(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/71/EB (3) reikia padaryti pakeitimų. Dėl aiškumo ta direktyva turėtų būti išdėstyta nauja redakcija;

(2)

Direktyva 98/71/EB buvo suderintos svarbiausios valstybių narių materialinės dizaino teisės nuostatos, kurios, kaip buvo laikoma priimant direktyvą, turėjo didžiausią tiesioginį poveikį vidaus rinkos veikimui, nes sudarė kliūčių laisvam prekių judėjimui ir laisvei teikti paslaugas Sąjungoje;

(3)

valstybių narių nacionalinėje teisėje įtvirtinta dizaino apsauga taikoma kartu su Sąjungos lygmens apsauga, kurią suteikia Europos Sąjungos dizainai (toliau – ES dizainai), kurie yra bendro galiojimo ir galioja visoje Sąjungoje, kaip nustatyta Tarybos reglamente (EB) Nr. 6/2002 (4). Kartu egzistuojančios ir subalansuotos Sąjungos ir nacionalinio lygmens dizaino apsaugos sistemos yra Sąjungos požiūrio į intelektinės nuosavybės apsaugą pagrindas;

(4)

laikydamasi savo 2015 m. gegužės 19 d. komunikato „Geresnis reglamentavimas – geresni rezultatai. ES darbotvarkė“ ir įsipareigojimo reguliariai peržiūrėti Sąjungos politiką, Komisija atliko išsamų Sąjungos dizaino apsaugos sistemų vertinimą, apimantį išsamų ekonominį ir teisinį vertinimą, paremtą keliais tyrimais;

(5)

2020 m. lapkričio 10 d. išvadose dėl intelektinės nuosavybės politikos ir Sąjungos pramoninio dizaino sistemos peržiūros Taryba paragino Komisiją pateikti pasiūlymus dėl Reglamento (EB) Nr. 6/2002 ir Direktyvos 98/71/EB peržiūros. Peržiūros paprašyta siekiant modernizuoti pramoninio dizaino sistemas ir padaryti dizaino apsaugą patrauklesnę pavieniams dizaineriams ir įmonėms, ypač mažosioms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ). Visų pirma paprašyta, kad atliekant šią peržiūrą būtų nagrinėjami ir svarstomi pakeitimai, skirti Sąjungos, nacionalinių ir regioninių dizaino apsaugos sistemų tarpusavio papildomumui remti ir stiprinti, taip pat dedamos tolesnės pastangos mažinti dizaino apsaugos sistemos skirtumus Sąjungoje;

(6)

remdamasi galutiniais to vertinimo rezultatais, Komisija savo 2020 m. lapkričio 25 d. komunikate „Viso ES inovacinio potencialo išnaudojimas. Intelektinės nuosavybės veiksmų planas ES ekonomikai gaivinti ir jos atsparumui didinti“ paskelbė atliksianti Sąjungos dizaino apsaugos teisės aktų peržiūrą, sėkmingai užbaigus Sąjungos prekių ženklų teisės aktų reformą, siekiant supaprastinti sistemą, padaryti ją prieinamesnę ir veiksmingesnę, taip pat atnaujinti reglamentavimo sistemą atsižvelgiant į pokyčius, susijusius su naujomis rinkoje esančiomis technologijomis;

(7)

savo 2021 m. lapkričio 11 d. rezoliucijoje dėl intelektinės nuosavybės veiksmų plano ES ekonomikai gaivinti ir jos atsparumui didinti (5) Europos Parlamentas palankiai įvertino Komisijos siekį modernizuoti Sąjungos dizaino apsaugos teisės aktus, kad būtų geriau remiamas perėjimas prie skaitmeninės, tvarios ir žaliosios ekonomikos, paragino Komisiją toliau derinti paraiškų teikimo ir registracijos pripažinimo negaliojančia procedūras valstybėse narėse ir pasiūlė apsvarstyti galimybę suderinti Direktyvą 98/71/EB ir Reglamentą (EB) Nr. 6/2002, kad būtų užtikrintas didesnis teisinis tikrumas. Toje rezoliucijoje Europos Parlamentas taip pat nurodė, kad ES dizaino apsaugos sistema turėtų būti suderinta su ES prekių ženklų sistema, kad dizaino savininkai galėtų neleisti, kad į ES muitų teritoriją patektų dizainą pažeidžiančios prekės, ir paragino Komisiją pasirūpinti, kad prekių ženklų savininkai turėtų galimybę užkirsti kelią suklastoto dizaino prekių tranzitui ES. Jis taip pat pažymėjo, kad sudėtinių gaminių remontui naudojamų dalių dizaino apsauga yra tik iš dalies suderinta, o tai lemia susiskaidymą vidaus rinkoje ir teisinį netikrumą;

(8)

Komisijos surengtos konsultacijos ir atlikti vertinimai parodė, kad, nepaisant ankstesnio nacionalinės teisės aktų suderinimo, tebėra sričių, kuriose tolesnis derinimas galėtų padaryti teigiamą poveikį konkurencingumui ir ekonomikos augimui, visų pirma dėl to, kad MVĮ būtų sukurta daugiau prieigos prie dizaino apsaugos sistemos galimybių;

(9)

siekiant užtikrinti gerai veikiančią vidaus rinką ir, kai tinkama, Sąjungoje sudaryti sąlygas lengviau įgyti, administruoti ir saugoti teises į dizainą, siekiant skatinti Sąjungos įmonių, visų pirma MVĮ, augimą ir konkurencingumą, kartu deramai atsižvelgiant į vartotojų interesus, būtina išplėsti Direktyva 98/71/EB pasiekto įstatymų ir kitų teisės aktų suderinimo aprėptį įtraukiant kitus aspektus, susijusius su materialine dizaino teise, reglamentuojančia dizainus, kurių apsauga užtikrinama registracija pagal Reglamentą (EB) Nr. 6/2002;

(10)

be to, būtina suderinti ir procedūrines taisykles, kad Sąjungoje būtų sudarytos sąlygos lengviau įgyti, administruoti ir saugoti teises į dizainą. Todėl reikėtų suderinti tam tikras pagrindines valstybių narių ir ES dizaino sistemos procedūrines taisykles dizaino registracijos srityje. Pakanka nustatyti bendruosius pagal nacionalinę teisę reglamentuojamų procedūrų principus, paliekant valstybėms narėms teisę nustatyti konkretesnes taisykles;

(11)

kadangi šia direktyva neatmetama galimybė dizainui taikyti teisę, numatančią kitokią apsaugą negu ta, kurią numato dizaino registracija ar skelbimas, kaip antai Sąjungos teisę, reglamentuojančią teises į neregistruotąjį dizainą, arba Sąjungos ar nacionalinės teisę, reglamentuojančią prekių ženklus, patentus ir naudinguosius modelius, nesąžiningą konkurenciją ar civilinę atsakomybę;

(12)

svarbu nustatyti apsaugos kaupimo principą remiantis konkrečia teise, taikoma registruotojo dizaino apsaugai, ir autorių teise, pagal kurį teisių į dizainą saugomi dizainai turėtų būti saugomi ir kaip autorių teisių saugomi kūriniai, jeigu įvykdomi teisės aktų dėl autorių teisių reikalavimai;

(13)

siekiant vidaus rinkos tikslų reikia, kad sąlygos gauti teisę į registruotąjį dizainą būtų suderintos visose valstybėse narėse. Dėl to reikia nustatyti vienodas dizaino ir gaminio sąvokas, kurios būtų aiškios, skaidrios ir atitiktų technologinę pažangą, kartu atsižvelgiant į atsirandančius naujus dizainus, kurie nėra įkūnyti fiziniuose gaminiuose. Nelaikant, kad tokių gaminių sąrašas turi būti baigtinis, tikslinga atskirti fiziniame daikte įkūnytus gaminius, grafiškai vaizduojamus gaminius arba iš erdvinio objektų išdėstymo siekiant sukurti vidaus ar išorės aplinką, matomus gaminius. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, reikėtų pripažinti, kad aktyvumas, pavyzdžiui, gaminio elementų judėjimas ar kitimas gali būti dizaino dalis, visų pirma tų dizainų, kurie nėra įkūnyti fiziniame daikte; be to, reikia vienodai apibrėžti naujumo ir individualių savybių reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti teisės į registruotąjį dizainą;

(14)

siekiant palengvinti laisvą prekių judėjimą, reikia iš principo užtikrinti, kad teisės į registruotąjį dizainą teiktų jų turėtojui lygiavertę apsaugą visose valstybėse narėse;

(15)

dizaino įregistravimas teikia teisių turėtojui apsaugą tų visų ar dalies gaminio dizaino savybių, kurios yra akivaizdžiai nurodytos tokio dizaino registracijos paraiškoje ir tampa prieinamos visuomenei viešai skelbiant arba susipažįstant su atitinkama byla, susijusia su paraiška;

(16)

išskyrus akivaizdų nurodymą registracijos paraiškoje, gaminio dizaino savybės nebūtinai turi būti matomos konkrečiu metu arba gaminį naudojant konkrečiu būdu, kad joms būtų taikoma dizaino apsauga. Kaip šio principo išimtis, apsauga neturėtų apimti tų sudedamųjų dalių, kurios nėra matomos įprastai naudojant sudėtinį gaminį, arba tų tokios dalies savybių, kurios nėra matomos tą dalį įmontavus, arba kurių kiekviena neatitiktų reikalavimų, susijusių su naujumu ir individualiomis savybėmis. Todėl dėl šių priežasčių į sudėtinio gaminio sudedamųjų dalių dizaino savybes, kurioms apsauga neteikiama, neturėtų būti atsižvelgiama vertinant, ar kitos dizaino savybės atitinka apsaugos reikalavimus;

(17)

gaminių nurodymas turėtų būti dizaino registracijos paraiškos dalis, tačiau jis neturėtų daryti poveikio pačiai dizainui taikomos apsaugos apimčiai. Vis dėlto gaminių nurodymas kartu su dizaino vaizdu gali padėti nustatyti gaminio, kuriam dizainas yra panaudotas ar skirtas pritaikyti, pobūdį. Be to, gaminių nurodymas padeda lengviau atlikti dizainų paiešką pramoninės nuosavybės tarnybos tvarkomame dizainų registre ir didina registro skaidrumą bei prieinamumą. Todėl prieš registraciją gaminių nuorodos turi būti tikslios, nesukuriant nereikalingos naštos registruotojo dizaino pareiškėjams;

(18)

vertinimas, ar dizainas turi individualių savybių, turėtų būti grindžiamas tuo, ar informuotas naudotojas, jį apžiūrėdamas, pagal bendrą dizaino išvaizdą atskiria jį iš bet kurio kito dizaino, kuris yra dalis esamos dizainų visumos. Tuo vertinimu atsižvelgiama į gaminio, kuriam tas dizainas pritaikytas ar panaudotas, pobūdį, ypač į pramonės šaką, kuriai jis priklauso, ir dizainerio laisvės mastą kuriant tą dizainą;

(19)

apsaugos suteikimas dizainams, kurių pagrindą sudaro vien techninės funkcijos nulemtos savybės ar savybių išdėstymas, neturėtų varžyti technologinių inovacijų. Suprantama, kad tai nereiškia, jog dizainas turi turėti estetinę vertę. Teisė į registruotąjį dizainą galėtų būti pripažinta negaliojančia, jeigu gaminio išvaizdos savybes lėmė tik tai, kad gaminys turi atlikti tam tikrą techninę funkciją, o ne vizualinis aspektas;

(20)

panašiai dizaino apsaugos taikymas ir mechaninėms dalims neturėtų kliudyti skirtingų modelių gaminius keisti vienus kitais;

(21)

agreguotų gaminių mechaninės sujungiamosios detalės vis dėlto gali būti svarbus agreguotų gaminių naujoviškumo elementas bei rinkodaros atžvilgiu didelis turtas ir dėl to joms turėtų būti taikoma apsauga;

(22)

teisė į dizainą neturėtų galioti, jei dizainas prieštarauja viešajai tvarkai ar pripažintiems moralės principams. Šia direktyva nesiekiama derinti nacionalinių viešosios tvarkos ar pripažintų moralės principų sąvokų;

(23)

dėl to, kad sklandžiai veiktų vidaus rinka, svarbu suvienodinti teisių į registruotąjį dizainą apsaugos galiojimo terminą;

(24)

ši direktyva nedaro poveikio konkurencijos taisyklių pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 ir 102 straipsnius taikymui;

(25)

teisinio tikrumo sumetimais šioje direktyvoje turėtų būti išsamiai išvardyti esminiai neregistravimo pagrindai ir esminiai teisių į registruotąjį dizainą pripažinimo negaliojančiomis visose valstybėse narėse pagrindai;

(26)

visgi, siekiant užkirsti kelią netinkamam valstybėje narėje ypatingą visuomeninę reikšmę turinčių simbolių, išskyrus nurodytus 1883 m. kovo 20 d. Paryžiuje pasirašytos Konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (toliau – Paryžiaus konvencija) 6ter straipsnyje, naudojimui, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama numatyti konkrečius neregistravimo pagrindus. Siekiant užkirsti kelią netinkamam nacionalinio intereso kultūros paveldui priklausančių elementų registravimui ir pasisavinimui, valstybėms narėms turėtų taip pat būti leidžiama numatyti konkrečius neregistravimo ir negaliojimo pagrindus. Tokie kultūros paveldo elementai, kaip tai suprantama pagal 1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO generalinėje konferencijoje priimtą Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją, arba tiek, kiek jie sudaro materialią nematerialiojo kultūros paveldo apraišką, kaip tai suprantama pagal 2003 m. spalio 17 d. 32-ojoje UNESCO generalinės konferencijos sesijoje priimtą Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, apima, pavyzdžiui, paminklus ar pastatų grupę, artefaktus, rankomis pagamintus daiktus ar kostiumus;

(27)

atsižvelgiant į tai, kad įvairiose pramonės srityse vis dažniau naudojamos 3D spausdinimo technologijos, be kita ko, pasitelkiant dirbtinį intelektą, taip pat į sunkumus, su kuriais dėl to susiduria teisių į dizainą turėtojai siekdami veiksmingai užkirsti kelią neteisėtam jiems priklausančių saugomų dizainų kopijavimui, tikslinga nustatyti, kad bet kokios laikmenos ar programinės įrangos, kurioje užfiksuotas dizainas, kūrimas, parsisiuntimas, kopijavimas ir tiekimas siekiant atkurti gaminį, kuriuo pažeidžiamas saugomas dizainas, laikomas dizaino naudojimu, kuriam turėtų būti gautas teisių turėtojo leidimas;

(28)

siekiant sustiprinti dizaino apsaugą ir efektyviau kovoti su klastojimu, vadovaujantis valstybių narių tarptautiniais įsipareigojimais Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sistemoje, visų pirma pagal Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (toliau – GATT 1947) V straipsnį dėl tranzito laisvės, o generinių vaistų atveju – pagal 2001 m. lapkričio 14 d. PPO ministrų konferencijos priimtą Dohos deklaraciją, teisės į registruotąjį dizainą turėtojas turėtų turėti teisę neleisti trečiosioms šalims vykdant prekybą įvežti gaminius iš trečiųjų valstybių į valstybę narę, kurioje dizainas įregistruotas, neišleidžiant jų ten į laisvą apyvartą, jeigu teisių turėtojui nesuteikus leidimo tokiems gaminiams panaudotas ar pritaikytas tam dizainui tapatus dizainas arba jų dizainas pagal esminius požymius nesiskiria nuo to dizaino;

(29)

tuo tikslu teisių į registruotąjį dizainą turėtojams turėtų būti leidžiama neleisti įvežti teises pažeidžiančius gaminius ir tokių gaminių atžvilgiu įforminti bet kurią muitinės procedūrą, įskaitant, visų pirma, tranzito, perkrovimo, sandėliavimo, laisvosios zonos, laikinojo saugojimo, laikinojo įvežimo perdirbti ar laikinojo įvežimo, be kita ko, kai tokie gaminiai nėra skirti pateikti atitinkamos valstybės narės rinkai. Atlikdamos muitinį tikrinimą muitinės turėtų naudotis įgaliojimais ir procedūromis, nustatytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 608/2013 (6), be kita ko, teisių turėtojų prašymu. Visų pirma muitinės turėtų vykdyti atitinkamus patikrinimus remdamosi rizikos analizės kriterijais;

(30)

siekiant suderinti poreikį užtikrinti veiksmingą teisių į dizainą įgyvendinimą ir būtinybę išvengti laisvos prekybos teisėtais gaminiais suvaržymų, teisės į dizainą turėtojui suteikta teisė turėtų nustoti galioti tuo atveju, kai teisminėje ar kitoje institucijoje, kompetentingoje priimti esminį sprendimą dėl to, ar buvo pažeista teisė į registruotąjį dizainą, pradėtame procese deklarantas arba gaminių turėtojas sugeba įrodyti, kad teisės į registruotąjį dizainą turėtojas neturi teisės uždrausti pateikti gaminius rinkai galutinės paskirties šalyje;

(31)

teisės į registruotąjį dizainą teikiamoms išimtinėms teisėms turėtų būti taikomi atitinkami apribojimai. Be naudojimo savo poreikiams tenkinti ir nekomerciniais tikslais, taip pat eksperimentiniais tikslais, toks leistino naudojimo atvejų sąrašas turėtų apimti atgaminimą citavimo arba mokymo tikslais, naudojimą kaip nuorodą lyginamojoje reklamoje ir naudojimą komentuojant, kritikuojant ar parodijuojant, su sąlyga, kad tokie veiksmai atitinka sąžiningą prekybos praktiką ir pernelyg netrukdo tuo dizainu įprastai naudotis. Trečiosioms šalims naudojant dizainą meninės raiškos tikslu, toks naudojimas turėtų būtų laikomas sąžiningu, jei jis atitinka sąžiningą pramoninės ir komercinės veiklos praktiką. Be to, ši direktyva turėtų būti taikoma taip, kad būtų užtikrinta visapusiška pagarba pagrindinėms teisėms ir laisvėms, visų pirma saviraiškos laisvei;

(32)

dizaino apsaugos tikslas yra suteikti išimtines teises į gaminio išvaizdą, bet ne monopolines teises į gaminį kaip tokį. Dizaino, kuriam nėra jokios kitos praktinės alternatyvos, apsauga iš tikrųjų reikštų monopolines teises į gaminį. Tokia apsauga prilygtų piktnaudžiavimui dizaino apsaugos tvarka. Jeigu trečiosioms šalims bus leista gaminti ir platinti atsargines dalis, konkurencija išliks. Jei dizaino apsauga bus taikoma ir atsarginėms dalims, o minėtos trečiosios šalys tas teises pažeis, konkurencijos neliks, o teisės į dizainą turėtojas de facto įgis monopolines teises į gaminį;

(33)

valstybių narių įstatymų skirtumai, susiję su saugomo dizaino naudojimu sudėtinio gaminio taisymo tikslais siekiant atkurti pirminę jo išvaizdą, kai gaminys, kuriam dizainas panaudotas ar pritaikytas, yra sudėtinio gaminio sudedamoji dalis, kurios forma nuo jo priklauso, daro tiesioginį poveikį vidaus rinkos sukūrimui ir veikimui. Tokie skirtumai iškraipo konkurenciją bei prekybą vidaus rinkoje ir sukuria teisinį netikrumą. Kaip pabrėžta 2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikate „Europos žaliasis kursas“, gaminių taisomumas yra tvarios ekonomikos pagrindas.

(34)

todėl, siekiant sklandaus vidaus rinkos veikimo ir užtikrinti sąžiningą konkurenciją, būtina suderinti valstybių narių dizaino apsaugos įstatymus, kiek tai susiję su saugomo dizaino naudojimu leidimo taisyti sudėtinį gaminį tikslais siekiant atkurti pirminę jo išvaizdą, įtraukiant išlygą dėl taisymo, panašią į tą, kuri jau įtvirtinta Reglamente (EB) Nr. 6/2002 ir taikoma ES dizainams Sąjungos lygmeniu, bet aiškiai taikomą tik toms sudėtinio gaminio sudedamosioms dalims, kurios priklauso nuo jo formos. Kadangi ta išlyga dėl taisymo siekiama, kad teisės į dizainą negalėtų būti įgyvendinamos tuo atveju, kai sudėtinio gaminio sudedamosios dalies dizainas yra naudojamas sudėtinio gaminio taisymo tikslais siekiant atkurti pirminę jo išvaizdą, išlyga dėl taisymo turėtų būti viena iš teisių gynimo priemonių, numatyta pagal šią direktyvą teisių į dizainą pažeidimo atvejui. Be to, siekiant užtikrinti, kad vartotojai nebūtų klaidinami ir kad rinkdamiesi iš konkuruojančių gaminių, kurie gali būti naudojami taisymui, jie galėtų priimti pagrįstą sprendimą, turėtų būti aiškiai numatyta, kad sudedamosios dalies gamintojas ar pardavėjas negali remtis išlyga dėl taisymo tinkamai neinformavęs vartotojų apie gaminio, kuris bus naudojamas sudėtiniam gaminiui taisyti, komercinę kilmę ir to gaminio gamintojo tapatybę. Ta išsami informacija turėtų būti pateikta aiškioje ir matomoje nuorodoje ant gaminio arba, jei tai neįmanoma, ant jo pakuotės arba prie gaminio pridedamame dokumente, nurodant bent prekės ženklą, kurį naudojant gaminys parduodamas, ir gamintojo pavadinimą;

(35)

siekiant išsaugoti atsarginių dalių antrinės rinkos liberalizavimo, kurio siekiama šia direktyva, veiksmingumą ir atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją (7), tam, kad būtų galima pasinaudoti išlygos dėl taisymo išimtimi dėl dizaino apsaugos, sudėtinio gaminio sudedamosios dalies gamintojas arba pardavėjas turi rūpestingumo pareigą tinkamomis priemonėmis, visų pirma sutartinėmis priemonėmis, užtikrinti, kad vartojimo grandinės pabaigoje esantys vartotojai nenaudotų nagrinėjamų sudedamųjų dalių kitais nei taisymo tikslais siekiant atkurti pirminę sudėtinio gaminio išvaizdą. Tačiau dėl to neturėtų būti reikalaujama, kad sudėtinio gaminio sudedamosios dalies gamintojas ar pardavėjas objektyviai ir visais atvejais garantuotų, kad jų gaminamos arba parduodamos dalys galiausiai galutinių naudotojų realiai būtų naudojamos vien tik taisymo tikslu siekiant atkurti pirminę to sudėtinio gaminio išvaizdą;

(36)

siekiant išvengti dėl skirtingų pirmalaikio naudojimo sąlygų valstybėse narėse atsirandančių to paties dizaino teisinės galios skirtumų skirtingose valstybėse narėse, tikslinga užtikrinti, kad riboto naudojimosi teisę turėtų bet kuris trečiasis asmuo, galintis įrodyti, kad iki dizaino paraiškos pateikimo datos arba, jei prašoma prioriteto, – iki prioriteto datos tas trečiasis asmuo valstybėje narėje pradėjo sąžiningais ketinimais naudotis arba buvo rimtai ir veiksmingai pasirengęs naudotis dizainu, kuris patenka į teisės į registruotąjį dizainą apsaugos apimtį ir nebuvo nukopijuotas nuo to dizaino;

(37)

(38)

siekiant suteikti daugiau galimybių ir sudaryti sąlygas lengviau naudotis dizaino apsauga ir padidinti teisinį tikrumą bei nuspėjamumą, dizaino registravimo procedūra valstybėse narėse turėtų būti veiksminga, skaidri ir pagrįsta taisyklėmis, panašiomis į ES dizainams taikomas taisykles;

(39)

būtina nustatyti esmines bendras taisykles dėl reikalavimų ir techninių priemonių, susijusių su dizaino vaizdo pateikimu bet kokia vizualinio atgaminimo forma registracijos paraiškos padavimo etapu, atsižvelgiant į su dizainų vizualizavimu susijusią techninę pažangą ir su naujais skaitmeniniais dizainais susijusius Sąjungos pramonės poreikius. Be to, valstybės narės turėtų suvienodinti praktiką ir taip suderinti standartus;

(40)

siekiant didesnio efektyvumo, taip pat tikslinga leisti registruotų dizainų pareiškėjams į vieną sudėtinę paraišką įtraukti kelis dizainus, nesiejant šios galimybės su sąlyga, kad visi gaminiai, kuriems tie dizainai yra skirti panaudoti arba pritaikyti, priklausytų vienai tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos (Lokarno klasifikacija), nustatytos pagal Lokarno sutartį (1968 m.), klasei;

(41)

tam tikrais atvejais įprastinis paskelbimas po dizaino įregistravimo gali sužlugdyti su tuo dizainu susijusios komercinės operacijos sėkmę arba jai pakenkti. Galimas sprendimas tokiais atvejais – paskelbimo atidėjimas. Siekiant nuoseklumo ir didesnio teisinio tikrumo, taip padedant įmonėms sumažinti dizainų portfelių valdymo išlaidas, paskelbimo atidėjimui visoje Sąjungoje turėtų būti taikomos tos pačios taisyklės;

(42)

siekiant užtikrinti vienodas sąlygas įmonėms ir visoje Sąjungoje užtikrinti vienodas galimybes naudotis dizaino apsauga, kuo labiau sumažinant pareiškėjams tenkančią registracijos ir kitų procedūrinių formalumų naštą, visos valstybių narių centrinės pramoninės nuosavybės tarnybos ir Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyba turėtų, kaip Sąjungos lygmeniu tai daro Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnyba (EUIPO), savo iniciatyva atlikdamos esminę ekspertizę tikrinti tik tai, ar nėra neregistravimo pagrindų, kurių išsamus sąrašas pateiktas šioje direktyvoje;

(43)

kad būtų kitų priemonių pripažinti teises į dizainą negaliojančiomis, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama nustatyti registracijos pripažinimo negaliojančia administracinę procedūrą, kuri būtų tinkamu mastu suderinta su registruotiesiems ES dizainams taikoma administracine procedūra;

(44)

pageidautina, kad valstybių narių centrinės pramoninės nuosavybės tarnybos ir Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyba bendradarbiautų tarpusavyje ir su EUIPO visose dizaino registravimo ir administravimo srityse, siekdamos skatinti praktikos ir priemonių konvergenciją, kaip antai kuriant ir atnaujinant konsultacijoms ir paieškai skirtas bendras ar sujungtas duomenų bazes ir portalus. Be to, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų centrinės pramoninės nuosavybės tarnybos ir Beniliukso intelektinės nuosavybės tarnyba bendradarbiautų tarpusavyje ir su EUIPO visose kitose jų veiklos srityse, kurios yra svarbios dizaino apsaugai Sąjungoje;

(45)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. skatinti ir kurti gerai veikiančią vidaus rinką ir sudaryti sąlygas lengviau registruoti, administruoti ir saugoti teises į dizainą Sąjungoje, kad, kai tinkama, būtų skatinamas augimas ir konkurencingumas, valstybės narės negali deramai pasiekti ir kadangi dėl siūlomo veiksmo masto ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti;

(46)

vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 (8) 42 straipsnio 1 dalimi, buvo konsultuojamasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu;

(47)

pareiga perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę turėtų apsiriboti tomis nuostatomis, kurios iš esmės skiriasi nuo Direktyvos 98/71/EB nuostatų. Pareiga perkelti nepakeistas nuostatas atsiranda pagal tą anksčiau priimtą direktyvą;

(48)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio valstybių narių pareigoms, susijusioms su direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminu, nurodytu šios direktyvos I priede,