(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 924/2009 (4) buvo keletą kartų iš esmės keičiamas (5). Dėl aiškumo ir racionalumo tas reglamentas turėtų būti kodifikuotas;

(2)

siekiant užtikrinti sklandų vidaus rinkos veikimą ir palengvinti tarptautinę prekybą Sąjungoje, labai svarbu, kad už tarptautinius mokėjimus eurais imami mokesčiai būtų tokie patys, kaip ir už atitinkamus mokėjimus valstybėje narėje;

(3)

mokėjimo priemonėms, kurios daugiausia arba visada egzistuoja popierine forma –pavyzdžiui, čekiams – nerekomenduojama taikyti vienodų mokesčių principo, nes dėl savo pobūdžio jos negali būti apdorojamos taip veiksmingai kaip elektroniniai mokėjimai;

(4)

vienodų mokesčių principas turėtų būti taikomas mokėjimams, kurie pradėti arba baigti vykdyti popieriuje arba grynaisiais pinigais, jei mokėjimo vykdymo grandinėje jie atliekami elektroniniu būdu, išskyrus čekius, taip pat visiems tiesiogiai ar netiesiogiai su mokėjimo operacija susijusiems mokesčiams, įskaitant su sutartimi susijusius mokesčius. Sąjungoje vykdomoms nacionalinių ir tarptautinių mokėjimo operacijoms taikomi netiesioginiai mokesčiai, įskaitant mokestį už nuolatinio mokėjimo nurodymo parengimą ar mokestį už naudojimąsi mokėjimo kortele arba debeto ar kredito kortele, turėtų būti vienodi;

(5)

siekiant užkirsti kelią mokėjimų rinkų susiskirstymui, tikslinga taikyti vienodų mokesčių principą. Tuo tikslu kiekvienai tarptautinių mokėjimų kategorijai turėtų būti nustatomas nacionalinis mokėjimas, pasižymintis tomis pačiomis arba labai panašiomis, ypatybėmis, kaip ir tarptautinis mokėjimas. Tarptautinį mokėjimą atitinkančiam nacionaliniam mokėjimui nustatyti turėtų būti įmanoma naudoti, inter alia, šiuos kriterijus: mokėjimo iniciavimo, vykdymo ir užbaigimo būdas, automatizavimo laipsnis, mokėjimo garantija, kliento statusas ir ryšys su mokėjimo paslaugų teikėju, arba naudojama mokėjimo priemonė, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (6) 4 straipsnio 14 punkte. Tas kriterijų sąrašas neturėtų būti laikomas baigtiniu;

(6)

kompetentingos institucijos kai, jų manymu, reikia, turėtų paskelbti atitinkamų mokėjimų nustatymo gaires. Komisija, kuriai prireikus padeda Mokėjimų komitetas, įsteigtas pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB 85 straipsnio 1 dalį (7), turėtų teikti kompetentingoms institucijoms tinkamus nurodymus ir pagalbą;

(7)

siekiant palengvinti vidaus rinkos veikimą ir vengti tarptautinių mokėjimų eurais nelygybės tarp euro zonos ir euro zonai nepriklausančių valstybių narių mokėjimo paslaugų vartotojų, būtina užtikrinti, kad mokesčiai už tarptautinius mokėjimus eurais Sąjungoje būtų suderinti su mokesčiais už atitinkamus nacionalinius mokėjimus, atliekamus nacionaline valstybės narės, kurioje mokėjimo paslaugų teikėjai siūlo savo paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojams, valiuta. Mokėjimo paslaugų teikėjas laikomas esančiu valstybėje narėje, kurioje jis teikia savo paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojui;

(8)

mokesčiai už valiutos keitimą sudaro didelę dalį tarptautinių mokėjimų kainos, kai mokėtojo valstybėje narėje ir gavėjo valstybėje narėje naudojamos skirtingos valiutos. Pagal Direktyvos (ES) 2015/2366 45 straipsnį reikalaujama užtikrinti mokesčių ir taikomo valiutos keitimo kurso skaidrumą, tos direktyvos 52 straipsnio 3 dalyje nurodomi informacijos, susijusios su mokėjimo operacijomis, kurioms taikoma bendroji sutartis, reikalavimai ir tos direktyvos 59 straipsnio 2 dalyje nurodyti valiutos keitimo paslaugas teikiančių šalių informacijos teikimo bankomate arba pardavimo vietoje reikalavimai. Būtina numatyti papildomas priemones, kuriomis vartotojai būtų apsaugomi nuo per didelių mokesčių už valiutos keitimo paslaugas ir kuriomis būtų užtikrinama, kad vartotojams būtų suteikta reikiama informacija, kad jie pasirinktų geriausią valiutos keitimo variantą;

(9)

tos priemonės, kurios turi būti įgyvendintos, turėtų būti tikslingos, pakankamos ir ekonomiškai efektyvios. Tačiau tais atvejais, kai mokėtojui bankomate arba pardavimo vietoje pateikiama skirtingų valiutos keitimo variantų, mokėtojui pateiktą informaciją turėtų būti įmanoma palyginti ir priimti informacija pagrįstą sprendimą;

(10)

kad būtų galima palyginti, visi kortele grindžiamų mokėjimų valiutos keitimo mokesčiai turėtų būti pateikiami vienodai, t. y. kaip naujausio Europos Centrinio Banko (ECB) paskelbto pagrindinio užsienio valiutos ir euro keitimo kurso procentinis antkainis. Antkainis galėtų būti pagrįstas iš dviejų ECB keitimo kursų išvestu kursu, jei keičiamos dvi ne euro valiutos;

(11)

laikydamiesi Direktyvoje (ES) 2015/2366 nustatytų reikalavimų teikti bendrojo pobūdžio informaciją apie valiutos keitimo mokesčius, valiutos keitimo paslaugų teikėjai turėtų pateikti informaciją apie valiutos keitimo mokesčius prieš inicijuojant mokėjimo operaciją. Valiutos keitimo paslaugas teikiančios šalys bankomate arba pardavimo vietoje turėtų pateikti aiškią ir prieinamą informaciją apie jų taikomus tokių paslaugų mokesčius, pavyzdžiui, pateikdamos kainoraštį prie langelio arba skaitmeniniu būdu terminaluose, arba, kai perkama internetu, ekrane. Kartu su Direktyvos (ES) 2015/2366 59 straipsnio 2 dalyje nurodyta informacija, tos šalys prieš mokėjimo inicijavimą turėtų pateikti aiškią informaciją, kokia suma bus sumokėta gavėjui jo naudojama valiuta ir kokią sumą turi sumokėti mokėtojas jo sąskaitos valiuta. Suma, kuri bus sumokėta gavėjo naudojama valiuta, turėtų būti perkamų prekių ar paslaugų kaina ir ji gali būti nurodoma patvirtinant mokėjimą, o ne mokėjimo terminale. Gavėjo naudojama valiuta paprastai yra vietos valiuta, tačiau pagal sutarties laisvės principą kai kuriais atvejais gali būti kita Sąjungos valiuta. Bendrą sumą, kurią mokėtojas turi sumokėti savo sąskaitos valiuta, turėtų sudaryti prekių arba paslaugų kaina ir valiutos keitimo mokesčiai. Be to, abi sumos turėtų būti nurodytos kvite arba kitoje patvariojoje laikmenoje;

(12)

kiek tai susiję su Direktyvos (ES) 2015/2366 59 straipsnio 2 dalimi, kai valiutos keitimo paslauga siūloma bankomate arba pardavimo vietoje, mokėtojui turėtų būti suteikta galimybė atsisakyti tos paslaugos ir mokėti gavėjo naudojama valiuta;

(13)

siekiant sudaryti sąlygas mokėtojams palyginti valiutos keitimo variantų mokesčius bankomate arba pardavimo vietoje, mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų ne tik pateikti visapusiškai palyginamą informaciją apie taikomus valiutos keitimo mokesčius pagal bendrosios sutarties sąlygas, bet ir aiškiai ir lengvai suprantama forma viešai ją paskelbti visiems lengvai prieinamoje elektroninėje erdvėje, visų pirma savo vartotojams skirtose svetainėse, internetinės bankininkystės puslapiuose ir mobiliosios bankininkystės programėlėse. Tai leistų sukurti palyginimo svetaines, kad vartotojams būtų lengviau palyginti kainas keliaujant arba perkant užsienyje. Be to, mokėtojų mokėjimo paslaugų teikėjai mokėtojams turėtų priminti apie taikomus valiutos keitimo mokesčius, kai kortele grindžiama mokėjimo operacija atliekama kita valiuta, pasitelkdami plačiai ir lengvai prieinamus elektroninių ryšių kanalus, pavyzdžiui, SMS pranešimus, e. paštą arba aktyviuosius pranešimus, siunčiamus per mokėtojo mobiliosios bankininkystės programėlę. Mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų susitarti su mokėjimo paslaugų vartotojais dėl elektroninių ryšių kanalo, kuriuo jie teiks informaciją apie valiutos keitimo mokesčius, atsižvelgdami į efektyviausią kanalą mokėtojui pasiekti. Mokėjimo paslaugų teikėjai taip pat turėtų tenkinti mokėjimo paslaugų vartotojų prašymus nesiųsti jiems elektroninių pranešimų, kuriuose teikiama informacija apie valiutos keitimo mokesčius;

(14)

periodiniai priminimai yra tinkami tais atvejais, kai mokėtojas praleidžia užsienyje daugiau laiko, pavyzdžiui, kai vyksta į komandiruotę arba studijuoja užsienyje, arba kai mokėtojas reguliariai naudoja kortelę pirkdamas internetu vietos valiuta. Įpareigojimais teikti tokius priminimus būtų užtikrinama, kad mokėtojas būtų informuotas apie skirtingus valiutos keitimo variantus;

(15)

svarbu sudaryti mokėjimo paslaugų teikėjams lengvesnes sąlygas atlikti tarptautinius mokėjimus. Tuo tikslu turėtų būti skatinamas standartizavimas, visų pirma tarptautinio mokėjimo sąskaitos numerio identifikatoriaus (IBAN) ir bendrovės identifikavimo kodo (BIC) naudojimas. Todėl yra tikslinga, kad mokėjimo paslaugų teikėjai pateiktų mokėjimo paslaugų vartotojams atitinkamos sąskaitos IBAN ir BIC;

(16)

kad mokėjimų balanso statistiniai duomenys Bendroje mokėjimų eurais erdvėje (SEPA) būtų teikiami nuosekliai, laiku ir veiksmingai, taip pat reikėtų užtikrinti, kad ir toliau būtų įmanoma surinkti laisvai prieinamus mokėjimų duomenis, kaip antai IBAN, BIC ir operacijos suma arba pagrindiniai apibendrinti mokėjimų įvairiomis mokėjimo priemonėmis duomenys, jei duomenų rinkimo procesas netrikdo automatinio mokėjimo apdorojimo ir gali būti visiškai automatizuotas. Šis reglamentas neturi įtakos pareigai teikti duomenis kitais politikos tikslais, pavyzdžiui, pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo prevencijos arba mokesčių mokėjimo tikslais;

(17)

kompetentingoms institucijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai, kad jos galėtų veiksmingai atlikti stebėsenos pareigas ir imtis visų būtinų priemonių siekdamos užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų teikėjai laikytųsi šio reglamento;

(18)

tam, kad būtų užtikrinamos teisių gynimo galimybės tais atvejais, kai neteisingai taikomas šis reglamentas, valstybės narės turėtų numatyti tinkamas ir veiksmingas skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo procedūras mokėjimo paslaugų vartotojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo ginčų nagrinėjimui. Be to, svarbu, kad būtų paskirtos kompetentingos institucijos ir neteisminio skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo įstaigos;

(19)

svarbu užtikrinti, kad kompetentingos institucijos ir neteisminio skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo įstaigos aktyviai bendradarbiautų Sąjungoje, siekdamos sklandžiai ir laiku išspręsti su šiuo reglamentu susijusius tarptautinius ginčus. Toks bendradarbiavimas galėtų vykti informacijos, susijusios su teise ar teismine praktika jų jurisdikcijose, mainų forma, arba, prireikus, skundų ir teisių gynimo procedūrų perdavimo ar perėmimo forma;

(20)

reikia, kad valstybės narės už šio reglamento pažeidimus nacionalinės teisės aktuose nustatytų veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas;

(21)

akivaizdu, kad būtų labai naudinga šį reglamentą taikyti ir kitoms nei euro valiutoms, visų pirma atsižvelgiant į tokių mokėjimų skaičių. Todėl siekiant sudaryti valstybėms narėms, kurių valiuta nėra euro, galimybes išplėsti šio reglamento taikymo sritį tarptautiniams mokėjimams, atliekamiems jų nacionaline valiuta, turėtų būti numatyta pranešimo procedūra;

(22)

Komisija turėtų pateikti Europos Parlamentui, Tarybai, ECB ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ataskaitą dėl taisyklės, pagal kurią suvienodinami mokesčiai už tarptautinius mokėjimus eurais ir nacionalines operacijas nacionaline valiuta, taikymo ir šiame reglamente nustatytų reikalavimų teikti su valiutos keitimu susijusią informaciją veiksmingumo. Komisija turėtų išnagrinėti ir kitas galimybes (taip pat techninį įgyvendinamumą pasinaudoti tomis galimybėmis) taikyti vienodų mokesčių taisyklę visoms Sąjungos valiutoms ir dar labiau padidinti valiutos keitimo mokesčių skaidrumą ir palyginamumą, taip pat galimybę leisti keisti valiutą arba neleisti kitoms šalims, kurios nėra mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas;

(23)

kadangi šio reglamento tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl veiksmų masto arba poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,