—

susitaria, kad sprendimo, kuriuo Gruzijai suteikiama papildoma makrofinansinė pagalba, priėmimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad reikalingas pagrindas, kuriuo turėtų būti užtikrinami patikimi ir veiksmingi sprendimai dėl makrofinansinės pagalbos teikimo trečiosioms šalims;

—

susitaria, kad sprendimų dėl būsimų makrofinansinės pagalbos operacijų priėmimas turėtų būti paremtas toliau išdėstytais svarstymais ir principais dėl Sąjungos makrofinansinės pagalbos suteikimo reikalavimus atitinkančioms trečiosioms šalims ir teritorijoms, nedarant poveikio teisėkūros iniciatyvos teisei ir būsimoms galimoms šių svarstymų ir principų teisinėms formoms;

—

įsipareigoja visapusiškai įtraukti šiuos svarstymus ir principus į būsimus atskirai priimamus sprendimus dėl Sąjungos makrofinansinės pagalbosteikimo.

(1)

Sąjunga yra pagrindinė ekonominės, finansinės ir techninės pagalbos trečiosioms šalims teikėja. Sąjungos makrofinansinė pagalba (makrofinansinė pagalba) pasirodė esanti veiksminga ekonomikos stabilizavimo priemonė ir struktūrinių reformų varomoji jėga tokią pagalbą gaunančiose trečiosiose šalyse ir teritorijose (pagalbos gavėjai). Pagal bendrą Sąjungos politiką šalių kandidačių, potencialių šalių kandidačių ir kaimyninių šalių atžvilgiu Sąjunga turėtų galėti toms šalims teikti makrofinansinę pagalbą siekdama kurti bendrą stabilumo, saugumo ir gerovės erdvę.

(2)

Makrofinansinė pagalba turėtų būti grindžiama Europos Parlamento ir Tarybos ad hoc sprendimais dėl konkrečių šalių. Šiais principais siekiama didinti proceso, kurio metu priimami ir įgyvendinami tokie sprendimai, veiksmingumą ir efektyvumą, gerinti pagalbos gavėjų politinių išankstinių sąlygų dėl makrofinansinės pagalbos suteikimo įgyvendinimą ir didinti šios paramos skaidrumą ir demokratinę kontrolę.

(3)

Savo 2003 m. birželio 3 d. rezoliucijoje dėl makrofinansinės pagalbos trečiosioms šalims įgyvendinimo Europos Parlamentas paragino priimti pagrindų reglamentą dėl makrofinansinės pagalbos, kad būtų paspartintas sprendimų priėmimo procesas ir sukurtas oficialus ir skaidrus šios finansinės priemonės pagrindas.

(4)

2002 m. spalio 8 d. Tarybos išvadose nustatyti kriterijai (vadinamieji Ženvalio kriterijai), kuriais turi būti vadovaujamasi vykdant makrofinansinės pagalbos operacijas. Šiuos kriterijus reikėtų atnaujinti ir paaiškinti, be kita ko, atsižvelgiant į kriterijus dėl tinkamos paramos formos nustatymo (paskola, dotacija ar jų derinys).

(5)

Nustačius šiuos principus Sąjungai turėtų būti sudarytos sąlygos greitai teikti makrofinansinę pagalbą, visų pirma kai dėl tam tikrų aplinkybių reikalingi skubūs veiksmai, ir padidinti makrofinansinės pagalbos įgyvendinimui taikomų kriterijų aiškumą ir skaidrumą.

(6)

Komisija turėtų užtikrinti, kad makrofinansinė pagalba atitiktų įvairių išorės veiksmų sričių principus, tikslus bei priemones ir kitą susijusią Sąjungos politiką.

(7)

Makrofinansine pagalba turėtų būti remiama Sąjungos išorės politika. Komisijos tarnybos ir Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) turėtų glaudžiai bendradarbiauti visą makrofinansinės pagalbos operacijos vykdymo laikotarpį siekdamos koordinuoti Sąjungos išorės politiką ir užtikrinti jos nuoseklumą.

(8)

Makrofinansinė pagalba turėtų paremti pagalbos gavėjų įsipareigojimus laikytis Sąjungos pripažįstamų bendrų vertybių, tokių kaip demokratija, teisinė valstybė, geras valdymas, pagarba žmogaus teisėms, tvari plėtra ir skurdo mažinimas bei atviros, taisyklėmis grindžiamos ir sąžiningos prekybos principų.

(9)

Išankstinė makrofinansinės pagalbos suteikimo sąlyga turėtų būti ta, kad reikalavimus atitinkanti šalis turėtų veiksmingus demokratinius mechanizmus, įskaitant daugiapartinę parlamentinę sistemą, laikytųsi teisinės valstybės principų ir gerbtų žmogaus teises. Komisija turėtų reguliariai stebėti, kaip įgyvendinamos tos išankstinės sąlygos.

(10)

Atskirais makrofinansinės pagalbos sprendimais, be kita ko, turėtų būti siekiama didesnio pagalbos gavėjų viešųjų finansų valdymo veiksmingumo, skaidrumo ir atskaitomybės. Komisija turėtų nuolat stebėti, kaip įgyvendinami šie tikslai.

(11)

Makrofinansine pagalba turėtų būti siekiama remti trečiųjų šalių ir teritorijų, patiriančių užsienio valiutos trūkumą ir susijusius išorės finansavimo sunkumus, tvarios išorės finansų būklės atkūrimą. Makrofinansine pagalba neturėtų būti užtikrinama nuolatinė finansinė parama, jos pradinis tikslas taip pat nėra remti pagalbos gavėjų ekonominį ir socialinį vystymąsi.

(12)

Makrofinansinė pagalba turėtų papildyti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir kitų daugiašalių finansų įstaigų suteiktus išteklius; be to, Sąjunga ir kiti pagalbos teikėjai turėtų sąžiningai dalytis našta. Makrofinansine pagalba turėtų būti užtikrinta Sąjungos dalyvavimo papildoma nauda.

(13)

Siekiant užtikrinti, kad su makrofinansine pagalba susiję Sąjungos finansiniai interesai apsaugomi veiksmingai, pagalbos gavėjai turėtų imtis tinkamų priemonių, susijusių su sukčiavimo, korupcijos ir kitų su šia parama siejamų pažeidimų prevencija ir kova su jais, taip pat turėtų būti numatyti Komisijos atliekami patikrinimai ir Audito Rūmų atliekamas auditas.

(14)

Susitarimo memorandumų priėmimo procedūra turėtų būti pasirinkta vadovaujantis Reglamente (ES) Nr. 182/2011 nustatytais kriterijais. Atsižvelgiant į tai, paprastai turėtų būti taikoma patariamoji procedūra, tačiau, turint omenyje galimą svarbų operacijų, kurių vertė viršija B dalyje nustatytą ribą, poveikį, šioms operacijoms turėtų būti taikoma nagrinėjimo procedūra.

a)

Makrofinansinė pagalba turėtų būti išskirtinė nesusietos ir nepriklausomos paramos užtikrinant reikalavimus atitinkančių trečiųjų šalių ir teritorijų mokėjimų balansą finansinė priemonė. Ja turėtų būti siekiama atkurti reikalavimus atitinkančių šalių ir teritorijų, patiriančių išorės finansavimo sunkumų, tvarią išorės finansų būklę. Teikiant pagalbą turėtų būti padedama įgyvendinti politikos programą, apimančią tvirtas koregavimo ir struktūrinių reformų priemones, skirtas mokėjimų balanso būklei pagerinti, ypač programos vykdymo laikotarpiu, ir gerinamas atitinkamų susitarimų su Sąjunga ir programų įgyvendinimas.

b)

Makrofinansinė pagalba turėtų būti teikiama Komisijai, bendradarbiaujant su daugiašalėmis finansų įstaigomis, nustačius, kad egzistuoja didelis likutinis išorės finansavimo trūkumas, kuris išlieka nepaisant TVF ir kitų daugiašalių įstaigų suteiktų išteklių ir griežtų ekonomikos stabilizavimo ir reformų programų įgyvendinimo atitinkamoje šalyje ar teritorijoje.

c)

Makrofinansinė pagalba turėtų būti teikiama trumpai ir nutraukiama iš karto, kai atkuriamas išorės finansinės padėties tvarumas.

—

šalys kandidatės ir potencialios šalys kandidatės,

—

Europos kaimynystės politikoje dalyvaujančios šalys ir teritorijos,

—

išskirtinėmis ir tinkamai pagrįstomis aplinkybėmis kitos trečiosios šalys, kurios atlieka lemiamą vaidmenį užtikrinant regioninį stabilumą, yra strategiškai svarbios Sąjungai ir yra artimos Sąjungai politiniu, ekonominiu ir geografiniu požiūriais.

a)

Makrofinansinė pagalba paprastai turėtų būti teikiama kaip paskola. Vis dėlto išskirtinėmis aplinkybėmis parama gali būti teikiama dotacijos forma arba paskolos ir dotacijos derinio forma. Nustatydama tinkamą galimos dotacijos dalį Komisija, rengdama savo pasiūlymą, turėtų atsižvelgti į pagalbos gavėjo ekonominio išsivystymo lygį, vertinamą pagal vienam gyventojui tenkančias pajamas ir skurdo lygį, taip pat į skolos tvarumo analize pagrįstą šalies pajėgumą grąžinti paramą, tuo pačiu metu užtikrinant, kad būtų laikomasi sąžiningo dalijimosi našta tarp Sąjungos ir kitų paramos teikėjų principo. Šiuo tikslu Komisija taip pat turėtų atsižvelgti į tai, kokiu mastu tarptautinės finansų įstaigos ir kiti pagalbos teikėjai atitinkamai šaliai taiko lengvatines sąlygas.

b)

Kai makrofinansinė pagalba teikiama kaip paskola, Komisija turėtų būti įgaliojama Sąjungos vardu pasiskolinti reikiamas lėšas kapitalo rinkose arba iš finansų įstaigų ir jas perskolinti pagalbos gavėjui.

c)

Skolinimosi ir skolinimo operacijos turėtų būti atliekamos eurais, taikant tą pačią lėšų įskaitymo datą; dėl jų Sąjungai neturėtų reikėti spręsti su terminų pasikeitimu susijusių klausimų ir ji neturėtų patirti jokios valiutų kurso ar palūkanų normos rizikos.

d)

Visas su skolinimosi ar skolinimo operacijomis susijusias Sąjungos išlaidas turėtų padengti pagalbos gavėjas.

e)

Pagalbos gavėjo prašymu ir susidarius palankioms aplinkybėms sumažinti paskolos palūkanų normą, Komisija gali nuspręsti refinansuoti visą ar dalį jos pradinių paskolų arba pakeisti atitinkamas finansines sąlygas. Refinansavimas ir sąlygų keitimas turėtų būti atliekami pagal 3 punkto d papunktyje nustatytas sąlygas; dėl jų vidutinis susijusios paskolos grąžinimo terminas neturėtų būti pratęsiamas, o refinansavimo arba sąlygų keitimo dieną mokėtina kapitalo suma neturėtų padidėti.

a)

Makrofinansinės pagalbos sumos, teikiamos kaip dotacijos, turėtų derėti su daugiametėje finansinėje programoje numatytais biudžeto asignavimais.

b)

Makrofinansinės pagalbos sumoms, teikiamoms kaip paskolos, atidėjiniai turėtų būti sudaromi pagal Reglamentą, įsteigiantį Išorės veiksmų garantijų fondą. Atidėjinių sumos turėtų derėti su daugiametėje finansinėje programoje numatytais biudžeto asignavimais.

c)

Metinius asignavimus turėtų tvirtinti biudžeto valdymo institucija, neviršydama daugiametėje finansinėje programoje nustatytų ribų.

a)

Pagalbos suma turėtų būti grindžiama reikalavimus atitinkančios šalies ar teritorijos likutiniais išorės finansavimo poreikiais, taip pat reikėtų atsižvelgti į jos pajėgumus užsitikrinti finansavimą iš nuosavų išteklių, ir ypač panaudojant turimas tarptautines atsargas. Finansavimo poreikius turėtų nustatyti Komisija bendradarbiaudama su tarptautinėmis finansų įstaigomis, remdamasi išsamiu kiekybiniu vertinimu ir skaidriais patvirtinamaisiais dokumentais. Visų pirma Komisija turėtų remtis TVF atitinkamos šalies ar teritorijos naujausiomis mokėjimų balanso projekcijomis ir atsižvelgti į numatomus daugiašalių paramos teikėjų finansinius įnašus ir į išankstinį kitų Sąjungos išorės finansavimo priemonių toje reikalavimus atitinkančioje šalyje ar teritorijoje taikymą.

b)

Komisijos dokumentuose turėtų būti pateikta informacija, ar neteikiant makrofinansinės pagalbos šalis ar teritorija turėtų tinkamu laikomą kiekį užsienio valiutos atsargų, kuris būtų įvertintas atsižvelgiant į atitinkamus rodiklius, pvz., atsargų ir trumpalaikės išorės skolos santykį ir atsargų ir paramą gaunančios šalies importo santykį.

c)

Nustatant teikiamos makrofinansinės pagalbos dydį taip pat reikėtų atsižvelgti į poreikį užtikrinti sąžiningą Sąjungos ir kitų pagalbos teikėjų dalijimąsi našta ir bendro Sąjungos įnašo papildomą naudą.

d)

Jei makrofinansinės pagalbos mokėjimo laikotarpiu pagalbos gavėjo finansavimo poreikiai gerokai sumažėja palyginti su pradinėmis projekcijomis, Komisija, veikdama pagal patariamąją procedūrą, kai pagalba sudaro 90 mln. EUR arba yra mažesnė, ir pagal nagrinėjimo procedūrą, kai pagalba viršija 90 mln. EUR, turėtų sumažinti tokios pagalbos lėšų sumą, paramą laikinai sustabdyti arba ją nutraukti.

a)

Išankstinė makrofinansinės pagalbos suteikimo sąlyga yra ta, kad reikalavimus atitinkanti šalis arba teritorija turėtų veiksmingus demokratinius mechanizmus, įskaitant daugiapartinę parlamentinę sistemą, laikytųsi teisinės valstybės principų ir gerbtų žmogaus teises. Komisija turėtų pateikti viešai prieinamą šių išankstinių sąlygų įgyvendinimo vertinimą (1) ir viso makrofinansinės pagalbos teikimo laikotarpiu turėtų stebėti, kaip jų laikomasi. Šis punktas turėtų būti taikomas pagal Sprendimą, nustatantį EIVT struktūrą ir veikimą.

b)

Makrofinansinės pagalbos teikimo sąlyga turėtų būti reikalavimus atitinkančios šalies ar teritorijos ir TVF atsargumo principu neparemtas susitarimas dėl kredito suteikimo, kuris atitinka šias sąlygas:

c)

Pagalba turėtų būti išmokama su sąlyga, kad būtų sėkmingai tęsiamas TVF remiamos politikos programos įgyvendinimas ir vykdoma šio punkto a papunktyje nurodyta išankstinė sąlyga. Pagalba taip pat turėtų priklausyti nuo aiškiai apibrėžtų daugiausia struktūrinėms reformoms ir patikimiems viešiesiems finansams skirtų ekonominės politikos priemonių, dėl kurių turi susitarti Komisija ir pagalbos gavėjas ir kurios turi būti išdėstytos susitarimo memorandume, įgyvendinimo per konkretų laikotarpį.

d)

Siekiant apsaugoti Sąjungos finansinius interesus ir pagerinti pagalbos gavėjų vykdomą valdymą, į susitarimo memorandumą turėtų būti įtraukiamos priemonės, skirtos valstybės finansų valdymo sistemų veiksmingumui bei skaidrumui pagerinti ir jas administruojančių asmenų atsakomybei padidinti.

e)

Planuojant politikos priemones turėtų būti deramai atsižvelgiama ir į pažangą, pasiektą abipusio rinkos atvėrimo, taisyklėmis grindžiamos sąžiningos prekybos plėtojimo ir kitų Sąjungos išorės politikos prioritetų srityse.

f)

Politikos priemonės turėtų derėti su esamais Sąjungos ir pagalbos gavėjo sudarytais partnerystės, bendradarbiavimo ar asociacijos susitarimais, taip pat su pagalbos gavėjo įgyvendinamomis TVF remiamomis makroekonominio koregavimo ir struktūrinių reformų programomis.

a)

Šalis ar teritorija, siekianti gauti makrofinansinę pagalbą, turėtų Komisijai pateikti rašytinį prašymą. Komisija turėtų patikrinti, ar laikomasi 1, 2, 4 ir 6 punktuose nurodytų sąlygų, ir prireikus galėtų pateikti pasiūlymą dėl Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo.

b)

Sprendime suteikti paskolą turėtų būti nurodoma makrofinansinės pagalbos suma, ilgiausias vidutinis grąžinimo terminas ir didžiausias mokėjimų dalimis skaičius. Jei sprendime kaip pagalbos dalis numatyta dotacija, jame taip pat turėtų būti nurodoma jos suma ir didžiausias mokėjimų dalimis skaičius. Kartu su sprendimu suteikti dotaciją turėtų būti pateikiamas sprendimo suteikti dotaciją (arba dalį dotacijos) pagrindimas. Abiem atvejais turėtų būti apibrėžiamas laikotarpis, per kurį teikiama makrofinansinė pagalba. Paprastai tas teikimo laikotarpis neturėtų būti ilgesnis negu treji metai. Pateikdama pasiūlymą dėl naujo sprendimo suteikti makrofinansinę pagalbą Komisija turėtų pateikti 12 punkto c papunktyje nurodytą informaciją.

c)

Priėmus sprendimą dėl makrofinansinės pagalbos suteikimo Komisija, veikdama pagal patariamąją procedūrą, kai pagalbą sudaro 90 mln. EUR arba yra mažesnė, ir pagal nagrinėjimo procedūrą, kai pagalba viršija 90 mln. EUR, turėtų susitarti su pagalbos gavėju susitarimo memorandume dėl 6 punkto c, d, e ir f papunkčiuose nurodytų politikos priemonių.

d)

Priėmus sprendimą dėl makrofinansinės pagalbos suteikimo Komisija turėtų susitarti su pagalbos gavėju dėl išsamių paramos finansinių sąlygų. Tos išsamios pagalbos finansinės sąlygos turėtų būti išdėstytos dotacijos arba paskolos sutartyje.

e)

Komisija turėtų informuoti Europos Parlamentą ir Tarybą apie pokyčius, susijusius su pagalba konkrečiai šaliai, įskaitant jos išmokėjimą, ir tinkamu metu pateikti toms institucijoms atitinkamus dokumentus.

a)

Komisija turėtų įgyvendinti makrofinansinę pagalbą laikydamasi Sąjungos finansinių taisyklių.

b)

Įgyvendinant makrofinansinę pagalbą turėtų būti taikomas tiesioginis centralizuotas valdymas.

c)

Biudžeto įsipareigojimai turėtų būti skiriami remiantis Komisijos pagal šį punktą priimtais sprendimais. Jei makrofinansinė pagalba teikiama kelerius finansinius metus, paramai skirti biudžeto įsipareigojimai gali būti suskaidyti į metines dalis.

a)

Makrofinansinė pagalba turėtų būti išmokama pagalbos gavėjo centriniam bankui.

b)

Makrofinansinė pagalba turėtų būti išmokama dalimis, su sąlyga, kad vykdoma 6 punkto a papunktyje nurodyta išankstinė sąlyga ir 6 punkto b ir c papunkčiuose nurodytos sąlygos.

c)

Komisija turėtų reguliariai tikrinti, ar ir toliau laikomasi 6 straipsnio b ir c papunkčiuose nurodytų sąlygų.

d)

Jei 6 punkto a papunktyje nurodytos išankstinės sąlygos ir 6 punkto b ir c papunkčiuose nurodytų sąlygų nesilaikoma, Komisija turėtų laikinai sustabdyti arba nutraukti makrofinansinės pagalbos išmokėjimą. Tokiais atvejais Komisija turėtų informuoti Europos Parlamentą ir Tarybą apie sustabdymo ar nutraukimo priežastis.

a)

Į visus susitarimus, sudaromus pagal sprendimus dėl konkrečių šalių, turėtų būti įtraukiamos nuostatos, užtikrinančios, kad pagalbos gavėjai reguliariai tikrintų, ar tinkamai panaudotas iš Sąjungos biudžeto suteiktas finansavimas, imtųsi atitinkamų pažeidimų ir sukčiavimo prevencijos priemonių ir prireikus imtųsi teisinių veiksmų neteisėtai pasisavintoms lėšoms, suteiktoms pagal sprendimą dėl konkrečios šalies, išieškoti.

b)

Į bet kokį susitarimą, sudaromą pagal sprendimą dėl konkrečios šalies, laikantis atitinkamų Sąjungos teisės aktų, turėtų būti įtraukiamos nuostatos, užtikrinančios Sąjungos finansinių interesų apsaugą, visų pirma atsižvelgiant į sukčiavimą, korupciją ir bet kokius kitus pažeidimus.

c)

6 punkto c papunktyje nurodytu susitarimo memorandumu Komisijai ir Audito Rūmams turėtų būti aiškiai suteikiama teisė makrofinansinės pagalbos teikimo laikotarpiu ir jam pasibaigus atlikti auditus, įskaitant dokumentų auditus ir auditus vietoje, pvz., veiklos vertinimus. Be to, memorandumu Komisija arba jos atstovai turėtų būti aiškiai įgaliojami atlikti patikrinimus ir inspektavimus vietoje.

d)

Makrofinansinės pagalbos įgyvendinimo laikotarpiu Komisija turėtų atlikti veiklos vertinimus ir taip stebėti, ar pagalbos gavėjo su tokia parama susijusios finansinės priemonės, administracinės procedūros ir vidaus ir išorės kontrolės mechanizmai yra patikimi.

e)

Bet kuriame susitarime pagal sprendimą dėl konkrečios šalies turėtų būti nuostatos, užtikrinančios, kad nustačius, jog administruodamas makrofinansinę pagalbą pagalbos gavėjas sukčiavo, ėmėsi korupcinių veiksmų arba bet kokios kitos neteisėtos veiklos, darančios neigiamą poveikį Sąjungos finansiniams interesams, Sąjunga turi teisę susigrąžinti visą dotaciją ir (arba) anksčiau laiko susigrąžinti paskolą.

a)

Komisija turėtų įvertinti pažangą, padarytą įgyvendinant makrofinansinę pagalbą, ir iki kiekvienų metų birželio 30 d. pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai metinę ataskaitą.

b)

Metinėje ataskaitoje turėtų būti vertinama pagalbos gavėjų ekonominė padėtis ir perspektyvos, taip pat pažanga, padaryta įgyvendinant 6 punkto c papunktyje nurodytas politikos priemones.

c)

Ataskaitoje taip pat turėtų būti pateikta atnaujinta informacija apie turimus biudžeto išteklius paskolų ir dotacijų forma, atsižvelgiant į operacijas, kurios yra numatytos.

a)

Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai turėtų nusiųsti baigiamojo vertinimo ataskaitas, kuriose vertinami neseniai užbaigtų makrofinansinės pagalbos operacijų rezultatai ir veiksmingumas ir mastas, kuriuo jomis prisidėta prie paramos tikslų.

b)

Komisija turėtų reguliariai ir bent kartą per ketverius metus vertinti Sąjungos makrofinansinės pagalbos teikimą, Europos Parlamentui ir Tarybai pateikdama detalią makrofinansinės pagalbos apžvalgą. Tokiu vertinimu turėtų būti siekiama nustatyti, ar Sąjungos makrofinansinės pagalbos tikslai buvo pasiekti, ir ar toliau laikomasi makrofinansinės pagalbos sąlygų, įskaitant 7 punkto c papunktyje nustatytą ribą, taip pat sudaryti sąlygas Komisijai teikti rekomendacijas dėl būsimų operacijų patobulinimo. Komisija savo vertinime taip pat nustato, kaip teikiant makrofinansinę pagalbą bendradarbiaujama su Europos ar daugiašalėmis finansų įstaigomis.