(26)  Išsami devynių ES valstybių narių, Šveicarijos ir Jungtinės Karalystės teismų praktikos apžvalga pateikta C. Hießl, Case Law on the Classification of Platform Workers: Cross-European Comparative Analysis and Tentative Conclusions, Comparative Labour Law & Policy Journal, 2021 05 02, https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=3839603.

(27)  Pavyzdžiui, žr. Ispanijos 2021 m. gegužės 11 d. Karališkąjį dekretą Nr. 9/2021, kuriuo iš dalies keičiamas Darbuotojų statuto naujos redakcijos tekstas, patvirtintas 2015 m. spalio 23 d. Karališkuoju įstatyminiu dekretu Nr. 2/2015, siekiant užtikrinti asmenų, užsiimančių platinimo veikla skaitmeninėse platformose, darbo teises, 2021 m. gegužės 12 d. Oficialusis leidinys Nr. 113, p. 56733–56738, arba Graikijos įstatymą Nr. 4808/2021 dėl darbo apsaugos. Nepriklausomos institucijos „Darbo inspekcijos“ įsteigimas – Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 190 dėl smurto ir priekabiavimo darbo pasaulyje panaikinimo ratifikavimas – Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 187 dėl darbuotojų saugos ir sveikatos skatinimo sistemos ratifikavimas – 2019 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/1158 dėl profesinio ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros ir kitų Darbo ir socialinių reikalų ministerijos nuostatų ir kitų skubių priemonių įgyvendinimas, Oficialusis leidinys Α’ 101/19–6–2021.

(28)  Šios gairės neturėtų būti suprantamos kaip nustatančios (teigiamą) Komisijos vykdymo užtikrinimo prioritetą, susijusį su individualiai savarankiškai dirbančių asmenų ir sutarties šalies (-ių) kolektyvinėmis derybomis ir sutartimis tais atvejais, kai tokio derybinių galių disbalanso nėra.

(29)  Apskaičiuota pagal 2003 m. gegužės 6 d. Komisijos rekomendacijos dėl labai mažų, mažųjų ir vidutinių įmonių apibrėžimo priedo 1 antraštinę dalį (OL L 124, 2003 5 20, p. 36).

(30)  2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2019/790 dėl autorių teisių ir gretutinių teisių bendrojoje skaitmeninėje rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 96/9/EB ir 2001/29/EB (OL L 130, 2019 5 17, p. 92).

(31)  Direktyvos (ES) 2019/790 18 straipsnis taikomas visiems autoriams ir atlikėjams, išskyrus kompiuterių programų autorius, kaip apibrėžta 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/24/EB dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 2 straipsnyje (OL L 111, 2009 5 5, p. 16). Direktyvos (ES) 2019/790 23 straipsnio 2 dalis.

(32)  Direktyvos (ES) 2019/790 72 konstatuojamoji dalis ir 18 straipsnio 1 dalis. Taip pat žr. tos direktyvos 73 konstatuojamąją dalį, pagal kurią autorių ir atlikėjų atlygis turėtų būti „tinkamas ir proporcingas faktinei ar galimai ekonominei licencijuotų ar perduotų teisių vertei, atsižvelgiant į autoriaus ar atlikėjo indėlį į bendrą kūrinį ar kitą objektą ir į visas kitas atvejo aplinkybes, pavyzdžiui, rinkos praktiką arba faktinį kūrinio naudojimą“.

(33)  Direktyvos (ES) 2019/790 72 konstatuojamoji dalis.

(34)  Kolektyvinės derybos taip pat gali būti naudojamos Direktyvos (ES) 2019/790 19 straipsnio 5 dalyje, 20 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais.

(35)  Direktyvos (ES) 2019/790 73 konstatuojamoji dalis 18 straipsnio 2 dalis. Visų pirma, 73 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „valstybės narės turėtų galėti laisvai įgyvendinti tinkamo ir proporcingo atlygio principą taikydamos įvairius esamus ar naujai sukurtus mechanizmus, kurie galėtų apimti kolektyvines derybas ir kitus mechanizmus, jeigu tokie mechanizmai atitinka taikomus Sąjungos teisės aktus“.

(36)  Kolektyvinio administravimo organizacija – bet kuri organizacija, įgaliota daugiau nei vieno teisių turėtojo vardu, pagal teisės aktus, paskyrimą, licenciją ar bet kurį kitą susitarimą administruoti autorių teises arba gretutines teises, kurios vienintelis arba pagrindinis tikslas – bendra tų teisių turėtojų nauda ir kuri atitinka vieną ar abu šiuos kriterijus: a) organizaciją nuosavybės teise valdo arba kontroliuoja jos nariai; b) ji yra organizuota kaip ne pelno organizacija.

Nepriklausomas administravimo subjektas – organizacija, įgaliota daugiau nei vieno teisių turėtojo vardu, pagal teisės aktus, paskyrimą, licenciją ar bet kurį kitą susitarimą administruoti autorių teises arba gretutines teises, kurios vienintelis ar pagrindinis tikslas – bendra tų teisių turėtojų nauda ir kuri: a) nėra teisių turėtojų valdoma nuosavybės teise ar kontroliuojama nei tiesiogiai ar netiesiogiai, nei visiškai ar iš dalies ir b) ji yra organizuota kaip ne pelno organizacija; Direktyvos 2014/26/ES 3 straipsnio a ir b punktai (žr. 37 išnašą).

(37)  2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/26/ES dėl kolektyvinio autorių teisių ir gretutinių teisių administravimo ir daugiateritorių licencijų naudoti muzikos kūrinius internete teikimo vidaus rinkoje (OJ L 84, 20.3.2014, p. 72).

(38)  Direktyvos 2014/26/ES 56 konstatuojamoji dalis.