(1)

pagal Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnio 3 dalį Sąjunga kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija ir skatina moterų ir vyrų lygybę bei vaiko teisių apsaugą;

(2)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 9 straipsnį Sąjunga, nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, atsižvelgia į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su socialine atskirtimi, taip pat aukšto lygio švietimu, mokymu ir žmonių sveikatos apsauga;

(3)

pagal SESV 151 straipsnį Sąjunga ir valstybės narės siekia skatinti užimtumą, geresnes gyvenimo ir darbo sąlygas, deramą socialinę apsaugą, administracijos ir darbuotojų dialogą bei žmogiškųjų išteklių plėtotę, siekiant nuolatinio didelio užimtumo ir kovojant su socialine atskirtimi. Pagal SESV 153 straipsnio 1 dalies j punktą, siekdama šių tikslų, Sąjunga remia ir papildo valstybių narių vykdomą veiklą kovos su socialine atskirtimi srityje;

(4)

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 24 straipsnyje pripažįstama, kad vaikai turi teisę į jų gerovei užtikrinti būtiną apsaugą ir globą ir kad visuose valstybės ar privačių institucijų veiksmuose, susijusiuose su vaikais, pirmiausia turi būti vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais. Chartijos 33 straipsnyje nustatyta, kad šeimai užtikrinama teisinė, ekonominė ir socialinė apsauga;

(5)

1996 m. gegužės 3 d. peržiūrėtos Europos socialinės chartijos 17 straipsnyje patvirtintas įsipareigojimas imtis visų tinkamų ir reikiamų priemonių užtikrinti, kad vaikai gautų jiems reikiamą priežiūrą, pagalbą, švietimą ir mokymą;

(6)

1989 m. lapkričio 20 d. priimtos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kurią ratifikavo visos Sąjungos valstybės narės, 2, 3, 6, 12, 18, 24, 27, 28 ir 31 straipsniuose nustatyta, kad Konvencijos šalys pripažįsta, jog pirmiausia turi būti vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais, taip pat pripažįsta vaiko teisę: dalyvauti visuomenės gyvenime ir vystytis, įskaitant teisę į apsaugą nuo visų formų diskriminacijos; teisę į gyvybę; teisę būti išklausytam teismo ir administraciniame procesuose; teisę į aukščiausią prieinamą sveikatos lygį; teisę gauti kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas; teisę gauti valstybės pagalbą, kad būtų užtikrintas tinkamas gyvenimo lygis, švietimas, laisvalaikis, pramoginė veikla, ir teisę į visapusišką dalyvavimą kultūriniame ir meniniame gyvenime;

(7)

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (1), kurią ratifikavo Sąjunga ir visos jos valstybės narės, 7 straipsnyje nustatyta, kad tos Konvencijos šalys imasi visų būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad neįgalūs vaikai, taip pat kaip ir kiti vaikai, galėtų naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis;

(8)

Sąjunga, kartu su savo valstybėmis narėmis, yra visapusiškai įsipareigojusi būti lydere įgyvendinant Jungtinių Tautų Darbotvarkę iki 2030 m. ir Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, įskaitant tikslus panaikinti skurdą, užtikrinti sveiką gyvenseną ir skatinti gerovę bei užtikrinti įtraukų ir teisingą kokybišką švietimą;

(9)

2013 m. vasario 20 d. Komisija priėmė rekomendaciją 2013/112/ES (2)„Investicijos į vaikus. Padėkime išsivaduoti iš nepalankios socialinės padėties“. Toje rekomendacijoje nustatytas integruotas požiūris į vaikų skurdo ar socialinės atskirties mažinimą ir vaikų gerovės didinimą, kuris grindžiamas trimis ramsčiais: galimybe naudotis ištekliais, galimybe gauti kokybiškas paslaugas ir vaikų dalyvavimo teise;

(10)

2017 m. lapkričio mėn. Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija pristatė Europos socialinių teisių ramstį, kuriuo nustatyta 20 principų, skirtų gerai veikiančioms ir sąžiningoms darbo rinkoms bei gerovės sistemoms remti. 11 principe numatyta vaikų teisė į įperkamą geros kokybės ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą, apsaugą nuo skurdo ir į konkrečias priemones, skirtas nepalankioje padėtyje esančių vaikų lygioms galimybėms didinti;

(11)

Europos Parlamentas 2015 m. lapkričio 24 d. rezoliucijoje (3) paragino Komisiją ir valstybes nares nustatyti vaiko garantijų sistemą, daugiausia dėmesio skiriant skurstantiems vaikams ir jų galimybėms naudotis paslaugomis. Europos Parlamentas 2021 m. kovo 11 d. rezoliucijoje (4) toliau paragino Komisiją į ES vaiko teisių strategiją įtraukti konkrečių priemonių, skirtų investuoti į vaikus siekiant panaikinti vaikų skurdą, įskaitant Europos vaiko garantijų sistemos sukūrimą bei reikiamų išteklių skyrimą, ir 2021 m. pirmąjį ketvirtį pateikti pasiūlymą dėl Europos vaiko garantijų sistemos ir paragino valstybes nares investuoti visus turimus išteklius, įskaitant Sąjungos lėšas, į kovą su vaikų skurdu bei socialine atskirtimi ir parengti Vaiko garantijų sistemos nacionalinius veiksmų planus;

(12)

bendra deklaracija „Siekiant įveikti skurdą ir socialinę atskirtį – COVID-19 poveikio šeimoms mažinimas – bendradarbiavimas kuriant stiprių vaikų ateitį“, kurią 2020 m. gruodžio mėn. pasirašė 24 Užimtumo, socialinės politikos, sveikatos ir vartotojų reikalų tarybos ministrai, raginama sukurti Europos vaiko garantijų sistemą, grindžiamą Rekomendacijos 2013/112/ES ir Europos socialinių teisių ramsčio principais ir integruotu požiūriu. Ministrai dar kartą patvirtino, kad būtina užtikrinti galimybę gauti nemokamą sveikatos priežiūrą, nemokamą švietimą, įperkamą ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą, tinkamą būstą ir pakankamą mitybą vaikams, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis;

(13)

Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plane (5) suteiktas naujas postūmis kovoti su skurdu ir socialine atskirtimi Sąjungoje, visų pirma nustačius tikslą iki 2030 m. asmenų, kuriems gresia skurdas ar socialinė atskirtis, skaičių sumažinti 15 mln., įskaitant bent 5 mln. vaikų;

(14)

išsami Sąjungos vaiko teisių strategija (6) padeda stiprinti vaikų dalyvavimą visuomenės gyvenime, užtikrinti, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais, apsaugoti pažeidžiamus vaikus, įskaitant tuos, kuriems gresia socialinė bei ekonominė atskirtis ir marginalizacija, ginti vaiko teises internete, skatinti vaiko interesus atitinkantį teisingumą ir užkirsti kelią smurtui prieš vaikus bei su juo kovoti. Ja taip pat siekiama kovoti su vaikų diskriminacija, įskaitant jų lyties ar seksualinės orientacijos pagrindu arba jų tėvų lyties ar seksualinės orientacijos pagrindu;

(15)

Šios rekomendacijos tikslas – užkirsti kelią socialinei atskirčiai ir su ja kovoti užtikrinant galimybę pažeidžiamiems vaikams naudotis pagrindinių paslaugų rinkiniu, įskaitant lyčių aspekto integravimą, kad kovojant su vaikų skurdu ir skatinant lygias galimybes būtų atsižvelgta į skirtingą mergaičių ir berniukų padėtį. Pažeidžiami vaikai – jaunesni nei 18 metų asmenys, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis. Tai yra vaikai, gyvenantys namų ūkiuose, kuriems gresia skurdas arba kurie patiria didelį materialinį ir socialinį nepriteklių, arba kurių darbo intensyvumas yra labai mažas;

(16)

kad galėtų suteikti veiksmingą arba veiksmingą ir nemokamą galimybę naudotis paslaugomis, valstybės narės, pagal nacionalines aplinkybes ir metodus, turėtų arba organizuoti ir teikti tokias paslaugas, arba užtikrinti pakankamas išmokas, kad pažeidžiamų vaikų tėvai ar globėjai galėtų apmokėti su tomis paslaugomis susijusias išlaidas. Ypatingą dėmesį reikia skirti tam, kad galimos susijusios išlaidos netaptų kliūtimi pažeidžiamiems vaikams iš mažas pajamas gaunančių šeimų visapusiškai naudotis pagrindinėmis paslaugomis;

(17)

beveik 18 mln. vaikų Sąjungoje gresia skurdas ar socialinė atskirtis (7), ir skirtumai tarp valstybių narių yra dideli. Rizikos veiksniai, dėl kurių kai kurie vaikai gali tapti itin pažeidžiami ir jiems gali grėsti skurdas ar socialinė atskirtis, labai skiriasi. Todėl nacionaliniai šios rekomendacijos įgyvendinimo metodai turėtų būti pritaikyti prie konkrečių vietos aplinkybių ir poreikių. Vienas iš pagrindinių vaikų socialinę atskirtį lemiančių veiksnių yra nevienodos galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis, kurios yra būtinos jų gerovei užtikrinti ir socialiniams, kognityviniams bei emociniams įgūdžiams ugdyti. Skurstantys vaikai arba nepalankioje padėtyje esantys vaikai labiau linkę susidurti su kliūtimis, trukdančiomis gauti ikimokyklinį ugdymą ir priežiūrą, įtraukų švietimą, sveikatos priežiūrą, sveiką mitybą ir tinkamą būstą. Jų gyvenimas prasideda nepalankioje padėtyje, o tai gali turėti ilgalaikį poveikį jų vystymuisi ir ateities perspektyvoms;

(18)

iš kartos į kartą išliekanti socialinė atskirtis kelia pavojų kelių kartų socialinei sanglaudai ir lemia didesnes išlaidas mūsų gerovės valstybėms, silpnindama ekonominį ir socialinį atsparumą. Todėl siekiant didinti pastangas užkirsti kelią socialinei atskirčiai ir su ja kovoti, svarbu gerinti lygias galimybes pažeidžiamiems vaikams naudotis pagrindinėmis paslaugomis. Tokiu būdu taip pat prisidedama prie lygių galimybių pažeidžiamiems vaikams skatinimo ir kovojama su vaikų skurdu;

(19)

nepalankios padėties problemos sprendimas nuo ankstyvo amžiaus yra ekonomiškai efektyvi investicija, be kita ko, ilgalaikėje perspektyvoje, nes ja prisidedama ne tik prie vaikų įtraukties ir jų geresnės socialinės bei ekonominės padėties jiems suaugus, bet taip pat prie ekonomikos ir visuomenės, kadangi jie geriau integruojasi į darbo rinką bei socialinį gyvenimą ir lengviau pereina iš švietimo sistemos į darbo rinką, be kita ko, visapusiškai įgyvendinant 2020 m. spalio 30 d. Tarybos rekomendaciją „Tiltas į darbo rinką. Sustiprinta Jaunimo garantijų iniciatyva“ (8). Investavimas į lygias galimybes vaikams sudaro pagrindą tvariam ir integraciniam augimui, kuriuo grindžiama teisinga ir atspari visuomenė bei aukštynkryptė socialinė konvergencija. Tai taip pat padeda įveikti neigiamų demografinių pokyčių poveikį, mažinant įgūdžių ir darbo jėgos trūkumą ir užtikrinant geresnę teritorinę aprėptį, kartu išnaudojant žaliosios ir skaitmeninės pertvarkos teikiamas galimybes;

(20)

lygios galimybės naudotis kokybišku ir įtraukiu ikimokykliniu ugdymu bei priežiūra ir švietimu yra būtinos norint išsivaduoti iš socialinės atskirties, perduodamos iš kartos į kartą, ir užtikrinti lygias galimybes nepalankioje padėtyje esantiems vaikams. Tačiau ribotas ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros prieinamumas ir didelė kaina gali tapti kliūtimi vaikams iš mažas pajamas gaunančių šeimų. Jų lankomumo rodikliai yra gerokai prastesni ir tai vėliau lemia blogesnius mokymosi rezultatus bei didesnį mokyklos nebaigusių vaikų, visų pirma migrantų kilmės vaikų arba romų vaikų, skaičių. Bendrojo lavinimo įstaigas pradedančių lankyti neįgalių vaikų arba vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, segregacija ir diskriminacija išlieka didele problema. Mokymo įstaigos pasirinkimas turi atitikti geriausius vaiko interesus. Dėl didėjančio migrantų kilmės vaikų skaičius švietimo sistemoje būtina užkirsti kelią segreguotai mokyklos aplinkai ir pritaikyti mokymo metodus, laikantis nacionalinės teisės ir valstybių narių įsipareigojimų pagal šios srities atitinkamus tarptautinės teisės aktus;

(21)

svarbus mokymosi procesas, kurio metu įgyjama ir socialinių įgūdžių, vyksta užsiimant sportine, laisvalaikio ar kultūrine veikla. Patvirtinta, kad tokia veikla yra naudinga, ypač nepalankioje padėtyje esantiems vaikams. Tačiau tokia veikla kai kurioms vaikų grupėms gali būti neįperkama arba jų dalyvavimą apsunkina tinkamos infrastruktūros stygius, menkos galimybės dalyvauti tokioje veikloje arba su kalba susijusios problemos;

(22)

pažeidžiami vaikai turi menkas galimybes naudotis tam tikromis sveikatos priežiūros paslaugomis, pavyzdžiui, dantų priežiūra arba dantų koregavimo priemonėmis, pavyzdžiui dantų kabėmis, nešioti korekcinius lęšius arba akinius. Be to, tokie vaikai turi mažiau galimybių ir išteklių pasinaudoti ligų prevencijos arba sveikatinimo programomis. Skurdžios pajamos ir kiti socialiniai veiksniai daro reikšmingą poveikį vaikų bendram vystymuisi bei sveikatai, įskaitant psichikos sveikatą, ir didina prastos sveikatos riziką vėlesniais metais. Būtina imtis ankstyvosios intervencijos ir prevencijos veiksmų, kartu užtikrinant geresnes galimybes naudotis visuomenės sveikatos prevencijos ir sveikatinimo programomis, įskaitant skiepijimą, ir paramą tėvams, o tai gali padėti pasiekti geresnių rezultatų;

(23)

galimybė sveikai ir tvariai maitintis yra vienas iš iššūkių visų pirma mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Sveikas maistas ir mitybos programos gali padėti spręsti tokias problemas kaip prasta mityba, fizinio aktyvumo trūkumas, nutukimas arba alkoholio ir tabako vartojimas, tokiu būdu mažinant mitybos nepakankamumą ir prastą mitybą, kuri yra labiau paplitusi tarp nepalankioje padėtyje esančių vaikų. Iš COVID-19 pandemijos metu įgytos patirties matyti, kokios svarbios yra mokyklinio maitinimo programos kai kuriems vaikams, kurie dėl izoliavimo staiga neteko patikimo mitybos šaltinio (9). Todėl itin svarbu užtikrinti, kad pažeidžiami vaikai kiekvieną dieną mokykloje bent vieną kartą per dieną gautų sveiko maisto, ir, atsižvelgiant į konkrečias vietos aplinkybes ir poreikius, tai būtų galima padaryti arba pateikiant tokį maistą, arba užtikrinant, kad tėvai, globėjai arba vaikai galėtų apsirūpinti tokiu maistu;

(24)

migrantų kilmės arba etninės mažumos kilmės vaikams iš mažas pajamas gaunančių šeimų gresia didesnė rizika gyventi labai prastomis būsto sąlygomis, perpildytuose būstuose ir patirti energijos nepriteklių, jiems taip pat kyla didesnis pavojus tapti benamiais. Būsto išlaidos yra didelė našta, ypač namų ūkiams, kuriuose pajamas uždirba tik vienas asmuo, ypač valdomiems moterų. Aprūpinimas tinkamu būstu ir užtikrinimas, kad vaikai ir jų šeimos gautų tinkamą laikiną apgyvendinimą yra svarbūs vaikų socialinės atskirties klausimo sprendimo ir benamystės rizikos mažinimo mechanizmai. Siekiant vaikų deinstitucionalizavimo, reikėtų skatinti kokybišką bendruomene ar šeima grindžiamą globą. Atsižvelgiant į bendrą vaiko padėtį ir individualius vaiko poreikius, vaikai turėtų būti apgyvendinami globos institucijose tik tokiu atveju, kai tai atitinka geriausius vaiko interesus. Parama vaikams, kurie palieka globos įstaigą arba globėjų šeimą, yra itin svarbi siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai ir socialiai integruotis;

(25)

COVID-19 pandemijos sukelta krizė gali turėti didelį poveikį šeimų ir vaikų ekonominei bei socialinei gerovei ir, tikėtina, kad ji gali neproporcingai paveikti nepalankioje padėtyje esančius vaikus. Mažas ir vidutines pajamas gaunančiose gyventojų grupėse dėl augančio nedarbo ir ribotų nuotolinio darbo galimybių daromas potencialiai didelis poveikis namų ūkių disponuojamosioms pajamoms, todėl jos susiduria su didesne pajamų praradimo rizika. Tikėtina, kad ši krizė pagilins esamą nelygybę ir dėl jos padidės namų ūkių, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis, skaičius. Dėl jos taip pat labai apsunkinamas paslaugų prieinamumas. Tarp labiausiai nuo krizės nukentėjusiųjų yra įvairių formų nepalankioje padėtyje esantys vaikai. Daugeliui vaikų, gyvenančių namų ūkiuose, kuriuose nėra tinkamos šeimos paramos, įgūdžių ar įrangos, įskaitant atokiose arba kaimo vietovėse su nepakankama skaitmenine infrastruktūra gyvenančius vaikus, nuotolinis mokymasis buvo sunkus;

(26)

siekiant spręsti vaikų socialinės atskirties klausimą ir mažinti COVID-19 pandemijos socialinį ir ekonominį poveikį, reikalingas integruotas, į asmenį orientuotas, daugialypis požiūris ir galimybių atverianti politikos sistema. Stiprinant įvairaus lygmens tarnybų bendradarbiavimą ir jų veiklos koordinavimą garantuojama veiksminga prevencija ir remiama vaikų socialinė įtrauktis. Kartu su galimybės naudotis pagrindinėmis paslaugomis užtikrinimu visuose regionuose ir teritorijose, įskaitant investicijas į paslaugų infrastruktūrą ir darbo jėgą, taip pat būtina patobulinti atitinkamų politikos krypčių veiksmingumą ir aktualumą, derinti prevencines priemones bei taisomuosius veiksmus ir kuo geriau pasinaudoti esamomis Sąjungos priemonėmis;

(27)

Europos semestro ekonomikos ir užimtumo koordinavimo procese, paremtame socialinių rodiklių suvestine (10), pabrėžiamas su vaikų skurdu ir socialine atskirtimi susijęs iššūkis, o kelioms valstybėms narėms pateiktos konkrečioms šalims skirtos rekomendacijos. Užimtumo politikos gairėse pabrėžiama, kaip svarbu visiems, įskaitant vaikus, užtikrinti galimybę naudotis tam tikromis paslaugomis, pavyzdžiui, ikimokykliniu ugdymu ir priežiūra, švietimu ir sveikatos priežiūra, nes tokia galimybė yra būtina sąlyga lygioms galimybėms užtikrinti;

(28)

Europos vaiko garantijų sistemai remti suteikiamos Sąjungos lėšos ir kitos paramos priemonės. Iš „Europos socialinio fondo +“ visos valstybės narės skirs atitinkamą sumą vaikų skurdo arba socialinės atskirties klausimui spręsti. Valstybėse narėse, kuriose rodiklis, susijęs su vaikais, kuriems gresia skurdas arba socialinė atskirtis, viršija Sąjungos vidurkį, ta suma turės siekti bent 5 % jų nacionalinės „Europos socialinio fondo +“ asignavimų sumos. Laikantis subsidiarumo ir proporcingumo principų, Europos regioninės plėtros fondo ir programos „InvestEU“ lėšomis taip pat bus remiamos investicijos į galimybių atveriančią infrastruktūrą, pavyzdžiui, socialinį būstą ir ikimokyklinio ugdymo bei priežiūros priemones, taip pat įrangą ir galimybes naudotis kokybiškomis pagrindinėmis paslaugomis. Pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę, kuri yra Europos ekonomikos gaivinimo plano ir priemonės „Next Generation ES“ sudedamoji dalis, siūlomas papildomas Sąjungos finansavimas kitai kartai, vaikams ir jaunimui skirtoms reformoms, investicijoms ir politikos kryptims, pavyzdžiui, švietimui ir įgūdžiams, kurie turi būti įtraukti į nacionalinius ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planus (11). Techninė paramos priemonė gali padėti valstybėms narėms parengti ir įgyvendinti struktūrines reformas švietimo, socialinių paslaugų, teisingumo ir sveikatos srityse, įskaitant tarpsektorines reformas, kuriomis siekiama spręsti vaikų skurdo ir socialinės atskirties klausimą;

(29)

valstybės narės taip pat gali naudotis 2017–2023 m. ES vaisių, daržovių ir pieno vartojimo skatinimo mokyklose programa, kad sveiki maisto produktai taptų labiau prieinami vaikams ir kad vaikai geriau suprastų sveiko ir tvaraus maisto teikiamą naudą;

(30)

ši rekomendacija turėtų būti įgyvendinama pasitelkus nacionalinius veiksmų planus, pritaikytus prie nacionalinių, regioninių ir vietos aplinkybių. Šiuose nacionaliniuose veiksmų planuose turėtų būti nustatyti pažeidžiami vaikai ir kliūtys, su kuriomis jie susiduria siekdami galimybės naudotis ir naudodamiesi paslaugomis, kurioms taikoma ši rekomendacija. Šiuo tikslu valstybėms narėms rekomenduojama įtraukti atitinkamus suinteresuotuosius subjektus, įskaitant vaikų teises propaguojančias nevyriausybines organizacijas. Šios rekomendacijos įgyvendinimo pažanga turėtų būti reguliariai stebima, pavyzdžiui, kaip socialinių rodiklių suvestinės dalis Europos semestro kontekste, taip pat kuriant atitinkamus stebėsenos rodiklius;

(31)

šia rekomendacija papildoma Komisijos rekomendacija 2013/112/ES, ji yra vienas iš siektinų Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų plano rezultatų, taip pat ja papildoma išsami Sąjungos vaiko teisių strategija;

(32)

šia rekomendacija visapusiškai laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų. Ja nedaromas poveikis valstybių narių nacionalinės proceso teisės principams ir teisinėms tradicijoms ir nėra išplečiami Sąjungos įgaliojimai,

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

a)

skirti nacionalinį Vaiko garantijų sistemos koordinatorių, turintį tinkamus išteklius ir įgaliojimus, kad būtų sudarytos sąlygos veiksmingai koordinuoti ir stebėti šios rekomendacijos įgyvendinimą;

b)

siekiant kuo veiksmingiau skirti priemones pažeidžiamiems vaikams ir, atsižvelgiant į nacionalines, regionines ir vietos organizacijas bei aplinkybes, įtraukti atitinkamas suinteresuotąsias šalis į procesą nustatant pažeidžiamus vaikus ir kliūtis, su kuriomis jie susiduria siekdami galimybės naudotis ir naudodamiesi paslaugomis, kurias apima ši rekomendacija;

c)

per devynis mėnesius nuo šios rekomendacijos priėmimo pateikti Komisijai laikotarpio iki 2030 m. šios rekomendacijos įgyvendinimo veiksmų planą, atsižvelgiant į nacionalines, regionines ir vietos aplinkybes, taip pat į esamus politikos veiksmus ir priemones, kuriomis remiami pažeidžiami vaikai. Veiksmų plane visų pirma turėtų būti nurodyta:

d)

parengti veiksmingas pažeidžiamų vaikų ir jų šeimų informavimo priemones, visų pirma regioniniu ir vietos lygmenimis, pasitelkus švietimo įstaigas, apmokytus socialinius darbuotojus, paramos šeimai tarnybas, pilietinės visuomenės ir socialinės ekonomikos organizacijas, siekiant didinti informuotumą ir skatinti bei lengvinti naudojimąsi paslaugomis, kurioms taikoma ši rekomendacija;

e)

užtikrinti regioninių, vietos ir kitų atitinkamų institucijų, vaikų ir pilietinei visuomenei atstovaujančių atitinkamų suinteresuotųjų šalių, nevyriausybinių organizacijų, švietimo įstaigų ir įstaigų, atsakingų už socialinės įtraukties ir integracijos, pagarbos vaikų teisėms, įtraukaus švietimo ir nediskriminavimo skatinimą, įskaitant nacionalines lygybės institucijas, dalyvavimą rengiant, įgyvendinant, stebint ir vertinant veiksmų planą;

f)

kas dvejus metus teikti Komisijai ataskaitas apie šios rekomendacijos įgyvendinimo pažangą laikantis c punkte nurodyto nacionalinio veiksmų plano.

12.