(1)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013 (3) nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – Kodeksas) ir bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms;

(2)

Italijos Kampionės savivaldybė – Šveicarijos teritorijoje esantis Italijos eksklavas – ir Italijai priklausanti Lugano ežero dalis turėtų būti įtrauktos į Sąjungos muitų teritoriją, nes istorinės priežastys, dėl kurių tos teritorijos į ją neįtrauktos (pvz., jų izoliacija ir nepalanki ekonominė padėtis), nebėra aktualios. Dėl tų pačių priežasčių tos teritorijos turėtų būti įtrauktos į bendros akcizų tvarkos taikymo sritį, tačiau ir toliau neįtrauktos į bendrą pridėtinės vertės mokesčio sistemą. Siekiant užtikrinti, kad šie pakeitimai būtų nuosekliai pradėti taikyti tuo pačiu metu, šios teritorijos turėtų būti įtrauktos į Sąjungos muitų teritoriją nuo 2020 m. sausio 1 d.;

(3)

Kodeksas turėtų būti iš dalies pakeistas siekiant paaiškinti, kad su privalomąja tarifine informacija (PTI) susijusio sprendimo adresatas gali naudotis tuo sprendimu šešis mėnesius po to, kai PTI sprendimas buvo atšauktas, jeigu jis buvo atšauktas dėl to, kad neatitiko muitų teisės aktų arba nebuvo įvykdytos arba nebevykdomos PTI sprendimų priėmimo sąlygos;

(4)

laikinasis saugojimas turėtų būti įtrauktas į muitinės formalumų sąrašą, kuriam taikoma Kodekso nuostata, pagal kurią skola muitinei, atsiradusi dėl reikalavimų nesilaikymo, išnyksta, jeigu nesilaikymas nepadarė didelio poveikio tinkamam atitinkamos procedūros veikimui, nebuvo bandymas apgauti, o vėliau padėtis buvo ištaisyta. Tokiais atvejais skolos muitinei išnykimo tikslais laikinasis saugojimas neturėtų būti vertinamas kitaip nei muitinės procedūra. Siekiant įtraukti laikinąjį saugojimą taip pat turėtų būti iš dalies pakeisti Komisijai suteikti įgaliojimai papildyti šią Kodekso nuostatą;

(5)

jei muitinė turi pripažinti įvežimo bendrąją deklaraciją negaliojančia, nes toje deklaracijoje nurodytos prekės neįvežtos į Sąjungos muitų teritoriją, įvežimo bendroji deklaracija turėtų būti pripažinta negaliojančia nedelsiant praėjus 200 dienų po to, kai deklaracija buvo pateikta, o ne per 200 dienų laikotarpį, nes tai yra laikotarpis, per kurį prekės turi būti įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją;

(6)

siekiant suteikti muitinei galimybę atlikti tinkamą rizikos analizę ir rizika pagrįstą tikrinimą, būtina užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai jai pateiktų iki atvežimo teikiamus duomenis ir informaciją apie ne Sąjungos prekes – įvežimo bendrąją deklaraciją. Jeigu iki prekių atvežimo į Sąjungos muitų teritoriją įvežimo bendroji deklaracija nebuvo pateikta, o pareiga ją pateikti nėra netaikoma, ekonominės veiklos vykdytojas turėtų į įvežimo bendrąją deklaraciją įprastai įtrauktinus duomenis ir informaciją pateikti savo muitinės deklaracijose arba laikinojo saugojimo deklaracijose. Tuo tikslu galimybė pateikti muitinės deklaraciją arba laikinojo saugojimo deklaraciją vietoj įvežimo bendrosios deklaracijos turėtų būti suteikiama tik jei muitinė, kuriai pateikiamos prekės, tai leidžia. Jei muitinė turi pripažinti laikinojo saugojimo deklaraciją negaliojančia, nes toje deklaracijoje nurodytos prekės nebuvo pateiktos muitinei, deklaracija turėtų būti pripažinta negaliojančia nedelsiant praėjus 30 dienų po to, kai deklaracija buvo pateikta, o ne per 30 dienų, nes tai yra laikotarpis, per kurį prekės turi būti pateiktos muitinei;

(7)

nuo importo muito turėtų būti visai atleistos prekės, kurios įforminus laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą buvo remontuojamos ar pakeistos šalyje arba teritorijoje, su kuria Sąjunga yra sudariusi tarptautinį susitarimą, kuriame toks atleidimas numatytas, kad būtų užtikrinama, jog Sąjunga vykdo šios srities tarptautinius įsipareigojimus. Kadangi tokio atleidimo taikymo sritis apima tik produktų, kurie faktiškai buvo remontuojami arba pakeisti atitinkamoje šalyje arba teritorijoje, importą, ji neturėtų būti išplėsta taip, kad apimtų remontuotų arba pakeistų produktų, gautų iš ekvivalentiškų prekių, arba pakaitos produktų importą pagal standartinio prekių pakeitimo sistemą. Todėl atleidimas nuo muito šioms prekėms ir produktams neturėtų būti taikomas;

(8)

jei muitinė turi pripažinti išvežimo bendrąją deklaraciją arba pranešimą apie reeksportą negaliojančiais, nes atitinkamos prekės neišvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, deklaracija arba pranešimas turėtų būti pripažinti negaliojančiais nedelsiant praėjus 150 dienų po to, kai jie buvo pateikti, o ne per 150 dienų, nes tai yra laikotarpis, per kurį prekės turi būti išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos;

(9)

remiantis proporcingumo principu, siekiant pagrindinių tikslų, kad muitų sąjunga veiktų veiksmingai, ir įgyvendinant bendrą prekybos politiką būtina ir tikslinga šalinti tam tikrus techninius trūkumus, pastebėtus įgyvendinant Kodeksą po jo įsigaliojimo, į Sąjungos muitų teritoriją įtraukti dvi valstybės narės teritorijas ir suderinti Kodeksą su tarptautiniais susitarimais, kurie Kodekso priėmimo metu nebuvo įsigalioję. Šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina tikslams pagal Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnio 4 dalį pasiekti;

(10)

todėl Reglamentas (ES) Nr. 952/2013 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas,