2021 m. gruodžio 8 d.Jérôme Rivière ir kt. pateiktas apeliacinis skundas dėl 2021 m. spalio 6 d. Bendrojo Teismo (šeštoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-88/20 Rivière ir kt. / Parlamentas

(Byla C-767/21 P)

(2022/C 109/23)

Proceso kalba: prancūzų

Šalys

Apeliantai: Jérôme Rivière, Dominique Bilde, Joëlle Mélin, Aurélia Beigneux, Thierry Mariani, Jordan Bardella, Jean-Paul Garraud, Jean-François Jalkh, Gilbert Collard, Gilles Lebreton, Nicolaus Fest, Gunnar Beck, Philippe Olivier, atstovaujami avocat F. Wagner

Kita proceso šalis: Europos Parlamentas

Apeliantų reikalavimai

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pagrįsdami savo apeliacinį skundą, apeliantai nurodo du pagrindus.

Pirmasis draudžiamas faktinių aplinkybių iškraipymu ir faktinių aplinkybių teisinio pobūdžio kvalifikavimo klaida. Be kita ko, apeliantai teigia, kad sprendimo 38 punkto antrame sakinyje buvo iškraipytos faktinės aplinkybės. Ginčijamos priemonės praktinis padarinys buvo toks, kad Parlamento nariai, kurie atsisakė patraukti savo vėliavas, negalėjo kalbėti. Dėl šio faktinių aplinkybių iškraipymo Bendrasis Teismas apėjo antrąjį 2020 m. sausio 13 d. sprendimo padarinį. Taigi, Bendrasis Teismas padarė faktinių aplinkybių teisinio pobūdžio kvalifikavimo klaidą. Jis neatsižvelgė į tai, kad buvo atimtas vienas iš pagrindinių Parlamento nario įgaliojimų vykdymo elementų – galimybė kalbėti.

Antrasis pagrindas grindžiamas tuo, kad buvo pažeista ir iškraipyta teisė, konkrečiai Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 10 straipsnis, ir padaryta akivaizdi vertinimo klaida. Apeliantų teigimu, Bendrasis Teismas iš tiesų turėjo išanalizuoti, ar Parlamento narių naudojama maža vėliavėlė buvo reklamjuostė, vėliau – ar jos buvimas trukdo sklandžiai plenarinės sesijos darbo tvarkai, yra netinkamas elgesys ir kenkia sklandžiam Parlamento darbui, kad iš to kiltų teisinių padarinių. Lygindamas šį straipsnį su kitomis oficialiomis Sąjungos kalbomis Bendrais Teismas pažeidė 1985 m. balandžio 15 d. reglamento Nr. 1, nustatančio kalbas, kurios turi būti vartojamos Europos ekonominėje bendrijoje (1) 1 straipsnį, kuriame skelbiama, kad Europos Sąjungos institucijų, taigi ir Parlamento, oficiali ir darbo kalba yra prancūzų. Kiek tai susiję su Prancūzijos Parlamento nariais Parlamento darbo tvarkos taisyklių 10 straipsnis turi būti suprantamas taip, kaip jis suprantamas prancūzų kalba.

Bendrasis Teismas neanalizavo formuluotės „Jie negali demonstruoti reklamjuosčių“ ir neanalizavo 3 punkto 10 straipsnio, visų pirma jo 2 punkto, kontekste. Atsakyme dėl priimtinumo išlygos buvo pranešta apie vėliavos sukelto trikdymo nebuvimo įrodymą, nes Parlamento nariai galėjo išsikabinti mažas Europos vėliavėles, o Belgijos Parlamento narys Guy Verhofstadt galėjo kalbėti esant tokiai vėliavai prieš jį.

Savo sprendimo 43–49 punktuose išplėtodamas atkartotus Parlamento motyvus dėl visiškai kito teisinio pagrindo nei 10 straipsnis, ir remdamasi Darbo tvarkos taisyklių 171 straipsniu Kalbėjimo laiko paskirstymas ir kalbėtojų sąrašas nurodęs Parlamento narių lygybę dėl kalbėjimo laiko, Bendrasis Teismas 10 straipsniui priskyrė objektą, kurio šis neturi. Taip buvo iškraipytas tekstas, dėl ko Bendrasis Teismas suteikė šiam straipsniui teisinius padarinius, kurių jis neturi. Apeliantų teigimu, 2020 m. sausio 13 d. sprendimo teisiniai padariniai galėjo turėti įtakos apeliantų įgaliojimų vykdymo sąlygoms, t. y. iš esmės pakeisti jų teisinę padėtį. Taigi, priemonė yra ginčytinas aktas ir sprendimas turi būti panaikintas.

(1)  OL 17, 1958 10 06, p. 385; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 1 t., p. 3.