Byla C-577/11

DKV Belgium SA

prieš

Association belge des consommateurs Test-Achats ASBL

(Cour d’appel de Bruxelles prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas — Įsisteigimo laisvė — Direktyvos 73/239/EEB ir 92/49/EEB — Tiesioginis draudimas, išskyrus gyvybės draudimą — Laisvė nustatyti tarifus — Sveikatos draudimo sutartys, nesusijusios su profesine veikla — Apribojimai — Privalomieji bendrojo intereso pagrindai“

Santrauka – 2013 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1. Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Tiesioginis draudimas, išskyrus gyvybės draudimą – Direktyva 92/49 – Laisvė nustatyti tarifus – Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis nustatytas draudimo įmonių įmokų apskaičiavimo techninis pagrindas – Leistinumas

   (Tarybos direktyvos 73/239 8 straipsnio 3 dalis ir Tarybos direktyvos 92/49 29 straipsnis ir 39 straipsnio 2 ir 3 dalys)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Įsisteigimo laisvė – Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai – Priimančiosios valstybės narės atliekama kitose valstybėse narėse įsteigtų draudimo įmonių taikomos draudimo įmokų apskaičiavimo tvarkos kontrolė – Pateisinimas – Vartotojų apsauga – Leistinumas

   (SESV 49 ir 56 straipsniai)

1.  Direktyvos 92/49 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239 ir 88/357 (trečioji „ne gyvybės draudimo“ direktyva), 29 straipsnį, 39 straipsnio 2 ir 3 dalis ir Pirmosios direktyvos 73/239 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 92/49, 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose sveikatos draudimo sutarčių, nesusijusių su profesine veikla, srityje numatytos nuostatos, pagal kurias draudimo įmoka, franšizė ir išmoka kasmet gali būti keičiamos tik:

   —	remiantis vartojimo kainų indeksu, arba

   —	remiantis vadinamuoju „medicininiu“ indeksu, jeigu ir tiek, kiek šio indekso pokytis viršija vartojimo kainų indekso pokytį, arba

   —

   gavus atsakingos už draudimo įmonių priežiūrą administracinės institucijos leidimą, atitinkamai draudimo įmonei pateikus prašymą, kai ši institucija pripažįsta, kad taikant šios įmonės tarifą, nepaisant tarifų pakeitimų, apskaičiuotų remiantis šių dviejų rūšių indeksais, patiriama ar gali būti patirta nuostolių. Iš tiesų, kadangi negalima teigti, kad egzistuoja visiškas suderinimas ne gyvybės draudimo įmokų tarifų srityje, pagal kurį neleidžiama jokia nacionalinė priemonė, galinti daryti poveikį tarifams, nes nėra aiškiai šiuo klausimu išreikštos Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis nustatomas techninis pagrindas, pagal kurį draudimo įmonės turi apskaičiuoti įmokas, neprieštarauja laisvės nustatyti tarifus principui vien dėl to, kad šis techninis pagrindas daro poveikį tarifų pokyčiui. Taip yra minėtų teisės nuostatų atveju, kurios, leisdamos tarifus padidinti remiantis dviejų rūšių indeksais, veikia kaip techninis pagrindas, apribotas tarifų pokyčio ribomis, kuriose draudimo įmonės turi apskaičiuoti jų įmokas. Šiomis aplinkybėmis vien to, kad atsakinga už draudimo įmonių priežiūrą administracinė institucija draudimo įmonės prašymu gali nuspręsti jai leisti imtis priemonių, skirtų subalansuoti savo tarifus, jeigu dėl jų patiriama ar gali būti patirta nuostolių, nepakanka nagrinėjamos tarifų padidinimo sistemos techninio pagrindo pobūdžiui paneigti. (žr. 22, 23, 26, 27, 48 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.  SESV 49 ir 56 straipsniai aiškintini taip, kad įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas riboja nacionalinės teisės aktai, kuriuose sveikatos draudimo sutarčių, nesusijusių su profesine veikla, srityje numatytos nuostatos, pagal kurias draudimo įmoka, franšizė ir išmoka kasmet gali būti keičiamos tik:

   —	remiantis vartojimo kainų indeksu, arba

   —	remiantis vadinamuoju „medicininiu“ indeksu, jeigu ir tiek, kiek šio indekso pokytis viršija vartojimo kainų indekso pokytį, arba

   —

   gavus atsakingos už draudimo įmonių priežiūrą administracinės institucijos leidimą, atitinkamai draudimo įmonei pateikus prašymą, kai ši institucija pripažįsta, kad taikant šios įmonės tarifą, nepaisant tarifų pakeitimų, apskaičiuotų remiantis šių dviejų rūšių indeksais, patiriama ar gali būti patirta nuostolių. Iš tiesų tokia tarifų padidinimo sistema gali atgrasyti draudimo įmones, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei valstybėje, kur nustatyta tokia sistema, įsteigti joje filialą ar teikti savo paslaugas įgyvendinant laisvę jas teikti. Tačiau ši sistema gali būti leidžiama, jeigu ja siekiama apsaugoti vartotoją (o tai yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas) ir visų pirma neleisti, kad apdraustojo draudimo įmokos būtų labai ir netikėtai padidintos. Be to, ji atrodo tinkama šiam tikslui įgyvendinti. Galiausiai, atsižvelgiant, pirma, į stacionaraus gydymo draudimo požymius, t. y. nors jis gali būti pasiūlytas mažais tarifais santykinai jauniems apdraustiesiems, šie tarifai gali būti padidinti dėl apdraustojo amžiaus ir dėl padidėjusių išlaidų, kurių dėl to turi draudikas, ir, antra, dėl to, kad tokia sistema nedraudžiama draudimo įmonėms laisvai nustatyti bazinę draudimo įmoką ir leidžiama atsakingai už draudimo įmonių priežiūrą administracinei institucijai draudimo įmonės prašymu jai leisti imtis priemonių, skirtų subalansuoti savo tarifus, jei dėl jų gali būti patirta nuostolių, sistema, jeigu nėra mažiau ribojančios priemonės, leidžiančios tomis pačiomis sąlygomis pasiekti vartotojo apsaugos tikslą, neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. (žr. 34, 37, 40–47, 49 punktus ir rezoliucinę dalį)

Byla C-577/11

DKV Belgium SA

prieš

Association belge des consommateurs Test-Achats ASBL

(Cour d’appel de Bruxelles prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvė teikti paslaugas — Įsisteigimo laisvė — Direktyvos 73/239/EEB ir 92/49/EEB — Tiesioginis draudimas, išskyrus gyvybės draudimą — Laisvė nustatyti tarifus — Sveikatos draudimo sutartys, nesusijusios su profesine veikla — Apribojimai — Privalomieji bendrojo intereso pagrindai“

Santrauka – 2013 m. kovo 7 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas

1. Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Tiesioginis draudimas, išskyrus gyvybės draudimą — Direktyva 92/49 — Laisvė nustatyti tarifus — Nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis nustatytas draudimo įmonių įmokų apskaičiavimo techninis pagrindas — Leistinumas

   (Tarybos direktyvos 73/239 8 straipsnio 3 dalis ir Tarybos direktyvos 92/49 29 straipsnis ir 39 straipsnio 2 ir 3 dalys)

2. Laisvas asmenų judėjimas — Įsisteigimo laisvė — Laisvė teikti paslaugas — Apribojimai — Priimančiosios valstybės narės atliekama kitose valstybėse narėse įsteigtų draudimo įmonių taikomos draudimo įmokų apskaičiavimo tvarkos kontrolė — Pateisinimas — Vartotojų apsauga — Leistinumas

   (SESV 49 ir 56 straipsniai)

1.  Direktyvos 92/49 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios Direktyvas 73/239 ir 88/357 (trečioji „ne gyvybės draudimo“ direktyva), 29 straipsnį, 39 straipsnio 2 ir 3 dalis ir Pirmosios direktyvos 73/239 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, veiklos pradėjimu ir vykdymu, derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 92/49, 8 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad jais nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriuose sveikatos draudimo sutarčių, nesusijusių su profesine veikla, srityje numatytos nuostatos, pagal kurias draudimo įmoka, franšizė ir išmoka kasmet gali būti keičiamos tik:

   —	remiantis vartojimo kainų indeksu, arba

   —	remiantis vadinamuoju „medicininiu“ indeksu, jeigu ir tiek, kiek šio indekso pokytis viršija vartojimo kainų indekso pokytį, arba

   —

   gavus atsakingos už draudimo įmonių priežiūrą administracinės institucijos leidimą, atitinkamai draudimo įmonei pateikus prašymą, kai ši institucija pripažįsta, kad taikant šios įmonės tarifą, nepaisant tarifų pakeitimų, apskaičiuotų remiantis šių dviejų rūšių indeksais, patiriama ar gali būti patirta nuostolių. Iš tiesų, kadangi negalima teigti, kad egzistuoja visiškas suderinimas ne gyvybės draudimo įmokų tarifų srityje, pagal kurį neleidžiama jokia nacionalinė priemonė, galinti daryti poveikį tarifams, nes nėra aiškiai šiuo klausimu išreikštos Sąjungos teisės aktų leidėjo valios, nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis nustatomas techninis pagrindas, pagal kurį draudimo įmonės turi apskaičiuoti įmokas, neprieštarauja laisvės nustatyti tarifus principui vien dėl to, kad šis techninis pagrindas daro poveikį tarifų pokyčiui. Taip yra minėtų teisės nuostatų atveju, kurios, leisdamos tarifus padidinti remiantis dviejų rūšių indeksais, veikia kaip techninis pagrindas, apribotas tarifų pokyčio ribomis, kuriose draudimo įmonės turi apskaičiuoti jų įmokas. Šiomis aplinkybėmis vien to, kad atsakinga už draudimo įmonių priežiūrą administracinė institucija draudimo įmonės prašymu gali nuspręsti jai leisti imtis priemonių, skirtų subalansuoti savo tarifus, jeigu dėl jų patiriama ar gali būti patirta nuostolių, nepakanka nagrinėjamos tarifų padidinimo sistemos techninio pagrindo pobūdžiui paneigti. (žr. 22, 23, 26, 27, 48 punktus ir rezoliucinę dalį)

2.  SESV 49 ir 56 straipsniai aiškintini taip, kad įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas riboja nacionalinės teisės aktai, kuriuose sveikatos draudimo sutarčių, nesusijusių su profesine veikla, srityje numatytos nuostatos, pagal kurias draudimo įmoka, franšizė ir išmoka kasmet gali būti keičiamos tik:

   —	remiantis vartojimo kainų indeksu, arba

   —	remiantis vadinamuoju „medicininiu“ indeksu, jeigu ir tiek, kiek šio indekso pokytis viršija vartojimo kainų indekso pokytį, arba

   —

   gavus atsakingos už draudimo įmonių priežiūrą administracinės institucijos leidimą, atitinkamai draudimo įmonei pateikus prašymą, kai ši institucija pripažįsta, kad taikant šios įmonės tarifą, nepaisant tarifų pakeitimų, apskaičiuotų remiantis šių dviejų rūšių indeksais, patiriama ar gali būti patirta nuostolių. Iš tiesų tokia tarifų padidinimo sistema gali atgrasyti draudimo įmones, kurių buveinė yra kitoje valstybėje narėje nei valstybėje, kur nustatyta tokia sistema, įsteigti joje filialą ar teikti savo paslaugas įgyvendinant laisvę jas teikti. Tačiau ši sistema gali būti leidžiama, jeigu ja siekiama apsaugoti vartotoją (o tai yra privalomasis bendrojo intereso pagrindas) ir visų pirma neleisti, kad apdraustojo draudimo įmokos būtų labai ir netikėtai padidintos. Be to, ji atrodo tinkama šiam tikslui įgyvendinti. Galiausiai, atsižvelgiant, pirma, į stacionaraus gydymo draudimo požymius, t. y. nors jis gali būti pasiūlytas mažais tarifais santykinai jauniems apdraustiesiems, šie tarifai gali būti padidinti dėl apdraustojo amžiaus ir dėl padidėjusių išlaidų, kurių dėl to turi draudikas, ir, antra, dėl to, kad tokia sistema nedraudžiama draudimo įmonėms laisvai nustatyti bazinę draudimo įmoką ir leidžiama atsakingai už draudimo įmonių priežiūrą administracinei institucijai draudimo įmonės prašymu jai leisti imtis priemonių, skirtų subalansuoti savo tarifus, jei dėl jų gali būti patirta nuostolių, sistema, jeigu nėra mažiau ribojančios priemonės, leidžiančios tomis pačiomis sąlygomis pasiekti vartotojo apsaugos tikslą, neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. (žr. 34, 37, 40–47, 49 punktus ir rezoliucinę dalį)