31982L0434

Antroji Komisijos direktyva

1982 m. gegužės 14 d.

dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su analizės metodais, kurie yra būtini kosmetikos gaminių sudėčiai tikrinti, suderinimo

(82/434/EEB)

EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA,

atsižvelgdama į Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį,

atsižvelgdama į 1976 m. liepos 27 d. Tarybos direktyvą 76/768/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo [1], su pakeitimais, iš dalies padarytais Direktyva 79/661/EEB [2], ypač į jos 8 straipsnio 1 dalį,

kadangi Direktyvoje 76/768/EEB numatyta oficialiai tirti kosmetikos gaminius užtikrinant, kad bus laikomasi sąlygų, nustatytų Bendrijos nuostatose dėl kosmetikos gaminių sudėties,

kadangi visi reikalingi analizės metodai turėtų būti kuo greičiau parengti; kadangi pirmasis žingsnis šiam tikslui pasiekti jau buvo žengtas Komisijos direktyvoje 80/1335/EEB [3] apibrėžus tam tikrus metodus, antruoju žingsniu reikėtų apibrėžti kai kurių oksidatorių atpažinimo ir vandenilio peroksido kiekio nustatymo metodus kosmetiniuose plaukų priežiūros gaminiuose, tam tikrų oksidacinių dažiklių plaukų dažuose atpažinimas ir pusiau kiekybinis nustatymas, nitritų atpažinimas ir kiekio nustatymas, laisvojo formaldehido atpažinimas ir kiekio nustatymas, rezorcinolio kiekio šampūnuose ir plaukų losjonuose nustatymas ir metanolio kiekio nustatymas etanolio ir 2-propanolio atžvilgiu,

kadangi šioje direktyvoje nustatytos priemonės atitinka Direktyvos 76/768/EEB derinimo su technikos pažanga komiteto nuomonę,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 straipsnis

Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad oficialiai tiriant kosmetikos gaminius,

- oksidatorių atpažinimas ir vandenilio peroksido kiekio nustatymas plaukų priežiūros gaminiuose,

- tam tikrų oksiduojančių dažiklių plaukų dažuose atpažinimas ir pusiau kiekybinis nustatymas,

- nitritų atpažinimas ir kiekio nustatymas,

- laisvojo formaldehido atpažinimas ir kiekio nustatymas,

- rezorcinolio kiekio nustatymas šampūnuose ir plaukų losjonuose,

- metanolio kiekio nustatymas etanolio ir 2-propanolio atžvilgiu

būtų atliekami, taikant priede apibūdintus metodus.

2 straipsnis

Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įsigalioję ne vėliau kaip iki 1983 m. gruodžio 31 d., įgyvendina šią direktyvą.

Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

3 straipsnis

Ši direktyva yra skirta valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje, 1982 m. gegužės 14 d.

Komisijos vardu

Karl-Heinz Narjes

Komisijos narys

[1] OL L 262, 1976 9 27, p. 169.

[2] OL L 192, 1979 7 31, p. 35.

[3] OL L 383, 1980 12 31, p. 27.

--------------------------------------------------

PRIEDAS

I. OKSIDATORIŲ ATPAŽINIMAS IR VANDENILIO PEROKSIDO KIEKIO NUSTATYMAS PLAUKŲ PRIEŽIŪROS GAMINIUOSE

APIMTIS IR TAIKYMO SRITIS

Vandenilio peroksido kiekio jodometrinis nustatymas kosmetikos gaminiuose yra įmanomas tik tada, kai nėra kitų oksidatorių, išskiriančių jodą iš jodidų. Todėl prieš atliekant jodometrinį vandenilio peroksido kiekio nustatymą, būtina atpažinti ir nustatyti bet kokius kitus esančius oksidatorius. Šis atpažinimas yra dalinamas į du etapus: pirmajame tiriami peroksosulfatai, bromatai ir vandenilio peroksidas, o antrajame tiriamas bario peroksidas.

A. PEROKSOSULFATŲ, BROMATŲ IR VANDENILIO PEROKSIDO ATPAŽINIMAS

1. METODO ESMĖ

Natrio peroksosulfatas, kalio peroksosulfatas ir amonio peroksosulfatas, kalio bromatas, natrio bromatas ir vandenilio peroksidas – gaunamas iš bario peroksido arba ne iš jo – yra atpažįstami naudojant žemyneigę popieriaus chromatografiją ir du judančiosios fazės tirpiklius.

2. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

2.1. 0,75 % (m/t) vandeniniai etaloniniai šių junginių tirpalai:

2.1.1. Natrio peroksosulfatas

2.1.2. Kalio peroksosulfatas

2.1.3. Amonio peroksosulfatas

2.1.4. Kalio bromatas

2.1.5. Natrio bromatas

2.1.6. Vandenilio peroksidas

2.2. Judančiosios fazės tirpiklis A, 80 % (t/t) etanolis

2.3. Judančiosios fazės tirpiklis B, benzenas/metanolis/3-metil-butan-1-olis/vanduo (34: 38: 18: 10 tūrio dalys)

2.4. Aptikimo reagentas A, 10 % (m/t) vandeninis kalio jodido tirpalas

2.5. Aptikimo reagentas B, 1 % (m/t) vandeninis krakmolo tirpalas

2.6. Aptikimo reagentas C, 10 % (m/m) vandenilio chloridas

2.7. 4 N vandenilio chloridas

3. PRIEMONĖS

3.1. Chromatografinis popierius (Whatman popierius Nr. 3 ir Nr. 4 arba jų atitikmuo)

3.2. Mikropipetė, 1 μl

3.3. Matavimo kolba, 100 ml

3.4. Lankstytieji filtrai

3.5. Žemyneigės popieriaus chromatografijos aparatas

4. MĖGINIO PARUOŠIMAS

4.1. Vandenyje tirpūs gaminiai

Paruošiami du kiekvieno mėginio tirpalai, ištirpinant 1 g ir 5 g gaminio 100 ml vandens. Popieriaus chromatografijai, apibūdintai 5 dalyje, atlikti imama po 1 μl kiekvieno tirpalo.

4.2. Blogai tirpstantys vandenyje gaminiai

4.2.1. Matavimo kolbose pasveriama 1 g ir 5 g gaminio, disperguojama 50 ml vandens, skiedžiama iki 100 ml vandeniu, sumaišoma. Abu tirpalai filtruojami per lankstytąjį filtrą (3.4) ir imama po 1μl kiekvieno filtrato 5 dalyje apibūdintai popieriaus chromatografijai atlikti.

4.2.2. Vėl paruošiami du mėginio tirpalai, imant 1 g ir 5 g gaminio, disperguojant 50 ml vandens, parūgštinant praskiestu vandenilio chlorido tirpalu (2.7), įpilant vandens iki 100 ml ir sumaišant. Tirpalai filtruojami per lankstytąjį filtrą (3.4) ir imama po 1μl kiekvieno filtrato 5 dalyje apibūdintai popieriaus chromatografijai atlikti.

4.3. Kremai

5 g ir 20 g kiekvieno gaminio disperguojami 100 ml vandens ir šios dispersijos naudojamos popieriaus chromatografijai, apibūdintai 5 dalyje, atlikti.

5. METODAS

5.1. Tinkami kiekiai A tirpiklio (2.2) ir B tirpiklio (2.3) įpilami į dvi atskiras chromatografines kameras žemyneigei popieriaus chromatografijai atlikti. Chromatografinės kameros sotinamos tirpiklio garais ne trumpiau kaip 24 val.

5.2. Kiekviename pradiniame taške ant chromatografinio popieriaus (Whatman Nr. 3 arba jo atitikmens) (3.1) 40 cm ilgio ir 20 cm pločio arba kito tinkamo formato juostelės užlašinama 1μl vieno mėginio tirpalo ir vieno etaloninio tirpalo, paruošto pagal 4 ir 2.1 punktus, ir tirpalas garinamas ore.

5.3. Chromatografinė juostelė (5.2) įdedama į chromatografinę kamerą, pripildytą judančiosios fazės tirpiklio A (5.1) ir ryškinama, kol tirpiklio frontas pajudės 35 cm (apie 15 valandų).

5.4. Darbo eiga, apibūdinta 5.2 ir 5.3 punktuose, yra kartojama naudojant chromatografinį popierių (Whatman Nr. 4 arba jo atitikmuo) (3.1) ir judančiosios fazės tirpiklį B. Chromatografija atliekama, kol tirpiklio frontas pajudės 35 cm (apie penkias valandas).

5.5. Chromatogramos išimamos ir išdžiovinamos ore.

5.6. Dėmės išryškinamos chromatogramą apipurškiant paeiliui:

5.6.1. Aptikimo reagentu A (2.4), iš karto po to – aptikimo reagentu B (2.5). Chromatogramoje pirma pasirodys peroksosulfatų dėmės, o po to – vandenilio peroksido dėmės. Dėmės pažymimos pieštuku.

5.6.2. Aptikimo reagentu C (2.6) – chromatogramos, gautos pagal 5.6.1. punktą; bromatų buvimą parodys pilkai mėlynos dėmės chromatogramoje.

5.7. Esant anksčiau minėtoms sąlygoms, susijusioms su judančiosios fazės tirpikliais A (2.2) ir B (2.3), etaloninių medžiagų (2.1) Rf vertės yra apytikriai tokios:

| Tirpiklis A (2.2.) | Tirpiklis B (2.3.) |

Natrio peroksosulfatas | 0,40 | 0,10 |

Kalio peroksosulfatas | 0,40 | 0,02 + 0,05 |

Amonio peroksosulfatas | 0,50 | 0,10 + 0,20 |

Natrio bromatas | 0,40 | 0,20 |

Kalio bromatas | 0,40 | 0,10 + 0,20 |

Vandenilio peroksidas | 0,80 | 0,80 |

B. BARIO PEROKSIDO ATPAŽINIMAS

1. METODO ESMĖ

Bario peroksidas yra atpažįstamas iš vandenilio peroksido, susidarančio parūgštinus bandinį (A.4.2), ir bario jonų buvimo:

- jeigu nėra peroksosulfatų (A), į rūgštinį bandinio tirpalą (B.4.1) pridėjus praskiestos sieros rūgšties susidaro baltos bario sulfato nuosėdos. Bario jonų buvimas bandinyje (B.4.1) patvirtinamas popieriaus chromatografija, atliekant ją toliau aprašytu būdu (B.5),

- jeigu kartu yra bario peroksidas ir peroksosulfatai (B.4.2), lydant tirpalo (B.4.2) likutį su šarmu; ištirpinus vandenilio chloride, bario jonų buvimas lydalo tirpale (B.4.2.3) yra patvirtinamas popieriaus chromatografijos būdu ir (arba) bario sulfato nuosėdų susidarymu.

2. REAGENTAI

2.1. Metanolis

2.2. 36 % (m/m) koncentruotas vandenilio chloridas

2.3. 6 N vandenilio chloridas

2.4. 4 N sieros rūgštis

2.5. Rodizono rūgšties dinatrio druska

2.6. Bario chloridas (BaCl2 · 2H2O)

2.7. Bevandenis natrio karbonatas

2.8. 1 % (m/t) vandeninis bario chlorido tirpalas

2.9. Judančiosios fazės tirpiklis, susidedantis iš metanolio, koncentruoto vandenilio chlorido (36 %) ir vandens (80: 10: 10 tūrio dalys)

2.10. Aptikimo reagentas, 0,1 % (m/t) vandeninis rodizono rūgšties dinatrio druskos tirpalas, paruošiamas šviežias.

3. PRIEMONĖS

3.1. Mikropipetė, 5μl

3.2. Platinos tigliai

3.3. Matavimo kolbos, 100 ml

3.4. Schleicher ir Schull chromatografinis popierius 2043 b arba jo atitikmuo. Popierius išvalomas, per naktį jį ryškinant žemyneigės chromatografijos kameroje (A.3.5) su judančiosios fazės tirpikliu (B.2.9) ir išdžiovinamas.

3.5. Lankstytasis filtravimo popierius

3.6. Įprastas aparatas aukštyneigei popieriaus chromatografijai atlikti.

4. MĖGINIO PARUOŠIMAS

4.1. Gaminiai, kuriuose nėra peroksosulfatų

4.1.1. 2 g gaminio disperguojami 50 ml vandens ir dispersijos pH vandenilio chloridu (B.2.3) sumažinamas apytikriai iki 1.

4.1.2. Mėginio dispersija vandenyje perpilama į 100 ml matavimo kolbą, skiedžiama vandeniu iki žymės ir sumaišoma. Ši dispersija naudojama 5 dalyje apibūdintai popieriaus chromatografinei analizei atlikti bei atpažįstant barį iš sulfato nuosėdų susidarymo.

4.2. Gaminiai, kuriuose yra peroksosulfatų.

4.2.1. 2 g gaminio disperguojami 100 ml vandens ir filtruojama.

4.2.2. Į išdžiovintą likutį pridedama nuo 7 iki 10 jų masės dalių natrio karbonato (B.2.7), sumaišoma, mišinys lydomas platinos tiglyje (B.3.2.) pusę valandos.

4.2.3. Atvėsinama iki kambario temperatūros, lydalas ištirpinamas 50 ml vandens ir filtruojamas (B.3.5).

4.2.4. Lydalo likučiai tirpinami vandenilio chloride (B.2.3.) ir skiedžiami vandeniu iki 100 ml. Šis tirpalas naudojamas 5 dalyje apibūdintai popieriaus chromatografinei analizei atlikti bei atpažįstant barį iš sulfato nuosėdų susidarymo.

5. METODAS

5.1. Tinkamas kiekis judančiosios fazės tirpiklio (B.2.9) įpilamas į kamerą aukštyneigei popieriaus chromatografijai atlikti, kamera sotinama ne trumpiau kaip 15 val.

5.2. Ant chromatografinio popieriaus lapo – iš anksto apdoroto pagal B skirsnio 3.4 punkto aprašymą – trijuose pradiniuose taškuose užlašinama po 5 μl kiekvieno tirpalo, paruošto pagal B.4.1.2 ir B.4.2.4, ir etaloninio tirpalo B.2.8.

5.3. Mėginio ir etalono dėmės išdžiovinamos ore. Chromatograma ryškinama, kol tirpiklio frontas pakyla 30 cm.

5.4. Chromatograma išimama iš kameros ir išdžiovinama ore.

5.5. Dėmės chromatogramoje ryškinamos popierių apipurškiant aptikimo reagentu B.2.10. Jeigu yra bario, chromatogramoje pasirodo raudonos dėmės, kurių Rf vertė yra apytikriai lygi 0,10.

C. VANDENILIO PEROKSIDO NUSTATYMAS

1. METODO ESMĖ

Jodometrinis vandenilio peroksido kiekio nustatymas yra pagrįstas tokia reakcija:

H

O

+ 2H

+ 2I

→ I

− 2H

O

Ši reakcija vyksta lėtai, bet gali būti pagreitinama pridedant amonio molibdato. Susidaręs jodas nustatomas titruojant natrio tiosulfatu, titravimo rezultatas rodo esantį vandenilio peroksido kiekį.

2. APIBRĖŽIMAS

Vandenilio peroksido kiekis, nustatytas toliau apibūdintu metodu, išreiškiamas gaminio masės procentais (% m/m).

3. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

3.1. 2 N sieros rūgštis

3.2. Kalio jodidas

3.3. Amonio molibdatas

3.4. 0,1 N natrio tiosulfatas

3.5. 10 % (m/t) kalio jodido tirpalas, šviežias

3.6. 20 % (m/t) amonio molibdato tirpalas

3.7. 1 % (m/t) krakmolo tirpalas

4. PRIEMONĖS

4.1. Laboratorinės stiklinės, 100 ml

4.2. Biuretė, 50 ml

4.3. Matavimo kolbos, 250 ml

4.4. Matavimo cilindrai, 25 ir 100 ml

4.5. Moro pipetės, 10 ml

4.6. Kūginės kolbos, 250 ml

5. METODAS

5.1. 100 ml laboratorinėje stiklinėje pasveriama 10 g (m gramų) gaminio, kuriame yra apie 0,6 g vandenilio peroksido. Nuplaunant vandeniu, šis kiekis perpilamas į 250 ml matavimo kolbą, iki žymės įpilama vandens ir sumaišoma.

5.2. 10 ml mėginio tirpalo (5.1) pipete įpilama į 250 ml kūginę kolbą (4.6), tada paeiliui įpilama 100 ml 2 N sieros rūgšties (3.1), 20 ml kalio jodido tirpalo (3.5) ir trys lašai amonio molibdato tirpalo (3.6).

5.3. Susidaręs jodas titruojamas 0,1 N natrio tiosulfato tirpalu (3.4). Prieš pat pasiekiant galinį tašką įdedama indikatoriaus - keli mililitrai krakmolo tirpalo (3.7). Užrašomas sunaudoto 0,1 N natrio tiosulfato (3.4) kiekis mililitrais (V).

5.4. 5.2 ir 5.3 punktuose aprašytu būdu atliekamas nustatymas tuščiajame mėginyje, 10 ml mėginio pakeičiant 10 ml vandens. Užrašomas sunaudoto 0,1 N natrio tiosulfato tirpalo kiekis (Vo ml).

6. APSKAIČIAVIMAS

Vandenilio peroksido kiekis gaminio masės procentais (% m/m), apskaičiuojamas pagal formulę:

% vandenilio peroksido | = V − Vo × 1,7008 × 250 × 100m × 10 × 1000 |

= V − Vo × 4,252m |

čia:

m = analizuoto gaminio (5.1), kiekis gramais;

Vo = 0,1 N tiosulfato tirpalo, sunaudoto tuščiojo mėginio tirpalui titruoti (5.4), tūris mililitrais;

V = 0,1 N tiosulfato tirpalo, sunaudoto mėginio tirpalui titruoti (5.3), tūris mililitrais.

7. PASIKARTOJAMUMAS [1]

Gaminiams, kuriuose yra apie 6 % m/m vandenilio peroksido, to paties mėginio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,2 % vertės.

II. TAM TIKRŲ OKSIDACINIŲ DAŽIKLIŲ, ESANČIŲ PLAUKŲ DAŽUOSE, ATPAŽINIMAS IR PUSIAU KIEKYBINIS NUSTATYMAS

1. APIMTIS IR TAIKYMO SRITIS

Šis metodas tinka medžiagoms, esančioms kremo arba skysčių pavidalo plaukų dažuose, atpažinti ir pusiau kiekybiškai nustatyti:

Medžiagos pavadinimas | Simbolis |

Fenilendiaminai

o- fenilendiaminas | (OPD) |

m- fenilendiaminas | (MPD) |

p- fenilendiaminas (V priedas) | (PPD) |

Metilfenilendiaminai

4-metil-1,2-fenilendiaminas (toluen-3,4-diaminas) | (OTD) |

4-metil-1,3-fenilendiaminas (toluen-2,4-diaminas) | (MTD) |

2-metil-1,4-fenilendiaminas (toluen-2,5-diaminas) | (PTD) |

Diaminofenoliai

2,4-diaminofenolis | (DAP) |

Hidrochinonas

1,4 benzendiolis | (H) |

a-naftolis | (α-N) |

Pirogalolis

1,2,3-trihidroksibenzenas | (P) |

Rezorcinolis

1,3-dihidroksibenzenas | (R) |

2. METODO ESMĖ

Iš kremo arba skysčio pavidalo dažų oksidaciniai dažikliai ekstrahuojami 96 % etanoliu, esant pH 10, ir atpažįstami, naudojant vienmatės arba dvimatės plonasluoksnės chromatografijos metodą.

Atliekant pusiau kiekybinį šių medžiagų nustatymą, mėginių chromatograma keturiose ryškinimo sistemose yra palyginama su etaloninių medžiagų chromatogramomis, gautomis tuo pačiu metu kiek galima panašesnėmis sąlygomis.

3. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

3.1. Etanolis, bevandenis

3.2. Acetonas

3.3. Etanolis, 96 % (t/t)

3.4. d

= 0,91

3.5. L (+) askorbo rūgštis

3.6. Chloroformas

3.7. Cikloheksanas

3.8. Azotas, techninės kokybės

3.9. Toluenas

3.10. Benzenas

3.11. n-butanolis

3.12. 2-butanolis

3.13. Fosfinato rūgštis, 50 % (t/t) tirpalas

3.14. Diazo reagentas:

- 3-nitro-1-benzendiazonio chlorobenzensulfonatas (stabilioji druskos forma) kaip Red 2 JN – Francolor,

- 2-chloro-4-nitro-1-benzendiazonio naftalenbenzoatas (stabilioji druskos forma) kaip NNCD reagentas – etalonas Nr. 74 150 FLUKA,

arba ekvivalentiškas.

3.15. Sidabro nitratas

3.16. p-dimetilaminobenzaldehidas

3.17. 2,5 - dimetilfenolis

3.18. Geležies (III) chlorido heksahidratas

3.19. Vandenilio chloridas, 10 % (m/t) tirpalas

3.20. Etaloninės medžiagos

Etaloninės medžiagos yra nurodytos 1 dalyje "Apimtis ir taikymo sritis". Jeigu tai amino junginiai, etalonine medžiaga turi būti arba hidrochloridas (mono arba di), arba laisvoji bazė.

3.21. Etaloniniai tirpalai 0,5 % (m/t)

Paruošiami 0,5 % (m/t) kiekvienos etaloninės medžiagos, nurodytos 3.20 punkte, tirpalai.

10 ml matavimo kolboje pasveriama 50 mg ± 1 mg etaloninės medžiagos.

Pridedama 5 ml 96 % etanolio (3.3) ir 250 mg askorbo rūgšties (3.5).

Tirpalas šarminamas amoniako tirpalu (3.4), kol pH pasiekia 10 (tikrinama indikatoriniu popieriumi).

Pripilama iki 10 ml 96 % etanolio (3.3) ir sumaišoma.

Tirpalai gali būti laikomi savaitę vėsioje tamsioje vietoje.

Kartais, pridėjus askorbo rūgšties ir amoniako, gali iškristi nuosėdos. Tada prieš tyrimą leidžiama nusistovėti.

3.22. Judančiosios fazės tirpikliai

3.22.1. Acetonas/chloroformas/toluenas (35: 25: 40 tūrio dalys)

3.22.2. Chloroformas/cikloheksanas/absoliutusis etanolis/25 % amoniakas (80: 10: 10: 1 tūrio dalys)

3.22.3. Benzenas/2-butanolis/vanduo (50: 25: 25 tūrio dalys). Gerai sumaišoma ir naudojama viršutinė fazė, atsiskyrusi kambario temperatūroje (20–25 0C).

3.22.4. n-butanolis/chloroformas/reagentas M (7: 70: 23 tūrio dalys). Kambario temperatūroje (20–25 0C) kruopščiai atskiriama ir naudojama apatinė fazė.

M reagento paruošimas

Amoniako tirpalas, 25 % (t/t) | 24 tūrio dalys |

Hipofosfito rūgštis, 50 % (3.13) | 1 tūrio dalis |

Vanduo | 75 tūrio dalys |

Pastaba

Tirpikliai, kuriuose yra amoniako, prieš pat naudojimą turi būti gerai suplakami.

3.23. Indikatoriniai purškalai

3.23.1. Diazo reagentas

Paruošiamas 5 % (m/t) vandeninis pasirinkto reagento (3.14) tirpalas. Šis tirpalas ruošiamas šviežias.

3.23.2. Ehrlich’o reagentas

2 g p-diametilaminobenzaldehido (3.16) ištirpinama 100 ml 10 % (m/t) vandenilio chlorido vandeniniame tirpalo (3.19).

3.23.3. 2,5-dimetilfenolis – geležies(III) chlorido hekshidratas

1 tirpalas: 1 g dimetilfenolio (3.17) ištirpinamas 100 ml 96 % etanolio (3.3).

2 tirpalas: 4 g geležies (III) chlorido heksahidrato (3.18) ištirpinama 100 ml 96 % etanolio (3.3).

Ryškinant šie tirpalai yra purškiami atskirai: pirma – 1 tirpalas, po to – 2 tirpalas.

3.23.4. Amoniakinis sidabro nitrato tirpalas

25 % amoniakas (3.4) yra pilamas į 5 % (m/t) sidabro nitrato (3.15) vandeninį tirpalą, kol nuosėdos visiškai ištirpsta. Šis reagentas ruošiamas šviežias.

Nelaikomas.

4. PRIEMONĖS

4.1. Įprasta laboratorijos įranga plonasluoksnei chromatografijai atlikti.

4.1.1. Plastikiniai arba stiklo gaubtai sukonstruoti taip, kad apdorojant dėmes ir jas džiovinant chromatografinė plokštelė būtų azote. Šios atsargos priemonės yra reikalingos, nes kai kurie dažikliai yra jautrūs oksidacijai.

4.1.2. Mikrošvirkštas, 10 μl, graduotas 0,2 μl padalomis, su kvadratine adata arba, dar geriau, 50 μl daugkartinis dalytuvas, uždėtas ant stovo su laikikliu taip, kad plokštelė būtų azote.

4.1.3. Paruoštos naudoti ponasluoksnės silikagelio plokštelės, 0,25 mm storio, 20 x 20 cm dydžio (Macherey ir Nagel, Silica G-HR, ant plastmasinės atramos, arba ekvivalentiškos).

4.2. Centrifuga, 4000 aps./min.

4.3. Centrifugos mėgintuvėliai, 10 ml su PTFE padengtais užsukamais dangteliais arba jų atitikmuo.

5. DARBO EIGA

5.1. Mėginių paruošimas

Pirmieji 2 arba 3 cm kremo, išspausti iš tūbelės, yra išmetami.

Toliau išvardytos medžiagos dedamos į centrifugos mėgintuvėlį (4.3), prieš tai įleidus azoto: 300 mg askorbo rūgšties su 3 g kremo arba 3 g homogenizuoto skysčio.

Lašinamas 25 % amoniakas (3.4), kol pH pasiekia 10. Skiedžiama iki 10 ml 96 % etanoliu (3.3).

Homogenizuojama azote (3.8), užkemšama ir 10 minučių centrifuguojama, esant 4000 aps./min.

Naudojamas viršuje esantis skystis.

5.2. Chromatografija

5.2.1. Lašinimas ant plokštelių

Azoto (3.8) atmosferoje chromatografinės plokštelės (4.1.3) devyniuose taškuose, esančiuose maždaug kas 1,5 cm išilgai linijos ir apie 1,5 cm nuo plokštelės krašto užlašinama po 1 μl kiekvieno anksčiau apibūdinto etaloninio tirpalo.

Šie etaloninio tirpalo lašai yra išdėstomi taip:

1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 |

R | P | H | PPD | DAP | PTD | OPD | OTD | MPD |

MTD | α N | | | | | | | |

Be to, atitinkamai 10 ir 11 taškuose užlašinama po 2 μl mėginių, gautų pagal 5.1 punktą.

Plokštelė laikoma azote (3.8) iki chromatografinės analizės pradžios.

5.2.2. Ryškinimas

Plokštelė dedama į kamerą, prieš tai ją prapūtus azotu (3.8), prisotintą vienu iš keturių tirpiklių (3.22) ir chromatografuojama kambario temperatūroje (20 – 250C) tamsoje, kol tirpiklio frontas pajudės nuo pagrindinės linijos 15 cm.

Plokštelė išimama ir džiovinama azote (3.8) kambario temperatūroje.

5.2.3. Purškimas

Plokštelė nedelsiant apipurškiama vienu iš keturių tirpalų, apibrėžtų 3.23 punkte.

5.2.4. Atpažinimas

Palyginamos chromatografiniu metodu gautos bandinio ir etaloninių medžiagų Rf vertės ir spalva.

I lentelėje pateikiami kiekvienos medžiagos Rf vertės ir spalvos, priklausomai nuo naudoto tirpiklio ir indikatoriaus, pavyzdžiai.

Abejotiną atpažinimą kartais galima patvirtinti naudojant žymėjimo metodą, pridedant atitinkamo etaloninio tirpalo į mėginio ekstraktą.

5.2.5. Pusiau kiekybinis nustatymas

Vizualiai palyginamas kiekvienos medžiagos, atpažintos pagal 5.2.4 punktą, dėmių ryškumas su etaloninių medžiagų, kurių koncentracijos yra tinkamose ribose, dėmių ryškumu.

Jeigu yra nustatoma, kad vienos arba kelių medžiagų koncentracija mėginyje yra perteklinė, mėginio ekstraktas skiedžiamas ir tyrimas kartojamas.

I LENTELĖ

Rf vertės ir spalvos, gaunamos tuoj pat po apipurškimo

Pastaba:

1. OPD yra tik labai silpnai matoma; kad būtų galima aiškiai atskirti nuo OTD, turi būti naudojamas tirpiklis (3.22.3).

2. (*) rodo aiškiausiai išryškėjusią spalvą.

Etalo-ninė medžiaga 3.20 | Judančiosios fazės tirpikliai | Indikatoriniai purškalai |

fR vertės | Gautos spalvos |

3.22.1 | 3.22.2 | 3.22.3 | 3.22.4 | Diazo 3.23.1 | Ehrlich’o 3.23.2 | Dimetilfe-nolio 3.23.3 | AgNO3 3.23.4 |

OPD | 0,62 | 0,60 | 0,30 | 0,57 | Šviesiai ruda | — | — | Šviesiai ruda |

MPD | 0,40 | 0,60 | 0,47 | 0,48 | Violetinio atspalvio ruda (*) | Geltona | Šviesiai ruda | Šviesiai ruda |

PPD | 0,20 | 0,50 | 0,30 | 0,48 | Ruda | Ryškiai raudona (*) | Violetinė | Pilka |

OTD | 0,60 | 0,60 | 0,53 | 0,60 | Ruda (*) | Šviesiai oranžinė | Šviesiai ruda | Pilko atspalvio ruda |

MTD | 0,40 | 0,67 | 0,45 | 0,60 | Raudono atspalvio ruda (*) | Geltona | Ruda | Juoda |

PTD | 0,33 | 0,65 | 0,37 | 0,70 | Ruda | Oranžinė | Violetinė (*) | Pilka |

DAP | 0,07 | — | 0 | 0,05 | Ruda (*) | Oranžinė | Violetinė | Ruda |

H | 0,50 | 0,35 | 0,80 | 0,20 | — | Oranžinė | Violetinė | Juoda (*) |

α-N | 0,90 | 0,80 | 0,90 | 0,75 | Oranžinio atspalvio ruda | — | Violetinė (*) | Juoda |

P | 0,37 | — | 0,67 | 0,05 | Ruda | Labai šviesiai violetinė | Labai šviesiai ruda | Ruda (*) |

R | 0,50 | 0,37 | 0,80 | 0,17 | Oranžinė (*) | Blyškiai violetinė | Labai šviesiai ruda | Šviesiai ruda |

6. TYRIMAS NAUDOJANT DVIMATĖS PLONASLUOKSNĖS CHROMATOGRAFIJOS METODĄ

Atliekant dvimatę chromatografinę analizę, reikia naudoti papildomas etalonines medžiagas ir reagentus.

6.1. Papildomi etaloniniai tirpalai ir medžiagos

6.1.1. β-naftolis (β-N)

6.1.2. 2-aminofenolis (OAP)

6.1.3. 3-aminofenolis (MAP)

6.1.4. 4-aminofenolis (PAP)

6.1.5. 2-nitro-1,4-fenilendiaminas (2-NPPD)

6.1.6. 4-nitro-1,2-fenilendiaminas (4-NOPD)

Paruošiamas kiekvienos papildomos etaloninės medžiagos 0,5 % m/t tirpalas, kaip apibūdinta 3.21 punkte.

6.2. Papildomas judančiosios fazės tirpiklis

6.2.1. Etilacetatas/cikloheksanas/amoniako tirpalas, 25 % (65: 30: 0,5 tūrio dalys)

6.3. Papildoma indikacinė sistema

Stiklo indas įdedamas į plonasluoksnės chromatografijos ryškinimo kamerą, įberiama 2 g kristalinio jodo ir kamera uždaromas tinkamu dangčiu.

6.4. Chromatografavimas

6.4.1. Ant plonasluoksnės plokštelės (4.1.3) absorbento paviršiaus nubrėžiamos dvi linijos kaip parodyta 1 pav.

6.4.2. Azoto atmosferoje (4.1.1) pagrindiniame taške 1 (1 pav.), kuris yra 2 cm atstumu nuo abiejų kraštų, užlašinama 1-4 μl ekstrakto (5.1). Ekstrakto kiekis priklauso nuo dėmių chromatogramose (5.2) intensyvumo.

6.4.3. 2 ir 3 taškuose (1 pav.) užlašinama oksidacinių dažiklių, atpažintų arba laikomų atpažintais pagal 5.2 punktą (atstumas tarp taškų 1,5 cm). Užlašinama 2 μl kiekvieno etaloninio tirpalo – išskyrus DAP, kurio užlašinama 6 μl. Darbas atliekamas azote (6.4.2).

6.4.4. Veiksmai, nurodyti 6.4.3 punkte, yra pakartojami pagrindiniuose taškuose 4 ir 5 (1 pav.), plokštelė laikoma azote, kol atliekama chromatografija (atstumas tarp taškų – 1,5 cm).

6.4.5. Chromatografo kamera prapučiama azotu (3.8) ir įpilama tinkamas kiekis judančiosios fazės tirpiklio (3.22.2). Plokštelė (6.4.4) dedama į kamerą ir ryškinama tamsoje pirmojo eliuavimo kryptimi (1 pav.).

Eliuavimas atliekamas tol, kol tirpiklio frontas pasiekia ant plokštelės pažymėtą liniją (apytikriai 13 cm).

6.4.6. Plokštelė išimama iš kameros ir dedama į chromatografo kamerą, prieš tai ją prapūtus azotu, kad išgaruotų eliuavimo tirpiklis, ne trumpiau kaip 60 min.

6.4.7. Tinkamas kiekis eliuento (6.2) iš graduoto mėgintuvėlio įpilamas į azotu (3.8) apdorotą kamerą, plokštelė, pasukus ją 90° kampu, dedama į kamerą (6.4.6), chromatografija atliekama antrąja kryptimi (taip pat tamsoje), kol tirpiklio frontas pasieks liniją, nubrėžtą ant absorbento paviršiaus. Plokštelė išimama iš kameros, o eliuentas išgarinamas ore.

6.4.8. Plokštelė 10 min. dedama į chromatografo kamerą, pripildytą jodo garų (6.3), ir dviejų krypčių chromatogramos duomenys yra aiškinami remiantis etaloninių medžiagų, kurių chromatografija buvo atliekama tuo pačiu metu, Rf ir spalvų vertėmis (II lentelėje nurodytos Rf vertės ir spalvos).

Pastaba

Ryškiausia dėmių spalva gaunama išryškintą chromatogramą paliekant ore pusei valandos po ryškinimo.

6.4.9. Oksidacinių dažiklių, nustatytų pagal 6.4.8, buvimą galima patvirtinti pakartojant veiksmus, apibūdintus 6.4.1–6.4.8, ir 1 pagrindiniame taške papildomai užlašinant 6.4.2 punkte nurodytą ekstrakto kiekį - 1 μl etaloninės medžiagos, nurodytos 6.4.8 punkte. Jeigu lyginant su chromatograma, gauta pagal 6.4.8, neatsiranda kitų dėmių, chromatogramos, gautos pagal 6.4.8, duomenų aiškinimas yra teisingas.

II LENTELĖ

Etaloninių medžiagų spalva, atlikus jų chromatografiją ir ryškinimą jodo garais

Etaloninės medžiagos | Spalva po ryškinimo jodo garais |

R | Smėlio spalvos |

P | Ruda |

α-N | Violetinė |

β-N | Šviesiai ruda |

H | Violetinio atspalvio ruda |

MPD | Gelsvai ruda |

PPD | Violetinio atspalvio ruda |

MTD | Tamsiai ruda |

PTD | Gelsvai ruda |

DAP | Tamsiai ruda |

OAP | Oranžinė |

MAP | Gelsvai ruda |

PAP | Violetinio atspalvio ruda |

2- NPPD | Ruda |

4-NOPD | Oranžinė |

+++++ TIFF +++++

III. NITRITŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ KIEKIO NUSTATYMAS

A. ATPAŽINIMAS

1. APIMTIS IR TAIKYMO SRITIS

Šiuo metodu atpažįstami nitritai, esantys kosmetikos gaminiuose, ypač kremuose ir pastose.

2. METODO ESMĖ

Nitrito buvimą parodo su 2-aminobenzaldehido fenilhidrazonu (Nitrin®) susidarantys spalvoti dariniai.

3. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

3.1. Praskiesta sieros rūgštis: 2 ml koncentruotos sieros rūgšties (

d

= 1,84

=1,84) praskiedžiama 11 ml distiliuoto vandens.

3.2. Praskiestas vandenilio chloridas: 1 ml koncentruoto vandenilio chlorido (

d

= 1,19

=1,19) praskiedžiama 11 ml distiliuoto vandens.

3.3. Metanolis

3.4. 2-aminobenzaldehido fenilhidrazono (Nitrin® reagentas) tirpalas metanolyje.

Pasveriama 2,0 g Nitrin® ir visas kiekis perpilamas į 100 ml matavimo kolbą. Įlašinami 4 ml praskiesto vandenilio chlorido (3.2) ir išmaišoma. Pripilama iki žymės metanolio ir maišoma, kol tirpalas pasidaro visai skaidrus. Tirpalas laikomas tamsaus stiklo butelyje (4.3).

4. PRIEMONĖS

4.1. Laboratorinės stiklinės, 50 ml

4.2. Matavimo kolbos, 100 ml

4.3. Tamsaus stiklo butelis, 125 ml

4.4. Stiklo plokštelė, 10 x 10 cm

4.5. Plastikinė mentelė

4.6. Filtravimo popierius, 10 x 10 cm

5. DARBO EIGA

5.1. Dalis mėginio tolygiai paskleidžiama ant stiklo plokštelės (4.4), padengiant paviršių ne storesniu kaip 1 cm sluoksniu.

5.2. Filtravimo popieriaus lapas (4.6) sudrėkinamas distiliuotu vandeniu, uždedamas ant bandinio ir prispaudžiamas plastikine mentele (4.5).

5.3. Maždaug po minutės, filtravimo popieriaus centriniame taške užlašinami:

- du lašai praskiestos sieros rūgšties (3.1),

- po to du lašai Nitrin® tirpalo (3.4).

5.4. Po 5–10 sekundžių filtravimo popierius nuimamas ir apžiūrimas dienos šviesoje. Nitritų buvimą rodo rausvai purpurinė spalva.

Jeigu nitritų yra nedaug, rausvai purpurinė spalva po 5–15 sekundžių pasikeičia į geltoną. Kai nitritų kiekis yra didelis, spalva pasikeičia per 1–2 minutes.

6. PASTABA

Rausvai purpurinės spalvos intensyvumas ir laikas, per kurį ji pasikeičia į geltoną, parodo nitrito kiekį mėginyje.

B. KIEKIO NUSTATYMAS

1. TIKSLAS

Čia aprašomas metodas nitritų kiekiams nustatyti kosmetikos gaminiuose.

2. APIBRĖŽIMAS

Nitritų kiekis nustatomas pagal šį metodą, yra išreiškiamas natrio nitrito masės procentais bandinyje.

3. METODO ESMĖ

Mėginį praskiedus vandeniu ir nuskaidrinus, jame esantis nitritas reaguoja su sulfanilamidu ir N-1-naftiletilendiaminu, gautos spalvos optinis tankis yra matuojamas esant 538 nm bangos ilgiui.

4. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

4.1. Skaidrikliai: šių reagentų negalima naudoti ilgiau nei vieną savaitę nuo jų pagaminimo.

4.1.1. I Carrez reagentas:

106 g kalio heksacianoferato (II) K4Fe(CN)6 · 3H2O ištirpinama distiliuotame vandenyje ir praskiedžiama vandeniu iki 1000 ml.

4.1.2. II Carrez reagentas:

219,5 g cinko acetato Zn(CH3COO)2 · 2H2O ir 30 ml ledinės acto rūgšties ištirpinama distiliuotame vandenyje ir praskiedžiama vandeniu iki 1000 ml.

4.2. Natrio nitrito tirpalas:

0,500 g natrio nitrito ištirpinama distiliuotame vandenyje 1000 ml matavimo kolboje ir praskiedžiama vandeniu iki žymės. 10,0 ml šio pradinio etaloninio tirpalo skiedžiama iki 500 ml; 1 ml šio tirpalo = 10 mikrogramų NaNO2.

4.3. 1N natrio hidroksido tirpalas

4.4. 0,2 % sulfanilamido hidrochlorido tirpalas:

2,0 g sulfanilamido šildant ištirpinama 800 ml vandens. Atvėsinama ir maišant įpilama 100 ml koncentruoto vandenilio chlorido. Skiedžiama vandeniu iki 1000 ml.

4.5. 5 N vandenilio chloridas

4.6. N-1-naftil reagentas

Šis tirpalas turi būti ruošiamas tą dieną, kai naudojamas. 0,1 g N-1-naftiletilendiamino dihidrochlorido ištirpinama vandenyje ir praskiedžiama vandeniu iki 100 ml.

5. PRIEMONĖS

5.1. Analizinės svarstyklės

5.2. Matavimo kolbos, 100, 250, 500 ir 1000 ml

5.3. Moro arba graduotos pipetės

5.4. Matavimo cilindrai, 100 ml

5.5. Lankstytasis filtravimo popierius, be nitritų, 15 cm skersmens

5.6. Vandens vonia

5.7. Spektrofotometras, kurio kiuvetės optinio kelio ilgis – 1 cm

5.8. pH-metras

5.9. Mikrobiuretė, 10 ml

5.10. Laboratorinės stiklinės, 250 ml

6. DARBO EIGA

6.1. 0,1 mg tikslumu pasveriama 0,5 g (m gramų) homogenizuoto bandinio, kuris karštu distiliuotu vandeniu nuplaunamas į 250 ml laboratorinę stiklinę (5.10) ir juo praskiedžiamas apytikriai iki 150 ml. Laboratorinė stiklinė (5.10) įstatoma į 80 0C temperatūros vandens vonią (5.6) pusei valandos, stiklinėje esantis tirpalas kartais suplakamas.

6.2. Aušinama kambario temperatūroje ir maišant paeiliui įpilama 2 ml Carrez I reagento (4.1.1) ir 2 ml Carrez II reagento (4.1.2).

6.3. Įpilama 1 N natrio hidroksido tirpalo (4.3), kad pH būtų 8,3 (naudojamas pH-metras (5.8)). Visas laboratorinės stiklinės turinys perpilamas į 250 ml matavimo kolbą (5.2) ir iki žymės praskiedžiamas distiliuotu vandeniu.

6.4. Sumaišoma ir filtruojama per lankstytąjį filtravimo popierių (5.5).

6.5. Tinkama švaraus filtrato alikvotinė dalis (V ml), bet ne daugiau kaip 25 ml, pipete įpilama į 100 ml matavimo kolbą (5.2) ir praskiedžiama distiliuotu vandeniu iki 60 ml.

6.6. Išmaišius įpilama 10,0 ml sulfanilamido hidrochlorido tirpalo (4.4), po to - 6,0 ml 5 N vandenilio chlorido (4.5). Išmaišoma ir leidžiama nusistovėti penkias minutes. Įpilama 2,0 ml N-1-naftil reagento (4.6), išmaišoma ir leidžiama nusistovėti tris minutes. Praskiedžiama vandeniu iki žymės ir išmaišoma.

6.7. Paruošiamas tuščiasis mėginys, pakartojant 6.5 ir 6.6 punktuose nurodytą darbo eigą, nepridedant N-1-naftil reagento.

6.8. Pagal 6.6 punktą gauto tirpalo optinis tankis matuojamas (5.7) esant 538 nm bangos ilgiui, etalonu naudojant tuščiojo mėginio tirpalą (6.7).

6.9. Kalibracinėje kreivėje (6.10) surandamas natrio nitrito kiekis mikrogramais 100 ml tirpalo (m1 mikrogramų), kuris atitinka optinį tankį, išmatuotą pagal 6.8 punktą.

6.10. Naudojant natrio nitrito tirpalą, kurio 1 mililitre yra 10 μg šios medžiagos (4.2), nubrėžiama kalibracinė kreivė tokioms natrio nitrito koncentracijoms: 0, 20, 40, 60, 80, 100 μg/100 ml tirpalo.

7. APSKAIČIAVIMAS

Natrio nitrito kiekis masės procentais bandinyje apskaičiuojamas pagal formulę:

% NaNO

=

× m

× 10

×

=

m1V × m × 40

čia:

m = analizei (6.1) paimto mėginio masė gramais,

m1 = 6.9 punkte nustatyta natrio nitrito masė mikrogramais,

V = tyrime (6.5) sunaudoto filtrato tūris mililitrais.

8. PASIKARTOJAMUMAS [2]

Kai natrio nitrito kiekis sudaro 0,2 % m/m, to paties mėginio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,005 % vertės.

IV. LAISVOJO FORMALDEHIDO ATPAŽINIMAS IR KIEKIO NUSTATYMAS

1. APIMTIS IR TAIKYMO SRITIS

Šiame metode apibūdinamas laisvojo formaldehido atpažinimas ir jo kiekio nustatymas. Šis metodas taikomas visiems kosmetikos gaminiams ir susideda iš trijų dalių:

1.1. Atpažinimas

1.2. Kiekio nustatymas kolorimetrijos metodu, naudojant pentan-2,4-dioną.

Šis metodas netaikomas, jeigu formaldehidas yra susijungęs su kitais junginiais arba polimerizuotas, kaip būna formaldehido donorų atveju. Jeigu rezultatas viršija maksimalią leistiną koncentraciją, turi būti naudojamas toliau apibūdintas metodas.

1.3. Kiekio nustatymas, esant bisulfitui

Tiriant šiuo metodu, nėra atsižvelgiama į formaldehidą stipriai sujungtuose arba polimeriniuose junginiuose. Tačiau yra nustatomi tam tikri nepatvarieji junginiai (pavyzdžiui, heksametilentetraminas). Be to, sunku matuoti šarmingumą, esant buferiniam tirpalui.

2. APIBRĖŽIMAS

Laisvojo formaldehido kiekis mėginyje, nustatytas šiuo metodu, yra išreiškiamas masės procentais.

3. METODO ESMĖ

3.1. I dalis – Atpažinimas

Sieros rūgšties terpėje formaldehidas Šifo reagentą nudažo rausva arba rausvai violetine spalva.

3.2. II dalis – Nustatymas, naudojant pentan-2,4-dioną

Formaldehidas reaguoja su pentan-2,4-dionu esant amonio acetatui, sudarydamas 3,5 -diacetil-1,4-dihidrolutidiną. Šis yra ekstrahuojamas 1-butanoliu, o ekstrakto absorbcija yra matuojama esant 410 nm bangos ilgiui.

3.3. III dalis – Nustatymas esant bisulfitui

Formaldehidas reaguoja su sulfitu rūgščioje terpėje 00C temperatūroje, sudarydamas papildomus junginius. Protonų perteklius yra titruojamas natrio hidroksidu. Pagal sunaudotus protonus apskaičiuojamas formaldehido kiekis. Tuščiasis, be sulfito, mėginys leidžia išmatuoti terpės šarmingumą arba rūgštingumą.

4. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

4.1. Ledinė acto rūgštis

4.2. Bevandenis amonio acetatas

4.3. 1-butanolis

4.4. Sieros rūgštis, apie 2 N

4.5. Šviežias 0,1 M natrio sulfito tirpalas

4.6. Šifo reagentas 100 mg fuksino pasveriama laboratorinėje stiklinėje ir ištirpinama 75 ml 80 0C temperatūros vandens.

d

= 1,19

= 1,19). Praskiedžiama iki 100 ml.

(Šis reagentas po dviejų savaičių nebetinkamas naudoti).

4.7. Pentan-2,4-diono reagentas

1000 ml matavimo kolboje ištirpinama:

150 g | amonio acetato (4.2) |

2 ml | pentan-2,4-diono (ką tik distiliuoto esant sumažintam slėgiui; esant 410 nm bangos ilgiui, neturėtų būti jokios absorbcijos), |

3 ml | ledinės acto rūgšties (4.1) |

Pripilama vandens iki 1000 ml (tirpalo pH apie 6,4)

Šis reagentas turi būti šviežias.

4.8. Etaloninis sieros rūgšties tirpalas, 0,1 N

4.9. Etaloninis natrio hidroksido tirpalas, 0,1 N

4.10. Jodo tirpalas, 0,1 N

4.11. Natrio tiosulfato tirpalas, 0,1 N

4.12. Formaldehido pradinis tirpalas

Į 1000 ml matavimo kolbą įpilama 5 g 37–40 % formaldehido tirpalo ir praskiedžiama iki 1000 ml.

Šio tirpalo koncentracija nustatoma taip: Į 10,00 ml tiriamojo formaldehido tirpalo įpilama 25,00 ml etaloninio 0,1 N jodo tirpalo (4.10) ir 10 ml 1 N natrio hidroksido tirpalo.

Leidžiama nusistovėti penkias minutes.

Įpilama 11 ml 1 N HCl ir 0,1 N jodo tirpalo (4.10), perteklius titruojamas etaloniniu 0,1 N natrio tiosulfato tirpalu (4.11), indikatoriumi naudojant krakmolo tirpalą.

1 ml 0,1 N jodo tirpalo (4.10) atitinka 1,5 mg formaldehido.

4.13. Formaldehido etaloninis tirpalas

Į 100 ml matavimo kolbą pipete įpilama 5,00 ml pradinio tirpalo (4.12) ir praskiedžiama iki 100 ml demineralizuotu vandeniu.

Pipete įpilama 5,00 ml anksčiau nurodyto tirpalo į 500 ml matavimo kolbą ir praskiedžiama iki 500 ml demineralizuotu vandeniu.

1 ml šio tirpalo yra apie 1 μg formaldehido.

Apskaičiuojamas tikslus kiekis.

4.14. Timolftaleino tirpalas, 0,1 g/100 ml 50 % etanolio

4.15. Etaloninis reagento tirpalas: imamas reagentas, nurodytas 4.7 punkte, bet be pentan-2,4-diono.

5. PRIEMONĖS

5.1. Įprasta laboratorinė įranga

5.2. Fazių atskyrimo filtras, Whatmann 1 PS (arba jo atitikmuo)

5.3. Centrifuga

5.4. Spektrofotometras

5.5. Stiklo kiuvetės, optinio kelio ilgis 1 cm

5.6. Potenciometras su savirašiu

5.7. Stiklo arba kalomelio elektrodai (rekomenduojama naudoti specialius žemos temperatūros elektrodus).

6. DARBO EIGA

6.1. Atpažinimas

6.1.1. 10 ml laboratorinėje stiklinėje pasveriama 2 g mėginio.

6.1.2. Įlašinami 2 lašai 2 N sieros rūgšties (4.4) ir 2 ml Šifo reagento (4.6) (šis reagentas naudojimo metu turi būti visiškai bespalvis).

Išmaišoma ir paliekama nusistovėti 5 minutes.

6.1.3. Jeigu per penkias minutes tirpalas pasidaro rausvos arba rausvai violetinės spalvos, reiškia, formaldehido perteklius sudaro 0,01 %, formaldehidą reikia nustatyti pagal 6.2, o prireikus – pagal 6.3 punkto darbo aprašymą.

6.2. Kolorimetrinis kiekio nustatymas, naudojant pentan-2,4-dioną.

6.2.1. Mėginio tirpalas

6.2.1.1. 100 ml matavimo kolboje pasveriama apie 0,001 g mėginio (m gramų), kuriame būtų apie 150 mikrogramų formaldehido.

6.2.1.2. Pripilama demineralizuoto vandens iki 100 ml ir išmaišoma.

6.2.1.3. Į 50 ml kūginę kolbą pilama:

10,00 ml tirpalo, nurodyto 6.2.1.2,

5,00 ml pentan-2,4-diono reagento (4.7),

demineralizuoto vandens iki bendro 30 ml tūrio.

6.2.2. Etaloninis tirpalas

Šiuo etaloniniu tirpalu pašalinama galima interferencija dėl fono spalvos mėginyje.

Į 50 ml kūginę kolbą pilama:

10,00 ml tirpalo, nurodyto 6.2.1.2,

5,00 ml etaloninio reagento tirpalo (4.15),

demineralizuoto vandens iki bendro 30 ml tūrio.

6.2.3. Tuščiasis tirpalas

Į 50 ml kūginę kolbą įpilama:

5,00 ml pentan-2,4-diono reagento (4.7),

demineralizuoto vandens iki bendro 30 ml tūrio.

6.2.4. Kiekio nustatymas

6.2.4.1. Kolbos, nurodytos 6.2.1.3, 6.2.2 ir 6.2.3 punktuose, pakratomos ir panardinamos į 60 0C temperatūros vandens vonią tiksliai 10-čiai minučių. Dvi minutes vėsinama ledinio vandens vonioje.

6.2.4.2. Perpilama į 50 ml dalijamuosius piltuvus, kuriuose yra įpilta po 10,00 ml 1-butanolio (4.3). Kiekviena kolba išskalaujama 3 – 5 ml vandens, nuoplovos supilamos į piltuvus. Mišinys stipriai plakamas tiksliai 30 sekundžių. Leidžiama atsiskirti fazėms.

6.2.4.3. Filtruojama į matavimo kiuvetes per fazių atskyrimo filtrą. Centrifuguoti (5000 aps./min. penkias minutes) ne taip patogu ir ilgiau užtrunka.

6.2.4.4. Mėginio ekstrakto (6.2.1.3) optinis tankis A1 yra matuojamas, esant 410 nm bangos ilgiui, etaloninio tirpalo (6.2.2) atžvilgiu.

6.2.4.5. Panašiai matuojamas tuščiojo tirpalo ekstraktas (6.2.3) 1-butanolio (A2) atžvilgiu.

Pastaba

Visi šie veiksmai turi būti atlikti per 25 minutes po to, kai kūginės kolbos yra panardinamos į 60 0C temperatūros vandens vonią.

6.2.5. Kalibracinė kreivė

6.2.5.1. Į 50 ml kūginę kolbą įpilama:

5,00 ml etaloninio tirpalo (4.13),

5,00 ml pentan-2,4-diono reagento (4.7),

demineralizuoto vandens iki bendro 30 ml tūrio.

6.2.5.2. Tyrimas tęsiamas pagal 6.2.4.5 punktą, optinis tankis matuojamas 1-butanolio (4.3) atžvilgiu.

6.2.5.3. Tyrimas kartojamas su 10, 15, 20 ir 25 ml etaloninio tirpalo.

6.2.5.4. Norint gauti nulinę vertę, reikia veikti pagal 6.2.4.5 punkte pateiktą aprašymą.

6.2.5.5. Iš kiekvieno optinio tankio, gauto pagal 6.2.5.2 ir 6.2.5.3 punktus, atėmus nulinę vertę (6.2.4.5), brėžiama kalibracinė kreivė. Bero dėsnis galioja, esant iki 30 μg formaldehido.

6.3. Kiekio nustatymas, naudojant bisulfitą

6.3.1. Mėginio paruošimas

6.3.1.1. Tyrimui:

Pasvertoje tuščioje laboratorinėje stiklinėje 0,001 g tikslumu pasveriamas mėginio kiekis (m gramų), kuriame būtų 3 – 20 mg formaldehido.

6.3.1.2. Etaloniniam tyrimui:

Panašiai pasveriamas etaloninis mėginys(m gramų).

6.3.2. Kiekio nustatymas

6.3.2.1. Į 100 ml laboratorinę stiklinę įpilama 50,00 ml 0,1M natrio sulfito (4.5) ir 10,00 ml 0,1 N sieros rūgšties (4.8). Išmaišoma.

6.3.2.2. Laboratorinė stiklinė panardinama į ledo ir druskos mišinį, kuriame palaikoma + 2 0C temperatūra. Įpilamas mėginys (6.3.1.1).

6.3.2.3. Greitai titruojama potenciometriniu būdu 0,1 N natrio hidroksidu (4.9) nuolat maišant ir palaikant temperatūrą tarp + 2 ir + 4 0C (neutralusis taškas yra tarp pH 9 ir 11). Užsirašomas sunaudoto 0,1 N natrio hidroksido (4.9) tūris V1.

6.3.3. Tuščiasis tyrimas

Papildomai pagal 6.3.2.1 punktą paruoštas tirpalas titruojamas 6.3.2 punkte aprašytomis sąlygomis.

Užsirašomas sunaudoto 0,1 N natrio hidroksido (4.9) tūris, V2.

6.3.4. Etaloninis tyrimas

Mėginio rūgštingumas arba šarmingumas nustatomas, titruojant mėginį m'potenciometriniu būdu 0,1 N natrio hidroksidu (4.9) arba 0,1 N sieros rūgštimi (4.8). Sunaudoto 0,1 N natrio hidroksido arba 0,1 N sieros rūgšties tūris pažymimas v’.

6.3.5. Pastabos

Svarbu kruopščiai laikytis tyrimo sąlygų.

Tyrimo metu indikatoriumi naudoti timolftaleiną (4.14).

7. DUOMENŲ PATEIKIMAS

7.1. Kolorimetrinio metodo apskaičiavimai

7.1.1. Iš A1 atimama A2 ir pasinaudojant kalibracine kreive (6.2.5.5) nustatoma formaldehido masė C mikrogramais tiriamajame tirpale (6.2.1.3).

7.1.2. Formaldehido masė bandinyje apskaičiuojama masės procentais (% m/m) pagal formulę:

formaldehido masė procentais =

10

× m

7.2. Titravimo metodo, esant bisulfitui, apskaičiavimai

Nustatomas 0,1 N natrio hidroksido (4.9) arba 0,1 N sieros rūgšties (4.8) tūrio, sunaudoto etaloniniame bandyme, santykis su mase m:

v =

v′ · mm′

Neutralių gaminių v, žinoma, yra lygus nuliui.

7.2.1. Rūgštinio gaminio atveju:

formaldehido masė procentais =

0,30

V2 − V1 + vm

7.2.2. Šarminio gaminio atveju:

formaldehido masė procentais =

0,30

V2 − V1 − vm

7.3. Pastaba

Jeigu abiem metodais gauti duomenys skiriasi, imamas mažiausias skaičius.

8. PASIKARTOJAMUMAS [3]

Jeigu formaldehido kiekis sudaro 0,2 %, to paties bandinio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,005 %, kai naudojamas kolorimetrinis metodas, ir 0,05 %, kai naudojamas bisulfitinis metodas.

V. REZORCINOLIO KIEKIO NUSTATYMAS ŠAMPŪNUOSE IR PLAUKŲ LOSJONUOSE

1. APIMTIS IR TAIKYMO SRITIS

Ši metodika taikoma rezorcinolio kiekiui nustatyti šampūnuose ir plaukų losjonuose dujų chromatografijos metodu. Metodas naudotinas, kai rezorcinolio koncentracija bandinyje yra nuo 0,1 iki 2,0 masės procentų.

2. APIBRĖŽIMAS

Rezorcinolio kiekis bandinyje, nustatomas šiuo metodu, yra išreiškiamas masės procentais.

3. METODO ESMĖ

Rezorcinolis ir 3,5-dihidroksitoluenas, (5-metilrezorcinolis), dedami kaip vidinė etaloninė medžiaga, yra atskiriami iš bandinio plonasluoksnės chromatografijos (TLC) būdu. Abu junginiai yra izoliuojami nugramdant jų dėmes nuo plonasluoksnės plokštelės ir ekstrahuojant metanoliu. Ekstrahuoti junginiai yra džiovinami, sililinami ir kiekis nustatomas dujų chromatografinės analizės metodu.

4. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

4.1. Vandenilio chloridas, 25 % (m/m)

4.2. Metanolis

4.3. Etanolis, 96 % (t/t)

4.4. Paruoštos naudoti silikagelio TLC (plonasluoksnės chromatografijos) plokštelės (iš plastiko arba aliuminio) su fluorescenciniu indikatoriumi. Dezaktyvuojama taip: Padengtos silikageliu plokštelės apipurškiamos vandeniu taip, kad jos būtų padengtos ištisiniu vandens sluoksniu. Apipurkštos plokštelės paliekamos džiūti ore kambario temperatūroje vieną–tris valandas.

Pastaba

Jeigu plokštelės nėra dezaktyvuotos, gali būti prarasta dalis rezorcinolio, silikageliui jį negrįžtamai adsorbavus.

4.5. Judančiosios fazės tirpiklis: acetonas/chloroformas/acto rūgštis (20: 75: 5 tūrio).

4.6. Rezorcinolio etaloninis tirpalas 400 mg rezorcinolio ištirpinama 100 ml 96 % etanolio (4.3) (1 ml atitinka 4000 μg rezorcinolio).

4.7. Vidinis etaloninis tirpalas: 400 mg 3,5-dihidroksitolueno (DHT) ištirpinama 100 ml 96 % etanolio (4.3) (1 ml atitinka 4000 μg DHT).

4.8. Etaloninis mišinys: 100 ml matavimo kolboje sumaišoma 10 ml tirpalo 4.6 ir 10 ml tirpalo 4.7, pripilama iki žymės 96 % etanolio (4.3) ir sumaišoma (1 ml atitinka 400 μg rezorcinolio ir 400 μg DHT).

4.9. Sililinimo reagentai:

4.9.1. N, O-bis-(trimetilsilil) trifluoracetamidas (BSTFA)

4.9.2. Heksametildisilazanas (HMDS)

4.9.3. Trimetilchlorsilanas (TMCS)

5. PRIEMONĖS

5.1. Įprasta plonasluoksnės ir dujų chromatorafijos įranga

5.2. Stiklo indai

6. DARBO EIGA

6.1. Mėginio paruošimas

6.1.1. 150 ml laboratorinėje stiklinėje tiksliai pasveriamas mėginys (m gramų), kuriame yra apie 20–50 mg rezorcinolio.

6.1.2. Parūgštinama vandenilio chloridu (4.1), kol mišinys tampa rūgštus (apytikriai reikia 2–4 ml), įpilama 10 ml (40 mg DHT) vidinio etaloninio tirpalo (4.7) ir sumaišoma. Nuplaunant etanoliu (4.3), perpilama į 100 ml matavimo kolbą, skiedžiama etanoliu iki žymės ir išmaišoma.

6.1.3. 250 μl tirpalo (6.1.2) apytikriai 8 cm ilgio ištisiniu brūkšniu užlašinama ant dezaktyvuotos silikagelio plokštelės (4.4). Brūkšnys turėtų būti kaip galima siauresnis.

6.1.4. 250 μl etaloninio mišinio (4.8) užlašinama ant tos pačios plokštelės tokiu pačiu būdu (6.1.3).

6.1.5. Dviejuose pradinės linijos taškuose užlašinama po 5 μl tirpalų 4.6 ir 4.7, kad išryškinus plokštelę būtų galima nustatyti jų vietą.

6.1.6. Plokštelės chromatografija atliekama nepripildytoje (neprisotintoje) kameroje, į kurią įpilta judančiosios fazės tirpiklio (4.5), kol tirpiklio frontas pasieks liniją, esančią 12 cm nuo pradinės linijos; paprastai tai trunka apie 45 minutes. Plokštelė išdžiovinama ore ir nustatoma rezorcinolio/DHT zonos vieta trumpabangėje UV šviesoje (254 nm). Abu junginiai turi beveik tokias pačias Rf vertes. Juostos pažymimos pieštuku 2 mm atstumu nuo išorinės tamsiosios juostų krašto linijos. Šios zonos nuimamos ir kiekvienos juostos adsorbentai surenkami į 10 ml buteliuką.

6.1.7. Adsorbentas su mėginiu ir adsorbentas su etaloniniu mišiniu yra ekstrahuojami taip:

įpilama 2 ml metanolio (4.2) ir ekstrahuojama vieną valandą nuolatos pamaišant. Mišiniai filtruojami ir ekstrahuojama dar 15 minučių 2 ml metanolio.

6.1.8. Ekstraktai sumaišomi ir tirpiklis garinamas jį džiovinant per naktį vakuuminiame eksikatoriuje, pripildytame tinkamo desikanto. Nešildoma.

6.1.9. Likučiai (6.1.8) sililinami kaip aprašyta 6.1.9.1 arba 6.1.9.2 punktuose.

6.1.9.1. Mikrošvirkštu įšvirkščiama 200 μl BSTFA (4.9.1), ir mišinys paliekamas uždarame inde kambario temperatūroje 12 valandų.

6.1.9.2. Mikrošvirkštu paeiliui įšvirkščiama 200 μl HMDS (4.9.2) ir 100 μl TMCS (4.9.3), ir mišinys šildomas 30 minučių 60 0C temperatūroje uždarame inde, po to atvėsinamas.

6.2. Dujų chromatografija

6.2.1. Chromatografijos sąlygos

Kolonėlėje turi būti gaunama sklaida R, lygi arba didesnė negu 1,5, kai:

R =

2 d′

w

+ w

2

čia:

r1 ir r2 = dviejų smailių sulaikymo trukmė minutėmis,

w1 ir w2 = tų pačių smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais,

d’ = savirašio greitis mm per minutę.

Nustatyta, kad toliau pateiktos kolonėlės ir chromatografijos sąlygos yra tinkamos:

Kolonėlės | medžiaga: | nerūdijantis plienas |

ilgis: | 200 cm |

vidaus skersmuo: | apie 3 mm |

įkrova: | 10 % OV-17 ant Chromosorb WAW 100–120 mešų |

Liepsnos jonizacijos detektorius

Temperatūra:

kolonėlės | 185 °C (izoterminė) |

detektoriaus: | 250 °C |

įšvirkščiamosios dalies: | 250 °C |

Stumiančiosios dujos: | azotas |

srautas: | 45 ml/min. |

Vandenilio ir oro srautai reguliuojami pagal gamintojo instrukcijas.

6.2.2. Į dujų chromatografą įšvirkščiama 1–3 μl tirpalo, gauto pagal 6.1.9 punktą. Kiekvieno tirpalo (6.1.9) įšvirkščiama penkis kartus, matuojami smailių plotai, nustatomas jų vidurkis ir apskaičiuojamas smailės ploto santykinis koeficientas: S = rezorcinolio smailės plotas/DHT smailės plotas.

7. APSKAIČIAVIMAS

Rezorcinolio koncentracija bandinyje, išreikšta masės procentais (% m/m), yra gaunama:

% rezorcinolio =

×

SbandinioSetaloninio mišinio

čia:

M = mėginio masė gramais (6.1.1),

Smėginio = mėginio tirpalo vidutinis smailės ploto santykinis koeficientas, apskaičiuotas pagal 6.2.2 punktą,

S etaloninio mišinio = etaloninio mišinio vidutinis smailės ploto santykinis koeficientas, apskaičiuotas pagal 6.2.2 punktą.

8. PASIKARTOJAMUMAS [4]

Jeigu rezorcinolio yra apie 0,5 %, duomenų, to paties bandinio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti absoliučios 0,025 % vertės.

VI. METANOLIO KIEKIO NUSTATYMAS ETANOLIO ARBA 2-PROPANOLIO ATŽVILGIU

1. APIMTIS IR TAIKYMO SRITIS

Šis metodas apibūdina metanolio dujų chromatografijos analizę visoms kosmetikos gaminių rūšims (taip pat ir aerozoliams).

Gali būti nustatomi santykiniai 0–10 % lygiai.

2. APIBRĖŽIMAS

Metanolio kiekis, nustatytas šiuo metodu, yra išreiškiamas metanolio masės procentais etanolio arba 2-propanolio atžvilgiu.

3. METODO ESMĖ

Kiekio nustatymas yra atliekamas dujų chromatografijos būdu.

4. REAGENTAI

Turi būti naudojami analiziškai gryni reagentai.

4.1. Metanolis

4.2. Absoliutusis etanolis

4.3. 2-propanolis

4.4. Chloroformas, išvalytas nuo alkoholių plaunant vandeniu

5. PRIEMONĖS

5.1. Dujų chromatografas:

su katarometro detektoriumi aerozoliniams mėginiams,

su liepsnos jonizacijos detektoriumi neaerozoliniams mėginiams.

5.2. Matavimo kolbos, 100 ml

5.3. Pipetės, 2 ml, 20 ml, nuo 0 iki 1 ml

5.4. Mikrošvirkštai, 0–100 μl ir 0–5 μl

ir (tik aerozoliniams mėginiams) specialus dujų nepraleidžiantis švirkštas su slankiuoju čiaupu (žr. 5 pav., Bandinių ėmimas) [5].

6. DARBO EIGA

6.1. Bandinio paruošimas

6.1.1. Aerozolinių gaminių bandiniai yra imami pagal 1980 m. gruodžio 22 d. Komisijos direktyvos 80/1335/EEB [6] priedo II skyrių ir po to analizuojami dujų chromatografu 6.2.1 punkte nurodytomis sąlygomis.

6.1.2. Neaerozolinių gaminių bandiniai, imami pagal ankščiau minėtą II skyrių, yra praskiedžiami vandeniu iki 1–2 % etanolio arba 2-propanolio koncentracijos, po to analizuojami dujų chromatografu 6.2.2 punkte nurodytomis sąlygomis.

6.2. Dujų chromatografija

6.2.1. Aerozoliniams bandiniams naudojamas katarometrinis detektorius.

6.2.1.1. Kolonėlė yra pripildoma 10 % Hallcomid M18 ant Chromosorb WAW 100–200 mešų.

6.2.1.2. Kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, kai:

R = 2

d′ r

− d′ r

w

+ w

,

čia:

r1 ir r2 = dviejų smailių sulaikymo trukmė minutėmis,

w1 ir w2 = tų pačių smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais,

d’ = savirašio greitis milimetrais per minutę.

6.2.1.3. Tokia sklaida pasiekiama toliau nurodytomis sąlygomis:

Kolonėlės | medžiaga: | nerūdijantis plienas |

ilgis: | 3,5 metrai |

skersmuo: | 3 mm |

Katarometro tilto srovė: | 150 mA |

stumiančiosios dujos: | helis |

slėgis: | 2,5 baro |

srautas: | 45 ml/min. |

Temperatūra:

įšvirkščiamosios dalies: | 150°C |

detektoriaus: | 150 °C |

kolonėlės krosnies: | 65 °C |

Smailių plotų matavimus galima pagerinti matuojant elektroniniu būdu.

6.2.2. Neaerozoliniams bandiniams:

6.2.2.1. Kolonėlė pripildoma Chromosorb 105 arba Porapak Qs ir naudojamas liepsnos jonizacijos detektorius.

6.2.2.2. Kolonėlėje gaunama sklaida R turi būti lygi arba didesnė negu 1,5, kai:

R = 2

d′ r

− d′ r

w

+ w

,

čia:

r1 ir r2 = dviejų smailių sulaikymo trukmė minutėmis,

w1 ir w2 = tų pačių smailių pločiai pusėje aukščio milimetrais,

d’ = savirašio greitis mm per minutę.

6.2.2.3. Tokia sklaida pasiekiama toliau nurodytomis sąlygomis:

Kolonėlės | medžiaga: | nerūdijantis plienas |

ilgis: | 2 metrai |

skersmuo: | 3 mm |

Elektrometro jautrumas: | 8 x 10-10A |

Dujos:

stumiančiosios: | azotas |

slėgis: | 2,1 barai |

srautas: | 40 ml/min. |

Pagalbinės dujos: | vandenilis |

slėgis: | 1,5 barai |

srautas: | 20 ml/min. |

Temperatūra:

įšvirkščiamosios dalies: | 1500C |

detektoriaus: | 2300C |

kolonėlės krosnies: | 120 – 1300C |

7. STANDARTINĖ KREIVĖ

7.1. Atliekant dujų chromatografiją (6.2.1) (Hallcomid M18 kolonėlė) naudojami toliau išvardyti etaloniniai mišiniai. Šie mišiniai ruošiami matuojant pipete, bet tikslus kiekis yra nustatomas nedelsiant pasveriant pipetę arba kolbą po kiekvieno papildymo.

Santykinė koncentracija (% m/m) | Metanolis (ml) | Etanolis arba 2-propanolis (ml) | Chloroformas įpilamas iki tokio tūrio |

apytikriai 2,5 % | 0,5 | 20 | 100 ml |

apytikriai 5,0 % | 1,0 | 20 | 100 ml |

apytikriai 7,5 % | 1,5 | 20 | 100 ml |

apytikriai 10,0 % | 2,0 | 20 | 100 ml |

Į chromatografą įšvirkščiama 2–3 μl pagal 6.2.1 punkte nurodytas sąlygas.

Apskaičiuojamas smailės plotų santykinis koeficientas (metanolis/etanolis) arba (metanolis/2-propanolis) kiekvienam mišiniui. Brėžiama standartinė kreivė pažymint:

ant X ašies: | metanolio % etanolio arba 2-propanolio atžvilgiu, |

ant Y ašies: | smailių ploto santykis (metanolio/etanolio) arba (metanolio/2-propanolio). |

7.2. Dujų chromatografijai, apibūdintai 6.2.2 punkte (Porapak QS arba Chromosorb 105), naudojami toliau išvardyti etaloniniai mišiniai. Šie mišiniai paruošiami matuojant mikrošvirkštu ir pipete, bet tikslus kiekis yra nustatomas nedelsiant pasveriant pipetę arba kolbą po kiekvieno papildymo.

Santykinė koncentracija (% m/m) | Metanolis (μl) | Etanolis arba 2-propanolis (ml) | Vandens įpilama iki tokio tūrio |

apie 2,5 % | 50 | 2 | 100 ml |

apie 5,0 % | 100 | 2 | 100 ml |

apie 7,5 % | 150 | 2 | 100 ml |

apie 10,0 % | 200 | 2 | 100 ml |

Į chromatografą įšvirkščiama 2–3 μl pagal 6.2.2 punkte nurodytas sąlygas.

Apskaičiuojamas smailių plotų santykinis koeficientas (metanolis/etanolis) arba (metanolis/2-propanolis) kiekvienam mišiniui. Sudaroma standartinė kreivė pažymint:

ant X ašies: | metanolio %, etanolio arba 2-propanolio atžvilgiu, |

ant Y ašies: | smailės plotų santykinis koeficientas (metanolis/etanolis) arba (metanolis/2-propanolis). |

7.3. Standartinė kreivė šiuo atveju turi būti tiesi linija.

8. PASIKARTOJAMUMAS [7]

Jeigu metanolio kiekis, palyginti su etanoliu arba 2-propanoliu, sudaro 5 %, to paties mėginio dviejų lygiagrečių nustatymų rezultatų skirtumas turi neviršyti 0,25 %.

[1] Žr. ISO 5725.

[2] Žr. ISO 5725.

[3] Žr. ISO 5725.

[4] Žr. ISO 5725.

[5] OL L 383, 1980 12 31, p. 27.

[6] OL L 383, 1980 12 31, p. 27.

[7] Žr. ISO 5725.

--------------------------------------------------