Keywords
Summary

Keywords

1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Klaidingas faktinių aplinkybių vertinimas – Nepriimtinumas – Teisingumo Teismo atliekama įrodymų vertinimo kontrolė – Netaikymas, išskyrus iškraipymo atvejį

(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnis)

2. Konkurencija – Administracinė procedūra – Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuojamas pažeidimas dėl antikonkurencinio susitarimo sudarymo

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

3. Konkurencija – Karteliai – Įrodymai

(EB 81 straipsnio 1 dalis)

4. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Nepakankami ar prieštaringi motyvai – Priimtinumas

5. Konkurencija – Karteliai – Įrodymai

6. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Apeliacinio skundo pagrindas, nurodytas dėl sprendimo motyvo, kuris nebūtinas grindžiant jo rezoliucinę dalį – Netinkamas pagrindas

7. Procesas – Proceso Pirmosios instancijos teisme trukmė – Protingas terminas – Vertinimo kriterijai

Summary

1. Apeliacinio skundo atveju Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nustatyti faktinių aplinkybių, nei iš esmės nagrinėti įrodymų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas pripažino tinkamais šioms faktinėms aplinkybėms pagrįsti. Iš tikrųjų, kadangi šie įrodymai buvo gauti teisėtai, buvo laikomasi bendrųjų teisės principų ir įrodinėjimo naštai bei įrodymų vertinimui taikomų procedūros taisyklių, tik Pirmosios instancijos teismas gali įvertinti jam pateiktų įrodymų įrodomąją galią. Šis vertinimas, išskyrus Pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį gali tikrinti Teisingumo Teismas.

Todėl Teisingumo Teismo kompetencija kontroliuoti išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas padarė dėl faktų, apima, be kita ko, atvejus, kai šios išvados iš esmės neatitinka jam pateiktų bylos medžiagos dokumentų ir kai iškraipomi įrodymai, šių įrodymų teisinį vertinimą ir klausimą, ar buvo laikytasi įrodinėjimo naštai ir įrodymų administravimui taikomų taisyklių.

Šiuo atžvilgiu klausimas, ar vertindamas įrodymus Pirmosios instancijos teismas taikė teisingą teisės normą, yra teisės klausimas.

Tačiau šie pagrindai neišplaukia iš Pirmosios instancijos teismo vertinimo, pagal kurį įrodymai buvo ne dviprasmiški, o, atvirkščiai, tikslūs ir sutampantys, kad leistų pagrįsti įsitikinimą, jog pažeidimas buvo padarytas.

Be to, Pirmosios instancijos teismo vertinimas, pagal kurį pareiškimai turi būti laikomi tiksliu įrodymu, taip pat iš principo negali būti ginčijamas Teisingumo Teisme.

(žr. 38–40, 56, 64–65, 100–101 punktus)

2. Komisijai pavykus surinkti dokumentinius įrodymus, patvirtinančius nurodytą pažeidimą, ir kai šie įrodymai atrodo esantys pakankami antikonkurencinio pobūdžio susitarimo egzistavimui įrodyti, nebūtina nagrinėti klausimo, ar šiuo susitarimo sudarymu kaltinama įmonė buvo komerciškai suinteresuota šiuo susitarimu.

Dėl antikonkurencinio pobūdžio susitarimų, pasireiškiančių konkuruojančių įmonių susitikimais, pasakytina, kad EB 81 straipsnio 1 dalis pažeidžiama tada, kai šių susitikimų tikslas yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas ir todėl jie skirti dirbtinai organizuoti rinką. Tokiu atveju siekiant įrodyti atitinkamos įmonės dalyvavimą kartelyje, pakanka, kad Komisija įrodytų, jog ši įmonė dalyvavo susitikimuose, kuriuose buvo sudaryti antikonkurencinio pobūdžio susitarimai. Jei dalyvavimas tokiuose susitikimuose įrodytas, ši įmonė turi pateikti duomenis, galinčius įrodyti, kad ji dalyvavo neturėdama antikonkurencinių ketinimų, ir patvirtinti, kad nurodė savo konkurentams, jog dalyvauja šiuose sutikimuose turėdama kitokių tikslų nei jie.

Šią taisyklę pagrindžianti priežastis yra ta, kad įmonė, dalyvaudama minėtame susitikime ir viešai neatsiribodama nuo jo turinio, kitiems susitikimo dalyviams leidžia manyti, jog sutinka su tuo, kas jame nuspręsta, ir to laikysis.

(žr. 46–48, 58, 74 punktus)

3. Įprasta, kad antikonkurencinius susitarimus ir veiksmus apimanti veikla vykdoma pogrindyje, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Iš to išplaukia, kad jei Komisija ir randa aiškių įrodymų apie neteisėtus santykius tarp ūkio subjektų, šie įrodymai paprastai yra tik fragmentiški bei pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai būtina patvirtinti naudojant dedukcijos metodą. Todėl daugeliu atvejų egzistuojanti praktika arba antikonkurencinio susitarimo sudarymas gali būti nustatomi iš tam tikro skaičiaus sutapimų ir įrodymų, kurie, nagrinėjant juos kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo.

Iš tikrųjų nors ir tiesa, kad pagal nekaltumo prezumpcijos principą abejonių buvimas turėtų būti aiškinamas kaltinamos įmonės naudai, niekas nedraudžia pripažinti pažeidimo, kai jis yra įrodytas.

(žr. 51–52 punktus)

4. Klausimas, ar Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas yra prieštaringas ar nepakankamas, yra teisės klausimas ir gali būti keliamas paduodant apeliacinį skundą.

(žr. 77 punktą)

5. Pareiškimas, kurį asmuo padarė kaip bendrovės atstovas, pripažindamas šios padarytą pažeidimą, sukelia didelę teisinę ir ekonominę riziką, o tai reiškia, kad yra labai mažai tikėtina, jog pareiškimas būtų padarytas jo autoriui nedisponuojant informacija, suteikta šios bendrovės darbuotojų, kurie patys tiesiogiai žino apie inkriminuojamus faktus. Šiomis aplinkybėmis tai, kad bendrovės atstovas pats tiesiogiai nežinojo apie faktus, nedaro poveikio įrodomajai galiai, kurią Pirmosios instancijos teismas galėjo priskirti tokiam pareiškimui.

(žr. 103 punktą)

6. Nagrinėjant apeliacinį skundą kaltinimai dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, įtrauktų tik dėl išsamumo, turi būti atmesti, nes jie nėra pagrindas panaikinti sprendimą.

(žr. 106 punktą)

7. Bendrasis Bendrijos teisės principas, pagal kurį visi asmenys turi teisę į teisingą procesą, konkrečiai tariant, teisę į procesą per protingą terminą, grindžiamas Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, yra taikytinas nagrinėjant teisme pareikštus ieškinius dėl Komisijos sprendimų, kuriais už konkurencijos teisės pažeidimą skiriama bauda.

Termino protingumą reikia vertinti pagal kiekvienos bylos aplinkybes ir ypač pagal bylos svarbą suinteresuotajam asmeniui, bylos sudėtingumą, ieškovo bei kompetentingų valdžios institucijų elgesį.

Šiuo atžvilgiu tokių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, ir protingo termino vertinimas nereikalauja sistemiškai išnagrinėti visų bylos aplinkybių atsižvelgiant į kiekvieną jų, kai proceso trukmė atrodo pagrįsta vieno jų atžvilgiu. Todėl bylos sudėtingumas dėl keleto ieškinių, kurie turi būti nagrinėjami vienu metu ir kuriems reikalingas išsamus tyrimas, pareiškimo skirtingomis proceso kalbomis gali būti laikomas pateisinančiu terminą, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo per ilgas.

(žr. 115–117, 121 punktus)