23.12.2009

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 317/7

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Europos stiklo ir keramikos pramonės konkurencingumo atsižvelgiant į ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketą

(tiriamoji nuomonė ES pirmininkaujančios Čekijos prašymu)

(2009/C 317/02)

Pranešėjas Josef ZBOŘIL

Bendrapranešėjis Tomasz CHRUSZCZOW

Vadovaudamasis Europos bendrijos steigimo sutarties 262 straipsniu, Marek Mora, už Europos reikalus atsakingas Čekijos ministro pirmininko pavaduotojas, ES pirmininkaujančios Čekijos vardu 2008 m. gruodžio 10 d. raštu paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę

Europos stiklo ir keramikos pramonės konkurencingumas atsižvelgiant į ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketą.

Pramonės permainų konsultacinė komisija, kuri buvo atsakinga už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2009 m. birželio 4 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Josef Zbořil, bendrapranešėjis Tomasz Chruszczow.

455-ojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2009 m. liepos 15–16 d. (liepos 16 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę vieningai.

1.   Išvados ir rekomendacijos

1.1.   ES stiklo ir keramikos pramonė yra neatsiejama Bendrijos ūkio struktūros dalis. Ši pramonės šaka, kurios istorija apima 4 000 metų, tikriausiai yra viena seniausių žemyne. Šiuo metu ji patiria tam tikrų konkurencingumo sunkumų. Daugelio jų priežastis – globalizacija, griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai ir kylančios energijos kainos.

1.2.   Abu sektoriai yra imlūs energijai. Abiejų žaliavos yra vietinės kilmės, o produktai parduodami daugiausia Europos Sąjungoje (tačiau stiklo taros ir stalo reikmenų pasektoriai turi didelę eksporto rinką: stalo reikmenys eksportuojami į visas pasaulio šalis, o stiklo pakuotės naudojamos didžiajai daliai eksportuojamų ES aukščiausios klasės gaminių). Kartu šiuose dviejuose sektoriuose tiesiogiai sukurta beveik pusė milijono darbo vietų, o netiesiogiai – dar daugiau, tiek žaliavų tiekimo sektoriuje, tiek ir tuos produktus naudojančiuose sektoriuose (ypač statybų).

1.3.   Šiame Bendrijos vystymosi etape minėti produktai yra nepaprastai svarbūs, o kol kas sukurta labai mažai konkurencingų pakaitinių medžiagų. Abu sektoriai yra priversti konkuruoti su besivystančiomis šalimis, kurioms buvo naudingos Europos Sąjungoje susidariusios sunkesnės verslo sąlygos.

1.4.   Kalbant apie atsinaujinančios energijos gamybą ir energijos taupymą, stiklo produktų nauda, jei jie yra tinkamai perdirbami, nusveria gamybos metu sunaudotą energiją ir išmesto CO2 kiekį. Todėl labai svarbu, siekiant Europos aplinkosauginių tikslų būsto, transporto ir atsinaujinančios energijos srityse, šiuos produktus naudoti visą jų tarnavimo laiką, kuris gali siekti dvidešimt ir daugiau metų. Ne kartą perdirbtų produktų galutinio šalinimo metu niekada nėra išlakų.

1.5.   EESRK nuomone, svarbu apsvarstyti pagrindinius aspektus, turinčius poveikio stiklo ir keramikos pramonės konkurencingumui, ir Europos Sąjungoje sukurti palankesnę verslo aplinką, kaip rekomenduojama abiejų sektorių tyrimuose (1). Reikėtų atsižvelgti į abiejų pramonės šakų ypatumus, būtent skirtingą produktų taikymo paskirtį ir naudojimo būdus bei platų gaminių asortimentą, gerus aplinkos apsaugos rodiklius, imlumo energijai lygį, sektoriuose esantį koncentracijos mastą, atsižvelgiant į jų regioninius aspektus, MVĮ skaičių abiejuose sektoriuose.

1.6.   Pats vertingiausias ir nepakeičiamas stiklo ir keramikos pramonės turtas – patyrę ir savo profesijai pasišventę darbuotojai, kuriuos išugdyti padėjo senos šio verslo ir amatų tradicijos, aukštos kokybės švietimo ir profesinio mokymo sistema, taip pat atitinkamų vietovių ir bendruomenių kultūrinis ir visuomeninis paveldas. Į šį paprastą faktą reikėtų atsižvelgti visose politikos srityse. Deja, galimas tam tikros politikos poveikis šiai svarbiai kultūrinei ir istorinei vertybei dažnai nepakankamai įvertinamas arba jo iš viso nepaisoma.

1.7.   Nepaisant dabartinio ekonomikos nuosmukio, reikia apsvarstyti esminius klausimus, kaip išsaugoti ir didinti abiejų sektorių konkurencingumą, nes jie sisteminiai ir su krize nesusiję.

1.8.   Visų pirma, reikėtų remti šių sektorių pastangas diegti naujoves, nes jos padės ES stiklo ir keramikos pramonei sustiprinti savo poziciją rinkoje, pasiekti geresnių aplinkos apsaugos rodiklių ir, žinoma, atlikti didesnį vaidmenį stengiantis sušvelninti klimato kaitos padarinius visuomenei.

1.9.   Todėl, atsižvelgiant į šių sektorių aplinkos apsaugos rodiklius ir laukiamą indėlį sprendžiant klimato kaitos problemą, reikėtų pagaliau užtikrinti, kad jie ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais (ATL) sistemoje dalyvautų vadovaujantis teisingumo principais, kurie grindžiami viso sektoriaus produktų būvio ciklo analize, pagal kurią pasiekiami privalumai yra daug kartų didesni negu su aplinkosauga susijusi našta. Trumpai tariant, visą perdirbimo pramonę reikėtų atleisti nuo dalyvavimo apyvartinių taršos leidimų aukcionuose per visą prekybos ATL laikotarpį iki 2020 m., nes taip būtų pašalintas didelis investicinis netikrumas ir kliūtys investuoti. Tai galėtų labai sustiprinti nagrinėjamų sektorių konkurencinę poziciją.

1.10.   S klimato kaitos ir energetikos priemonių paketo poveikį energijos kainoms stiklo ir keramikos pramonėje – kurį taip pat jaučia ir žaliavų tiekimo grandinės – turėtų kiek įmanoma sušvelninti gerai veikiančios energetikos rinkos. Šiuo požiūriu itin svarbu skatinti konkurenciją energetikos rinkose ir vystyti visos ES elektros energijos tinklą, kuris užtikrins ilgalaikį elektros energijos tiekimo saugumą.

1.11.   Reikėtų ryžtingai remti pastangas didinti atliekų surinkimo mastą ir surinkto stiklo naudojimą (tai gerintų aplinkos apsaugos rodiklius, nes padidėtų energijos vartojimo efektyvumas ir sumažėja išmetamo anglies dioksido kiekis).

1.12.   Būtina sugriežtinti galiojančias reguliavimo priemones ir, jeigu reikia, priimti naujas priemones, kurios būtų skirtos šalinti nesąžiningos prekybos praktiką, pavyzdžiui, gerai žinomo dizaino gaminių ar prekės ženklų padirbinėjimą. Problemą išspręsti galėtų padėti ir „kilmės šalies“ nuoroda. EESRK taip pat teigiamai vertina vartotojų organizacijų veiklą ir mano, kad jos yra tikros didelę pridėtinę vertę kuriančios gamybos šakų sąjungininkės. Vartotojų organizacijų parama ir Europos Sąjungoje, ir ES nepriklausančiose šalyse atneša didžiausios naudos ne tik vartotojams, bet ir įmonėms, gaminančios aukštos kokybės prekes.

1.13.   Papildoma politinė parama ir bendri ES veiksmai būtų naudingi siekiant:

—	šalinti kliūtis importuoti į ne ES rinkas,

—	gerinti MVĮ galimybes gauti tinkamos informacijos apie rinkas,

—	sudaryti geresnes galimybes dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose besiformuojančiose rinkose,

—	šalinti prekybos kliūtis įsigyti žaliavų iš Kinijos,

—	skatinti Europos Sąjungoje uždarojo ciklo stiklo pakuočių perdirbimą.

1.14.   Reikėtų skleisti informaciją apie tai, kad daugelio stiklo ir keramikos gaminių (termoizoliacinių medžiagų, langų su stiklo paketais ir pan.) puikūs aplinkos apsaugos rodikliai yra ES statybų pramonės energijos taupymo etalonas. Be to, ši technologija turėtų būti dalis dideliu energijos taupymo potencialu pasižyminčių technologijų, kurias numatoma perduoti ES nepriklausančioms šalims. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į būsimus energetikos politikos pokyčius, daugiausia potencialo turi anksčiau sovietiniam blokui priklausiusios šalys. Bendri projektai (pavyzdžiui, švaraus vystymosi mechanizmai) taip pat galėtų padėti ES gamintojams kompensuoti jų įrenginių išmestą CO2 kiekį.

1.15.   Valstybių narių vyriausybių paskatos, taikomos statybų pramonėje siekiant užtikrinti optimalų pastatų energinį naudingumą, yra geriausia priemonė stiklo pramonei remti, padedanti įgyvendinti klimato kaitos politiką.

1.16.   EESRK rekomenduoja ES institucijoms atnaujinti geresnės teisėkūros koncepciją, kuri atsidūrė aklavietėje praktiškai nepasiekusi jokios konkrečios (ir labai reikalingos) pažangos. Be to, bet kokį naują teisės aktą reikėtų išnagrinėti daug nuodugniau, apsvarstyti su atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais ir atlikti daug griežtesnį jo poveikio vertinimą, kuris būtų paremtas realiais duomenimis, o ne nepagrįstomis prielaidomis. Verslo aplinką reikėtų plėsti. Bet kokie papildomi suvaržymai prieštarauja tvarumo principams.

2.   Įžanga. Konkurencingumo veiksniai

2.1.   Šioje nuomonėje, parengtoje ES pirmininkaujančios Čekijos prašymu, nagrinėjamas stiklo ir keramikos sektorių – kurie yra svarbūs energijai imlių pramonės šakų pavyzdžiai – konkurencingumas. Be to, šiame tyrime dėmesys sutelkiamas ne tik į ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketo poveikį, bet ir atsižvelgiama į kitus veiksnius, turinčius įtakos visų energijai imlių pramonės šakų konkurencingumui, konkrečiai nagrinėjant stiklo bei keramikos sektorius.

2.2.   Tuo remdamasis, EESRK politikos kūrėjams pateikia keletą rekomendacijų, kaip valdyti stiklo ir keramikos pramonę, kad ji išsaugotų savo konkurencinę poziciją ir pasiektų visus įmanomus teigiamus rezultatus, kuriais galėtų prisidėti prie ES klimato kaitos politikos įgyvendinimo (žr. pirmesnį skyrių).

2.3.   Keramika ir stiklas kaip pagrindinės medžiagos prilygsta plienui, aliuminiui ir kitiems spalvotiesiems metalams, cheminėms medžiagoms, cementui, kalkėms, celiuliozei ir popieriui, kurių gamyba ir perdirbimas yra imlūs energijai ir sudaro nepakeičiamą kitų pramoninių vertės grandinių pagrindą (2).

2.4.   Galima išvardyti tokius energijai imlių pramonės šakų konkurencingumą skatinančius veiksnius:

2.4.1.   Patyrę ir savo profesijai atsidavę darbuotojai, kuriuos išugdyti padėjo senos šio verslo ir amatų tradicijos, aukštos kokybės švietimo ir profesinio mokymo sistema, taip pat atitinkamų vietovių ir bendruomenių kultūrinis ir visuomeninis paveldas. Tokias vertybes dažnai labai sunku perkelti kitur.

2.4.2.   Ilgalaikės technologinės inovacijos ir novatoriški produktai. Tai esminis veiksnys siekiant efektyvaus medžiagų ir energijos naudojimo, kokybės, patikimumo, ekonominės naudos, tvarumo, teigiamo poveikio aplinkai ir pan.

2.4.3.   Galimybė gauti pagrindinių žaliavų, geriausia – ES teritorijoje. Tačiau labai paklausios ir žaliavos, importuojamos iš politiškai stabilių regionų, kai transportavimo sąnaudos priimtinos.

2.4.4.   Energijos prieinamumas, įskaitant pirminius energijos šaltinius. Toks prieinamumas negali būti vertinamas remiantis vien tik funkcionaliu energijos tiekimo tinklu ir energijos kainomis – šiuo požiūriu esminės reikšmės turi ir energijos tiekimo patikimumas. Su energija susijęs poveikis turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą vertės grandinę.

2.4.5.   Konkurencingas gamybinės veiklos valdymas ir atsargaus investicijų finansavimas. Viena vertus, energijai imliose pramonės šakose žaliavos ir patikimai tiekiama energija yra pagrindiniai sąnaudų elementai, kurie sudaro gana didelę visų sąnaudų procentinę dalį. Kita vertus, tokių pramonės šakų gamybinės veiklos marža paprastai yra labai maža, todėl jos yra imlios kapitalui. Visa tai reikalauja itin konkurencingo gamybinės veiklos valdymo ir atsargaus investicijų finansavimo.

Aplinkos tvarumas ir susijusi teisinio reguliavimo bazė energetikos ir klimato kaitos srityje. Europos Sąjungoje pagrindinėms energijai imlioms pramonės šakoms taikomi labai griežti minėtos srities reikalavimai, nepaisant to, kad per pastaruosius du dešimtmečius energijai imlių pramonės šakų aplinkos apsaugos rodikliai itin pagerėjo ir galima tikėtis tolesnių laipsniškų patobulinimų įgyvendinus Integruotos taršos prevencijos ir kontrolės direktyvą.

2.4.6.1.   Būtina skirti ypatingą dėmesį neseniai patvirtintam ES klimato kaitos ir energetikos priemonių paketui  (3), kuris turės itin didelio poveikio energijai imlių pramonės šakų konkurencingumui, kaip visuose atitinkamuose savo dokumentuose sutartinai pripažįsta EESRK, Europos Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas.

2.4.6.2.   Iki ir po priemonių paketo patvirtinimo tiek valdžios institucijos, tiek ir suinteresuotosios pramonės šakos paskelbė daug naujų poveikio vertinimo tyrimų. Juose aiškiai parodoma, kad energijai imlioms pramonės šakoms yra opus su anglies dioksido tarša susijusio pramonės perkėlimo į kitas šalis klausimas ir kad priemonių paketo įgyvendinimui privalu nuosekliai pasirengti, atsižvelgiant į ekonomikos nuosmukį ir į 2009 m. gruodžio mėn. Kopenhagos penkioliktojoje klimato kaitos konvenciją pasirašiusių šalių konferencijoje (COP 15) įvyksiančių derybų rezultatus.

2.4.6.3.   Pagrindinių medžiagų pramonės šakos, įskaitant stiklo ir keramikos sektorius, dažniausiai naudoja iškastinį kurą ir joms įvairiais būdais įtaką daro skirtingų energijos šaltinių kaina. Be iškastinio kuro, jos sunaudoja gana daug elektros energijos.

2.4.6.4.   Klimato kaitos politikos priemonių poveikis kol kas yra vienpusis. Jį jaučia tik ES šalys ir jų ūkio subjektai, nes ES nepriklausančios valstybės netaiko privalomų priemonių, panašių į ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą. Net ir Bendrijos teritorijoje susijusi našta tenka tik elektros energijos gamybos objektams ir energijai imlioms pramonės šakoms.

2.4.6.5.   Energijai imlios Europos pramonės šakos faktiškai pritarė klimato kaitos įveikimo politikai ir jų išmetamų šiltnamio dujų kiekis absoliučiu mastu sumažėjo 6 proc. palyginti su 1990 m. lygiu, nors gamybos apimtys padidėjo. Tai rodo, kad iš tikrųjų pavyko atsieti teršalų išmetimą nuo ekonomikos augimo. Kita vertus, tai nemažai kainavo ir nustatant tikslus bei teršalų mažinimo būdus reikėtų rimtai įvertinti šiuose sektoriuose naudojamų atskirų technologijų fizines ribas.

2.4.6.6.   Elektros energijos gamybos sektorius gali tiesiogiai perkelti klimato kaitos mažinimo priemonių sąnaudas į energijos kainų nustatymo politiką, o energijai imlios pramonės šakos tokios galimybės neturi: privalėdami tarptautiniu lygiu atkakliai konkuruoti su ES nepriklausančiomis šalimis, šie sektoriai negali pasinaudoti nei sąnaudų perkėlimu, nei pagautės sąlygomis.

2.4.6.7.   Taigi, energijai imlios pramonės šakos patiria dvejopą ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos poveikį: pirma, – netiesiogiai – privalėdamos spręsti kylančių elektros energijos kainų problemą, antra, turėdamos perimti tiesiogines ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos sąnaudas. Gali būti, kad neseniai Tarybos ir Europos Parlamento priimti sprendimai iš dalies palengvins numatomų sąnaudų naštą, susijusią su leidimų pardavimu aukcionuose, nors ir tokiu atveju minėta leidimų pardavimų aukcionuose našta bus tik dideliu mastu perkelta į laikotarpį po 2020 m.

2.4.6.8.   Kad išliktų konkurencingos, per pastaruosius 20 metų energijai imlios pramonės šakos įgyvendino esminius technologinius pokyčius, kurie leido joms, kaip minėta pirmiau, absoliučiu mastu 6 proc. sumažinti išmetamų teršalų kiekį tokiu metu, kai šis kiekis didėjo net elektros energijos sektoriuje. Todėl nustačius tuos pačius bazinius metus (2005 m.) ir tuos pačius teršalų mažinimo tikslus ir elektros energijos gamybai, ir energijai imlioms pramonės šakoms dar labiau apsunkinama nepalanki pastarųjų padėtis. Tai reiškia, kad gamybinėje veikloje iki 2005 m. joms pavyko absoliučiu mastu išmetamų teršalų kiekį sumažinti net 50 proc. remiantis Kioto susitarimu, o naujoji prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema įpareigotų jas šį kiekį sumažinti dar 21 proc., palyginti su 2005 m. užregistruotu teršalų lygiu. Dėl tokio spaudimo gerų rezultatų pasiekusios įmonės patirs neteisybę ir bus priverstos arba apriboti savo ekonominį augimą, ar net sumažinti savo ūkinę veiklą, galiausiai – išsikelti iš ES ekonominės erdvės.

2.4.6.9.   Nekyla abejonių, kad toks vienpusis poveikis gali lemti įmonių ir kartu anglies dioksido taršos perkėlimą į kitas šalis, kurio baiminamasi. Nei dabartinis ekonomikos nuosmukis, nei jo nulemtas dabartiniu prekybos laikotarpiu nepanaudotų ATL galimas sukaupimas, nei ATL pardavimo aukcionuose atidėjimas iki kito prekybos laikotarpio nepakeis šios pramonės pažeidžiamos padėties, jeigu 2009 m. tarptautiniu mastu nebus pasirašytas tinkamas Kioto protokolą pakeičiantis susitarimas.

3.   ES stiklo ir keramikos pramonė. Pagrindiniai konkurencingumą skatinantys veiksniai

3.1.   Stiklo gamybos sektorių  (4) iš esmės sudaro lakštinio stiklo, stiklo taros, stalo reikmenų (namų apyvokos stiklo gaminių), stiklo pluošto ir dekoratyvinio stiklo gamyba. 2007 m. ES stiklo gamybos sektorius pagamino apie 37 milijonus tonų (mt) įvairių rūšių stiklo, kurio vertė siekė apie 39 milijardus EUR. Šis kiekis sudarė 32 proc. viso pasaulyje pagaminto stiklo. Nuo 2000 m. gamybos apimčių didėjimas Europos Sąjungoje buvo gana žemas. Pagal kiekį stiklo tara sudarė 58 proc. viso 2007 m. pagaminto stiklo, lakštinis stiklas – 27 proc., stalo reikmenys – 4 proc., termoizoliacinis ir armuotas stiklo pluoštas atitinkamai – 6 ir 2 proc., o dekoratyvinis stiklas – 3 proc. viso stiklo gamybos sektoriaus produkcijos kiekio tonomis.

3.2.   Vertinant pagal geografinę padėtį, dauguma įmonių vis dar veikia ES 15 šalių, visų pirma Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir JK, kuriose 2007 m. veiklą vykdė 68 proc. visų įmonių. Naujose ES valstybėse narėse tokių įmonių buvo 15 proc., o likusiose ES 15 šalių – 17 proc. Pagal bendrą kiekį Vokietija yra didžiausia stiklo gamintoja, o ES 12 šalių gamyba yra susitelkusi Lenkijoje ir Čekijoje. Vokietijoje, Čekijoje ir Lenkijoje stiklo gamybos sektorius, atsižvelgiant į ilgą jo istoriją, vertinamas kaip šių šalių nacionalinis paveldas. Dekoratyvinis stiklas ir aukštos kokybės krištolas taip pat laikomi tradiciniais meno gaminiais.

3.3.   Nuo 2000 m. ES stiklo gamybos sektoriuje apskritai vyravo mažėjančio užimtumo tendencijos, kurias dažniausiai kompleksiškai sukėlė produktyvumo reikalavimai, didesnis automatizavimas, sektoriaus konsolidacija ir žemomis sąnaudomis pagrįsta konkurencija. 2007 m. ES stiklo gamybos sektoriuje dirbo 234 000 žmonių. Tuo metu darbuotojų dalis ES 12 šalių sudarė beveik 40 proc., o tai galima paaiškinti skirtumais tarp ES 12 ir ES 15 imlumo kapitalui ir darbo jėgos sąnaudų požiūriu. Iš ES 12 šalių daugiausia darbo vietų buvo Lenkijoje ir Čekijoje, kuriose dirbo apie 71 proc. visų ES 12 darbuotojų. 2007 m. vienam darbuotojui tenkantis produktyvumas buvo 160,5 tonos.

3.4.   Šiame sektoriuje gamybos koncentracija yra gana didelė pagrindiniuose pasektoriuose (lakštinio stiklo, stiklo taros), o kituose (namų apyvokos stiklo gaminių, krištolo) ji nėra labai aukšta. Todėl šie pasektoriai patiria didesnę riziką (rinkos, finansavimo ir pan. požiūriu), nes smulkesniems gamintojams trūksta išteklių, ypač pasunkėjus dabartinės verslo aplinkos sąlygoms.

3.5.   Apskritai didžiausia sektoriaus produkcijos dalis parduodama Bendrijos teritorijoje: 2007 m. šis rodiklis buvo 90,7 proc. (kiekis tonomis). Eksportuota 3 496 milijonai tonų stiklo, t. y. apie 9,3 proc. viso pagaminto kiekio. Absoliučiai didžiausia eksportuoto stiklo dalis pagal kiekį tonomis tenka namų apyvokos stiklo gaminiams ir krištolui (25,4 proc.) ir dekoratyvinio stiklo gaminiams (38,6 proc.). 2007 m. eksporto apimtys išaugo 5,3 proc. Vis dėlto tuo pačiu laikotarpiu buvo užfiksuotas 35,8 proc. metinis importo apimčių padidėjimas, kuris viršijo eksporto apimtis pagal kiekį tonomis (3 601 milijonas tonų 2007 m.). Vidutinė eksportuoto stiklo kaina buvo 1 780,1 EUR už toną, kuri daug didesnė nei importuoto stiklo kaina, būtent 1 159,5 EUR už toną. Didžiausi importuotojai pagal kiekį – Kinija ir Taivanas. Vis daugiau stiklo taip pat importuoja Indija, Turkija ir Japonija. Nuo 2004 m. Kinijos lakštinio stiklo importo apimtys padidėjo dešimt kartų.

3.6.   Sumažėjus paklausai ir dėl kreditavimo sąlygų sugriežtinimo sulėtėjus ūkinei veiklai, 2007–2009 m. ES stiklo gamybos sektorius išgyvena išbandymų laikotarpį. Statybų sektorius atrodo itin pažeistas, nes silpsta namų ūkių pasitikėjimas ir mažėja vartojimas, taip pat sąstingį patiria investicijų paklausa. Tokia padėtis, žinoma, turi didelio poveikio stiklo gamybos pramonei: maždaug 90 proc. stiklo gaminių yra skirti plataus vartojimo prekes gaminantiems pramonės sektoriams (automobilių ir kitų transporto priemonių pramonei, elektrotechnikos pramonei, chemijos pramonei, maisto pramonei ir pan.) ir statybų sektoriui. Stiklo gamybos pramonė dideliu mastu priklauso nuo pirmiau minėtų sektorių stabilumo ir raidos.

3.7.   Tokias sudėtingas sąlygas dar labiau pablogins gamybinių pajėgumų didinimas ES kaimyninėse šalyse. 2004–2009 m. buvo numatyta įvairiose šalyse, įskaitant Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją, Katarą, Jungtinius Arabų Emyratus ir Egiptą, pastatyti naujų gamybos objektų, kurių bendras pajėgumas –7,3 milijono tonų. Dauguma šių naujų objektų gamins lakštinį stiklą ir stiklo tarą. Tikėtina, kad didesni gamybiniai pajėgumai sudarys sąlygas prekybai toliau augti, todėl didėja būtinybė, kad politikos kūrėjai užtikrintų ES stiklo gamintojams galimybę veiklą vykdyti vienodomis sąlygomis.

3.8.   ES stiklo gamybos sektorius šiuo metu patiria tam tikrų sunkumų konkurencingumo srityje. Daugelio jų priežastis – globalizacija, griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai ir kylančios energijos kainos. Iš besiformuojančios ekonomikos šalių importuojamų nebrangių stiklo gaminių laipsniškas asortimento didėjimas – tai ženklas, kad mažėja ES stiklo gamybos sektoriaus konkurencinis pranašumas, ypač mažaverčių gaminių rinkose.

Stiklo gamybos sektoriui taikomi aplinkos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai, susiję su sunaudojama energija, išmetamo CO2 kiekiu, taršos prevencija bei atliekomis, ir kitos aplinkos apsaugos taisyklės. ES nepriklausančių šalių gamintojai, ypač besivystančiose šalyse, neturi vadovautis tokiais griežtais teisės aktais, todėl jie patiria mažiau gamybinių suvaržymų ir išsaugo žemesnes gamybos sąnaudas. Be šių klausimų, ES stiklo gamybos sektorius turi spręsti šias su konkurencingumu susijusias problemas:

3.9.1.   Klientų reikalavimai mažinti sąnaudas. Spaudimas mažinti sąnaudas, kurį sukelia suaktyvėjusi Europos pramonės šakų konkurencija pasaulio rinkose, pavyzdžiui, automobilių gamybos, plataus vartojimo elektroninės įrangos, oro transporto ir mažmeninės prekybos, stiklo gamybos sektoriui gali turėti neigiamą poveikį. Visi nurodyti pramonės sektoriai vienaip ar kitaip yra tiesioginiai ar netiesioginiai ES stiklo gamintojų klientai. Todėl globalizacija grandinine reakcija paveikia ES stiklo gamybos sektoriaus gaminių paklausą.

3.9.2.   Pernelyg dideli bendri sektoriaus gamybiniai pajėgumai. Europos stiklo gamybos sektoriaus gamybiniai pajėgumai kelete pasektorių, įskaitant lakštinio stiklo gamybą, yra pernelyg dideli. Tai gali turėti neigiamą poveikį šiam sektoriui, nes jis mažina pelno maržas. Kita vertus, jis galės greičiau pakelti gamybos apimtis vartotojų reikalavimams patenkinti krizei pasibaigus.

3.9.3.   Kylančios energijos (ir žaliavų) kainos. Pasaulio mastu padidėjusi energijos paklausa daro poveikį ES stiklo gamybos sektoriaus ilgalaikei pasiūlai ir sąnaudoms. Tai nagrinėjamai pramonės šakai kelia rimtą grėsmę, nes ji viena iš pačių imliausių energijai, o jos energijos sąnaudos sudaro didelę visų gamybos sąnaudų dalį. Svarbu atkreipti dėmesį į ES energetikos ir klimato kaitos priemonių paketo domino efektą: tikimasi, kad stiklo ir keramikos pramonė įsisavins prognozuojamą energijos kainų padidėjimą savo gamybos procese. Kainų padidėjimą kompleksiškai nulėmė keletas veiksnių, įskaitant prekybą apyvartiniais taršos leidimais, investicijas į elektros energijos gamybos pajėgumų didinimą bei perdavimo tinklus ir būtinybę bendroje energetikos struktūroje užtikrinti didesnę atsinaujinančių energijos šaltinių dalį gaminant elektros energiją. Be to, pagal energijos kainų tendencijas gali kilti ir pagrindinių žaliavų, pavyzdžiui, kalcinuotosios sodos ir smėlio, kainos.

3.9.4.   Darbo sąlygas reglamentuojantys teisės aktai. Keletas teisės aktų reglamentuoja darbo sąlygas dirbant su žaliavomis ir jas sandėliuojant, pervežant bei naudojant gamybos procese. Daugelyje ES nepriklausančių šalių teisės aktai nėra tokie griežti, ir todėl jose gamybos sąnaudos yra mažesnės. Nepaisant to, ES stiklo pramonininkai pripažįsta savo atsakomybę už atsargumo principo laikymąsi šioje srityje.

3.9.5.   Prekybos apribojimai ir padirbinėjimas – galimos eksporto kliūtys už ES ribų. Daugumoje eksporto rinkų prekėms iš ES taikomi specialūs tarifai. Dideliais muito mokesčiais apmokestinami, pavyzdžiui, JAV parduodami ES gaminiai. Daugelio ES stiklo gamintojų konkurencingumas nukentėjo dėl to, kad už ES ribų veikiančios įmonės padirbinėja Europos Sąjungoje sukurtą dizainą. Šiuo metu daugeliui gamintojų tai itin skaudi problema, kuri, kaip manoma, iškils ir ateityje, jeigu ji nebus tinkamai ir nuodugniai sprendžiama. Kita vertus, dizainą patentuojančios pramonės šakos gali pasinaudoti iniciatyvų forma teikiama parama, pavyzdžiui, Europos Komisijos įsteigta Kinijos intelektinės nuosavybės teisių MVĮ pagalbos tarnyba (angl. China IPR SME Helpdesk ), specializuota mokomąja medžiaga bei seminarais ir individualiems poreikiams pritaikytomis aukščiausios klasės konsultacijomis dėl problemų, susijusių su intelektinės nuosavybės teisėmis.

3.10.   2006 m. ES keramikos sektorius  (5) pagamino ir pardavė įvairių keramikos gaminių už 39 milijardus EUR. Pastaraisiais metai gamybos apimtys augo labai mažai. Šios pramonės šakos du didžiausi pasektoriai – tai sienų bei grindų plytelių gamyba ir plytų bei stogo čerpių gamyba. Kartu su glazūruotos keramikos vamzdelių gamyba, šie pasektoriai sudaro iš molio gaminamų statybinių medžiagų grupę, kuri pagal gaminių vertę sudaro 60 proc. visos keramikos pramonės. Ugniai atsparių gaminių, stalo ir dekoratyvinių reikmenų, santechnikos įrangos ir techninės keramikos dalis pagal gaminių vertę atitinkamai yra 13 proc., 9 proc., 10 proc. ir 5 proc. Didžiausi gamybiniai regionai – Vokietija, JK, Ispanija ir Italija. Stambiausia gamintoja daugumoje šios pramonės pasektorių yra Vokietija, taip pat ir JK. Italija ir Ispanija yra didieji keraminių plytelių, plytų bei stogo čerpių ir (šiek tiek mažiau) santechnikos įrangos gamybos centrai. Iš naujų ES valstybių narių didžiausios gamybos apimtys užregistruotos Čekijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje, kurių keramikos sektorius stiprus ir kurios jau ilgą laiką eksportuoja savo gaminius į kitas ES šalis. Vis dėlto naujų valstybių narių dalis ES keramikos sektoriuje yra santykinai maža.

3.11.   Svarbu paminėti, kad nepaisant to, jog dauguma veiksnių, apibūdinančių stiklo gamybos sektorių ir darančių jam poveikį, veikia ir keramikos sektoriuje, yra vienas svarbus skirtumas. Stiklo gamybos sektorius pasižymi gana didele koncentracija, o keramikos sektoriuje veiklą vykdo labai nedaug didelės koncentracijos ir integruotos gamybos objektų.

3.12.   Nuo 2000 m. ES keramikos sektoriuje paprastai vyrauja mažėjančio užimtumo tendencijos. Krentantį užimtumo lygį dažniausiai kompleksiškai lemia produktyvumo reikalavimai, keliami žemomis sąnaudomis pagrįstos konkurencijos sąlygomis. 2006 m. ES keramikos sektoriuje dirbo 330 000 žmonių, t. y. šiek tiek mažiau nei 2005 m. (360 000 žmonių). Didžiausi darbdaviai – tai sienų bei grindų plytelių pasektoris ir plytų bei stogo čerpių pasektoris. Abiejuose jų 2006 m. dirbo 52 proc. visų keramikos sektoriaus darbuotojų, po to sekė stalo ir dekoratyvinių reikmenų pasektoris (22 proc.).

3.13.   Paprastai, apie 20–25 proc. ES keramikos gaminių (o sienų ir grindų plytelių atveju – daugiau nei 30 proc.) eksportuojama už ES ribų. Importo skvarba svyruoja nuo 3–8 proc., pavyzdžiui, grindų bei sienų plytelių ir ugniai atsparių gaminių pasektoriuose, iki daugiau nei 60 proc. stalo ir dekoratyvinių reikmenų pasektoriuje. Pagrindinės keramikos sektoriaus eksporto rinkos – JAV, Šveicarija ir Rusija. Pastaruoju metu vyrauja prastėjančio prekybos balanso tendencijos, kurių priežastis – ES rinkose didėjanti žemomis sąnaudomis pagrįsta konkurencija su Kinijos ir Turkijos keramikos įmonėmis, tebetaikomi apribojimai patekti į ne ES rinkas ir nuo 2000 m. laipsniškai kylantis euro kursas daugelio valiutų atžvilgiu. Todėl prekybos – ypač ES eksportuotojams sudaromų prekybos sąlygų – klausimai keramikos sektoriui tapo patys svarbiausi.

3.14.   ES keramikos sektorius šiuo metu patiria tam tikrų sunkumų konkurencingumo srityje. Daugelio jų priežastis – globalizacija ir griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai.

3.15.   Tam tikruose pasektoriuose, ypač stalo reikmenų, ES konkurencinis pranašumas, kurio pagrindas – inovacijos ir dizainas, vis labiau mažėja dėl mažaverčių gaminių, kuriuos į ES ir kitas svarbias rinkas eksportuoja besiformuojančios ekonomikos šalys. Nepaisant to, daugelyje pasektorių, ypač sienų ir grindų plytelių gamyboje, ES vis dar yra stambi pasaulinio lygio veikėja.

3.16.   Antrasis svarbus konkurencingumo veiksnys, turintis įtakos ES keramikos sektoriui, yra griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai ir apskritai kontrolė, ypač su ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema susijusi išlaidų našta. Nors keramikos pramonėje energijos sąnaudos vidutiniškai sudaro 30 proc. visų gamybos sąnaudų, išmetamas CO2 kiekis vienai tonai produkcijos yra mažas. ES prekybos ATL sistemoje 10 proc. visų gamybinių objektų yra keramikos gamyklos, tačiau jos išmeta mažiau nei 1 proc. visų pramoninių išmetamųjų CO2 teršalų, kuriems taikoma sistema. Priėmus iš dalies pakeistą Prekybos ATL sistemos direktyvą, 2013 m. joje turėtų dalyvauti apie 1 800 keramikos gamyklų. Šie gamybiniai objektai išmes mažiau nei 1,5 proc. visų pramoninių išmetamųjų CO2 teršalų, kuriems taikoma sistema. Svarbu pabrėžti, kad keramikos gamyklos dažniausiai yra maži gamybiniai objektai, kurių 40 proc. išmeta mažiau nei 25 000 t CO2 per metus, o 70 proc. – mažiau nei 50 000 t CO2 per metus.

3.17.   Energijai imlios keramikos pramonės gamybos sąnaudų struktūrai nepalankaus poveikio turi kylančios žaliavų kainos. Tam tikriems ES keramikos pramonės pasektoriams būdinga tai, kad jie yra labai priklausomi nuo konkrečių pirminių žaliavų, kurių vis didesnė dalis importuojama iš ES nepriklausančių šalių. Apžvalgoje parodoma, kaip konkurencingumo stoka keramikos pramonės gamybos proceso sąnaudų srityje, ypač energetikos rinkose, kenkia ES keramikos gamintojų konkurencingumui.

3.18.   Pagrindinė problema, kuri šiuo metu iškyla ES keramikos pramonės konkurencingumui, – tai staigiai išaugusios keramikos importo apimtys iš ES nepriklausančių šalių, kuriose aplinkos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai yra mažiau griežti, o sveikatos apsaugos ir darbo saugos įstatymai ne tokie varžantys. Santykinai didelis ES teisinių nuostatų rinkinys lemia tai, kad ES keramikos gamintojai nebegali vienodomis sąlygomis konkuruoti pasaulinėje erdvėje. Dėl to iškilo keletas konkurencingumo požiūriu opių klausimų, tačiau kartu atsirado ir įvairių šios srities perspektyvų.

3.19.   Šiomis aplinkybės, atsižvelgiant į keramikos pramonės sąnaudų struktūrą (didelės energijos ir darbo jėgos sąnaudos), santykinai mažą sektoriaus pelningumą ir didėjančią konkurenciją tiek ES viduje, tiek ir eksporto rinkose, keramikos gamintojams bus ypatingai sunku papildomas išlaidas, susijusias su apyvartiniais CO2 taršos leidimais, perleisti vartotojams. Be to, šios pramonės technologija ir gamybos metodai, naudojami keraminės produkcijos degimo krosnių energijos sunaudojimui mažinti iki minimumo, jau šiandien yra itin pažangūs, todėl artimiausioje ateityje negalime tikėtis didelių efektyvumo patobulinimų.

3.20.   Technologijoms valdyti ir bendradarbiavimui tarp skirtingų departamentų užtikrinti, nepriklausomai nuo geografinės vietovės, keramikos sektoriui reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų, tinkamų darbo priemonių ir įgūdžių. Tai opus klausimas ir MVĮ, tiriančioms pasaulines galimybes, ir didelėms įmonėms, veiklą vykdančioms kelete šalių, kaip rodo plytų gamybos pasektorio pavyzdys. Įgūdžių bazę galima gerinti dėmesį sutelkiant į visą gyvenimą trunkantį mokymąsi, gerinant sektoriaus patrauklumą ir kuriant tikslines mokymų programas.

4.   Kokiais būdais stiklo ir keramikos pramonė gali prisidėti prie ES tvarumo, įskaitant Kopenhagos konferencijos darbotvarkę?

4.1.   Turint omenyje tvarumą plačiąja prasme, reikėtų įvertinti ir stiklo gamybos, ir keramikos pramonės privalumus ir trūkumus. Abiejų sektorių pagrindą sudaro vietinės kilmės, Bendrijos teritorijoje kasamos gamtinės mineralinės medžiagos, kurių klodai yra pakankamai gausūs, kad būtų galima užtikrinti jų ilgaamžiškumą ne tik ES ekonominėje erdvėje, bet taip pat ir pasaulio mastu. Šie sektoriai dideliu mastu valdo savo poveikį aplinkai ir nesukelia jokios ypatingos rizikos žmonių sveikatai – nei darbuotojų, nei plačiosios visuomenės.

4.2.   Šiuo metu iš stiklo ir keramikos gamybos procesų pramonėje neturėtume negalime tikėtis jokių inovacinių perversmų. Stiklas lydomas, o keraminiai gaminiai deginami labai aukštoje temperatūroje, o tai reiškia, kad egzistuoja fizinės ribos, kiek galima sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekį. Prie šių ribų nagrinėjamos pramonės šakos sparčiai artėja. Deja, į šias fizines ribas nebuvo atsižvelgta persvarstant ES prekybos ATL sistemą, nes jos nebuvo priskirtos prie kitų energijai imlių pramonės šakų, kurių gamybos technologijose neišvengiamai susidaro išmetamieji teršalai.

4.3.   Šiuose sektoriuose naudojamos technologijos ir gamybos metodai taip pat yra pažangūs energijos sunaudojimo ir CO2 taršos intensyvumo srityse. Klimato kaitos požiūriu jie ne tik nekelia problemų, bet ir padeda tokias problemas spręsti. Pavyzdžiui, stiklo gamybos sektorius:

—	naudojant jo produktus kaip izoliacinę medžiagą, taupo energiją ir padeda mažinti išmetamą anglies dioksido kiekį,

—	prisideda prie anglies junginių neišskiriančios elektros energijos gamybos, atsinaujinančios energijos gamybos srityje,

—	savo technologiniame procese išmeta tokį CO2 kiekį, kuris yra daug mažesnis nei šios pramonės šakos produktus įdiegiant sutaupomas minėtų teršalų kiekis, ir

—	kitais įvairiais būdais yra naudingas visuomenei, pavyzdžiui, vaistų ir maisto produktų konservavimas, užtikrinant jų tvarumą.

4.4.   Stiklas priklauso medžiagų grupei, kuriai būdingas labai didelis pakartotinio perdirbimo lygis. Paprastai jo gamybos procesas apima atliekų perdirbimo ciklus. Todėl tam tikru požiūriu tai atliekų neturinti technologija. Surinktas stiklas sudaro didelę naudojamų medžiagų dalį, ypač gaminant stiklo tarą. Stiklo gyvavimo ciklo požiūriu jo pakartotinis perdirbimas neturi jokių fizinių ribų. Visoje Europoje diegiamos perdirbimo sistemos, kurios 2007 m. pasiekė 62 proc. perdirbimo lygį. Bet kokie veiksmai, skirti padidinti atliekų surinkimo lygį ir perdirbto stiklo naudojimą, aplinkos apsaugos rodiklius gali pagerinti trim būdais: pirma, padidinamas energijos naudojimo efektyvumas (1 proc. padidintas stiklo surinkimo lygis energijos sunaudojimą sumažina 0,25 proc.), antra, sumažinamas išmetamo anglies dioksido kiekis (1 proc. padidintas stiklo surinkimo lygis išmetamą CO2 kiekį sumažina 0,47 proc.) ir, trečia, sutaupomos žaliavos (1 tona stiklo atliekų, panaudota naujam stiklui pagaminti, sutaupo 1,2 tonos pirminių žaliavų).

4.5.   Praktiniu požiūriu stiklo gaminiai gali padėti sumažinti energijos sunaudojimą ir atitinkamai išmetamą CO2 kiekį, pavyzdžiui, pastatus apšiltinant termoizoliaciniu stiklo pluoštu arba juose sumontuojant šilumą sulaikančius stiklo paketus. Stogų ir sienų termoizoliacija leistų neišmesti 460 milijonų tonų CO2 per metus (t. y. daugiau nei ES iš viso įsipareigojo pagal Kioto susitarimą). Pavyzdžiui, jeigu visi viengubo ir dvigubo stiklo langai Europos Sąjungoje būtų pakeisti šilumą sulaikančiais dvigubais ir trigubais stiklo paketais, į atmosferą kasmet nebūtų išmetami 97 milijonai tonų CO2. Šis kiekis yra lygus 21 milijonui tonų žalios naftos ekvivalento arba pastatų, kuriuose gyvena 19 milijonų gyventojų, metiniam energijos sunaudojimui. Dar viena stiklo produktų taikymo paskirtis, kuria netiesiogiai sumažinamas išmetamo CO2 kiekis, – tai yra stiklo pluoštu armuojamas plastikas vėjo turbinose ir jo naudojimas automobilių pramonės medžiagose, pavyzdžiui, siekiant sumažinti energijos paklausą mažinant oro kondicionavimo poreikį.

4.6.   Planuojama, kad per ateinantį dešimtmetį gerokai padaugės technologijų, naudojančių saulės energiją, nes jau dabar stiklas yra pagrindinė fotovoltinių technologijų ir saulės energiją kaupiančių sistemų skaidrioji medžiaga, pavyzdžiui, saulės kaminai, biodegalai, gaminami naudojant saulės energiją, saulės fotokatalizė, vandens gryninimas ir gėlinimas. Taikant tokias technologijas greitai kompensuojamas gamybos metu išmestas šiltnamio dujų kiekis ir pagerėja aplinkosaugos reikalavimų atitiktis tvarios energijos principams. Skirtingi už šiuos dalykus atsakingi pasektoriai privalo remti ir plėtoti šias technologijas, o akademiniu bei gamybos požiūriu labai svarbu, kad šių pasektorių įmonės savo veiklą nuolat vykdytų Europos Sąjungoje.

4.7.   Visame stiklo gamybos sektoriuje šiltnamio dujų per metus išmetama 20 milijonų tonų, o keramikos pramonėje – 27 milijonų tonų. Abiejuose jų galimas teršalų mažinimo potencialas yra labai ribotas. Tai reiškia, kad stiklo ir keramikos pramonės įtraukimas į ES prekybos ATL sistemą fiziniu ir ekonominiu požiūriu praktiškai neturi prasmės. Be to, tai gali kelti pavojų šiltnamio dujų sutaupymo potencialui. Panašius apskaičiavimus galima pateikti beveik kiekvienai bazinei, energijai imliai pramonės šakai. Reikėtų vengti pernelyg didelių sąnaudų priimant sprendimus dėl anglies dioksido nutekėjimo į kitas šalis ir dėl ATL paskirstymo pagal tam tikrą atskaitos tašką trečiuoju prekybos laikotarpiu. Jeigu norime atsižvelgti į įvairių sektorių ir pasektorių įvairovę, reikia atskirų atskaitos taškų. Juos reikia nustatyti atsižvelgiant į skirtingas gamybos technologijas, energijos poreikius ir realias gamyklų galimybes sumažinti išmetamą teršalų kiekį.

4.8.   Atsižvelgiant į mažą koncentracijos lygį, platų gaminių asortimentą ir prastą viešai prieinamos statistikos kokybę, keramikos pramonėje bus labai sudėtinga teisingai įgyvendinti ES prekybos ATL sistemą. Norint įvertinti anglies dioksido nutekėjimo į kitas šalis tikimybę keramikos pramonėje, duomenų prieinamumo ir nuoseklumo klausimą bus galima išspręsti tik atitinkamus duomenis pakėlus iki trijų skaičių lygio (NACE rev. 2-2008). Pasiekus tokį lygį, bus galima parodyti anglies dioksido nutekėjimo į kitas šalis tikimybę trijuose keramikos pramonės pasektoriuose, būtent „ugniai atsparių gaminių“ (NACE 23.2), „iš molio gaminamų statybinių medžiagų“ (NACE 23.3) ir „kitų porcelianinių ir keraminių gaminių“ (NACE 23.4).

4.9.   Šiltnamio dujų sutaupymo požiūriu keramikos pramonė neturi tokio paties potencialo kaip stiklo gamybos sektorius, nors verta paminėti šiuolaikinių plytų, plytelių ir mineralinio pluošto termoizoliacines savybes. Nepaisant to, keramikos pramonė yra geras tvaraus vartojimo ir tvarios gamybos pavyzdys, nes neatsiejamos jos gaminių savybės – ilgaamžiškumas ir higieniškumas, taip pat estetinės vertybės. Juos pagaminus, dauguma keraminių dirbinių potencialiai gali labai ilgai tarnauti, o daugeliui jų vėliau nebereikia jokios priežiūros.

4.10.   Vienas keramikos pramonės pasektoris yra labai svarbus – ugniai atsparių medžiagų gamyba. Tokios medžiagos yra kritiškai svarbios daugeliui pramonės šakų, kurių gamybos procesas vyksta aukštoje temperatūroje: geležies ir plieno, stiklo, kalkių ir cemento. Šių cheminių junginių nebūtų galima pagaminti be aukščiausio atsparumo ugniai savybėmis pasižyminčių medžiagų, kuriomis paremtas veiksmingiausių technologijų naudojimas nagrinėjamuose sektoriuose.

4.11.   Siekiant apskritai didesnio konkurencingumo ir ypač pažangos efektyvaus energijos vartojimo bei aplinkos apsaugos srityje, svarbiausia daugelyje sričių imtis veiksmingų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros. Tai taikytina visiems stiklo ir keramikos sektoriams, o ypač specialaus stiklo pasektoriui, kuris dėl sparčiai besikeičiančio gaminamo produkto pobūdžio daugiausia pajamų skiria inovacijoms. Nors šis pasektoris nei savo produkcijos apimtimis (tonomis), nei darbo vietų skaičiumi nėra tarp didžiausiųjų, jo vystymuisi būtų labai svarbu, kad jis išliktų Europos Sąjungoje.

4.12.   Artimiausioje ateityje dėl griežtų aplinkos apsaugos ir energetikos teisės aktų, taip pat vienodų sąlygų nebuvimo tarptautiniu lygiu, ES MVĮ jaus didžiulį spaudimą, o privataus sektoriaus investicijos į inovacijas ir MTTP bus užgniaužtos. Tačiau aplinkos apsaugos teisės aktai kartu yra ir paskata investuoti į MTTP siekiant gerinti energijos naudojimo efektyvumą ir mažinti priklausomumą nuo tradicinių energijos šaltinių. Todėl energijos sąnaudos bendroje gamybos sąnaudų struktūroje gali sumažėti. Vis dėlto tai ilgalaikė perspektyva, kuriai pasiekti reikės ryžtingų verslininkų veiksmų ir nebijojimo rizikuoti.

4.13.   Šiandieną naujausi teisiniai reikalavimai ir sugriežtinti standartai paskatino diegti daugiau inovacijų energijos naudojimo efektyvumo srityje ir optimizuoti gaminių ekologines, nekenksmingumo sveikatai ir saugaus naudojimo savybes. Kuriami ir nauji pakartotinio perdirbimo metodai. Nepaisant to, atsižvelgiant į produkcijos pobūdį, tolesnė pažanga keraminių dirbinių perdirbimo srityje yra gana ribota.

4.14.   Jeigu bus toliau vykdomi moksliniai tyrimai, keraminiai gaminiai kaip švaresnė alternatyva gali tapti dar patrauklesni. Kaip šiuolaikinių gaminių pavyzdį galime pateikti molinius blokelius su geresnėmis termoizoliacinėmis savybėmis, kurių gamyba yra imli energijai, tačiau kurie, panaudoti statybose, taip pat gali padėti taupyti energiją. Kitas pavyzdys būtų keramikos naudojimas automobiliuose. Čia ji gali tarnauti kaip daug galimybių atverianti technologija, naudojama daugelyje svarbiausių ateities variklio konstrukcijos dalių, nes keramika unikaliai atspari karščiui, dilimui ir korozijai, mažai sveria, yra laidi elektros energijai ir izoliuoja šilumą. Ateities automobiliuose keramika bus neatsiejama variklio konstrukcijos dalis, taip pat ji bus naudojama degalų tiekimo sistemose atsparumo dilimui sumetimais ir vožtuvų valdymo mechanizmo, pavyzdžiui, vožtuvų ir jų lizdų, papildomose detalėse. Ateities automobiliuose gali būti naudojami keraminiai kuro elementai, kurie neišmes beveik jokių teršalų.

---

(1)  Žr. 4 ir 5 išnašas.

(2)  EESRK nuomonė dėl energijos rinkų vystymosi poveikio Europos pramonės vertės, OL C 77, 2009 3 31, p. 88-95.

(3)  Žr. Komisijos pranešimą spaudai Nr. IP/08/1998, paskelbtą tinklavietėje http://europa.eu/rapid/.

(4)  FWC sektorių konkurencingumo tyrimai. „Stiklo gamybos sektoriaus konkurencingumas“, 2008 m. spalio mėn.

(5)  FWC sektorių konkurencingumo tyrimai. „Keramikos sektoriaus konkurencingumas“, 2008 m. spalio mėn. Eurostatas 2006 m.

---